Operacija „Protėjas” 1

23 skyrius

Kadangi penketas grupės narių — Baneringas, Ana, Selbis, Vinsleidas ir Vorenas — buvo išvy kę į Londoną, Sarginėje gerokai sumažėjo automobilių poreikis. Taigi, Feračinis ir Kesidis drauge su Edu Peinu laisvam vakarui mieste pasiskolino sedaną — tai buvo juodas, keturių durų 1936-ųjų laidos „Pakardas”, sukonstruotas tvirtai it tankas, įskilusiu priekiniu stiklu, aptakiais sparnais ir grotelėmis padengtu priešakiu, automobilio salone tvyrojo malonus odos kvapas. Pervažiavę per upę į Manheteną, jie stabtelėjo prie Makso klubo, pasiėmė iš ten Dženetę, Perlę ir Emi, o paskui nurūko į šiaurę, į užmiestį, link Long Ailendo sąsiaurio už Istčesterio įlankos. Važiuoti į Glen Ailendo kazino pasiūlė Feračinis. Išvysti šią vietelę savo akimis jis netvėrė smalsumu nuo pat to meto, kai, vos išlindus iš povandeninio laivo kajutės ir limuzinu važiuojant iš uosto, apie ją papasakojo Vinsleidas — dabar atrodė, kad visa tai įvyko prieš kokį tūkstantmetį. Feračinis ypač troško apsilankyti ten būtent šį vakarą, nes šįvakar ten kaip tik turėjo groti Gleno Milerio orkestras.

Kai jie atvažiavo, mašinų stovėjimo aikštelė greta kazino jau buvo kone sausakimša, o pro vartus kas minutė vis važiavo dar daugiau mašinų. Kompanija, jau puikiai nusiteikusi, išsirito iš automobilio ir įsiliejo į durų link plūstantį žmonių srautą. Vakaras buvo tykus ir šiltas, lengvas vėjelis vos vos judino aplinkui augančių medžių šakas. Ryškiai apšviestas kazino stūksojo pačioje pakrantėje, čia pat spindėjo lygus it stiklas sąsiaurio vanduo, jo paviršius vos pastebimai ribuliavo sidabru, nutviekstas juodutėliame giedrame danguje kybančio mėnulio pjautuvo.

Duris jie pasiekė eidami paskui pašėlusiai triukšmingą kompaniją, pūsčiojančią švilpukus ir pasipuošusią kaukių baliaus skrybėlėmis. Viena to būrelio merginų, rankoje laikanti visą debesį balionų, draugiškai ištiesė juos kitiems.

— Šiandien mano vestuvės! Paimkite balioną!

Emi pasiėmė porą balionų ir pritvirtino juos savo suknelės priešakyje. Dženetė krito iš juoko. Kesidis dėvėjo katiliuką, kurį kažkokiomis gudrybėmis buvo iškaulijęs iš Makso. Perlė nuo pat pietų šventė kažkokią jai vienai težinomą progą ir jau buvo mažumą apsvaigusi. Naktis, regis, žadėjo būti nuostabi.

Kimšte prisikimšusi salė jau ūžė. Muzikantai, įsitaisę ant skaisčiai apšviestos pakylos tolimajame salės gale, vilkėjo tamsiai rudus sportinius megztinius ir ryšėjo juodus kaklaraiščius. Jie jau buvo kaip reikiant įsisiūbavę, tuo metu kaip tik pasimėgaudami trenkė įmantrią „Mažojo rudojo Ąsotėlio” interpretaciją. Šviesos buvo pritemdytos, ore plaukiojo debesys dūmų, šokių aikštelėje, susigrūdę it silkės statinėje trūkčiojo ir lingavo gausybė kūnų, apsirengusių visokiausiais, kokiais tik įmanoma, drabužiais, pradedant baltašvarkiais smokingais bei vakarinėmis suknelėmis ir baigiant languotais vilnoniais sijonais bei šiurkščios medžiagos kombinezonais. Palei gerą pusę vienos sienos driekėsi ilgas, lankytojų lipte apliptas baras, o visą erdvę aplinkui šokių aikštelę užpildė staliukai, dauguma kurių buvo jau užimti.

