Operacija „Protėjas” 1

19 skyrius

Buvo jau po trečios valandos ryto, ir Stenąs Šou, „geras jūsų bičiulis pienininkas”, linksmai bambėjo savąjį naujienų blokelį, įterptą tarp gausybės reklamos, transliuojamos visą parą veikiančios WNEW radijo stoties bangomis. Feračinis snūduriavo, smakrą įrėmęs į krūtinę, atsilošęs kėdėje ir susikrovęs kojas ant didžiojo stalo bendro valgomojo centre. Kesidis kiūtojo susirangęs krėsle, nuo aplinkinio pasaulio atsitvėręs laikraščiu. Gi Floidas Lemsonas sėdėjo ant grindų greta kavinuko, nugara atsirėmęs į sieną, ir drožinėjo medinę pelėdžiukę — kambarį jau puošė visa kolekcija tokių išdrožtų gyvūnų figūrėlių. Visi kiti Sarginėje buvę grupės nariai arba miegojo, arba drauge su Einšteinu ir kitais svečiais vis dar tebeapžiūrinėjo mašiną.

Feračinis eilinį kartą vaizduotės akimis žvelgė į tą namą, kuriame gyveno vaikystėje — medinį, ryškiai geltonai dažytą namą rudu malksnų stogu. Netoliese buvo įsikūrusi vienam iš jo dėdės Franko brolių priklausanti degalinė. Feračinis puikiai prisiminė dėdę Franką, liesą, bet raumeningą žmogų — jis grįždavo iš kitąpus upės plytinčio Manheteno, kur dirbo statybose, ir prie pietų stalo imdavo šnekėti apie žaidimus kamuoliu, retsykiais kurdavo planus išdumti kur nors pažvejoti. Laikraščiams paskelbus nekokias naujienas, jis sušnekdavo apie nacių darbelius Azijoje bei Afrikoje. Kai Frankas imdavo kalbėti apie tokius dalykus, teta Tereza visiškai pritildavo.

Vakarais Frankas ir Haris kartais klausydavosi per radiją transliuojamų bokso varžybų reportažų. Frankas amžinai neištverdavo pats neėmęs komentuoti, atidžiai sekdamas vieną kovos smūgį po kito. Retsykiais, jau vėlyvą vakarą, jis išsimaudydavo po dušu, persirengdavo, susimesdavo į krepšį aprangą ir iškeliaudavo į kurį nors savo lankomų klubų, kur pats boksuodavosi arba stebėdavo kitų kovas. Tokiais vakarais Haris ilgai užsisėdėdavo prie židinio su teta Tereza, ir ji pasakodavo jam nesibaigiančias istorijas apie senus laikus Italijoje, kai dar nė nedvelkė fašizmu, kai niekas nė girdėt nebuvo girdėjęs apie Musolinį.

Atrodė, kad gyvenimas anais laikais buvo išties visiškai paprastas ir nerūpestingas, jame buvo gausu dainų ir šokių, ir vestuvių kaimo bažnytėlėje. Visas pasaulis, regis, tebuvo mažytė bendruomenė: giminaičių, bičiulių ar šiaip pažįstamų, tokių, kaip tėvas Buiventas, majoras Luidžis, vežimų meistras Dinas, pienininkas Rodolfas bei daugybė kitų, kuriuos Feračinis vis dar tebesugebėjo prisišaukti iš savo vaikystės istorijų. Jo fantazijose įsikūnijo to palaimingo vaiko amžiaus, kada jos ir buvo sukurtos, saugumas ir pasitenkinimas. Kartais, jau gerokai vėliau ir kur kas sunkesnėmis valandėlėmis — pavyzdžiui, skrisdamas kariniu lėktuvu ir laukdamas, kol galės iššokti su parašiutu į Grenlandijos naktį pratybų arktinėmis sąlygomis metu arba ištisas valandas gulėdamas nekrustelėdamas Alpių viršukalnėse, paieškos grupėms tuo tarpu šukuojant šlaitus kiek žemėliau — tokiomis valandėlėmis Feračinis retsykiais ilgesingai pagalvodavo apie tą iliuzinį pasaulį, kupiną šilumos bei rūpesčio, kuriame visi visus pažinojo ir kuriame visiems užteko vietos.

