Operacija „Protėjas” 1

8 skyrius

— Pribloškianti istorija! — sušuko Entonis Idenas, kai Baneringas užbaigė savo pasakojimą apie visus atliktus tyrimus, sąlygojusius „Protėjo” operaciją. Idenas, kaip visuomet kruopščiai apsirengęs, vilkįs tamsiu, medžio anglies spalvos, „eglute” austos medžiagos trijų dalių kostiumu bei amžina fetrine skrybėle kietais bryliais, tapusia, kaip ir Čemberleno skėtis, tikru simboliu visuomenės sąmonėje, kurį laiką išsiblaškęs tebesidairė pro taksi langą. Eismo kamšalynė Trafalgaro aikštės kampe pamažu praretėjo, paklusdama policininko su jūros vėplio ūsais, smailiu šalmu bei iki pat smakro užsagstytu kiteliu nurodymams, ir automobilis vėl trūktelėjo iš vietos.

— O kaipgi Heidrycho pranašystė, kad 1968-aisiais žmonės išsilaipins mėnulyje? — paklausė Idenas. — Ar jiems pavyko tai padaryti?

Baneringas papurtė galvą.

— Nacių kosmoso įsisavinimo programa susidūrė su neįveikiamais sunkumais, labiausiai dėl tos priežasties, kad, kaip ir buvo numatyta iš anksto, naujų idėjų pertekliumi jie tikrai negalėjo pasigirti. Sukauptą kapitalą jie jau buvo iššvaistę. Gi Amerikon tuo tarpu plūste plūdo talentingų pabėgėlių srautas iš viso pasaulio, Amerika drąsiai galėjo investuoti savo pajamas į juos. Abi pusės paleido nuolatines valdomas orbitines stotis tais pačiais metais — 1970-aisiais. Tiesą sakant, mokslinių laimėjimų skaičiumi Jungtinės Valstijos tuo metu netgi pirmavo.

— Tačiau nepakankamai, kad galų gale būtų išvengta konflikto? — pratarė Idenas.

— Kuriam laikui diktatorius dar buvo įmanoma sulaikyti. Tačiau jie turėjo nemenką grubios jėgos persvarą, be to, dar ir liūto dalį pasaulio resursų. Buvo visiškai aišku, jog, kai tik jie suvoks, kad laikui bėgant atotrūkis vis didėja ir ne jų naudai… — Baneringas skėstelėjo rankomis, taip ir neužbaigdamas sakinio.

Idenas pirštu pašiaušė vešlius savo ūsus.

— Net nežinau… Žmogui išsilaipinti mėnulyje — juk tai skamba tarsi koks epizodas iš Herberto Dž. Velso kūrinių. Kaip jūs manote, ar tai išvis įmanoma?

— Na žinoma, — užtikrino jį Baneringas. — Tiesą sakant, tame pasaulyje, iš kurio kilęs Kurtas, žmonėms tai pavyko. Nė kiek neabejoju, kad ta Amerika, kurią aš pažinojau, laikui bėgant irgi būtų sulaukusi sėkmės, jei nebūtų priversta visas nacionalines pastangas skirti gynybai bei tam, kad pagaliau prisivytų nacistus.

— Jiems tai pavyko? Norite pasakyti, žmogus išties nukeliavo į mėnulį ir jame išsilaipino?

— Taip. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje.

— Neįtikėtina! Ir ką gi jie ten surado?

— Vien tik gausybę uolienų bei dulkių. Tiesą sakant, tai ne mano sritis, Toni. Jeigu tave tai domina, galėsi išklausinėti Kurtą, kai tik jis grįš. Jis visada su didžiausiu malonumu pasakoja apie panašius dalykus… jei tik Lindemano klausimai nebus nukreipę jo minčių visai kita linkme.

Prisidengęs parinktu slapyvardžiu. Kurtas Šolderis kelioms dienoms išvyko drauge su Lindemanu, patikrinti fizikos laboratorijose vykdomų gynybai skirtų darbų Oksforde, Kembridže bei Edinbure, o taip pat ir kai kuriose vyriausybinėse įmonėse, kuriose Lindemanas turėjo ryšių. Šolderis vylėsi susitikti su kuo nors iš žymesniųjų to meto fizikų, pavyzdžiui, Ervinu Šriodingeriu arba Maksu Boru — prieš keletą metų lankydamasis Vokietijoje, Lindemanas padėjo suorganizuoti šių mokslininkų pabėgimą į užsienį.

