Operacija „Protėjas” 1

16 skyrius

Daktaras Edvardas Teleris buvo stambus, tvirto sudėjimo tamsiaplaukis vyras, vešliais tankiais antakiais, mėsinga nosimi ir aštrių bruožų veidu. Jis gimė 1908-aisiais Vengrijos sostinėje Budapešte. Nuosekliai siekdamas karjeros matematikos bei fizikos srityse, trečiojo dešimtmečio viduryje ir pabaigoje jis studijavo keliuose aukščiausio prestižo Europos institutuose — kaip tik tuo metu ir kvantinės mechanikos tyrinėjimai ir pasiekė kulminaciją, ir išvis tai buvo, ko gero, pats pakiliausias laikotarpis visoje fizikos mokslų istorijoje. Telerio mokytojais buvo tokie savo srities milžinai kaip Arnoldas Zomerfeldas Miunchene ir Verneris Heizenbergas Leipcigo universitete, jis dirbo Giotingeno universitete ir Nilso Boro Teorinės fizikos institute Kopenhagoje, be to, dalyvaudavo mokslinėse konferencijose, kurias Romos universitete organizuodavo Fermis. Tačiau į valdžią atėjo Hitleris, ir Teleriui teko bėgti į Angliją, o vėliau, 1935-aisiais, jis priėmė Džordžo Vašingtono universiteto profesūros pasiūlymą persikelti į Vašingtoną. Čionai jis vėl susitiko buvusį kolegą dar iš Europos laikų, rusų kilmės amerikietį Džordžą Gamovą, su kuriuo drauge ėmėsi tyrinėti teorinius branduolinių procesų aspektus.

Teleris dalyvavo toje atmintinoje penktojoje Vašingtono teorinės fizikos konferencijoje sausio mėnesį, kada Boras pranešė apie Hano-Štrasmano eksperimentų rezultatus. O 1939-ųjų vasarą Fermis ir Silardas ėmė primygtinai kviesti jį į Kolumbijos universitetą dalyvauti ten besikuriančios urano branduolio skilimo tyrinėjimų grupės veikloje. Taigi, Teleris išsirūpino leidimą laikinai išvykti iš Džordžo Vašingtono universiteto ir drauge su savo žmona Mici įsikūrė laikiname būste Morningsaido Aukštumose. Fermis buvo metodiškas, ramaus būdo žmogus, gi Silardas protarpiais tapdavo labai pompastiškas ir galėdavo užsiplieksti dėl niekų. Juodu ne itin sutarė, ir nuolatinė trintis ėmė smarkiai trukdyti darbui. Teleris įtarė, kad viena priežasčių, dėl kurių jis buvo pakviestas į Kolumbijos universitetą, neminint paties jo išsilavinimo, buvo jam skirtas savotiško žaibolaidžio vaidmuo — Teleris turėjo padėti Fermiui ir Silardui sėkmingai dirbti drauge.

Savo akimis regėjęs, kaip visos pastangos apmalšinti agresiją, kurių griebėsi Europa, iš esmės buvo ne kas kita, kaip silpnumo apraiškos, jis visai nenoriai priėjo išvadą, kad tik neįveikiamu tvirtumu įmanoma sulaikyti tą nieko nepaisančią jėgą ir kad, norint išrauti hitlerizmą su šaknimis, karas, ko gero, nebeišvengiamas. Kaip ir jo tautietis Leo Silardas, Teleris neabejojo, kad sukurti urano bombą — visai įmanoma, ir nepuoselėjo jokių iliuzijų apie tai, kokios būtų pasekmės, jei pirmiausia tokia bomba pakliūtų į Hitlerio rankas. Taigi, į projektą jis žiūrėjo labai rimtai, ne vien su intelektualiniu susidomėjimu — gi Amerikos mokslininkus, bent jau kol kas, tai domino tik kaip provokuojanti intelektualinė mįslė.

Vieną saulėtą liepos pradžios rytą, maždaug priešpiečių metu, Teleris nevikriai — mat būdamas dvidešimties metų Miunchene jis pakliuvo į avariją ir neteko pėdos — nulipo plačiais laiptais, vedančiais iš Kolumbijos Žemutinės Memorialinės bibliotekos Vest 116 gatvėje ir, dirstelėjęs į laikrodį, sustojo ant šaligatvio palaukti. Silardas griežtai atsisakė aiškinti telefonu, kodėl taip primygtinai reikalaująs, kad Teleris mestų į šalį visus darbus, kad ir kokie svarbūs šie būtų, ir drauge su Judžinu Vigneriu iš Prinstono — dar vienu pabėgėliu vengrų fiziku — atvyktų susitikti su juo kažkokiu visiškai negirdėtu adresu Brukline. Silardas atsisakė klausytis bet kokių Telerio atsikalbinėjimų. Iš balso atrodė, kad jis siaubingai susijaudinęs — kur kas labiau nei buvo įprasta netgi Silardui.

