Operacija „Protėjas” 1

11 skyrius

Miuncheno krizės metu Čerčilis tvirtino, esą, negali būti nė kalbos apie Europos saugumą be Rytų fronto, o Rytų fronto negali būti be Rusijos. Tačiau Rusijos pastangos priartėti prie Vakarų ir bendromis pastangomis stoti prieš nacizmą buvo atstumtos, maža to, nepaisant sutarties, įpareigojančios juos ginti Čekoslovakiją tuo atveju, jei Prancūzija imsis to pirma, rusai net nebuvo pakviesti dalyvauti Miuncheno konferencijoje, kur ir buvo nulemtas čekų likimas. Be to, kas gi kvies potencialią auką į patalpą, kurioje dalijami alibi?

Artėjant 1939-ųjų vasarai anglų-prancūzų politiką stipriai veikė dvi priešingos srovės. Į vieną pusę tempė tradicinės jėgos, atkakliai tebetvirtinančios, kad būtų visai neblogai, jeigu nacistai ir komunistai susipjautų tarpusavyje, o jei viskas baigtųsi tuo, kad niokodamos viena kitą abi šios sistemos išvis susinaikintų — būtų jau tiesiog puiku. Ši stovykla buvo pasirengusi pripažinti virš Lenkijos pakibusios grėsmės simptomus, tačiau nieku gyvu nesiruošė sudarinėti jokių paktų su Sovietais, kas reikštų vis gilesnį įsipainiojimą į konfliktą jau po Lenkijos žlugimo. Gi priešingon pusėn lenkė vis stiprėjantis Čerčilio bei jo pasekėjų spaudimas, kurį iš užkulisių vis skatino Vinsleido grupė, pernelyg gerai žinanti, kur nuves pasaulį Hitleris, ir tvirtai įsitikinusi, kad bet kokius Vakarų bei Sovietų tarpusavio nesutarimus bus laiko išspręsti ir vėliau.

Šių prieštaravimų įtakojami Britanijos veiksmai buvo gana dviprasmiški. Vos dienai praėjus po aistringai Hitlerį pasmerkusios kalbos kovo septynioliktąją, ministras pirmininkas Čemberlenas atmetė kaip „dar nepribrendusį” sovietų užsienio reikalų ministro Litvinovo siūlymą surengti bendrą konferenciją ir aptarti antinacistinį frontą — lygiai taip pat atsitikko ir „anksčiau”, tai yra, „Protėjo” pasaulyje. Balandžio mėnesį Litvinovas vėl pateikė tą patį pasiūlymą Britanijos ambasadoriui Maskvoje — kaip ir anksčiau, o Britanijos vyriausybė vėl jį atmetė — irgi kaip anksčiau. Gegužės mėnesį į Litvinovo vietą Stalinas paskyrė Molotovą — irgi kaip anksčiau. Litvinovas buvo stipriausia figūra Rusijoje, pajėgi skatinti bendrą saugumą su Vakarais, taigi, „Protėjo” grupė darė ką galėjo, siekdama pakeisti Britanijos politiką pakankamai, kad Litvinovas išsilaikytų poste. Taigi, šiuo atveju Vinsleidui ir Čerčiliui teko pripažinti pralaimėjus.

Kita vertus, Britanija netikėtai paskelbė visuotinę mobilizaciją, karinė padėtis buvo įvesta tiek sausumos daliniuose, tiek laivyne, tiek oro pajėgose. O tai jau buvo kažkas, kas „anksčiau” neįvyko.

— Problema yra ta, kad Čemberlenas bando siekti dviejų visiškai nesuderinamų tikslų, — pasakė Kurtas Šolderis profesoriui Lindemanui, sėdinčiam kupė priešais jį. Traukinys kaip tik įvažiavo į Čelmsfordo Esekso grafystėje priemiesčius. Juodu grįžinėjo į Londoną iš Oro pajėgų ministerijos tyrinėjimų skyriaus Bodsi Meinore netoli Felikstouvo, kur Šolderis, prisidengęs kruopščiai parinktu slapyvardžiu, susitiko su Votsonu-Vatu, Henriu Tizardu bei kitais vyriausybės mokslininkais ir bandė atsargiai įsiūlyti jiems keletą naujų idėjų apie radarus, lėktuvų radijo ryšio perėmimą, žemėje esančias kontrolės sistemas bei panašius dalykus. — Jis jau prasikrapštė akis tiek, kad pastebėtų tiesiog virš galvos pakibusį pavojų, tačiau vis dar neįstengia prisiversti sutikti, kad Rusija Europos reikaluose yra viena pagrindinių jėgų. Jis siekia pažaboti Hitlerį visomis tomis garantijomis, tačiau Rusiją nori palikti nuošalyje. O šito jau niekaip neįmanoma padaryti.