Dabar gi, kad ir keista, jam rodėsi, kad 1939 ųjų Niujorkas labai jau visa tai primena. Atsidūrus nepasiekiamai toli nuo savo gimtųjų laikų, tarp grupės narių užsimezgė kažkokie ypatingi ryšiai, daugeliu atžvilgiu laiko keliautojai tapo kone viena didele šeima. Be to dar buvo pastovių Makso klubo lankytojų ratelis, antrame aukšte įsikūrusio indų restorano senbuviai, Munio baras gretimame kvartale, biliardinė kitoje gatvės pusėje ir kitos vietos, kur Feračinis lankydavosi — visa tai palengva tapo jam sava ir pažįstama, dvelkė nuoširdžiu draugiškumu — o tokių dalykų jis kaip gyvas nebuvo patyręs.

Feračinis puikiai prisiminė, dar sausio mėnesį jautęs vien panieką tai Amerikai, egzistavusiai iki pražūtingųjų keturiasdešimtųjų. Tačiau nuo to laiko jo požiūris gerokai pasikeitė. Nors Ruzvelto „Naujojoje sutartyje” irgi netrūko nesėkmių bei apsiskaičiavimų, tačiau ši politika pakankamai sėkmingai įkvėpė nacijai to ryžto, kurio būtinai reikėjo, norint išsilaikyti. Pati nacija gi niekad neprarado kad ir gerokai aplamdyto optimizmo, kuris ir padėjo jai išgyventi visas ekonomines ketvirtojo dešimtmečio negandas, nė kiek nesusvyravo tikėjimas tokiomis žmogiškomis vertybėmis kaip užuojauta ir pagarba individo laisvei. Amerikiečiams pavyko nepasiduoti tironijos galiai, neapykantai, bandos instinktui ir smurtui, kai tuo tarpu tos pačios problemos nevaržomos plito Europoje. Feračinis jau buvo bepradedąs manyti, kad galima surasti netgi kuo didžiuotis ir, juo labiau, ką būtų verta išsaugoti tokioje nacijoje, kuri sugebėjo šitaip išsilaikyti.

— Čia rašoma, kad už gerą elgesį ir pažadą sumokėti dvidešimt gabalų, kuriuos yra skolingas, Alfonsas Kaponė lapkričio mėnesį gali būti paleistas iš kalėjimo, — pranešė Kesidis iš už laikraščio, kurį kaip tik skaitė.

— Kurgi jis tupi? — paklausė Lemsonas, nepakildamas nuo grindų.

— Kažkokioje skylėje, vadinamoje Terminalo sala netoli San Fedro, Kalifornijoje.

— Ką gi, tikėkimės, kad šįsyk jis elgsis kaip pridera ir daugiau nebeišsišoks, — nutęsė Lemsonas. — Priešingu atveju mes galime pamokyti jį, kaip elgtis padorioje draugijoje — panašiai, kaip jau pamokėme Bruną. — Jis pasidėjo peilį ant grindų ir ėmėsi vartalioti rankose išdrožtą pelėdą, atidžiai ją apžiūrinėdamas. — Už kokius darbelius jis galų gale buvo pristvertas? — paklausė.

— Pamiršo sumokėti mokesčius, — atsakė Kesidis.

Lemsonas priekaištingai palingavo galvą.

— Pagailėjo pinigėlio savo globėjams, a? Taigi, taigi, štai kas tokiais atvejais atsitinka.

Tą akimirksnį durys, vedančios į patalpą, kur buvo laiko mašina, tylutėliai atsivėrė — o tarpduryje apsireiškė Einšteinas. Kesidis padėjo laikraštį į šalį. Feračinis kaipmat nukėlė kojas nuo stalo ir išsitiesė. Lemsonas metė savo drožinį ir nevikriai atsistojo. Einšteinas kilstelėjo ranką, mostu atsiprašydamas už tokį įsiveržimą.

