Operacija „Protėjas” 1

18 skyrius

IŠ Anglijoje likusio Artūro Baneringo buvo gauta naujų žinių — atrodė, kad galų gale sulaukta šiokių tokių žymesnių pokyčių įvykių tėkmėje: Čemberlenas pagaliau sutiko su primygtiniais Rusijos reikalavimais surengti bendrą aukščiausiojo lygio pasitarimą konkrečių gynybos metodų klausimais.

Ankstesniajame „Protėjo” grupės pasaulyje Britanijos bei Prancūzijos vyriausybės atkakliai atmetinėjo tokio pobūdžio pasiūlymus, mat jos vengė be jokios politinės sutarties atskleisti karines savo paslaptis. Kita vertus, jie visiškai neskubėjo sudaryti ir kokių nors sutarčių, ką akivaizdžiai įrodė tas faktas, jog pasiuntiniu vykti į Maskvą buvo pasirinktas Strengas. Visa tai tik patvirtino Stalino įtarimus ir sustiprino jo ryžtą neprisidėti prie jokių įsipareigojimų Lenkijai, kurie savo ruožtu vėlgi būtų buvę tik teoriniai, mat lenkai lygiai taip pat atkakliai nenorėjo į savo teritoriją įsileisti rusų kariuomenės. Tokia situacija pakišo Britanijos kabinetui puikiausią pretekstą nepasirašinėti jokios bendros gynybinės sutarties su rusais: pasaulio akivaizdoje Anglija pasirodė esanti pakankamai geranoriška, tačiau ir ji juk ne visagalė — dabar gi okupacijos atveju lenkai galės kaltinti tik patys save.

Be jokios abejonės, Lenkija ir buvo okupuota — po keturių dienų, rugpjūčio 26-ąją. Siekdami pasirodyti teisuoliais pasaulio akyse, anglai ir prancūzai netrukus po to paskelbė karą Vokietijai, tačiau šis pareiškimas anaiptol nebuvo rimtas — o kaip tik to ir tikėjosi Hitleris. Lenkijos kampanija buvo baigta iki mėnesio galo. Visą tą laiką Stalinas nė piršto nepajudino ir iš pažiūros nė kiek nesusijaudino, nors užnugaryje paslapčiomis virė karštligiški pasiruošimo darbai. Mat šiomis aplinkybėmis, kai vokiečiai ir rusai dėbsojo vieni į kitus iš abiejų bendros sienos pusių, nebeliko nė menkiausių abejonių, ką Hitleris ketina daryti paskui, vos išsipainiojęs iš problemų Vakaruose.

Tačiau dabar, šiame pasaulyje, dar tebebuvo liepa. Staigios ir akivaizdžios solidarumo su Rusija apraiškos gali būti pakankama kliūtis, kad Hitleris persigalvotų ir atšauktų puolimą, mąstė Ana Charkiovič, žvelgdama į pilkus purslojančius Biskajos įlankos vandenis. Tačiau tai ir yra paskutinė galimybė išsau* goti daugmaž stabilią padėtį Europoje. Dabar viskas priklausė nuo to, ar pavyks šią galimybę pastverti ir kiek įmanoma geriau ja pasinaudoti.

Greta jos sėdintis Gordonas Selbis užvertė žurnalą, kurį dar ką tik tingiai sklaidė. Iš Majamio juodu atskrido į Lisaboną visai neseniai atidarytu keleiviniu „Pan Amerika” reisu ir čia praleido naktį „Duas Nokas” viešbutyje, laukdami iš Pietų Afrikos skrendančio Imperijos Oro linijų lėktuvo, kuris turėjo nugabenti juos į Pulą Dorsetšyre.

— Žinai, man regis, aš beveik baigiu susitaikyti su ta mintimi, — prašneko Selbis, pasukdamas galvą ir pasilenkdamas taip, kad lūpomis kone liestų Anos ausį. Praėjusią dieną juodu dvylika valandų praleido ore ir per tą laiką išmoko beveik nekreipti dėmesio į šešiolikos cilindrų lėktuvo variklių riaumojimą. — Jei galų gale pasitvirtins, kad mes beviltiškai įstrigome čia — ką gi, galbūt ilgainiui paaiškės, kad šitaip netgi geriau.