Kai atvykėliai ėmė brautis per patalpą, kaip tik atsistojo pats Glenas Mileris ir užgrojo trombonu solo. Feračinis ūmai stabtelėjo ir išpūtė akis. Aštrus profilis, dabar jau taip gerai pažįstamas iš gausybės nuotraukų, kurias Feračinis buvo spėjęs pamatyti po tos atmintinos dienos Norfolke, Virdžinijoje — švariai nuskustas smakras, aukšta kakta, retėjantys plaukai, akiniai auksiniais rėmeliais — tą veidą nesunku buvo atpažinti netgi iš šitokio nuotolio. Apmokymų Tularozoje metu Feračinis mėgdavo vienas pats išsitiesti kambarėlyje ant gulto ir iš įrašų klausytis melodijų, panašių į šią, mėgindamas įsivaizduoti, kokia bus jų misija. Dabar gi, visai netikėtai, akimirksnį jam šmėstelėjo, kad praeitis galų gale iš tiesų atgijo. O gal tai reiškė, kad būtoji „dabartis” galutinai išnyko?

— Ei, Hari, nagi, eikš, matau laisvą staliuką! — Kesidžio balsas ūmai pažadino jį iš to trumpo susimąstymo.

Dženetė sučiupo Feračinį už rankos ir timptelėjo jį paskui kitus.

— Kas atsitiko, Hari? Pažiūrėjus į tave galima pamanyti, kad kaip gyvas nesi girdėjęs orkestro.

Kaip išmanydami jie pasistengė kuo patogiau susistatyti kėdes ankštoje erdvėje tarp savo staliuko ir kaimynystėje sėdinčių žmonių. Emi pritūpė Kesidžiui ant kelių. Šis išsišiepė ir iškalbingai sugniaužė jos balionus. Emi buvo dailaus veidelio šviesiaplaukė, garbanėlių galiukai išdykėliškai kyšojo virš ausų. Ji vilkėjo tiesaus kirpimo blyškiai žydrą suknelę, kiek primenančią plazdantį trečiojo dešimtmečio stilių. Juodu su Kesidžiu visai neblogai sutarė ir puikiai jautėsi drauge, jų bendravimas tebebuvo toks pat nerūpestingas kaip ir tą pirmąjį vakarą, kai Emi su Dženete susitiko Kesidį bei Feračinį ir nusivedė juos pas Maksą. Edas Peinas kažkokiu stebuklu sugebėjo nustverti padavėją ir užsakyti gėrimus.

Perlė pasirausė rankinuke, prisidegė cigaretę ir numetė pakelį bei žiebtuvėlį ant stalo.

— Kurgi prašapo Gordonas? — paklausė ji. — Nemačiau jo jau bene kelias savaites.

— Jis turėjo išvykti, — atsakė Emi. — Kur, sakei, jis išvažiavo? — paklausė ji Kesidžio.

— Į Europą.

— Palauk, nesakyk, pati žinau — paveikslų pasižiūrėti, — bandė atspėti Perlė. — Ar Gordonas — koks nors kolekcionierius? Amžinai kur nors išsitrenkdavo paveikslų pažiūrėti.

— Ne, šįsyk jis išvyko su reikalais, — pasakė Feračinis.

Perlė papurtė galvą ir atsiduso.

— Ar žinote, vaikinai — aš iki šiol nė nenutuokiu, kuo gi jūs iš tiesų verčiatės. Ar tai — kažkokia paslaptis, o gal aš pati kažką pravėpsojau? Viskas, ką išgirstu, tik dar labiau sutrikdo.

— Nagi, ar verta dėl to dabar sukti sau galvą? — atsiliepė Dženetė. — Kažkaip maniau, kad mes tiesiog turime laisvą vakarą. Kas gi nutiko mūsų pobūviui?

— Tikrai, o kaipgi pobūvis? — skubiai pritarė jai Kesidis. — Sėdime čia jau geras penkias minutes, o iki šiol vis dar niekas nešoka. Ką gi, manau, kad…

— Ei, liaukis! — suspiegė Emi.

— Balionas sprogo.