Vinsleidas išvyko iš viešbučio drauge su Baneringu ir Idenu, tačiau prie Vestminsterio jie išsiskyrė — Vinsleidas turėjo susitikti su Čerčiliu, kuris šįryt planavo patekti pas ministrą pirmininką Čemberleną asmeniniam pokalbiui ir pamėginti įrodyti, kad virš Europos pakibusi grėsmė išties labai rimta. Čerčilis tikėjosi įkalbėsiąs jį, jog žūtbūtinai reikia kuo greičiau stiprinti ginkluotąsias pajėgas ir skubiai vystyti pramonę. Vis dėlto visi, dalyvavusieji pirmajame susitikime Dorčesteryje, vieningai sutarė, kad bent jau kol kas jokiu būdu negalima rizikuoti atskleisti Čemberlenui „Protėjo” paslapties. Aukščiausiuose britų visuomenės sluoksniuose buvo nemaža tokių, kurie netgi simpatizavo nacistams ir visiškai nenorėjo matyti jų keliamos grėsmės, be to, ir paties Čemberleno pažiūros toli gražu nebuvo visai aiškios, nežinia, ką jis pasirinktų savo patikėtiniais. Iš anksto neįmanoma buvo įspėti, kieno ausis galų gale pasiektų ši informacija — o jos nutekėjimas į Berlyną buvo, švelniai tariant, užvis mažiausiai pageidaujamas.

Niujorke konstruojami sugrįžimo vartai turėjo pradėti veikti liepos mėnesį, ir tada prezidento Ruzvelto administracija galės užmegzti tiesioginį kontaktą su prezidentu Kenedžiu bei 1975-uosiuose likusiais misijos nariais. Tuo metu svarbiausiasis „Protėjo” grupės tikslas jau bus pasiektas, ir visi tolimesni įvykiai nebepriklausys nuo jų valios. O šiuo metu jų užduotis buvo kokiu nors būdu priversti Britaniją pasiruošti tiek, kiek tik tai įmanoma. Tuo tikslu Idenas plušėjo nesudėdamas rankų, stengdamasis mobilizuoti tokius iškilius visuomenės veikėjus, kurie nuolat pasisakydavo už tvirtą ranką ir patikimesnes gynybos priemones; jis kalbėjosi su lordu Sesiliu bei lordu Loidu, seru Robertu Hornu bei ponais Grigu, Butbiu ir Brakenu, tuo tarpu Dufas Kuperis susitikinėjo su leidėjais, įkalbinėdamas šiuos populiariojoje spaudoje garsiau šaukti apie pavojų. Čerčilis gi ėmėsi užduoties pamėginti tiesiogiai įtikinti Čemberleną ir kitus kabineto narius. Vinsleidas turėjo priešpiečiams atsivežti Čerčilį į Londono Literatų Klubą, kur buvo sutarta pasidalyti žiniomis apie šio ryto pasiekimus.

Iki sutarto susitikimo Literatų Klube dar buvo likę šiek tiek laiko, taigi, Baneringas pasiūlė išgerti po aperityvo taurelę nedidelėje užeigoje Kokspuro gatvėje — šią užeigą jis buvo aptikęs dar ankstesniojo savo gyvenimo Londone metu. Idenas neprieštaravo, ir taksistas išleido juos smagiai padėkojęs, mat Baneringas sumokėjo pakankamai dosniai. Jie atsidūrė netoli Užsienio reikalų ministerijos ir, žingsniuojant gatve, Baneringas nejučiomis vėl ėmė atidžiai žvalgytis į praeivių veidus.

— Šią savaitę veltui vargsti šitaip dairydamasis, Artūrai, — nusišiepė Idenas, pastebėjęs įdėmų Baneringo žvilgsnį. — Tavęs čionai nėra.

— Ką? Ką nori tuo pasakyti — manęs čia nėra?

— Tiesiog negalėdamas tverti iš smalsumo, aš, ko gero, pasielgiau labai jau savavališkai — tačiau kartu su bičiuliu iš Užsienio reikalų ministerijos, kuris dirba su Halifaksu, surinkome apie tave šiokių tokių žinių, — atsakė Idenas. Lordas Halifaksas buvo užsienio reikalų ministras nuo pat Ideno atsistatydinimo praėjusiais, 1938-aisiais, metais. — Taip, tu, kaip kad ir sakei, iš tiesų dirbi čia, keturioliktajame skyriuje, vadovaujamas Saunderso ir Blenkinsono.