Ana linktelėjo, tarsi jau kuris laikas tik ir būtų laukusi, kad pokalbis pasisuks panašia linkme.

— Be to, tu visą laiką svarstai, ar tik nebus Klodas iš anksto žinojęs, kad būtent taip ir atsitiks?

Selbis, regis, gerokai nustebo.

— Kaip tu įspėjai?

— Aš juk ir pati be paliovos apie tai mąstau.

— Ir kokia gi tavo nuomonė?

Ana atidžiai pažvelgė jam į veidą.

— Klausiu vien iš smalsumo, bet — ar tau tikrai labai svarbu? — pasiteiravo ji. — Ar turi kokių nors itin tvirtų ryšių, dėl kurių išties norėtum būtinai sugrįžti į savąjį laiką?

Selbis papurtė galvą.

— Tiesą sakant, neturiu.

— Nei šeimos, nieko?

— Mano tėvai gyveno Konge kaip tik tuo metu, kai ta šalis buvo nusiaubta, jie nesuspėjo pakankamai skubiai pasitraukti. Tėvas dirbo ten šachtose inžinieriumi. Niekas niekad ir nesužinojo, koks likimas juos ištiko.

— Kiek tau tada buvo metų?

— Maždaug dvylika. Kai tai atsitiko, aš buvau grįžęs į Valstijas moksleivių atostogoms. Taigi, užaugau našlaičių prieglaudoje, o ten su niekuo labiau ir nesuartėjau. Vis dėlto, norėjau tapti inžinieriumi. Atrodė… na, man atrodė, kad tokiu būdu lyg ir atiduočiau paskutinę pagarbą savo tėčiui. Gal koks nors psichoanalitikas ir pasakytų man, kad tapau branduolinės inžinerijos specialistu kaip tik todėl, kad, kol viskas dar nebuvo baigta, pasąmonėje troškau gaminti bombas ir apsvaidyti jomis savo tėvų žudikus.

Ana nusišypsojo.

— Tu tikrai taip manai?

— Aš nežinau. Tačiau tikrai džiūgavau drauge su visais, kai Kenedis atsistojo ir garsiai pareiškė, jog pakaks mums leistis stumdomiems.

— Matai — visiems mums būdingas šis bruožas, — pasakė Ana.

— Iš visos grupės nė vienas neturime pakankamai rimtos priežasties bet kokia kaina stengtis grįžti atgal, be to, kiekvienas mūsų turi asmeninių sąskaitų su hitlerizmu. Kartais atrodo, kad renkantis grupės kandidatus šie argumentai Klodui ir buvo lemiami.

Selbis papūtė lūpas virš smailios juodos savo barzdelės.

— Kaip suprantu, tu nori pasakyti, kad Klodas iš anksto žinojo, jog vartai neveiks? — paklausė jis.

— Aš nežinau. Verčiau sakykime šitaip: jam tai nebuvo stulbinanti staigmena. Manau, jis tikėjosi, kad viskas klostysis sklandžiai, tačiau, kai įvyko blogiausia, jis buvo tam pasiruošęs.

Selbis linktelėjo.

— Suprantu, ką tu turi omeny. Na, pavyzdžiui, kodėl jis savo grupei pasirinko būtent tuos, o ne kitus žmones? Juk keleto sumanių technikų ir poros inžinierių būtų visiškai pakakę vartams sumontuoti. Tad kuriems galams prisireikė istoriko? Arba diplomato?

— Būtent. Maža to — argi saugumui užtikrinti būtinai reikėjo šitiekos kariškių? — pabrėžė Ana. — Gerai, tarkime, tikrai reikėjo. Bet kaipgi atsitiko, kad visi mūsų kariai kaip tik turi solidžią pogrindinio darbo užjūryje, ypač Vokietijoje, patirtį?

Lėktuvas riaumodamas skriejo pirmyn, priešakyje, ūkų aptrauktame horizonte jau pasirodė Prancūzijos pakrančių atplaišos. Kurį laiką patylėjusi Ana paklausė:

— Kaip tu manai, ar Klodas išvis nori, kad vartai imtų veikti? O gal visa šita kebeknė su Einšteinu skirta vien tam, kad mes nepalūžtume, kol palengva susitaikysime su mintimi, jog mums nelemta grįžti atgal?

