Operacija „Protėjas” 1

Prologas

1974 metų lapkričio dvidešimt ketvirtosios, sekmadienio, rytas Virdžinijos pakrantėje išaušo niūrus ir ūkanotas; drėgnas debesuotas dangus taškėsi lietaus čiurkšlėmis, žvarbi narti vėtra šiaušė plieno pilkumo jūros vandenis, baltai purslojo neramios bangos. Iš rytinį horizontą gaubiančių ūkų, it ištiestas dėmėtas kiliminis takas, driekėsi tiesus putojantis kilvateris, ženklinantis „Narvalo”, smogiamojo JAV karinių pajėgų povandeninio laivo su branduoliniais varikliais, kelią. Jis buvo jau visai nebetoli savo bazės Norfolke, paskutiniuosius keletą mylių jį lydėjo tingiai ratus sukančios žuvėdros, aplinkinę erdvę užpildančios kimiu dusliu krykavimu. Visas pasaulis tarp grėsmingai juodo laivo korpuso ir murzinai baltų žuvėdrų bei purslų buvo nutaškytas drėgnai pilkšvų dėmių.

Šita pilkuma čia, regis, netgi labai tinka, pagalvojo komandoras Džeraldas Boudenas. Jis dairėsi po apylinkes, drauge su pirmuoju navigacijos karininku bei signalizuotoju stovėdamas tiltelyje virš dvidešimties pėdų aukščio „Narvalo” „burės”. Spalvų margumynas derėjo kūdikiams bei gėlėms, saulėtiems rytams bei skaistiems pavasariams — visiems tiems dalykams, kurie ženklino vienokią ar kitokią pradžią. O lavonai paprastai būna blyškūs, išsekusių ligonių veidai „pelenų spalvos”, nusigalavusieji „papilkėja iš nuovargio”. Drauge su jėgomis ir pačia gyvybe, prie pabaigos artėjančius dalykus apleidžia ir spalvos. Atrodė visiškai natūralu, kad pasaulis be ateities stokoja ir ryškių spalvų.

Šiaip ar taip, jeigu neįvyks koks nors visiškai neįtikėtinas stebuklas, tokiu atveju laisvasis Vakarų pasaulis, kurį — ar bent jau tai, kas iš jo liko — komandoras turėjo ginti, iš tiesų neturėjo jokios ateities. Pastarojo meto japonų provokacijos Ramiajame vandenyne akivaizdžiai buvo ilgai laukta preliudija, turinti baigtis Havajų salų antpuoliu, siekiant strateginiu požiūriu galutinai izoliuoti Australiją. Nebuvo ko nė tikėtis, kad Jungtinės Valstijos vėl nuolankiu tylėjimu sutiks tokią agresiją, kaip kad atsitiko prieš penkerius metus, kai Japonijos Imperija aneksavo Filipinus. O neišvengiamas karas reiškė tai, kad teks susidurti su visa nacistine Europa, taip pat jos kolonijomis Azijoje bei Afrikoje, be to, fašistinės Pietų Amerikos valstybės, be jokios abejonės, irgi įsijungs paskutinį akimirksnį, kad dar suspėtų atsirėžti savąją grobio dalį. Šitokioje situacijoje karo baigtis nekėlė kažin kokių abejonių. Tačiau visa tauta ir nedaugelis vis dar išlikusių sąjungininkų buvo niauriai nusiteikę, jei tik prireiks, griebtis ginklo ir stoti į mūšį. Kreipdamasis į visus, savo kalboje prezidentas Džonas F. Kenedis pažadėjo, kad Amerika laikysis politikos „daugiau jokių nuolaidų”.

Boudenas nukreipė žvilgsnį nuo priešais žiojinčių uosto vartų ir įsmeigė akis į ketvirtąjį tiltelyje stovintį žmogų su rusiško stiliaus kailine kepure nuleistais kraštais, kad bent kiek apsaugotų nuo žvarbaus vėjo. Kepurė, kaip ir visas žmogaus apdaras — parašiutininko-desantininko palaidinė, dėvima ant armijos darbinių drabužių — visiškai nesiderino su laivyno karininkų uniformomis. Žmogus buvo apsirengęs drabužiais, kuriuos jam dar pavyko rasti laivo sandėliuose — jais persivilko nusimetęs darbininko aprangą, dėvėtą tada, kai „Narvalas” paėmė jį drauge su visa grupe. Kapitonas Haris Feračinis iš Armijos Specialiųjų Operacijų dalinio vadovavo keturių kareivių būreliui, o taip pat ir keletui juos lydinčių civilių — visus juos prieš kelias dienas povandeninis laivas paėmė iš žvejų valties sutartoje vietoje netoli pietvakarinės Anglijos pakrantės. Kokia buvo jų užduotis, kas buvo tie civiliai ir kodėl jie dabar grąžinami į Jungtines Valstijas — apie visus šiuos dalykus Boudenas ničnieko nenutuokė ir nė nemanė klausinėti — tačiau jam buvo aišku viena: kai kurie Jungtinių Valstijų armijos daliniai, matyt, jau bus pradėję slaptą, nepaskelbtą karą prieš Trečiąjį Reichą bei jo pakalikus.

