Operacija „Protėjas” 1

14 skyrius

Vėl įžengusi į bendrą valgomąjį. Ana pastebėjo, kad iš priešakinio kabineto visi jau susirinkę ir laukia jos. Kurtas Šolderis įsitaisė netoli Selbio, Mortimeris Grynas stovėjo prie durų, tuo tarpu majoras Vorenas prisitraukė kėdę prie stalo, ant kurio Feračinis ir Kesidis andai lošė kortomis. Kol Ana susirado kėdę, Vinsleidas žingsniavo pirmyn atgal neužstatytame kambario viduryje. Pakaldėje jis ryšėjo taškuotą kaspiną — tai buvo Čerčilio mėgstama aprangos detalė, kuri patiko ir Vinsleidui — patiko taip, kad šis netgi pasisavino šį įprotį — tačiau šįsyk jo elgsena anaiptol nederėjo prie šiek tiek ekscentriško ir lengvabūdiško drabužio. Visi kiti tylomis stebėjo jį ir laukė. Galų gale Vinsleidas sustojo ir atsigręžė į juos. Jo veido išraiška buvo labai rimta.

— Praėjusį mėnesį, — prašneko jis, — Hitleris ir Musolinis, kaip kad mes ir tikėjomės, pranešė apie visas sritis apimantį karinį aljansą, kurį jie vadina „Plieno paktu”. Ši sutartis abi puses įpareigoja suteikti karinę pagalbą tuo atveju, jei kuri nors jų įsivels į konfliktą, be to, patvirtina bendrą užkariavimo bei dominavimo užsienio politiką. Rytojaus dieną, tai yra, gegužės dvidešimt trečiąją — jei tarsime, kad visi įvykiai klostosi taip, kaip mums jau žinoma — Hitleris turėtų sušaukti savo armijos vadų pasitarimą Berlyne ir tiesiai pasakyti jiems, kad, norint, jog ir toliau lydėtų sėkmė, karas yra stačiai neišvengiamas. Tiesą sakant, tuo metu armijos generolai jau bus pateikę svarstyti „Baltąją bylą” — Lenkijos užpuolimo operacijų planą. Dancigas tėra tik pretekstas. Sprendimai, kurie rugpjūčio mėnesį sukels katastrofą visoje Europoje, priimti jau dabar.

Vinsleidas trumpai skėstelėjo rankomis ir žvilgsniu perbėgo visą kambarį.

— Mūsų misija turėjo du tikslus. Pirma: čia. Jungtinėse Valstijose turėjome sukonstruoti sugrįžimo vartus ir tokiu būdu sukurti atsvarą Hitlerį remiančioms jėgoms. Antra — ir tai reikėjo padaryti dar skubiau — turėjome pasiekti bent šiokio tokio Anglijos bei Prancūzijos būklės pagerėjimo. — Jis giliai įkvėpė, sekundę ar dvi sulaikė kvapą ir staigiai iškvėpė. — Taigi, mano pareiga yra oficialiai pranešti jums, kad, bent jau iki šiol, mums, regis, nepavyko įgyvendinti nei vieno, nei kito tikslo. Nėra prasmės apsimetinėti — visi mūsų triūso Europoje rezultatai yra gerokai nuviliantys. O kokia padėtis čionai — jūs visi ir patys žinote. Planuoto ryšio kanalo su 1975-aisiais sukurti mums nepavyko, ir dabar mes priversti pripažinti, kad jo sukurti galbūt niekad ir nepavyks.

Vinsleidas kietai suspaudė lūpas ir be jokios išraiškos įsistebeilijo į savo klausytojus, laukdamas, kol šie iki galo suvoks jo žodžių prasmę. Keletą akimirkų tvyrojo tyla, kurią nutraukė aštrus triokštelėjimas — Floidas Lemsonas pusiau perkando pieštuką, kurį ką tik kramsnojo. Gordonas Selbis ir Ana įsmeigė žvilgsnius į grindis — atrodė, jau kuris laikas juodu kažko panašaus ir tikėjosi. Rajenas iš pažiūros atrodė visai apkvaitęs.

Kapitonas Peinas pirštų galiukais pasitrynė kaktą ir papurtė galvą.

— Kaip gi tuomet… Na, jeigu nepavyko atidaryti ryšio kanalo, juk tai reiškia, kad neveiks ir pagrindiniai perkėlimo vartai?

