Operacija „Protėjas” 1

10 skyrius

Makso bare buvo labai šurmulinga. Tą naktį turėjo dainuoti ir Dženetė. Džefas gi nusprendė trumpam atitrūkti nuo savo knygų bei universiteto draugų ir taip pat atvažiavo į miestą. Ta proga jis netgi apsivilko švarką ir pasirišo kaklaraištį — ir, nepaisant pelėdos veido, storų akinių bei neklusnios plaukų sruogos ant kaktos, jis visai neatrodė atsidūręs ne savo rogėse. Priešingai, didžiausiai savo nuostabai, kurios nesidrovėjo pripažinti, jis kuo puikiausiai leido laiką. Jo bičiulis iš to paties Kolumbijos universiteto fakulteto — kažkoks Aizekas Azimovas, kuris teikė nemažai vilčių vieną gražią dieną tapti populiariu mokslinės fantastikos rašytoju — atsisakė kvietimo palaikyti Džefui kompaniją, motyvuodamas tuo, kad norįs kaip reikiant padirbėti prie naujo sumanymo apsakymui. Taigi, Džefas nė neabejojo visą vakarą pranuobodžiausiąs, stebėdamas įvairiausias triukšmingos kvailybės apraiškas ir neturėdamas su kuo net persimesti keliais žodžiais. Bet atsitiko visai priešingai — jis susipažino su Gordonu Selbiu.

— Volteris Zinas atliko galybę eksperimentų, juose dalyvavo ir kažkoks Silardas — regis, Leo Silardas, — aiškino Džefas Selbiui. Juodu sėdėjo už kampinio staliuko netoli baro drauge su Feračiniu ir Perle. Gi Kesidis ir Floidas Lemsonas išmoko šokti pagal džiazo muziką ir dabar klykaudami siautėjo su pora merginų kažkur sausakimšoje šokių aikštelėje. — Silardas yra dar vienas vengras, kuris sugebėjo pasprukti iš tėvynės ir pasiekti Angliją, o maždaug prieš metus jis persikėlė čia. Šiaip ar taip, neutronų šaltiniu jie naudojo radžio ir berilio mišinį ir jais bombardavo urano oksidą.

— Ir jiems pavyko rasti skilimą sukeliančius neutronus? — vėl paklausė Selbis.

Džefas linktelėjo.

— Taip, bemaž neabejoju. Kažką girdėjau, kad Silardas skambino į Vašingtoną Teleriui ir Merliui Tuvei, ir tie pokalbiai gan iškalbingai bylojo, kad jiems išties pavyko kažką atrasti. Matyt, jie panaudojo parafiną vadinamųjų „fotoneutronų” sulėtinimui ir tokiu būdu pavertė juos „karštaisiais” neutronais.

Selbis papūtė lūpas. Jis buvo tamsaus gymio, laibas, netoli keturiasdešimties metų amžiaus. Tankūs juodi plaukai, paprastai vešliomis bangomis gaubiantys veidą, dabar buvo patrumpinti ketvirtojo dešimtmečio stiliumi, jis nešiojo gan ilgą, bet tvarkingai pakirptą barzdą. Selbis nemėgo pasakotis apie savo užsiėmimus, o beveik visą laisvalaikį praleisdavo lankydamasis Niujorko knygynuose bei parodose. Feračinis spėjo, kad Selbis ketina laiku investuoti pinigus į tuos naujus vardus, kurie po daugelio metų atneš didelį pelną. Tokia kontrabanda iš praeities jokiu būdu nesiderino su taisyklėmis, tačiau Feračinis nematė priežasties dėl to sukti sau galvą.

— Mane gerokai stebina, kad tu tiek daug apie visa tai žinai, — pasakė Selbis Džefui. — Tikrai nemaniau, kad į šitokius darbus būna įtraukiami ir studentai.

Džefas šyptelėjo.

— Na, tai juk ne visai oficialiai… Tiesiog ši tema mane labai domina. O dideliame universitete… na, visada gali susirasti ką nors, kas neatsisakys su tavim pasišnekėti, jeigu tik sugebėsi deramai prieiti. Akademikai negarsėja dideliu polinkiu saugoti paslaptis.