Feračinio veidas atrodė dar pakankamai jaunatviškai, gražių, taisyklingų bruožų, lygia oda ir jausminga burna. Feračinis buvo gan tamsaus gymio, didžiulėmis, tamsiomis, mąsliomis akimis, visiškai derančiomis žmogui su tokia pavarde. Jei jis ir išgyveno kokius nors jausmus dėl tautos likimo ar demokratijos žlugimo, jo veido išraiškoje ničnieko nebuvo įmanoma išskaityti — jis abejingai dairėsi po ūkanotą Norfolko horizonto liniją; niekas nepraslydo pro įdėmų jo žvilgsnį, jis dairėsi atidžiai, nors iš pažiūros ir tingiai, o tai neabejotinai bylojo, jog Feračinis įpratęs ilgus laikotarpius slapčia laikytis itin priešiškoje aplinkoje. Boudenas spėjo, kad šiam karininkui dar nebus suėję nė trisdešimt, tačiau pastarasis šypsodavosi gana šykščiai ir kone visąlaik būdavo pabrėžtinai rimtas — o tai jau buvo kur kas vyresnio, metams bėgant tapusio cinišku, žmogaus bruožai.

Iš tiesų, Feračinio darbas buvo toks, kad jis norom nenorom apsisiautė apsaugine paslaptingumo skraiste, gi išsiugdytas polinkis kuo mažiau šnekėti ilgainiui tapo įpročiu. Vis dėlto, per keletą retų trumpų pokalbių Boudenas spėjo pastebėti jaunajam karininkui būdingą atsiribojimą ir polinkį į nuošalumą, gerokai pranokstančius tiesiog profesinį įprotį. Šis atsiribojimas atskleidė neįveikiamą emocinę bedugnę, skiriančią tiek patį Feračinį, tiek ir kitus, panašius į jį, kiek tik Boudenui teko jų sutikti ankstesniųjų misijų metu, nuo pasaulio, kuriame viešpatauja asmeniniai jausmai bei įprastos, kasdieninės žmogiškos emocijos. O galbūt tie jaunuoliai bandė šalintis pasaulio, kuriame daug kas prasidėjo ir daug kas buvo svarbu — mat dabar visi šie dalykai nebeturi jokios prasmės, visi ankstesnieji daug žadantys keliai niekur nebeveda? — svarstė Boudenas. Galbūt tai — visos kartos bruožas? Kartos, kuri instinktyviai saugojosi suvokimo, kad ir jai nebeskirta jokia ateitis?

— Sveikas parvykęs namo, „Narvale”, — garsiai paskelbė pirmasis navigacijos karininkas Melvinas Varneris, išvydęs išorinio molo gale kūpsančioje uosto šeimininko trobelėje sumirgėjusią šviesą. — Išsiunčiamas locmanas. Apgailestauju, bet oras visai ne koks.

— O šįryt jie labai jau ankstyvi, — pastebėjo Boudenas. — Regis, laukia kokio nors ypatingai svarbaus asmens — o gal jau prasidėjo karas. — Atsigręžęs jis kreipėsi į jūrininką. — Atsakyk į jų signalą — „Ačiū. Dėkojame už aptarnavimo spartą. Trijų šimtų pėdų gelmėje oras kur kas geresnis.”

— Iš priešakio, dešinėje pusėje artėja kateris, — pranešė Varneris, kai sumirksėjo signalizuotojo lempelė. Vameris mostelėjo į eiles glotnių, blizgančių pilkų karo laivų, prišvartuotų išoriniame uoste. — Pažvelk, Geri, čionai jau atplaukė vienas didžiųjų lėktuvnešių. Panašu, kad tai — „Žvaigždynas”.

— Sumažinti greitį, atidaryti priekinį sektorių, pasiruošti priimti uosto locmaną, — išbėrė Boudenas. Kol Varneris atskiromis frazėmis perdavinėjo šiuos įsakymus žemyn, jis atsigręžė į Feračinį. — Jus ir jūsų žmones mes išlaipinsime pirmiausia, kapitone. Pasistengsime apsisukti kiek įmanoma greičiau.

Feračinis linktelėjo.

Vidur Atlanto vandenyno buvo gautas pranešimas, atsiųstas ilgosiomis bangomis ypatingai žemo dažnumo bangų laivyno siųstuvu — tokius signalus povandeninis laivas galėjo priimti netgi paniręs į gelmę. Pranešime buvo tvirtinama, kad kapitonas Feračinis bei seržantas Kesidis skubiai reikalingi kažkokiai kitai užduočiai — atplaukus jie būsią pasitikti tiesiog doke ir išklausysią tolimesnių nurodymų.

