Operacija „Protėjas” 1

9 skyrius

Viena priežasčių, dėl kurių Kesidis mėgavosi 1939-aisiais, buvo ta, kad gimtuosiuose ateities laikuose jis paliko sužadėtinę. Jos vardas buvo Gvendolina. Ji buvo stulbinanti gražuolė, liauno kūno ir taurių manierų, išmintinga, dorybingo charakterio, rafinuota, jautri, išsilavinusi ir žavinga — vienu žodžiu, idealus dorybių rinkinys mylimajai, palydovei, patikėtinei ir viso gyvenimo draugei. Jos akivaizdoje Kesidis stačiai netverdavo savame kailyje: būsimoji jo „gyvenimo palydovė” kėlė jam nemaža nerimo, jį gerokai gąsdino jau vien mintis, jog kada nors turės kažkaip sutilpti į suvaržančius respektabilumo rėmus, kurie šalia tokio dorybių įsikūnijimo buvo tiesiog neišvengiami. Tačiau jos šeima iš cheminių trąšų pramonės sugebėjo užsidirbti milijonus, iš kurių nemaža dalis turėjo atitekti Gvendolinai, pasibaigus kreditinės sutarties terminui, tai yra, pirmąją kitų metų dieną. O kol kas ikinacistinis pasaulis atrodė besąs puiki vieta pasislėpti ir niekam nesipainioti po kojomis.

— Supranti, Hari, užvis svarbiausia yra išmokti analitiškai mąstyti ir būti objektyviam, — pareiškė Kesidis. Feračinis kaip tik taikė į vietą dar vieną šablono dalį komdensatoriaus apvijoms. Pasilenkęs Kesidis atidžiai apžiūrėjo, ar tikrai viskas savo vietose, ir, kramsnodamas nušiurusį ūsą — šitas jo įprotis gerokai siutino — šnairomis pažvelgė per briauną, tikrindamas centravimą. Galų gale patenkintas linktelėjo ir siektelėjo dėželės su vinutėmis. — Į viską reikia žiūrėti iš mokslinių pozicijų. Štai mes užbaigsime čia savo darbus ir grįšime namo — Ruzveltas ir Kenedis bendromis pastangomis bus radę būdą pakeisti istoriją, apie Hitlerį niekas nė girdėt nebus girdėjęs, o mes visi liksime be darbo, nes jokia armija išvis nebeegzistuos. O jau tada man ir nuskambės vestuvių varpai ir užgrius visi kiti panašūs dalykai — jums, vaikinai, atsiųsiu vieną kitą nuotrauką iš jachtos, iš Bahamų, — jis net užspringo besijuokdamas.

Feračinis ėmė stuksenti pritaikytą detalę plaktuku stangria galvute.

— Ak šit kaip? Jeigu manai, kad, mums grįžus namo, viskas bus taip smarkiai pasikeitę, kodėl gi esi toks tikras, jog viskas ten ir bus sutvarkyta taip, kaip tu pageidauji? Ką gali žinoti, gal tuo metu, kai grįšime, tavo mergina nė nebus apie tave girdėjusi? Ką gi apie tai byloja tavasis mokslinis objektyvumas?

— Jokių problemų, — atšovė Kesidis, nerūpestingai gūžtelėdamas pečiais. — Juk aš apie ją vis dar žinau, tiesa? Vadinasi, man beliks ją susirasti, pakerėti neprilygstamu savo žavesiu lygiai taip pat, kaip ir pirmąjį kartą — ir viskas susitvarkys. Kokia širšė tau įgėlė, Hari? Kartais man atrodo, kad pristigęs problemų tu iš paskutiniųjų stengiesi jų susigalvoti.

— Tačiau aš bent jau esu nuoseklus, — atšovė Feračinis. — Vos prieš mėnesį tu pats apsiputojęs tvirtinai man, esą, neįmanoma visko taip paprastai imti ir pakeisti, ir išvis gal netgi vertėtų pasilikti čia. Dabar jau kalbi visiškai priešingai. Matai, Kesidi, tai ir yra esminė tavo problema — tu siaubingai permainingas. Kažin, kaip išvis reikia bendrauti su tokiu nenuosekliu žmogumi?

— Tačiau turėtum pripažinti, kad aš labai nuosekliai nenuoseklus, — pareiškė Kesidis. Feračinis tik atsiduso ir nusigręžė paimti kitos rėmo detalės.

