Operacija „Protėjas” 1

22 skyrius

Pasirodo, Vinsleidui išties reikėjo kuriam laikui išvykti iš Anglijos, kad visomis poromis pajustų, jog ten tvyrančioje atmosferoje kažkas pasikeitė. Šie pokyčiai pasireiškė anaiptol ne kokiu nors akivaizdžiu ar dramatišku būdu, tai buvo subtilios, vos pastebimos permainos žmonių mintyse bei nuotaikose, o taip pat ir jas atspindinčioje spaudoje. Vinsleidas net pagalvojo, ar tik nebus pernelyg anksti pradėjęs ieškoti kažkokių nesklandumų. Nepaliaujamos Čerčilio bei kitų pastangos, ko gero, subrandino vaisių, tačiau tų rezultatų svarba turėjo paaiškėti tik ilgainiui, kai iš jų išsivystys nauja įvykių eiga.

— Jeigu ir kils koks subruzdimas — manau, dabar tam pats laikas, — pareiškė durininkas, gabendamas lagaminus į liftą — Vinsleidas drauge su majoru Vorenu vėl buvo užsisakęs numerį Haid Parko viešbutyje. — Misteris Hitleris jau pernelyg ilgai prašėsi, kad kas nors kaip reikiant išvelėtų jam kailį. Galų gale kažkas turėtų tai padaryti. Rusai? O man tai visiškai nesvarbu. Šiaip jau praėjusį kartą jie visai neblogai susitvarkė.

Atrodė, kad ir aukštesnieji vyriausybės sluoksniai nusiteikę kur kas ryžtingiau ir tvirčiau — bent jau taip tvirtino Baneringas, kitą rytą drauge su Entoniu Idenu atvykęs į viešbutį pusryčių. Dieną prieš paskelbiant nacių-sovietų paktą, Britanijos kabinetas kategoriškai ir nedviprasmiškai užtikrino, kad įsipareigojimai Lenkijai liks galioti bet kuriuo atveju. Rugpjūčio dvidešimt penktąją, praėjus dviem dienoms po pakto paskelbimo, Lenkijos ambasadoje Londone paskubomis buvo surengtos derybos, ir dar ciieriai nepasibaigus po oficialia sutartimi jau puikavosi visi reikalingi parašai. Šis įvykis griežtai prieštaravo „Protėjo” pasaulio vyriausybės požiūriui — tada Sąjungininkai paprasčiausiai pasinatidojo Lenkijos atsisakymu priimti Rusijos pagalbą ir, remdamiesi šiuo pretekstu, skubiai pareiškė, kad jokios garantijos nebegalioja. Dabar gi garantijos buvo visiškai tvirtos, nepaisant to fakto, kad šįsyk Rusija ir Vokietija, tegul gal ir neilgam, bet neabejotinai susičiulbejo.

Politinė padėtis Europoje buvo neaiški, visur viešpatavo chaosiįs, ir beveik niekas nebeabejojo, kad karas būtinai kils, jei ne šiaoidjfeiv, Rugpjūčio dvidešimt penktąją, vakarop, pasklido žinia, kad Vokietijos užsienio reikalų ministerija perdavė ambasadoms bei konsulatams Lenkijoje, Prancūzijoje bei Didžiojoje Britanijoje jsakymą tučtuojau ir pačiu trumpiausiu keliu evakuoti iš šių šalių Vokietijos piliečius. Maskvoje gi Vorošilovas atsisakė tęsti bet kokias sovietų ir britų derybas, motyvuodamas tuo, kad iš jų vis vien nebeįmanoma tikėtis jokios apčiuopiamos naudos. Anglų ir prancūzų žurnalistai, akredituoti Berlyne, skubiai traukė savų sienų link, o ten pasilikę nepriklausomi stebėtojai nuolat pranešinėjo, kad visas miestas smaigstyte prismaigstytas priešlėktuvinių pabūklų, o virš galvų netyla be paliovos rytų pusėn skrendančių bombonešių riaumojimas.

