Operacija „Protėjas” 1

21 skyrius

Vakaras tebebuvo ankstyvas, ir „Vaivorykštės juostoje” dar nevirė gyvenimas. Vienas kitas lankytojas sėdėjo prie baro, o keletas būrelių bei porų buvo įsitaisę prie staliukų — daugiausia darbininkai iš miesto ar verslininkai, užsukę čia išgerti taurelės ir valandėlę paplepėti, prieš eidami namo. Nuolatiniai klubo lankytojai dar beveik nepradėjo rinktis, ir niekas neatkreipė dėmesio į Valterį Frišą, kuris pasikabino prie durų paltą, ir kurį laiką stovėjo dairydamasis bei laukdamas, kol akys apsipras su prietema — jis taip ir nenusiėmė tamsių akinių. Paskui jis nužingsniavo prie baro ir įsitaisė laisvoje kėdėje.

— Sveiki! — šiurkštokai burbtelėjo barmenas Lu, kai Frišas atsisėdo. — Ko pageidausite?

— Labas vakaras. Gal turite — eee… Stingerio?

— Vieną Harvio Stingerio, — Lu nusigręžė ir ištiesė ranką taurės.

Frišas dar sykį įdėmiai apsidairė, kad įsitikintų nesuklydęs. Ne, čia tikrai nebuvo nė vieno iš tų dviejų, kurie parvežė Frišą ir jo dukterėčią atgal į Manheteną — nei stambaus ūsuoto šviesiaplaukio, nei kur kas tamsesnio gymio jo draugo. Nesimatė čia ir to tipo, kurį jie vadino Džoniu, to paties, kuris atvažiavo į Bruno namus kiek vėliau, drauge su gangsteriais. Pasijutęs kur kas tvirčiau, Frišas vėl nusigręžė į barą ir pasiėmė savo gėrimą.

Pasirodė besą ne taip jau ir sunku iššniukštinėti tą merginą, kuri buvo paminėta laikraščio straipsnyje. Ji ir patarė Frišui apsilankyti „Vaivorykštės juostoje”, kur, pasak jos, nuolatos mirkdavo Džonis Šešios Džei. Vis dėlto anksčiau ji kaip gyva nieko nebuvo girdėjusi apie tokius vaikinus — Kesidį ir Harį.

Paskutiniajame pranešime iš Berlyno nebuvo net užsiminta apie Frišo suteiktą informaciją, ir tai gerokai jį nuvylė. Jis jautė, kad anapus vandenyno į jį nežiūrima pernelyg rimtai. Taigi, Frišas norėjo pateikti tokių žinių, kurios neabejotinai įrodytų jo vertę. Įvykiai Europoje vystėsi sparčiai, krizė buvo nebe už kalnų, o tokią atmintiną valandą visiems ištikimiausiems partijos nariams derėjo pasistengti iš paskutiniųjų. Be to, Frišui ir pačiam buvo labai smalsu.

— Jauki vietelė, — pastebėjo Frišas. — Ko gero, lankytojų čia būna ir kur kas daugiau.

— Užplūs vėliau, — niurgztelėjo Lu.

— Aš čionai pirmą kartą. Beje, mano vardas Johanas.

— Malonu susipažinti.

Frišas siurbtelėjo gurkšnį ir pastatė taurę ant baro.

— Aš… eee… man regis, jūs, ko gero, galėtumėte man padėti. Noriu surasti vieną seną draugą, kuris, berods, retkarčiais čia užeina.

— Pabandysiu.

— Jo vardas Kesidis — toks aukštas geltonplaukis vaikinas, su ūsais. Paprastai vaikšto su draugu, kurio vardas Haris.

— Haris ir Kęsas? Kaipgi, žinoma, jie lankosi čia. Tiesa, jau dieną ar dvi jų nemačiau.

— Gal kartais žinote, ar šįvakar jie ateis?