Padis Rajenas, vyriausiasis iš trijų grupės seržantų, dirstelėjo žemyn per petį nuo kopėčių, ant kurių kaip tik stovėjo. Jis tvirtino vamzdelius prie jau išaugusio virš galvos rėmo. Rajenas buvo striukas ir drūtas, apskrito, įraudusio, gumbuoto veido ir lygių rusvų plaukų, kuriuos jis visada kruopščiai susišukuodavo, perskirdamas kairėje pusėje.

— Nagi, iš tokio laimės kūdikio kaip Kesidis visko gali tikėtis. Net jei grįžę atgal mes rasime pasaulį visiškai nepasikeitusį, net jei vis tiek pratrūks Didysis karas, Kesidis vis vien sugebės kažkaip išlipti sausas iš balos ir net pasinaudoti tomis vertybėmis, kuriomis išvis dar bus galima pasinaudoti. Nagi, kaip ir aną naktį — jam atiteko du užbaigti namai ir visos vienos spalvos kortelės vos trim ėjimais! Ar kas nors yra girdėjęs apie kitą tokią sėkmę?

— Kaip jau sakiau, būtina į viską žvelgti iš mokslinių pozicijų, — atsiliepė Kesidis.

— O kaipgi šitai reiktų suprasti? — paklausė Rajenas.

— Reiktų suprasti, kad jis kabina makaronus ant ausų, — paaiškino Feračinis.

Iš užnugario, iš už kondensatoraus stovo, kur apsisiautęs žyrančiomis žiežirbomis ir nesiliaujančiais liepsnos tvyksniais trečiasis seržantas Floidas Lemsonas vieną po kito privirino konstrukcijos komponentus, pasigirdo žingsniai. Po akimirkos išniro laibas žilagalvės Anos Charkiovič pavidalas, ji vilkėjo rudą nubrizgusį sandėlininkės chalatą ir tempė kažkokią dėžę. Dunkstelėjusi naštą ant stovinčio prie sienos varstoto, ji ėmėsi traukti laukan hidraulinius vožtuvus, manometrus ir kitas detales.

— Ei! — sušnypštė Kesidis. — Pasiūlymas tebegalioja! Galėtume šįvakar drauge išsprukti ir kaip reikiant pašiau tėti mieste! Ar dar nepersigalvojai?

Nudelbusi akis į kraunamas detales Ana nusišypsojo ir atsakė, taip ir nepakeldama akių:

— Cit, cit! Na ir karštakošis — o dar laikai save suaugusiu žmogumi! Tau derėtų dar kaip reikiant pasimokyti savitvardos, seržante Kesidi. O tada jau žiūrėsiu, gal tu ir pateksi į eilę. Bet, žinai, kai aplinkui sukasi šitiek gerbėjų, tai anaiptol nėra lengva.

— Nori, išvaikysiu visus tavo gerbėjus? — pasisiūlė Kesidis.

— Nieko sau, tai pagyrūnas!

— O tada liksi it musę kandusi, — įsiterpė Rajenas. — Jis juk turi kitą moterį, stačiai apšalusią pinigais. Žinok, jis amžinai visiems kabina makaronus ant ausų!

— Ak, ne! Tik jau ne galantiškasis seržantas Kesidis!

Kurį laiką jie triūsė tylėdami. Paskui prašneko Rajenas:

— Pradeda atrodyti, kad kai kas kitas apgaulėmis toli nebevažiuos. Klodas ir kiti „Karaliaus” vaikinai tenai tiems anglams, regis, tikrai bus įkišę vieną kitą ežį į kelnes. Pirmiausia, va, Čemberlenas — galų gale prieš porą savaičių teikėsi pakrutinti užpakalį, va, šitaip ėmė ir tiesiai šviesiai išvadino Hitlerį melagiu — pirmą kartą gyvenime. O paskui dar jie drauge su prancūzais pareiškė gerai spirsią Hitleriui į užpakalį, jei tik jis pamėgins bent pirštą prikišti prie Lenkijos. O dabar jau išvis dalija garantijas į kairę ir į dešinę — visiems, kas tik netingi pasiimti. Iš esmės viskas atrodo ne taip jau ir blogai.

Pirmąją balandžio savaitę, kol Čerčilis protestavo dėl išsklaidytos britų laivyno padėties Viduržemio jūroje, italų pajėgos išsilaipino Albanijoje ir žaibiškai užėmė šią mažytę šalį. Netrukus po to Anglijos-Prancūzijos sąjunga suteikė gynybos garantijas Graikijai bei Rumunijai.

