Operacija „Protėjas” 1

5 skyrius

Padavėjai baigė nurinkinėti indus, ant šoninio staliuko palikdami tik du karštutėlius kavinukus. Vinsleidas atleido barmeną, nulydėjo jį iki pat durų ir, vos šis išėjo, pasuko spynoje raktą. Paskui, užuot vėl atsisėdęs, Vinsleidas sunėrė rankas už nugaros ir ėmėsi pamažu žingsniuoti palei vienos sienos langus.

Užkandžiaujant pokalbis sukosi apie įvairius bendrus dalykus, kad dvi grupės susipažintų ir kiek apsiprastų viena su kita. Nors visiškai suglumę ir netverdami savuose kailiuose iš smalsumo, svečiai visgi sugebėjo apsišarvuoti kantrybe ir viešbučio darbuotojų akivaizdoje neužversti šeimininkų klausimais. Dabar gi, pasisotinus, atėjo metas kur kas svarbesniems dalykams. Čerčilis prisidegė cigarą ir atsilošęs krėsle ėmė smalsiai sekioti akimis Vinsleidą. Kambaryje įsiviešpatavo mirtina tyla.

— Misteri Čerčili, — tebežingsniuodamas prašneko Vinsleidas nė neatsigręždamas. — Kaip supratau, be kitų dalykų, jūs su malonumu skaitote ir H.Dž.Velso knygas?

— Taip, tai tiesa, — sutiko Čerčilis. Jis niauriai įsispoksojo į savąją brendžio taurę ir suprunkštė. — Turiu pripažinti, kad pastaruosius keletą metų man tikrai netrūko laiko dykinėjimui ir visokiems maloniems laisvalaikio užsiėmimams. Taip, misteri Vinsleidai, mane domina Velso spėliojimai bei pranašystės. Gi sugebėjimas numatyti ateitį yra toks menas, kuriuo žavisi ir kuriame, tiesa, labai nevienodai sėkmingai bando miklintis nemaža politikų. Vis dėlto politiko duona kiek sunkesnė — vėliau jam dar tenka aiškintis, kodėl jo pranašystės neišsipildė. Bet kol kas niekaip nevalioju suprasti, kodėl gi jūs apie tai prašnekote?

Vinsleidas išsisuko nuo tiesaus atsakymo.

— O kaipgi Velso romanas „Laiko mašina’? Ar esate jį skaitęs? Ir jeigu taip, ką apie jį manote? Ar tokia prielaida jums atrodo tikėtina — ar vis dėlto pernelyg laužta iš piršto, kad vertėtų bent kiek rimčiau apie tai susimąstyti?

Suraukęs antakius Čerčilis neskubėdamas sriūbčiojo savo gėrimą. Lindemanas pastebimai įsitempė ir kietai sučiaupė lūpas, tuo tarpu Idenas bei Dufas Kuperis suglumę susižvalgė. Tą trumpą akimirksnį ūmai paaiškėjo, kad kiekvienas jų bent jau probėkšmais buvo pagalvoję apie kelionės laike galimybę. Kaip tik šito Vinsleidas ir siekė. Jis tyčia skyrė susitikimo datą tik po kelių dienų, kad per tą laiką užuominos įsišaknytų ir didžiausias smūgio poveikis kiek išsisklaidytų dar prieš susitinkant. Taip elgdamasis jis pasistengė sutaupyti laiko, iki minimumo sumažindamas riziką, kad pusę popietės teks paleisti vėjais, įrodinėjant klausytojams, jog visa, ką jis sako — tikra tiesa: naujiena šiems galėjo pasirodyti tokia neįtikėtina, kad jie stačiai nevaliotų jos priimti už gryną pinigą.

Ūmai apsisukęs Vinsleidas veidu atsigręžė į stalą ir susidėjo rankas ant neužimtojo krėslo atlošo.

— Tikiuosi, mes jau pakankamai aiškiai įrodėme jums, kad nesame kokie nors apgavikai, kad bet kuriuo atveju nesame iš tų, kurie mėgsta krėsti kvailus pokštus, — prašneko jis. Kalbėjo labai rimtai. Tas lengvas pašnekesio tonas, kurį jis sugebėjo išlaikyti priešpiečių metu, dingo be pėdsako. — Neketinu toliau mėginti jūsų kantrybės, džentelmenai, taigi, išsyk pasakysiu: taip, mes atvykome čionai iš ateities. Tiksliau sakant, mes atkeliavome iš 1975-ųjų metų Jungtinių Valstijų.

Po šių žodžių į jį susmigo priblokštų svečių žvilgsniai. Vinsleidas nedelsdamas tęsė:

— Tuo metu demokratiškojo Vakarų pasaulio beliko tik trupiniai, tebegyvuojantys tik Šiaurės Amerikoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Totalitarinės sistemos, kurias jūs matote gimstant šiandien, po daugiau nei trisdešimties metų nuožmios ir brutalios kovos siekiant dominavimo visame pasaulyje, pajungė sau visą Europą, Aziją bei Afriką. Pietų Amerikos valstybės jau irgi apnuodytos panašia ideologija. Viskam, kas beliko iš Vakarų, gresia paskutinysis konfliktas, kuriame bus vartojami tokios griaunamosios jėgos ginklai, kokią nedaugelis 1939'ųjų žmonių išvis pajėgia bent įsivaizduoti. Vakarų galimybės tokios menkos, kad apie jas neverta net užsiminti. Jie nebeturi jokios vilties išgyventi. Visa, kam Vakarai dar gali ruoštis, tai — garbingas galas. — Vinsleidas patylėjo, perbėgdamas akimis visus susirinkusiuosius. Vėl prašneko pritildęs balsą kone iki kuždesio: — Kaip tik todėl mes ir sugrįžome į praeitį — sieksime visa tai pakeisti, jeigu tik tai pasirodys įmanoma.