— Ką gi, labai malonu tai girdėti, — atsakė Baneringas su vos juntama pasipiktinimo gaidele balse.

— Bet šią savaitę jie išsiuntė tave į Paryžių, susitikti su Bonė žmonėmis. Nebeprisimeni?

Baneringas akimirkai suraukė antakius ir tuojau pat linktelėjo.

— Ak taip, teisingai… tai vis dėl to prancūzų-vokiečių draugystės reikalo… Ar aš išvykęs kaip tik šią savaitę?

— Taip. Ir grįžti turėtum tik šeštadienį.

Valandėlei stojo tyla.

— Žinai, Toni, aš pats nesu tikras, kad man visa tai sutelpa galvoje.

Juodu įėjo į aludę ir keliais laipteliais užkopė į viršutinę salę. Idenas prie baro nupirko dvi taures džino su tonikų, ir juodu nusinešė gėrimus prie stalo tolimiausiame kampe, kurį nuo smalsių nepageidautinų ausų patikimai atitvėrė drožinėtos pertvaros bei vazonuose žaliuojantys augalai.

— Dar niekada čia nebuvau, — prisipažino Idenas jiems susėdus. — O juk tikrai jauki vietelė, tiesa?

Prancūzijos ir Vokietijos draugystės sutartis buvo pasirašyta gruodžio mėnesį. Tokiu būdu Vokietija tikėjosi gerokai susilpninti Prancūzijos sąjungą su Anglija — panašiai buvo susilpninti ir Lenkijos ryšiai su Vakarais, 1934-aisiais pasiraškius nepuolimo sutartį. Tačiau Idenas smarkiai abejojo, ar tie šventieji, tarsi paties Aukščiausiojo atsiųsti, popiergaliai, iškilmingai pasirašyti patiklių tautų akivaizdoje, iš viso reiškė ką nors svarbaus.

„Niekas iš tiesų nėra labai svarbu, — kadaise tvirtino lordas Belfuras. — Išvis nedaug dalykų turi bent kokią nors reikšmę”.

— Apie ką galvoji? — paklausė Baneringas, stebėdamas Ideno veido išraišką.

Idenas kibo karštligiškai ieškoti kokios nors naujos temos pokalbiui.

— Praėjusį vakarą Vinsleido bute tu kaip tik pradėjai pasakoti apie pirmąsias Hitlerio dienas jam atėjus į valdžią, — pagaliau prašneko Idenas. — Bet paskui atvyko Rendolfas ir mes užsišnekėjome apie kažką kita. O prieš tai kalbėjome apie Versalį…

Baneringas linktelėjo. Jis gurkštelėjo gėrimo ir pastatė taurę ant stalo.

— Regis, per du tūkstančius metų mes taip nieko ir nepasimokėme, ar ne? Žinai, romėnai niekad nebūtų padarę šitokių klaidų.

— Taip, aš irgi skaičiau Makiavelį, — sutiko Idenas.

Su nugalėtais priešais romėnai elgdavosi labai paprastai: jie būdavo arba neįtikėtinai kilnūs — arba ypatingai žiaurūs. Sutriuškintuosius karalius jie arba įkurdindavo rūmuose, aprūpindavo vergais, žirgais ir sargybiniais, suteikdavo jiems tokią galią, apie kokią ankstesniosiose savo karalystėse jie nė sapnuote nebuvo sapnavę, ir tokiu būdu užsitikrindavo stiprius, amžiams ištikimus Romai sąjungininkus — arba sunaikindavo pralaimėjusius valdovus drauge su visomis šeimomis ir dauguma pasekėjų. Toks elgesys buvo iš tiesų išmintingas: jei kuris nors pavergtųjų ir turėdavo priežasčių brandinti nepasitenkinimą, paprastai jiems toli gražu nepakakdavo galios vienaip ar kitaip jį įgyvendinti. Gi Versalio sutarties metu, o ir vėliau. Sąjungininkai ignoravo visas šias taisykles — jie ne tik paliko pakankamai stiprų ir smarkiai nepatenkintą priešą, bet netgi patys savo valia atsisakė sutelkti jėgas, kad įstengtų apsiginti.