Galbūt šįsyk jam kur kas geriau pasisekė su laivynu, pagalvojo Teleris. Nors kovo mėnesį Fermio ir Tuvės pastangos gauti oficialią paramą atomo skilimo tyrinėjimams patyrė visišką nesėkmę, tačiau Silardas birželio mėnesį vykusio Amerikos fizikų draugijos susitikimo Prinstone metu nepraleido progos dar kartą kreiptis į Rosą Ganą, jūreivystės tyrinėjimų laboratorijos patarėją. Kai kurie labiausiai patyrę laivyno mokslininkai, regis, šiek tiek susidomėjo uranu, tačiau jis domino juos labiau kaip potencialus kuras povandeniniams laivams nei kaip galinga sprogstamoji medžiaga. Vis dėlto Silardą kamavo tokia neviltis, kad jis buvo linkęs griebtis bet kokio pasitaikiusio šiaudo.

Ne, tokia priežastis toli gražu nepakankama, nusprendė Teleris. Visa, ko galėjo tikėtis Silardas, buvo jūreivystės tyrinėjimų fondo garantija suteikti 1500 dolerių finansavimą — ir netgi tokiu atveju, jeigu laivynas būtų sutikęs šį prašymą patenkinti, tai nebūtų sukėlę tokios audringos reakcijos, kokią Teleris išgirdo per telefoną.

Atsigręžęs Teleris dirstelėjo į apskritą pastato kontūrą, kurį sudarė nei šiaip, nei taip sujungti romėniškas kupolas ir klasikinis graikiškas fasadas, masyvus mūras grėsmingai dunksojo tarp aplinkinių raudonplyčių namų. Andai čia veikusi biblioteka jau seniai išsikėlė, dabar čionai buvo įsikūręs universiteto administracinis centras. Ar tik nebus įvykęs koks lūžis teoriniuose Prinstone vykdomuose moderatoriaus tyrinėjimuose? — šmėstelėjo Teleriui. O gal kas nors netikėtai pateikė naujų pasiūlymų kaip koncentruoti uraną 235?

Pati didžiausia problema, su kuria susidūrė branduolio skilimo tyrinėtojai 1939-ųjų vasarą, buvo ta, kad jie nenutuokė, kaip reiktų pradėti ir palaikyti grandininę reakciją, kad toliau ši vyktų pati. Energijos, įkalintos atomo branduolyje, atpalaidavimo niekaip nebuvo įmanoma naudingai pritaikyti tol, kol, norint suskaldyti kiekvieną urano kure esantį branduolį, būtinai reikėjo įkrauti jį, apšaudant neutronais iš išorės — tokiu atveju skylant branduoliui atpalaiduojama energija ne ką tepranokdavo tą energijos kiekį, kuris buvo sunaudojamas įšvirkščiant neutronus. Kita vertus, jei neutronai, kurie, kaip jau buvo žinoma, buvo atpalaiduojami branduolio skilimo metu, patys galėjo sukelti tolimesnį kitų urano branduolių skilimą ir naujų neutronų išspinduliavimą, tokiu atveju prasidėtų nesulaikoma grandininė reakcija, kuri vyktų be jokios išorinės pagalbos, o jos atpalaiduojamos energijos augimo mastą būtų galima išreikšti geometrine progresija. Be jokios abejonės, Oto Hano laboratorijoje Berlyne ničnieko panašaus neįvyko, o jeigu būtų įvykę, visų dalyvavusiųjų būklė būtų išties apverktina, nebebūtų likę kas paskelbia rezultatus, kurie šitaip įelektrino visą mokslo pasaulį.

Norint sukelti tolimesnį branduolių skilimą, reikėjo, kad atpalaiduotąjį „skilimo neutroną” prisitrauktų kitas urano branduolys. Fermis nustatė, kad tokio įvykio tikimybė tiesiogiai priklauso nuo neutrono pernešamos energijos kiekio, be to, tosios energijos, su kuria buvo atpalaiduojami skilimo neutronai, buvo gerokai per daug. Tam, kad vyktų grandininė reakcija, be kuro dar buvo reikalinga ir kita medžiaga, tam tikras lėtiklis, turintis kiek sulėtinti neutronų greitį. Silardas ir tyrinėjo įvairias medžiagas, kurias būtų galima panaudoti kaip lėtiklį. Visai tikėtina, kad šiam reikalui tiktų sunkusis vanduo, pranešė jis, tačiau, gerai viską apsvarsčius atrodo, kad grafitas būtų dar geriau. Fermis nedelsdamas su juo sutiko. Tačiau kokio kiekio urano reikėtų — ir kokio kiekio grafito? Šito niekas nežinojo.

