Operacija „Protėjas” 1

12 skyrius

Nors visuose filmuose paprastai daroma būtent šitaip, tačiau tikrovėje sarginiais vokiečių policijos bei kariuomenės naudojamais šunimis neįmanoma buvo atsikratyti tiesiog pakišant jiems užnuodytos mėsos — šunys buvo pripratinti ėsti tiktai šeimininko paduodamą maistą. Sunku buvo patikėti, kad dobermanai, laisvai lakstantys po visą teritoriją, supančią Ledokšnio Bruno rezidenciją Pelheme, irgi taip griežtai išauklėti, tačiau viena priežasčių, kodėl seržantas Floidas Lemsonas savo darbą atlikdavo geriau nei daugelis, buvo ta, kad jis stengdavosi kuo mažiau spėlioti ir kuo patikimiau apsidrausti. Pasinaudojęs ąžuolo, augančio prie pat tvoros ties atokiausiuoju nuo pastato kampu, šaka, jis permetė į teritoriją maišą, prikimštą senų drabužių ir iškvėpintą anyžiumi, o kai šunys atlėkė patikrinti paslaptingojo daikto, jis mikliai pašovė juos greitai veikiančio trankvilizatoriaus užtaisais iš orinio šautuvo su naktinio matymo optiniu taikikliu. Prieš tai jis ilgai buvo stebėjęs šią vietą tiek dieną, tiek ir naktį, taigi, gerai žinojo, kad šunų yra ketvertas, o sargybiniai po aptvertą teritoriją nesibasto.

Išvydę du žalius Lemsono signalinio žibinto blyksnius, Feračinis ir Kesidis perspėjo Padį Rajeną, kuris slėpėsi vešlioje lapijoje prie pat pagrindinių vartų. Paskui, naudodamiesi virvėmis ir kabliais, jie nesunkiai įkopė į sieną. Visu jos viršumi driekėsi kilpomis sumesta spygliuota viela, o per žiedus buvo perkištas elektros laidas. Taigi, prieš pradėdami brautis vidun, juodu prijungė papildomas elektros grandines, sukurdami aplinkinę srovę, kad netyčia neįjungtų signalizacijos. Tuo tarpu Rajenas nuslinko prie vartų ir pritvirtino nedidelį, smailiu galu, užtaisą, kuris turėjo numušti vartų sklendę, jei vėliau netikėtai prisireiktų skubiai trauktis. Jis pritaisė detonatorių, vieną jo virvutės galą permetė per vartus, kad būtų galima pasiekti iš vidaus, o antrąjį pritvirtino prie paties detonatoriaus. Tada Rajenas atsitraukė į šešėlius ir persiropštė per tvorą tuo pačiu keliu, kurį jau buvo paruošę Feračinis ir Kesidis. Jis aptiko kabaliuojančią virvę, jų paliktą jam, ir netrukus prisijungė prie saviškių jau anapus tvoros. Valandžiukę jie luktelėjo Lemsono, kuris stryktelėjo į kiemą tiesiog nuo šakos ir apžiūrėjo šunis, norėdamas įsitikinti, kad suveikė užtaisai — jie turėjo išjungti dobermanus visai nakčiai. Paskui visas ketvertas įsibrovėlių žąsele tylutėliai patraukė per krūmokšnius link tamsoje dunksančio namo.

Dėl nežinomų priežasčių, kurių nė neketino atskleisti, Mortimeris Grynas sustabdė tolimesnius laiko mašinos konstravimo darbus po kažkokių bandymų, prie kurių plūkėsi ištisą praėjusią naktį ir šį rytą. Be to, kai kurie požymiai bylojo, kad Vinsleidas ir Šolderis strimgalviais grįžta iš Anglijos atgal į Ameriką. Nereikėjo būti dideliu galvočium, kad perprastum, kas slypi už šitų aplinkybių: ko gero, eksperimentai nepavyko. Ką visa tai galėtų reikšti, Feračinis nėmaž nenutuokė, tačiau viena pasekmė buvo visiškai aiški: kariai gavo papildomą laisvadienį. Feračinis įtikino kitus, kad metas pasinaudoti proga ir aplankyti Ledokšnį — šiam vizitui jie jau kuris laikas ruošėsi.

