Operacija „Protėjas” 1

4 skyrius

Vinsleidas jau nebe pirmą kartą lankėsi Londone. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet tam tikra prasme tai buvo antrasis jo vizitas Anglijos sostinėje mažiau nei per metus. „Protėjo” pasaulyje jis lankėsi Londone 1938-ųjų rugpjūtyje, kaip JAV žvalgybinės grupės, besilankančios keliose Europos šalyse, narys — ši grupė buvo pasiųsta patikrinti informacijos, atgabentos būrelio mokslininkų, kuriems pavyko pasprukti iš totalitarinių, diktatorių valdomų valstybių. Dabar gi, neeilinių „Protėjo” misijos aplinkybių dėka, jis vėl lankėsi čia vos po dešimties mėnesių, bet pasenęs trisdešimt septyneriais metais.

Londone jam teko buvoti ir vėliau, po gėdingos Britanijos kapituliacijos pirmąją 1941-ųjų metų dieną. Iki pat 1960-ųjų jis buvo aktyviai įsitraukęs į šnipinėjimo veiklą, pridengtą įvairiausiomis Jungtinių Valstijų diplomatinėmis misijomis bei ambasados reikalais. Tačiau 1960-aisiais bet kokie oficialūs Vokietijos santykiai su Vakarais iš esmės buvo nutraukti, kai Heidrychas, suorganizavęs Bormano nužudymą ir privertęs septyniasdešimt vienerių sulaukusį Hitlerį atsistatydinti, motyvuodamas tai gerokai pašlijusiomis šiojo proto galiomis, tapo naujuoju fiureriu. Vėliau Vinsleidas buvo dar keletą kartų atvykęs čionai slapčia, to darbo, kurio rezultatas ir buvo operacija „Protėjas”, reikalais.

Dabar gi, atvykęs čia iš Amerikos drauge su „Karaliaus” grupe, jis greitai suprato, kad pastarųjų metų vizitai gerokai sujaukė jo atmintį. Londoną jis prisiminė pilką ir niūrų, parklupdytą ir netekusį bet kokių iliuzijų, Bekingemo rūmuose šeimininkavo Reicho statytinis, virš pastato stogo plevėsavo svastika, o prie vartų budėjo SS sargybiniai juodomis uniformomis. Jis prisiminė, kaip senoviniu grindiniu tarsi pasityčiodami kaukšėjo auliniai kareiviški batai kaip tik priešais tas sales, kuriose užgimė visų pasaulio parlamentų motina. Jis prisiminė komendanto valandą ir naktinius areštus, prisiminė ištisas gatves krautuvėlių užkaltais langais. Andai jis matė daugybę sulinkusių moterų apsiblaususiais veidais — jų vyrai buvo išvaryti į priverstinio darbo stovyklas užkariautose Rusijos žemėse. Gi moterys stumdavo karučius ir taisydavo kelius, kai tuo tarpu nudriskę jų vaikai iki kraujo grumdavosi dėl kiekvieno kąsnio, rausdamiesi atliekose, išpilamose iš šiukšlių surinkimo mašinų. Jis savo akimis regėjo, kaip išplaukia visas tautos turtas, kad užpildytų bedugnes reichsbanko skrynias, matė, kaip buvo plėšiami ir išgabenami visi meno lobynai, kad dar skaisčiau sutviskėtų brangiajame Faterlande arba papuoštų asmeninius Geringo rūmus Karinhalėje netoli Berlyno. Vinsleidas puikiai prisiminė rūškaną pilkumą, baimę, neviltį ir visaapimantį niūrumą. Per ilgus metus šitoks Londono įvaizdis giliai įsirėžė jam į atmintį ir kone visiškai užtemdė tą švytintį miestą, kurį jis buvo matęs jaunystėje — dabar jau taip seniai ir tuo pat metu — vos ne vakar.