— Matai, Hari, viskas iš tiesų jau keičiasi, — pareiškė Kesidis.

— Rugpjūtį netgi nebebus jokio karo. O po trijų mėnesių mes per savo įtaisą jau gabensime čia DžFK siunčiamas bombas ir gerokai paauklėsime Hitlerį su visais jo fašistais — o paskui keliausime namo, — jis atsmaukė kepurę ant pakaušio ir pasikasė kaktą po nušiurusiais geltonais plaukais, tuo pat metu apžiūrinėdamas nuveiktą darbą. — Ar bent jau taip pasielgčiau aš, jei būtų mano valia, — pranešė jis visiems tiems, kam buvo įdomu.

Tvirtindamas paskutiniąsias rankenėles, Feračinis papurtė galvą.

— Tik jau nepradėk pasakoti, kad visa, apie ką perskaitei laikraščiuose, įvyko Klodo bei jo vaikinų dėka, — pratarė jis. — Šiaip ar taip, mūsiškėje istorijoje viskas klostėsi beveik lygiai taip pat.

— Hario tiesa, — įsiterpė Ana. — Garantijos Lenkijai ir panašūs dalykai — visa tai atsitiko ir mūsų pasaulyje. Tai jokia naujiena, mes anaiptol negalime tvirtinti, esą, patys tai ir išprovokavome.

Kesidis suniurzgė, bet šįsyk prikando liežuvį. Nulipęs nuo kopėčių, Rajenas pasirausė stalčiuje ir išsirinko dar keletą detalių.

— Bet juk tai atrodo visiškai beprasmiška! — pareiškė jis. — Jeigu tenykščiai turtuoliai tik džiaugiasi, turėdami galimybę atiduoti Rusiją į Hitlerio nagus, kuriems galams tuomet jie dalina visokiausias garantijas? Kam gi jiems tokie įsipareigojimai, dėl kurių patys privalėtų įsikišti?

— Pasaulio nuomonės spaudimas po Miuncheno, — atsakė Ana. — Mūsų istorijoje jie buvo pasiryžę neva paskelbti karą, kad visi pamatytų: jie iš tiesų bandė sustabdyti Hitlerį! Galų gale nieko nepešę jie juk galės viešai pasiteisinti bent jau pabandę. Bet, žinoma, vėliau apsisukusi antru galu lazda smogė jiems patiems. — Ji kalbėjo su kartėliu, tačiau jos balse nuskambėjo ir kažkokio niūraus pasitenkinimo šešėlis, kurio ji nepajėgė visiškai nuslėpti. Juk, šiaip ar taip, visas šis triukšmas kilo dėl jos gimtosios šalies.

— Kalbi taip, tarsi jie iš anksto būtų žinoję, jog nieko nelaimės, — pastebėjo Rajenas.

— O jie, be abejo, ir žinojo, — atsakė Ana. — Kai kurie galingiausieji Vakarų aristokratijų atstovai slapčia viską nutarė tarpusavyje. O kaip jūs manote, kurių galų Ribentropas buvo užsukęs į Londoną ir Paryžių? Bene paprasčiausiai aplankyti mielų bičiulių? — Ji nutaisė grimasą, tarsi pajutusi burnoje bjaurų skonį.

— Štai kodėl Hitleris galėjo nė neabejoti, kad niekas nesutrukdys jam išsivalyti kelio iki Rusijos. Jis puikiai žinojo susidursiąs tik su simboline opozicija — tai buvo paprasčiausia gudrybė, pasipriešinimas tik dėl akių.

Ana niekada nekalbėdavo apie tai, ką jai teko patirti Rusijoje Vokietijos bei Japonijos antpuolio metu. Stebėdamas ją Feračinis netikėtai pajuto, kad plika akimi tame veide matomas rūstumas ir ryžtas išties tebuvo vėlesniaisiais metais užsiauginta kaukė, po kuria miglotai dar galėjai įžiūrėti tikrojo veido, kuris kadaise buvo jaunas ir švelnus, kontūrą. Ana priminė jam kažkokią kitą, kažkur sutiktą moterį… taip, buvusią mokytoją iš Liverpulio, kurią jie pargabeno į Norfolką povandeniniu laivu. Tai buvo paskutinioji jo misija Europoje prieš „Protėją”… Feračinis nebeįstengė prisiminti tos moters vardo.