— Ar esi išsamiai kalbėjęsis apie tai dar su kuo nors kitu? — su juntamu nerimu paklausė Selbis.

— Tiesą sakant, ne. Aš pats puikiai suprantu, jog šiuo metu kai kuriems žmonėms ši tema gali pasirodyti gana slidi, tačiau praeitą mėnesį „Nature” pasirodžiusiame Žolio straipsnyje šiaip ar taip rašoma apie tuos pačius dalykus. Be to, girdėjau, kad Zinas ir Silardas dirbo drauge su Fermiu ir dar pora vaikinų — ir kad bet kuriuo metu ir jų straipsnis gali pasirodyti spaudoje.

Selbis susimąstė. Kažin, ar tik ne klaidingas įspūdis, esą, Jungtinėse Valstijose pradėta vykdyti intensyvi valstybinė programa, iš esmės ir nulėmė „Siuzereno” sprendimą aprūpinti Hitlerį atominiais ginklais 1942-ųjų Rusijos kampanijai? Iš tolimesnės įvykių eigos Selbis žinojo tai, ko negalėjo žinoti Džefas: kaip tik tuo metu Džordžo Pegramo, fizikos profesoriaus ir mokslinių institutų Kolumbijoje dekano, biure vyko aršūs ginčai dėl to, ar nevertėtų savo valia nuslėpti ten vykdomų urano tyrinėjimo eksperimentų detales. Be to, Silardas įtikino Pegramą. Fermį, Telerį bei Tuvę, jog numanomi eksperimentų rezultatai yra pakankamai reikšmingi, kad pateisintų vyriausybės įsikišimą. Taigi, kovo mėnesį Pegramas parašė Jūros Operacijų vadovui, užsimindamas, kad, galimas daiktas, netolimoje ateityje bus sukurti nauji, iki šiol niekur negirdėtos destruktyvios galios sprogmenys. Vis dėlto, kai Fermis ir Tuvė netrukus nuvyko į Vašingtoną toliau prašyti vyriausybės paramos, juodu buvo išmesti lauk it kokia nevispročių porelė. Tiek ir tebuvo tos intensyvios valstybinės Jungtinių Valstijų programos.

— Paskutinis dalykas, kurį girdėjau, buvo toks: Fermis nori sukonstruoti itin galingą bateriją, kurios pakaktų sukurti grandininę reakciją, — pasakė Džefas. — Tačiau jis vis dar negali apsispręsti, ką pasirinkti moderatoriumi: anglį ar sunkųjį vandenį. — Keletą akimirkų jis smalsiai žvelgė į Selbį. — Man regis, tu apie tokius dalykus žinai kur kas daugiau nei visi normalūs žmonės, — pastebėjo jis. — Iš kurgi tu tai sužinojai?

— Aš tiesiog dirbau vakaruose. Berklyje, — sumelavo Selbis. Berklis atrodė bent jau pakankamai toli. — Su ciklotronais.

— Su Lorensu? — Džefas, regis, baisiausiai susidomėjo. — Vienas mano bičiulių persikėlė kaip tik ten. Jis vis dar teberašo — papasakoja man apie tai, kas ten vyksta. Atrodo, išties siaubingi dalykai.

— Jau porą metų ten nesilankiau, — skubiai atsakė Selbis, — Tuo metu kaip tik paveldėjau šiokį tokį turtą. Taigi, jau kuris laikas tiesiog gyvenu pats sau vienas kalvose, skaitau, mąstau — ir bandau sugalvoti, ką čia dar nuveikus su likusiu savo gyvenimu. Visai nieko nebežinau, kas ir kur vyksta.

Kol prisidegė cigaretę, Perlė liovėsi šnekėjusi su Feračiniu ir dirstelėjo į priešingą stalo pusę.

— Nagi, judu! Žinokite, ir mes vis dar esame čia, — prašneko ji pakeldama kiek pakimusį, bet vis vien malonų balsą. — Ar nenorėtumėte šiaip, dėl permainos, pasišnekėti angliškai? Ar tu ką nors supranti, apie ką tuodu šnekasi, Hari?

— Jie visiškai baigia susukti man smegenis. Tegul sau šnekasi vienu du.