Visą tą popietę ir vakarą stebėdami atvykstančiuosius bei išvykstančiuosius, jie apytiksliai paskaičiavo, kad name, be paties Bruno, turėtų būti devyni vyrai ir trys moterys. Visi tiek pirmojo, tiek antrojo aukšto langai buvo patikimai užsklęsti ir, ko gero, netgi užvirinti, o žibančios šviesos piršo išvadą, kad įnamiai daugiausia vaikščiojo apatiniame aukšte, priešakinėje pastato dalyje. Įsibrovėliams tai pasirodė esą netgi labai paranku, mat paprasčiausias Lemsono nužiūrėtas būdas patekti vidun buvo nedidelis apskritas langelis, įtaisytas aukštai galinėje sienoje, vos vos žemėliau stogo kraigo atbrailos. Tas langas nebuvo užsklęstas — tiesiog „akivaizdu”, kad niekas nesugebėtų prie jo netgi prisiartinti.

Prisiartinę prie namo, Feračinis su Kesidžiu pasuko už kampo ir nėrė į šiaurinėje pusėje tvyrančius šešėlius. Jie užkopė aukštyn vertikalia niša tarp sienos ir išsikišusios skaptuoto akmens kolonos, įsiremdami į jas kojomis bei rankomis. Abu avėjo batus guminiais padais, kurių sukibimas su paviršiumi buvo pakankamai patikimas. Nuo kolonos viršūnės jie nuslinko horizontalia dekoratyvine plytų sienele, tvirtai remdamiesi į ją padais, tik vienoje pavojingoje vietoje prisilaikydami iš mūro styrančiu smaigu. Šitaip jie pasiekė kampą, o iš ten užsiropštė ant stogo. Tamsaus nakties dangaus fone jie persirito per kraigą ir dingo iš akių. Po valandėlės iš viršaus, visai šalia apskritojo langelio, žemyn ėmė leistis kilpomis sumesta virvė, jos galas pasiekė gėlyną, kur laukė Lemsonas ir Rajenas.

Tomis kilpų kopėčiomis Lemsonas ėmė ropštis aukštyn, Rajenas gi tuo tarpu pritvirtino apatinį galą. Kai Lemsonas atsidūrė po atbraila įtaisyto langelio lygyje, Rajenas ėmė judinti virvę, siūbuodamas Lemsoną pirmyn atgal, kad šis pasiektų patį langelį. Trečiąsyk įsupus, Lemsonas sugebėjo į medinį lango rėmą įsmeigti išgaląstą kablį su pritvirtinta prie jo alpinistų kilpa. Tada įsilipo į ją, kad turėtų atramą, knebinėdamasis prie lango. Šis pasidavė greitai, ir Lemsonas įsiropštė vidun. Jis pritvirtino virvę, kad Feračinis ir Kesidis galėtų iš viršaus nusileisti per atbrailą, tuo tarpu Rajenas ėmė sliuogti antruoju virvės galu iš apačios.

— Taip taip, viską supratau, — Brunas Veručinas, žinomas Ledokšnio pravarde dėl pagarsėjusio polinkio į brangenybes ir ypatingo deimantų pomėgio, atsilošė krėsle už savo plataus raudonmedžio stalo ir energingai sulinksėjo į telefono ragelį. Pūsdamas tumulus dūmų jis laikė cigarą vienu sulenktu nykščiu. — Kaip jau sakiau, Pitai, sumanymas toks: susitvarkysime Atlantik Sityje taip pat, kaip kad jie tvarkosi Vakaruose. Tas laivas, kurį Tonis Strala laiko kaip tariamą kazino ant vandens, iš tiesų išplaukia už trijų mylių ribos Santa Monikoje ir per mėnesį atneša tris šimtus tūkstančių baksų pelno. Ar žinojai tai? Taip taip, Pitai, kaip tik taip ir sakiau — tūkstančių. Per mėnesį. Bet mes juos nugnybsime, a, nieko prieš?