— Ak, prašau, nereikia čia trukdytis, visai nėra reikalo, — prašneko jis su ryškiu akcentu, labai jau keistos konstrukcijos sakiniais. Įėjęs į kambarį jis nušlepsėjo prie stalo. — Aš ieškau gauti puodelį arbatos, jeigu tai galima. Tenai gi politika, štai apie ką jie šneka. Toks nuobodus dalykas netgi tiems, kurie kažką apie tai nutuokia, aš gi nutuokti net neapsimetu. Taigi, paklausiau, kur čia tualetas yra ir išsmukau, — kaip tikras sąmokslininkas jis mirktelėjo Feračiniui ir, prisidengęs iškelta ranka, sumurmėjo: — Aš visada galiu paaiškinti jiems, kad pasiklydau, ieškodamas kelio sugrįžti. Nuostabu, kaip lengva būna išsisukti, kai visi laiko tave nepataisomu išsiblaškėliu.

Nors tuo metu banguoti Einšteino plaukai jau buvo gerokai pasidabravę, tačiau jis vis dar atrodė gerokai jaunesnis už tą Einšteiną, kurį visi pažinojo iš paplitusių vėlesnių metų nuotraukų. Jo kakta buvo aukšta, skruostuose ryškėjo duobutės, o griežta smakro linija bylojo apie atkaklumą. Akių vokai šonuose buvo kiek užgriuvę — dėl to ir dėl nušiurusių pasišiaušusių ūsų Einšteino veidas būtų visai panėšėjęs į melancholišką jūrų vėplį, jeigu ne skaisčios gyvos akys ir išdykėliška šypsenėlė, žaidžianti lūpų kampučiuose. Jis dėvėjo nudryžusį rudą megztinį ir beformes kelnes. Einšteinas atvyko čia pavakary, drauge su Silardu ir Vigneriu.

Kelias akimirkas karių trijulė suglumusi dėbčiojo vieni į kitus.

— Arbata… — pagaliau suniurnėjo Lemsonas. — Taip, karšto vandens mes čia turime. Tik nežinau, ar turime arbatos…

— Pažiūrėk spintelėje, ten, apačioje, — pasiūlė Kesidis.

— Ten, kur laikome cukrų ir grietinėlę, — be jokio reikalo pridūrė Feračinis.

— Aaa… Taip, tiesa… Tuoj pažiūrėsiu.

Einšteinas prisitraukė kėdę ir atsisėdo už stalo, tuo pačiu užsikišdamas ranką už megztinio apykaklės ir iš marškinių kišenės išsitraukdamas pypkę.

— Žinote, šįmet man sukako jau šešiasdešimt metų. Ir per visą tą laiką aš taip ir neišmokau vairuoti automobilio, be to, tik visai neseniai sugebėjau perkąsti fotoaparato gudrybes — patys suprantate, baisiai jau daug visokio sukinėjimo, rakinėjimo ir bruzdesio. — Atgalia ranka jis mostelėjo pypkės kandikliu. — O vagi dabar ta jūsų mašina. Ir užgriūk gi šitaip man ant galvos! Juk esu jau senas žmogus, nusistovėjusiais įpročiais ir surikiuotomis mintimis — ir še, pasirodo, buvau toks kvailas, jog patikėjau sugebėjęs bent miglotai suvokti, apie ką galvojo Viešpats Dievas, tverdamas šį pasaulį. Visąlaik tvirtindavau sau, kad tais atvejais, kai aptinkame gamtoje kokių nors sudėtingų dalykų, tai anaiptol nėra tikroji tiesa — visada maniau, kad tiesa slypi giliau ir yra visiškai paprasta! Ogi dabar šitai! Kaipgi man suderinti visus tuos dalykus, kuriuos šit išgirdau, su tvirtu savo įsitikinumu, kurio neketinu išsižadėti, kad gamta išmintinga yra ir tvarka joje yra — ir kad nepaaiškinama ir piktavalė ji nėra?

Lemsonas atsitūpė ir kone visas sulindo į spintelę. Kesidis tuo tarpu ypatingai stropiai lankstė savo laikraštį. Ištikimybės ir solidarumo mūšiuose bei panašių dalykų šie vaikinai išties nestokojo, tačiau dabar pasitaikė visai kitokia situacija. Haris buvo paliktas likimo valiai.

Feračinis sunkiai nurijo seilę ir iš paskutiniųjų pabandė apsimesti esąs kur kas šaunesnis nei jautėsi tą akimirką.