— Na, šiaip ar taip, šalis bent jau parodė irgi turinti šiokius tokius dantis, — atsiliepė Lindemanas. — O ši įtaka galbūt kažkaip pasieks ir Maskvą ir visus reikalus tenai bent nežymiai pakreips į gerąją pusę. — Vilties jo balse buvo ne kažin kiek.

— Galbūt, — ne daugiau jos turėjo ir Šolderis.

Vienas pirmųjų naujas pareigas pradėjusio eiti Molotovo veiksmų buvo derybų pradžia, siekiant pagerinti santykius su Vokietija. Kad neliktų su ilga nosimi, Čemberlenas pavėluotai sureagavo, paliepdamas savo atstovams Maskvoje irgi pradėti su rusais atvirą dialogą. Tačiau „Protėjo” grupės pasaulyje tos kalbos anaiptol nebuvo visiškai nuoširdžios ir pasiekė tik tiek, kad dar labiau sustiprino Stalino įtarimus, jog jis palengva yra stumiam.as link karo, nuo kurio Vakarų šalys tikisi paskutinę akimirką išsisukti. Taigi, vėliau Stalinas atsitraukė, jis nesikišo, kai Hitleris rugpjūčio mėnesį užgriuvo Lenkiją, o Sąjungininkai paskelbė karą, tikėdamiesi jį užbaigti per mėnesį ar du; jis abejingai stebėjo, kaip dresiruotas Vakarų tigras ūmai apsigręžė ir Sąjungininkus suėdė. O vėliau atėjo ir paties Stalino eilė.

— Koks keistas buvo tavo gyvenimas. Kurtai, — pasakė Lindemanas. Amžininkų tarpe jis garsėjo gan staigiu būdu ir gana ribotu pakantumu idėjoms, smarkiai besiskiriančioms nuo jo paties idėjų, tačiau, savaime suprantama, visuose reikaluose, susijusiuose su ateiviais iš ateities, jis stengėsi kiek įmanoma prisitaikyti. — Tau dusyk teko pergyventi tą neįtikėtiną procesą, ir kaskart atsidurdavai vis tolimesnėje praeityje. Ko gero, turėtum jaustis kaip… na, nežinau… kaip koks chronologinis Amžinas Žydas.

Šolderis nusišypsojo.

— Bet šįsyk aš bent jaučiu šiokius tokius pokyčius į gerąją pusę. Paskutiniajame pasaulyje, kuriame man teko gyventi, iki soties prisižiūrėjau Hitlerio reicho nihilizmo, o paskui — ir Heidricho, kuris buvo dar blogesnis.

— Skamba labai jau neįtikėtinai.

— O vis dėlto taip. Valstybė be galo išplėtė savo įtaką, jos galia prasiskverbė į kiekvieną individo gyvenimo smulkmeną. Visa, ką tu darei, visur, kur ėjai, visi, su kuriais susitikdavai ar šnekėdavaisi — visa visa buvo stebima, tikrinama, kontroliuojama. Reikdavo pranešti apie bet kokią veiklą — netgi pašto ženklų kolekcionierių klubą ar vaikų sporto komandą. — Šolderis skėstelėjo rankomis. — Vaikai! Jie būdavo praktiškai atimami iš tėvų, auklėjami griežtai ir apnuodijami ideologija netgi ikimokykliniame amžiuje. O kadangi nacistų prietarai dėl rasės grynumo ir paveldėjimo buvo virtę įstatymu, silpnieji ir protiškai atsilikusieji būdavo sterilizuojami ir išmokomi atlikti paprasčiausias užduotis — jei tik išvis turėdavo potencijos tapti kuo nors naudingais ateityje.