— O jūs, vaikinai, nė atsikvėpti kaip reikiant negaunate, — pareiškė savo nuomonę Boudenas. — Man iš tiesų labai gaila taip greitai su jumis išsiskirti. Bet juk ne visada būna šitaip, a?

— Ką gi, retkarčiais pasitaiko ir kitaip, — atsakė Feračinis.

— Ir dar kaip tik tokiu metu, kai pagaliau ėmėme šiek tiek vienas kitą pažinti.

— Man regis, kaip tik taip dažniausiai ir atsitinka.

Boudenas dar kelias akimirkas žvelgė į karį, o paskui atsidusęs liovėsi net mėginti užmegzti pokalbį ir vos pastebimai gūžtelėjo pečiais.

— Ką gi, gerai… Švartuosimės po kelių minučių. Jums teks grįžti žemyn į kajutkompaniją pas kitus. — Jis ištiesė ranką. — Iš tiesų buvo labai malonu plaukti drauge su jumis, kapitone. Džiaugiuosi, kad galėjome bent šiuo tuo padėti. Sėkmės jums būsimuosiuose žygiuose, kad ir ką jums būtų numačiusi vyresnybė.

— Ačiū, pone, — atsakė Feračinis, jo žodžiai nuskambėjo labai jau oficialiai. Jis paspaudė ranką Boudenui, o paskui — ir Varneriui. — Maniškiai prašė perduoti jums nuoširdžiausią padėką už svetingumą. Drauge su jais norėčiau padėkoti ir pats. — Boudenas blankiai šyptelėjo ir linktelėjo galva. Feračinis pradingo tiltelio liuke ir ėmė kopėčiomis lipti žemyn.

Iš patalpos, esančios po tilteliu, Feračinis prasiskverbė dar pro vieną liuką ir pateko į laivo slėgio korpusą, už kurio buvo ir dar vienas liukas bei trečios kopėčios, kuriomis jis nulipo į priešakinę vairinės dalį, grūste prigrūstą įvairiausių mechanizmų, konsolių, pultų su ciferblatais bei įvairiausios įrangos stovų — apie daugumos šių prietaisų paskirtį Feračinis visiškai nieko nenutuokė. Įgulos nariai plušo prie sienose įtaisytų pultų, besidriekiančių į abi puses nuo dvigubo periskopo stovo ir milžiniško stalo su žemėlapiu. Kairiojo borto pusėje stovėjo du minkšti, oda aptraukti krėslai, visa kertė priminė atvirą lėktuvo kabiną, valdymo prietaisai bei gaubtais pridengta įranga iš pirmo žvilgsnio irgi labiau derėjo lakūnui, o ne povandeninio laivo vairininkui. Prie krėslų buvo pritaisyti saugos diržai, kas pakankamai aiškiai bylojo apie „Narvalo” manevravimo galimybes — greitųjų povandeninių laivų valdymo dinamika iš tiesų labiau priminė skrydį vandeniu nei bet kokį plaukimą tradicine prasme.

Boudeno siųstas kariškis bei keletas jūreivių nulydėjo Feračinį koridorėliu tarp kapitono kabinos ir lazareto tiesiog į laivo karininkų valgyklą, kur kelionės metu ir buvo prisiglaudę keleiviai. Čia Feračinis aptiko Kesidį bei abu eilinius, Vorkovą ir Brego, bebaigiančius susikrauti į kuprines paskutiniuosius daiktus ir padedančius aštuonetui žmonių, kuriuos atsigabeno iš Anglijos, apsivilkti viršutinius drabužius, tinkamus tokiu oru išeiti laukan. Keletas civilių vis dar atrodė visiškai išsekę ir nusigalavę, tačiau po keturių dienų poilsio, deramos medicininės priežiūros ir pakankamai gausių „Narvalo” maisto davinių beveik visų veiduose po truputį vėl ėmė ryškėti įprastos spalvos pėdsakai.

— Puikiai pasidarbuota, Hari, — nutęsė Kesidis, užtraukdamas paskutiniojo prigrūsto krepšio užtrauktuką. — Na, ir kas girdėti ten, išorėje? Bene būsime beveik atvykę?

— Kaip tik plaukiame į uostą. Mus buksyruoja uosto locmanas, — atsakė Feračinis.

— Ir kaip beatrodo namučiai namai?

— Šlapia, šalta ir vėjuota. Ar čionai jau visi pasiruošę?

— Viskas sutvarkyta.

Maikas „Kaubojus” Kesidis buvo aukštas ir liesas, visi jo judesiai bylote bylojo apie nerūpestingą laisvumą, ir šitokia elgsena neretai būdavo nuginkluojančiai apgaulinga. Jo akys buvo skaidriai žydros, plaukai — gelsvi ir vešlūs, jis augino kiek apšepusius ūsiukus. Specialiųjų operacijų karininkai paprastai būdavo apmokomi dirbti poromis, ir Kesidis jau daugiau nei trejus metus buvo nuolatinis Feračinio partneris. Visomis charakterio bei temperamento savybėmis, į ką taip daug dėmesio kreipdavo psichologai, šita porelė buvo visais atžvilgiais absoliučiai nesuderinama, tačiau tiek vienas, tiek kitas atkakliai atsisakydavo dirbti su bet kuo kitu.