Drybsodamas į kampą nustumtame krėsle, užsikėlęs koją ant kėdės prie baro, Bruno leitenantas Fredis Nambersas kilstelėjo antakius ir dėbtelėjo skersai kambarį į Smarkuolį Konahaną, kuris kiūtojo prie durų žiaumodamas gumą ir atrodė mirtinai nusinuobodžiavęs. Konahano veido išraiška nė kiek nepasikeitė, jis nesiliovė įnirtingai malęs žandikauliais.

— Visai teisingai, — tęsė Brunas. — Viskas priklauso nuo to, ar tasai fricas be jokių apgavysčių pasirašys dėl laivo, įgulos ir visų savo operacijų… Vadinasi jis Valis Frišas. Jis turi šiokių tokių problemų su savo pinigėliais, ir aš toje vietoje galiu jį spustelėti… Taip taip, girdžiu tave, Pitai, Valis dabar kaip tik čia, mes deramės dėl šio reikalo. Ne, dar ne, kaip tik dirbame… Gerai, kai tik užbaigsime, tuoj pat tau perskambinsiu. Na žinoma, be abejo. Galėtum ir pasitikėti manim, vaikeli, sutarėm? Negi man kada nors nepavyko susitarti?

Brunas nutėškė ragelį ir pažvelgė į kitus du.

— Pitas pradeda nervintis. Ar nevertėtų mums grįžti atgal ir pažiūrėti, kaip ten vyksta derybos? — Jis pats nusijuokė iš savo pokšto ir pakilo iš užstalės. Nambersas atsistojo. Smarkuolis atsiklijavo nuo sienos, ir abu išsekė paskui Bruną iš nedidelio kabineto.

Jie nulipo storu kilimu užklotais laipteliais, perėjo prabangiai apstatytą holą su daugybe durų ir pasuko į koridorių, pro praviras duris vedantį į kambarį, kuriame keletas galvažudžių žaidė biliardą. Pagaliau nulipo dar vienais laipteliais ir atsidūrė prie uždarytų durų. Brunas dusyk smarkiai dunkstelėjo į jas, ir durys atsidarė iš vidaus.

Kambarys buvo apstatytas labai kukliai, čia buvo tik plikas stalas, spintelė ir keletas medinių kėdžių su atkaltėmis. Čionai kėpsojo dar pora Bruno kvadratinių vyrukų atlaisvintais kaklaraiščiais, jų marškiniai margavo prakaito dėmėmis. Trečiasis vyras, įpusėjęs šeštą dešimtį, iš pažiūros apipešiotas ir iškankintas, kiūtojo kėdėje prie stalo. Jo lūpų kamputis kraujavo, kvėpavo jis dusdamas, sunkiai gaudydamas orą.

Brunas perėjo kambarį ir sustojo, krumpliais pasirėmęs į stalą. Jis nužvelgė belaisvį ir priekaištingai papurtė galvą.

— Kaip gaila, kad tau trūksta smegenų, Vali, — prašneko jis. — Panašu, kad nekaip čia leidai laiką — ir pats šito prisiprašei. Juk sakiau tau, kad esu sukalbamas vaikinas. Ar tau dar nepakako laiko persigalvoti?

— Eik po velnių, kiauliasnuki, — iškošė Frišas pro pusiau sučiauptas lūpas, kurios jau pastebimai tino. Kalbėjo jis su stipriu vokišku akcentu.

Bruno veidas pajuodo. Jis tėškė Frišui stiprų antausį.

— Dar šitaip pašnekėk su manimi, vaikeli, ir aš pačirškinsiu tau padus, supratai? Nagi, o mano kantrybė jau visai baigia išsekti. Duodu tau paskutinę progą pasirašyti popierius, kol dar iš tiesų nesupykau.

Frišas papurtė galvą.

— Šito aš nepadarysiu. O tau visai vertėtų pirma pasičirškinti savo nuosavus taukus.