Įsiviešpatavo ilga tyla. Baneringas ir Šolderis ramiai laukė, kol svečiai, pagaliau ryžęsi pažvelgti tiesai į akis, iš paskutiniųjų grūmėsi, stengdamiesi suvokti užgriuvusias naujienas su visomis jų pasekmėmis. Iki šiol, net ir numanydami tiesą, jie nenorėjo nė prisileisti tokių minčių.

Galų gale Lindemanas papurtė galvą.

— Aš nežinau. Tiesą sakant, tikrai nežinau… — jis dirstelėjo į vieną ir į kitą pusę, tarytum siekdamas saviškių paramos. — Klausykite, aš niekaip negaliu aptikti jokios apgaulės tuose jūsų atgabentuose įrodymuose — o juk Viešpats žino, kad nuo pat tos akimirkos, kai Vinstonas juos man parodė, aš nieko kito ir neveikiau, kaip tik juos tyrinėjau… Bet ir patys turėtumėte suprasti, kaip absurdiškai mums skamba visa, ką jūs sakote. — Jis beviltiškai skėstelėjo rankomis. — Visgi, jei visa tai tiesa — ką tokiu atveju begalvoti apie pasaulio priežastingumą, kas beliks iš bet kokio sveiko proto? Kaipgi jūs galėjote atkakti iš ateities, kurią, anot jūsų pačių, ir siekiate pakeisti?

Nugrimzdęs į transo būseną Idenas palengva ėmė atsitokėti.

— Juk tai visiška nesąmonė, argi ne? — vis dar apkvaitęs ištarė jis. — Gerai, tarkime, jūs iš tiesų sugebėsite pakeisti visą situaciją… palaukite, kada? 1975-aisiais? Taigi, juk atsitiks taip, kad toji ateitis, iš kurios jūs ir atvykote, išvis paliaus egzistavusi, tiesa?

— Taigi, iš kur tokiu atveju jūs būsite atvykę? — kaipmat perpratęs mintį užbaigė Dufas Kuperis. Regis, jis irgi visiškai susipainiojo.

Vinsleidas, atrodo, tikėjosi šitokio klausimo ir atsakė visiškai ramiai:

— Bijau, kad labai smulkiai išaiškinti jums nevaliosime. Mechanizmas, perkėlęs mus čionai, buvo paskubomis sukonstruotas tokiomis aplinkybėmis, kai nebeliko kitos išeities ir nebegalėjome delsti nė akimirkos. Pritrūkome laiko netgi detaliai visą šį dalyką pagrįsti teoriškai.

Lindemanas neramiai sukrutėjo krėsle.

— Nagi, tas prietaisas… — ištarė jis. — Gal bent galite pasakyti, kokie yra fiziniai jo veikimo principai? Ar tai — kažkokios konstrukcijos transporto priemonė, ar kažkas kita?

Dar užkandžiaujant pokalbio metu visiems paaiškėjo, kad grupės mokslininkas yra Šolderis. Vinsleidas linktelėjo jam, kad nuo šios vietos perimtų visus paaiškinimus, o pats nusigręžė ir pro vieną langų užsižiūrėjo į Haid Parko medžių viršūnes. Šolderis atsikrenkštė, susidėjo rankas ant stalo priešais save, sunėrė pirštus ir prašneko:

— Kvantinės mechaninės bangos funkcija paprasčiausiai tėra šalutinis erdvėlaikio produktas kur kas sudėtingesnėje esybėje, egzistuojančioje nuolatinio perėjimo iš vieno papildomo aukšto laipsnio svyravimo tipo į kitą būklėje. Bangos funkcijos kolapsas tiesiog nurodo įvykio vietą tam tikrame konkrečiame mūsų pasaulyje, sudarančiame šios supererdvės dalelę.

Čerčilis sugavo Ideno žvilgsnį ir vos pastebimai gūžtelėjo pečiais, tačiau nepratarė nė žodžio ir toliau dūmijo savo cigarą. Lindemanas pastebėjo jo judesį ir kaip mat įsiterpė:

— Tu juk prisimeni visas tas mūsų šnekas apie šiuolaikines atomo dalelių interpretacijas, Vinstonai. Bangos funkcija yra matematinis aprašas, kur, skirtingu patikimumo laipsniu erdvėje ir laike, gali būti stebima dalelė tuo metu, kai pradedamas eksperimentas, skirtas ją aptikti. O kai eksperimentas jau būna atliktas ir gaunamas kažkoks konkretus rezultatas, bangos funkcija, kaip sakoma, „išsenka” ties vienu galimų sprendimų. Kol tai neatsitinka, apibrėžti dalelės padėties bei judėjimo būna neįmanoma.

Čerčilis linktelėjo, tačiau suglumusi jo veido išraiška nėmaž nepasikeitė.

— O kas gi yra toji „kur kas sudėtingesnė esybė”, apie kurią užsiminė Kurtas? — pasiteiravo jis.

— Na… — atsiliepė Lindemanas, — panašu, kad galima būtų paaiškinti ir taip: bangos funkcija, nusakoma mūsų fizikos dėsniais — tai yra, dalykais, egzistuojančiais mums pažįstamoje ir suvokiamoje erdvės bei laiko Visatoje — tėra dalis kažkokio žymiai didesnio darinio… kažkokios „hiperbangos” funkcijos, egzistuojančios nuolatinio vibravimo būklėje tarp mūsiškio bei kitų aukštesniojo laipsnio svyravimo tipų… arba dimensijų, manau, juos galima pavadinti ir šitaip. Tačiau ši hiperbangos funkcija gali būti lokalizuota tokiu pavidalu, kuris pasireiškia kaip masės-energijos kvantas — tai yra, dalelė — mūsiškėje Visatos dalyje, ir pasireiškia visa, tokia, kokia yra. Kaip tik tai mes ir turime omeny, sakydami, kad bangos funkcija „išsenka”.