Kol jūreiviai gabeno laukan bagažą, Feračinis apžvelgė kajut-kompanijoje susibūrusius žmones. Be jokios abejonės, jie visi leido drauge jau paskutiniąsias minutes. Po keturių parų ankštoje uždaroje povandeninio laivo erdvėje, jie vos pradėjo pažinti vieni kitus — ir šit kelionė baigėsi, visi bus išsiuntinėti į skirtingas puses. Toks iš esmės buvo ir pats gyvenimas — jame nebuvo nieko pastovaus, nieko, trunkančio bent kiek ilgiau, nieko, prie ko galėtum prisirišti ar į ką suleisti šaknis. Feračinis jautė, kad šitoks bergždumas jau prieš kurį laiką ėmė jį varginti.

Abu mokslininkai, Mičelas ir Freizeris, vis dar tebevilkėjo Britanijos Saugumo Policijos, Kalinių Apsaugos Sekcijos (tai buvo kažkoks iš vietinių gyventojų suformuotas SS padalinys) — savos gamybos uniformų likučius; ši apranga padėjo jiems pabėgti iš Dartmuro politinių kalinių koncentracijos stovyklos. Prieš keletą metų Mičelas, chemikas ir korozijos aukštoje temperatūroje specialistas, buvo priverstas bendradarbiauti vykdant programą, kurios dėka, kaip buvo manoma, vokiečiams pavyko pirmąsyk nusileisti Mėnulyje 1968-aisiais. Freizeris gi dirbo su inertiškai valdomais kompiuteriais, kol iš Berlyno buvo gautas įsakymas jį suimti, nepagrįstai apkaltinus ideologiniu nepatikimumu.

Smitgrynas — be jokios abejonės, pavardė išgalvota — buvo Vengrijos žydas, kažkurios srities matematikas, kuris, kad ir kaip neįtikėtina, sugebėjo išvengti demaskavimo nuo pat Anglijos kapituliacijos prieš Vokietiją pirmąją 1941-ųjų metų dieną. Malikninas buvo rusas, sugebėjęs pasprukti iš Šiaurės Sibire įkurtos vokiečių tarpžemyninių valdomų sviedinių gamyklos, kur dirbo vergo teisėmis. Pirsas — vėlgi, be abejonės, tai slapyvardis — kažkokiu būdu nubalino savo veido bei rankų odą bei ištiesino plaukus — ir tokiu būdu išgyveno per Afrikos genocidą septintajame dešimtmetyje.

Be to, keleivių tarpe buvo moteris, vadinama „Ada”, ji nejudėdama kiurksojo krėsle kajutkompanijos stalo gale ir, kaip ir kone visos kelionės metu, bereikšmiu žvilgsniu spoksojo į laivo pertvarą. Tiesa, Anglija kapituliavo 1941-aisiais, tačiau Ada taip niekada ir nepasidavė. Štai jau daugiau nei trisdešimt metų ji be paliovos grūmėsi su naciais — tai buvo vieno žmogaus, moters, karas. Ji buvo dar visai jauna ir mokytojavo Liverpulyje, kai jos akivaizdoje jos vyras, tėvas ir abu broliai buvo paimti priverstiniams darbams ir deportuoti į kontinentą — nė apie vieną jų jai taip ir nebeteko daugiau išgirsti. Nuo to laiko viso jos gyvenimo tikslu tapo kerštas. Naudodamasi suklastotais dokumentais, įvairiausiomis maskuotėmis ir bene dvidešimčia skirtingų išgalvotų vardų, ji sugebėjo negailestingai nudaigoti šimtą šešiasdešimt tris nacius, tarp jų vieną Reicho gubernatorių, tris apylinkės komisarus, dviejų Britanijos miestų valdytojus — gestapo statytinius, o taip pat tuzinus britų kolaborantų vietinėje vyriausybėje. Ji buvo daugybę kartų suimta, ištvėrė nesuskaičiuojamus tardymus, mušimą, kankinimus. Šešis kartus ji buvo nuteista ir pasmerkta mirti, tačiau keturis kartus jai pavyko pabėgti, dar dusyk ją paliko ramybėje, laikydami mirusia. Dabar, įpusėjusi šeštąją dešimtį, ji buvo jau perdegusi, visiškai susenusi nuo tokio gyvenimo, kupino vien neapykantos, smurto ir kankinimų, apie kuriuos iškalbingai bylojo surambėję randai ant dešiniosios rankos toje vietoje, kur kadaise būta nagų. Jos kova jau buvo baigta, tačiau galvoje sukaupta informacija buvo stačiai neįkainojama.