— Reparacijų idėja buvo grynas nesusipratimas jau nuo pat pradžių, — pareiškė Baneringas. — Šiais laikais nėra ko nė tikėtis plėšikaujant kompensuoti karo nuostolius. Šiuolaikinės pramoninės ekonomikos pernelyg tampriais saitais susijusios tarpusavyje. Vienintelis ženklesnis pasiekimas buvo visiškas chaosas valiutų biržoje. Amerika atgaudavo vos penktadalį Vokietijai išmokamų ne itin patikimų paskolų.

— Dauguma žmonių jau tuo metu tai suprato, — pritarė Idenas. — Tačiau niekas taip ir neišdrįso pasakyti apie tai rinkėjams, kurie buvo iki kaklo sotūs ketverius metus trukusio karo ir reikalavo keršto.

Baneringas linktelėjo.

— Tačiau užvis didžiausia klaida buvo palikti nepaliestą tradicinę vokiečių valdžios struktūrą; visą galią savo rankose tebelaikė konservatoriai bei monarchistai, kurie stačiai negalėjo priimti tos santvarkos, kurią jiems bandė primesti Vakarai. Pretekstų revoliucijai ten buvo apstu nuo pat pradžių. Hitleris puikiai numatė kelią į viršūnes. O „Siuzerenas” surado tobulą ginklą, kuriuo galėjo smogti Rusijai.

Idenas atsilošė krėsle, klydinėjantis jo žvilgsnis įsmigo į lubas.

— Susitikimas turėjo būti stačiai stulbinantis, — balsu mąstė jis. — Tu tik įsivaizduok: Hitleris ir Geringas netikėtai susiduria su žmonėmis iš tolimos ateities, kurie tvirtina esą pasirengę jiems padėti! Kažin, kaip žmogus gali sureaguoti į šitokio pobūdžio pasiūlymą?

Apstulbęs Baneringas net sumirksėjo.

— Nagi, juk tu turėtum geriau nei bet kas kitas tai žinoti, Toni! — atsakė jis. Idenas nusijuokė, ir juodu užbaigė gėrimus.

— Dar po vieną? — paklausė Baneringas.

Idenas išsitraukė laikrodį iš liemenės kišenėlės ir atvožė jo dangtelį.

— Taip, kodėl gi ne? Laiko dar turime.

— Tik šįsyk vaišinu aš, — pareiškė Baneringas ir nuėjo prie baro. Tučtuojau jis sugrįžo su dviem pilnomis taurėmis.

— Vadinasi, „Siuzerenas” ėmėsi vadovauti visoms ankstyvosioms Hitlerio operacijoms, — prašneko Idenas, provokuodamas Baneringą tęsti pasakojimą.

— Taip. Jie smulkiai išdėstė visas sąlygas, kurias nacistai turėjo įvykdyti, norėdami žengti dar vieną žingsnį valdžios link. Pirma, jie turėjo būti lyg ir išvien su tuometine vyriausybe ir veikti iš pažiūros visiškai legaliai — tikroji revoliucija turėjo įvykti tik tada, kai jų valdžia bus apdrausta konstitucinėmis priemonėmis. Antra, armija šįsyk turėjo paremti perversmą, o ne stoti prieš jį. Ir trečia, reikėjo pasirūpinti aktyviu bent keleto respektabilių finansų bei verslo institucijų užnugariu. „Siuzereno” agentai iš esmės vadovavo partijos Rudųjų Rūmų štabui Miunchene. Jie planavo visą organizacinį darbą bei naujų narių verbavimą, jie sukūrė nacistų valstybės valstybėje viziją — išbaigtos, su visomis reikalingomis institucijomis bei ministerijomis valstybės, kuri, laikui atėjus, turėjo būti pasirengusi išdygti per vieną naktį ir kaipmat pakeisti visą egzistuojančią vyriausybės struktūrą.

— Taip… Būtent šitaip ir atsitiko… — iš lėto pratarė Idenas. Jis įtemptai mąstė apie visus tuos dalykus, kuriuos ką tik išgirdo.