Šolderis linktelėjo.

— Be to, paaiškėjo, kad įmanoma indukuoti relokalizaciją ir į kitas Visatos dalis — kitais žodžiais tariant, sukurti jose fizinę bangos funkcijos projekciją. Maža to, kai kurioms tokioms projekcijoms. būdingi koordinačių poslinkiai išilgai to, ką mes suvokiame kaip erdvę ir laiką, ašių. Tokiu būdu mes turime teorinį pagrindą ne vien kelionėms laike, bet ir kosminiams šuoliams milžiniškais atstumais.

— Vadinasi… valandėlę. Kaip jūs ten sakėte?.. — pratarė Lindemanas. Kurį laiką tylą trikdė tiktai vos girdimas pro langą žvelgiančio Vinsleido švilpavimas pro sukąstus dantis.

— Bet visa tai juk reiškia, — galų gale ryžosi paprieštarauti Lindemanas, — kad bazinės dalelės tėra materialios vibravimo rašto kondensacijos, išsitempiančios į kitas „vietas”, ir dar, kad tos kondensacijos gali būti „išgarintos” ir vėl sukondesuotos kitoje vietoje. Bet tai dar anaiptol nepaaiškina, kaip būtų galima persiųsti makroskopinį objektą iš vienos tokios vietos į kitą. Kaipgi jums pavyko tai padaryti?

— Kartais visą eilę kvantinių taktų galima priversti koreliuotis tokiu būdu, kad jų poveikis būna ženklus netgi makroskopiniame lygmenyje, — paaiškino Šolderis. — Kondensacijų, kurias pralėkdama sukelia viena vienintelė dalelė, pėdsakas Vilsono kameroje — štai jums vienas pavyzdys. Koreliuotas daugybės sužadintų atomų atpalaidavimas, sukuriant ryškų lazerio spindulį

— štai ir antras pavyzdys.

— Lazerio? — o, atleiskite, užsimiršau. Apie tai papasakosiu kitą kartą. Kol kas pasakysiu tik tiek: susietų bangos funkcijų, apibrėžiančių makroskopinį objektą, visuma gali būti relokalizuota vienalaikiškai. Kitais žodžiais tariant, visas objektas gali būti vienu metu perkeliamas nepakitęs iš vienos Visatos dalies į kitą.

Kurį laiką jie dar narstė tą pačią temą; pokalbį užbaigė Šolderis, trumpai nupasakodamas procesui reikalingą įrangą. Tačiau kai Lindemanas ėmė klausinėti specifinių mokslinių dalykų, Šolderis, regis, pradėjo išsisukinėti. Galų gale Lindemanas pareiškė:

— Anaiptol nenoriu jūsų įžeisti, daktare Šolderi, tačiau turiu pasakyti, kad, man regis, apie fizikos procesus, kuriais pagrįstas visas šis išradimas, žinoma stulbinančiai nedaug. Tiesą sakant, negaliu susilaikyti neprisipažinęs, jog mane stačiai stulbina, kad jūs išvis sugebėjote sukonstruoti tokį mechanizmą. Juk jūs ir buvote vienas jo konstruktorių?

Šolderis skėstelėjo rankomis ir papurtė galvą.

— Meldžiu man atleisti, jei sudariau tokį įspūdį. Ne, aš tebuvau vienas — na, kaip čia pasakius? — mechanikų, dirbusių realizuojant šį projektą. Taigi, teorijos žinau tik nuotrupas.

— Kvantinė mechanika? — įsiterpė Čerčilis ir griausmingai nusikvatojo.

— Kaip keista, — sumurmėjo Lindemanas. — O aš nė kiek neabejojau, kad tas, kuris yra atsakingas už visą operaciją, kad ir kas jis bebūtų, nedvejodamas pasiųs čionai ką nors, gerai išmanantį teoriją. O ta antroji grupė, įrenginėjanti grįžtamojo ryšio prietaisą Niujorke — ar jų tarpe irgi nėra nė vieno tikro teoretiko?

— Nėra ir negali būti, — atsakė Šolderis. — Supraskite, 1975-aisiais nė būt nebuvo tokio specialisto, kurį būtų buvę galima pasiųsti. Tiesiog tais metais toks mechanizmas dar nebuvo išrastas. Jis išvis buvo išrastas ne mūsiškiame pasaulyje. Jis buvo suprojektuotas visiškai kitame amžiuje, remiantis tam tikrais atradimais, apie kuriuos iki dvidešimt pirmo amžiaus pirmojo ketvirčio niekas nieko net nenutuokė.

Lindemanas, regis, gerokai suglumo.

— Dabar jau nieko nebesuprantu, — prisipažino jis. — Kaipgi šis mechanizmas galėjo būti sukonstruotas 1975-aisiais, jei iki dutūkstantųjų apie jį niekas net nebuvo girdėjęs? Visa tai pradeda dvelkti kažkokiu absurdu.

— Tiesiog tas mechanizmas, kurį mes sukonstravome 1975-aisiais, buvo nebe pirmas, — paaiškino Šolderis. — Pirmasis pradėjo veikti 2025-aisiais, jis buvo sujungtas su sugrįžimo vartais 1926-ųjų Vokietijoje. Ir tieji sugrįžimo vartai, mano ponai, kažkur ten, Vokietijoje, vis dar tebeveikia, tiesiog dabar, šią akimirką!

Prie lango tebestovįs Vinsleidas žaibiškai atsigręžė.