— Jos tiesa, Džefai, — lengviau atsikvėpdamas pripažino Selbis.

— Metas būtų liautis.

— Verčiau susipažintum su mergaitėmis, Džefai, — pasiūlė Perlė. — Šįvakar čia kai kurios visai nieko… Gal nueisi ir pakviesi kurią nors pašokti, kaip manai?

Džefas suraukė nosį ir papurtė galvą.

— Ne, verčiau nereikia.

— Dievulėliau, kodėl gi?

— Na… Juk tai — ne kas kita kaip šioks toks sekso pakaitalas. Man gi norisi tikro dalyko — arba išvis nieko.

— Nagi, ar jūs girdėjote? Ar tai kokia nors nauja pasaulėžiūra, Džefai?

— Nežinau, gal. Kaip manai, ar ji turėtų šansų paplisti?

Perlė atlošė galvą ir smagiai nusikvatojo.

— Gal ir taip, nors kvapo ir neužgniaužia. — Ji dirstelėjo į Feračinį. — Ar tu žinai, Hari? O šitas vaikis — visai nieko. Girdi, Džefai? Tu šaunus vaikinas.

— Malonu girdėti, — prisipažino Džefas.

— Man regis, tavo sesutė jau turėjo pasirodyti, — apsidairiusi ištarė Perlė. — Kurgi ji?

Orkestras ėmė groti lėčiau, susiūbavo svaigi „Nakties bliuzo” interpretacija, ir minia šokių aikštelėje gerokai praretėjo. Po kelių akimirkų pasirodė Kesidis ir Lemsonas, jie skverbėsi link stalo drauge su savo damomis. Kesidis vedėsi žvitrią nedidukę skaisčiaakę merginą, viena ranka lengvai apglėbęs ją per juosmenį. Jos vardas, kaip jis pristatė draugams, buvo Molė, o antrosios merginos — Nelė. Perlę Molė, regis, jau pažinojo iš anksčiau.

— O aš ir nežinojau, kad jis buvo su jumis! — susijaudinusi spygtelėjo Molė. — Tu niekad nesakei man, kad pažįsti tikrą, gyvą bombonešio lakūną. Perle! Ką gi dar tokio esi nuslėpusi?

— Įsivaizduok sau, matyt, būsiu pamiršusi, — Perlė dirstelėjo į Feračinį ir nelinksmai gūžtelėjo pečiais.

Floidas Lemsonas buvo beveik toks pat aukštas kaip ir Kesidis, tokiomis pat ilgomis, laisvai maskatuojančiomis galūnėmis, tačiau jis buvo švariai nusiskutęs ir gerokai tamsesnio gymio, išsišovusiais skruostikauliais, plonomis lūpomis, jo veidas buvo liesas, pailgas, o akys — tamsios ir siauros — iš pirmo žvilgsnio matėsi, kad jis turi Amerikos indėnų kraujo. Lemsono specializacija buvo durklai bei rankiniai šautuvai, grumtynės be jokių taisyklių, be to, vagystės, įsilaužimai, spynų atrakinimas, seifų atidarymas ir dar daugybė kitų panašių karo meno kilniausiųjų sričių.

— Tai kurgi toji dainuojančioji dama, kurią, pasak jūsų, turėjome susitikti? — paklausė jis, atsigręždamas į šokių aikštelę. — Maniau, ji jau turėjo pasirodyti.

— Nusiramink, Floidai, — atsiliepė Kesidis sudribdamas į kėdę ir nekreipdamas jokio dėmesio į Molės protesto cyptelėjimą, kai jis pasisodino ją ant kelių. — Šiuo atžvilgiu Haris jau turi kai kurių planų. Jis pats tikrai paneigtų, jeigu paklaustum, bet aš geriau žinau. Supranti, lakūnai neišvengiamai išsiugdo neklystančią intuiciją. Naktiniai skrydžiai priverčia.

— To paties klausiau ir aš, — atsiliepė Perlė. — Jau kuris laikas niekur jos nemačiau.