Vinsleidas linktelėjo.

— Būtent.

Pirmoji Feračinio reakcija buvo bukas nesugebėjimas visiškai nieko suvokti. Ši žinia nusės sąmonėje palengva, kai ateis laikas. Protu jis dar pajėgė tai suprasti, tačiau emocionaliai buvo visiškai atsiribojęs, nesąmoningai ieškodamas kažkokio kito objekto, į kurį galėtų susitelkti. Visai netikėtai Kesidžio veidas atsiknojusiu apatiniu žandikauliu ir nuo šoko išpūstomis akimis jam pasirodė pašėlusiai juokingas.

— Nagi, Kaubojau, ar nebus taip, kad tau taip ir neteks atsiųsti mums tų nuotraukų iš jachtos ir Bahamų salų? — išgirdo jis savo paties balsą.

Kesidis tik žioptelėjo — tą akimirksnį jis buvo pernelyg priblokštas, kad sugebėtų ką nors atsakyti.

Mortimeris Grynas linktelėjo.

— Taip, Haris viską suprato teisingai. Klodas ir norėjo pasakyti, kad greičiausiai nebebus kelio sugrįžti atgal.

Vinsleidas nemirksėdamas dėbsojo pro savo akinius.

— Taip. O kad išvengtume bet kokių galimų nesusipratimų, leiskite smulkiai išaiškinti jums, ką gi tai reiškia. Už trijų tūkstančių mylių, kitąpus vandenyno, nacių mechanizmas kasdien vis labiau įsibėgėja kryptimi, vedančia tiesiog karo link. Jų planai jau aiškiai įvardyti. Nenorėję su jais sutikti generolai jau pakeisti. Vokiečių armija neišpasakytai išaugo — jie jau turi penkiasdešimt vieną diviziją, iš jų aštuonias — šarvuočių, ir visa tai buvo sukurta vos per ketverius metus. Palyginimui pasakysiu, kad senajai Imperijos armijai iki 1914-ųjų prireikė šešiolikos metų, kad keturiasdešimt trijų divizijų armiją padidintų iki penkiasdešimties. Per tuos pačius ketverius metus Luftvafė iš nieko išaugo iki dvidešimt vienos eskadrilės ir dviejų šimtų šešiasdešimties tūkstančių žmonių. Maža to, Hitleris turi garantijas, kad jį parems amžius, nutolęs į ateitį per penkiasdešimt metų netgi nuo mūsiškio.

— O ką gi turime mes, kad tai sustabdytume? Teks kaip reikiant apgalvoti patį blogiausią atvejį — tarkime, kad sugrįžimo vartai niekad neatsivers, — Vinsleidas išskėtė rankas ir visu kūnu kryptelėjo į kairę, paskui — į dešinę, tarsi asmeniškai kreipdamasis į kiekvieną, esantį kambaryje. — Tuomet liekame vieni — vienuolika mūsų čia ir Artūras Baneringas Anglijoje. Mums ir teks kažką nuveikti, ką tiktai pajėgsime, kad pakeistume situaciją Prancūzijoje, kuri jau pasmerkta žlugimui, nuvargusioje apatiškoje Anglijoje, ciniškoje įtarioje Rusijoje bei Amerikoje, kuri elgiasi kaip strutis ir niekaip nenori suprasti, kad pavojus gresia visam pasauliui. — Jis gūžtelėjo pečiais ir vėl skėstelėjo rankomis. — Mes ničnieko nebesulauksime iš 1975-ųjų. Nebus nei Kenedžio, nei rinktinės jo grupės, jie neperims viso vadovavimo, mes neturėsime jokių šiuolaikinių ginklų, kuriais galėtume pasipriešinti Hitlerio atominei bombai. Likome vieni, ir pasikliauti galime tik savo pačių jėgomis.

Mintys Feračinio galvoje virte užvirė. Šiaip ar taip, niekas bent jau negalės apkaltinti Klodo, esą, šis nuslėpė nuo kitų tikrąją jų padėtį. Be to, Feračinis jau buvo patyręs, kad Vinsleidas visada šitaip elgdavosi. Jis nuolatos priblokšdavo žmones pačia juodžiausiąja iš visų įmanomų perspektyvų, o paskui, palengva, neskubėdamas vėl pastatydavo juos ant kojų, ir dar tokiu būdu, kad niekam net abejonių nekildavo: vienintelė viltis ir yra ta, kurią žada jo siūlomoji išeitis. Tokiais pat metodais jis įkalbėjo dalyvauti misijoje ir daugumą narių.