Vien tik „Protėjo” grupės nariai bei keletas jų patikėtinių, kuriems buvo atskleista paslaptis, težinojo, kad ankstesniajame pasaulyje Hitleris tuo metu jau buvo davęs įsakymą pulti Lenkiją rytojaus dieną, tai yra, rugpjūčio dvidešimt šeštąją, pusę penkių ryto. Būtent šitaip viskas įvyko netgi be sovietų suokalbio; tad kas gi galėjo suabejoti, kad Hitleris, taip netikėtai atsitraukus atviriems priešams ir išnykus vienintelei rimtai grėsmei, galėjusiai sužlugdyti pirmąjį svarbų jo žygį, pražiopsos šitokią progą ir nepasinaudos savo triumfu diplomatinėje sferoje? Išties niekas nė neabejojo, kad jis visu greičiu ir visa jėga puls pirmyn, kaip ir buvo numatyta.

Ir vis dėlto, kad ir kaip būtų keista, įvykiai pasisuko visai netikėta kryptimi. Išaušo rugpjūčio dvidešimt šeštoji, paskui ir įsidienojo, o pranešimų apie Lenkijos užpuolimą kaip nebuvo, taip nebuvo. Vidudienį apsireiškė Idenas su naujienomis: matyt, paskutiniąją akimirką aukščiausieji nacių kariuomenės vadai kažko sudvejojo. Vakarykščios dienos vakare į Londoną atvyko kažkoks švedų verslininkas pavarde Dalrusas — jis buvo Geringo pasiųstas tarpininkas, turėjęs perduoti Vokietijos pageidavimą siekti „tarpusavio supratimo” susidariusioje situacijoje. Ankstyvą kitos dienos rytą paskui jį savo ruožtu atvyko ir Britanijos ambasadorius Berlyne seras Nevilis Hendersonas, jis prisistatė tiesiog pas užsienio reikalų ministrą Halifaksą su absurdiškais Hitlerio pasiūlymais: esą, šis garantuojąs britų imperijos neliečiamybę, drauge įsipareigodamas, kad, iškilus grėsmei, Vokietija imsis ginti Angliją. Taigi, net neutralizavus Rusiją, maksimaliai sutelkus visas karines pajėgas ir turint garantuotą „Siuzereno” užnugarį, Hitleriui pakako vienintelio Sąjungininkų mosto, rodančio tvirtą jų ryžtą į jėgą atsakyti jėga, kad jis paskutinę akimirką sudvejotų. Šis netikėtas posūkis kėlė nelinksmas mintis: visi įvykiai per pastaruosius keletą metų, ko gero, būtų klostęsi visiškai kitaip, jeigu kažkas panašaus būtų buvę padaryta iš pat pradžių.

Dalrusas grįžo į Berlyną dar tą patį vakarą su labai jau nekonkrečių anglų atsakymu, o kitą rytą, sekmadienį, rugpjūčio dvidešimt septintąją, jau vėl buvo Londone su mintinai išmoktu šešių punktų pasiūlymu, kurį per vieną naktį sudarė Hitleris ir Geringas. Tačiau jo atgabenti pasiūlymai jau buvo ne tie patys, kuriuos kiek anksčiau pateikė Hendersonas, jie atrodė jau kažkur girdėti, netgi skausmingai pažįstami po Miuncheno. Čemberlenas išsakė smarkią abejonę, ar šitokiomis sąlygomis išvis verta svarstyki kokius nors susitarimo variantus ir pasiuntė nenuilstantį švedą atgal į Berlyną su neoficialiu atsakymu — šis gi rezultatus telefonu pranešė dargi anksčiau nei Hendersonas nugabeno vokiečiams oficialųjį atsakymo variantą. Britanijos pozicija liko iš esmės nepasikeitusi: anglai tvirtino nuoširdžiai siekią kuo geresnių santykių su Vokietija, tačiau nė neketiną atsisakyti savo įsipareigojimų Lenkijai tuo atveju, jeigu ši būtų užpulta. Vokietijos pasiūlymas ginti britų imperiją buvo kuo mandagiausiai atmestas.

