Operacija „Protėjas” 1

3 skyrius

Bet koks procesas, daugiau ar mažiau susijęs su intervencija į praeitį, kone visada sąlygoja tam tikras pasekmes, kurios, vertinant įprastiniais standartais, gali atrodyti labai jau keistos. Tiesą sakant, toks procesas paprastai iškraipydavo visuotinai priimtas sveiko proto, logikos bei priežastingumo sąvokas.

Viena keistenybė, nulemta 1975-aisiais Tularozoje sukonstruoto mechanizmo sugebėjimo užmegzti ryšį su kažkada praeityje sukonstruotais sugrįžimo vartais, buvo ta, kad, kol šie vartai dar tebebuvo konstruojami, jiems neturėjo visiškai jokios reikšmės, kokioms ateities įvykių sekoms būtina buvo susiklostyti, kad jie išvis būtų suprojektuoti. Taigi, nustačius 1975-ųjų aparatą atitinkamam nuotoliui laike, jį buvo galima sujungti su 1939-ųjų viduryje užbaigtais ir veikiančiais sugrįžimo vartais tuojau pat, kai tik pradėjo veikti 1975-ųjų aparatas. Nebuvo net jokios užuominos apie tai, kad 1975-ųjų metų įvykių eigoje kažkokia misija buvo išsiųsta į praeitį su užduotimi surinkti sugrįžimo vartus.

Numačius, kad tokia galimybė yra visai tikėtina pagal keistą situacijos logiką, misijos planuotojams tapo neišvengiama šį faktą išnaudoti tam, kad patikrintų visos sistemos loginį pagrindą dargi prieš priimant galutinį sprendimą išsiųsti misiją. Kaip tik tai ir buvo padaryta: kai tik 1975-ųjų aparato konstravimo procesas pasistūmėjo į priekį tiek, kad mechanizmas jau galėjo priimti paprasčiausius, statiškus ryšio pranešimus (tam, kad būtų perduoti kokie nors objektai, būtų prisireikę nemažai papildomų detalių), tuoj pat ir buvo gauta žinia iš 1939-ųjų gegužės — pranešime buvo patvirtinama, jog misija atvyko sėkmingai ir sugrįžimo vartai montuojami pagal grafiką. Tai ir buvo dalis preliminarinių „išbandymų”, kurie, kaip buvo pasakyta keliautojams, visiškai leido tikėtis sėkmės.

Prezidentas Kenedis patvirtino galutinį įsakymą išvykti, ir misijos nariai iškeliavo tuoj pat, kai tik buvo instaliuotos projektoriaus pajėgumo padidinimui būtinos detalės. Tada buvo nuspręsta tolimesnius fizikos tyrinėjimus palikti kitiems, ateičiai. Drauge liko neatsakytas ir vienas paradoksalus teorinis klausimas: kaip viskas būtų pasisukę tuo atveju, jei misija taip ir nebūtų išsiųsta — mat, šiaip ar taip, ji, be jokios abejonės, nuvyko į paskirties vietą. Pats svarbiausias dalykas buvo sėkmingai išsiųsti grupę iš tokio nepatikimo 1975-ųjų pasaulio.

— Taip, taip, aš suprantu, ką tu nori pasakyti. Ana, tačiau mes buvome apdrausti nuo visokiausių galimų nesėkmių tiek, kiek tik įmanoma tikėtis tokiomis aplinkybėmis, — Mortimeris Grynas, vyriausiasis misijos mokslininkas ir Jungtinėse Valstijose likusios „Cukraus” grupės vadovas išsitiesė ir mostelėjo laužtuvu, kuriuo kaip tik atidarinėjo pakuotės dėžes. — Padėtis buvo išties grėsminga, veikti reikėjo nedelsiant, taigi, jie neturėjo nė menkiausios galimybės išgliaudyti visų neatsakytų teorinių klausimų.

Grynas buvo neseniai perkopęs penkiasdešimtuosius metus, vidutinio ūgio ir masyvaus kūno sudėjimo, tvirtu stambių bruožų veidu, vešliais antakiais ir kvadratiniu žandikauliu, be to, jis želdino tvarkingai pakirptus ūsiukus. Smailas jo viršugalvis buvo visiškai nuplikęs, galvą juosė tik žemiau želiančių plaukų pusmėnulis, ir tas ties ausimis jau gerokai praretėjęs — kaip tik tokią išvaizdą mėgsta perteikti skulptoriai, kai jiems tenka vaizduoti kokius nors iškilius veikėjus. Grynas vilkėjo baltus marškinius rudomis ir juodomis juostelėmis, rankovės buvo atraitotos virš alkūnių, marškinių fone svieste švietė ryškiai raudonos petnešos.