— Ir visa tai tebevyksta, tiesiog dabar, — pasakė jis keistai pažemėjusiu balsu. — Ten, kitąpus vandenyno, mūsų pusėje vis dar tebėra žmonių, kurie visai ir nenori, kad Hitleris būtų sustabdytas. Ir mes tebesame lygiai tame pat taške kaip ir tada, kai viskas prasidėjo. — Šis suvokimas jam dar niekad nebuvo toks stiprus ir skausmingas.

— Kaip tik todėl Klodas ir kiti „Karaliaus” nariai dabar ir yra ten, — pasakė Ana. — Tikėkimės, kad greitai išvysime šiokių tokių pokyčių, ne vien kalbose, bet ir darbuose.

Jiems už nugarų Kesidis į atitinkamą angą taikė paskutinįjį beveik užbaigto rėmo sutvirtinimo strypą.

— Aš vis dar manau, kad mes turėtume kaip reikiant visus juos paspirginti atominėmis bombomis, — suniurnėjo jis ir pasimėgaudamas kaukštelėjo strypą plaktuku.

Priešakiniame kabinete suskambėjo telefonas, ir Feračinis nuėjo atsiliepti. Skambino majoras Vorenas, pasisveikinęs jis prašneko tyliai, tačiau labai primygtinai:

— Ateikite čionai, abu su Kesidžiu, tučtuojau. Tačiau nelėkite strimgalviais, turi atrodyti, kad užsukote visai atsitiktinai. Mes čia turime šiokių tokių nekviestų svečių. Visi kiti tegul pasiruošia atvejui „Lapė”, jei kartais iškiltų kokių nors rimtesnių problemų.

Feračinis atsakė viską supratęs, ir linija išsijungė.

— Majoras Vorenas, — pasakė jis, padėjęs ragelį. — Ten, priekyje, yra kažkokių problemų. Aliarmas „Lapė”. Kesidi, mudu kviečiami ten, bet eisime ramiai.

Kesidis ir Rajenas susidėjo instrumentus, o Feračinis tuo tarpu iš greta stovinčios įrankių dėžės pasiėmė automatinį 45 kalibro koltą ir paslėpė jį kombinezone. Jis apėjo kondensatorių grupę patalpos gilumoje — ten dirbo Floidas Lemsonas. Šis kaip mat nuleido žibintuvėlį ir klausiamai pažvelgė į Feračinį.

— „Lapės” tipo pavojus, — įspėjo jį Feračinis ir nužingsniavo į priešakinę pastato dalį. Visi kiti tuo tarpu irgi susirinko ginklus ir nusekė paskui jį užimti iš anksto numatytų pozicijų. Rajenas ir Ana pridengė vienerias iš dvejų durų, pro plienu sutvirtintą, iš įpakavimo dėžių bei ryšulių sukrautą fasadą vedančių į teritoriją, kur buvo konstruojamas aparatas. Lemsonas kaipmat pasuko prie antrųjų durų, čia turėjo atskubėti ir Gordonas Selbis, drauge su kapitonu Peinu ilsėjęsis užpakalinėje pastato dalyje. Gi Feračinis su Kesidžiu nuėjo tiesiog link paradinių sandėlio durų.

Mortimeris Grynas, kaip visuomet vilkįs marškiniais ir liemene, stovėjo ant pakrovimo platformos virš garažo, kur buvo pastatyti du sunkvežimiai, ir žvelgė į ketvertą nepažįstamų vyrų. Aukštas, iki mėlynumo nugremžta pasmakre majoras Harvis Vorenas stūksojo per kelias pėdas Grynui už nugaros, prie pat kontoros, iš kur ir paskambino, durų. Majoras dvelkte dvelkė kariškiu, nepaisant nubrizgusių rudų velvetinių kelnių, nudryžusio žalio megztinio bei odinės kepuraitės. Kitoje mašinų stovėjimo aikštelės pusėje, kiek žemiau pakrovimo teritorijos, žiojėjo atviros durelės, įtaisytos vienuose pagrindinių vartų. Pro angą matėsi lauke stovinčio automobilio priekis — iš pirmo žvilgsnio buvo panašu, kad tai — juodas „Biuikas”.