— Tai ir yra priežastis, dėl kurios, nepaisant visų akivaizdžių paradoksų, į kuriuos jūs taip teisingai atkreipėte mūsų dėmesį, mes turime pagrindo tikėti, jog praeitį iš tiesų įmanoma pakeisti, — pareiškė jis. — Matote, labai panašu, kad kartą tai jau buvo padaryta. Tokiu būdu ir šis pasaulis, šit plytintis už langų, su visomis savo problemomis bei pavojais, apie kuriuos jūs patys puikiai žinote, taigi, šis pasaulis tapo toks, koks jis yra dabar. Į istorijos eigą buvo įsikišta, ji buvo pakeista, ir mūsų dabartis gerokai skiriasi nuo ankstesniosios, buvusios tuo pat metu.

Kambaryje stojo įtempta tyla. Idenas delnu prisidengė kaktą, lėtai papurtė galvą į šalis ir patyliukais sudejavo:

— O Viešpatie…

Čerčilis niršiai atkišo apatinę lūpą ir įsmeigė ilgą skvarbų žvilgsnį pirmiausia į Vinsleidą, paskui — į Šolderį. Galų gale jis prašneko iš lėto, pasverdamas kiekvieną žodį:

— Jeigu jūs siekėte visiškai mus sugluminti ir sutrikdyti, kad apsidraustumėte, jog mes liksime čia ir išklausysime visa, ką turite mums pasakyti — tokiu atveju galiu jus pasveikinti, mat jums, be jokios abejonės, su kaupu pavyko tai padaryti. Tačiau, pripažindamas tai, aš visgi tikiuosi, kad dabar jūs pasistengsite išsklaidyti bent dalį gluminančių neaiškumų. Siūlau pradėti nuo pat pradžių, kad ir kur bebūtų ta pradžia šitoje chronologinėje painiavoje, o paskui tęsti tokia tvarka, kokia jums pasirodys besanti logiškiausia. Manau, toks pasiūlymas bus priimtinas mums visiems.

Vinsleidas linktelėjo, tarsi jau seniai būtų kažko panašaus tikėjęsis.

— Štai mūsų Kurtas išties yra kilęs iš dvidešimt pirmojo amžiaus, — pasakė jis. — Gal nuo to ir pradėsime.

Apdujęs Lindemanas susmuko atgal į savo krėslą. Idenas vis dar tebesėdėjo delnu prisidengęs veidą. Vinsleidas nusišypsojo.

— Bet pirmiausia, džentelmenai, leiskite dar kartą pripildyti taures.

Vinsleidas nuėjo prie baro ir vėl įpylė gėrimų, kurie kaipmat buvo išdalyti visiems. Dufas Kuperis, kurio plati kakta buvo stačiai susimetusi mazgais nuo pašėlusių pastangų bent ką nors suprasti ir logiškai paaiškinti, kiek pasilenkęs į priekį atsirėmė alkūnėmis į stalą ir sunėrė pirštus. Užsimaukšlinęs dalykiško žmogaus kaukę, jis gyvai prašneko:

— Taip, pradėkime nuo pradžių. Taigi, daktare Šolderi, kur ir kada jūs gimęs?

— Dortmundo mieste, Vokietijoje, 1990-ųjų liepos penkioliktąją, — neužsikirsdamas išbėrė Šolderis.

— Ir kiek gi dabar jums metų?

— Šįmet būsiu realiai nugyvenęs šešiasdešimt devynerius metus.

— Jūs atkeliavote į praeitį iš 2025-ųjų?

— Taip.

Dufas Kuperis valandėlę pamąstė.

— Tačiau nuo 1990-ųjų iki 2025-ųjų juk tėra vos trisdešimt penkeri metai!

— Aš sugrįžau anaiptol ne tiesiog į 1975-uosius. Nukeliavau į 1941-uosius, o paskui, po trisdešimt ketverių metų, 1975-aisiais tokiu pat būdu atsidūriau čia. Taigi, sudėjus trisdešimt penkerius ir trisdešimt ketverius ir išeina šešiasdešimt devyneri.

— Ak, — visas Dufo Kuperio šaltakraujiškumas kaipmat išgaravo. Jis atsilošė purtydamas galvą ir bejėgiškai dirsčiodamas į bičiulius.

Šolderis neištvėrė nešyptelėjęs.

— Regis, bus geriausia, jeigu pradėsiu, keliais žodžiais papasakodamas apie tą pasaulį, iš kurio esu kilęs, — pasiūlė jis. Visi kiti lūkuriavo tylėdami. Šolderis kalbėjo toliau. — Ano ir šio pasaulio istorijos buvo identiškos maždaug iki trečiojo dešimtmečio vidurio. Didysis karas užsibaigė 1918-ųjų paliaubomis ir po to sekusia Versalio sutartimi. Vokietija vėl buvo paskelbta liberalia demokratine valstybe, joje įsigaliojo Veimaro konstitucija. 1925-aisiais buvo sudarytas Lokarno paktas, pagal kurį Didžioji Britanija bei Italija garantavo Prancūzijai bei Vokietijai bendros jų sienos saugumą ir paramą bet kurios pusės agresijos atveju. O 1926-aisiais Vokietija įstojo į Tautų Lygą.

Idenas išsitiesė ir atidžiai klausėsi Šolderio dėstomos įvykių eigos.

— Tačiau paskui viskas pasikeitė? Norite pasakyti, kad kažkas atsitiko ir visa istorija kažkokiu būdu pasuko visai kita vaga?

— Gal verčiau nepainiokime mūsų požiūrių, — perspėjo Artūras Baneringas. Priešpiečių metu jis buvo itin šnekus, ypač mielai aptarinėjo užsienio reikalus su Idenu, tačiau paskui, kai užsimezgė grynai techninis pokalbis, Baneringui nebeliko ką pridurti. — Tokia įvykių eiga, apie kurią pasakoja Kurtas, ir buvo „tikroji”. O jei vėliau viskas buvo pakreipta kita linkme, vadinasi, pakeistas buvo ne anas, o šis pasaulis, tas pats, kuriame mes esame dabar.