Ana Charkiovič, grupės istorikė, pasiųsta čia kaip to laikotarpio specialistė, pakėlė akis nuo važtaraščio, kuriame iš sąrašo žymėjosi atgabentas detales, ir abejodama pažvelgė į Gryną. Ana buvo smulkaus sudėjimo moteris, žilstančiais plaukais, įpusėjusi penktą dešimtį. Liesą, aštrių bruožų jos veidą vagojo raukšlės, jame buvo ženklios visos ankstesniaisiais metais patirtos negandos. Jai pavyko ištrūkti iš Sovietų Sąjungos prieš pat galutinį jos padalijimą tarp Vokietijos ir Japonijos 1950-aisiais.

— Aš žinau, kad ta informacija buvo vienintelė, kuria tuo metu galėjome remtis, — pasakė ji. — Taip pat neabejoju, kad, priimdami sprendimą išsiųsti mus, jie iš tiesų tikėjosi sėkmės. Tačiau visos tos šnekos apie „atsitiktinius statistinius nesklandumus” anaiptol nepaaiškina to, kas atsitiko. Šiaip ar taip, niekur nepabėgsi nuo fakto, kad kažkur įsivėlė klaida.

Juodu triūsė didžiulėje erdvioje patalpoje, pastato, kodiniu pavadinimu „Sarginė” gilumoje — šis pastatas, sandėlys Van Brunto gatvėje Brukline buvo išsinuomotas iš Niujorko Uosto Kompanijos, čia ir turėjo būti sumontuoti sugrįžimo vartai. Sandėlio fasadas buvo užmaskuotas netikra ryšulių bei įpakavimo dėžių siena, kur kas tvirtesne nei atrodė iš pažiūros, langai bei atsarginės, nepridengtos durys buvo patikimai užlituoti, o visą pastatą saugojo ištisa sistema detektorių bei sekimo prietaisų — dauguma išradingiausių to meto elektronikos entuziastų būtų mielai pakloję metinį atlyginimą už galimybę juos ištyrinėti.

— Na taip, įsivėlė klaida, — pripažino Grynas. — Tačiau argi ji tokia jau reikšminga? Svarbiausia juk yra tai, kad vartai, šiaip ar taip, funkcionavo. Kaip tik dėl to mes ir esame čia — ir kaip tik tuo pastaruoju metu mums ir tereikia rūpintis.

— Bet kaip tik čia šuo ir pakastas! — neatlyžo Ana. — Jei bent viena pranešimo dalis pasirodė besanti klaidinga — ar mes begalime pasikliauti ir visu pranešimu?

Grynas atplėšė dar vienos dėžės dangtį ir ėmė traukti iš jos kartono lakštus.

— Pats faktas, kad pranešimas buvo gautas, akivaizdžiai byloja, jog vartai veikė, — pasakė jis. — Bent jau tai neturėtų kelti jokių abejonių.

— Tačiau argi buvo galima apsirikti dėl tokios esminės detalės kaip mechanizmo buvimo vieta? Atsitiko kažkas labai jau keisto. Ir tai gerokai mane neramina.

Problema buvo ta, kad jie visiškai neketino atsidurti čionai, Brukline. Jei jau keistoje viso šio reikalo logikoje nebuvo jokios užuominos, kad tai padaryti neįmanoma, taigi, pranešime iš 1939-ųjų vidurio buvo pasistengta išvaduoti grupę nuo vargo, ieškant tinkamos vietos įsikurti, ir perduota informacija apie tas jau įsigytas patalpas, iš kurių pranešimas ir buvo pasiųstas. Pasak gautųjų žinių grupei reikėjo ieškoti fabrikėlio Niu Džersyje — pagal pranešimą šios patalpos stovėjo tuščios ir jas buvo norima kiek įmanoma greičiau parduoti, nes jų bendrasavininkiai broliai turėjo finansinių sunkumų ir nebeįstengė išsimokėti skolų. Grynas su Ana nuskrido į Niu Džersį, tikėdamiesi lengvai ir greitai sudaryti sutartį, tačiau paaiškėjo, kad patalpos užimtos ir kad niekas nė neketina jų parduoti. Gi pastatą Brukline pavyko išsinuomoti tik po karštligiško žygio per komercines nekilnojamojo turto agentūras.