Gordonas Selbis ranka persibraukė juodus banguotus savo plaukus ir dirstelėjo į kitoje stalo pusėje sėdintį Šolderį.

— Ar tai jau galutinė išvada. Kurtai? — paklausė. — Ir mes tikrai nėmaž nenutuokiame, kurgi suklydome?

— Šiaip ar taip, dėl nieko negalime būti visiškai tikri, — atsakė Šolderis, jo balse nuskambėjo netgi šioks toks susidomėjimas. — Tačiau tikimės, kad vis dėlto dar yra būdas bent šiek tiek praskleisti šios paslapties uždangą.

Netikėtai Feračinis suvokė, kad Vinsleido akyse jau kuris laikas blykčioja vos pastebimos kibirkštėlės. Ir tuoj pat suprato, kad toks puikiai žinomas Vinsleido triukas ir vėl išdegė — mostelėjus viena ranka, visos viltys pražuvo it vėjo nupūstos, bet paskui, kankinančiai lėtai, jis ėmė kaišioti užuominas, kad kažką dar laiko paslėpęs ir antrojoje rankoje. Ana Charkiovič irgi pastebėjo tuos paslaptingus žiburiukus.

— Ką gi dar turi pasakyti. Klodai? — primygtinai paklausė ji. — Ar vis dėlto dar galime kažką padaryti — nuveikti kažką rimto? Bet nuo ko gi pradėsime?.. Laiko beliko tiek nedaug…

Prašneko Gordonas Selbis:

— Ką gi turėjo omeny Kurtas, sakydamas, kad dar yra būdas bent šiek tiek praskleisti šios paslapties uždangą? Bet kaipgi? Regis, Mortimeris vakar sakė, jog, ko gero, mums reiktų pasitelkti Einšteiną ar dar ką nors iš tos kompanijos, kad išsiaiškintų, kas atsitiko.

Vinsleidas ūmai tiesiog sutvisko.

— Kaip pirštu į akį, Gordonai! Kaip tik taip mes ir pasielgsime! Tegul Albertas Einšteinas įmena mūsų mįslę!

— Ką? — priblokštas Selbis tik sumirksėjo.

Galų gale fokusininkas Vinsleidas ištraukė triušį iš skrybėlės.

— Juk jis yra visai netoli nuo čia, tiesa? Kitoje įlankos pusėje, Prinstone? O juk svarbiausias misijos tikslas ir buvo užmegzti kontaktą su Ruzveltu bei dabartine Juntinių Valstijų vyriausybe, ar ne? Ką gi, jei mes ir nebeįstengiame prisišaukti DžFK, mes vis vien galime brautis pirmyn ir pasišnekėti su Ruzveltu patys. O užmezgus ryšį su juo, visa Juntinių Valstijų mokslininkų bendruomenė kibs dirbti mums, jeigu tik prisireiks.

Tarytum gavęs ženklą, nuo durų atsiplėšęs Grynas žengė artyn ir atsistojo greta Vinsleido.

— Imsimės užbaigti sugrįžimo vartų konstravimo darbus — o tai reiškia, kad visiems teks paplušėti iš peties, — pareiškė jis. — Majoras Vorenas šiandien pat sudarys darbų grafiką. O tuo tarpu — ar yra dar kokių nors klausimų?

Visi jautėsi taip, it paskutinę akimirką jiems būtų atšauktas mirties nuosprendis. Visiškai netikėtai gyvenimas, regis, sugrįžo į įprastas vėžes, vėl tapo toks, koks buvo visus pastaruosius penketą mėnesių. Visiems ūmai atsirišo liežuviai, užplūdo palengvėjimas, netgi vėl kilo entuziazmas tučtuojau kibti į darbą.

— O kaipgi mes užmegsime ryšį su Einšteinu? — paklausė Peinas.

— Dar galutinai neapsisprendėme, — atsakė Grynas. — Tai nėra taip paprasta. Telefonu jam prisiskambinti neįmanoma — operatorėms Prinstone griežtai nurodyta sergėti jo ramybę. Juk nuolatos skambinėja visokie pamišėliai.