— Esu girdėjusi tokį pokštą apie balionus, — pasakė Perlė. — Suprantate, šokėja su balionais… na, visas jos apdaras ir yra tie balionai, ir vienas vaikinas pasakė… — Ji nutilo ir susiraukė. — Oi ne, palaukit… Pasiutimas, užmiršau, kaip ten buvo toliau. Man amžinai šitaip atsitinka.

— Kaukių baliuje pasirodė mergina, apsivilkusi tik juodą liemenėlę ir apsiavusi juodus batelius, — pasakė Peinas. Jis su lūkesčiu apžvelgė stalą.

Perlė gūžtelėjo pečiais. Emi susiraukė.

— Gerai, pasiduodu, — pareiškė Dženetė. — Kas gi ji buvo?

— Vynų penkiukė! Cha cha! — Peinas linksmai pliaukštelėjo delnu į stalą, Kesidis užsikvatojo, neatsiliko ir kiti.

Feračinis išsišiepė.

— Atspėkite: juodas ir traškus, kabo ant lubų. Kas? — užminė mįslę jis. Atsakymo niekas nežinojo. Būdamas italų kilmės amerikietis, Feračinis tai visada pateikdavo kaip lenkišką pokštą. Tačiau dabar jis staiga prisiminė, kad Hitlerio armija ištisa lavina užgriuvo Lenkiją iš vakarų, o vakar rusai be jokio perspėjimo puolė iš rytų, tokiu būdu visiškai suniokodami tą bejėgę šalį. Tokiems juokams laikas anaiptol nebuvo tikęs. — Vėpla elektrikas, — išsisuko jis su tokiu atsakymu. To visiškai pakako, visi nusijuokė. O tada atvyko užsakytieji gėrimai, ir pokštai kuriam laikui buvo užmiršti.

Perlė gurkštelėjo iš savo taurės, paskui atsilošė ir užsimerkė.

— Oooooi… Nevertėjo man pradėti taip anksti. Reikia kažką daryti, kad bent dalis to brudo išsigaruotų, — ji dirstelėjo į Peiną. — Kaip čia atsitiko, Edai, kad vis dar nepakvietei manęs pašokti?

— Ar nenorėtum pašokti? — smagiai nusiteikęs Peinas kaipmat pakluso.

— Štai kuo mane ir žavi vaikinai — ryžtingumu. Jau maniau, niekada nepakviesi. Eime.

Juodu pakilo, ir Peinas, suspaudęs jos alkūnę, ėmė skverbtis link šokių aikštelėje susispietusios minios, kuri strykčiojo ir lingavo pašėlusiu ritmu: „Turėjau aš mergaitę Kalamanzu-zu-zu-zu-zu…”

Emi jau buvo užsivožusi ant galvos Kesidžio katiliuką.

— Kodėl gi tu pasakei tai mergužėlei klube, kad verteisi ginklų kontrabanda Pietų Amerikoje? — atsigręžusi ji įsmeigė į jį triuškinantį žvilgsnį.

Kesidžio veide pasirodė įžeistos nekaltybės išraiška.

— Aš? Kada gi?

— Taip, tu. Praėjusį penktadienį.

— Kokiai dar mergužėlei?

— Nagi tai vištelei su permatoma suknele. Tu puikiai žinai, apie ką aš kalbu.

Kesidis kilstelėjo delnus aukštyn.

— Gerai jau gerai, tu mane sučiupai. Ak, vis ta skaisčioji mano jaunystė — aš visai nesugebu pameluoti. Aš padariau tai, kad tu imtum pavyduliauti. Maniau, tai padidins mano galimybes šį tą iš tavęs gauti… Ko gero, būtum lengviau prieinama, jeigu žinotum, kad turi varžovę.

— Kesidi, tu nepakenčiamas! Netikiu nė vienu tavo žodžiu!

Feračinis buvo gerokai pritilęs. Vaizduotės akimis jis regėjo, kaip pragaištingos priešo kariuomenės bangos užlieja ir nugramzdina ištisus miestus, kaip pabėgėliai drauge su savo vaikais vos pavilkdami kojas traukia mylių mylias besidriekiančiais keliais, karučiuose stumdami savo turto likučius, kuriuos dar pavyko išgelbėti, o už nugarų liepsnoja palikti namai. Visa tai dėjosi dabar, kaip tik šiuo metu, tuo tarpu čia žmonės linksminosi, gėrė ir šoko. Ūmai visa tai jam pasirodė kažkaip nerealu.