Hitleris sutiko su tokia pozicija, iškeldamas sąlygą, kad Anglija apsiimtų įtikinti lenkus tučtuojau pradėti derybas su Vokietija. Halifaksas nedelsdamas davė žinią Britanijos ambasadoriui Varšuvoje, kad šis įkalbėtų lenkus suteikti jam įgaliojimus pranešti Hitleriui, jog Lenkija linkusi derėtis. Tą jie ir padarė, o rugpjūčio dvidešimt aštuntosios vakare SS garbės sargyba pasitiko Halifaksą, grįžtantį į Berlyną pateikti oficialios Britanijos notos.

Kai kurie patiklesni asmenys jau buvo beimą džiūgauti, kad pavyko išsaugoti taiką, tačiau kiti, šiek tiek geriau susipažinę su Hitlerio metodais, neskubėjo švęsti, jų požiūris liko gan atsargus: pagyvensim — pamatysim. Tokį apdairumą ypač paskatino oficialus Vokietijos atsakymas, pasiekęs Londoną ankstyvą rugpjūčio dvidešimt devintosios rytą. Jame buvo tvirtinama, kad draugystės su Anglija neįmanoma nupirkti už reikalaujamą kainą, tai yra, vardan to Vokietija neketinanti aukoti gyvybiškai svarbių savo interesų. O toliau tarsi iš gausybės rago žiro puikiai pažįstami nepagrįsti kaltinimai Lenkijai dėl nebūtų šios nuodėmių bei provokacijų, buvo atkakliai reikalaujama grąžinti Vokietijai Dancigą bei Baltijos Koridorių. Ir pagaliau buvo reikalaujama geros valios įrodymų: į Berlyną skubiai buvo kviečiamas Lenkijos pasiuntinys, turintis visus įgaliojimus deryboms. Jis turėjo atvykti ne vėliau kaip rugpjūčio trisdešimtąją.

šioje paskutiniojoje pareiškimo dalyje slypėjo spąstai. Ta arogantiška užuomina, kad Lenkijai derėtų skubiai siųsti pasiuntinį vos Hitleriui spragtelėjus pirštais, buvo pakankamai iškalbinga — be jokios abejonės, tai buvo tik pradžia, paskui gi su lenkų atstovais būtų pasielgta lygiai taip pat, kaip ir su jau anksčiau užgrobtų šalių ministrais. Niekam nekilo nė menkiausių abejonių, kad Lenkija griežtai atmes tokius reikalavimus. O jeigu Lenkija atsisako siųsti derybininkus arba, jei juos atsiuntusi, vis vien nesutinka su Hitlerio sąlygomis — tokiu atveju nesunku ją apkaltinti atmetus „taikingus pasiūlymus”. O jau tada Britanija ir Prancūzija turėtų pakankamai rimtą pretekstą nusiplauti rankas ir nesikišti į visą šį reikalą.

— Keista suvokti, kad visa tai vyksta iš tikrųjų, — baugiu balsu sukuždėjo Ana Charkiovič, kai vidudienį visa grupė susirinko Vinsleido viešbučio numeryje pasiklausyti paskutiniųjų naujienų. — Akimirka po akimirkos istorija vis labiau keičiasi, ji nebe tokia, kokią mes prisimename — ir tai mūsų veiklos rezultatas. Net šiurpas ima…

Dufas Kuperis atrodė susimąstęs.

— Kaip tik šiuo metu Hitleris, ko gero, yra suglumęs netgi labiau nei mes, — balsu svarstė jis. — Jis juk buvo šventai įsitikinęs, kad mes stversime progą išsisukti, taip pat, kaip atsitiko ir jūsiškiame pasaulyje.

— Ši aplinkybė puikiai paaiškina tai, kas dabar vyksta, — linktelėdamas pritarė Baneringas. — Hitleris vis dar bando brukte įbrukti mums išeitį. Jis juk nežino, kad kažkas pasikeitė — nežino to ir „Siuzerenas”. Vokiečiai ir negali šito žinoti. Juk jie neturi jokio ryšio su mūsiškiu 1975-ųjų pasauliu bei jo istorija. Jie palaiko ryšius tik su „Siuzereno” pasaulio 2025-aisiais — o tame pasaulyje šitokia situacija niekad nė nebuvo susidariusi. Jų istorijoje šiuo metu bet kokios fašizmo užuomazgos buvo jau seniai išnykusios.