— O jeigu ne?

— Jie paprasčiausiai būdavo pašalinami iš rasės, tam buvo skirta priverstinės eutanazijos programa.

Apimtas siaubo Lindemanas išvertė akis.

— Šito negali būti! — užprotestavo jis. — Kaipgi įmanoma prievarta daryti šitokius dalykus? Turėjau galvoje — o kas, jeigu tėvai nesutikdavo?

Šolderis nelinksmai nusišypsojo.

— Jie negalėdavo atsisakyti. Tu net neįstengi įsivaizduoti, kaip visa tai atrodė. Šeimos, galima sakyti, išvis nebeegzistavo. Individai nebeturėjo jokių teisių, jokių laisvių. Jie egzistavo vien tam, kad tarnautų valstybei. Valstybė savinosi absoliučiai viską. — Jis mostelėjo į slenkantį už lango miesto vaizdą, kuris netikėtai pradingo, nes traukinys įbildėjo į Čelmsfordo stotį. — Šis pasaulis yra visiškai kitoks, profesoriau, jis civilizuotas ir laisvas. Jis dar turi ateitį, jis turi viltį. Žinoma, jis neįprastas ir senamadiškas, tačiau kai kuriais esminiais bruožais jis kur kas artimesnis tam pasauliui, iš kurio aš esu kilęs.

— Tave nuo gimtojo pasaulio dabar turbūt skiria ištisa amžinybė, — pastebėjo Lindemanas. — Kiek tau buvo metų, kai išvykai iš 2025-ųjų? Sakei, trisdešimt penkeri?

— Taip.

— Ar tu turėjai ką nors — na…

— Šeimą? Taip, bet aš jau seniai nebegalvoju apie juos. Nėra jokios prasmės.

— O… aš atsiprašau.

— Aš buvau fizikas, dirbau branduolių jungimosi energijos pagrindu veikiančių variklių sistemų, skirtų kosminiams laivams, vystymo programoje, — kalbėjo Šolderis, pajutęs Lindemano sutrikimą ir stengdamasis palaikyti pokalbį. — Naujieji atradimai fizikos srityje buvo ir svarbūs mano darbui, ir stulbinantys patys savaime. Taigi, kaip tik toje srityje ir ėmiau specializuotis… — Jis gūžtelėjo pečiais. — O paskui apsireiškė „Siuzereno” agentai ir pateikė pasiūlymą, kuriam finansiniu požiūriu buvo stačiai neįmanoma atsispirti. Štai taip aš ir išvykau dirbti į Braziliją.

— O iš ten buvai perkeltas į jų sukurtą 1941-ųjų nacistinę Vokietiją.

— Taip.

— Ir dirbai bombos kūrimo programoje — tos pačios bombos, kurią kitais metais Hitleris numetė ant Rusijos?

— Taip.

— Ar tos bombos ir buvo gaminamos Vokietijoje?

— Gaminamos — ne. Jos buvo surenkamos iš paruoštų detalių, atgabenamų iš ateities. „Siuzerenas” nenorėjo aprūpinti Hitlerio visiškai išvystyta pramone. Mano manymu, jie tiesiog siekė, kad fiureris nė akimirkai neužmirštų, kam iš tiesų priklauso valdžia.

Lindemanas suraukė nosį ir kiek dvejodamas pasitrynė ją krumpliu.

— O ar neturėjai kokių nors — na… moralinių problemų, pavyzdžiui, sąžinės ar panašių? Turėjau omeny — dirbdamas su šitokiais dalykais?

— Kol dar buvome Brazilijoje, mes visiškai nenutuokėme, kokiam reikalui branduoliniai užtaisai persiunčiami į praeitį, — atsakė Šolderis. — Mums buvo sakoma, kad jie skirti įprastiems inžineriniams darbams — kalnakasybai, teritorijų išvalymui ir panašiems dalykams. Tai nekėlė jokių įtarimų.

— O kai jau buvai perkeltas į praeitį?

— Ką gi, tada jau darbo sąlygos netikėtai smarkiai pasikeitė. Mes neturėjome alternartyvos. Paprastai jie išsirinkdavo tokius žmones, kurie turėjo 2025-uosiuose likusių giminių. Tai buvo puikus argumentas daryti mums spaudimą.