Galų gale Feračinio žvilgsnis užkliuvo už paskutiniųjų keleivių — ūsuoto jaunuolio bei šviesiaplaukės mergaitės, kuriuos jis pažinojo tik kodiniais vardais „Polas” bei „Kendė”. Abu jie buvo Jungtinių Valstijų agentai, keliaujantys namo po kažkokios operacijos. Feračinis nėmaž nenutuokė, kokią užduotį jie vykdė, bet taip ir turėjo būti, verčiau neapkrauti smegenų nebūtina informacija.

Visą korpusą supurtė vibracija, kažkur netoliese pasigirdo variklių gaudimas. Keleiviai apsiėjo be jokio beprasmiško dramatizmo, niekas nė nebandė apsigaudinėti, kad ryšiai su bendrakelioniais vienaip ar kitaip prasitęs. Pusbalsiu trumpai padėkoję ir atsisveikinę, Feračinis ir Vorkovas pirmieji išėjo iš kajutkompanijos į koridorių, nusileido vienu aukštu žemiau ir pagaliau pateko į torpedų saugyklą, kur vienas pagrindinių pakrovimo liukų jau žiojėjo atidarytas. Atsisveikinę ir su kitais laivo karininkais, susibūrusiais aplink laiptelius po liuku, keleiviai patraukė tuo pačiu keliu, kuriuo buvo išgabentas ir jų bagažas — užlipę aukštyn, iš lankais sutvirtintos brezentinės pastogės jie pateko ant siauros darbinės atbrailos, juosiančios stačius laivo šonus. Feračinis trapu nužingsniavo pas jūreivius, kurie buvo išnešę į krantą visus keleivių daiktus, Vorkovas gi pasiliko prie liuko, kad galėtų padėti civiliams pereiti šlapias plieno plokštes. Kesidis ir Brego išlipo paskutiniai.

Pirmasis dalykas, kurį pastebėjo Feračinis vos užlipęs iki doko lygio, buvo laivyno leitenantas, stoviniuojantis priešais civilių laukiantį autobusą. Antrasis dalykas, kurį jis išvydo, buvo blausiai pilkšvas „Fordas” sedanas su vyriausybiniais numeriais. Automobilis buvo pastatytas už gerų penkiasdešimties jardų nuo doko, už vairo sėdėjo uniformuotas vairuotojas, o nuo galinės sėdynės Feračinį stebėjo kažkoks neaiškus pavidalas. Nors stiklas buvo užtemdytas ir nesimatė jokių detalių, tačiau nekėlė abejonių, kad tas prie lango šmėksantis apskritaveidis žmogus su plačiabryle, stačiai užmaukšlinta ant viršugalvio skrybėle gali būti tiktai Vinsleidas ir niekas kitas. Tai, kad automobilį ženklino generolo vėliavėlė, o Vinsleidas netgi nebuvo kariškis, iš esmės ničnieko nereiškė. Tiesą sakant, tai atrodė netgi visai tipiška. Kažko panašaus juk ir reikėjo tikėtis, pasakė sau Feračinis. Jis kaip gyvas nebuvo girdėjęs, kad veikiančiosios armijos kadrai būtų štai šitaip iškviečiami vykdyti naujos užduoties, dar net oficialiai nepasibaigus ankstesniajai. O kai tik visi įvykiai pakrypdavo kokia nors labai jau netikėta linkme ar išvis tapdavo nenuspėjami, tokiais atvejais visada galėjai tikėtis, kad vienaip ar kitaip nebus apsieita be Vinsleido.

Paaiškėjo, kad leitenantas neturi įgaliojimų perimti civiliams paruoštų dokumentų. Autobusas, kaip buvo pranešta Feračiniui, turėjo nuvežti juos visus į aerodromą tolimajame bazės pakraštyje, kur laukė lėktuvai, turį nugabenti kiekvieną į atitinkamą paskirties vietą. Žmonės, oficialiai atsakingi už šiuos civilius, liko oro uoste.

— Aš liksiu čia ir pažiūrėsiu, kas dedasi, — pasakė Feračinis Kesidžiui. — Tau gi teks drauge su jais važiuoti autobusu ir pasirūpinti visais formalumais. Paimsime tave kiek vėliau.

Kesidis linktelėjo.

— Nenoriu nė pagalvoti apie tai, kad juos gali išsiųsti atgal, jei paaiškės, kad kažkaip ne taip sutvarkėme jiems dokumentus.

— Jūs, vaikinai, irgi galite važiuoti su Kesidžiu, — kreipėsi Feračinis į Vorkovą ir Brego. — Ten būtinai ką nors sužinosite, kokiu būdu jums sugrįžti į bazę.

Šie atsisveikino su Feračiniu ir paskui civilius sulipo į autobusą. Paskutinis įlipo laivyno leitenantas, ir autobusas trūktelėjo iš vietos. Feračinis kilstelėjo galvą ir išvydo baltakepurį komandoro Boudeno pavidalą — šis viską stebėjo iš aukštybių, nuo „Narvalo” tiltelio. Boudenas kilstelėjo ranką, ir po kelių akimirkų Feračinis atsakydamas irgi pamojavo. Paskui jis užsimetė ant pečių kuprinę ir apsigręžęs nužingsniavo per doką tiesiog ten, kur lūkuriavo „Fordas”.