— A, hmmmm… Na taip, — pripažino Idenas. — Taip, žinoma. Aš tiesiog nepagalvojau apie tai.

Šolderis ėmė pasakoti toliau:

— Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Europa jau baigė užsigydyti karo žaizdas. Nors Jungtinių Valstijų biržos bei vertybinių popierių apyvartos žlugimas gerokai nusmukdė ir viso pasaulio ekonomiką, tačiau situacija tapo vėl kontroliuojama anksčiau, nei griaunamasis procesas pernelyg įsibėgėjo.

— Labai įdomu, — įsiterpė Idenas. — Norite pasakyti, kad ten nė būt nebuvo to staigaus pasaulinio prekių paklausos bei kainų kritimo, iš kurio mes ką tik išsikapstėme? Ir kaipgi jums pavyko jo išvengti?

— Tiesą sakant, nebuvo taip jau blogai, — atsakė Baneringas.

— Vokietijos kancleris 1930-aisiais buvo Heinrichas Briuningas, katalikų centristų partijos lyderis. Jis suvienijo savo pajėgas su nacionalistų partijos atstovu pramonininku Hugenbergu ir…

— Na ne, tais metais aš juk buvau ten, — įsiterpė Lindemanas.

— Ar norit pasakyti, kad Hitleris sudarė sąjungą su Hugenbergu?

Šolderis papurtė galvą ir įsmeigė aštrų žvilgsnį į Lindemaną.

— Nieko panašaus, profesoriau. Tame pasaulyje, iš kurio aš esu kilęs, Hitleris niekad nebuvo niekuo daugiau, kaip tik tamsi figūra, vadovaujanti tokiai nevispročių grupuotei Vokietijos politikos pakraščiuose. Jis neturėjo jokios įtakos ir nedalyvavo jokiuose svarbiuose įvykiuose.

Lindemanas jau žiojosi dar kažką sakyti, tačiau Čerčilis kilstelėjo ranką.

— Leisk gi jiems užbaigti, profesoriau, — murmtelėjo jis.

Baneringas kalbėjo toliau:

— Briuningo-Hugenbergo koalicija įdiegė visą seriją drąsių finansinių projektų, kurių pagrindu vėliau buvo sukurta ir bendra Europos ekonomikos atgaivinimo programa. Jų programą iš esmės sudarė ženkli pagalba neprivilegijuotiesiems, didžiulės investicijos į naujas technologijas ir prekybinių ryšių su užjūrio šalimis, ypač Azija ir Tolimaisiais Rytais, atgaivinimas. Svarbiu partneriu kiek vėliau tapo ir Japonija, valdoma Inukai vyriausybės.

— Inukai… — suniurnėjo Idenas. — Tačiau jis juk buvo nužudytas, argi ne? Kažkokie dešiniojo sparno kariškiai buvo labai nepatenkinti jo pasirašyta jūrų sutartimi.

— Taip — šiame pasaulyje, — tyliai ištarė Šolderis. — Tačiau tame, apie kurį pasakoju, tai niekada neįvyko.

Baneringas valandėlę padelsė, kad klausytojai spėtų kaip reikiant suvokti Šolderio žodžių prasmę, o paskui prašneko:

— Europos-Japonijos iniciatyva padarė stiprų įspūdį Huverio administracijai ir privertė ją efektyviai peržiūrėti ekonomines Jungtinių Valstijų programas. Tai davė vaisių: užuot paniręs į protekcionizmą ir visa griaunančias varžybas, visas pasaulis ėmėsi bendradarbiauti, ir pakilimo neteko laukti labai ilgai. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje gerbūvis jau buvo pasiekęs netgi aukštesnį lygį nei anksčiau.

— Hmmm… turint omeny dabartinės ekonomikos vertinimo kriterijus, — pradėjo Idenas, — ką… — pastebėjęs, kaip susiraukė Čerčilis, jis kilstelėjo ranką. — Ką gi, tai aptarti galėsime ir kitą kartą.

— Taip, atidėkime tai kitam kartui, Toni, — suniurzgė Čerčilis ir vėl įsmeigė akis į Šolderį. — Ir kas toliau?

Šolderis gūžtelėjo pečiais.

— Pasekmių poveikis greitai išsiplėtė. 1935-aisiais Varšuvoje buvo pasirašytas „Rytų Lokarnas”, šia sutartimi buvo garantuotas valstybių, esančių tarp Rusijos ir Vokietijos, sienų neliečiamumas. Kadangi Vakarai akivaizdžiai buvo linkę taikiai spręsti visus galimus nesutarimus bei toleruoti nuomonių skirtumus, taigi, palengva ėmė sklaidytis ir Rusijos ksenofobija. O atslūgus įtampai, ėmė silpti ir reakcingi dešiniosios pakraipos judėjimai, kurių jau buvo pridygę Vakaruose — pavyzdžiui, Musolinis buvo nušalintas nuo valdžios 1937-aisiais. Sovietų Sąjunga irgi išaugo į supergalingą valstybę, galinčią konkuruoti su Europa bei Amerika, ir neišvengiama konkurencija galų gale privertė atsisakyti kolonijinių Europos imperijų. Nors kai kur protarpiais plykstelėdavo vietinės reikšmės peštynės, bet pagaliau atsirado reali galimybė įgyvendinti didįjį, niekada nebeatgimsiantį trečiojo dešimtmečio pradžios idealizmą. Pasaulis linko visiškai atsisakyti karo kaip priemonės išspręsti bet kokius nesutarimus.

— Skamba išties pernelyg jau idealistiškai, — suniurnėjo Dufas Kuperis.

— Be kitų dalykų, dar ir ginklai, sukurti vėlesniais dešimtmečiais, visuotinius karus padarė stačiai neįmanomus, — įsiterpė Vinsleidas. — Pasaulis pasuko visai kita kryptimi.