Taip pat neliko abejonių — ir tai buvo išties laiminga aplinkybė — kad skilo anaiptol ne visi bandomuosiuose pavyzdžiuose buvę urano atomai. Tiesą sakant, skilo tiktai nedidelė jų dalis, matyt, tai būta kažkokio itin nepatvaraus urano izotopo. Nilsas Boras ir Džonas Vileris iš Prinstono, teoriškai apsvarstę šią problemą, priėjo išvadą, kad įprastinio urano 238 izotopo branduoliai neskilo, tai atsitiko tik su sąlyginai reto urano 235 branduoliais. Iš pradžių šia hipoteze buvo suabejota, tačiau netrukus Juntinių Valstijų branduolinės fizikos specialistų bendruomenė su ja sutiko, tada ir pasklido kalbos apie greitųjų neutronų sprogstamosios grandininės reakcijos galimybę metale, kurį sudaro grynas urano 235 izotopas. O norint to pasiekti — su sąlyga, žinoma, kad tai išvis įmanoma — reikėjo kažkokiu būdu atskirti ir koncentruoti gryną uraną 235 iš natūraliai gamtoje randamo urano 238 bei urano 235 mišinio. Tame mišinyje vos vienas atomas iš šimto keturiasdešimties buvo reikalingo tipo. Abiejų tipų atomai chemiškai buvo visiškai identiški, skyrėsi tiktai jų masė ir tai tik trimis iš daugiau nei dviejų šimtų vienetų. Kokiu būdu juos atskirti — tai visiems buvo didžiausia mįslė.

Ir tai dar buvo toli gražu ne vienintelė problema. Netgi tuo atveju, jei paaiškėtų besant įmanoma išgauti gryną retąjį urano 235 izotopą, kaipgi reiktų sukoncentruoti pakankamą jo kiekį, kad užtektų bombai? Visoje Jungtinių Valstijų teritorijoje egzistavo gal vos kokia uncija metalo pavidalo urano, ir niekas nėmaž nenutuokė, kokio jo kiekio reiktų bombai.

Teleriui už nugaros nuskardėjo automobilio klaksono signalas, ir po akimirkos prie pat šaligatvio čiūžtelėjusi sustojo Judžino Vignerio mašina. Vigneris buvo lieknas akiniuotas žmogus aukšta kakta, praretėjusiais plaukais ir atviru apskritu veidu, kurį neretai nušviesdavo baltadantė nuoširdi šypsena. Jis pasilenkė per keleivio sėdynę ir atidarė dureles. Vigneris buvo šešeriais metais vyresnis už Telerį, visada mandagus, puikių manierų. Juodviejų politinės pažiūros sutapo. Pirmąsyk jie susitiko 1929-aisiais Heizenbergo seminare Kaizerio Vilhelmo institute. Tame seminare dalyvavo ir Einšteinas.

Teleris įlipo, ir mašina trūktelėjo iš vietos.

— Tikiuosi, tau neteko labai ilgai laukti? — spigiu balsu prašneko Vigneris. — Ant Džordžo Vašingtono tilto buvau įstrigęs siaubingame kamštyje.

— Nieko tokio. Man juk teko atšaukti paskaitą, taigi, ir aš pats ką tik atvykau, — Teleris, priešingai, kalbėjo žemu dusloku balsu.

— Manau, tu neką daugiau nei aš tenutuoki apie visa tai, kas čia vyksta, — pasakė Vigneris. — Vargšelis Leo kalbėjo taip, kad man net pasirodė, jog jį tučtuojau ištiks širdies priepuolis.

— Visiškai nenumanau, — atsakė Teleris. — Šit bandžiau apsvarstyti įvairius variantus… Tačiau, tikiuosi, netrukus viską sužinosime. Ar bent numanai, kur yra ta vieta?

— Žinau tik tiek, kad mums reikia važiuoti į pietus ir nusigauti į priešingą miesto galą, — Vigneris panaršė pirštinių dėžutėje, išsitraukė sulankstytą miesto planą bei voką su antroje pusėje paskubomis pakeverzotais nurodymais ir įbruko juos Teleriui į rankas. — Tau teks pabūti šturmanu, Edvardai.

— O Viešpatie… Juk aš visiškai nepažįstu miesto! Juk tik ką čia atvykau!

— Aš irgi visiškai nepažįstu miesto. Ir nemanau, kad kas nors galėtų pasigirti jį pažįstąs.