Vairuotojas, kuris jau buvo išlipęs ir stovėjo priešais automobilį, paėmė Feračinio daiktus ir sukrovė juos į bagažinę. Vinsleidas viduje pasilenkė į šoną per sėdynę ir atidarė antrąsias galines dureles. Feračinis įsirangė vidun ir užtrenkė jas. Ūmai apkvaitęs nuo odinių sėdynių apvalkalų prisilietimo bei kvapo, jis atsilošė, dėkingai atsiduso ir užsimerkė, keletą neįkainojamų sekundžių mėgaudamasis staiga jį apsiautusiu tokiu neįprastu prabangos ir šilumos pojūčiu.

— Mums dar reikės paimti Kesidį, — vairuotojui lipant į mašiną prašneko Vinsleidas, kruopščiai artikuliuodamas kiekvieną žodį. — Kur jis? Bazės oro uoste?

Feračinis neatsimerkdamas linktelėjo.

— Jis rūpinasi dokumentais.

— Į aerouostą, — kiek pakėlęs balsą ištarė Vinsleidas. Automobilis minkštai trūktelėjo iš vietos. — Nagi, Hari, kaip ėjosi šįsyk? — linksmai ir draugiškai pasiteiravo Vinsleidas po keleto sekundžių.

— Man regis, viskas gerai. Susitvarkėme, kaip ir buvo planuota. Mums pavyko juos ištraukti. Pargabenome namo.

— Visus? Aš suskaičiavau tik aštuonis.

— Tie trys, kurie turėjo atvykti per Londoną, taip ir nepasirodė. O mums, deja, nepavyko išsiaiškinti, kas ten atsitiko. Plutonas mano, kad tame gale nuteka informacija.

— Hmmm… Tai jau nekas, — Vinsleidas valandėlę patylėjo, apsvarstydamas, ką išgirdęs. — Ar tai nereiškia, kad gali būti išgliaudytas ir pats Plutonas?

— Galbūt. Šiaip ar taip, jis griebėsi atsargumo priemonių ir nutraukė veiklą. Žadėjo persikelti į Bristolį ir ten maždaug po mėnesio atidaryti naują krautuvėlę.

— Supratau. O kaipgi mielasis mūsų draugas obergrupenfiureris Frichteris? Kaip jo sveikata šiomis dienomis?

— Šiaip sau. Daugiau įkaitų jis nebekars.

— Kaip tragiška.

Feračinis galų gale atsimerkė ir dūsaudamas išsitiesė, tuo pačiu nusismaukdamas kepurę ant pakaušio.

— Nagi, Klodai, gal pasakytum man, kas čia vyksta? — pasidomėjo jis. — Juk esama kur kas tinkamesnių vietų ir būdų išklausinėti apie misijos rezultatus. Kodėl gi tuo užsiimi tu ir kodėl mes kiurksome mašinoje?

Vinsleido balsas liko visiškai ramus.

— Klausinėju tik iš asmeninio smalsumo. Įprasta apklausa įvyks vėliau, ir atliks ją atitinkami žmonės. Vis dėlto pirmiausia teks kibti į visai kitą reikalą — tokį reikalą, kuris negali laukti. Gi atsakymas į antrąjį klausimą skamba štai šitaip: mes ne šiaip sau kiurksome mašinoje, o šen bei ten važiuojame.

Valandėlę Feračinis dar lūkuriavo, tačiau Vinsleidas taip nieko daugiau ir nepasakė. Feračinis vėl atsiduso.

— Gerai jau gerai, paklausiu tiesiai. Kur?

— Šiaip ar taip, mums ir reikia į oro uostą — skrisime į Naująją Meksiką.

— Konkrečiau — kur?

— Informacija įslaptinta.

Feračinis pabandė prieiti iš kitos pusės.

— Tegul bus taip. O ko ten skrisime?

— Turime susitikti keletą žmonių. Nė kiek neabejoju, kad jie tave sudomins.

— Iš tikrųjų? O tai, pavyzdžiui?..

— Kaip tau patiktų, pradžiai, DžFK?

Feračinis susiraukė. Jis puikiai žinojo, kad Vinsleidas, pasitaikius progai, niekad neatsisako truputį pasišaipyti ir patampyti nervus, bet ne blogiau žinojo ir tai, kad šis niekada nejuokauja tuščiai. Vinsleidas nusišiepė, blyškiai pilkos jo akys sublykčiojo už pusapvalių akinių be rėmelių, lūpos išsitempė į siaurą brūkšnį šiek tiek pakeltais į viršų kampučiais.