Pokalbis prie stalo pasuko kita linkme, ir Feračinis su taure rankoje atsilošė kėdėje, tuo pat metu žvilgsniu atsainiai klydinėdamas tarp aplinkui susibūrusių žmonių. Prie baro pasirodė pianistas Džordžas, paprastai akompanuodavęs Dženetei, susigūžęs jis sudribo ant kėdės ir įbedė nosį į gėrimo taurę. Jis atrodė kažko smarkiai įsitempęs ir susinervinęs, kai kilstelėjo taurę, aiškiai pasimatė, kad jo ranka virpa. Barmenas Lu priėjo kažko jam pasakyti, bet tučtuojau atsitraukė akmenine veido išraiška — matyt, neklystantis barmeno radaras sugavo stiprų „nelįskite prie manęs” signalą. Kažkas buvo negerai.

Feračinis dar keletą akimirkų gurkšnojo savo gėrimą. Paskui padėjo taurę, puse lūpų burbtelėjo atsiprašydamas ir nuėjo prie baro. Jis stabtelėjo greta Džordžo, nežiūrėdamas tiesiog į ji— Kas atsitiko? — paklausė jis pakankamai tyliai, kad niekas iš pašalinių neišgirstų.

Džordžas dar sykį skubiai gurkštelėjo, taip ir nepakeldamas akių.

— Nieko, kas būtų susiję su tavimi, Hari. Tiesiog… šiokios tokios problemos, susijusios su šia vieta. Nesuk sau galvos. — Džordžas buvo akivaizdžiai išsigandęs.

— Kokios problemos? — paklausė Feračinis. Staiga jį apėmė kone panika. — Bet kodėl gi tu vis dar negroji? Kur Dženetė?

Džordžas vangiai mostelėjo ranka link koridoriaus, vedančio į klubą nuo pat paradinių laiptų.

— Ten lyg ir kažkas atsitiko… Tikrai nežinau, kas… Makso kabinete…

Feračinis atsigręžė ir pažvelgė Džordžo rodoma kryptimi. Viena dvigubų klubo durų pusė buvo atvira. Koridoriuje už jų keletas žmonių drabužinėje atsiiminėjo paltus, iš gatvės kaip tik įėjo būrelis naujų lankytojų.

— Kokios gi prob… — pradėjo Feračinis ir ūmai užsikirto. Pro Makso kabineto duris išėjo ketvertas vyrų. Dviejų jis bemaž nespėjo įžiūrėti — probėgšmais šmėkštelėję, jie įsimaišė tarp kitų laiptais kopiančių į gatvę žmonių ir dingo iš akių. Tačiau pakako ir to — Feračinis atpažino Storalūpį ir Gumą Kramtantį Stuobrį.

— Gerai, Džordžai, man regis, aš jau žinau, — pusbalsiu ištarė jis ir atsitraukė.

— Tu nieko negali padaryti! — sušuko Džordžas Feračiniui iš paskos, kai šis pasuko durų link.

— Pažiūrėsim, — niauriai sviedė per petį Feračinis.

Po kelių akimirkų įsiveržęs į Makso kabinetą, Feračinis aptiko ten didžiausią sumaištį. Dekoratyvinis sieninis laikrodis, gėlių vazos, rašomoji mašinėlė, pora paveikslų — visa kas suniokota voliojosi ant grindų. Keletas baldų buvo sulaužyta. Stalčiai ištraukti ir ištuštinti, visur aplinkui mėtėsi popieriai. Maksas linksojo atsirėmęs į stalą, šniurkščiodamas ir spausdamas krauju sumirkusią nosinę prie nosies ir burnos. Viena jo akis sparčiai tino, drabužiai buvo sutaršyti. Feračiniui nespėjus nė prasižioti, pro vonios kambario duris kabineto gilumoje, iš kur girdėjosi vandens šniokštimas, galvą kyštelėjo Marta, apvalaina pusamžė moteriškė, kuri tvarkydavo buhalteriją. Ji atrodė išbalusi ir sukrėsta.

Tada pasigirdo Dženetės balsas:

— Ačiū, Marta. Man jau viskas gerai. Kas gi ten dar?

Feračinis niauriai perėjo kambarį, atstūmė Martą į šalį ir aptiko Dženetę pasilenkusią virš kriauklės. Jos plaukai buvo suvelti, prie nubruožto skruosto ji spaudė drėgną servetėlę. Išvydusi veidrodyje Feračinį, ji pabandė nusišypsoti.