Kalbėjo vienas atvykėlių — atrodė, jis ir yra viso ketverto vadeiva. Jo veido bruožai buvo kažkokie suglebę, tarytum minkšti, lūpos mėsingos, nosis plati, o tamsios pašaipios akys kažkuo priminė žuvies akis. Jis buvo išsipustęs it tikras dabita: šviesiai pilka skrybėlė su blizgančiu kaspinu, meškėno odos paltas, šilkinė šerpė ir krokodilo odos batai. Likusieji trys, stovintys jam už nugaros, visi kaip vienas buvo stambūs pečiuiti žaliūkai, vilkėjo jie daugmaž irgi vienodai: kostiumais su dvieiliais švarkais ir fetrinėmis skrybėlėmis. Vienas jų, be paliovos kramtantis gumą, vos vos kryptelėjo galvą, dėbtelėjo į išnirusius iš pastato gilumos Feračinį bei Kesidį, ir vėl tuoj pat nusigręžė, vis taip pat abejingai darbuodamasis žandikauliais. Gryno lūpos buvo kietai sučiauptos, jis akivaizdžiai niršo. Vorenas nė nesislėpdamas akylai it kokius eksponatus nužiūrinėjo atvykėlius, stengdamasis deramai įvertinti potencialius priešininkus.

— Matote, rajonas čia pavojingas — neramu visoje uosto teritorijoje, — kalbėjo Storalūpis, vieną ranką gniauždamas palto kišenėje ir gestikuliuodamas cigaru, kurį laikė antrojoje. Kalbėjo jis tingiai, tarsi nuobodžiaudamas, o jo žvilgsnis tuo tarpu klaidžiojo po visą regimą patalpų vidų. — Čia nuolatos įvyksta nelaimingi atsitikimai, ypač dažnai įsiplieskia gaisrai — labai labai smarkūs gaisrai. Aplinkui gausu įvairiausių dalykų — suprantate, ką turiu galvoje? Visokiausių bjaurių, pavojingų dalykų, pavyzdžiui, alyvos, dažų, tepalų, benzino… — Jis liūdnai papurtė galvą ir nukratė ant grindų gerą colį pelenų. — Dabar supranti, ką visa tai reiškia, bičiuli? Tai gali atsitikti bet kurioje vietoje ir bet kuriuo metu. Štai tokia vietelė kaip ši gali būti stačiai nušluota nuo žemės paviršiaus. O juk būtų baisi nelaimė, tiesa? Čia tiek puikių dalykėlių… ir anie sunkvežimiai… gaila būtų prarasti tiek gražaus pinigėlio…

Gryno veidas ir netgi plikas pakaušis pastebimai pabalo. Žili jo ūsai, regis, savaime pasišiaušė.

— Kiek? — trumpai paklausė jis. Feračinis sugavo trumpą Kesidžio žvilgsnį. Aiškiai matėsi, kad Kesidis tebelinkęs apmėtyti visus atominėmis bombomis. Tačiau karinė disciplina nugalėjo.

— Nagi, už šią vietelę… — Storalūpis vėl apsidairė ir atsainiai mostelėjo. — Na, sakykime, du šimtai mėnesiui. Draudimas nuo visų gaisrų, taip pat ir speciali apsaugos nuo padegimų programa. Tokia pagalba tau būtinai reikalinga, bičiuli — kaip jau sakiau, čionai netrūksta visokių degių dalykėlių.

Grynas giliai įkvėpė, kelioms akimirkoms sulaikė kvapą, tada staigiai iškvėpė ir linktelėjo.

— Labai gerai. O dabar nešdinkitės sau. Mes gaištame brangų laiką.

Storalūpis akimirksniui atsigręžė į savo nuolatinius kvadratinius palydovus ir, rodydamas į Gryną, pritariamai linktelėjo.

— Štai šitaip man iš tiesų patinka. Mėgstu galvotus vyrukus. Jei esi galvotas ir sutinki bendradarbiauti, kada nors vėliau galbūt susilauksi ir nuolaidos.

— Nešdinkitės, — pakartojo Grynas. Jo veidą užliejo raudonis.

Storalūpio išraiška sugriežtėjo, primygtinio draugiškumo nebeliko nė pėdsako.

— Pirmąją kiekvieno mėnesio dieną, — viauktelėjo jis. — Vienas mūsų vaikinų ateis paimti. Ir kad man be juokų, bičiuli, žinok, čia ne tik pastatus, bet ir žmones kitąsyk ištinka nelaimingi atsitikimai.