Tačiau šią minutę, drauge su Kurtu Šolderiu ir Artūru Baneringu žingsniuodamas per Haid Parką, Vinsleidas vėl matė ir jautė tą spalvomis žaižaruojantį buvusįjį pasaulio gyvybingumą. Vinsleidas visiems linksmai demonstravo savąją atostogaujančio Gvardijos karininko „uniformą”, susidedančią iš katiliuko, dryžuoto kostiumo bei kietai susukto skėčio, kuris niekad nebūdavo išskleidžiamas, netgi lyjant. Kavalerijos kariai chaki spalvos darbinėmis uniformomis mankštino savo arklius tarp kitų Roten Rouvo raitelių, priešpiečių meto dykinėtojų porelės vaikštinėjo Serpentino ežero pakrantėmis, čia pat berniūkščiai plukdė žaislinius laivelius, o senos damos, susėdusios ant medinių suoliukų prie pat vandens, lesino antis. Parko gilumoje stovėjo saulės spindulių nutvieksta orkestro pakyla, jų atšvaitai blykčiojo nublizgintose dūdose bei orkestrantų tunikose, parko žalumoje žarstydami purpurinius atšvaitus. Gvardijos Pėstininkų pulko orkestras gyvai trenkė „Žmogaus, apiplėšusio banką Monte Karle” interpretaciją su gausybe improvizuotų užraitymų ir visokiausių „um-ta-ta” — muzika visai užgožė tolimą, iš Park Leino bei Naitsbridžo sklindantį gatvės triukšmą.

Per pastarąsias keletą dienų Vinsleidas turėjo progą viską atrasti iš naujo — mažytes, įstiklintomis vitrinomis, Dikenso laikais dvelkiančias krautuvėles Blumsberyje bei Meifeire — nesuteršta jų reputacija buvo perduodama iš kartos į kartą, taigi, joms netgi nereikėjo apsikaišyti akinančiais blizgučiais kaip kad Niujorko Penktosios Aveniu ar Via Condotti Romoje parduotuvėms. Gruboka Bilingsgeito bei Kovent Gardeno prekyviečių linksmybė kontrastavo su senamadišku Pel Melo bei jo džentelmenų klubų orumu, egzotiški tolimų kraštų kvapai sklido iš Soho restoranų, Pikadilio aikštė švytėjo neoninėmis Bovrilio bei Gineso iškabomis, solidūs juodi taksi bei raudoni dviaukščiai autobusai reklamavo „Buto” džiną ir „Gold Flake” cigaretes, požeminiais koridoriais dundėjo metro traukiniai, gatvėse tarškėjo siūbuojantys Holburno tramvajai aptakiais galais. Čia buvo plokščias apskritas raudonojo akmens Albert Holas, Trafalgaro aikštė, Nelsono paminklas, Vestminsteris; jautienos kepsnys pas Simpsoną Strende ir aludės drožinėtomis, lakuoto medžio durimis bei šerkšnotais bokalais — čia galėjai gauti pintą Čeringtono porterio ir Vatnio karčiojo, patiekiamo su kiaulienos paštetu arba šonkauliukais su bulvėmis. Panašiai kaip vaikų pasakose naktimis atgyja žaislai, taip ir visas didžiulis miestas dabar magiškai sugrįžo į tikrovę.

— Jūs tik pagalvokite, kokia didelė Europos dalis vis dar tebeatrodo šitaip! — sušuko Vinsleidas bendražygiams. — Paryžius, Stokholmas, Briuselis, Amsterdamas, Kopenhaga — vis dar laisvi miestai! Net oras čia kitoks, ar galite užuosti tą skirtumą? Štai dėl ko ir buvo šitiek dirbta, ruošiant šią misiją. Išvydus visa šitai, tik dar labiau sustiprėja ryžtas žūtbūtinai siekti sėkmės.

Artūras Baneringas, aukštas ir tiesus, pabrėžtinai orios išvaizdos ir laikysenos žmogus, jau visiškai pražilęs ir kruopščiai nusiskutęs, sieksniavo greta Vinsleido ilgais grakščiais žingsniais. Jis vilkėjo juodą paltą ir fetrinę skrybėlę kietais bryliais, rankoje nešėsi odinį lagaminėlį.

— Gal ir taip. Klodai, — išvengė tiesaus atsakymo jis. — Tačiau ryžtas ir rezultatas anaiptol nėra tapatūs dalykai. Aš pasijusiu kur kas linksmiau, kai susilauksime vienokios ar kitokios Čerčilio bei jo žmonių reakcijos… žinoma, gali atsitikti ir taip, kad teks gerokai nuliūsti.