— Koks siaubas!

— Didžiąją dalį nacistų metodų iš tiesų sukūrė „Siuzerenas”. Patys jie toli gražu nebuvo tokie išradingi. Nepavykęs 1923-ųjų pučas daugmaž atskleidė jų galimybių ribas — kažin, ar tą įvykį galima pavadinti įsimintinai šauniu ar originaliu.

Traukinys sustojo, ir Lindemanas keletą akimirkų stebėjo perone knibždančius žmones.

— O kaip tu galų gale įstrigai čia? — pagaliau paklausė jis. — Ar ir šiuo atveju neturėjai pasirinkimo?

— Tiesą sakant, ir pats gerai nežinau, kas atsitiko, — atsakė Šolderis. — Matai, po keleto metų nacistų sugrįžimo vartai, vedantys atgal į 2025-uosius, buvo sunaikinti. Pasekmės aiškios — visi mes, iki to meto atkeliavusieji iš ateities, taip ir pasilikome Vokietijoje. Ir niekad nesugebėjome išsiaiškinti, kas gi atsitiko. Labiausiai įtikėtina mūsų hipotezė, ko gero, tokia: kai Sovietų Sąjunga buvo nušluota nuo žemės paviršiaus, naciai nusprendė, kad „Siuzereno” pagalba jiems nebereikalinga. Savame pasaulyje jie tapo nesulaikoma jėga ir matė visiškai tiesų ir paprastą kelią, kaip užvaldyti visą pasaulį. Aš gi vėliau įsitraukiau į visai kitus dalykus.

— O „Siuzerenas” taip ir nebepasiuntė naujos grupės vienpusio ryšio projektoriumi, kad ši išsiaiškintų, kas gi atsitiko? — balsu svarstė Lindemanas. — Kokios priežastys galėjo sutrukdyti jiems šitaip pasielgti?

— Matyt, vis dėlto nepasiuntė… O jei ir pasiuntė, aš bent jau ničnieko nesu apie tai girdėjęs.

— Hmmmm… Tai skamba labai jau keistai… — valandėlę tvyrojo tyla. — Juk viskas buvo paruošta, kad nacistai galėtų nekliudomi pasiglemžti visą pasaulį — ką jie sėkmingai ir darė. Taigi, įdomu, kas ištiko tąjį pasaulį, iš kurio tu atkeliavai? Kaip jis išvis galėjo atsirasti toks, koks yra?

— Nežinau, — atsakė Šolderis. — Galbūt jo išvis ir nebėra.

— O jeigu taip, kaipgi tada tiesiog dabar Vokietijoje gali egzistuoti su juo jungiantys sugrįžimo vartai? — paprieštaravo Lindemanas. — Ir tas ryšys, pasak tavęs, dar keletą metų nebus nutrauktas?

— Aš nežinau, — pakartojo Šolderis. — Man pačiam visa tai — gūdžiausia paslaptis.

— Ką gi, tikėkimės šiandien arba rytoj sulaukti gerų žinių iš Niujorko.

— Tikėkimės.

Artėjo gegužės pabaiga, ir pagal informaciją, gautą 1975-aisiais, prieš pat misijai išvykstant, pirmasis pasikeitimas paprasčiausiais statiškais pranešimais turėjo įvykti kaip tik maždaug tuo metu. Tačiau transatlantinis ryšys nebuvo labai patikimas, taigi, neįmanoma buvo iš anksto įspėti, kada naujienos pasieks Londoną.

Kupė durys atsivėrė ir vidun įsigrūdo moteriškė plačiabryle, plazdančia, gėlėmis papuošta skrybėlaite, ji grūmėsi su iš pažiūros nesuskaičiuojamais krepšiais, maišais, ryšuliais ir paketais.

— Ar šios vietos užimtos? — dusdama sušniokštė ji. — Ne? Ačiū Dievui!

— Leiskite man, ponia, — ištarė Lindemanas, mandagiai atsistodamas jai padėti.

— O, ačiū. Jūs labai malonus. Ak, tik atsargiau su šituo. Čia supakuotas porcelianas.