Tuo metu niekas iš Anglijos diplomatų ar ministrų nė kiek netroško antrojo Miuncheno. Net negalvojo apie tai ir lenkai. Britanijos ambasadorius Varšuvoje pasiuntė žinią Halifaksui, kad lenkai verčiau jau grumsis iki paskutinio kraujo lašo ir pagaliau sudės galvas, nei siųs savo tautos atstovą, kad naciai šį įbaugintų ir pažemintų. Jei Hitleris tikrai nori derėtis, pareiškė lenkai, derybos turi įvykti visiškai lygiomis abiejų šalių teisėmis kokioje nors neutralioje šalyje.

Savo ruožtu Hendersonas atvyko į Vokietijos užsienio reikalų ministeriją rugpjūčio trisdešimtosios vidurnaktį ir pateikė notą, tvirtinančią, kad Anglija negalinti patarti Lenkijai sutikti su Vokietijos reikalavimais. Vokietijos užsienio reikalų ministras Ribentropas pasirodė besąs tikra Hitlerio kopija, ir anaiptol ne iš geriausios pusės, akimoju puldamas į isteriją ir prapliupdamas švaistytis viešais kaltinimais. Tačiau šįsyk bauginimo ir įžeidinėjimų taktika visiškai nepasiteisino. Pokalbio atmosfera buvo neįtikėtinai įkaitusi, vokiečių vertėjas vėliau apibūdino šį susitikimą kaip „patį audringiausią iš visų, kiek tik man teko jų regėti per dvidešimt trejus metus”. Gerklingumu anglas nė kiek nenusileido vokiečiui, vieną akimirksnį abu vyrai pašoko nuo kėdžių ir ėmė svilinti kits kitą tokiais nuožmiais žvilgsniais, kad, regis, dar kiek — ir abu kibs vienas kitam į atlapus. Kai Hendersonas paprašė pateikti Vokietijos žadėtuosius pasiūlymus, Ribentropas garsiai peskaitė juos vokiškai, ir dar burbuliuodamas taip greitai, kad Hendersonas vos vos sugebėjo suprasti vieno kito esmę. Ribentropas gi griežtai atsisakė pateikti atspausdintą teksto egzempliorių. Šiaip ar taip, tai jau nieko nebereiškia, sumetė Hendersonas. Juk lenkai taip ir neatsiuntė įgaliotojo atstovo, kaip kad buvo reikalaujama.

Kitą dieną Hendersonas netiesiogiai, iš Geringo, vis dėlto gavo teksto kopiją. Pasirodė, kad dokumente išdėstytos sąlygos išties labai nuolaidžios — netgi neįtikėtinai nuolaidžios — ir būtų sudariusios realų pagrindą išties vaisingoms deryboms, jeigu tik dokumentas laiku būtų buvęs perduotas Lenkijos vyriausybei. Tačiau Hitleris nė manyt nemanė iš tiesų derėtis. Dokumentas tebuvo gryna apgaulė, skirta apdumti akis tiek paprastiems vokiečiams, tiek ir užsienio stebėtojams — o tai ir pavyko gana sėkmingai įgyvendinti, kai Hitleris perskaitė savo iškeltas sąlygas per radiją tą pačią, rugpjūčio trisdešimt pirmąją dieną, devintą valandą vakaro.

Mat tuo metu sprendimas jau buvo priimtas. Vienuoliktą valandą visose Europos sostinėse kilo karštligiškas diplomatinis sambrūzdis, užsitęsęs gerokai po vidurnakčio, tačiau visos pastangos liko bevaisės. Pusvalandis po vidurnakčio Hitleris išleido paskutiniąją direktyvą — įsiveržimas į Lenkiją turėjo prasidėti rytojaus dieną, rugsėjo pirmąją, auštant.