— Atrodo, bus iš tiesų linksma, — suniurnėjo vienas galvažudžių. Jį vadino Kojelėmis Stebukladarėmis — taip praminė dėl jo du šimtus aštuoniasdešimt svarų sveriančio kūno. Antrasis, vardu Čarlis, bereikšme veido išraiška prisidegė cigaretę.

Brunas dar keletą akimirkų piktai dėbsojo į belaisvį.

— Tuomet atgabenkite čionai damą, žiūrėsim, kaip jam tai patiks, — viauktelėjo jis. Smarkuolis kaipmat apsigręžė ir žengė pro duris.

Frišo akys išsiplėtė.

— Neveikite jos į visą šį reikalą! — pasipriešino jis, mėgindamas stotis. — Tai ne…

Kojelės Stebukladarės vienu smūgiu nubloškė jį atgal į kėdę.

— Verčiau klausykis, kai kalba bosas.

— O kaip manai, kam aš atsivežiau ją čia? Sulošti bridžo partiją? — nusišaipė Brunas. — Jau sakiau tau, kad esu užsiėmęs žmogus. Neturiu kada ilgai su tavim terliotis.

Frišas, regis, pirmąsyk iš tiesų išsigando.

— Bet juk viskas, ką aš darau… šitiek metų darbo… viskas sukišta į šį biznį. Jeigu patenkinčiau jūsų reikalavimus, reiktų visko atsisakyti. — Jis papurtė galvą. — Tu kalbi apie pasiūlymus… taigi, ir siūlyk. Juk šitai… — jis vėl papurtė galvą. — Tai juk apiplėšimas.

— O! Bene girdžiu kažkokią naują intonaciją? Jau linksti bendradarbiauti? — kalbėjo Brunas, pritariamai linkčiodamas galvą. — Ar tai reiškia, kad jau galėsime pasikalbėti. Vali, vaikeli?

— Juk aš visąlaik ir sakiau, kad galėsime pasikalbėti. Bet jūs man vis nesuteikdavote galimybės nė prasižioti. Tik patys kartoj ate: duok duok duok.

Brunas pasuko kėdę ir atsisėdo, alkūnėmis atsiremdamas į atkaltės viršų.

— Gerai, — atsiduso jis. — Pamėginsime dar kartą. Dabar gerai pasiklausyk. Vali, štai kaip viskas yra…

Jo žandikaulis mechaniškai judėjo. Smarkuolis užkopė keletu laiptelių namo gilumoje ir atsidūrė laiptų aikštelėje priešais duris, už kurių buvo palikta mergina drauge su ją saugančiu Činšu. Smarkuolis pabeldė ir šūktelėjo:

— Činšai, čia aš, Konahanas.

Tada jis pasuko rankeną ir stumtelėjo duris. Iš vidaus niekas jam neatsakė, ir vos ėmęs suvokti, kad kambaryje netikėtai labai jau tylu. Smarkuolis pajuto, kaip kažkieno pirštai lengvai patapšnojo jam per petį. Jis automatiškai grįžtelėjo.

Ūmai kažkieno ranka kietai sugniaužtu kumščiu šaute šovė pirmyn ir įsirėžė jam tiesiog į nervų rezginį nosies pagrinde, o kažkieno kelis tuo pat metu smigo į tarpukojį. Nė necyptelėjęs jis susirietė ir išsijungė dargi anksčiau, nei skiausčia plaštaka vožtelėjo jam per sprandą, kad Smarkuolis garantuotai dar kurį laiką neatsigaivelėtų.

Juodai apsirengęs pavidalas su gobtuvu sugavo jį dar nesuspėjusį dunkstelėti ant grindų, o antra panašiai apsitaisiusi pamėklė išniro iš kambario ir, nutvėrusi už kojų, padėjo įnešti suglebusį kūną vidun. Čionai stovėjo jauna, beveik ar ką tik perkopusi trisdešimtį metų moteris, dailaus veidelio ir kukliai apsirengusi. Siaubo apimta ji stebėjo, kaip jie paguldė savo nešulį atokiau nuo durų, už lovos, kur jau gulėjo Činsas. Vienas jų pasilenkęs nukabino Smarkuoliui nuo peties šautuvą, vikriai apieškojo kūną, norėdamas įsitikinti, ar šis neturi ir kitų ginklų, ir pagaliau patenkintas išsitiesė.