— Nagi, palauk, tuoj pažiūrėsime… Bruklinas… Jeigu neklystu, tai turėtų būti kažkur įlankos pakrantėje, tiesa? Taip, štai tasai Bruklinas — mums teks kirsti upę. Gerai, Judžinai, čionai pasuk į kairę, tikiuosi, tai bus Katedros Bulvaras. Mes pervažiuosime miestą, tuo pačiu likdami šiauriau Centrinio Parko.

Jie įsuko į Antrąją Aveniu, pervažiavo ja Ist Saidą ir pasiekė kinų kvartalą, tada, Manheteno tiltu perkirtę Ist Riverį pagaliau pateko į Brukliną. Tačiau jau ten supainiojo posūkius ir atsidūrė prišnerkštose grįstose uostų kaimynystėje įsikūrusių gyvenamųjų rajonų gatvelėse, su visais jų nakvynės namais, aptriušusiais pastatais, kur buvo išnuomojami butai, bei pašvinkusiomis užeigomis. Šiaip ne taip išsipainioję iš to labirinto, jie įvažiavo į centrinį Fultono gatvės rajoną, tačiau čia kaipmat vėl pasiklydo judriose pramoninio rajono gatvelėse, prisigrūdusiose automobilių, pėsčiųjų ir tarškančių tramvajų; netgi dienos metu čia žybčiojo neoninės iškabos, blausia šviesa nutvieksdamos aukštų geležinkelio pylimų papėdėse susitelkusią prieblandą.

Galų gale Teleriui bei Vigneriui pavyko pasiekti pakrante nusidriekusią teritoriją tarp Atlanto bei Ėrio laivybos prieplaukų, čia jie visiškai sumažino greitį ir šliaužte nušliaužė ištisu labirintu masyvių aukštų pilkų pastatų, sandėlių, dokų bei geležinkelio depų, iš paskutiniųjų stengdamiesi laikytis tų neaiškių, skubotų nurodymų, kuriuos Silardas buvo išbėręs jiems telefonu. Pagaliau jie įvažiavo į tikrą grūstynę senų apšepusių pastatų, kuriuos vieną nuo kito skyrė siauri kiemeliai ar praėjimai, ir Teleris mostelėjo Vigneriui sustoti. Jis parodė niūrų mūrinį sandėlį užtemdytais langais ir sandariai uždarytomis durimis. Sandėlis stovėjo pačiame doko gale, iš vienos pusės beveik užstotas dar didesnio pastato, iš kitos pusės į jį rėmėsi geležinkelio atšaka ir geležinis tiltas, jungiantis kanalo krantus.

— Man regis, čia, — ištarė Teleris.

Abejodamas Vigneris išpūtė akis.

— Ar esi tikras?

— Štai, pažvelk į savo paties pastabas. Viskas atitinka.

— Visa tai atrodo vis keisčiau ir keisčiau.

Vigneris pavažiavo dar kiek į priekį ir sustabdė mašiną priešais pat didžiulius sandėlio vartus. Jiems išlipus Teleris atsargiai apsidairė, tačiau taip ir neišvydo nė gyvos dvasios. O paskui atsidarė nedidelės, vartuose įtaisytos durelės, ir laukan žengė kažkokia būtybė sulamdytu švarku, palaidu kaklaraiščiu bei pilkomis flanelės kelnėmis. Žmogus buvo stambus, tvirtai suręstas, masyviu žandikauliu, atsikišusiu smakru, aukšta kakta ir didele burna. Tai buvo Silardas.

Drauge su juo gatvėn išėjo dar du vyrai. Pirmasis buvo aukštaūgis, tamsiu ir griežtu, rodos, niekada nesišypsančiu veidu, jis dėvėjo panešiotas velvetines kelnes, vilnonius languotus marškinius bei rudą odinę kepuraitę. Silardas pristatė jį kaip majorą Harvį Voreną iš Jungtinių Valstijų armijos. Vigneris dvejodamas pažvelgė į Telerį. Nors Silardas ir buvo aukščiausio lygio mokslininkas, kurio įžvalgumas kartais stačiai stulbino, tačiau kolegų tarpe jis garsėjo ir neįtikėtinais vaizduotės šuoliais, kitąsyk besiribojančiais su tikra beprotybe. Kažin, šmėstelėjo Teleriui, ar tik įtampa nebus šįsyk priveikusi Silardo? Antrasis vyras buvo įraudusio veido, pražilusiais retėjančiais plaukais, jo akys linksmai žybčiojo už keistos formos pusapvalių akinių stiklų. Apsirengęs jis buvo gan paprastai, bet skrupulingai: vilkėjo vienspalvį tamsiai pilką kostiumą ir juostuotus marškinius, o sidabrinį kaklaraištį su įaustais raudonais liūtų kontūrais prilaikė puošnus segtukas su akmeniu. Jo pavardė, pasak Silardo, buvo Klodas Vinsleidas. Jis „atstovavo vyriausybei”.