Baneringas buvo anglas, taigi, kone viskas, ką jis sakydavo, paprastai nuskambėdavo kaip išsisukinėjimas. Kadaise jis buvo Britanijos Užsienio reikalų ministerijos darbuotojas, dabar gi tapo „Protėjo” grupės diplomatu. Jis buvo visa galva įsitraukęs į Europos politiką iki pat 1940-ųjų, kai visas jo skyrius persikėlė į Kanadą. Tada jis perėjo dirbti į Jungtinių Valstijų Užsienio reikalų ministeriją. Visa tai, ką teko patirti sugrįžus į prarastus laikus, regis, sujaudino jį kur kas mažiau nei Vinsleidą — galbūt todėl, kad nuolat gyvendamas Anglijoje jis buvo stačiai persisunkęs visokiausiais prisiminimais, o gal todėl, kad jis tiesiog buvo tipiškas anglas.

Nuo pat atvykimo į Londoną Baneringas uoliai ugdė privalomą įprotį atidžiai apžiūrinėti praeivius, ypač Vaitholo rajone, kur ir buvo įsikūrusi Britanijos Užsienio reikalų ministerija. Kartą jis net prisipažino Vinsleidui, tuo gerokai šį pralinksmindamas, kad stačiai neįstengia nuvyti stulbinančios minties, jog bet kurią akimirką gali susitikti niekuo dėtą, ničnieko nenutuokiančią ankstesniojo savęs kopiją. Tai buvo dar viena keistenybių, sąlygotų ypatingos dabartinės jų padėties.

Kurtas Šolderis, po Mortimerio Gryno antrasis pagal rangą misijos mokslininkų grupėje, nieko neatsakė, tylėdamas jis žingsniavo kitapus greta Vinsleido. Šolderis buvo žemaūgis ir liesas, gyslotomis rankomis ir kojomis, labai raukšlėtas, trumpai pakirptais plieno pilkumo plaukais. Jis jau dvidešimt metų gyveno Jungtinėse Valstijose — 1955-aisiais jam pavyko slapčia išsprukti iš Vokietijos vienos iš daugelio Vinsleido suorganizuotų operacijų metu.

Pro Stenhopo Vartus jie išėjo iš parko ir perkirtę Park Leiną, pasuko Dorčesterio link; Vinsleidas narsiai žingsniavo per gatvę pirmas, aukštai iškėlęs skėtį ir šitaip sulaikydamas transportą. Asmeniškai jiems jau buvo paruoštas svečių kambarys ir padengtas stalas, nors jie, kaip ir planavo, trisdešimt minučių pasiankstino. Iš baro, kuris jo prašymu buvo įrengtas kambaryje, Vinsleidas patiekė visiems po taurę aperityvo, ir jie patogiai įsitaisę ėmėsi gurkšnoti ir laukti pasirodant Čerčilio bei jo palydovų.

Bare buvo Čerčilio mėgstamos rūšies cigarų, įsigytų pas Friburgą ir Trejerį Heimarkete, be to, įvadų rūšių brendžio bei portveino. Gurkšnodamas vermutą, Šolderis smalsiai užmetė akį ir į kitus butelius. Jis kaip mat pastebėjo visą rinkinį pomidorų bei įvairių vaisių sulčių.

— Aha, vadinasi, tebemanote, kad tarp svečių bus ir Lindemanas? — kilstelėjęs antakį jis dėbtelėjo į kitus du.

Vinsleidas vos pastebimai, vien akimis šyptelėjo pro savuosius misterio Pikviko stiliaus akinius.

— Šiaip ar taip, nepakenks būti pasiruošusiems, — atsakė jis.

— Vis dar statai svarą, a? — paklausė Baneringas Šolderio.

— Jei nori, statau penkis, — atsiliepė Šolderis. — Nė kiek neabejoju, kad Čerčilis suprato, jog reikalas išties svarbus. Taigi, jis, žinoma, tarsis su oficialiu vyriausybės komiteto atstovu, o ne su visų galų meistru akademiku. Statau penkis svarus už Tizardą.