— Klausykit, kad ir kas jūs bebūtumėt, aš su visu šituo reikalu neturiu nieko bendro, — įtemptai sukuždėjo moteris. — Aš čia išvis svetima. Aš…

— Cit! — artimiausiasis gobtuvu prisidengęs pavidalas trumpu įsakmiu mostu ją nutildė. Antrasis keletą akimirkų klausydamasis pastovėjo prie durų, paskui linktelėjo.

Jie išginė ją iš kambario ir nuvedė prie kitoje laiptų aikštelės pusėje esančios vonios. Vienas jų ištraukė iš spynos raktą, ir ne itin grubiai, bet įsakmiai įstūmė moterį vidun.

— Pabūk čia, — suniurnėjo jis. — Mes grįšime.

Durys užsivėrė, ji dar išgirdo, kaip spynoje pasisuko raktas. Paskui stojo tyla.

Frišas papurtė galvą, jis atrodė it apdujęs.

— Aš nežinau… Galbūt. Tik neveikite jos į visą šį reikalą.

Brunas su panieka žvelgė į jį.

— Į tavo buką galvą niekaip neprasiskverbia mintis, kad sąlygas čionai diktuoji ne tu, — pareiškė jis. — Tu man skolingas neblogą sumą, o skolos terminas seniai pasibaigęs.

— Aš galiu gauti pinigų, — užprotestavo Frišas. — Tiesa, pastaraisiais mėnesiais sėkmė nuo manęs nusigręžė… Man reikės šiek tiek laiko.

— Laiko tu nebeturi, o man reikalingas tas laivas. Ir būtent aš pasakysiu, kada. — Brunas nutilo ir ūmai suglumęs apžvelgė kambarį. — Koks gi velnias ištiko Smarkuolį? Man rodos, liepiau jam atgabenti čionai damą?

Nambersas gūžtelėjo pečiais.

— Gal jis tiesiog stabtelėjo geroje vietoje?

— Ir ką gi jis ten veikia? Sienas dažo? Nueik jo paieškoti, Kojelės, būk toks geras. Atgabenk juos čionai.

Kojelės Stebukladarės linktelėjo ir apsisuko eiti, tačiau, vos pasiekė duris, vienas biliardą žaidusių galvažudžių atidarė jas iš kitos pusės. Kojelės prasibrovė pro jį ir išnyko. Brunas gerokai susierzino.

— Kas atsitiko, Arči? — paklausė jis įėjusiojo.

Arčis vangiai mostelėjo ton pusėn, iš kurios buvo atėjęs.

— Neveikia telefonas, bose. Pamaniau, kad tau reiktų tai žinoti.

Susiraukęs Brunas dėbtelėjo pirma į Nambersą, paskui — į Čarlį.

— Šito negali būti. Aš tik ką kalbėjau telefonu su Pitu. Netrukus turėsiu vėl jam skambinti. Gal dar kartą patikrintumėte, ką?

Arčis gūžtelėjo pečiais.

— Jau tikrinau. Neveikia.

— O kaip asmeninė linija kabinete? — paklausė Brunas.

— Tikrai nežinau, — Arčis iškišo galvą pro duris ir šūktelėjo aukštyn: — Ei, Makai, ar privati linija kabinete irgi išjungta?

Niekas jam neatsakė. Arčis pabandė dar kartą, šįsyk jau garsiau:

— Makai, kas ten tave apsėdo? Bene apkurtai, ar ką? — Arčis susiraukė. — Kojelės, tu ten? — užbaubė jis. — Tyla. Arčis vėl atsigręžė į kambarį. — Nieko nesuprantu. Kojelės užlipo aukštyn vos prieš sekundę.

Brunas ir Nambersas susižvalgė. Brunas dvejodamas atsistojo, jo veide staiga šmėstelėjo įtarimas.

