Kaulų daina

5

Donalas pakirdo 05:23, septyniomis minutėmis anksčiau nei nuskambėjo žadintuvas. Košmaro pabaigoje, kuris verpetais ištirpo iš atminties, lyg kriauklės skylėje prasmengantis skystis, jis įtarė girdįs blėstantį klyksmą. Sąmonėje garsai veikiai nuščiuvo.

Nusilengvinęs tualete leitenantas atsuko čiaupą, atsigėrė sūroko vandens — bent tiek gerai, kad vandentiekis veikė — ir užsitempęs seną, juodą sportinį kostiumą išėjo laukan. Taip anksti gatvės plytėjo tuščios.

Šimto pėdų aukštyje tiesia linija praskriejo departamento žvalgybinis šikšnosparnis; Donalas pasisveikindamas mostelėjo ranka. Galbūt vėliau vienas iš žvalgybos magų, perėmęs šikšnosparnio prisiminimus, jį atpažins.

Ties akmeniniu cokoliu leitenantas, kaip įprastai, į angą įkišo policininko ženklelį ir, kai brūžuodamos žemę atsivėrė durys, ėmė leistis spiraliniu laiptatakiu.

Ar jauti?

Donalas sustojo, virptelėjo, liepė sau liautis kvailiojus. Aplinkui nieko nebuvo. Pajudėjęs iš vietos jis pėdino apačion, kol pasiekė katakombas.

Tuomet ristele leidosi bėgti per senovinį akmeninį grindinį.

Ar jauti dainą?

Kūną nutvilkė šaltis, bet Donalas prisivertė padidinti tempą, kurį išlaikė, kol įšilo raumenys. Pagaliau atsidūrė su žeme susiliejusių sarkofagų oloje.

Ar girdi?

Jis nuskuodė sparčiau jausdamas, kaip nervus braižo vaizduotės

— žinoma, kad vaizduotės — nagai, tarytum odą pervėrę kabliukai.

Ar girdi kaulus?

Parsigavus atgal prie akmeninių laiptelių, Donalo rankos drebėjo. Kylant viršun, šlaunų raumenys suglebo; širdį pervėrė baimė, jog kojos sulinks, ir jis nubildės žemyn. Maža to, atsidarydamos,' gremždamos asfaltą, durys trumpam užstrigo, o leitenantą nuo galvos iki kojų pirštų sukaustė stingdantis siaubas.

Netrukus jis išsvirduliavo ant šaligatvio ir pasuko namo.

Popiet Donalas leido sau nusnūsti ant užpakalinės patrulinio automobilio sėdynės. Pasitreniruoti šaudykloje neturėjo galimybės, todėl atsibudęs dar kurį laiką akių neatmerkė — pasistengė nugrimzti į transą.

Jis įsivaizdavo gniaužiąs ginklą ir pliekiąs tiesiai į gyvybiškai svarbius taikinio organus. Galop pratisai, trūksmingai atsidūsėjęs grįžo į realybę.

— Ei, leitenante, kavos norėsit?

— Jei tik pridėsit spurgų.

— Suorganizuosim.

Porelė uniformuotų pareigūnų, Beldenas ir O'Greidis, paliko jį miegoti salone, patys slankiojo netoliese tam atvejui, jeigu juos kviesdama sucyptų racija. Nūnai abudu sėdo į automobilį ir jį išsuko iš skersgatvio. Sustabdė mašiną priešais „Riebių saldybių“ krautuvėlę, virš ultavioletinių, stovėti draudžiančių linijų. Į konditeriją užsuko Beldenas.

— Jam patinka kreminiai tarantulai, — partneriui įkandin murmtelėjo O'Greidis. — Nuo kurių pajuoduoja dantys.

— Nuostabu.

Tačiau Beldenas nupirko paprastas ir bruknėmis įdarytas spurgas, kokias būtų užsisakęs Donalas, bei kavos puodelius, aplipdytus gyvatės oda, užpildytus pusėtino skonio gėralu. Kokybė neprilygo kiekybei.

— Pasinėrėte į kultūrą, leitenante? — Beldenas, įsitaisęs priešakinėje keleivio vietoje, savo puoduko dangtelyje atšovė miniatiūrinius šliužo nasrus. — Mėgaujatės opera?

— Žinoma, mano mielas drauge. Nugrimzdau į kultūrą iki kaklo.