Pasakęs tai, jis linktelėjo savo svitai ir nusivedė juos pakrovimo platforma iki pat geležinių laiptelių, jais nulipo žemyn į sunkvežimių aikštelę. Išėjo jie pro dureles, uždarydami jas sau iš paskos. Po kelių akimirkų pasigirdo, kaip gatvėje sutrinksėjo mašinos durelės ir užsivedė variklis.

Vis dar sunkiai alsuodamas Grynas nusisuko, žodžio netaręs praėjo pro kitus tiesiog į kontorą, smarkiai trinktelėdamas paskui save duris. Likusieji girdėjo, kaip mašina už pagrindinių vartų pavažiavo atbula, stabtelėjo, įjungė tiesioginės eigos pavarą ir nubildėjo. Feračinis pajuto, kaip slūgsta įtampa. Kesidis gi jau gviešėsi iš visų jėgų spirti į pakulų maišą.

— Ar mes taip ir turėjome stovėti išsižioję ir vėpsoti, kaip kažkokie pasturlakai įsiveržia vidun ir štai šitaip kalbasi su šefu? — užkunkuliavo jis, vos kumščiais nepuldamas Voreno. — Juk galėjome išgrūsti juos laukan, kad net dulkės parūktų! Kas gi mes tokie? Atostogaujantys vaikiščiai?

— Profesorius pasielgė visiškai teisingai, — atsakė Vorenas. — Juk tai tik porai mėnesių, be to, argi keli šimtai dolerių mums ką nors reiškia? Pradėję šakotis tik atkreiptume į save bereikalingą dėmesį. O jau to mums visiškai nereikia.

Kesidis ir pats kuo puikiausiai visa tai žinojo. Jo protrūkis netgi nebuvo rimtas — tokiu būdu jis tik nuleido garą. Nukoręs nosį ir susitaikęs jis linktelėjo, kumščiu trinktelėdamas į kitos rankos delną.

— Pranešk kitiems, kad viskas baigta, galima grįžti prie darbo, — pasakė Vorenas Feračiniui ir nuėjo pas Gryną į kontorą.

— Nagi, eik šen. Kaubojau, — pasakė Feračinis. — Nebūk gi toks šiknius, laikas vėl griebtis darbo. — Apėję krūvą įpakavimo dėžių, jie pasuko prie užmaskuotų durų. — Kiek anksčiau Mortas pažadėjo, kad, jei užbaigsime montuoti tą griozdą, galėsime šįvakar išeiti palakstyti. Kaip manai, gal pristatysime porą mūsų vaikinų Maksui ir jo draugams?

— Juk ne kartą esame plikomis rankomis susidoroję ir su kur kas rimtesniais šunsnukiais, — niekaip nenurimo Kesidis.

— Pataupyk jėgas tikram karui, jei vis dėlto jis kils, — patarė bičiuliui Feračinis.

Tą vakarą Grynas sutiko išleisti tik tris karinio kontingento narius — į „Vaivorykštės juostą” su Feračiniu ir Kesidžiu patraukė Floidas Lemsonas. Drauge jie pasiėmė ir Gordoną Selbį.

Feračinis buvo ne taip jau toli nuo gimtųjų namų. Jis gimė vos per keletą mylių į šiaurę, Kvinse, o užaugo kitoje upės pusėje Hobokene. Kai taksi, gabenantis juos į miestą, pervažiavo Bruklino tiltą, Feračinis nebe pirmą sykį pasijuto priblokštas, išvydęs, kad dabartinis Manheteno kontūras dangaus fone beveik visai nesiskiria nuo to, kurį jis prisiminė. Niujorko architektūrinio stiliaus pagrindą suformavo ketvirtojo dešimtmečio statybos bumas, niekas neturėjo laiko ir nematė reikalo ką nors smarkiai keisti ir vėlesniais metais, kai gaisro ugnis anapus vandenyno išsiplėtė į pasaulinę katastrofą.