— Čia vyksta kažkas labai jau keisto, — suniurnėjo jis. Prasibrovęs pro Arčį jis stabtelėjo tarpduryje, žvelgdamas į koridorių ir jo gale aukštyn vedančius laiptus. Visame name tvyrojo nieko gero nežadanti tyla.

— Arči, Nambersai, — Brunas kiekvienam paeiliui linktelėjo galva. — Eisime pasižiūrėti. Čarli, tu pasiliksi čia su Valiu. Visai nenoriu, kad jam šautų į galvą pasivaikštinėti.

Jie užkopė aukštyn tais pačiais laiptais, kuriais buvo užlipęs ir Kojelės Stebukladarės. Biliardo kambaryje ant sienos kabojo keli švarkai, ant žaliojo stalo krašto tebestovėjo pora nugertų taurių, peleninėje tebesmilko cigaretė. Tačiau nesimatė nė gyvos dvasios, ir į Bruno šūktelėjimą niekas neatsakė.

— Turi pagaikštį? — pusbalsiu paklausė Brunas Namberso.

Nambersas pasičiupinėjo pažastį.

— Palikau jį pakabintą ant kėdės kabinete, — ištarė jis. Arčis išsitraukė savąjį pistoletą ir atsigręžęs atidžiai apžvelgė koridorių. Šis buvo tuščias.

— Lipame viršun. Teks pasiimti daugiau žaisliukų, — pasakė Brunas. — Čia vyksta kažkas paslaptingo.

Jis mostelėjo Arčiui eiti pirmam, pats nusekė įpėdžiui. Nambersas sergėjo užnugarį. Jie atsargiai nuslinko atgal į holą ir užkopė kilimu užklotais laiptais aukštyn — niekur niekas nė nekrustelėjo.

Arčis žengė pro duris į kabinetą. O kai vidun įėjo vos per kelis žingsnius atsilikęs Brunas, Arčis jau tysojo kniūbsčias ir bejausmis. O tiesiog priešais įėjusįjį, prie pasliko kūno, stovėjo juodas pavidalas, vilkįs aptemptą tuniką su gobtuvu, o ant jos — diržą bei už juostos užkištus šautuvą, durklą, susuktą virvę, be to, dar įvairiausių įrankių bei šovininę. Brunas kvyktelėjo iš baimės ir šoko pro duris atgal į laiptų aikštelę. Nambersas buvo išgaravęs. Jo vietoje stovėjo antras juodas pavidalas su gobtuvu, jis kaip tik atsigręžė nuo turėklų, o iš apačios atsklido triokštelėjimas — kažkoks sunkus ir suglebęs daiktas krisdamas, matyt, bus sulaužęs kokį nors baldą. Nustvėrę Bruną už marškinių, jie įstūmė jį atgal į kabinetą ir nudrėbė į didžiulį prie stalo stovintį krėslą. Vienas įsibrovėlių sugriebęs už plaukų atlošė Bruno galvą ir pavaišino jį visa serija antausių, kirsdamas tai iš kairės, tai iš dešinės. Paskui smogė jam tiesiog į tuštumą po krūtinkauliu, ir netekęs amo Brunas akimoju nugeibo.

Atsipeikėjo jis skausmingai, gokčiodamas ir iš paskutiniųjų stengdamasis įtraukti bent gurkšnelį oro. Galų gale sukoncentravęs žvilgsnį, jis išvydo vieną užpuolikų bedrybsantį krėsle prie baro, gurkšnojantį iš butelio alų ir taršantį ikrus, kuriuos kabino grėsmingai atrodančio dviašmenio durklo galu. Gobtuvą jis buvo nusimetęs, dabar aiškiai matėsi liesas blyškus veidas, tingios akys, aptriušę šviesūs plaukai bei nusvirę ūsai. Tipas akivaizdžiai smagindamasis dėbsojo į Bruną. Antrasis, stovintis tarp stalo ir suglebusio Arčio kūno, irgi buvo atidengęs galvą, siauros jo akys buvo budrios, skruostikauliai išsišovę — ir išvis šitas atrodė itin nuožmus.