— Kiek girdėjau, toji primadona — tikra gražuolė. — Už vairo sėdintis O'Greidis atsikando spurgos, užgėrė ją kava ir tebečiaumodamas paklausė: — Ar ji išties tokia žavi, kaip kalba žmonės?

— O, taip, — siurbčiodamas kavą švelniu balsu atsakė Donalas. —Iš tiesų.

Antrasis pasirodymas nustelbė premjerinį. Žiūrovai, kurių ratą sudarė turtingi, bet ne patys įtakingiausi miesto gyventojai, plojo nesivaržydami. Triumfo nuotaika, persmelkusi atlikėjus, pakylėjo juos į naują lygmenį.

Iš visos širdies dainavo ne vien primadona, bet ir kiti operos veikėjai. Pravirkdyti publiką pavyko dar keliems solistams, kurie sugebėjo įsiskverbti į klausytojų sielas ir jas apipinti emocijų raštais.

Šįkart broliai Brodovskiai budėjo užkulisiuose — paaiškėjo, kad naują postą jie išprašė iš Levisono, — ir po spektaklio Elas, aukštesnysis, trūktelėjo Donalą prie savęs.

— Po šimts, leitenante, akių mums nemuilinote. Dvidešimt plikų kūnų, visur siūbuoja stambūs papai… Badui teko prigulti.

— Eee… malonu, kad atkreipėte dėmesį.

Brodovskis nusiūbavo šalin palikdamas Donalą spėlioti, ar jie išties matė dvi dešimtis nuogų moterų. Galbūt Elas kerštaudamas paprasčiausiai erzinosi?

— Ei, kaip laikaisi? — pasiteiravo Levisonas. — Ko spoksai buku žvilgsniu?

— Mąstau apie strateginius reikalus. Ar Petrovas ir Dūkesnis jau pasirengę ją įsodinti į automobilį?

Sakydamas „ją“, Donalas kalbėjo apie primadoną.

— Taip. Ji vis tiek važiuos į „Penkis metų laikus“?

— Aha. Gardžiuosis septynių patiekalų vakariene. — O leitenantas su kitais pareigūnais stovės aplinkui ir žiūrės. — Su visais priedais.

— Pats jau užkandai?

— Aišku. O tu?

— Atsinešiau sumuštinį su pupelių daigais. Man jį vakar paruošė Tilė. Ką valgei?

— Dvi spurgas su bruknėmis. Užsigėriau didžiausiu puodeliu kavos iš „Riebių saldybių“. Draugiją palaikė Beldenas ir O'Greidis.

— Iš „Riebių saldybių“? — Levisonas atsiduso. — Prakeiktas laimės kūdikis.

Neilgai trukus laukan išniro primadona kartu su įkyruolių bei gerbėjų palyda. Įdomu, paklausė savęs leitenantas, ar tie prielipos jai niekada neįgrįsta?

Atsisėdęs Beldeno ir O'Greidžio automobilyje Donalas žvalgėsi į gatves. Jo skrandį traukė rėmuo, bet dėl to buvo kalta ne prasta kava, o supratimas, jog žudikas gali tykoti bet kur.

Operatyvinės grupės nariai vėl užėmė savo pozicijas. Trijulė vyrų kiaurą dieną praleido „Penkiuose metų laikuose“, maišėsi vyriausiajam virėjui po kojomis, stengėsi, kad jų nepastebėtų lankytojai. Donalas asmeniškai apėjo postus, pasidairė aplink restoraną, akimis ieškodamas bet kokių neįprastų, šioms vietoms nebūdingų smulkmenų, tačiau nieko nerado.

Dar po trijų valandų visi parvažiavo į „Pavyzdį“.

Leitenantui, teoriškai, darbo laikas baigėsi, bet jis neatsispyrė norui pasivaikščioti koridoriais ir užsukti į tarnybines patalpas. Prieš išeidamas iš viešbučio, šnektelėjo su Šonovanu, kuris niekuomet nemiegodavo — bent taip atrodė.

Kai Donalas grįžo namo, jau buvo vėlu.

Kitą rytą atsikėlė septintą, apimtas noro pabėgioti. Gatvėse daugėjo transporto priemonių, bet jis nudriuokė šaligatviais, užuot leidęsis į katakombas. Antžeminiame lygyje negirdėjo jokių kuždesių.

Palakstęs išsimaudė duše, kur stovėjo po karšto vandens čiurkšlėmis, kiek širdis geidė, nes šįsyk vandentiekis veikė be priekaištų, pusryčiams užkando kiaušinienės, apsirengė švariais marškiniais ir kita eilute, kurią išvalė garais „Fozio pokštuose“.