— Visa tai skamba šiek tiek keistokai, sere… eee… profesoriau… — jis užsikirto.

— Vadinkite mane daktaru Einšteinu — taip bus paprasčiausia, — atsiliepė Einšteinas. — Tad kas gi jus taip stebina, kapitone — juk tiesa, jūs kapitonas? O gal, kaip amerikietis, jūs labiau mėgstate, kai jus vadina vardu?

— Na… šiaip ar taip, visi čionai mane vadina tiesiog Hariu… Norėjau pasakyti, keista, kad jus trikdo sudėtingi dalykai… Dauguma jus patį laiko tokiu sudėtingu žmogumi, kiek tik tai išvis įmanoma.

— Bet tai juk netiesa, Hari, — Einšteinas klausiamai dirstelėjo į kitus. — Ir?..

— Eee… Ak, taip, mano vardas Kesidis.

— Floidas.

— Hari, Kesidi ir Floidai. Žinote, aš visada naudoju tą patį muilą tiek skutimuisi, tiek ir prausdamasis. O dauguma žmonių, jie juk naudoja du muilo gabalėlius. Bet, aš jūsų klausiu, kuriems galams reikalingi du gabalėliai muilo? Dėl tokių dalykų gyvenime ir atsiranda šitiek nereikalingo bruzdesio ir sumaišties. Kaip ir fotoaparatai — imi, žmogus, ir įklimpsti į tai, kas visai nesvarbu, esi priverstas prisiminti daugybę dalykų, kurie nebeturi jokios reikšmės. Taigi, aš visada naudojuosi tiktai vienu gabalėliu muilo.

Feračinis jautėsi visiškai suglumęs. Štai čia, priešais jį, sėdėjo, ko gero, pats didžiausias šimtmečio fizikas, kaip kad jam buvo pasakyta — matyt, vienas iškiliausiųjų visų laikų protų, kuris ką tik susidūrė su žmonėmis iš ateities, kuriam ką tik teko įsitikinti, kad kelionės laike — dalykas visiškai realus. Tačiau atrodė jis it koks geraširdiškas, Čaplino personažą primenantis dėdulis ir, maža to, ramiausiai tauzijo sau apie fotoaparatus ir skutimosi muilą! Feračinis nė nenutuokė, ką tokioje situacijoje jam derėtų sakyti. Per visus karinius apmokymus jam nė karto nepasitaikė proga sužinoti, kaip tokiu atveju derėtų elgtis. Atrodė, kad abu jo draugus kamuoja ta pati problema.

— Aha, vadinasi, visi jūs — kariškiai, — kalbėjo Einšteinas, iš kažkur išsitraukęs apibrizgusį tabako maišelį ir kimšdamasis pypkę. — Kesidi ir Floidai, judu, kaip kažkas man sakė, berods esate seržantai, tiesa?

— Taip, tiesa, — atsakė Kesidis.

Einšteinas linktelėjo.

— Kai dar buvau visai jaunas, manęs Šveicarijoje nepaėmė į kariuomenę dėl plokščiapėdiškumo ir išsiplėtusių kojų venų — bent jau jie prikergė man tokias negalias. Tačiau tame pasaulyje, iš kurio jūs atkakote, visi šie dalykai tvarkomi kur kas rimčiau, ar ne? Išvis man susidarė įspūdis, kad visa šalis virto ištisinėmis milžiniškomis kareivinėmis.

Tema buvo gana slidi. Einšteinas kategoriškai atsisakė kaip nors prisidėti prie karinės Vokietijos galybės Didžiojo Karo metu — ir dabar kariai nežinojo, ką jam sakyti, kad neįžeistų. Atsargiai parinkdamas žodžius Kesidis atsakė:

— Kariniai dalykai seniai praaugo politiką ar ekonomiką. Tiesą sakant, mums bebuvo likęs vienas vienintelis pasirinkimas: arba pasiduoti ir išsižadėti visko, kuo tikėjome — arba ginti tai visomis įmanomomis priemonėmis. Jei būtumėte matęs, kas dedasi visoje likusioje pasaulio dalyje…