— Sutarta. — Baneringas papurtė galvą. — Tu vis dar tebemąstai kaip tikras vokietis, Kurtai. Gali drąsiai pamiršti apie visokius oficialius pranešimų kanalus. Draugystę Čerčilis vertina kur kas labiau nei bet kokias oficialias procedūras. Statau penkis svarus už Lindemaną.

— Ką gi, netrukus sužinosime, — suniurzgė Šolderis.

Vinsleidas tyčia konkrečiai neišvardijo asmenų, kuriuos Čerčilis turėtų pasikviesti į susitikimą, ir pasielgė taip ne be priežasties. Jis siekė išmėginti konkuruojančių „Protėjo” pasaulio istorikų teorijas, pasiūlydamas jiems iš anksto įspėti, ką gi Čerčilis pasikvies drauge atvykti į susitikimą — o paskui patikrindamas, kuris jų neklydo. Tiesa, pasiūlytų kandidatų sąrašas anaiptol nebuvo labai ilgas, o tai reiškė, kad mokslininkų nuomonė gana vieninga, kas gerokai padrąsino.

Dėl pirmojo kandidato niekam net abejonių nekilo — tai turėjo būti Entonis Idenas, buvęs užsienio reikalų ministras, taigi, tuo pačiu ir buvęs Artūro Baneringo viršininkas, kuris atsistatydino 1938-ųjų pradžioje, kai Čemberlenas viešai sukritikavo Ruzveltą, kam šis primygtinai siūląs neerzinti Musolinio. Antruoju kandidatu didžioji dauguma pasirinko Alfredą Dufą Kuperį, buvusįjį Didžiosios Britanijos jūrų ministrą ir vienintelį vyriausybės atstovą, po Miuncheno pasitraukusį iš pareigų. Kitokių nuomonių buvo nedaug, vienas kitas atskalūnas siūlė Brakeno, Vigremo, Mortono bei Ostino Čemberleno, Ministro Pirmininko brolio, kandidatūras.

Visi vieningai sutarė, kad Čerčilis į savo grupę įtrauks ir techninį ekspertą, tačiau nuomonės dėl šio asmens išsiskyrė jau labiau. Viena misijos planuotojų grupė nėmaž neabejojo, kad tai būsiąs profesorius F.A.Lindemanas, Klarendono laboratorijos Oksforde vedėjas ir eksperimentinės filosofijos, kas tais laikais reiškė ne ką kita kaip fiziką, profesorius. Jis buvo senas ir artimas Čerčilio draugas, be kitų dalykų patarinėjęs jam ir hidraulikos klausimais, įrenginėjant fontanus Čartvelyje. Be to, jis buvo prisiekęs rūkymo priešas, visiškas blaivininkas ir vegetaras — šit kodėl bare buvo tokia gausi valgių bei gėrimų įvairovė. Tačiau kita grupė kandidatu pasirinko Henrį Tizardą, vyriausybės suformuoto komiteto mokslinei oro gynybos priežiūrai pirmininką. 1935-aisiais jis pradėjo tyrinėti pranešimus apie radijo trukdymus, sukeliamus praskrendančių lėktuvų — tokiu būdu buvo padėtas pagrindas prietaiso, kuris vėliau bus pavadintas radaru, kūrimui.

Kandidatų sąrašas išties buvo trumpas ir sudarytas kone savaime po to, kai pagrindiniu asmeniu kontakto užmezgimui buvo pasirinktas Čerčilis. Tačiau būtent jį išsirinkti svarbiausiuoju buvo anaiptol ne taip paprasta, užvirė nemaža ginčų.