Jis pajuto, kaip jo ranką sugniaužia Dženetės pirštai.

— Nagi, Hari, — sukuždėjo ji tiesiog jam į ausį. — Dabar ne laikas nugrimzti į melancholiją.

Ji sakė tiesą. Jis juk ničnieko negalėjo pakeisti. Feračinis išspaudė šypseną.

— Tuomet galėtum pamėginti mane iš jos ištraukti.

— Gal nori pašokti? Man juk nereikia laukti, kol pats pakviesi.

— šiuo metu nesijaučiu turįs tam pakankamai energijos. O ką, jeigu palauktume ko nors lėtesnio?

— Žinoma.

Vėliau, kai slegianti jo nuotaika kiek prasisklaidė, juodu nuėjo šokti ir šoko ilgai. Dženetė beveik nekalbėjo, bet glaudėsi prie jo, tarsi visu kūnu mėgindama išsakyti tai, ko nenorėjo sakyti žodžiais. Feračiniui buvo iš tiesų malonu justi jos artumą ir šilumą, širdies gilumoje jis mėgavosi tuo dar nepatirtu pojūčiu, kad moteris, tegul simboliškai, šį akimirksnį visiškai atsiduoda į jo rankas. Toks pojūtis jam buvo visiškai naujas. Gimtajame jo pasaulyje žmonės paprastai niekam ir niekad visiškai neatsiduodavo. Jų ateitis buvo pernelyg trumpa ir pernelyg rūsti, kad jie galėtų leisti sau šitokius dalykus.

Paskui jie išėjo į terasą, kur žmonės paprastai išlįsdavo kelioms minutėms prasivėdinti ir apsidairyti po šviesų girliandas, nusidriekiančias Long Ailendo pakrante, bei įvairiaspalvius sąsiauriu plaukiančių laivų žiburėlius. Dženetė prisiglaudė prie Feračinio ir kurį laiką nekrustelėdama gūžėsi jo glėbyje. Paskui ji atšlijo ir kelias akimirkas įdėmiai žvelgė į jo veidą.

— Visai nenoriu, kad tu pašėltum, Hari, bet… tu juk nesi itin patyręs bendrauti su merginomis, tiesa?

Jis nė nemanė įsižeisti dėl šių jos žodžių. Vos vos šyptelėjęs jis gūžtelėjo pečiais.

— Taip, tiesa.

Šitaip pasakyti buvo užvis lengviausia. Gimtajame jo pasaulyje virš galvos nuolat kybojo grėsmė, kiekvienas gyveno tik šia diena, ir neapleido pojūtis, kad laiko atseikėta labai ribotai. O tokiomis sąlygomis seksas buvo ne kas kita, kaip patikimas streso malšintojas — ir visiškai lengvai prieinamas. Tačiau tikro prisirišimo buvo kiek įmanoma vengiama, nes pernelyg realiai grėsė praradimo skausmas. Gi šiame pasaulyje viskas buvo visai kitaip. Žmonės lengvai susisaistydavo emociniais ryšiais ir nuosavybės jausmą pajusdavo anksčiau nei įgydavo tam pagrindo. Atrodė, jog čionai esama ištiso nerašytų taisyklių bei susitarimų minų lauko, o Feračinis nusprendė turįs ir svarbesnių užsiėmimų nei įsivelti į šitokią kebeknę. O gal tiesiog pasąmonė pakišo jam racionaliausią išeitį? Gal jis tiesiog baiminosi būti atstumtas, jei pasakys ne tai, ką reikia?

Dženetė savaip išsiaiškino jo atvirumą, ji pamanė, kad šitaip Haris šaukiasi jos pagalbos. Ji vėl prisiglaudė prie jo, pabučiavo į lūpas ir sukuždėjo, įrėmusi nosį jam į petį:

— Tik neprisigalvok visokių niekų, nepamanyk, kad aš darau tai visada ir su kiekvienu, Hari, bet mes galėtume suveikti taip, kad… na, kad liktume vienu du — tik tu ir aš. Džefas šiandien dirba iki vėlumos ir drauge su pora vaikinų naktį praleis universitete. Mūsų butas bus tuščias.