— Atleiskite, bet nė nenutuokiu.

— A, suprantu. Ačiū. — Frišas vėl kilstelėjo taurę, Lu tuo tarpu kiek atsitraukė pripildyti ledų kibirėlio. — Senokai jį bemačiau, — lyg tarp kitko tęsė Frišas. — Ką gi jis veikia šiuo metu? Gal atsitiktinai žinote?

— Nieko aš nežinau.

Gretimoje kėdėje sėdintis pianistas Džordžas viena ausimi klausėsi pokalbio. Dabar jis grįžtelėjo ir įsikišo.

— Aš galiu jums padėti, misteri, — pasakė. — Rodos, kažkas minėjo, kad jis šiuo metu kažką vežioja sunkvežimiu į Brukliną? — Jis dirstelėjo į Lu, tačiau šis tik susiraukė, papurtė galvą ir pasitraukė į baro gilumą. Tačiau Džordžas nesuprato perspėjimo.

— Rodos, į kažkurį sandėlį uosto rajone, į pietus nuo tilto. Palaukite, palaukite, kažkas, regis, sakė, kad tai — buvęs senasis Melouno sandėlis. Taip, tikrai taip, Melouno.

— Pakartokite, prašau, kur tai yra, — paprašė Frišas, prisikišdamas arčiau jo.

Baro gilumoje nugara į juos stovintis Lu vėl papurtė galvą, dėliodamas lėkšteles su alyvomis, pakepintos duonos riekelėmis bei trapiais sausainėliais. Jei jau Džonis Šešios Džei nebuvo linkęs kišti nosį į tai, ką veikė tokie žmonės kaip Haris ir Kesidis, vadinasi, ir visiems kitiems sveikiausia būtų elgtis taip pat. Džordžas pernelyg jau nelaiko liežuvio. Vieną gražią dieną per tai gali ir kailį prisvilti.

Tuo tarpu Brukline, Sarginėje, susibūrusi grupė pirmąją rugpjūčio dieną praleido iki panagių apsvarstydami kiekvieną detalę plano, kaip prieiti prie prezidento Ruzvelto. Pagrindinės plano detalės liko nepasikeitusios: rimtų atomo branduolio skilimo tyrinėjimų būtinybė bei tikimybė sukurti atominę bombą turėjo būti pretekstas, skirtas patraukti aukštų pareigūnų dėmesį, o visa istorija būsianti atskleista tik aukščiausiojo lygio susitikimo metu. Negalima buvo pražiopsoti nė menkiausios smulkmenos, dėl kurios Hitleris arba „Siuzerenas” galėtų įtarti, jog jiems nebepriklauso išskirtinė „Vargonų” tipo technologijų monopolija, taigi, nevalia buvo raštu pranešti nieko, kas bent miglotai užsimintų apie „Protėjo” grupės egzistavimą ar jos tikslus.

Rugpjūčio antrąją Teleris ir Silardas antrąsyk apsilankė Einšteino išsinuomotame vasarnamyje, šįsyk jie važiavo Telerio 1935-ųjų laidos „Plimutu” ir vežė Einšteinui pasirašyti paskutinįjį jų sukurto laiško variantą. Laiške buvo rašoma:

Albertas Einšteinas

Old Grouvo kelias

Nasau Iškyšulys

Pekonikas, Long Ailendas

1939. rugpjūčio 2.

F.D.Ruzveltui

Jungtinių Valstijų prezidentui

Baltieji Rūmai

Vašingtonas, Kolumbijos Apygarda

Sere,

Kai kurie pastarojo meto E.Fermio ir L.Silardo darbai, kurių rankraščiai buvo pateikti man peržiūrėti, leidžia tikėtis, kad artimiausioje ateityje iš cheminio elemento urano bus įmanoma išgauti naują ir itin svarbų energijos šaltinį. Tam tikri susidariusios situacijos aspektai verčia manyti, kad nedovanotina būtų prarasti budrumą, o gali atsitikti ir taip, kad prireiks skubaus Aministracijos įsikišimo. Taigi, manau, kad mano pareiga yra atkreipti jūsų dėmesį į žemiau išdėstytus faktus bei rekomendacijas.