Politinės istorijos specialistai, dalyvaujantys planuojant „Protėjo” operaciją, ilgai ginčijosi tarpusavyje, su kuo „Karaliaus” grupė visų pirma turėtų užmegzti kontaktą Anglijoje — nė vieno pasirinktųjų asmenų kandidatūra vis niekaip nebuvo išrenkama vienbalsiai, nė vienas nekėlė absoliutaus pasitikėjimo, o kaip tik to ir reikalavo misijos svarba. Galų gale problemą išsprendė Vinsleidas. Gyviems likusiems Britanijos vyriausybės pareigūnams bei tų laikų Karališkosios Šeimos nariams, kuriems pavyko pabėgti į Kanadą bei Jungtines Valstijas, jis pateikė vienintelį klausimą: jei egzistavo bent menkiausia galimybė išvengti Britanijos žlugimo 1940-aisiais, kuris žmogus galėjo būti pakankamai apdairus ir užvis sėkmingiausiai tuo pasirūpinti? Ir didžioji dauguma apklaustųjų atsakė: Vinstonas Čerčilis. Toks verdiktas buvo gerokai netikėtas, mat Čerčilio pavardė toli gražu nefigūravo tarp svarbiausiųjų „Protėjo” pasaulio ekspertų rekomenduojamų kandidatūrų. Jų nuomone, nors Čerčilio karjera kadaise atrodė sėkminga ir pakankamai daug žadanti, tačiau 1939-ųjų pabaigoje Čerčilis kaip politikas jau buvo kone palaidotas.

Pirmojo Marlboro Kunigaikščio ainis, būsimasis Karalienės Onos armijos generolas kapitonas, mūšių Blenheime, Kamile, Udenarde ir Malplakete nugalėtojas, Čerčilis pirmąsyk buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą Indijoje bei Sudane kaip Ketvirtojo Husarų pulko karininkas. Vėliau jis buvo išsiųstas į Pietų Afriką rašyti reportažų Londono „Morning Post” apie ten vykstantį karą. Ten jis ir išgarsėjo, dalyvaudamas gelbėjant į pasalą pakliuvusį traukinį bei pabėgdamas iš Boero belaisvių stovyklos. Grįžęs į Angliją 1900-aisiais, jis aktyviai įsitraukė į politinę veiklą, iki 1914-ųjų vadovavo įvairioms ministerijoms, kol pagaliau, prieš pat prasidedant Didžiajam Karui, gavo Jūrų ministro postą. Vis dėlto 1915-aisiais jis buvo visuotinai ir, ko gero, nepelnytai apkaltintas už nesėkmingas pastangas užimti Dardanelus ir po to patirtą visišką fiasko Galipolio kampanijos metu. Jis atsistatydino iš vyriausybės ir vėl grįžo į mūšio lauką Flandrijos tranšėjose.

Pokario periodu kai kurie požymiai rodė, kad vėl esama politinio Čerčilio prestižo kilimo tendencijų, tačiau aštrūs nesutarimai dėl Britanijos politikos Indijos atžvilgiu neleido Čerčiliui prisijungti prie Makdonaldo koalicijos pačioje ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, o netekęs Kabineto nario rango vėlesnėje Boldvino vyriausybėje, jis prarado bet kokią įtaką iki pat Britanijos žlugimo. Po to, kai 1940-ųjų pradžioje išsilaipino pirmieji vokiečių būriai, Čerčilis su nedidele grupele bendraminčių kaimynų atsisakė paklusti vyriausybės įsakymui nesipriešinti, ir visi žuvo, iš šautuvų, automatų bei mortyrų atidengę ugnį į pirmąjį Vermachto būrį, kuris pasirodė netoli prieš vartus suręstos barikados. Čerčilis jau seniai buvo juoduosiuose nacių sąrašuose, taigi, su triumfu įžengęs į Londoną, Hitleris nedelsdamas nuskubėjo į Kentą, užvis labiausiai norėdamas su piktdžiuga pasigėrėti smilkstančiais Čartvelio dvaro griuvėsiais.

Taigi, nors Čerčilis ir buvo žinomas kaip šio to pasiekęs, tvirtai besilaikantis principų ir neabejotinai itin narsus žmogus, tačiau esamoje situacijoje jis anaiptol nepriminė to gelbėtojo, kurio taip įnirtingai ieškojo „Protėjo” sumanytojai. Jis buvo pernelyg karštakošis, pernelyg lengvai susižavėdavo romantiškaisiais idėjos aspektais, kad būtų dar ir pakankamai praktiškas ją įgyvendinti. Nors daugumos senojo sukirpimo konservatorių jis buvo laikomas liberaliu maištininku, tačiau daugeliu atžvilgiu buvo senamadiškas, į praeitį besižvalgantis imperialistas, o be viso kito, jau ir toli gražu nebe pirmos jaunystės. Be to, pastaruoju metu jis buvo ištremtas į tolimiausius didžiosios politikos užkaborius.