Paskui moteriškę įėjo pagyvenęs dvasininkas, šiam iš paskos

— žmogus verslininko kostiumu, dar — apkūnus raudonveidis vyriškis languotu tvido švarku ir medžiagine kepure — iš pažiūros jį galėjai palaikyti fermeriu, be to, dar sutilpo ir gana jauna pora. Visi jie susigrūdo vidun ir šiaip ne taip susėdo, gi Lindemanas tuo tarpu krovė moteriškės nešulius ant bagažo lentynos virš galvos. Paskui jis vėl įsitaisė savo vietoje kampe ir pasiėmė nuo sėdynės savąjį „Taimz” numerį, taip palikdamas vietos moteriškei, kuri įsispraudė tarp jo ir fermerio.

— Dovanos, — galų gale atsisėdusi paaiškino moteris.

— Taip? — mechaniškai atsiliepė Lindemanas.

— Daugiausia tai žaislai.

— A, suprantu.

— Važiuoju aplankyti savo dukters Kensingtone.

— Kaip įdomu, — Lindemano balse nuskambėjo vos juntamos siaubo gaidelės — ūmai jis išsigando, ko gero, būsiąs įtrauktas į šitokį pokalbį visą kelią iki pat Liverpulio gatvės stoties.

— Ji turi tris vaikelius — mano anūkėliai.

— Neabejoju, kad jie stačiai žavingi.

Dvasininkas atsivertė žurnalą, fermeris ir verslininkas susirado po patogii tašką įsmeigti akims greta kits kito galvos, porelė ėmė tyliai kuždėtis. Patogiai sulankstęs laikraštį Lindemanas jau buvo bekimbąs į kryžiažodį, bet moteriškė ūmai vėl atsistojo nusivilkti palto.

— Ak, aš labai atsiprašau, — pasakė ji. — Tikrai nemaniau, kad čia bus taip karšta.

Moteriškė sulankstė paltą, įbruko jį tarp kitų savo daiktų ir pagaliau vėl atsisėdo. Lindemanas vėl sutelkė dėmesį į kryžiažodį, tuo pat metu švarko kišenėje naršydamas rašiklio. Bet tuojau pat moteriškė ėmė raustis savo rankinuke, kurį laikė ant kelių, ir Lindemanui teko kiek pasislinkti, kad paliktų erdvės jos alkūnei.

— Ak, brangusis, buvau tikra, kad įsidėjau bilietą čia, — sučiulbo ji. — Bet, matyt, bus likęs kitame krepšyje.

Ji vėl atsistojo ir kibo knistis bagažo lentynoje sukrautuose krepšiuose. Lindemanas patraukė kelį ir pasilenkė į priekį, atiduodamas jai dar daugiau vietos, tačiau mandagiai linktelėdamas į beriamus su šypsena jos atsiprašymus, jis nejučia apnuogino sukąstus dantis.

Prisidengęs veidą ranka Šolderis nusišiepė ir, traukiniui vėl pajudėjus, užsižiūrėjo į pro šalį slenkančius vaizdus. Tačiau jo akyse spindėjo nerimas.

Tai buvo tauta, kuri kuo rimčiausiai kalbėjo apie susidūrimą su karine nacistų galybe. Kaimiškajame Esekse ir kitose vietose Šolderiui teko matyti ryžtingai nusiteikusių moterėlių; apsižergusios dviračius jos važinėjo po kaimus, paštų skelbimų lentose kabinėdamos perspėjimus, kaip elgtis oro pavojaus metu. Jam teko stebėti Didžiojo karo atsargos pulkininkus, vaikančius vargšus kaimiečius su šluotomis po kriketo aikšteles ir grūdančius apkvaitusias, nieko nesuvokiančias jų galvas į dujokaukes. Sekmadieninių švenčių metu jis matė demonstruojant, kaip užgesinti gaisrą smėliu ar pasinaudojus purkštuvu nukenksminti padegančiąsias bombas. Visa tai gan aiškiai rodė, kad anglai sugeba patys kaitinti savyje karo įtūžį. Jie tikrai tikėjo, kad, žaisdami tokius ir panašius žaidimus, sugebės sustabdyti Hitlerį.