— Nori pasakyti, galbūt jis sąmoningai pasitraukė iš tos beviltiškos situacijos, kurioje buvome savajame pasaulyje? Kitaip sakant, išmainė ją į menkutę galimybę ką nors pakeisti čia ir pakreipti įvykių eigą kita vaga?

— Taip, kaip tik tai ir norėjau pasakyti.

Valandėlę pamąstęs Selbis papurtė galvą.

— Ne, nemanau. Žinoma, jis buvo pasiruošęs tam, kas mus ištiko, tačiau jis padarys visa, kas jo valioje, kad tik pavyktų užmegzti ryšį su savuoju laiku. Kai to reikalauja darbas. Klodas gali būti objektyvus, gali šaltai viską apskaičiuoti, tačiau širdies gilumoje jis juk vis dėlto irgi tėra žmogus. Netikiu, kad jis galėtų štai taip imti ir palikti mūsų pasaulį likimo valiai, visiškai užmiršdamas jame gyvenančius žmones, kurie mumis pasitikėjo.

— Kas verčia tave taip manyti?

— Tas faktas, kad esu čia, šiame lėktuve.

— Taigi?..

— Mano sritis yra branduoliniai ginklai, taigi, be jokios abejonės, kaip tik dėl šios priežasties aš ir dalyvauju misijoje. Jeigu vienintelis Klodo tikslas yra sunaikinti Hiterį ir sukurti žavų pasaulį, kuriame būtų jauku ir patogu gyventi, tokiu atveju užvis svarbiausia jam turėtų būti išjudinti iš mirties taško amerikiečių atominės bombos programą, tiesa? Taigi, jei jis kaip tik šito ir siektų, tada juk man būtų reikėję pasilikti ten, Amerikoje, ir iš visų jėgų stengtis skatinant šią programą. — Selbis skėstelėjo rankomis. — Tačiau Klodas pasielgė visai ne taip, tiesa? Užuot palikęs Amerikoje, jis išsiunčia mane į Europą. Kodėl? Ogi todėl, kad kurį laiką nesipainiočiau po kojomis ir netrukdyčiau mokslininkams susikaupti sprendžiant tą problemą, kurią jis laiko užvis svarbiausia. O tai negali būti niekas kita, kaip tiktai sugrįžimo vartai. O tai, man regis, akivaizdžiai byloja, kad Klodas tikrai tikisi iš Einšteino veiksmingos pagalbos. Aš gi tesu tam, kad būtume apsidraudę tuo atveju, jei vartai taip ir nepradės veikti, ir mums teks pasigaminti bombą patiems.

Ana linktelėjo. Regis, jai gerokai atlėgo.

— Taip, — sutiko ji. — Tiesą sakant, aš ir pati taip maniau. Ir labai tikėjausi, kad tu kaip tik tai ir pasakysi.

Valandėlei juodu nugrimzdo į tylą. Paskui Selbis vėl pakėlė akis nuo savo žurnalo ir vėl prašneko:

— Vis dėlto, o kaipgi Kesidis? Juk jis tikrai turi priežastį norėti grįžti atgal.

Ana pažvelgė į jį.

— Bene dėl tos merginos, apie kurią jis nuolatos kalba? Žinai, neverta į tai pernelyg rimtai žiūrėti. Juk ir pats pažįsti Kesidį.

— Manai, jis išvis net nėra susižadėjęs?

— Visai gali būti, kad susižadėjęs. O gal tik buvo. Bet negi tu manai, kad jam išties būtų didžiulė tragedija, jei tos vestuvės iširtų?

Selbis krumpliu pasitrynė nosį ir vos pastebimai šyptelėjo.

— Ne, nemanau. Bet, man regis, tai nuo pat pradžių labai jau keista. Turiu galvoj tai, kad Kesidis kai kuriais atžvilgiais išties yra tikras šaunuolis, tačiau kitąsyk sugeba būti visiškas nevėkšla. Tad kaipgi jis išvis sugebėjo susidėti su tokia šeima kaip jos?

— Nevėkšla?

Selbis kuo nuoširdžiausiai skėstelėjo rankomis.

— Na, argi ne, jeigu jau visiškai sąžiningai?

Ana kelias akimirkas smalsiai žvelgė į jį.

— Man regis, tu kaip reikiant nepažįsti Kesidžio, ar ne, Gordonai?

— O ką tokio turėčiau žinoti?