Tačiau po kruopščių tyrinėjimų ir begalinių Vinsleido, Baneringo bei Anos Charkiovič diskusijų į visą šį sumanymą galų gale pavyko pažvelgti visai kitomis akimis. Anglija, įgąsdinta ir dar pernelyg gyvai tebeprisimenanti 1914-1918-uosius, be to, saugodamasi iš rytų pusės slenkančios raudonosios grėsmės, jau ne vienerius metus svaiginosi iliuzijomis bei paklydimais, elgdamasi taip, tarsi nuolatinis atkaklus kartojimas, esą, žmonės iš prigimties yra geri, galėtų iš tiesų pakeisti realybę. Žinoma, toji Anglija atsisakė netgi klausytis tiesos, nes tiesa griovė tuos mitus, kuriais ir buvo paremtos visos patogios, guodžiančios iliuzijos. Be to, nemaža skirtingų žmonių savo pasisakymuose tąją Angliją iš paskutiniųjų gynė.

Tačiau dabar jau Anglija pradėjo palengva prasikrapštyti akis ir realiai vertinti situaciją. Po neilgaamžės Miuncheno euforijos, visoje tautoje radosi vis daugiau ir daugiau tokių, kurie budo iš miego, tokių, kurių laukė nelengvas suvokimas, kad padėtis toli gražu nėra saugi ir kad taikos šitiems laikams niekas taip ir nesugebėjo nupirkti, be to, kamavo nemalštanti gėda ir kaltės jausmas. Atėjo toks metas — nors laikraščiai ir stengėsi apie tai neužsiminti, o dauguma žmonių tebesirūpino kasdieniais savo reikalais, apsimetinėdami, jog anaiptol neapsimetinėja nieko nepastebį — taigi, atėjo toks metas, kai kiekvienam piliečiui buvo išskirta po dujokaukę, miestuose dygte dygo slėptuvės nuo oro atakų, pakrantėje tai šen, tai ten išaugdavo keistos, pynučius primenančios plieninės konstrukcijos, o „Uragano” bei „Ugniaspjaudžio” karinės aviacijos fabrikai ėmė dirbti ištisą parą.

Galų gale ir pati anglų tauta po truputį pradėjo įsiklausyti į tuos perspėjimus, į kuriuos anksčiau nekreipdavo visiškai jokio dėmesio. Žmonėms dabar reikėjo faktų, o ne mitų, jie buvo linkę ieškoti išeities, o ne guostis tuščiomis padrąsinančiomis pasakėlėmis. Taigi, atrodė visiškai įtikėtina, kad šioje, naujojoje Anglijoje, turėtų iškilti kaip tik tokie lyderiai, kuriuos senoji, miegančioji Anglija buvo atstūmusi. Tokie žmonės telkėsi ir vienijosi, o jų orbitos traukos centras buvo ne kas kitas kaip Čerčilis.

Netrukus Vinsleidas su kolegomis įsitikino, kad politinį Čerčilio nušalinimą galima laikyti netgi veikiau pranašumu nei kliūtimi, kaip kad atrodė iš pirmo žvilgsnio. Ko gero, kaip tik vertėjo pirmajam kontaktui pasirinkti žmogų, kurio visuomeninis įvaizdis bei reputacija nebuvo suteršti jokiomis asociacijomis su pastarųjų metų politika, kuriam niekas ir jokiu atveju negalėjo primesti atsakomybės už šios politikos pasekmes. Bėglių iš Anglijos verdiktas ūmai pasirodė besąs net labai pagrįstas — misijos planuotojai netgi nebegalėjo suprasti, kaip jiems patiems tokia akivaizdi tiesa išsyk neatėjo į galvas. Galų gale Čerčilio kandidatūra buvo patvirtinta vienbalsiai.