Sulaukęs beveik šešiasdešimties metų, apskrito, įraudusio veido ir tokios pat spalvos nosies, vidutinio ūgio ir kūno sudėjimo, pašarmojusiais smilkiniais, Vinsleidas gerokai priminė linksmą ir draugišką, tačiau suktą misterį Pikviką. Be minkštos, nulėpusiais bryliais juodos skrybėlės jis dar dėvėjo sunkų pilkšvą apsiaustą kailiu pamuštais atvartais, tamsią šilkinę šerpę ir rudas odines pirštines. Jis gniaužė drožinėtą lengvos, tarp kelių suspaustos lazdelės bumbulą.

Visi Vinsleido pažįstami žinojo apie jį tik tiek, kiek būtinai reikėjo — o tai niekada nebūdavo labai daug, dažniausiai tik tiek, kiek jis pats būdavo linkęs atskleisti. Pats Feračinis, žinoma, taip niekad ir nesugebėjo išsiaiškinti, kas iš tiesų yra Vinsleidas ar ką jis veikia, tačiau jis gerai žinojo, kad Vinsleidas netrukdomas galėjo lankytis bet kuriame Pentagono departamente, reguliariai pietaudavo Baltuosiuose Rūmuose ir, regis, asmeniškai pažinojo kone visų pagrindinių šalies mokslinių tyrinėjimų institutų direktorius. Be to, per tuos keletą metų, kai jų keliai nuolatos susikirsdavo, šnekėdamasis su Vinsleidu Feračinis susidarė gan neklaidingą nuomonę, jog šis — toli gražu ne naujokas pogrindinėse operacijose, ir ne vien teoriškai, o taip pat ir iš karčios bei nelengvos asmeninės patirties. Feračinis numanė, kad Vinsleidas ir pats aktyviai dalyvaudavo tokiose operacijose, tiesa, galbūt prieš daugelį metų. Vis dėlto visa tai tebuvo daugiau ar mažiau pagrįstos spėlionės — Vinsleidas niekad nebuvo linkęs daug pasakoti apie save.

Artėdamas prie uosto teritorijos vartų sedanas sulėtino greitį. Užtvara buvo pakelta, laivyno policijos kapralas mostelėjo jiems važiuoti pirmyn, kiti du sargybiniai kilstelėjo ginklus. Vos pravažiavus vartus, automobilis vėl padidino greitį ir pasuko tiesiog link bazės oro uosto.

Visiškai nelinkęs tęsti klausimų-atsakymų žaidimo, Feračinis kietai sučiaupė lūpas ir atkakliai atkišo smakrą. Vinsleidas gūžtelėjo pečiais, paskui nusišypsojo ir pasirausęs greta stovinčiame lagaminėlyje ištraukė kruopščiai padarytą kišeninį portatyvinį radijo imtuvą juodu korpusu, sidabro spalvos mygtukais ir chromuotomis apdailos detalėmis. Tokio mažo aparačiuko, išskyrus kai kuriuos slaptus karinius prietaisus, Feračinis kaip gyvas nebuvo regėjęs. Imtuvo priekinėje dalyje buvo kažkoks dangtelis su sąvaromis.

— Japonų imperijos darbas, — pareiškė Vinsleidas, nykščiu atvoždamas dangtelį. — Valstijose tu nepamatysi ničnieko panašaus, tačiau ten tokius aparačiukus vaikiščiai nešiojasi gatvėse. Juo netgi galima klausytis kasečių su magnetiniais įrašais. Gal norėtum kokią vieną išgirsti?

Jis išsitraukė mažulytę dėžutę, įkišo ją į ertmę už dangtelio, tada šį uždarė ir nuspaudė vieną mygtukų. Paskui pasidėjo radijo imtuvą ant kelių ir atsilošė sėdynėje, nenuleisdamas įdėmaus žvilgsnio nuo Feračinio veido.

Feračinis net krūptelėjo iš netikėtumo, kai iš dėžutės pliūptelėjo galingos, svinguojančios muzikos srautas, skaidriai klarneto partijai pritarė keletas saksofonų, bosai kalė gyvą, kapotą ritmą. Ši muzika buvo visiškai nepanaši į nieką, ką Feračiniu i iki šiol teko girdėti. Populiarioji aštuntojo dešimtmečio muzika buvo ne kas kita, kaip kažkoks karinių bei patriotinių maršų mišinys, be to, Vagneris ir gedulingos raudos tų, kurie manė, kad tiktai tapusi fašistine Amerika dar turėtų šiokią tokią viltį išsigelbėti. Liberaliai nusiteikęs jaunimas klausydavosi graudžių rypavimų apie šiurpų likimą bei destrukciją. Bet šitai? Skambėjo it kokia beprotybė. Tokia muzika visiškai nederėjo šiems laikams — o gal tiesiog neatitiko dabartinės Feračinio būsenos.

Į muziką įsiliejo vokalo partija, po kelių nuvilnijusių bežodžio vokalo taktų vyriškas balsas uždainavo. Vinsleidas pirštais barbeno į sėdynės atlošą priešais save ir galva linkčiojo dainos ritmu.