Čerčilis pabuvojo Prancūzijoje, bandydamas pasėti kiek įmanoma daugiau pasipriešinimo daigų, kurie buvo jau beįsišakniją Anglijoje. Jis sugrįžo pačioje rugpjūčio pabaigoje, trisdešimtąją jam iš paskos per Dunkerką atvyko ir jo žmona Klementina. Juodu nusprendė persikraustyti į savo butą Pimlike, kad būtų arčiau visų įvykių epicentro — ir, vos jiems įsikūrus, laikraščiai didžiulėmis antraštėmis pratrūko šaukti apie vokiečių armiją, visa šluojančiu srautu plūstančią į Lenkiją, sausumos kariuomenę dengė nesiliaujančios oro atakos. Tuo tarpu Britanija skubiai mobilizavo savo armiją, iš miestų pradėta evakuoti vaikus. Vienintelė šiokia tokia paguoda buvo ta, kad Musolinis pranešė, jog Italija nesikiš. Matyt, dučė labai gerai pagalvojo apie perspektyvą susidurti su Prancūzijos armija ir Britanijos Viduržemio jūros laivynu. Tiek ir teliko iš Plieno Pakto.

Tą pat pavakarę atsitiko ir dar vienas dalykas, kurio ankstesniojoje istorijoje nebuvo ir kuris akivaizdžiai išreiškė „Protėjo” grupės pastangomis sukeltas ryžtingas tautos nuotaikas. Ministras pirmininkas Čemberlenas pakvietė Čerčilį tapti Karo kabineto nariu — mat, nebeturėdamas jokios vilties išvengti karo, jis kaip tik ir formavo tokį kabinetą vadovauti šiems reikalams. Galų gale Čemberlenui atsivėrė akys, šįsyk jau nebegalėjo būti nė kalbos apie apsimestinį karą, skirtą vien pasaulio nuomonei užganėdinti. Vis dėlto, ar ministras pirmininkas valios susidoroti su nauja užduotimi — tai buvo jau visai kitas klausimas.

Tą vakarą, devintą valandą, seras Nevilis Hendersonas įteikė Ribentropui oficialų perspėjimą, kad, jei vokiečių kariuomenė nebus tučtuojau atitraukta, Britanija be menkiausių dvejonių laikysis savo įsipareigojimų Lenkijai. Po valandos lygiai taip pat suformuluotą notą įteikė ir Prancūzijos ambasadorius. Tuo atveju, jei Vokietija ryžtųsi pulti ir Vakaruose, Prancūzijai tektų atlaikyti pagrindinį smūgį; norėdamas palengvinti prancūzų mobilizaciją, Čemberlenas, stengdamasis laimėti laiko, rugsėjo antrosios vakare kreipėsi į Bendruomenių Rūmus. Tačiau Rūmų nariai ničnieko nenorėjo girdėti. Jau trisdešimt devynias valandas truko niekuo neišprovokuotas karas Lenkijoje, taigi. Rūmų atstovai buvo baisiai įpykę, apimti nekantros, o be to, visa tai, kas iš vyriausybės pusės dar bent kiek dvelkė Miunchenu, atrodė jiems daugiau negu įtartina. Po itin karšto ir audringo posėdžio vyriausybės padėtis smarkiai pašlijo, tapo aišku: jei ji nesugebės pateikti tautos pageidaujamų atsakymų, ir tučtuojau — jos žlugimas bus beveik garantuotas.

„Protėjo” grupės inspiruoti įvykiai klostėsi neregėtais tempais ir mastais, atvykėliai iš ateities jau seniai nebeįstengė savo įtaka kaip nors jų veikti. Kuriam laikui jie tapo tik paprastais stebėtojais, pajėgiančiais nebent sudėlioti į fragmentišką paveikslą atskiras detales, kitų siunčiamas pranešimuose iš užsienio reikalų ministerijos pragaro, kur nė akimirkai nesiliovė telefono skambučiai iš Paryžiaus ir į Paryžių, ar sklindančių gandų apie drauge su prancūzais išleistą bendrą paskutinįjį ultimatumą nuotrupas.