Pastarųjų keturių mėnesių laikotarpiu, Žolio darbų Prancūzijoje, o taip pat Fermio ir Silardo darbų Amerikoje dėka, tapo visai įtikėtina, kad ateityje bus įmanoma didelėje urano masėje sukurti branduolinę grandininę reakciją, kurios metu bus generuojama didžiuliai energijos, o taip pat ir naujų, radį primenančių elementų kiekiai. Dabar jau beveik galima garantuoti, kad šito pasiekti įmanoma netgi artimiausioje ateityje.

Šis naujasis reiškinys, be kita ko, suteikia galimybę sukonstruoti bombą; visai įmanoma — nors ir mažiau tikėtina — kad tokiu būdu pagaminta bomba bus visiškai naujo tipo ir ypač galinga. Vienintelė šio naujojo tipo bomba, atgabenta laivu ir susprogdinta uoste, ko gero, visiškai sunaikintų patį uostą drauge su dalimi aplinkinės teritorijos. Vis dėlto, gali paaiškėti, kad tokia bomba yra pernelyg sunki, kad ją būtų įmanoma pergabenti oru.

— 2—

Jungtinėse Valstijose išgaunama tik labai nedideli kiekiai, ir be to, ne itin kokybiškos urano rūdos. Šiek tiek neblogos rūdos aptinkama Kanadoje ir buvusioje Čekoslovakijoje, tačiau didžiausi urano telkiniai slūgso Belgijos Konge.

Susidarius tokiai situacijai jums galbūt pasirodys pageidautina užmegzti nuolatinį ryšį tarp Administracijos ir grupės fizikų, tyrinėjančių grandininę reakciją Jungtinėse Valstijose. Vienas galimas būdąs tai padaryti būtų toks, jei jūs patikėtumėte šią užduotį kokiam nors žmogui, kuriuo pasitikite ir kuris užima kokias nors neoficialias pareigas. Jo užduotį sudarytų žemiau išdėstyti punktai:

a) jis palaikytų nuolatinį ryšį su Vyriausybės Departamentais ir nuolatos informuotų juos apie tyrinėjimų eigą, siūlytų Vyriausybės veiksmų rekomendacijas, ypatingą dėmesį skiriant saugaus ir nenutrūkstamo urano tiekimo į Jungtines Valstijas problemai;

b) jis kiek įmanoma spartintų eksperimentinį darbą, kurio eigą šiuo metu smarkiai riboja universitetų laboratorijoms biudžeto skiriamos lėšos. Jis rūpintųsi tiekimo fondų formavimu, jei paaiškėtų, kad tokie fondai reikalingi, palaikydamas ryšį su privačiais asmenimis, linkusiais finansiškai paremti šią programą, ir galbūt pasiūlydamas bendradarbiauti toms pramoninėms laboratorijoms, kurios turi būtiną įrangą.

Aš puikiai suprantu, kad Vokietija visiškai nutraukė bet kokią prekybą uranu iš Čekoslovakijos rūdynų, kuriuos ji neseniai perėmė savo žinion. Tą faktą, kad Vokietija taip anksti ėmėsi veiksmų, visai gali paaiškinti tai, kad Vokietijos Valstybės Sekretoriaus fon Vaiczekerio sūnus palaiko glaudžius ryšius su Kaizerio Vilhelmo institutu Berlyne, kur kaip tik šiuo metu bandoma pakartoti kai kuriuos Amerikoje vykdytus urano tyrinėjimo darbus.