— Kodėl gi nepasiuntus jam laiško, kaip kad buvo pasiųsta Čerčiliui? — pasiūlė Rajenas.

— Anaiptol nesame tikri, kad šįsyk toks būdas būtų patikimas, Padi, — atsakė Vinsleidas. — Einšteinas yra tikras profesorius: originalas ir siaubingai išsiblaškęs. Jis juk gauna ištisus kalnus laiškų. Ir nežinia, kas juos atplėšia, kokia dalis patenka jam asmeniškai ir kas ištinka gerą pusę tų, kurie vis dėlto patenka? Kai 1933-aisiais jis atvyko į Jungtines Valstijas, taip ir liko nepapietavęs Baltuosiuose Rūmuose — ir tik todėl, kad neperskaitė prezidento kvietimo.

— Negali būti!

— Tikrai, tikrai. O kitąsyk jis panaudojo pusantro tūkstančio dolerių čekį žymekliu knygai — ir pametė abu: tiek knygą, tiek ir čekį.

— O gal būtų geriau pirmiausia užmegzti ryšį su Ruzveltu? — pasiūlė Ana.

— Gali tekti pasielgti ir taip, — sutiko Vinsleidas. — Tačiau prisikasti iki prezidento irgi nėra lengviausias dalykas pasaulyje. Užmegzti ryšį su Čerčiliu nebuvo sudėtinga, nes jis juk buvo privatus asmuo. Ir vis dėlto mes stengiamės apsvarstyti įvairiausias galimybes.

Vinsleidas ūmai pagyvėjo.

— Kitas mūsų tikslas buvo bent šiek tiek pakeisti situaciją Europoje, kad laikui atėjus ši būtų geriau pasiruošusi. O dabar atrodo, kad, bent jau kol kas, mums teks apsieiti be kai kurių resursų, kurių tikėjomės, taigi, karinė sąjunga tarp Vakarų ir Rusijos tampa svarbi kaip niekad. Tai ir buvo viena priežasčių, kodėl Artūras pasiliko Anglijoje. Jei jau santykiai su Rusija netikėtai tapo tokie svarbūs, gali atsitikti ir taip, kad mes pasiųsime ten ir tave, Ana — dirbti su Artūru ir Čerčiliu. Jie bando viską pakreipti taip, kad deryboms į Maskvą vietoj Strengo būtų pasiųstas Entonis Idenas.

„Protėjo” pasaulyje derybos su Rusija pateko į aklavietę todėl, kad Lenkija, Rumunija bei Baltijos valstybės uždraudė rusų armijai kirsti jų sienas, taigi, sunku buvo ką nors rimtai šnekėti apie Rusijos pagalbą joms nacių užpuolimo atveju. Norėdamas išjudinti situaciją iš mirties taško, Molotovas pareikalavo, kad Britanijos užsienio reikalų ministras lordas Halifaksas pats asmeniškai imtųsi šito reikalo. Tačiau Halifaksas atmetė šį pasiūlymą ir, užuot išvykęs pats, išsiuntė gan žemas pareigas užimantį užsienio reikalų ministerijos darbuotoją, pavarde Strengas — o jo derybų įgaliojimai buvo labai riboti, dėl kiekvienos smulkmenos jis turėjo kreiptis į Londoną instrukcijų.

— Tai štai kodėl tu palikai Artūrą ten? — suraukdama antakius paklausė Ana.

— Taip, — atsakė Vinsleidas.

Ana dar labiau susiraukė. Ji gerai žinojo, kad „Protėjo” pasaulyje iš prezidento Kenedžio gautuose nurodymuose, nebuvo net užsimenama apie tai, kad reiktų pasistengti vietoj Strengo į Maskvą išsiųsti Ideną. Vadinasi, visas šis sumanymas — Vinsleido improvizacija, kurios jis griebėsi savo iniciatyva. Tačiau, jeigu kaip tik dėl šios priežasties jis paliko Baneringą Londone, vadinasi, dar prieš išvykdamas atgal į Valstijas, jau turėjo žinoti — ar bent jau labai pagrįstai spėti — kad sugrįžimo vartai neveiks. Ūmai ji pasijuto besvarstanti; kažin, ar daug dar dalykų Vinsleidas žino iš anksto, tik nenori atskleisti?