Ankstyvą kitos dienos, sekmadienio, rytą naujienų biuletenis paskelbė, kad netrukus, penkiolika po vienuolikos, ministras pirmininkas kreipsis į tautą per radiją. Prieš sėsdami klausytis transliacijos, Vinsleidas ir kiti papusryčiavo drauge su Čerčiliais.

Jau kuris laikas buvo visiškai akivaizdu, kad neišvengiami visuomeniniai ryšiai anksčiau ar vėliau privers „Protėjo” narius arba atskleisti visą tiesą Klementinai — arba meluoti jai. Apie pastarąjį variantą Čerčilis nenorėjo nė girdėti, tad dabar ji jau žinojo, kas jie tokie iš tikrųjų. Viena priežasčių, kodėl Čerčilis buvo išsivežęs žmoną į Prancūziją, ir buvo ta, kad norėjo atskleisti jai šią paslaptį kiek įmanoma atsietoje aplinkoje. Žinoma, iš pat pradžių ją ištiko šokas, tačiau labai greitai ji apsiprato su situacija, kaip ir derėjo jos charakterio bei padėties damai.

— Jeigu jūs iš tiesų esate iš 1975-ųjų, manau, jei tik norėtumėte, galėtumėte papasakoti, kas gi mūsų visų laukia… ar bent jau tai, kas atsitiko jūsiškiame pasaulyje, — pietaujant ji užsiminė Vinsleidui dar tą patį vakarą, kai sugrįžo į Londoną. — Turbūt nieko keisto, kad smalsumui nelengva atsispirti.

— Papasakoti galėčiau, — sutiko Vinsleidas. — Bet ar jūs tikrai to norėtumėte?

Ilgokai patylėjusi ji atsakė:

— Ko gero, ne… Kai pagalvoji, toks noras nebūtų labai išmintingas, tiesa?

— Man regis, jūs esate iš tiesų išmintinga.

— Ar jūs kada nors kalbatės apie tokius dalykus?

— Ne.

— Labai pagirtinas pavyzdys, misteri Vinsleidai. Taip, sutinku, verčiau nešnekėsime apie tai.

Tą rugsėjo trečiosios rytą visų mintys sukosi tiktai apie dabartį. Kol atėjo vienuolikta valanda, už stalo visi šnekėjosi nedaug, ir kambaryje tvyranti nuotaika buvo pakankamai niūri. Galų gale diktorius pristatė ministrą pirmininką, ir peilių tarškėjimas kaipmat nutilo, buvo padėti į šalį ir arbatos puodeliai. Iš radijo imtuvo pasigirdo Čemberleno balsas — ministras pirmininkas atrodė įsitempęs, bet nusiteikęs labai ryžtingai.

— Kalbu jums iš kabineto Dauning Strite, dešimt. Šįryt Britanijos ambasadorius Berlyne įteikė Vokietijos vyriausybei paskutiniąją notą, kuria pareiškiame, kad, jeigu iki vienuoliktos valandos negausime patikimų žinių, jog Vokietija pasirengusi kaipmat atitraukti iš Lenkijos savo kariuomenę, tokiu atveju tarp mūsų šalių bus paskelbtas karo stovis. Dabar gi turiu jums pranešti, kad jų pusėje jokių veiksmų nebuvo imtąsi, taigi, mūsų šalis paskelbė karą Vokietijai…

Po ministro pirmininko kreipimosi kambaryje ilgą laiką viešpatavo tyla. Galų gale Čerčilis prašneko:

— Turiu prisipažinti, kad, nepaisant šio momento rimtumo, aš visgi nepajėgiu užgniaužti savyje tam tikro džiugesio. Senoji šlovingoji Anglija, nors ir mylinti taiką, nors, kaip visada, nepasiruošusi, vis dėlto nedvejodama imasi vykdyti savo pareigą. Po to, kai išgirdau, kaip jūsiškiame pasaulyje mes keliaklupsčiavome tol, kol buvome visiškai sunaikinti, mane buvo apėmęs gilus liūdesys, dabar gi širdyje jaučiu palengvėjimą ir net ramybę. — Vieną kitą akimirką patylėjęs, jis liūdnai papurtė galvą. — Tačiau tik pagalvokite, kiek daug mes jau suspėjome paaukoti! Reino sritis pasienyje, Italija, Austrija, Čekoslovakijos tvirtovė… dabar — dar ir Lenkija — visa tai jau prarasta. O juk viskas galėjo būti kitaip, jei tik būtume valioję sutelkti savo valią bei ryžtą bent prieš keletą metų.