— Vadinasi, kai Miuleris atsistatydino iš kanclerio posto 1930-aisiais ir jo vietą užėmė Briuningas, Hitleris skubiai susivienijo su Hugenbergu, kad šitaip būtų išvengta Briuningo-Hugenbergo koalicijos, kuri ir padėjo pasiekti stabilumo toje Europoje, iš kurios kilęs Kurtas. Po šitos sąjungos Briuningas jau nebeįstengė išlaikyti veiksmingos daugumos, tiesa?

— Buvo surengti priešlaikiniai rinkimai, — atsakė Baneringas.

— Nacistai gavo nemažai balsų suvilioję armiją atkurtos didybės vizijomis bei mirtinai išgąsdindami verslininkų bendruomenę pasakojimais apie tai, kas atsitiks, jeigu į valdžią prasiskverbs komunistai.

— Matyt, pačioje armijoje kažkas irgi suteikė jiems pagalbą? — spėjo Idenas.

— Žinoma, — patvirtino Baneringas. — „Siuzerenas” kaip reikiant pasidarbavo ir Berlyne, ieškodamas naudingų ryšių Hindenburgo patikėtinių tarpe. Kolaborantu galų gale tapo Šleicheris, gynybos ministro Grionerio dešinioji ranka.

— Ak šit kaip, vadinasi, Šleicheris irgi buvo susidėjęs su jais?

— Idenas iš lėto, lyg pats sau linktelėjo, tarsi ši žinia būtų daug ką jam paaiškinusi. Generolas fon Šleicheris buvo atsakingas už visą su armijos reikalais susijusią spaudą bei viešus pareiškimus. Jis buvo stačiai apsigimęs politinis intrigantas, kaip tik jis trečiojo dešimtmečio pradžioje sugebėjo apeiti Versalio sutartimi nustatytus apribojimus, išsiųsdamas Vokietijos tankų pajėgų bei aviacijos karininkus slaptiems apmokymams į Rusiją.

Baneringas ėmėsi aiškinti:

— „Siuzereno” agentai įpiršo Šleicheriui mintį, kad reikia atsikratyti Briuningo bei Grionerio, inkorporuoti „Štormo” eskadroną į reguliariąją armiją, tada, pasinaudojus jungtinėmis jų pajėgomis, paremti nacistus ir tokiu būdu galų gale pačiam užimti valdžią. Šleicheris su prezidentu Hindenburgu viską sutvarkė, ir vėliau, kai Briuningas bei Grioneris buvo pašalinti, juodu su Papenu išniro paviršiun kaip laikini kanclerio statytiniai, kol bus susidorota su paskutiniaisiais konstitucinės vyriausybės likučiais. Paskui buvo atsikratyta ir Papeno.

— Ir tokiu būdu buvo nutiestas kelias Šleicheriui, kuris, savo ruožtu, ir pats turėjo sukurti erdvę Hitleriui, — užbaigė Idenas.

— O dievulėliau, na ir džiunglės… — Jis giliai atsiduso ir, lyg neįstengdamas patikėti, papurtė galvą.

— Palauk, toliau — dar gražiau, — pažadėjo Baneringas. — Šleicheris užtikrino Hindenburgą, esą, šis galėsiąs suburti nuolatinę daugumą, sudarydamas sąjungą su nacistų atskilėliais, kurie, kaip buvo pasakyta Šleicheriui, atsiribos nuo Hitlerio ir stos po Štraserio vėliava. Tačiau visa ši Štraserio istorija buvo sukurpta vien tam, kad būtų įklampintas Šleicheris. Nacistų partija neskilo, ir visa taip kruopščiai „Siuzereno” sukurta situacija pagaliau subrandino vaisių, kai Berlyne it grybų po lietaus pridygo visokiausių persimetėlių, pasigviešusių visus pergudrauti, ir iš visų pusių į dienos šviesą netikėtai išlindo minios priešų, pasiryžusių sudraskyti Šleicherį į gabalus. 1933-ųjų sausį šiam teko atsistatydinti, ir tada, gavęs Blombergo garantijas dėl armijos paramos, Hindenburgas davė darbo Hitleriui. Tačiau apkvailintas liko ir Blombergas. Jis tikėjosi pasinaudoti nacistais tik kaip laikina parama ir tokiu būdu pasiekti vienybės, spekuliuojant nacionaliniais tautos jausmais.