Susirinkimui pasibaigus, Šolderis ir majoras Vorenas liko pasišnekėti bendrame valgomajame, o Vinsleidas ir Mortimeris Grynas sugrįžo į priekinį kabinetą. Vinsleidas uždarė duris, o Grynas tuo tarpu įsipylė kavos iš kavinuko, stovinčio ant įkaitusios krosnelės kampe. Jis išmaišė puodelyje kupiną šaukštelį cukraus ir sunkiai dunkstelėjo į kėdę už stalo.

— Nesitikėjau, kad viskas praeis taip sklandžiai. Klodai, — prisipažino jis. — Džiugu buvo matyti, kad nepaslydai.

Vinsleidas išsitraukė cigarą, išsiblaškęs žvelgdamas į didelį, prie sienos prismeigtą pasaulio žemėlapį. Grynas ėmė siurbčioti kavą.

— Ar tikrai manai, kad Einšteinas galės mums kuo nors padėti? — paklausė jis. Jo balse skambėjo abejonė.

— Kas žino? — atsiliepė Vinsleidas. — Tačiau vieną dalyką žinau visiškai tikrai: jei nepirksi loterijos bilieto — niekada ir neišloši.

Atsakymas, tiesą sakant, nebuvo itin guodžiantis.

— O kas, jeigu jis negalės padėti? — paklausė Grynas.

Vinsleidas atsigręžė nuo sienos ir per pusapvalius akinių stiklus įsmeigė žvilgsnį į Gryną, — Na, vien tam, kad nenutrūktų pokalbis, tarkime, kad jis išties niekuo negalės padėti, — pasiūlė jis. — Kaip į tai reaguotum tu?

— Nori pasakyti — asmeniškai?

— Taip.

Grynas vėl gurkštelėjo kavos.

— Apie tai aš labai daug galvojau, laukdamas, kol judu su Kurtu grįšite iš Anglijos, — pagaliau atsakė. — Ir žinai, Klodai, kuo daugiau svarsčiau apie tai, tuo dažniau susimąstydavau, ar tai iš tiesų būtų taip jau blogai. Juk iš esmės su 1975-aisiais manęs nesieja jokie rimti ryšiai. Mano žmona mirė aštuoneri metai prieš mums išvykstant, vaikų mes neturėjome. Su kitais giminaičiais niekad nebuvau pernelyg artimas, jei supranti, ką turiu omeny… tiesą sakant, daugumos jų nebuvau matęs jau daugybę metų. Man regis, virtau kažkokiu akademiniu atsiskyrėliu, užsikasusiu matematinėje fizikoje ir prižiūrinčiu studentus. — Jis patyliukais prunkštelėjo sau po nosimi. — Galbūt jie ir buvo man savotiškas šeimos pakaitalas.

— Iš visos mūsų grupės niekas savajame laike neturi ypatingai tvirtų ryšių, — pareiškė Vinsleidas. — Toji Kesidžio sužadėtinė, apie kurią jis pasakoja visiems, kam tik netingi, iš tiesų nėra taip jau rimta, kaip kad jis atkakliai tvirtina. Tiesą sakant, jam pačiam būtų kur kas geriau iš viso to reikalo išsipainioti.

Grynas klausėsi tik viena ausimi.

— Tačiau kokia gi prasmė nertis iš kailio dėl studentų mūsiškiame pasaulyje? — tęsė jis, tartum nuklydęs mintimis kažkur toli. — Argi mokslas beturėjo kokį nors tikslą, kurį išvis būtų verta minėti? Kokia ateitis mums bebuvo likusi? Čia gi mes dar galbūt tebeturime bent šiokį tokį šansą.

— Ir tai viskas? — paklausė Vinsleidas. Iš jo intonacijos buvo visiškai aišku, kad tai anaiptol neturėtų būti viskas.

Grynas įsmeigęs žvilgsnį stebeilijo į savo puodelį. Kai vėl pakėlė galvą, jo akyse plykstelėjo kažkokia liepsna, o lūpos susispaudė į siaurą ryžtingą brūkšnį.

— Ne, Klodai, tai dar ne viskas, — atsakė jis. — Ten juk viskas jau buvo baigta. Na žinoma, Amerika ruošėsi grumtis iš paskutiniųjų pagal visas geriausias garbės bei panašių gražių dalykų tradicijas, tačiau vilties nebebuvo likę jokios. Mūsų gyvenimo būdas buvo negrįžtamai pražuvęs.