— Taip, tai tiesa, — atsiliepė Ana Charkiovič. Valandėlę ji sukiojo tarp pirštų arbatos šaukštelį, paskui vėl pakėlė akis. — Tačiau ilgainiui gali paaiškėti, kad būtent šitaip susiklostę įvykiai — tiktai į gera.

Čerčilis, regis, sutriko.

— Kaip gi taip?

— Dabar gi Vakarų apsisprendimas jau niekam nebegali kelti abejonių, — atsakė Ana. — Pasaulis savo akimis matė, kad žlugo bet kokie bandymai susitaikyti, apeliuoti į sveiką protą ar siekti kompromiso bei taikios išeities, visiems aišku, kad daugiau nebėra kas bedarą — lieka griebtis jėgos. Jei galų gale kas nors ir gali priversti Ameriką stoti mūsų pusėn, tai kaip tik šitai. O tai atsvertų visus jūsų išvardytus praradimus draugėn sudėtus.

— Žinoma, bet tik tuo atveju, jei mes išgyvensime pakankamai ilgai ir sulauksime, kol Amerika imsis veikti, — pastebėjo Vinsleidas.

— Taip, — sausai sutiko Ana. — Šito irgi nederėtų užmiršti.

Ūmai kažkur už pastato sienų pasigirdo dusli dejonė, netrukus ji virto nenutrūkstančiu spiegimu. Tas garsas buvo jau pažįstamas iš mokomųjų oro atakų — tai reiškė, kad artėja priešo bombonešiai.

— Ką gi, man regis, vokiečius reiktų pagirti už operatyvumą, — pripažino Klementina.

Visas būrelis užlipo ant stogo apsidairyti kas vyksta. Aplinkui rugsėjo saulėje žvilgėjo Londono stogai bei bokštai. Bežiūrint iš visų pusių ėmė lėtai kilti j viršų sidabru blizgantys apskriti priešlėktuvinių užtvarų balionai. Gatvėje oro pavojui pasiruošę kariai su plieno šalmais paskubomis lydėjo pakrikusių žmonių būrelius į slėptuves. Kiekvienas nešėsi pasikabinęs ant peties po nedidelę keturkampę dėžutę, kurioje buvo supakuota dujokaukė. Prie skaisčiai raudonų pašto dėžučių buvo pritvirtintos geltonos perspėjamosios lentelės — dujų atakos atveju jos turėjo pakeisti spalvą. Taigi, pagaliau prasidėjo.

— Nagi, žiūrėsim, kas dabar bus, — suniurnėjo Čerčilis Vinsleidui, neišleisdamas iš burnos cigaro. Vinsleidas išsiblaškęs linktelėjo — jis įdėmiai dairėsi po miestą.

Tame pasaulyje, iš kurio atvyko „Protėjo” grupė, įsiplieskus karui Anglijos bei Prancūzijos miestų anaiptol neužgriuvo visa šluojančios oro atakos, nors dauguma žmonių ir manė, kad tai neišvengiamai atsitiks. Hitleris visai neketino išprovokuoti aršių karo veiksmų Vakaruose tuo metu, kai kone visa Vokietijos armija buvo sutelkta Lenkijoje, bet kuriuo atveju jis tikėjosi sudorosiąs Sąjungininkus jau po to, kai visi reikalai Lenkijoje bus sutvarkyti. Nebuvo jokio pagrindo tikėtis, kad šitame pasaulyje šiuo atžvilgiu bus kas nors pasikeitę.