Idenas atsilošė ir atsiduso — jis puikiai prisiminė, kas atsitiko tada, kai Hitleris tapo kancleriu ir politinė mašina, iki tol patikimai paslėpta, buvo išstumta į viešumą ir atidengta. Akimoju visas valstybės aparatas — spauda, radijas, policija — buvo rekvizuotas ir priverstas tarnauti partijos labui, bet kokia opozicija nacistams buvo paskelbta už įstatymo ribų, o tie, kurie atsisakė paklusti geruoju, buvo pavergti jėga. Atskirų žemių valdytojais tapo reicho gubernatoriai — tokiu būdu pirmąsyk istorijoje visa Vokietijos valdžia buvo centralizuota, ir per dvi savaites buvo pasiekta tai, apie ką nei kaizeris Bismarkas, nei Veimaro respublika nedrįso net svajoti. Užtikrinta dauguma Reichstage buvo pasiekta pačiais paprasčiausiais metodais — tiesiog areštuojant bet kokius potencialius oponentus, paskui gi toji dauguma buvo panaudota tam, kad suteiktų Hitlerio kabinetui neribotus įgaliojimus. Taigi, diktatoriaus valdžia buvo įtvirtinta visiškai legaliomis priemonėmis, parlamentui pritariant. Tą patį mėnesį buvo įkurta ir pirmoji koncentracijos stovykla Dachau.

Idenas vos pastebimai pats sau linktelėjo — daugybė dalykų jam dabar sustojo į savo vietas. Kad ir didysis kraujo praliejimas Hitlerio paliepimu 1934-aisiais — manyta, kad generolai buvo įtikinti tokiu būdu atsikratyti ekstremistais, kurie, esą, „Štormo” eskadroną bandė paversti privačia konkuruojančia armija. Tačiau tikrasis tikslas, matyt, buvo kitoks — reikėjo pašalinti Šleicherį, Štraserį ir, be jokios abejonės, dar daugybę kitų, iš kurių jokios naudos nebebuvo galima išmelžti ir kurie gerokai per daug žinojo.

Šitaip apsišlavus savo kieme, atėjo metas pradėti kurti nacistų užsienio politiką. Pirmiausia buvo įvykdyta keletas provokacijų, siekiant patikrinti Sąjungininkų kantrybę. Kaip ir tikėtasi, šie puolė gąsdinti ir protestuoti — tačiau nesiėmė jokių veiksmų. Kai Hitleris pirmąsyk pamėgino iškelti koją į užsienį, vien tik Italija tęsėjo duotą žodį.

— O kaipgi Austrija 1934-aisiais? — paklausė Idenas. — Mano manymu, kaip tik tai ir buvo pirmasis tikras bandymas išsiaiškinti, ką galima stumdyti kaip tik nori, o ko — ne. Tokie žmonės kaip Vinstonas ir aš ne kartą bandėm kalbėti apie tai, tačiau niekas nenorėjo klausytis.

— Kaip tik tuo metu „Siuzerenas” nusprendė, kad verta nepagailėti pastangų ir priversti Musolinį persimesti į kitą pusę, — pasakė Baneringas.

— Vadinasi, ir tai — „Siuzereno” darbas?

— O kaipgi. Jie įpiršo Musoliniui idėją užimti Abisiniją ir tapti naujuoju Cezariu. Iš tikrųjų Musolinis buvo pasiųstas kaip bandomasis zondas, norint išsiaiškinti, kaip Anglija ir kitos Lygos šalys atsakys į niekuo neišprovokuotą agresiją. Ką gi, rezultatai buvo labai iškalbingi.

— O paskui dar ir Reino sritis, a? — pratarė Idenas.

Baneringas paniekinamai niurgztelėjo.

— Hitleris tuomet pridėjo kelnes iš baimės. Jis išleido slaptą įsaką kariuomenei kiek kojos įkerta skuosti per tiltus atgal, jeigu tik bus kokių nors požymių, kad iš prancūzų galima susilaukti bėdos. Šiam žygiui jis ryžosi tik todėl, kad „Siuzerenas” ėmėsi grasinti — esą, jeigu jis nepaklusiąs, jie juo atsikratysią ir pradėsią iš naujo, pasitelkę pagalbon ką nors kitą. Gi visos tos vėlesnės šnekos apie geležinę jo valią ir sugebėjimą išlaikyti generolus savo kumštyje — tai jau visiškas nusipaistymas.