Tad kas gi buvo ne taip? Be jokios abejonės, „Protėjo” grupės nariai neturėjo jokio pagrindo tyčia klaidinti savęs pačių. Pranešimas, kaip ir buvo tvirtinama, veikiausiai atėjo iš Niu Džersio, bet, jeigu taip, kodėl paaiškėjo besant neįmanoma įsigyti nurodyto pastato? O jeigu pranešimas buvo pasiųstas ne iš Niu Džersio, o iš kažkur kitur — tokia prielaida dabar irgi tapo neišvengiama — kodėl gi jame buvo tvirtinama, kad jis siunčiamas būtent iš ten?

— Nagi, bereikalingas rūpestis dabar neduos mums nieko gero, Ana, — pasakė Grynas. — Dabar mums užvis svarbiausia dirbti savo darbą ir nesukti sau galvų dėl tų tiltų, kuriais kol kas nereikia eiti. — Jis vėl dirstelėjo į dėžę, kurią kaip tik pakavo. — Nagi, kur mes sustojome?.. Štai čia, regis, bus JSK-23 tipo rezonatoriai. Ar turi sąrašą? Jie turėtų būti pažymėti numeriu trisdešimt septyni.

— Eee… valandėlę, tuojau pasižiūrėsiu. Na, štai, du puslapiai.

— O aktyvatoriaus agregatai? Turėtų būti čia?

Ana pasklaidė keletą puslapių, kol surado kitą sąrašą.

— Tuoj pažiūrėsiu. Ne, pagal grafiką jie dar neturėjo atvykti. Pirmoji siunta turi būti pakuotėje numeris penki, ją gabena Feračinis su Kesidžiu. Šiuo metu jie jau turėtų būti pusiaukelėje į čia nuo Indianapolio.

— Tokiu atveju, antroji siunta dar neišvyko iš Albukerko, tiesa? Jei neklystu, ją turi atgabenti majoras Vorenas ir seržantas Rajenas drauge su kroviniu numeris šeši?

— Taip, teisingai.

— Puiku. Tokiu atveju mums vertėtų…

Jį nutraukė netoliese ant stovo kabančio senovinio telefono džeržgimas.

— Atsiprašau, — tarp sukrautų dėžių bei išmėtytų detalių Grynas nulaviravo atsiliepti. — Klausau, Gordonai, — skambinti negalėjo niekas kitas, kaip tik Gordonas Selbis — jis vienintelis šiuo metu tebuvo pastate ir rūšiavo popierius priešakinėje kontoroje. Selbis buvo Gryno mokslininkų grupės narys. Taip pat jis buvo vyriausiasis misijos inžinierius ir turėjo vadovauti sugrįžimo vartus montuojantiems kariškiams. Karinio kontingento nariai savo ruožtu turėjo ne tik rūpintis apsauga — savajame laike jie buvo išėję intensyvų techninį apmokymą, kad galėtų kaip reikiant pagelbėti montavimo darbuose.

— šit kaip? Tikrai? — sušuko Grynas į ragelį. Jo balsas išdavė vis augantį susijaudinimą. — Kaip tau pasirodė, Gordonai, tai geros naujienos? Ką gi sužinojai?

Kol Grynas klausėsi naujienų. Ana vėl sutelkė visą dėmesį į kitą dėžę ir kibo kraustyti jos turinį. Vidinis balsas kuždėjo jai, kad Gryną toji netikra informacija neramina kur kas labiau, nei jis išsiduoda. O jeigu jis gali paaiškinti, kas gi ne taip — kodėl tuomet nepaaiškina? O jei negali — tokiu atveju argi išvis galima būti dėl ko nors tikriems?

Kai Grynas su džiaugsmingu trinktelėjimu padėjo ragelį į vietą. Ana kilstelėjo akis ir klausiamai pažvelgė į jį.

— Gordonas prieš kelias minutes gavo telegramą, — pranešė Grynas. — Telegramą iš Klodo, iš Londono! Atrodo, ten viskas vyksta pagal planą. Jie susitiks su Čerčiliu ir trimis jo kolegomis — trečiadienį drauge valgys priešpiečius Dorčesteryje!