— Man užteko išvysti tai, kas jau ne vieneri metai dedasi Vokietijoje — o tai tęsiasi ir dabar, — atsakė Einšteinas. Akimirksnį jo balse lyg ir suskambėjo kažkokios aštrios gaidelės. Lemsonas kaip tik pastatė priešais jį emaliuotą garuojančios arbatos puodelį, ir Einšteinas linktelėjo dėkodamas, paskui atsidusęs šyptelėjo ir atsipalaidavo. — Dėl to visai neverta jaudintis. Žmonės, jie juk negali suprasti…

— Wir koennen uns auch auf Deutsch unterhalten, wenn es Ihnen lieber ist¹ — atsisėsdamas įsiterpė Lemsonas.

Apstulbęs Einšteinas kilstelėjo antakius.

— Das habe ich wirklich nicht envartet, dass ihr alle Deutsch sprecht!²

— Visi mes esame dirbę kitoje vandenyno pusėje — nacistinėje Europoje, — paaiškino Feračinis, irgi prašnekęs vokiškai. — O norint sėkmingai įvykdyti mūsų operacijas, mokėti vokiškai buvo stačiai neišvengiama.

— Kurgi jūs išmokote kalbą? — paklausė Einšteinas, apžvelgdamas sėdinčiuosius už stalo.

— Dauguma mūsų — karininkų mokykloje, — atsakė Kesidis. — Apmokymai buvo visais atžvilgiais išties intensyvūs. Kitaip ir negalėjo būti — ant kortos juk tekdavo statyti savo gyvenimą — ir kartais tai tęsdavosi netgi ištisus mėnesius be pertraukos.

Einšteinas linktelėjo.

— Taip, aš neabejoju… Bet apie ką gi mes kalbėjome? Ak taip, tiesa — žmonės. Jie nesupranta. Būtent dėl to, kad aš atsisakiau bent pirštą pajudinti karo reikmėms 1914-aisiais, jie laiko mane vienu iš tų pacifistų, kurie siekia taikos bet kokia kaina ir verčia mus vardan taikos atiduoti visa, kas tik įmanoma. Tarsi taika mūsų sąlygomis būtų kas nors daugiau nei graži iliuzija.

— Vadinasi, jūs nesate toks pacifistas? — sumojęs, kad Einšteinas vis dėlto turi ir žmogiškų savybių, Lemsonas sunkiai įstengė nuslėpti nuostabą.

— Ne, jei pacifizmas veda j tokį pasaulį, iš kurio jūs ir atvykote, — Einšteinas prikišo degtuką prie pypkės ir išpūtė keletą debesėlių dūmų. — Žinoma, aš kategoriškai atmetu agresiją ir prievartą kaip priemones bet kokioms problemoms spręsti. Tokie dalykai ilgainiui sukelia tik dar didesnius rūpesčius bei problemas. Tačiau būti pasiruošusiam apsiginti, jei tik iškils toks reikalas — tai juk visai kas kita. Tas graužiantis Europą siaubas yra civilizacijos audinių vėžys. O kada į kūną įsimeta užkratas, kūnas neišvengiamai ima gaminti antikūnius, kurie ir sunaikina įsibrovėlius. Vadinasi, visos planetos organizmas irgi turėtų elgtis taip pat. Kitaip sakant, kad ir apgailestaudamas, esu priverstas pripažinti, jog esama tokio blogio, kurį sustabdyti įmanoma tik jėga. Apeliuoti į padoresniąją jų prigimties pusę būtų taip pat beviltiška, kaip ir bandyti racionaliai pasišnekėti su virusu.

Einšteinas gūžtelėjo pečiais.

— Taigi, — tęsė jis, — kai Belgijoje manęs paklausė, ar jauni vaikinai turėtų atlikti karinę tarnybą, aš atsakiau, kad ne tik turėtų ją atlikti, bet ir turėtų daryti tai su džiaugsmu, nes kaip tik jie ir gali padėti išgelbėti Europos civilizaciją. Gi pacifistai, iki tol visiškai neteisingai suvokę mano poziciją ir jau ketinę paskelbti mane šventuoju savo globėju, stačiai patrako iš pykčio ir akimoju manęs atsisakė, apšaukę išdaviku.