— Kesidis kilęs iš vienos turtingiausių šeimų šalies pietvakariuose — jis yra tiesioginis didžiulių naftos perdirbimo įmonių bei mineralų kasyklų paveldėtojas. Tačiau jį supusiems žmonėms jis jautė vien panieką už tai, kad jie gyvena tuščiai, pasinėrę į prabangą ir malonumus tokiais laikais, kai visa šalis jau užspeista į kampą. Taigi, Kesidis paliko namus ir tapo paprastu kareiviu. Kaip kad ir pats sakei. Klodas niekad nebūtų pasirinkęs tokio snargliaus, kokiu Kesidis kartais mėgsta apsimesti.

Apstulbęs Selbis išvertė akis.

— Iš kur tu visa tai žinai? — žioptelėjo jis.

— Apie tai man papasakojo Haris, kai atvykome į Naująją Meksiką — mes drauge, vienu sunkvežimiu, kažko važiavome į Albukerką. Nebeprisimenu dėl ko, bet pasakiau kažką ne itin švelnaus Kesidžio adresu — ir Haris ta proga paaiškino man situaciją, išsklaidydamas bet kokias abejones. Tiedviem iš tiesų puikiai einasi dirbti drauge.

Iš tikrųjų, nieko nuostabaus, pagalvojo Selbis. Haris toli gražu nebuvo didžiausias grupės plepys, tačiau dėl kažkokios nesuvokiamos priežasties atrodė visiškai natūralu, kad jis galėjo atskleisti tokius dalykus Anai.

— Hmmmm… keista, — pastebėjo jis. — Man regis, tu išties puikiai sugebi sutarti su kariais.

— Nieko čia keisto, — atsakė Ana. — Kai dar buvau jauna, prieš išsmukdama į užsienį aš penkerius metus koviausi drauge su Sibiro partizanais. Sulaukusi septyniolikos, jau buvau pribaigusi dešimtį nacių. Kai man buvo aštuoniolika, SS pulkininkas įsakė iššaudyti visus vyrus tame kaimelyje, kur gyveno mano šeima. Aš guliau su juo į lovą, kad miegančiam galėčiau perrėžti gerklę. Kaip matai, Gordonai, aš kalbu ta pačia kalba, kaip ir Specialiosios Paskirties būrio kariai.

Tuo tarpu Sarginėje, bendrame valgomajame, profesorius Džordžas Pegramas, Kolumbijos universiteto dekanas ir fizikos fakulteto vadovas, bejėgiškai susmuko į krėslą visiškai priblokštas tų dalykų, kuriuos išgirdo per pastarąsias šešiasdešimt minučių. Greta jo įvairiomis pozomis sėdėjo ar stovėjo Vinsleidas, Grynas, Šolderis ir kiti „Protėjo” grupės nariai bei trejetas vengrų mokslininkų. Pegramas tik visai neseniai sugrįžo į miestą — buvo praėjusi jau daugiau nei savaitė nuo pirmųjų karštligiškų Silardo skambučių iš Sarginės Teleriui bei Vigneriui.

— Paklausyk, kol dar neatsitokėjai, Džordžai — taip, mes puikiai žinome, kad esama tokių loginių prieštaravimų, kurių iš pažiūros niekaip neįmanoma paaiškinti, — prašneko Silardas. — Tačiau bet kokios pastangos dabar pat juos išnarstyti būtų visiškai bevaisės. Patikėk — aš pats bandžiau. Visi mes bandėme. Netgi Lindemanas Anglijoje. Kad tai suprastum, reikalingas visai kitoks požiūris, būtinas nestandartinis protas, sugebantis klausinėti apie akivaizdžius dalykus ir pažvelgti į problemą tokiu rakursu, koks niekam kitam netgi nešauna į galvą. Štai kodėl mes ir norime susitikti su Einšteinu.

— Ir ne vien su Einšteinu, — įsiterpė viduryje kambario stovįs Vinsleidas. — Pagal pradinį mūsų planą į visą šį projektą jau turėjo įsitraukti ir prezidentas bei tam tikri vyriausybės nariai. Nematau jokio pagrindo vien dėl laikinų techninių nesklandumų vis dar delsti tai padaryti, ypač dabar, kai mums gali prisireikti visų įmanomų resursų — o vienas vienintelis žodis iš Baltųjų Rūmų galėtų atrakinti mums tų resursų saugyklas.