Jie suėjo sandėlio vidun ir perkirto didelę garažo teritoriją, kur buvo pastatyta keletas sunkvežimių bei kitų mašinų, o paskui laipteliais užlipo ant pakrovimo platformos. Čionai jie susitiko Mortimerį Gryną — penkiasdešimtuosius metus perkopusį vyrą, kurio praplikusį viršugalvį supo žilstančių plaukų juosta. Grynas nešiojo tvarkingai pakirptus ūsiukus. Vinsleidas apibūdino jį kaip „irgi mokslininką”. Drauge su Grynu buvo ir dar vienas žmogus, trapaus sudėjimo, gilių raukšlių išvagotu veidu ir trumpai pakirptais pilkšvais plaukais. Jo pavardė buvo Kurtas Šolderis, jis, regis, irgi buvo mokslininkas. Šolderis kalbėjo su aiškiai juntamu vokišku akcentu.

— Iš kur jūs esate? — smalsiai paklausė jo Teleris.

— Esu kilęs iš Dortmundo.

— Šiek tiek pažįstu šį miestą. O kada atvykote į Jungtines Valstijas?

Šolderis paslaptingai nusišypsojo.

— Jeigu neprieštaraujate, į šį klausimą jums atsakysiu šiek tiek vėliau, — pasakė jis. Jie nužingsniavo toliau.

Blausioje šviesoje Vigneris ir Teleris bent kiek toliau nuo pakrovimo platformos neįstengė įžvelgti nieko daugiau kaip tik didžiules krūvas ryšulių bei įpakavimo dėžių, jų kaugės stiepėsi iki pat pastogėje tvyrančios tamsos. Majoras Vorenas rodė kelią; jie visi apėjo išsikišusią, iš dėžių sukrautą sieną ir pateko į siaurą koridoriuką tarp gausybės ryšulių, paskui dar kartą pasuko. O juk tai netgi labai primena karinę tranšėjų sistemą, patylomis pats sau pagalvojo Teleris. Ir staiga dalis iš pažiūros aklinos, iš įpakavimo dėžių sukrautos sienos pasislinko į šalį — paaiškėjo, kad iš tiesų tai yra slaptos durys. Ir ne bet kokios durys — įeidami vidun, jie išsyk pastebėjo, kad jos ypatingai tvirtos.

Visiškai netikėtai jie pakliuvo į absoliučiai kitą pasaulį. Čia buvo idealiai švaru, patalpas vienas nuo kitų skyrė dažytos pertvaros, kabojo ir netikros lubos, skaisčiai plieskė lempos. Už nugarų dunkstelėjo užsitrenkiančios durys — Teleris ir Vigneris instinktyviai atsigręžė ir apstulbę pastebėjo, kad ne vien durys, bet ir visos už nugaros likusios įpakavimo dėžių krūvos išties sudarė fasadą, pridengiantį neįveikiamą sieną, siekiančią iki pat lubų. Netoliese praviros durys vedė į kažkokią patalpą. Vinsleidas žengė ten, paraginęs visus kitus sekti jam iš paskos.

Viduje stovėjo stalas ir pora kėdžių, viena siena buvo nusmaigstyta žemėlapiais ir planais, ant priešingos kabojo lentyna, kurioje buvo suversti automatiniai ginklai. Tačiau užvis labiausiai dviejų atvykėlių dėmesį patraukė tai, kas buvo sukrauta ant stalo patalpos gilumoje — čia stovėjo dėžutės su visokiausiais instrumentais bei elektroninė aparatūra. Juodu priėjo artyn ir apstulbę ėmėsi visa tai apžiūrinėti.

Prietaisų valdymo pultai buvo kompaktiški ir dailaus darbo, jie visiškai nepriminė tų gremėzdiškų ir bjaurių juodų dėžių, prie kurių juodu buvo pripratę. Maža to, be atpažįstamų detalių, tokių kaip svirtelės ir mygtukai, čionai buvo ir visiškai neregėtų dalykų: švytinčių ekranų, kuriuose mirgėjo kažkokio teksto eilutės, langelių, kuriuose blykčiojo skaičiai, dvi ritės už mažyčių stiklo durelių, apvyniotos nežinia kokia juosta, aptakus telefono aparatas, kokio jiems dar nebuvo tekę matyti. Kai kuriuose keturkampiuose ekranuose matėsi vaizdai: pakrovimo platforma, iš kurios jie ką tik atėjo, kiti, nematyti interjerai, be to, net keletas scenų iš pastato išorės. Būnant Anglijoje, Teleriui jau teko regėti keletą eksperimentinių „televizijos” pavyzdžių, tačiau ten vaizdo ryškumas nė iš tolo negalėjo prilygti čionykščiam.