Berods, išaušo gera diena.

Dieninis spektaklis sutraukė visai kitokius žiūrovus; salę okupavo tėvų lydimi vaikai. Jie kūkčiojo ir juokėsi tuomet, kai reikėdavo, nors siužeto vingių, žinoma, nelabai suprato.

Donalas pagaliau perprato įmantrią istoriją, kurioje sumišo naivumas ir ambicijos, socialinis teisingumas bei kerštas. Kai primadona palinkdavo virš žuvusio princo Turolo ir užgiedodavo paskutinę ariją, jis pasislėpdavo tamsiausiuose šešėliuose. Būtent tada profesionalūs policininko instinktai nusilpdavo, ir leitenantą užliedavo keista, paslaptinga širdgėla.

Vėliau daLivnova sugrįžo į viešbutį atsipūsti, Donalas savo ruožtu pavaikštinėjo aplink „Pavyzdį“. Kartą tarp purpurinių taksi išvydo tamsią „Žiežulą“ ir prisiminė matęs automobilį prieš savaitę, stovintį netoli energijos valdybos komplekso.

Mašina atrodė neįprastai, bet anaiptol nebuvo unikali. Prie jos prisiartinus, apšvietimas priblėso, ir iš vietos pajudėjusios „Žiežulos“ salone Donalui, deja, įžiūrėti vairuotojo nepasisekė.

Vakare primadona turėjo keliauti atgal į Myriovilkio teatrą. Limuziną, riedantį per miesto centrą, kaip įprastai apsupo du niekuo neišsiskiriantys ir pora patrulinių automobilių.

Tokiu paros metu eismo srautai gerokai išaugdavo, todėl leitenantas pareikalavo, jog daLivnovos limuzinu važiuotu ir Levisonas su Dukesniu — taikliausiu departamento šauliu, jei tik į taikinius tekdavo pliekti iš arti. Viešnia užsiplieskė pykčiu ir aprimo tik tuomet, kai Levisonas pasiteiravo, kokia kvėpavimo metodika ji naudojasi, kad taip praplėstų balso diapazoną.

Pastangos peršokti prie kitos temos Donalui pasirodė nenatūralios ir perdėm akivaizdžios, tačiau Levo manieros — kaip visada — kažkaip padėjo nukreipti pokalbį norima vaga. Galbūt todėl, kad jis bendravo susitelkęs, iš pažiūros, degdamas troškimu išgirsti atsakymus į savo klausimus.

Šį vakarą broliai Brodovskiai budėjo priešais teatro fasadą.

— Leitenante, mes privalėjome užimti kitas pozicijas. Ten tiek daug nuogų kūnų, kad nepajėgėme susikaupti…

Donalas užsiėmė eiliniais patikrinimais: apžiūrėjo priešingų statinių langus, nužvelgė minią dairydamasis neįprastos kūno kalbos.

I sargybinio kailį įsijautė trečią dieną iš eilės. Darbas pamažu virto rutina.

Pavojinga rutina.

Šeimai, įsitaisiusiai dešiniojoje, viršutinėje, ištaigingoje ložėje, Donalas pareiškė esąs vienas iš teatro administratorių ir turįs pasirūpinti, jog vertingiems svečiams nieko netrūktų. Vyras didžiuodamasis išpūtė krūtinę ir tarė atžaloms, kad gyvenime svarbiausia yra tapti įtakingam.

Žmona nebyliai palinksėjo, sugerdama į save aplinkinius vaizdus, tačiau, kai visa šeima susėdo, jos akyse lyg ir sužybčiojo pašaipa. Vaikai priminė motiną, kas, Donalo nuomone, buvo visai neblogai.

Šviesos prigeso.

Sudundėjo būgnai, orkestras užgrojo uvertiūrą.

Pirmieji du veiksmai, kaip ir anksčiau, atėmė žadą. Per pertrauką leitenantas apėjo salę ir patraukė į užkulisius. Visur ramu.

Ne. Apsižvalgyk dar sykį.

Nes Donalą užvaldė įsitikinimas, jog į savo pareigas jis ėmė žiūrėti atsainiai. Čia rimtas reikalas. Grįždamas atgal tuo pačiu keliu, akimis pervėrė kiekvieną atlikėją ir scenos darbininką, įsistebeilijo į pastolius, galiausiai patikrino, kas slypi už užuolaidų. Į salę nusigavo tarnybiniais laipteliais, nepatingėjo apeiti visų ložių.