Feračinis priglaudė delną prie kaktos ir papurtė galvą, ir tyliai sudejavo nuo užplūdusio nuovargio.

— Klodai, gal malonėtum tai nutildyti, a? Juk aš ką tik išlindau iš povandeninio laivo, kur tūnojome it narve ištisas paras. O anoje pusėje praleidome bent šešias savaites. Dabar nesijaučiu pajėgus šitokiems dalykams.

Vinsleidas prisuko garsą.

— Glenas Mileris. Ar gali patikėti — kadaise aš šokdavau pagal šitą muziką!

Feračinis išpūtęs akis nepatikliai dėbtelėjo į jį, tarsi pirmąsyk jam rimtai būtų šmėstelėjusi mintis, jog Vinsleidas bus ūmai kuoktelėjęs.

— Tu? Šokdavai?

— Na žinoma, — Vinsleido žvilgsnis staiga pasidarė kažkoks ilgesingas, tarsi jis būtų užsižiūrėjęs į kažkokius tolimus laikus.

— Glen Ailendo kazino buvo pati geriausia vietelė netoli Pakrantės kelio Niu Košelėje, Niujorke. Tais laikais ten galėdavai išgirsti pačius didžiuosius. Vieta buvo išties prestižinė, netrūko jai ir spindesio. Pagrindinė salė buvo antrajame aukšte, pro visą sieną užimantį didžiulį prancūziško stiliaus langą galėdavai išeiti laukan ir apsižvalgyti po Long Ailendo sąsiaurį. Ten susirinkdavo visas Vestčesterio apygardos bei Konektikuto jaunimėlis. Kazino grodavo Ozis Nelsonas, ir „Dorsey Brothers”, ir Čarlis Barnetas, ir Laris Klintonas… Juk tu net nenutuoki, kaip atrodė pasaulis prieš Europos žlugimą ir prieš naciams subombarduojant Rusiją atominėmis bombomis. Tiesa, Hari?

Feračinis kiek dvejodamas pažvelgė į dėželę Vinsleido rankoje ir dar keletą akimirkų pasiklausė.

— Juk visa tai nebeturi jokios prasmės, — paprieštaravo jis.

— Prasmės čia ir nereikia ieškoti, — atsakė Vinsleidas. — Tačiau visame tame esama kažko pozityvaus, grąžinančio pasitikėjimą savimi. Negi nesijauti it pakylėtas, Hari? Juk tai džiugi, gyva, laisva muzika — muzika žmonių, kurie turėjo kur eiti ir tikėjo galį bet kur nueiti… kurie galėjo pasiekti visa, ko tik įsigeidę. Kažin, vis pagalvoju, kur visa tai pradingo?

Feračinis papurtė galvą.

— Aš nežinau ir, tiesą sakant, nelabai man tai ir terūpi. Klodai. Klausyk, jei tau užėjo ūpas paklaidžioti po nostalgiškus prisiminimus — ką gi, tai labai gražu, bet malonėk nepainioti į tai ir manęs. Aš gi tikėjausi, kad mes su tavimi šit aptarsime tą užduotį, apie kurią mudviem su Kesidžiu buvo pranešta ir kuri, kaip tu užsiminei, turi kažkokį ryšį su pačiu prezidentu. Taigi, ar negalėtume sugrįžti arčiau reikalo?

Vinsleidas atsigręžė ir pažvelgė tiesiog Feračiniui į akis. Jo veidas akimoju surimtėjo.

— Juk aš visąlaik ir kalbėjau būtent apie reikalą, — pasakė jis.

— Tai ir yra naujoji tavo misija… tiesa, reiktų sakyti — mūsų misija, mat šįsyk ir aš keliausiu drauge, netgi, tiesą sakant, kaip grupės vadovas.

— Grupės?

— Na taip. Aš juk jau sakiau tau, kad dabar važiuojame susitikti su keletu įdomių žmonių.

Feračinis iš paskutiniųjų laužė galvą, stengdamasis aptikti bent kokį nors ryšį. Galų gale pasidavė.

— Tad kur gi mes keliausime? Į Japoniją? Į kokį nors užkaborį Japonijos imperijoje?

Vinsleido akys suspindo.

— Neklausk kur, Hari. Mes išvis niekur nekeliausime, tai yra, pasiliksime čia. Jungtinėse Valstijose. Pabandyk paklausti kitaip: į kuriuos laikus?

Feračinis tik išvertė akis ir nutylėjo. Vinsleidas apsimetė esąs gerokai nusivylęs, ir linktelėjo rodydamas radijo imtuvą, tarsi brukte brukdamas užuominą.

— Į štai tuos! — sušuko.

Visiškai suglumęs Feračinis tik papurtė galvą.

— Nieko nebus. Klodai, aš vis vien ničnieko nesuprantu. Apie kokį velnią tu kalbi?

— Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt devintieji, Hari! Štai kur mes keliausime. Mes grįšime į 1939-ųjų pasaulį!