Tačiau jie nebuvo matę to, ką teko regėti Šolderiui. Jie nebuvo matę tos akmenuotos dykumos, kuria pavirto Maskva po atominio bombardavimo, nebuvo matę kalnų lavonų Lenkijos naikinimo stovyklose, nei filmų apie tai, kaip afrikiečiai buvo tūkstančiais suvaromi į duobes ir ten padegami napalmu. Jie niekada nebuvo ten, kur teko pabuvoti Šolderiui. Jie tiesiog negalėjo suprasti.

Liverpulio gatvės stotyje, pačiame perono gale jų jau laukė Vinsleidas ir Baneringas, o tai galėjo reikšti tik viena — atsitiko kažkas netikėto. Paspartinę žingsnį, Šolderis ir Lindemanas praėjo pro vis dar pūkščiantį ir dūmijantį garvežį, ir iš bičiulių veidų išraiškų kaip mat suprato, kad gerų naujienų nėra ko tikėtis.

Vinsleidas, vilkįs trumpą tamsią milinę, ant galvos užsivožęs minkštą fetrinę skrybėlę, pasivedė juos atokiau nuo plūstančios iš traukinio minios.

— Turime problemų, — be jokios įžangos prašneko jis prislopintu balsu. — Šįryt Niujorko sandėlyje turėjo būti užmegztas atgalinis ryšys. Tačiau jis nesuveikė. Iš kito galo niekas mūsų nepasiekė.

Neįstengdamas patikėti Šolderis išpūtė akis.

— Visiškai niekas? Ar esi tikras, kad kanalas veikė kaip reikiant?

— Kanalas veikė, — atsakė Vinsleidas. — Tačiau iš kito galo niekas jo taip ir nesuaktyvino.

Kitaip sakant, iš pažiūros toks patikimas patikrinimas, atliktas prieš pat komandos išvykimą iš 1975-ųjų, pasirodė besąs visiškai bevertis.

Lindemanas, regis, gerokai išsigando.

— Ką gi siūlai daryti? — paklausė jis Vinsleido.

— Mes grįžtame į Niujorką, tučtuojau. Norėčiau, kad ir tu keliautum drauge. Kurtai. Artūras gi pasiliks čia ir toliau dirbs su Čerčiliu bei kitais — atrodo, pakeisti Rusijos požiūrį staiga bus tapę kur kas svarbiau nei tikėjomės.

— Ir vėl savaitė kelionės jūra? — nusiminęs atsiduso Šolderis.

— Dievulėliau, kaip aš neapkenčiu laivų!

— Bent jau to pavyks išvengti, — atsiliepė Vinsleidas. — Idenas sugebėjo susitarti dėl poros vietų pašto lėktuve — Pan Am kaip tik atidarė transatlantinį reisą. Rytoj vakare jau būsime Niujorke. Mortimeris tuo tarpu sustabdė visus sugrįžimo vartų užbaigimo darbus.

Šolderis pajuto, kaip skrandį sugniaužė pykinantis baimės jausmas. Jis apsidairė aplinkui, gerte gerdamas į save stoties vaizdą: čia vėl susitikdavo ir apsikabindavo laikinai persiskyrusios poros, tėvai vedėsi už rankų vaikus, nešikas krovė lagaminus į vežimėlį — tai buvo paprasti žmonės, gyvenantys kasdieninį savo gyvenimą, jie niekam netrukdė ir troško tik vieno — kad juos paliktų ramybėje. Šolderis pagalvojo apie tuos palaužtus, išsekusius žmones papilkėjusiais veidais — tuos, kuriuos matydavo, lankydamasis Anglijoje jau po 1941-ųjų kapituliacijos.

Nejaugi viskas jau nulemta, pasikartos visa, ką jis prisimena? O gal to ir nebuvo įmanoma pakeisti?

Ši mintis buvo juo labiau kankinanti dėl to, kad Šolderis po truputį ėmė suvokti, ką visa tai reikš asmeniškai jam. Ankstesniajame pasaulyje jis pragyveno trisdešimt ketverius metus ir savomis akimis regėjo, ką neša nacių užkariavimai. Nejaugi jis ir vėl įkliuvo dar vienoje praeityje be jokios galimybės išsilaisvinti, nejaugi yra pasmerktas dar kartą iš naujo pragyventi visus tuos siaubo ir nevilties metus?