Šolderis kalbėjo toliau:

— Antroje dvidešimtojo amžiaus pusėje visuotinis modernizavimas gerokai įsibėgėjo, nuolatinis technologinių naujovių įdiegimas virto pagrindiniu gerovės šaltiniu. Galų gale tapo įmanoma pažaboti milžiniškus atomo branduolio energijos kiekius, be to, buvo aptikti visiškai nauji elektroniniai metodai apdoroti informaciją bei automatizuoti darbus, neįtikėtinos pažangos pasiekė biologijos mokslai, buvo įrodyta, kad kosminės kelionės — dalykas visiškai įmanomas. Visa tai galutinai išsklaidė bet kokią baimę, kad vystymasis yra ribotas ar kad gali baigtis gamtiniai ištekliai.

— Kaip supratau, atomo energiją išties įmanoma panaudoti praktiškai? — įsiterpė Lindemanas. — O kiek kartų teko ginčytis apie tai su Rezerfordu Kavendišo laboratorijoje! O tie ginklai, kuriuos anksčiau minėjote — ar jie irgi buvo atominiai? Kažkada paskaičiavau, kad vienos tokios bombos sprogimo galia prilygtų šimtams tonų trinitrotoluolo.

— Tiesą sakant, jų galia siekė dešimtis tūkstančių tonų, profesoriau, — atsakė Šolderis. — O kai buvo išrasti termobranduoliniai ginklai, jų galia siekė dešimtis milijonų tonų.

— O dievulėliau…

Šolderis tęsė savo pasakojimą:

— Dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo amžių sandūroje kapitalistinis pasaulis jau buvo gerokai pasukęs socializmo kryptimi, gi komunistai buvo virtę tikrais komersantais — nuolatos spaudžianti konkurencija abi puses privertė atsisakyti bet kokių ekstremistinių doktrinų. Pragyvenimo lygis neįtikėtinai išaugo. Galimybė iškilti būdavo suteikiama kiekvienam. Universali švietimo sistema ugdė laisvę, nepriklausomą mąstymą, individualizmą. Ankstesniais laikais tiek problemų sukeldavęs politinis, rasinis ar religinis fanatizmas kone visiškai išnyko. Nebeliko ir jo inicijuotų masinių judėjimų, nes jie neteko visuomenės paramos. Išaušo pirmoji tikra bendražmogiškųjų vertybių era.

Jis užbaigė, patetiškai iškeldamas rankas ir atsidusdamas, kas sukėlė gan keistą įspūdį, tarsi jis klaustų, kokia gi viso šito prasmė.

Stojo neilga tyla — svečiams reikėjo valandėlės laiko apsvarstyti visa tai, ką išgirdo. Galų gale prašneko Čerčilis:

— Skamba išties utopiškai. Bet jūs šit tvirtinate, kad kažkas prasiskverbė į praeitį tam, kad visa tai pakeistų? Kas ir kodėl galėjo šito norėti?

— Didžioji žmonijos dauguma šito ir nenorėjo, — atsakė Šolderis. — Tačiau buvo saujelė ir tokių, kuriems jų situacija toli gražu neatrodė utopiška. Tradicinės pasaulio oligarchijos bei valdantysis elitas ūmai suvokė esą žmonėms nebereikalingi… o gal netikėtai praregėję suprato, kad iš esmės niekad ir nebuvo reikalingi. Jų galia bei privilegijos baigė išnykti it dūmas. Vienu žodžiu, jie tapo sparčiai nykstančia rūšimi.

Dufas Kuperis linktelėjo. Galima įvykių seka jam jau buvo aiški.

— O tada buvo padaryti tie moksliniai atradimai, apie kuriuos užsiminėte anksčiau, — spėjo jis. — Tosios oligarchijos įgijo naujų žinių ir pasinaudojo jomis tam, kad pakeistų istorijos tėkmę kur kas naudingesne sau linkme. Ar taip ir atsitiko?

Šolderis linktelėjo.

— Jie suprato aptikę galimybę išlaikyti pasaulį tokį, kuriame galėtų mėgautis turtais bei prabanga ir užimti tą padėtį, kuri, jų manymu, teisėtai jiems priklausė, — kalbėjo Šolderis. — Dabar jie gavo šansą ne tik pasimokyti iš savo klaidų, bet ir ištaisyti jas. Šįsyk jau nebus jokio nuolaidžiavimo gražiai skambantiems atjautos bei lygybės principams. Jie ketino visą valdžią perimti į savo rankas ir pasinaudoti ja, siekdami sustabdyti bet kokias visuomenines permainas, o galią išlaikyti žiaurumais ir bauginimu, bei nežabotu jėgos naudojimu. Šiam tikslui pasiekti ir buvo išpuoselėtas nacizmas.

Vinsleidas išsitiesė, atsitraukė nuo krėslo, į kurio atlošą rėmėsi, ir žengęs kelis žingsnius atsistojo stalo gale.

— Jų būrys nebuvo gausus, tačiau jie vis dar tebebuvo įtakingi, nors jų galia jau pastebimai geso, — prašneko jis. — Buvo suformuota tarptautinė politinė klika, kurią daugiausiai sudarė turtingų, iš kartos į kartą valdžią paveldinčių asmenų grupės, suvienytos bendro išlikimo instinkto. Organizacija pasivadino visai tinkamu „Siuzereno” vardu. Jų padėtis leido jiems užmegzti konfidencialius santykius su mokslininkų bendruomene, ir jie pradėjo įgyvendinti savo projektą nuošalioje vietovėje Brazilijoje. Jų mechanizmas slaptumo sumetimais buvo žinomas kodiniu pavadinimu „Vargonai”. Jo veikimo diapazonas siekė maždaug šimtą metų į praeitį, tiksliau sakant, įrenginys galėjo nugabenti į 1925-uosius metus.

— O jūs kaip tik ten ir dirbote, — dūrė pirštu į dangų Lindemanas, įdėmiai žvelgdamas į Šolderį.