— Ir pagaliau beliko vienas, — pareiškė Kesidis. Jis dar kartą pakabino ikrų iš stovinčios ant baro krašto skardinės ir pasimėgaudamas apsilaižė. — Žinai, bičiuli, tau tikrai nederėtų veltis į dalykus, kurių nesugebi apžioti.

Kelias akimirkas Bruno žandikaulis beviltiškai tirtėjo, ir jis nevaliojo išdaužti nė garso. Jo veidas mirtinai išblyško, kaktą išmušė prakaitas.

— Kas jūs? Ką visa šitai reiškia? — pagaliau išspaudė Brunas. Jis skausmingai gurktelėjo seilę ir apsilaižė lūpas, jo akys baimingai lakstė nuo vieno prie kito. — Klausykit, jei padariau kažką, kas suerzino ką nors iš aukštai sėdinčių mieste ar panašiai, žinokite — aš to nenorėjau. Suprantate, ką turiu omeny? Juk galime draugiškai viską išsiaiškinti. Neturi likti jokių nesusipratimų.

Pasibjaurėjęs Kesidis susiraukė. Jis švystelėjo tuščią butelį į šiukšlių krepšį ir, išsitraukęs iš už diržo savąjį 45 kalibro revolverį, prisimerkė ir nusitaikė į Bruno galvą. Iš siaubo šis tik sugaikčiojo kažką nesuprantamo. Kesidis kryptelėjo revolverio vamzdį ir negailestingai pylė tiesiog į veidą fotografijoje, kabančioje ant priešingos sienos.

— Mes galime pasidalinti verslą, — pasiūlė Brunas, kai nustojo žirę stiklai. — Pusė jums — pusė mums. Kaip norite… Dėl visko galima tartis. Aš sukalbamas žmogus…

Kesidis pykštelėjo į rašalinę, stovinčią ant stalo tiesiog priešais jį. Matyt, Brunas vėl bus kažką ne tai pasakęs. Jis sunkiai nurijo seilę ir ūmai kažkaip keistai pažvelgė į Kesidį.

— O juk tave aš kažkur jau mačiau…

— Mes esame iš Federalinio Draudimo Kompanijų licencijų departamento, — atsakė Kesidis. — Ypač — draudimo nuo gaisrų. Gavome nusiskundimų iš jūsų klientų. — Jis iššovė į stovinčius už baro butelius, paskui — į aukštėliau kabantį veidrodį ir pagaliau peršovė prie lango pakabintą laikrodį. Brunas krūpčiojo nuo šūvių ir žyrančio stiklo žvangėjimo. — Turime oficialiai tau pranešti, kad tavo licencija panaikinama. Dėdei Semui reikia rūpintis savo reputacija, o tavo darbeliai anaiptol nepadeda jam išsaugoti ją nesuteptą. Ar supranti, apie ką šneku — bičiuli?

Tada Brunas prisiminė.

— Juk jūs — tie naujieji vaikinai, įsikūrę Bruklino uoste… tie patys, kurie įsikėlė į senąjį Melouno sandėlį… Tu juk buvai su jais!

— Matau, pradedi suprasti, — pareiškė Kesidis.

Langą akimirksniui nušvietė į keliuką įsukančio automobilio žibintų atšvaitai — tai reiškė, kad Rajenas atidarė vartus. Staiga iš už durų pasigirdo baimingas cyptelėjimas. Vidun įėjo Feračinis, priešais save stumdamas Frišą bei moterį, kurią buvo užrakinę vonioje. Drauge buvo ir dar dvi mergužėlės — apskritagalvė blondinė vilkinti negližė ir siaubingai išsidažiusi raudonplaukė vonios chalatu. Blondinės akys buvo stačiai išsprogusios nuo siaubo; panašu, kad cypė būtent ji.

— Hariu galima pasikliauti — jis būtinai suras ką reikia, — suniurnėjo Kesidis.

Išvydus Feračinį Bruno akys dar labiau išvirto.