Tačiau šičia viskas juk yra kitaip. Tiesa, problemų ir čia nestinga, bet niekas dar nėra prarasta. Neįsivaizduoju, kaip, tačiau galbūt vis dėlto dar įmanoma sustabdyti nacius. — Grynas stipriai pliaukštelėjo delnu per stalą. — Viešpatie Dieve, Klodai, po viso to, ką man teko regėti, aš pasiryžęs, jei tiktai prireiks, pulti juos kad ir dantimis bei nagais. Šiame pasaulyje bent yra kažkas, dėl ko dar verta kovoti — dėl pokyčių, dėl to, kad vėliau viskas pakryptų kita linkme. Ir netgi tuo atveju, jeigu mums visiškai neišdegs, mes žlugsime nepraradę savigarbos. O šito niekaip nebūtume galėję pasakyti pasaulyje, kuris pasidavė it bejėgių avių banda.

Vinsleidas, regis, liko patenkintas.

— Manau, ir visų kitų požiūris bus daugmaž panašus, — pasakė jis. — Ko gero, pasąmonėje daugelis jau ir dabar taip galvoja. O jeigu daktaras Einšteinas, jiems bebandant prisitaikyti prie pasikeitusių ateities perspektyvų, dar ir pasiūlys kokią nors logišką ir tinkamą išeitį — tokiu atveju jis bus padėjęs mums daugiau nei pakankamai.

Grynas, regis, ūmai išsigando.

— Bet mes juk iš tiesų bandysime užmegzti su juo ryšį? — paklausė jis. — Norėjau pasakyti — juk kaip tik tai tu pažadėjai kariams, tiesa? Be to, jeigu jau pasitąikys proga, negalime paprasčiausiai imti ir leisti jai išslysti mums iš rankų.

— Taip, žinoma, Mortimeri, nusiramink, — užtikrino jį Vinsleidas. — Galų gale, kas žino — gal mes tikrai ištrauksime laimingą bilietą?

Valandėlei stojo tyla — Vinsleidas tuo tarpu prisidegė cigarą. Grynas atsilošė krėsle ir įsmeigė žvilgsnį į duris.

— Nagi, gerai, pakeisiu temą — ką mes darysime su visu šituo Bruno Veručino reikalu? — pagaliau paklausė.

Vinsleidas išpūtė žydrą dūmų debesį.

— Man regis, nekyla nė menkiausių abejonių, kad tai — mūsiškių darbas, — atsakė jis.

— Žinoma, nėra ko nė svarstyti, — Grynas mostelėjo į patiestą ant vieno stalų laikraštį. — Dusyk viską patikrinome, sulyginome su apsaugos kamerų padarytomis nuotraukomis — ir dar kartą gavome patvirtinimą to, kas ir šiaip nekėlė jokių abejonių — tai jis ir niekas kitas. Be to, pirmąją mėnesio dieną niekas taip ir neatėjo paimti pinigų. O visa tai atsitiko kaip tik tą naktį, kai sustabdėme mechanizmo montavimo darbus ir visi mūsiškiai gavo papildomą laisvadienį. Gi amunicijos inventorizacijos metu paaiškėjo, kad trūksta penkių 45 kalibro šovinių, už kuriuos niekas neatsiskaitė.

— O tu vis dar nori kaip reikiant visus iškvosti ir prikirpti jiems disciplinos pažeidimus? — paklausė Vinsleidas.

— Negali būti, jog tu rimtai sakytum, kad visą šį reikalą turėtume patyliukais užglaistyti, — pasipriešino Grynas. — Turėjau omeny — juk buvo grubiai pažeistos kone visos taisyklės, kokias tik sugebėtum sugalvoti, o dar tokios svarbos misijoje… Be to, derėtų pagalvoti ir apie Harvį Voreną. Juk jis yra vyresnysis karininkas. Kokiu būdu jam išlaikyti kariškių pagarbą, jeigu mes nė piršto nepakrutinsime? Kas beliks iš profesinio jo įvaizdžio?

— Jau nekalbant, žinoma, apie tavąjį, — nepiktai įgėlė Vinsleidas.

Grynas jau žiojosi prieštarauti, tačiau tuojau pat sumetė, kad apsimetinėti nėra jokios prasmės, ir susilaikė.

— Taip, — sutiko jis, atkišdamas apatinį žandikaulį. — Ir manojo taip pat.