Feračinio giminės atšaka įsikūrė Amerikoje, atvykusi drauge su ištisu srautu italų emigrantų, plūdusių čia pirmaisiais šio amžiaus dešimtmečiais. Hario tėvas, pasiėmęs drauge ir savo jaunystės meilę, perplaukė Atlantą ketvirtajame dešimtmetyje, daugiau nei dešimt metų iki gimstant Hariui. Jis ryžosi emigruoti, nenorėdamas būti pašauktas į kariuomenę ir išsiųstas į niekam neregėtas negirdėtas vietas žudyti bejėgių čiabuvių vien tam, kad suteiktų daugiau garbės tokiam pasipūtusiam stuobriui kaip Musolinis. Feračinis vyresnysis vedė savo išrinktąją, šeima jau turėjo du sūnus ir dukterį, kai 1947-aisiais gimė Haris. Tuo metu jo tėvas plūkėsi nesudėdamas rankų, jis jau buvo įsitaisęs dalininku sėkmingame metalo dirbinių versle Kvinse ir tapęs išdidžiu, prigijusiu, patriotiškai nusiteikusiu amerikiečiu. Jis atšventė naująją pilietybę pavadindamas jauniausiąjį sūnų solidžiu garbingu amerikietišku vardu — nė girdėti nenorėjo apie kokius nors „Antonijus” ar „Romanus”, kurių ištisi tuntai buvo prisiveisę giminaičių bei kaimynų tarpe.

Visgi Hariui taip ir neteko pažinti savo tėvų. Jo motina mirė jį gimdydama, o nepraėjus nė metams per nelaimingą atsitikimą elektra nutrenkė tėvą. Vaikai išsklido po įvairių giminaičių šeimas, Harį užaugino Hobokene gyvenę teta bei dėdė.

Jo dėdė dirbo statybose, o vakarais boksuodavosi vietinėje gimnastikos salėje. Retsykiais jis net laimėdavo kokį nors trofėjų ar net papildomų grynųjų pinigų aplinkinių kvartalų klubuose. Jis mokė Harį, kad kiekvienas žmogus privalo nuolatos būti pasirengęs apsiginti pats ir apginti tuos dalykus, kurie jam atrodo vertingi, mat „visada esama žmonių, nusiteikusių tučtuojau čiupti tai, ko kitaip įsigyti negali — jeigu tik leisi jiems tai padaryti”. Tas pats tinka ir valstybėms, sakydavo dėdė Frankas. Jeigu Amerikai, Anglijai ir galbūt netgi Rusijai būtų pakakę sveiko proto suvienyti jėgas ir sviesti iššūkį Hitleriui, kol dar buvo laikas, tokiu atveju visa istorija, ko gero, būtų pasisukusi visai kitaip. Kol buvo gyvas, Hario tėvas irgi panašiai galvojo.

— Jis tikrai didžiuotųsi tavimi, — pasakė Frankas, kai, baigęs mokyklą, Haris pareiškė eisiąs savanoriu į armiją.

Haris prisiminė, kaip, būdamas dar vaikas, dėdės Franko namuose žiūrinėdavo savo tėvų fotografijas, smarkiai apgailestaudamas, kad jam taip ir neteko jų pažinti. Jis begalėjo tik įsivaizduoti, kaip jie gyveno laisvoje Europoje — ir kaip vėliau įsiviešpatavusi tironija privertė juos bėgti. Jį apimdavo liūdesys pagalvojus, kad, išeikvoję šitiek pastangų, šitaip aukojęsi ieškodami laisvės, siekdami ramaus, pašalinių netrempiamo gyvenimo ir teisės auklėti savo vaikus taip, kaip nori, pagaliau galėdami mėgautis tuo, ko iš tiesų nusipelnė, jo tėvai begyveno taip trumpai. Jis kaltino fašizmą, nacistus ir visa, kas buvo su jais susiję. Galbūt kaip tik dėl šios priežasties jis ir įstojo į armiją.

Tą dieną įvykęs incidentas vis nedavė jam ramybės. Nedavė ramybės todėl, kad, nors situacija išties buvo siutinanti, tačiau, realistiškai pažvelgus, Mortimeris Grynas iš tiesų nieko daugiau ir negalėjo padaryti. Bene tai reiškė, kad ir demokratijos bejėgės kaip nors pasipriešinti Hitlerio šantažui? O jeigu taip — ką gi, vadinasi, jų misija iš anksto pasmerkta žlugti.

Kiek Feračinis žinojo, beribis Vinsleido pasitikėjimas niekada nebūdavo be pagrindo. Taigi, ir dabar, labiau nei bet kada, Haris vylėsi, kad nebus išimtis ir šis kartas. Tačiau pats jokio pagrindo niekaip nevaliojo surasti.