Vinsleidas kažką padarė su vienos konsolės valdymo prietaisais ir mostelėjo visiems pasižiūrėti į ekraną, kuriame matėsi dalis prie pastato vedančios gatvės. Vaizdas pamažu ėmė keistis, kamerai slenkant, ekrane slinko ir pastatas. Vinsleidas nuspaudė keletą mygtukų, ir vienas ekranas, iki šiol buvęs tamsus, ūmai nušvito. Jame visi išvydo besiartinančią ir sustojančią Vignerio mašiną, paskui ji vėl pajudėjo, apsisuko, privažiavo visai arti ir dar kartą sustojo. Galų gale iš jos išlipo Vigneris bei Teleris ir nužingsniavo prie durų.

— Mūsų išsiauklėjimas jums turbūt atrodo stačiai siaubingas, ir pats tai suprantu — bet retkarčiais tokie dalykai būna tiesiog neišvengiami, — linksmai pareiškė Vinsleidas.

Viename kampe buvo keletas lentynų, prikrautų įvairiausių dėžučių, įrankių, kabelio ričių bei kažkokių prietaisų, primenančių nematytus elektros aparatų komponentus bei detales.

Silardas paėmė kažkokį daikčiuką ir įbruko jį Vigneriui į ranką. Tai buvo plonytė plokštelė iš skaidrios žalzganos medžiagos, viena jos pusė buvo padengta ištisu voratinkliu metalinių juostelių bei formelių, o kitoje rikiavosi kelios eilės mažyčių juodų keturkampių kapsulių ir visas rinkinys įvariaspalvių objektų, primenančių diskus bei strypelius. Silardas bakstelėjo į vieną juodųjų kapsulių.

— Tai — viso elektros prietaiso ekvivalentas, Judžinai! — sušuko jis. — Jis talpina mikroskopines silikono kristalo konfigūracijas, prilygstančias tūkstančiams vakuuminių vamzdžių — daugiau nei galėtum sutalpinti visame kambaryje!

Vigneris pavartė rankose plokštelę, visiškai suglumęs spoksodamas į ją. Teleris netikėdamas tik papurtė galvą.

— Ir ką gi jis gali padaryti? — už juos paklausė Vinsleidas ir pats atsakė; — Na, pavyzdžiui, štai ką.

Jis žengė pirmyn ir spustelėjo klaviatūros, panašios į rašomosios mašinėlės, klavišą. Ekranas priešais jį kaip mat nušvito, jame užsižiebė užrašas: NURODYKITE BŪDĄ. Vinsleidas surinko žodį BAZINIS — vos jam palietus klavišą, kaipmat užsižiebdavo atitinkama raidė. Matyt, jis rinko tekstą tiesiog į ekraną. Paskui ekrane pasirodė nežinia ką reiškiantys klausimai: ATŽYMŲ IŠDĖSTYMAS? EILĖS TVARKA? — ir j kiekvieną jų Vinsleidas surinko atsakymą. Tai buvo protu nesuvokiama. Vinsleidas iš tiesų bendravo — užmezgė dialogą — su mašina!

Galų gale ekrane pasirodė žodis PARUOŠTA. Vinsleidas surinko tekstą: PALEISTI „TIK TAK”. Dar akimirksnis, ir ekrano viršuje sušvito užrašas: SVEIKI. PRADEDAME KOMPIUTERINĮ „TIK TAK” — o po tekstu išsidėliojo pažįstama lentelė. Užrašas apačioje skelbė: AŠ ŽAIDŽIU „O”. TU ŽAIDI „X”, ir klausė: KIENO ĖJIMAS PIRMAS? (M/T)? Vinsleidas spustelėjo klavišą T, ir vieną lentelės kampų kaip mat užpildė ženkliukai O.

— Ar nenorėtumėte pamėginti pažaisti? — paklausė Vinsleidas, atsigręždamas į amo netekusius svečius. — Nors gal jums labiau patinka šachmatai?

— O juk tai visiški niekai! — pertraukė jį Silardas, nesitverdamas savame kailyje ir mostaguodamas abiem rankomis. — Tas prietaisas gali skaičiuoti — apskaičiuoti sudėtingiausias algebrines bei trigonometrines funkcijas! Taip pat hiperbolines matricas — viską, ko tik įsigeisite, ir vos per keletą sekundžių! Jis prisimena bet kokią informaciją! Galite akimirksniu išsikviesti bet kokius duomenis ir juos pakeisti! Jis gali daryti brėžinius — grafinius, funkcinius, piešti pavidalus! Jis praktiškai supranta anglų kalbą!