— Taip.

Lindemanas, regis, gerokai nustebo.

— Ir niekas daugiau nežinojo, kas ten vyksta? Tai skamba labai jau neįtikėtinai. Nė kiek neabejoju, kad šitokio masto mokslinio atradimo stačiai neįmanoma visiškai nuslėpti.

— Teritorija, kur įsikūrė „Vargonai”, oficialiai buvo pavadinta eksperimentine įmone naujam sensacingam objektų perkėlimo kosminėje erdvėje metodui tyrinėti, — atsakė Šolderis. — Perkėlimo laike aspektas tiesiog buvo nutylėtas. — o kaipgi ten dirbusieji žmonės? Mokslininkai? Jie juk, be abejo, turėjo viską žinoti.

Šolderis linktelėjo.

— Taip, mes puikiai žinojome, kokia tai sistema, tačiau nė nenutuokėme, kokiam tikslui ji skirta. Mums buvo tvirtinama, esą, tolimajame ryšio gale tėra eksperimentinė stotis, skirta visapusiškiems kelionių laike priežasčių bei pasekmių mechanizmo tyrinėjimams. Vien tik saujelė vyresniųjų mokslininkų bei oficialieji vadovai žinojo, kam iš tiesų reikalingi „Vargonai”.

— Tačiau jums, visiems likusiems, jie juk turėjo kažkaip argumentuotai pagrįsti, kodėl būtina išlaikyti paslaptį?

— Jie tvirtino, kad tokį pribloškiantį dalyką kaip mechanizmas keliauti laike pirmiausia reikia tinkamai įvertinti, o jau tik paskui galima surizikuoti ką nors paskelbti plačiajai visuomenei, — atsakė Šolderis. — Mums atrodė, kad toks apdairumas visiškai pagrįstas.

— Suprantu. — Lindemanas linktelėjo, atrodė, neaiškumų jam nebeliko.

Čerčilis dūmijo savo cigarą ir pamažu linkčiojo pats sau, apmąstydamas visa, ką išgirdęs.

— Jų tikslas buvo sunaikinti Sovietų Sąjungą, — suformulavo išvadą jis. — Jie manė, kad jos atsiradimas, kuriam iš esmės niekas neprieštaravo, galų gale ir tapo pagrindine visų jų nelaimių priežastimi, taigi, pirmiausia jie siekė nušluoti ją nuo žemės paviršiaus. O vėzdu šiam darbui atlikti turėjo būti Vokietija.

— Būtent, — atsakė Vinsleidas.

Idenas vėl suglumo.

— Ar norite pasakyti, kad ši „Siuzereno” organizacija iš esmės ir sutvėrė nacizmą? Ne, luktelkite valandėlę, šito niekaip negalėjo būti. Pirmieji naciai atsirado dar prieš 1925-uosius.

— Jie naciais tiesiog pasinaudojo, — atsakė Vinsleidas. — Nacistų partijos užuomazgos buvo ir tikrojo „Siuzereno” pasaulio praeityje, tačiau jie niekada neįgijo galios ir jų judėjimas į nieką neišsivystė. — Jis vėl ėmėsi iš lėto žingsniuoti palei langus ir smulkiai aiškinti: — Kai „Siuzereno” rankose atsidūrė technologijos, kurių pagalba praeitis tapo pasiekiama, jie ėmėsi naršyti istorinius įrašus, ieškodami tokios situacijos, kuria, turėdami ateities žinias, galėtų pasinaudoti ir pakreipti istorijos eigą palankia sau linkme. Ir tokią situaciją jie rado. Idealias galimybes jie aptiko toje aplinkoje, kuri egzistavo Bavarijoje po Didžiojo Karo, trečiojo dešimtmečio pradžioje.

— Aha… Į sceną išeina kapralas Hitleris, — suniurnėjo Čerčilis.

Vinsleidas linktelėjo.

— Tas regionas tapo visų rūšių politinio ekstremizmo lopšiu, ypač sustiprėjo reakcingas dešiniosios pakraipos judėjimas, priešiškas Veimaro vyriausybei bei viskam, ką ji palaikė. Ten telkėsi visi besibastantieji nepatenkinti išformuotos armijos daliniai bei laisvųjų samdinių gaujos, susibūrusios po seno sukirpimo karininkų iš senosios prūsų gvardijos, kovojančios prieš komunistus, vėliava. Visi jie siekė išsižadėti Versalio sutarties ir atkurti senąjį konservatyvizmą bei autoritarinį režimą.

Vinsleidas nerūpestingai skėstelėjo rankomis, tarsi norėdamas pasakyti, kad apie visa kita nebeverta nė pasakoti.

— Ieškodami tinkamos terpės, „Siuzereno” nariai aptiko partiją, pasivadinusią nacionalsocialistais, šiai partijai vadovavo buvęs pėstininkų kapralas, anksčiau laikinai apakęs britų dujų atakos metu Ipre 1918-aisiais. Ši partija kiek skyrėsi nuo visų kitų — ji vienintelė atvirai rėmė dešiniųjų tikslus bei idealus, tačiau naudojosi kairiųjų metodais. Hitleris puikiai nusimanė apie masių psichologiją. Jis apdairiai iškilo aukštyn ant populiarios antirespublikonizmo bangos, jis sugebėjo puikiai pasinaudoti primygtiniu Vokietijos poreikiu aptikti atpirkimo ožį, kuriam būtų galima suversti visą kaltę už patirtą sutriuškinimą bei pažeminimą. Tuo pat metu jis puikiai suprato, kad vokiečiai labiau negu kas kitas yra priklausomi nuo autoritetų — ši savybė ir lėmė galingą tvirto kumščio, ryžto bei prievartos poreikio potencialą. Be to, Hitleris gerai žinojo, kaip nesunkiai galima sukelti aistras, pasinaudojus pseudoreliginėmis pinklėmis, nuregztomis iš ritualų, spalvų, apgaulingo blizgesio ir — užvis svarbiausia — simbolio. Turbūt didžiausio įkvėpimo akimirką šis iškrypėlis genijus nacistų judėjimo simboliu ir pasirinko juodą svastiką baltame rate kraujo raudonumo vėliavos fone. — Vinsleidas stabtelėjo, atsigręžė į kitus ir skėstelėjo rankomis. — Šiurpoka kombinacija, džentelmenai. Tačiau vien šito toli gražu nepakaktų, kad mažytė, niekieno nežinoma politinių rėksnių grupė viena pati, be išorinės pagalbos virstų karine jėga, sugebėjusia sugniaužti kumštyje visą šalį.