O paskui buvo užgrobta Austrija. Netrukus, jau po Miuncheno sutarties — ir Čekoslovakijos Sudetai. O dar vėliau Ribentropas griebėsi jau gerai išmokto diplomatinio puolimo, reikšdamas pretenzijas į Dancigo uostą Lenkijoje ir Klaipėdą Lietuvoje.

Staiga, pagalvojus apie laukiančią jų užduotį, Ideną apėmė siaubas. Ši šiurpi nenumaldoma jėga, naikinanti viską savo kelyje ir iš tarnaujančiųjų jai reikalaujanti aklo paklusnumo, jau ne vienerius metus nesulaikomai šniokštė pasirinkta vaga, vadovaujama blogio genijaus ir iškrypusio mokslo, atėjusio iš tokio amžiaus, kurio Idenas nepajėgė net įsivaizduoti. Tad kaipgi jie, menka saujelė, galėjo viltis bent akimirkai ją nukreipti, jau nekalbant apie kokias nors pastangas sustabdyti? Net jeigu Niujorko mechanizmas liepos mėnesį išties pradės funkcionuoti kaip numatyta, kokios realios pagalbos galima susilaukti iš 1975-ųjų, kai naciams tuo tarpu prieinamos 2025-ųjų technologijos?

Šiaip ar taip, laiko buvo likę visai nedaug. Idenas ir jo kolegos dabar jau žinojo, kad gaisras, nušlavęs Prancūziją ir Angliją, o paskui sunaikinęs ir visą Europos civilizaciją, įsiplieskė būtent šiais, 1939-aisiais, metais, paskutiniąją rugpjūčio savaitę, kai Vokietija įsiveržė į Lenkiją. Štai kodėl Vinsleido grupė strimgalviais atlėkė į Londoną, netgi nelaukdama, kol bus užbaigtas įrenginys Niujorke.

Baneringas pastebėjo, kaip tamsūs šešėliai užtemdė Ideno akis, ir įspėjo, apie ką šis galvoja. Vienu gaištu užbaigęs savo gėrimą, jis pastatė taurę ant stalo.

— Kylam, Toni, — tyliai ištarė Baneringas. — Jau metas eiti.

Kai po penkiolikos minučių jie susitiko su Čerčiliu ir Vinsleidu Literatų Klube, Čerčilis irgi atrodė puolęs į juodžiausią neviltį. Idenas paklausė, kaip praėjo susitikimas su Čemberlenu.

— Tiesą sakant, taip ir nesupratau, ar tas žmogus iš tikrųjų nuoširdus, ar tik apsimeta atkakliai mosuojąs ištikimybės vėliava tiems, kurie vis dar tebetiki, kad Hitleris juos apgins, — pasakė Čerčilis. — Šiaip ar taip, jo kiauto man nepavyko pramušti. Jis atkakliai tebetvirtina palaikąs su diktatoriais asmeniškus santykius, taigi, apie įsivėlimą į karą nėra ko net galvoti. Maža to, jis neabejoja savo sugebėjimais kiaurai permatyti žmogaus charakterį — ir mano, kad Hitleris iš esmės yra patikimas.

— O kai priminei jam Hitlerio reputaciją? — paklausė Vinsleidas.

Čerčilis tik atsiduso nuvargęs ir, pradėdamas valgyti, papurtė galvą.

— Atsitrenkiau į neįveikiamą gynybinės trumparegystės sieną. Jis mąsto kažkokiais visai kitais terminais.

Stojo trumpa sunki tyla.

— O paskui? — neatlyžo Baneringas.

Čerčilis nurijo kąsnį ir gurkštelėjo vyno.

— Aš ryžausi atskleisti jam dalelę ateities — na, tiesiog pateikti savo prognozę, tikiuosi, džentelmenai, dėl to nepamanysite, kad, pasitikėdami manimi, padarėte klaidą. Išpranašavau tik tiek, kad, nepraėjus nė mėnesiui, Hitleris užgrobs ir likusiąją Čekoslovakijos dalį, ir tokiu būdu visiems akivaizdžiai įrodys, kad visi tie Miuncheno pagraudenimai tebuvo tušti pliauškalai.

Be jokios abejonės, kaip tik taip ir atsitiko „Protėjo” pasaulyje.

— Viskas gerai, — linktelėdamas atsiliepė Vinsleidas. — Ir kaipgi jis sureagavo?