Tačiau Čemberleno bei jo vyriausybės patarėjai apie tai, be abejo, negalėjo žinoti, jų apskaičiavimais reikėjo laukti, kad žuvusiųjų bei sužeistųjų skaičius vos prasidėjus puolimui ir per artimiausius šešis mėnesius bus stačiai šiurpinantis. Vyriausybės manymu, ištisi miestai galėjo pulti į isteriją nuo nesiliaujančių bombardavimų, dujų atakų bei sutrikusių socialinių bei medicininių paslaugų chaoso, taigi, buvo parengti itin slapti planai, kaip nemačiomis atsikratyti žuvusiųjų kūnų, suverčiant juos į kalkių duobes ar iš malūnsparnių sumetant į jūrą.

Kai Baneringas atkreipė Čerčilio dėmesį į šiuos faktus, pastarasis kiek nuolaidžiau ėmė galvoti apie Čemberleną.

— Jeigu jo manymu vienintelė alternatyva galėjo būti tiktai tokia, tuomet pasidaro šiek tiek lengviau jį suprasti ir gerai pagalvoti, prieš apkaltinant jį neįtikėtinu bailumu, kurį pademonstravo Miunchene, — nusprendė Čerčilis. — Aš vis dar manau, kad karui rengtis mums reikėjo jau tada, tačiau dabar jau bent galiu suprasti, kodėl Čemberlenui atrodo, kad tie vieneri metai, kuriuos jam pavyko laimėti, verti didelės savo kainos.

„Protėjo” grupės pasaulyje Luftvafė sutelkė savo dėmesį į Angliją tik 1940-ųjų pabaigoje.

— Jeigu ir šiame pasaulyje įvykiai klostysis taip pat ir jeigu aš Dievo valia galėsiu daryti jiems bent kiek Įtakos, — niauriai pažadėjo Čerčilis, — tokiu atveju neabejoju, kad laikui atėjus mes būsime pasiruošę. Ir šįsyk, kad ir kas atsitiktų, mes jau nebepasiduosime.

Nustebęs Vinsleidas išvertė akis.

— Tu tikrai tiki, kad yra Dievas? — smalsiai paklausė jis.

— Tai visai nesvarbu, — atsakė Čerčilis. — Bet, šiaip ar taip, elgtis vis vien reikia taip, tarsi Jis tikrai būtų.

Paskui visi jie patraukė į slėptuvę, esančią už kokio šimto jardų toje pačioje gatvėje. Su savimi jie pasiėmė ir butelį brendžio bei kitų Čerčilio „medicininių patogumų”. Tačiau oro pavojus pasirodė besąs netikras, ir po pusvalandžio visi galėjo grįžti į namus.

Tą patį vakarą Čemberlenas vėl pasišnekėjo su Čerčiliu ir pasiūlė šiam ne tik kėdę Karo kabinete, bet ir vyriausiojo laivyno vado pareigas — tas pačias, kurias Čerčilis užėmė, kai 1914-aisiais įsipliesė Didysis karas. Čerčilis sutiko nedvejodamas, ir šeštą valandą vakaro jau vėl sėdėjo savo kėdėje senajame savo kabinete, greta tebebuvo ir tas pats medinis dėklas su žemėlapiais, kurį jis pats ir pasidarė praėjusios kadencijos metu, dėkle tebegulėjo tie patys Šiaurės jūros žemėlapiai, kuriuose jūrų žvalgyba buvo sužymėjusi Kaizerio laivyno judėjimą. Iš Admiraliteto visiems Karališkojo laivyno laivams ir bazėms buvo perduota žinia: VINSTONAS SUGRĮŽO.

Taigi, kalbant apie svarbiausiuosius istorinius įvykius, lyginant tai, kas ir kada atsitiko, iki šiol vienintelis „Protėjo” misijos pasiektas rezultatas buvo tas, kad Britanija įsitraukė į karą trimis dienomis vėliau. Kalbant chronologiškai, šis pasiekimas nebuvo labai jau žymus.

Tačiau atsižvelgus į visus po išoriniais įvykiais slypinčius „kaip” ir „kodėl”, pasikeitimai šiame pasaulyje atrodė kur kas didesni — ko gero, dabar jau buvo galima pagrįstai tikėtis, kad visi tie pokyčiai, kurių grupė taip nekantriai laukė ištisus mėnesius, galų gale užgrius ištisu srautu.