Feračinis įsmeigė žvilgsnį į sąsiaurio vandenis.

— Nesu tikras, kad noriu taip giliai tave įpainioti.

Dženetė tylutėliai susijuokė.

— Hari, tu kartais iš tiesų kalbi pašėlusiai keistus dalykus. Man retsykiais net pasirodo, kad esi iš kažkokios kitos planetos.

— Turėjau omeny — prieš man išvažiuojant, — paaiškino jis. — Dar nežinau tikslios datos, kada turėsiu išvykti, ir nenutuokiu, kiek laiko teks užtrukti kelionėje, taigi, nenorėčiau, kad…

Neatrodė, kad Dženetė būtų labai nustebusi.

— Į užjūrį? — paklausė ji.

— Taip.

— Bet juk tu sugrįši, tiesa?

— Žinoma.

Dabar ji neatrodė visai įtikinta.

— Tai — na… Tai pavojinga?

— Klausyk, aš negaliu tau pasakyti nieko konkretaus… Juk jau esame kalbėję apie tai.

Dženetė žengė žingsnį atatupsta, kad galėtų matyti jo veidą.

— Man regis, jau kurį laiką mes kažko panašaus ir tikėjomės, — pareiškė ji. — Džefas net susikūrė teoriją apie tai. Ar norėtum ją išgirsti?

— Pasakyk, — paprašė Feračinis.

— Jis mano, kad vyriausybė smarkiai nerimauja, jog Hitleris ir naciai kažkokiu būdu gali pirmieji įsigyti tą bombą, apie kurią jūs vis šnekate. Taigi, jis spėja, kad jūs priklausote kažkokiam slaptam kariuomenės daliniui — esate apmokyti prasiskverbti į Europą ir sabotuoti bombos kūrimo programą.

— Netgi nepaskelbę karo?

— Džefo manymu, užduotis ypatingai svarbi, taigi, netgi nebūtina laukti, kol Jungtinės Valstijos paskelbs karą. Šiaip ar taip, sprendžiant iš to, kaip klostosi įvykiai, neilgai trukus taip ir atsitiks. O netgi tuo atveju, jei karas ir nebus paskelbtas, jūsų užduotį galima pridengti kokiu nors nekaltu pretekstu, pavyzdžiui, sutartimi su Anglija. Džefas mano, kad kaip tik dėl to prieš porą mėnesių Anglijos karalius buvo atvykęs susitikti su mūsų prezidentu.

— Jis išties įžvalgus vaikinas, — pripažino Feračinis. Jis labai tikėjosi išlaikysiąs kuo abejingiausią veido išraišką ir nuslėpsiąs, kaip labai Džefas įžvalgus. — Ar dabar lauki komentaro?

Dženetė atsiduso.

— Ne, nereikia. Tiesiog — na… kai tu išvyksi, kad ir kada tai atsitiktų, norėčiau, kad žinotum: aš visada galvosiu apie tave. Pats supranti, ką turiu galvoje. Ir nemanyk, kad visiškai niekam nerūpi, kas gali atsitikti.

Feračinis prisitraukė ją artyn ir ilgai ilgai žvelgė tiesiog jai į veidą. Ji nemirksėdama žiūrėjo jam į akis.

— Tikrai? — galų gale paklausė jis.

— Tikrai, — ji linktelėjo.

Jis akimirksnį padvejojo.

— Na, o tai, ką tu prieš porą minučių sakei apie Džefą…

— Jeigu jau išvyksti, aš irgi norėsiu tikėtis, kad ir tu mane prisimeni.

— Man regis, mes galėtume paslapčia išsmukti ir pasigauti taksi…

— Aš visai atsitiktinai pasiėmiau su savimi paltą.

— Na taip, aš lyg ir pastebėjau.

— Tu niekad nieko nepražiopsai, tiesa?

— Gal nebent tik daugybę progų.

Dženetė nusijuokė ir paėmė jį už rankos.

— Ką gi, nepražiopsok bent šitos. Nagi, eime.