— Sveikas. Dabar jau būsi matęs mane pačios prasčiausios įmanomos būklės.

Pabalęs iš įtūžio, nevaliodamas ištarti nė žodžio, Feračinis tesugebėjo ištiesti ranką ir uždėti ją Dženetei ant peties.

— Čia apsilankė tokie vaikinai… — pradėjo Marta.

— Aš juos mačiau.

— Jie čia viską sujaukė ir vožtelėjo Dženetei, šitaip norėdami paauklėti Maksą, — pasakojo Marta. — Maksas bandė pristverti tą išsipusčiusį beždžionę — ir…

Feračinis spūstelėjo Dženetės petį ir sugrįžo į kabinetą.

— Viskas gerai? — paklausė jis Makso.

Maksas skausmingai linktelėjo.

— Viskas bus gerai. Gal atneštum man gėrimo, Marta? Tik stipresnio.

Virstelėjo durys, ir vidun įėjo Džordžas. Jis stabtelėjo tarpduryje ir priblokštas išvertė akis. — o Viešpatie, man nė į galvą neatėjo… Maniau, jie tiesiog šnekasi. Juk nebūčiau sėdėjęs ten, jei būčiau bent numanęs, Hari, iš tikrųjų… Aš maniau…

— Viskas gerai, — aštriai pertarė Feračinis.

Tada vidun įsmuko Kesidis, jis be garso uždarė duris sau iš paskos ir vienu žvilgsniu apmetė kambarį.

— Susidomėjau, kur tu išsidanginai — maniau, gal reikės paramos, — pasakė jis Feračiniui.

— Ar tu žinai, kas šitie šunsnukiai? — paklausė Feračinis Makso. — Kur jie tūno ir panašiai?

— Džonis žino, bet jo čia dar nėra, — atsakė Maksas. — Štai kodėl jie ir atsivilko taip anksti. Jie ir yra tie patys, kurie pastaruoju metu vis apkartina mums gyvenimą.

Kesidis dirstelėjo į Feračinį. Staiga jis pradėjo kažką nuvokti. Jau buvo matęs tokią išraišką Feračinio veide.

— Nagi, nagi, luktelėk valandėlę, Hari, — perspėjo jis, kilstelėdamas ranką. — Tiktai nepasiduok visokiems beprotiškiems sumanymams, ne dabar…

Po valandos jie vėl susirinko jau šiek tiek aptvarkytame Makso kabinete. Džonis „Šešios Džei” pagaliau buvo čia, kurį laiką pasišnekėjęs jis grįžo į barą paieškoti vieno savo bičiulio, kuris, pasak jo, geriau sugebėsiąs atsakyti į kai kuriuos Feračinio klausimus. Maksas buvo pasišalinęs į vonią kambario gilumoje, valandėlei palikdamas Feračinį su Kesidžiu vienu du.

— Tai beprotybė, Hari, — sušnypštė Kesidis, prislopinęs balsą iki primygtinio kuždesio. — Ar ne tu pats nuolat kalei man į galvą, kad mūsų vykdoma misija yra ypatingai svarbi, kad niekas, absoliučiai niekas neturi sukelti jai nė menkiausio pavojaus. Žinau, tai neduoda tau ramybės, tačiau dabar mes juk negalime vaikytis šitų šunsnukių. Bene tau visai praskydo smegeninė, žmogau?

— Prisidedi ar ne? — lediniu balsu paklausė Feračinis. Jo veide atsispindėjo nepalenkiamas ryžtas. Kesidis beviltiškai atsiduso. Haris buvo nusiteikęs visiškai rimtai, niekur nedingsi.

Daugiau jie nieko nebespėjo kits kitam pasakyti — iš vonios išlindo visas sutvarstytas ir pleistrais aplipdytas Maksas, o iš koridoriaus įėjo Džonis Šešios Džei su kažkokiu žmogumi. Drauge su jais atėjo ir Floidas Lemsonas, jis atrodė gerokai susidomėjęs. Džonis prisėdo ant stalo krašto greta Feračinio ir dvejodamas žvilgtelėjo į jį.