— Kai kurios Hitlerio idėjos net labai tiko „Siuzereno” tikslams, be to, jam pakako energijos jas įgyvendinti… tačiau jis buvo karštakošis ir stokojo patirties. Jo pastangos ginklu užgrobti valdžią Bavarijoje 1923-aisiais visiškai sužlugo. Pats Hitleris buvo suimtas ir metams uždarytas Landberge, o kai iš ten išėjo, sužinojo, kad jo partija uždrausta, o jos lyderiai persirieję tarpusavyje ir iškrikę į visas puses. Jam pačiam dvejiems metams buvo uždrausta viešai sakyti kalbas. Kanclerio Štresemano susitaikymo su Sąjungininkais politika buvo gana sėkminga. okupaciniai prancūzų daliniai jau baigė apleisti Rūrą, o daktaras Šuštas sugebėjo sustabdyti įsismarkavusią infliaciją. Palengva grįžo gerovė, ir apie nacistus niekas nebenorėjo nė girdėti. Nacizmas sužydėjo visai netikusiu metu. Hitleris buvo fanatikas, jis niekad nesiliovė skelbęs savo rasistinės, neapykanta persunktos ideologijos, tačiau jam stigo organizatoriaus sugebėjimų sukurti ir išlaikyti struktūrą, kuri pajėgtų gyvuoti ilgesnį laiką. Prasidėjęs atokvėpis toli gražu nesibaigė, trečiojo dešimtmečio pabaigoje gyvenimas vis dar gerėjo, ir Hitleris tyliai pranyko iš arenos.

Vinsleidas atsiduso ir su liūdna pašaipa nužvelgė savo klausytojus.

— Štai kaip tragiškai buvo vėjais paleistas šitoks talentas. Jei tik Hitleris būtų nutuokęs, kaip suburti žmones, sukurti tvirtą organizaciją ir išlaikyti savo partiją sveiką, jis būtų galėjęs idealiai pasinaudoti blogaisiais laikais, kai jie vėl grįžo po Volstrito žlugimo 1929-ųjų spaly. Žinoma, Hitleris negalėjo numatyti būsimųjų įvykių… tačiau „Siuzerenas” apie juos žinojo kuo puikiausiai. Taigi, jie sudarė smulkų planą, kaip jam elgtis ir ką daryti, ruošiantis būsimajai situacijai, o pirmieji jų agentai iš 2025-ųjų atkako į 1925-ųjų Vokietiją pradėti Hitlerio apmokymų. Kitais metai jie sukonstravo sugrįžimo vartus, taigi, tapo įmanomas abipusis ryšys, o visa tai, kas įvyko paskui, ir buvo pragaištingojo „Siuzereno” plano pasekmė.

Vinsleidas nutilo. Klausytojai buvo pernelyg priblokšti, kad paskubomis rastų žodžių atsakyti. Po valandėlės Vinsleidas vėl prašneko:

— Įvairiausiomis karinėmis gudrybėmis buvo pasiekta, kad tai, kas „Siuzereno” pasaulyje tebuvo laikinas ekonomikos nuosmukis, pavirstų visą planetą sukrėtusiu kainų bei prekių paklausos kritimu, su kuriuo jums teko susidurti šiame pasaulyje. Pavyzdžiui, anksčiau minėtoji Briuningo-Hugenbergo sąjunga niekada nebuvo sudaryta — jos pavyko išvengti, kai Hitleris pirmas suskubo sujungti savo pajėgas su Hugenbergu. Inukai nužudymas buvo dar viena ekonominio sabotažo dalis — tuo pasirūpino trys tuo tikslu iš 2025-ųjų atsiųsti agentai, 1932-ųjų vasarį laivu išplaukę iš Hamburgo į Tokiją.

Vinsleidas niauriai linktelėjo, atsakydamas į keturis nepatiklius žvilgsnius iš kitos stalo pusės.

— Štai taip, mano ponai, — pasakė jis. — Visa šiandien plėtojama nacistų veikla buvo slapčia organizuojama iš beveik šimto metų ateities dvipusės perkėlos kanalu, kuris netgi šią minutę tebeveikia Vokietijoje. Visa tai tęsiasi nuo pat 1926-ųjų. Rezultatų komentuoti, man regis, nė nereikia. Dabartiniame mūsų pasaulyje Hitleris toli gražu nedingo iš scenos visiems laikams trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Kai Volstritą ištiko katastrofa ir visame pasaulyje užvirė didžiausia sumaištis, jis buvo tam pasiruošęs, jis laukė su kruopščiai apgalvota kampanija, pasirengęs susikrauti kapitalą iš žmonių nelaimių bei nusivylimų, iš visų pokario Vokietijos baimių, pagiežos, dvejonių bei vilčių.

— Taip, iš tiesų, manau, jūs sutiksite: sulaukęs šiokios tokios pagalbos iš nematomų savo draugų, kapralas Hitleris tobulai sugebėjo pakreipti įvykius tokia linkme, kuri šį, antrąjį, kartą jam jau kur kas labiau patiko.