— Trumpiau tariant, bandysime per Einšteiną kreiptis į prezidentą, — paaiškino Teleris Pegramui.

Suglumęs Pegramas sumirksėjo, papurtė galvą ir pagaliau šiaip ne taip atgavo žadą.

— Na taip, taip, viską suprantu. Bet kodėl gi pirmiausia nepabandžius eiti tiesiai pas Ruzveltą?

— Pats pagalvok, Džordžai, — atsiliepė Vigneris. — Fermis ir Tuvė bandė kreiptis tiesiai į vyriausybę, prašydami paramos tokiam paprastam dalykui kaip branduolio skilimo tyrinėjimų projektas, ir ką gi — buvo išmesti pro duris kaip nevispročiai. Negi dabar tu imtumeis vėl brautis ten, aiškindamas, kad šįsyk ketiname sukonstruoti laiko mašiną?

Pegramas niauriai linktelėjo. Vigneris sakė gryną tiesą. Vos prieš kelias dienas Silardas buvo gavęs laišką, kuriame labai mandagiai, bet visiškai nedviprasmiškai buvo atmestos bet kokios pastangos sudominti laivyną.

— Einšteino prestižas kaip tik ir suteiktų deramą svorį mūsų argumentams, — sutiko Pegramas. — Bet kaipgi jis galėtų pranešti visa tai Ruzveltui? Turėjau omeny — nepaisant tos pagarbos, kurios jis tikrai yra nusipelnęs, nejaugi mes galėtume patikėti jam šitokią užduotį? Patys juk esate girdėję visokiausių istorijų…

— Aš jau ėmiausi ruošti dirvą ir kai ką sutvarkiau, — atsakė Silardas, jo balse nuskambėjo vos juntamos globėjiškos gaidelės.

— Gustavas Štolperis, ekonomistas iš Austrijos, neseniai supažindino mane su tokiu Aleksandru Sachsu, kuris yra Lemano korporacijos patarėjas ekonomikos klausimais ir, be to, asmeninis prezidento draugas. Aš pasišnekėjau su Sachsu, ir jis sutiko perduoti Einšteino pasirašytą laišką tiesiog Ruzveltui į rankas.

Pegramas net žioptelėjo.

— Tu jau šnekėjaisi su juo? Dėl Dievo meilės, Leo, mes negar lime leisti, kad tokio pobūdžio informacija…

— Na žinoma, žinoma, aš juk nė puse žodžio neprasitariau jam apie „Protėjo” operaciją ar apie čia esantį įrengimą, — nekantriai pertarė jį Silardas. — Mes juk užsiimame urano tyrimais, o tikimybė sukurti atominę bombą yra puiki priedanga nuslėpti tikrąją mūsų veiklą. Tai, ką mes darome iš tikrųjų, bus atskleista vėliau — ir tik pačiam Ruzveltui asmeniškai.

Pegramas dėbtelėjo į Vinsleidą.

— Ir kaip tau visa tai patinka. Klodai?

— Viskas gerai. Leo buvo toks malonus, kad prieš susitikdamas su Sachsu pirmiausia viską aptarė su mumis, — atsakė Vinsleidas.

Daugiau neliko ką ir bepridurti. Pegramas dar sykį nužvelgė visus susirinkusiuosius ir pagaliau linktelėjo.

— Ką gi, puiku, belieka pasišnekėti su Einšteinu. Ar tu galėtum suorganizuoti mums susitikimą Prinstone, Leo?

— Ten jo nėra, — atsakė Silardas. — Paskutinės žinios, kurias apie jį girdėjau, yra tokios, kad jis kažkur išsinuomojo vasarnamį ar kažką panašaus ir kiauras dienas plaukioja savo jachta. Taigi, visų pirma mums dar teks jį susirasti.

Taigi, atsitiko taip, kad tą sekmadienį, 1939-ųjų liepos trisdešimtąją, palikę Telerį ir Pegramą Sarginėje drauge su Grynu studijuoti mašinos konstrukcijos, Leo Silardas ir Judžinas Vigneris su Vinsleidu ir Šolderiu sėdo į Vignerio automobilį ir išvažiavo ieškoti daktarui Murui priklausančio vasarnamio, esančio kažkur Pekoniko apylinkėse Long Ailende.