— Galbūt jie tiesiog apkaltino jus nenuoseklumu, — bandė spėti Lemsonas. Feračinis net žioptelėjo iš nuostabos. Lemsonas teikėsi išreikšti savo nuomonę ne vien paprasčiausiu burbtelėjimu ar vienskiemeniu žodeliu — nematyta, negirdėta! Regis, Einšteinas visiems jiems darė nemenką poveikį.

Einšteinas papurtė galvą.

— Tiesą sakant, nenuoseklumu to niekaip nepavadinčiau. Aš esu prieš bet kokį militaristinį kultą, prieš bet kokius bandymus jėga užgniaužti laisvę. Prieš dvidešimt penkerius metus pasipriešinimas karui kaip tik ir tarnavo šiam tikslui. Vis dėlto tokioje situacijoje, kokia yra šiandien, vienintelė laisvų tautų viltis išgyventi slypi ginkluotųjų jų pajėgų stiprinime. Taigi, nors priemonės iš pažiūros ir skirtingos, tačiau iš esmės jos padeda siekti to paties tikslo. — Jis valandėlę susimąstė, paskui jo akys žybtelėjo. — Manau, jūs galėtumėte pasakyti: viskas reliatyvu.

Vos pastebimai šyptelėjęs Feračinis sugavo Kesidžio žvilgsnį. Kesidis nežymiai linktelėjo galvą, ir tai turėjo reikšti: šitas tipas yra išties kaip reikiant.

Lemsonas pasimuistė kėdėje, suraukė kaktą ir pažvelgė į Einšteiną.

— Vadinasi, jūs manote, kad to įmanoma išvengti — turėjau omeny, išvengti tos ateities, iš kurios mes atkakome? — paklausė jis. — Bet, netgi tuo atveju, jeigu išvengsime klaidų, atvedusių į šitą pragaištį, tai juk dar nereiškia, kad stačia galva neįpulsime į kokią nors kitą, dar bjauresnę kebeknę. Visur aplinkui juk tyko begalės klaidų, kurios tik ir laukia, kad jas kas nors padarytų.

Einšteinas gūžtelėjo pečiais.

— Gal ir taip. O gal ir ne. Nebesu jau toks jaunas, kad tebežinočiau viską. Tačiau, nepaisant nieko, regis, dar nesu praradęs tikėjimo žmonėmis, — atsakė jis.

— Kuo labiau sensti — tuo mažiau žinai? — kilstelėjęs antakį paklausė Kesidis.

— Na taip, tai juk šventa teisybė, — užtikrino jį Einšteinas. — Žinoma, mokslininkai yra išimtis. Jie išvis niekada nieko nežino.

— Trejetas klausytojų suglumę susižvalgė.

— Na taip, taip ir yra, — kalbėjo Einšteinas. Jis gurkštelėjo arbatos ir išpūtė tumulą pypkės dūmų. — Didžioji pasaulio dalis iki šiol dar visiškai nenutuokia, kas gi iš tiesų yra mokslas. Jie vis dar tebemano, kad mokslininkai — tai pamišėlių baltais chalatais gauja, siekianti užvaldyti pasaulį, žmones ryjančių kopūstų padedami… Tačiau mokslas juk išvis nėra kažkoks apčiuopiamas dalykas kaip elektra ar gravitacija, arba atomai. Visa tai yra dalykai, kuriuos galima tirti moksliniu būdu, tačiau pats mokslas yra procesas — tos pačios elektros, gravitacijos ar bet ko kito tyrinėjimo procesas. Tai procesas, kurio metu daromos išvados apie tai, kas, tikėtina, yra tiesa ir kas, tikėtina, yra netiesa. Tai ir viskas. Galutinis mokslo produktas — tai patikima informacija. O numanymo kuo tikėti — kas yra tiesa ir kas yra netiesa — problema, be abejo, ir yra pati svarbiausia, ji egzistuoja tiek pat, kiek ir pati žmonija. Kiek gi buvo sukurta įvairiausių — izmų bei — ologijų — ir visi jie reiškė, kad buvo aptiktas vienoks ar kitoks atsakymas. Tačiau ko gi verti tieji atsakymai? — Einšteinas apžvelgė klausytojus. Šie netardami nė žodžio laukė, ką jis dar pasakys.