Maloniai besišnekučiuojant praslinkus kuriam laikui, Baneringas dirstelėjo į laikrodį.

— Netrukus jie jau turėtų būti čia, — pratarė jis.

— Taip, Čerčilis juk garsėja savo punktualumu, tiesa? — Vinsleidas pasivaišino cigaru, giliai užsitraukė ir palaimingai išpūtė dūmus. Nors iš pažiūros jis atrodė visiškai atsipalaidavęs, tačiau įdėmiai pažvelgus jo akyse buvo galima įžiūrėti kibirkščiuojant lūkestį ir jaudulį.

— Tu labai jau nekantrauji susitikti su juo, — pastebėjo Baneringas, žiūrėdamas į Vinsleidą.

— Jam nebūdinga nė viena tų dorybių, kurios kelia man pasišlykštėjimą, be to, jis kupinas ydų, kuriomis aš žaviuosi, — prisipažino Vinsleidas. Jis vėl giliai užtraukė dūmą ir valandėlę tylėdamas mąstė. — Na, ne vien tai. Tas sugrįžimo čionai pojūtis… tai iš tiesų labai džiugina. Žinai, Artūrai, Amerikos problema yra ta, kad visa šalis nuo barbarizmo perėjo tiesiog prie dekadanso, kažkaip įsigudrindama apeiti šiaip jau lyg ir būtiną civilizacijos periodą.

— Hmmm… Juk šitai tu nudžiovei iš Čerčilio, — užsipuolė jį Baneringas. — Kažkur jo raštuose jau esu tai skaitęs.

— Sakai, nudžioviau? Na, galbūt ir taip. Kažin, ar vieno pasaulio atstovas gali nuplagijuoti kito pasaulio atstovo išsakytas mintis? Kažkaip abejoju.

Kurtas Šolderis įdėmiai apžiūrinėjo savo gėrimą taurėje ir ėmėsi sukioti jį iš pradžių į vieną, paskui — į kitą pusę.

— O Vokietija turi kitokią problemą, — sumurmėjo jis. — Ji, matote, nuo civilizacijos peršoko tiesiog į barbarų laikus, nepalikdama sau nė menkiausios galimybės pasimėgauti dekadansu.

Į duris pabeldė, ir vidun nosį kyštelėjo viešbučio metrdotelis.

— Atvyko likusieji jūsų draugijos nariai, misteri Vinsleidai, — pranešė jis. — Misteris Vinstonas Čerčilis ir dar trys džentelmenai.

— O, nuostabu, ačiū jums, — atsiliepė Vinsleidas atsistodamas.

— Būkite toks malonus, palydėkite juos tiesiog čionai.

Metrdotelis plačiai atlapojo duris, vidun įleisdamas aukštą drūtą žmogų retėjančiais, skaisčiai rudais plaukais ir valdingu smakru, vilkintį trijų dalių dryžuotą kostiumą su taškuotu kaklaraiščiu — po tų ilgų valandų, kurias „Protėjo” žmonės praleido studijuodami fotografijas bei įvairius dokumentus, atpažinti jį buvo visai nesunku. Paskui jį įėjo Idenas — aukštas, apdovanotas kupeta gražių banguotų plaukų, užsiželdinęs vešlius ūsus. Po Ideno pasirodė Dufas Kuperis, kiek žemesnis, nesunkiai atpažįstamas iš aukštai virš kaktos sužėlusių plaukų, plonų lūpų ir atviro nuoširdaus veido su ramiomis mąsliomis akimis. Paskutinis įėjo dar vienas aukštaūgis su tamsiais ūsais, jis atrodė kiek labiau įsitempęs ir apsirengęs buvo senamadiškiau nei Idenas; vos įžengęs vidun, jis suraukė kaktą ir įtariai apsižvalgė. Baneringo lūpų kampučiai vos vos trūktelėjo aukštyn, jis vogčiomis dirstelėjo į Šolderį ir patenkintas nežymiai linktelėjo. Mat techninis ekspertas iš tiesų pasirodė besąs Lindemanas.

Baneringas ir Šolderis pastatė savo taures, pakilo, ir abipus Vinsleido žengė sutikti svečių.