Nei Teleris, nei Vigneris nesugebėjo skubiai sugalvoti kokio nors logiško klausimo. Keletą akimirkų Vinsleidas, tiesą sakant, šiek tiek smagindamasis žvilgčiojo į vieną ir j kitą, o paskui prašneko:

— Leo sako tiesą. Tai tikrai vieni niekai. Be jokios abejonės, jums rūpi, kas tokie mes esame ir ką čia veikiame, ir, be to, kuo visa tai siejasi su jumis pačiais. Meldžiu man dovanoti, kad leidžiu sau šitaip elgtis, tačiau esu tikras: vos sužinoję visus atsakymus, patys pripažinsite, jog tai — pats greičiausias ir patikimiausias būdas išvengti varginančių klausimų bei galimų nesusipratimų. Malonėkite sekti paskui mane, džentelmenai.

Jis nusivedė juos link durų, įtaisytų aukštoje pertvaroje, besidriekiančioje beveik nuo pat vieno pastato galo iki kito. Įėję vidun Teleris ir Vigneris sustojo it stabo ištikti, prasižioję ir išpūtę akis, niekaip neįstengdami patikėti tuo, ką išvydo.

Tiesiog priešais juos stūksojo milžiniškas mechanizmas, nepanašus į nieką, ką jiems lig šiol buvo tekę matyti. Mechanizmas buvo cilindro formos, nuo aštuonių iki dešimties pėdų skersmens. Jis dunksojo horizontaliai, prilaikomas masyvaus plieninio rėmo, įtaiso apačią nuo žemės skyrė maždaug šešios pėdos, artimesnis jo galas kybojo kone žmonėms virš galvų. Kitas cilindro galas slėpėsi vamzdžių bei kabelių tankumyne, apraizgytas neįtikėtino dydžio elektros apvijomis, tvirtomis sankabomis bei pagalbiniais pinučiais, taigi, įspėti cilindro ilgį buvo neįmanoma. Visi laisvi apačioje stūksančių plieno rėmų plyšiai irgi buvo užpildyti įvairiais mechanizmais bei elektros prietaisais. Virš galvų, ties pačiu cilindro viduriu kyšojo platforma su turėklais, ji buvo apjuosusi visą prietaisą, iki platformos nuo grindų vedė kelerios plieno kopėčios. Tiesa, Teleris įvairiose laboratorijose abipus Atlanto buvo matęs ne vieną keistą eksperimentinį įtaisą, taip pat ir visose egzistuojančiose pramonės šakose naudojamų prietaisų — tačiau ko nors panašaus į šį jam kaip gyvam neteko regėti. Jo paskirties nuspėti buvo visiškai neįmanoma.

Jie nuėjo siauru, po milžinišku mechanizmu grindimis nutiestu takučiu tarp darbinių suoliukų, dėžių, metalo išpjovų bei atitvertų kabinų, peržengdami grindimis vingiuojančius kabelius bei nutiestus vamzdžius, nuolat palenkdami galvas, kad neatsitrenktų i prietaisų atramas bei sijas. Besiskinant kelią į pačią pastato gilumą, Vinsleidas protarpiais mestelėdavo vieną kitą atsainią pastabą apie pakeliui pasitaikančius prietaisus.

— Superlaidūs magnetai, generuojantys penkiasdešimt tūkstančių gausų. Suskystinto helio dėka apvijos laikomos pastovioje keturių laipsnių pagal Kelvino skalę temperatūroje, jų laidumas siekia keturiasdešimt tūkstančių amperų kvadratiniame centimetre. Neblogai, ką?

Arba:

— Bangų kreiptuvas išspinduliuoja elektromagnetinę energiją mikrobangų dažniais — gigahercus per sekundę. Tai ir yra kaip tik tai, ko jums reikia aido principu veikiančioms lėktuvų paieškos sistemoms.

Galų gale, nuėję apie keturiasdešimt pėdų, jie pasiekė galą

— čia plieninėje, panašioje į dėžę konstrukcijoje užsibaigė ir cilindras, konstrukcija išvedė tiesiog į plačią visą cilindrą juosiančios platformos su turėklais užpakalinę sekciją. Dėžėje buvo anga, dydžiu prilygstanti garažo vartams, viršuje po stogu kabojo gausybė strypų, grandinių bei kėlimo įrangos.