— Jis pareiškė, — atsakė Čerčilis, — kad apie tai negali būti nė kalbos, nes šiuo klausimu Hitleris davęs žodį jam asmeniškai. Esą, Dancigas ir Klaipėda — tai paskutiniosios Vokietijos teritorinės pretenzijos Europoje.

Nepraėjus nė mėnesiui įvyko būtent tai, ką Čerčilis buvo išpranašavęs Čemberlenui.

Naciai be paliovos ir vis labiau spaudė nusilpusias kadaise buvusios Čekoslovakijos liekanas, o kovo pradžioje privertė Slovakiją paskelbti nepriklausomybę. Pagyvenęs jos prezidentas daktaras Hacha buvo iškviestas į Berlyną ir bauginimais priverstas pareikšti, esą, visuomenė reikalauja Vokietijos reicho pagalbos. Vokiečių armija, jau anksčiau masiškai sutelkta pasienyje, nedelsdama nužygiavo ginti bejėgių kaimynų. Kovo penkioliktąją Hitleris triumfuodamas įžengė į Prahą, kuri, jo manymu, Miunchene buvo negarbingai iš jo išviliota, ir netrukus Bohemija bei Moravija buvo prijungtos prie reicho protektorato. Nebeliko nieko, išskyrus mažytę Ruteniją — patį rytinį Čekoslovakijos pakraštį, kuris pasiskelbė nepriklausoma Karpatų Ukrainos respublika. Ši respublika gyvavo net dvidešimt keturias valandas, o paskui ją užėmė ir aneksavo Vengrija, kuriai Hitleris jau buvo iš anksto ją „padovanojęs”.

Kalbėdamas Bendruomenių Rūmuose, Čemberlenas pranešė apgailestaująs, tačiau čia pat pareiškė, kad garantijos, suteiktos Čekoslovakijai Miunchene, nebegaliojančios, mat buvo kalbama apie išorinę agresiją — tuo tarpu valstybė, kuriai tos garantijos buvo suteiktos, liovėsi egzistavusi dėl savo pačios vidinių procesų. Visas pasaulis nepagailėjo jam pašaipų.

Čerčilio-Vinsleido grupei, kad ir nenoriai, teko pripažinti, jog Čemberleno požiūrio jiems niekaip nepavyks pakeisti. Apsišarvavę išankstine panieka, jie laukė Čemberleno kalbos, kurią šis turėjo sakyti kovo septynioliktąją Birmingeme. Tačiau atsitiko kažkas visiškai netikėto. Birmingeme kalbą sakė jau absoliučiai kitas žmogus, tarsi visos jo iliuzijos, jo atkaklus polinkis norimą priimti už esamą būtų staiga sudužę į šipulius per tas keturiasdešimt aštuonias valandas, praėjusias po paskutiniosios Parlamente sakytos kalbos. Dabar tai buvo žmogus, kuriam pirmąsyk gyvenime visiškai nedviprasmiškai nepatiko tai, ką jis matė. Metęs šalin iš anksto paruoštą kalbą apie smulkius savo kiemo reikalus, kurią ir buvo pateikęs „Protėjo” pasaulyje, Čemberlenas griežtai pasmerkė paskutiniuosius išpuolius, aštriai sukritikavo patį Hitlerį už iškilmingai duotų priesaikų sulaužymą ir užbaigė kalbą, atvirai jį apkaltindamas, esą, šis siekiąs nė kiek ne mažiau, kaip užvaldyti visą pasaulį. O vos prieš dvi dienas parlamente Čemberlenas tvirtino: „Niekas neprivers mūsų nukrypti nuo pasirinkto kurso!” Atrodė, kad jo pažiūros ūmai pasisuko šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu!

Taigi, „Protėjo” grupė galėjo užfiksuoti bent jau vieną pokytį, dėl jų įsikišimo įvykusį užsienio reikalų sferoje. Tačiau palyginus su galybe kitų dalykų, kurių taip ir nepavyko pakeisti, į rugpjūtį nesulaikomai besiritančių įvykių kontekste atrodė, kad visos įdėtos pastangos atsipirko apgailėtinai menkai.

Įpusėjus kovui Vokietijos kariuomenė užėmė Klaipėdą.

To paties mėnesio pabaigoje Britanija bei Prancūzija pareiškė suteikiančios garantijas Lenkijai.