— Nesu tikras, kad pats supranti, kur kiši nagus, Hari, — pasakė jis. — Ledokšnis Brunas kone visą laiką kiūto užsidaręs savo irštvoje Pelheme — namas didžiulis, ir ten nuolatos trinasi bent pora jo gorilų. Iš tiesų tai tikra tvirtovė. Tau net nepavyks prasismelkti vidun.

— Taip? — Feračinis toli gražu nebuvo įtikintas. — Papasakok man apie tą namą, Džoni, — paprašė jis.

Tuo tarpu sandėlyje Bruklino uoste ištisą naktį, kaip visada, plieskė šviesos. Majoras Vorenas, kapitonas Peinas bei seržantas Padis Rajenas triūsė užpakalinėje pastato dalyje, instaliuodami mechanizmo laidus. Priešakiniame kabinete Ana Charkiovič rodė Mortimeriui Grynui keletą pastarųjų savaičių ruoštos ataskaitos suvestinę — ji rinko pranešimus apie kasdieninius, žiniose skelbiamus įvykius ir lygino juos su atitinkamais įvykiais, išlikusiais įrašuose, atsigabentuose iš savųjų laikų. Ana pateikė Grynui ištisą sarašą aptiktų neatitikimų.

— Nerandu jokių skirtumų iki sausio mėnesio, tai yra, to meto, kai čia atvykome mes, — kalbėjo ji. — Tačiau vėliau vis pasitaiko įvairiausių neatitikimų. Tiesa, tai smulkmenos, bet kaipgi jas paaiškinti? — Ji patylėjo, laukdama kokio nors komentaro, tačiau Grynas nepratarė nė žodžio, išsiblaškęs jis atsainiai žvelgė į paskleistus ant stalo popierius. Ana vėl mostelėjo lapu, kurį laikė rankoje. — Štai vienas. Tema: Džo Luiso kova su Džonu Henriu vasario pradžioje. Mūsų mikrofilmuose teigiama, kad Henris buvo nokautuotas antrajame raunde. Tačiau kova, vykusi Medison Skver Gardene prieš porą mėnesių, buvo nutraukta dar pirmajame raunde, suskaičiavus iki penkių. Arba štai dar. Popiežius Pijus XI mirė vasario mėnesį — tačiau anot mūsų įrašų tai atsitiko diena anksčiau nei pranešama čia. Štai tos pačios dienos to paties laikraščio numerio pavyzdžiai — jie nėra identiški. — Ana numetė popierių ant krūvos kitų. — Galėčiau tęsti ir tęsti, bet, manau, ir pats jau supranti, ką noriu pasakyti. Žinau, skamba kaip tikra beprotybė, tačiau įspūdis mažne toks, lyg… na, lyg būtume atsidūrę kažkokiame kitame pasaulyje. Bet kaipgi tai galėjo atsitikti?

Grynas ilgai nieko nesakydamas žvelgė į paskleistus popierius.

— Taip, sutinku, tai iš tiesų labai keista… — pagaliau ištarė jis. Tačiau čia pat pasitempė ir pagyvėjo. — Ir vis dėlto nevertėtų per daug dėl to nerimauti ir šitaip gaišinti darbą. Ištaikęs progą norėčiau peržiūrėti visus tavo čia surinktus duomenis. O tuo tarpu ar nevertėtų tau grįžti pas kitus ir tęsti darbą? Netrukus ateisiu ir aš.

Kai Ana išėjo. Grynas dar kurį laiką sėdėjo, sklaidydamas jos užrašų puslapius. Paskui nukėlė telefono ragelį ir pasakė Haid Parko viešbučio Londone numerį — Anglijoje tuo metu turėjo būti ankstyvas rytas. Operatorė perspėjo jį, kad transatlantinis skambutis gali užtrukti gerą valandą. Užsakęs pokalbį, Grynas patraukė pas kitus padėti darbuotis.

Maždaug po pusantros valandos jis vėl buvo kabinete ir šnekėjosi su apsimiegojusiu Vinsleidu.

— Aš iš paskutiniųjų stengiuosi palaikyti čia tvirtą dvasią ir neleisti niekam pulti į paniką, — kalbėjo Grynas. — Tačiau tiesa yra tokia: ko gero, mes turime problemų. Klodai. Ir netgi labai rimtų.