— Dauguma sistemų sukuriamos vien tam, kad įrodytų arba pagrįstų tai, apie ką jau yra susidaryta nuomonė. Tačiau to, kuris tikrai nori sužinoti tiesą, šitoks kelias niekur nenuves. Mokslas tokiais dalykais ir neužsiima. Mokslo tikslas yra suprasti, kaip visa yra iš tikrųjų — koks gi tas mūsų pasaulis. Mokslas pripažįsta, kad realybei, kad ir kokia ji bebūtų, visiškai jokios įtakos nedaro tai, ką jūs arba aš galvojame apie ją, jai visiškai nesvarbu, kiek pasekėjų mes sugebėsime pritraukti ir įtikinti savo teisumu. Tiesai tokie dalykai neturi jokio poveikio. Štai kodėl mokslininkai niekad nebuvo linkę mokytis įtikinamai įrodinėti savo tiesas. Tai mes ramia širdimi paliekame teisininkams bei teologams. Iškalba ar emocinis krūvis išdėstant idėjas dar visiškai neparodo, teisingos tos idėjos ar ne.

— Gerai pagalvojus — tai visiškai akivaizdu, — įsiterpė Kesidis.

— Tai byloja paprasčiausias sveikas protas.

— Bet kaip tik tai juk ir yra mokslas, Kesidi, — atsakė Einšteinas. — Sveikas protas, įspraustas į tam tikrus rėmus. O kadangi jo tikslas yra suprasti pasaulį tokį, koks jis yra, o ne kažką kažkam įrodyti, taigi, nelieka vietos jokioms apgavystėms, ypač nesąmoningai saviapgaulei. Apgaudinėdamas save ničnieko nepasieksi. Mat, jeigu jums nepavyks patiems aptikti savo klaidų, proceso pabaigoje pasieksite tik tiek, kad jūsų lėktuvas neskris. Supraskite gi, gamtos dėsnių apgaudinėti neįmanoma. Taigi, į patį mokslinio proceso audinį yra įpintas stiprus etinis principas — o į tai paprastai irgi niekas neatkreipia deramo dėmesio. Argi nebūtų puiku, jei būtų galima pasakyti tą pat ir apie kai kurias kitas žmonijos veiklos sritis?

Einšteinas pastatė puodelį ir atsilošęs delnais įsirėmė į stalą.

— Užuot bandęs visiems įbrukti tuos dalykus, kuriuos mielu noru laikytų teisingais, mokslas elgiasi visai priešingai — jis bando panaudoti visas įmanomas priemones, kokias tik pajėgia sugalvoti, kad sugriautų gimusias idėjas. Šiam tikslui ir būna skirti visi eksperimentai — įrodyti teorijos klaidingumą. O jei to padaryti nepavyksta — po išbandymų teorija tampa juo patikimesnė. Tokiu būdu, lygiai taip pat kaip ir evoliucijos eigoje — o tai iš esmės vienas ir tas pats procesas — mokslas be paliovos save tikrina ir taiso savo klaidas. Klausimai, ginčai, iššūkiai, kritika — visa tai — būtinos jo klestėjimo sąlygos. Jis pats yra ir užvis negailestingiausias savęs paties tikrintojas. Tokiu būdu mokslas išlieka sveikas ir vis labiau tvirtėja.

— O kokios trapios ir graudžios yra tos minties sistemos, kurių pasekėjai nesiryžta net išklausyti kritiškos nuomonės ar visai kitokių aiškinimų! Tokios sistemos būna priverstos uždrausti visa, ko negali paaiškinti, ir užgniaužti tai, su kuo nepajėgia varžytis. O galų gale pačios neišvengiamai sunyksta ir miršta. Bet kokios priespaudos anksčiau ar vėliau laukia vienas galas: ją palaidoja pačios jos numatytosios aukos.

Einšteinas išsiėmė pypkę iš burnos ir niauriai linktelėjo.

— Toks pat likimas laukia ir Hitlerio bei jo „tūkstantmečio reicho”, — užtikrino jis savo klausytojus. — Ir kaip tik todėl, mano ponai, aš vis dar neprarandu tikėjimo žmonėmis.