Vinsleidas nusigręžė nuo žemėlapio, kurį ką tik apžiūrinėjo, ir išpūtė dūmų debesį.

— Nėra jokio pagrindo manyti, kad jie žino, jog mes kažką nutuokiame, — pabrėžė jis.

Grynas susiraukė ir neramiai pasimuistė krėsle. Tai buvo tiesa, tačiau toks atsakymas toli gražu jo netenkino.

— Klausyk, — pasakė jis, — juk mano darbas — prižiūrėti, kad „Cukraus” grupėje nepasitaikytų jokių nesklandumų. Kaipgi pasiūlysi man atlikti jį iki galo, jeigu mes kiekvienam užsimaniusiam leisime eiti ir veltis į asmeninius karus, kai tik užeis toks noras?

— Jeigu tau bent kiek rūpi, galiu pasakyti štai ką: Specialiųjų Operacijų dalinio kariai anaiptol nėra paprasčiausi karinės mašinos sraigteliai, — pareiškė Vinsleidas. — Aš jau daugybę metų dirbu su jais. Jie — rinktiniai kariai, apmokyti prireikus veikti savarankiškai ir griebtis asmeninės iniciatyvos. Tradicinės disciplinos taisyklės jiems visiškai netinka. Bandydamas grubia jėga įrodinėti savo valdžią, gali nusipelnyti tik paniekos.

— Kaip tokiu atveju tu nusipelnai šitokių žmonių pagarbos? — pasiteiravo Grynas.

— Nevengdamas parodyti pagarbos jiems patiems.

— Pavyzdžiui, tokiais atvejais, kai jie pasielgia kaip tikri galvažudžiai ir sukelia pavojų visai misijai?

— Ne. Gerbiu juos už tai, kad jie yra mąstantys ir jaučiantys žmonės, o ne bukagalviai zombiai, kaip, pavyzdžiui, SS smogikai.

Grynas niauriai dėbtelėjo į jį.

— Nesu tikras, jog suprantu tavo požiūrį, — it prisiversdamas burbtelėjo jis. Kažkas jo intonacijoje bylojo, kad jis suprato viską kuo puikiausiai, tačiau bent jau kol kas nė už ką nenorėjo to pripažinti.

Vinsleidas pagelbėjo jam išsisukti iš situacijos, nuduodamas, jog priėmė jo pastabą už gryną pinigą.

— Pabandyk suprasti, kokią neviltį jie turėjo jausti, — prašneko jis. — Jie juk savo akimis matė, ką reiškia nacių užkariavimai, jiems nereikia aiškinti iš Europos gaunamų pranešimų. Jiems tenka stebėti šlykštų spektaklį, kaip Vakarų vadovai išsirikiavę lankstosi prieš diktatorius — ir jie ničnieko negali padaryti, kad tai pakeistų.

Tačiau jie bent galėjo pasipriešinti kitam — vietiniam Hitleriui — Brunui. Vos prieš kelias minutes tu pats kalbėjai apie savigarbą, Mortimeri. Žinok, kariai irgi turi savigarbos. Kaip jie galėtų niekinti šio pasaulio galinguosius už tai, kad šie nė nesistengia pasipriešinti pažeminimui — ir tuo pat metu nė piršto nepajudinti, kai pažeminami jų draugai? Pats supranti — jie tiesiog privalėjo šitaip pasielgti. Jei būtų iš kitokio molio, jie, visų pirma, nė nebūtų buvę parinkti šiai misijai.

Keletą akimirkų Grynas dvejodamas žvelgė į Vinsleidą. Galų gale susitaikęs linktelėjo.

— Gerai, Klodai. Tiesa, negalėčiau tvirtinti, kad visiškai mane įtikinai, tačiau aš neprieštarausiu ir apsimesiu, kad mes ničnieko nežinome. O kaipgi Harvis Vorenas? Ar jis pajėgs pritarti ir negalvoti, kad žlugdomas jo autoritetas?

— Aš dar šįvakar pasišnekėsiu su juo, — prižadėjo Vinsleidas.

Kambaryje tvyrojusi įtampa gerokai prasisklaidė.

— Turiu prisipažinti: aš daug atiduočiau, kad būčiau galėjęs visa tai pamatyti, — ūmai sukikenęs ištarė Vinsleidas. — Ar mes bent žinome, kas iš mūsiškių čia prikišo nagus?

Grynas krumpliu susiglostė ūsus.

