Operacija „Protėjas” 1

7 skyrius

Pėdsakas, galų gale padėjęs Juntinių Valstijų žvalgybai išnarplioti tikrąją, už nacizmo slypinčią istoriją, vedė į ketvirtojo dešimtmečio mokslinį pasaulį, į tuos laikus, kai gimė atomo fizika.

Pačioje to dešimtmečio pradžioje Enrikas Fermis, tuo metu dar dirbęs Romos universitete, kūrė galimybes išgauti dirbtinius radioaktyviuosius izotopus, bombarduodamas substanciją neutronais, kuriuos visai neseniai buvo atradęs Čedvikas iš Kembridžo universiteto. Ta pačia tyrinėjimų kryptimi Fermis atliko visą seriją eksperimentų ir išspausdino nemaža straipsnių įvairiuose leidiniuose. Tačiau 1938-ųjų pabaigoje darbus jam teko pertraukti — nuvykęs į Stokholmą atsiimti Nobelio premijos, Fermis nepraleido progos drauge su žmona Laura bei dviem vaikais pasprukti nuo Musolinio fašizmo į Vakarus.

Vis dėlto tuo metu panašūs tyrinėjimai vyko ir kitose vietose, ypač pažymėtini Žolio-Kiuri laboratorijos Paryžiuje bei Kaizerio Vilhelmo Chemijos instituto Daleme, Berlyne, darbai. Vėlesnių urano bombardavimo neutronais eksperimentų rezultatai buvo tiesiog stulbinantys: analizuojant reakcijos metu gautą produktą, taip ir nepavyko aptikti sunkiųjų elementų, tokių kaip, pavyzdžiui, radis, kurie, regis, tikrai turėjo susidaryti skylant dirbtinai aktyvizuotiems sunkiesiems branduoliams. Galų gale, 1938-ųjų gruodį, Otas Hanas ir Fricas Štrasmanas atliko eksperimentą, kuris neabejotinai įrodė, kad, nors bombarduojant uraną neutronais ir nebuvo sukurtas radis ar kiti numatyti elementai, tačiau susidarė kitos, gerokai lengvesnės medžiagos, pavyzdžiui, baris ir kriptonas. Kurį laiką net patys geriausi specialistai nesugebėjo pateikti įtikinančio tokio reiškinio paaiškinimo.

Tada Hanas parašė laišką buvusiai abiejų mokslininkų kolegei Lizai Meitner, jame smulkiai išdėstydamas tuos gluminančius rezultatus. Liza Meitner, Austrijos žydė, Hitleriui aneksavus jos tėvynę buvo priversta bėgti į užsienį ir tuo metu dirbo Nobelio institute Stokholme. Atsitiko taip, kad Meitner sūnėnas Otas Frišas, kuris dirbo su Nilsu Boru šiojo teorinės fizikos institute Kopenhagoje, kaip tik buvo atvykęs pas tetą kartu atšvęsti Kalėdų. Abu drauge jie kibo į darbą ir galų gale išsiaiškino, kas gi atsitiko.

Urano branduoliai, užuot paprasčiausiai absorbavę neutronus ir tapę, kaip buvo tikėtasi, nestabiliais didesnės masės izotopais, skildavo sudarydami lengvesnių elementų branduolius, kurių kiekvieno masė prilygdavo maždaug pusei pradinės medžiagos branduolio masės. Priešingai nei savaiminio radioaktyvaus skilimo atveju, kai pradinė masė keičiasi palyginti nežymiai, nes išspinduliuojamos tik atskiros dalelės ir atpalaiduojama tik nedidelė vidinės rišamosios energijos dalis, urano branduolių suirimo arba „skilimo” rezultatas buvo neįtikėtini atpalaiduotos energijos kiekiai.

Baigiantis Kalėdų atostogoms, Frišas pargabeno šias stulbinančias žinias į Kopenhagą — ir kaip tik tuo metu, kai Boras buvo beišvykstąs į Jungtines Valstijas, į penktąją Vašingtono teorinės fizikos konferenciją. Joje 1939-ųjų sausio dvidešimt šeštąją Boras ir pateikė mokslinę ataskaitą apie šį atradimą, ir pasekmių neteko laukti ilgai — karštligės apimti mokslininkai, kurių dauguma vis dar teberyšėjo juodus kaklaraiščius, it pakvaišę puolė pro duris laukan, kad galėtų tučtuojau kibti pakartoti eksperimentus savose laboratorijose Džono Hopkinso universitete, Karnegio institute, Kolumbijoje, Čikagoje, Prinstone, Berklyje bei kitur.