Pasiekę užpakalinę pastato dalį, jie išėjo iš patalpos, kurioje buvo keistasis mechanizmas, ir pro duris pertvaroje pateko į kur kas jaukesnį kambarį, čia buvo pristatyta kėdžių bei spintelių, stovėjo didelis stalas, ant jo mėtėsi paskleistos kortos. Iš kažkur, visai čia pat, sklido gardus gaminamo valgio kvapas, voliojosi netvarkingai išsvaidyta keletas knygų bei žurnalų, kampe pukšėjo kavinukas ir tylutėliai grojo radijas. Čionai lūkuriavo dar pora vyrų — Vinsleidas pristatė kapitoną Peiną ir seržantą Lemsoną, abu jie, kaip ir majoras Vorenas, priklausė kariškių korpusui. Iš viso, pasak Vinsleido, grupėje dvylika narių, tačiau kitų šiuo metu čia nesą.

— Taigi: kas mes tokie ir ko mums reikia? — Vinsleidas atsigręžė ir įsmeigė akis tiesiog į Vignerį ir Telerį. — Mes galime nemažai padėti, sprendžiant daugelį kaip tik šiuo metu rūpimų jums problemų. Štai, pavyzdžiui, jūs, Judžinai, plūkiatės drauge su Leo, mėgindami išgliaudyti gausybę neaiškių klausimų, susijusių su neutronų lėtintuvu. Atrodo, kad šiam reikalui visai tiktų grafitas, tačiau jums būtina žinoti, kokiame intervale reikia sulėtinti skilimo neutronus, kad juose susidarytų absorbavimui tinkama energija. — Jis įsmeigė akis į Telerį. — Tačiau, norint sukurti sprogstamąjį užtaisą, dar reikia įsitikinti, ar koncentruotame urane 235 galima sukurti grandininę reakciją su greitaisiais neutronais? O jeigu taip — kokios reikės kritinės masės ir kokiu greičiu reikės ją surinkti? Aš galiu tęsti ir toliau.

Teleris atrodė stačiai priblokštas.

— Luktelėkite, luktelėkite valandėlę, — sukuždėjo jis, jo balsas buvo kupinas siaubo. — Iš kurgi jūs žinote, kokias problemas mes nagrinėjame? Tai juk… tai iš tiesų labai delikati tema. Aš… — jis papurtė galvą ir dirstelėjo į Vignerį. — Aš nieko nesuprantu. Kas gi čia dedasi?

— Aš nežinau, Edvardai, — Vigneris, regis, irgi buvo ne mažiau suglumęs. Jis atsigręžė į Vinsleidą. — Kas gi jūs? Kokiam vyriausybės skyriui atstovaujate? — paklausė jis.

Silardas tramdė emocijas tol, kol tiktai pajėgė — bet dabar jau nebeįstengė sulaikyti jų protrūkio.

— Juk ten — laiko mašina! — suriko jis, šokčiodamas nuo vienos kojos ant kitos ir pirštu baksnodamas ton pusėn, iš kur jie ką tik atėjo. — Jie juk išvis ne iš šio pasaulio! Jie atkeliavo čia iš ateities — iš 1975-ųjų!

Teleris pažvelgė į Vignerį. Vigneris pažvelgė į Telerį. Abu įsmeigė akis į Silardą, paskui — į Vinsleidą ir galų gale vėl — į kits kitą.

— Jis kuoktelėjo, — prislopintu balsu pratarė Teleris. Tačiau jo balse nuskambėjusios smalsumo gaidelės išdavė, kad jis jau beveik linkęs patikėti. Tą pat bylojo ir Vignerio akių išraiška.

Vinsleidas linktelėjo.

— Taip, mes atvykome iš ateities, — patvirtino jis. — Taigi, nieko nuostabaus, kad mes šį tą žinome apie jūsų darbus. Tačiau mes čia irgi turime problemų. Tas aparatas, kurį ką tik matėte, vadinasi sugrįžimo vartai. Jis skirtas užmegzti grįžtamąjį ryšį su mūsų laikais, per jį turėtų būti galima perduoti tiek informaciją, tiek materialius objektus. Jis buvo sukonstruotas tiksliai laikantis nurodymų ir, sprendžiant pagal visus kruopščius mūsų bandymus, veikia būtent taip, kaip ir turėtų veikti — tačiau mums vis nepavyksta užmegzti ryšio su 1975-aisiais. Situacija ypač keista dėl to, kad, prieš išvykdami čionai, ryšį buvome, regis, sėkmingai užmezgę. — Vinsleidas skėstelėjo rankomis ir gūžtelėjo pečiais. — Taigi, mums labai rūpi išsiaiškinti, kas gi čia ne taip.