— Harvio manymu, čia neapsieita be Feračinio — pakako išvysti jo reakciją, sužinojus apie tą naktiniame klube sumuštą merginą, — pasakė jis. — Panašu, kad kaip tik jis viską ir sumanė. Be to, jau kelis pastaruosius mėnesius jis buvo netoli virimo temperatūros.

— Hmmmm… Išties, tai būtų panašu į Harį, — sutiko Vinsleidas. — Tokiu atveju, įtariamųjų sąraše automatiškai atsiduria ir Kesidis. Maža to, kad yra tikras Hario Siamo dvynys, jis dar turi ir tvirtus moralinius principus, kad ir kaip keistai tai beskambėtų. Jo individualizmas kartais pasiekia tokį lygį, kad visuomenei tampa stačiai nepakenčiamas, tačiau tai tėra apsauginis jo vožtuvas — kurio, beje, neturi Haris. Na, o kas gi dar? Manau, nebuvo apsieita be Floido — tas žygis tiesiog paženklintas „Lemsono” žyme.

Grynas linktelėjo.

— Gal dar Rajenas?..

— O kaip antrasis kapitonas? Edas Peinas?

— Nepanašu. Peinas pernelyg intelektualus tokiems dalykams. Be to, kaip tik jis ir pranešė apie šaudmenų trūkumą — sunku būtų tai paaiškinti, jeigu būtų dalyvavęs ir jis. Abejoju, ar jis bent žinojo, kad kiti kažką planuoja.

Vinsleidas linktelėjo, tarsi tokio įvertinimo ir būtų tikėjęsis. Jis jau ketino dar kažką sakyti, bet kaip tik tuo metu pasigirdo beldimas į duris ir vidun kyštelėjo majoro Voreno galva.

— Nesutrukdžiau? — pasiteiravo jis.

— Ne ne, Harvi, užeik, — pakvietė Vinsleidas. — Kas gi atsitiko?

Vorenas atrodė šiek tiek suglumęs, tarsi negalįs apsispręsti, kokiais žodžiais išreikšti tai, ką norėjo pasakyti.

— Eee… dėl tos problemos, apie kurią anksčiau buvo užsiminta… Nagi, yra šiokių tokių naujienų dėl ryšio užmezgimo su Einšteinu. Ko gero, būsime suradę išeitį.

Vinsleidas ir Grynas apstulbę susižvalgė.

— Kokią gi išeitį? — atsargiai pasiteiravo Grynas.

— Na… — Vorenas dirstelėjo per petį atgal. — Kesidis tvirtina, esą, juodu su Feračiniu bendrauja su kažkuo, kas pažįsta Einšteiną. Jis sako, kad per tą žmogų ir būtų galima pamėginti užmegzti ryšį…

— Kesidis! — prapliupo Grynas. — Kaipgi šitas tipas gali pažinoti kažką, kas bent viena ausim būtų girdėjęs apie Einšteiną? Dėl Dievo meilės, juk tai — tik dar viena neįtikėtinų jo fantazijų! Jis…

— Vinsleidas griežtai mostelėjo ranka, ir Grynas akimoju nutilo.

— Kalbėk toliau, Harvi, — paragino Vinsleidas.

— Pats suprantu, kad skamba kaip tikra beprotybė — tačiau panašu, jog jis išties kalba rimtai, — tęsė Vorenas. — Jis tvirtina, esą, tas jų pažįstamas bendrauja su Kolumbijos universiteto fizikais, tokiais, pavyzdžiui, kaip Fermis… Be to, Kesidis minėjo ir Leo Silardą, kuris užpatentavo bendrą darbą su Einšteinu — tai buvo šiluminio siurblio tyrinėjimai, atlikti dar trečiajame dešimtmetyje, kai juodu drauge dirbo Europoje.

Visiškai suglumęs Grynas sudribo krėsle.

— Fermis? Silardas? Iš kurgi toks tipas, kaip Kesidis, gali būti bent girdėjęs šitokius vardus?

— Būtent, — atsakė Vorenas. — Panašu, kad jis iš tiesų žino, apie ką kalba. Ir tai dar ne viskas: Gordonas Selbis irgi porą sykių buvo su jais mieste. Jam irgi teko bendrauti su kažkuo iš jų pažįstamų, ir jis tvirtina, esą, tai gali būti visai verta dėmesio.