Eksperimentai patvirtino, kad branduolio suskaldymas yra įvykdomas, bet tik atskirų atomų atvejais. Vis dėlto dar liko begalė klausimų, į kuriuos neišvengiamai reiktų rasti atsakymus, norint teoriškai turimą branduolio energiją pritaikyti kokiems nors praktiniams tikslams — ir tai gerokai baugino. Taigi, atslūgus pirmajam susijaudinimui, Amerikos mokslininkai daugeliui metų nuleido rankas ir nebesigilino į šią sritį, jų santūrumas lėmė, kad dar daug vandens turėjo nutekėti, kol buvo sukurtas koks nors veikiantis įtaisas — bomba ar energijos generatorius.

Taigi, visai nekeista, kad žinia apie vokiečių ginklus, 1942-aisiais panaudotus prieš Rusiją, visus kaip reikiant pribloškė. Niekas iš specialistų nesugebėjo šito paaiškinti. Prezidentas Bartonas K.Vileris, išrinktas 1940-aisiais ir priklausantis stipriai izoliacionistų platformai, kuri iškilo Ruzveltui pasitraukus iš viešojo gyvenimo, skubiai pakeitė savąsias geros valios ir pakantumo diktatoriškiems režimams pažiūras ir suteikė aukščiausiąjį prioritetą analogiškai Jungtinių Valstijų programai. Tuo pat metu Vileris subūrė grupę rinktinių, iš įvairiausių žvalgybos tarnybų sukviestų darbuotojų, kad šie iššniukštinėtų ir pateiktų ataskaitą apie stulbinantį Vokietijos mokslinių tyrinėjimų bei vystymosi tempą. Tokiu būdu buvo suformuota nauja specialistų komanda, kurios užduotimi tapo mokslinė žvalgyba bei duomenų rinkimas. Laikui bėgant, ši organizacija vis augo, ir netrukus patikimai įsitvirtino tarp kitų vyriausybės neafišuojamų institucijų. Grupė gavo kodinį pavadinimą MŽ-7.

Vis dėlto įvykių centras buvo labai toli, dirbti nacistinėje Europoje — toli gražu nelengva, o priešas tobulai sugebėjo saugoti savo paslaptis — visa tai gerokai apsunkino žvalgybininkų darbą. Tačiau, lyg į mozaiką sudėjus visas surinktas nuotrupas, pagaliau išryškėjo šioks toks vientisas paveikslas, kuris akivaizdžiai bylojo, kad visą Vokietijos branduolinę programą gaubia kažkokia labai jau keista paslaptis.

Kai Hanas ir Štrasmanas 1939-ųjų pradžioje išspausdino savo eksperimentų rezultatus, įvairiuose moksliniuose leidiniuose pasirodė nemaža vokiečių autorių rašytų spekuliatyvinių straipsnių apie bombas bei energijos jėgaines, buvo pradėti tyrinėjimai, į juos įsitraukė atsargos kariuomenė, reicho švietimo ministerija. Pašto tarnybos tyrinėjimų laboratorija bei keletas privačių koncernų. Tačiau visa ši veikla nebuvo efektyviai koordinuojama, ir, nors Vokietija žaibiškai suskubo uždrausti rūdų, gaunamų iš užgrobtų Čekoslovakijos kasyklų, eksportą, tačiau pačių vokiečių programa gerokai nukentėjo nuo konkurencijos: įvairios grupuotės nepasidalijo urano metalo bei oksido ir kitų žaliavų, toli gražu nelinko dalintis informacija, jas graužė pavydas, toks būdingas visoms totalitarinėms biurokratijoms.

Esant šitokioms kliūtims, nebuvo nė menkiausios vilties sėkmingai įgyvendinti programą, ir dar per tokį trumpą laiką kaip treji metai. MŽ-7 grupei pavyko iškapstyti įrašų, bylojančių apie niekam tikusiu kratiniu paverstus bergždžius bandymus sukonstruoti reaktorių, pasitaikė netgi viena akis badanti teorinė klaida, kurios ištisą pusmetį niekas nė nepastebėjo, nebuvo jokių duomenų apie stambius pramoninius kompleksus, be kurių šitokio ginklo gamyba stačiai neįmanoma. Ir vis dėlto, 1942-ųjų vasarą tokie ginklai atsirado — tarsi iš niekur, lyg iš dangaus būtų nukritę. Kaip tai atsitiko — šis galvosūkis daugybę metų liko neišspręstas.