Visada nuoširdžiai jūsų

Albertas Einšteinas

Einšteino pasirašytą laišką Silardis nunešė Aleksandrui Sachsui ir šio patarimu pridėjo dar savo paties prierašą, pabrėždamas, kad lėtųjų neutronų grandininė reakcija jau tapo bemaž visai apčiuopiama realybe, o greitųjų neutronų grandininė reakcija, kurios, tiesa, praktiškai kol kas dar nepavyko įgyvendinti, garantuotai leis sukurti naujo tipo bombą. Pabaigai Sachsas pats parašė aiškinamąjį laišką ir išvyko surengti susitikimo su Ruzveltu.

Galų gale atrodė, kad visi reikalai sklandžiai pajudėjo į priekį…

Kol iš Londono paskambino baisiausiai susijaudinusi Ana Charkiovič.

— Klodai, tu nepatikėsi, ką jie čionai daro! — bemaž suklykė ji tiesiog į ausį išsigandusiam Vinsleidui. — Vadovauti karinėms deryboms į Maskvą Čemberlenas siunčia tokį visiškai išgverusį admirolą — vargšas senolis jau viena koja atsargoje! O visa drauge vykstanti grupė — paprasčiausi taktikai. Jie neturi nė pačios menkiausios strateginės patirties! O net jei ir turėtų — tų žmonių žodis derybose ničnieko nenulems! Viskam tiesiogiai vadovauja Džilbertas ir Salivanas. Ir tai dar ne viskas. Klodai, tu nepatikėsi — grupė išvyko ten laivu!

— Prakeikimas!

— Rusai šito nepakęs, Klodai, dėl to nekyla jokių abejonių, ypač po to, kai jiems gerokai aplaužė ragus Miunchene. Stalinas gi surinko tokius žmones kaip Vorošilovas ir Šapošnikovas — pačią sovietų kariuomenės viršūnę! Jie nusiteikę visiškai rimtai. Jie laukia konkretaus dalykinio pokalbio. O visa tai tiesiogine prasme pastūmės juos tiesiog Hitleriui į glėbį!

Be jokios abejonės, užuodęs tokią netikėtą progą Hitleris davė skubius nurodymus Vokietijos ambasadai Maskvoje, kad ši paskleistų gandus, esą, Vokietija siekia pagerinti santykius. Rusijos atsakymas buvo teigiamas, ir antrąją rugpjūčio savaitę, kol admirolas Draksas bei jo derybininkų grupė vis dar palengva pukšėjo Baltijos jūros vandenimis, Hitleris jau mygo Rusiją, kad būtų kuo skubiau surengtas Vokietijos užsienio reikalų ministro Ribentropo susitikimas su pačiu sovietų premjeru. Stalinas sutiko, prieš tai kaip būtinos sąlygos išsireikalavęs žymių nuolaidų derybose dėl prekybos bei kredito. Rugpjūčio dvidešimt antrąją buvo viešai paskelbta, kad jau kitą dieną Ribentropas atvyksta į Maskvą.

Bet kokioms viltims dar kažkaip išvengti Lenkijos užpuolimo, šito vizito pasekmės galėjo būti stačiai katastrofiškos. Tuo metu, kai Ribentropas išvyko iš Berlyno, Vinsleidas jau buvo pakeliui į Europą. Šįsyk drauge su juo išvyko ir majoras Vorenas, kad galėtų tiesiogiai stebėti karinę situaciją ir susitikti su kai kuriais britų kariuomenės vadais. Jis norėjo ištyrinėti galimybes Britanijos armijoje kuo nors pakeisti tuos karinius pastiprinimus, kurie pagal planą Iiepos mėnesį turėjo materializuotis iš „Protėjo” pasaulio.

Vinsleidas ir Vorenas atvyko į Londoną ankstyvą rugpjūčio dvidešimt penktosios rytą. Tuo metu Rusijos ir Vokietijos tarpusavio nepuolimo paktas jau buvo pasirašytas. Hitleriui niekas nebetrukdė įžengti į Lenkiją.