— Juk ir jis buvo ten su jais! Klausykit, kad ir kas ten būtų tarp mūsų įvykę, nuo šiol mes paliksime jus ramybėje, tikrai! Aš nemaniau…

— Regis, būsime sugriovę kažkieno planus praleisti romantišką vakarėlį, — pasakė Feračinis, galva mostelėdamas į blondinę ir raudonplaukę. — Šiuodvi, man regis, turėjo būti jo puošmena. — o kas kiti du? — pasiteiravo Kesidis. Moteris vis dar negalėjo nurimti dėl vyriškio mėlynių.

— Priverstiniai svečiai, — atsakė Feračinis. — Mes apsireiškėme akimirka anksčiau nei atėjo jos eilė. O tu taip ir nepakeitei stiliaus, ar ne, Brunai? Man regis, pats metas kažkam tave pamokyti, kaip reikia elgtis su damomis.

Kesidžio žvilgsnis paaštrėjo.

— Žiūrėkit, Bruno veidas jau gerokai raukšlėjasi, — pasakė jis.

— Juk mes galėtume bent keletą raukšlių išlyginti, tiesa? Man regis, kažkur čia turėtų būti skalbykla, kur surastume ir lygintuvą. — Springdamas panieka jis sukikeno, išsirangė iš krėslo ir atsistojo. Lemsonas grėsmingai žingtelėjo pirmyn. Blondinė suklykė.

— Ne! — suspigo Brunas. Jis dribo iš kėdės ant kelių, maldaujamai tiesdamas rankas. — Aš pasitrauksiu… padarysiu viską, ko tik paprašysite, gerai? Nebesukelsiu daugiau jokių rūpesčių! Tiesiog pasakykite, ko jūs norite… viską, ko tik pageidaujate…

— Ko jau nesitikėjau — tai sulaukti šitokios dienos, — prašneko iki šiol dar negirdėtas balsas. — Nesivargink, Brunai, ir nesikelk — šitokia poza tau labai tinka. — Į kambarį įėjo Džonis Šešios Džei, lydimas dviejų savo bičiulių. Paskui juos sekė Padis Rajenas. Džonis apsidairė ir švilptelėjo.

— Nagi, šitie vaikinai iš tiesų pokštų nekrečia! Jie išskynė visą tavo armiją, Brunai. Verčiau jau nusiteik klausytis — mums apie daug ką reikia pasišnekėti.

— Kas gi tie vaikinai? — visai suglumęs paklausė Brunas. — Kaipgi tu sugebėjai susidėti su jais?

— Klausinėj i čionai ne tu, — priminė jam Džonis. — Galima sakyti ir šitaip: tu įkišai snapą į operaciją Brukline, kuri yra didesnė, nei tu pajėgi net suvokti. O tuo užsiimantiems vaikinams tai smarkiai nepatiko, aišku?

Tiek jis ir tepasakė — bet šito visiškai užteko. Iš kiemo tvykstelėjo dar vieno automobilio šviesos. Džonis grįžtelėjo į Feračinį.

— Tikriausiai atvyko likusieji vaikinai. Manau, dabar mes jau susitvarkysime patys. Jeigu jūs, bičiuliai, norite keliauti sau — mes jūsų nelaikysime. Šiaip ar taip, dabar teks aptarinėti šeimynines problemas.

— Turbūt taip ir bus geriausia, — atsakė Feračinis.

Džonis probėkšmais nužvelgė žmones, kuriuos atsivedė Feračinis.

— Šitas dvi katytes aš pažįstu, — pareiškė jis, galva rodydamas abi merginas. — Ar bent nutuokiate, kas galėtų būti likusieji du?

— Jie niekuo dėti. Tiesiog Brunas gviešėsi juos šiek tiek pastumdyti. Nori, kad pasiimtume juos drauge?

— Žinoma, kodėl gi ne? Ir dar kartą ačiū.

— Šiaip ar taip, mums tai buvo vienas malonumas, — atsakė Feračinis. Jis dirstelėjo į greta stovinčius vyrą ir moterį. — Gal jus reikia pavėžėti?

— Taip — jie mus atsivežė čia, — atsakė vyras.

— Gerai, eime, — pasakė Feračinis. — Mes pristatysime jus namo.