Septintojo dešimtmečio pradžioje nepaliaujamai dirbdama MŽ-7 grupė sugebėjo išsiaiškinti, kad nacistų branduolinių tyrinėjimų paslaptis — toli gražu ne vienintelė, panašių anomalijų buvo gausu ir kitose technologinio Vokietijos vystymosi srityse — pavyzdžiui, elektroninė įranga, naudojama nacių karinėse bei kosmoso įsisavinimo programose, stulbinantys jų kompiuterinių technologijų pasiekimai, itin modernių lėktuvų sukūrimas. Ir visais šiais atvejais naujovės atsirasdavo nežinia iš kur, nebuvo įmanoma aptikti jokio pėdsako, jokių duomenų, kaip jos buvo kuriamos. Visi šie savo laiką pralenkę dalykai išties atrodė atsiradę iš niekur.

Visa ši neįtikėtina informacija juo labiau stulbino dėl to, kad iš nacių sistemos buvo tikimasi kažko visai priešingo. Nacizmas juk nė neturėjo kito tikslo, kaip tiktai išlaikyti absoliučią valdančiosios klikos galią, taigi, jis šluote nušluodavo bet kokius laisvės daigus ar nepasitenkinimo apraiškas, užgniauždavo kiekvieną laisvesnę mintį, be paliovos brukdamas tuščius savo šūkius bei bukaprotiškas dogmas. Šitokia sistema niekad negalėtų subrandinti tikro kūrybingumo ar paremti laisvo mokslinių tyrinėjimų proceso. Ji buvo perdėm parazitinė. Kaip kad nesugebėjo kurti materialinių vertybių, o vien tik grobė jas iš kitų, taip pat ji nevaliojo savarankiškai pasiekti ir naujų žinių, sugebėjo tik perimti tai, kas jau egzistavo ir ką buvo įmanoma užgrobti jėga.

Galų gale išryškėjo ir bendras visos situacijos pagrindas. Paaiškėjo, kad visos naujovės toli gražu nebuvo kokio nors atradimo ar mokslinio tyrinėjimo rezultatas, visų jų sukūrimą sąlygojo staigus ir neįtikėtinas visų mokslų teorijos bei suvokimo šuolis, kažkokiu būdu viskas išsivystė stulbinančiu greičiu vos per keletą metų, pradedant pačia penktojo dešimtmečio pradžia. Vėliau naujųjų atradimų griūtis ūmai išseko, pasiekusi tam tikrą stabilų lygį. Pasinaudojusios šia aplinkybe Jungtinės Valstijos pasivijo Vokietiją. Atrodė, kad Hitlerio žinion vienu ypu buvo atiduotas neįtikėtinas išankstinės informacijos srautas, kuriuo jis galėjo naudotis bent dvidešimt metų. Tačiau iš kurgi jis tą informaciją gavo?

Atsakymą galų gale pakišo tie darbai, kuriuose dar nuo Europos žlugimo laikų dalyvavo ir Klodas Vinsleidas; šie darbai nors ir siejosi su MŽ-7 operacijomis, tačiau iš esmės buvo visiškai atskiri. Daugiau nei dvidešimt metų Vinsleidas su savo grupe rankiojo pabiras visai kitos istorijos, siekiančios trečiąjį bei ketvirtąjį dešimtmetį, nuotrupas ir bandė sudėti jas į vientisą visumą. Su kiekvienu naujai išsiaiškintu faktu ši istorija atrodė vis keistesnė, vis labiau neįtikėtina. Vinsleido grupė be kitų dalykų naršė ir įvairiausius dokumentus, pagrobtus iš pačių slapčiausiųjų Vokietijos archyvų — juose buvo minimos pavardės, vietovės bei organizacijos, apie kurias niekas ničnieko nebuvo girdėjęs. Buvo ten ir tokių mokslinių sąvokų bei užrašytų teorijų, kokių nė žinot nežinojo netgi patys rimčiausi specialistai. Vis kartojosi mįslingos pavardės — tų žmonių dokumentai buvo suklastoti taip, kad atrodytų, jog jie visą gyvenimą normaliai gyveno sau Vokietijoje, tačiau iš tiesų jie buvo tarytum atsiradę iš niekur, lygiai kaip ir moksliniai vokiečių atradimai, vis dar neduodantys ramybės MŽ-7 grupei. Ir jau išvis stulbino tai, kad protarpiais vis būdavo paminimos datos ar įvykiai, kurie niekuo nesisiejo su jokiu žinomu laikotarpiu — atrodė, jog visa tai atkeliavę iš dvidešimt pirmojo amžiaus!

O kaip tik tai, kaip galų gale išmąstė Vinsleido grupė, ir buvo tas visas paslaptis draugėn surišantis siūlas. Kad ir kaip neįtikėtina, bet nebekėlė abejonių: visas šis reiškinys — nacizmas, Hitlerio iškilimas, totalitarizmo išplitimas pirmoje šimtmečio pusėje — visa tai buvo suprojektuota ir distanciniu būdu valdoma iš dvidešimt pirmojo amžiaus! Vinsleido grupė sugebėjo gauti netgi „Vargonų” — pradinio ryšio įrenginio — o taip pat ir slaptos nacistų įmonės kodiniu pavadinimu „Valhala”, kur buvo įrengti abipusio ryšio sugrįžimo vartai, brėžinius bei konstrukcijos duomenis. Kai kurie individai, dėl vienokių ar kitokių priežasčių atkeliavę iš ateities, vis dar tebebuvo Vokietijoje — jie įstrigo dvidešimtame amžiuje po to, kai nacistų lyderiai maždaug penktojo dešimtmečio viduryje sunaikino „Valhalos” aparatą. Su keletu tokių žmonių pavyko užmegzti ryšį ir netgi slapčia išvežti juos į užsienį, nors naciai ir saugojo juos it akies vyzdį. Pirmiausia jie buvo nugabenti į Baltuosius Rūmus, kur ir papasakojo visą savo istoriją. Vienas tokių žmonių ir buvo Kurtas Šolderis.

Prezidento įsaku buvo pradėtas kruopštus tyrimas, ir pagaliau, septintojo dešimtmečio pabaigoje buvo prieita išvada, jog surinkta jau pakankamai informacijos, kad Jungtinės Valstijos įstengtų pačios sukonstruoti „Vargonų” tipo aparatą ir net galėtų turėti nemažai vilties, kad jis sėkmingai veiks, nors liko dar nemažai teorinių neaiškumų. Taigi, ko gero. Vakarai galėjo išvengti iš pažiūros visiškai neišvengiamo likimo tuo atveju, jeigu patiems pavyktų savo ruožtu įsikišti į istorijos tėkmę.

Vis dėlto iškilo viena rimta kliūtis. Tokio prietaiso diapazonas pasirodė besąs labai ribotas — didžiausias atstumas laike, kurį jis galėjo pasiekti, tiesiogiai priklausė nuo energijos tankio, kurį pajėgė sukurti generatorius. „Vargonuose” buvo naudojama itin galinga energija, gaunama atomų branduolių jungimosi proceso metu, tokios energijos pakako perkelti žmones į šimto metų praeitį, tai yra, į 1925-uosius. Tačiau pačiame aštuntojo dešimtmečio pradžios pasaulyje branduolių jungimosi, arba termobranduolinė, technologija dar nebuvo atrasta. Taigi, beliko pasinaudoti branduolių skilimu itin aukštoje temperatūroje — apskaičiavimai parodė, kad tokiu būdu įmanoma pasiekti maždaug trečdalį to atstumo, kurį gali įveikti branduoliams jungiantis gaunama energija. Taigi, laiko keliautojai turėjo patekti į 1938-ųjų pabaigą arba pačią 1939-ųjų pradžią, įskaitant ir tuos ketverius metus, numatytus mechanizmo konstravimui bei sugrįžimo vartų detalių gamybai.

Visas laikotarpis iki tos datos taip ir liks „įšaldytas”, tai yra, nepasiekiamas, ir ką nors pakeisti ten nebus įmanoma. Niekaip nebepanaikinsi tų dalykų, kurie iki to laiko įvyko pasaulyje: Hitlerio įsitvirtinimo Vokietijoje, Reino žemės, Austrijos bei Čekoslovakijos užgrobimo, Miuncheno sutarties, Ispanijos pilietinio karo, Musolinio atėjimo į valdžią Italijoje, Abisinijos, kinų-japonų karo Mandžiūrijoje. Su visu tuo teko susitaikyti ir mėginti kažką nuveikti susiklosčiusioje situacijoje.

Kiekviena prarasta diena tuo pačiu įšaldė ir dar dvidešimt keturias įvykių valandas, nugramzdindama jas į jau nebepakeičiamos istorijos tėkmę. Prezidentas Kenedis kaipmat įsakė skubiai imtis vykdyti ypatingos svarbos programą, ir po ketverių metų, 1975-aisiais, „Protėjo” misija išvyko tiksliai pagal grafiką.