Tvarka.

Pertraukai artėjant į pabaigą, žiūrovai vorelėmis grįžo į savo vietas. Donalas liko stovėti prie pirmo aukšto durų, greta tvarkos prižiūrėtojo. Prasidėjusį trečią veiksmą jis stebėjo iš šešėlių, kaip visada, užburtas primadonos balso.

Leitenantas paplojo drauge su kitais; ketvirtas veiksmas, užsibaigiantis princo Turolo mirtimi, jį prikaustė labiau nei per pirmus kartus. Kai princas sukniubo ant akmeninio suolelio ir prisipažino mylįs ledi Arlą, primadona atsigręžė į auditoriją.

Plačiai išskėtusi rankas ji užgiedojo ariją, ir būtent tuo momentu įvykiai pakrypo netikėta eiga.

Oru nuvilnijo tamsa, kiekvienas žmogus salėje atsisėdo tiesiau ir įsitempė.

Donalas nesureagavo.

Ant scenos grupelė atlikėjų, princo sąjungininkai, kurie jį išdavė, sustingo it statulos… tačiau primadona vis dar dainavo širdį draskančią ariją nesuvokdama, jog kažkas nutiko.

Po sekundės pirmos trys eilės žiūrovų vieningai atsistojo. Donalas tegalėjo žiopsoti virtęs akmens luitu, kaip ir likusieji. Priešakinė eilė pajudėjo pirmyn, kitos dvi sutartinai žygiuodamos išsiliejo į tarpueilius.

DaLivnovos balsas virptelėjo.

Transas. Privalau…

Stovintys žmonės, maždaug šimtas vyrų bei moterų, pasišalino atokiau nuo sėdimųjų vietų ir per žingsnį pasislinko į priekį. Paskui dar per vieną.

Lyg per makabrišką šokį.

…iš jo ištrūkti.

Apkerėta, bereikšmius žvilgsnius spinduliuojanti šimtinė artinosi prie scenos. Muzikos garsai išblėso, primadonos balsas nutyko. Moteris nevaliojo nė pakrutėti, bet ją suparalyžiavo ne burtai, o baimė.

Štai kas atsitiko kituose teatruose. Dalis supančiotos Donalo sąmonės perprato, jog visi pranešimai ir straipsniai, skaityti per pasiruošimo procesą, melavo. Jėgos, viešoje vietoje gebančios apžavėti šimtą žmonių, nesunkiai pakoreguotų visų čia esančių prisiminimus.

Leitenanto viduje kažkas spragtelėjo.

NE.

Vos tik atgijo per apmokymus suformuoti, nuo transo sergėjantys įgūdžiai, galvoje, rodės, garsą išgavo medinė strektė. Kūną kaustantys ledo sluoksniai nuslinko ir ištirpo.

Judinkis.

Donalas pritūpė, nužvelgęs auditoriją suvokė, kad statulomis tapo visi, netgi Petrovas, teoriškai, pasirūpinęs apsauga nuo transo.

Judinkis, tučtuojau.

Muzikantai sėdėjo apmirę, šimtinė žiūrovų stūmėsi pirmyn, leitenantas savo ruožtu nurūko tuščiu tarpu ir šoko į orkestro duobę.

Kiekvienas instrumentą gniaužiantis žmogus lyg po signalo į Donalą pasuko sustiklėjusias akis. Į pareigūną mėgino įsikibti ištiestos rankos, tačiau jis alkūne smogė violončelininkui, spyriu šalin nutrenkė smuikininkę ir pirštais užsikabino už scenos krašto.

Leitenantas prisitraukė aukštyn, nusispardė rankas, graibančias jo kojas, išsiropštė iš duobės ir atsitūpė.

— Eime, Marija!

Nuskambėjęs vardas pagelbėjo primadonai išsivaduoti iš sąstingio. Ji pašaudė žvilgsniu paniškai šnopuodama ir nusiūbavo atbula. Užnugaryje atsisėdo princas, kiti atlikėjai darniai žengė į priekį.

Mėšlas.

Donalas pripuolė prie daLivnovos, apkabino ją per juosmenį:

— Mums reikia bėgti. Suprantat?

— Taip…

Jis norėjo įspėti moterį, kad šioji liautųsi taip pūkštavusi, tačiau kažkas, galbūt dainavimo pratybos, privertė ją giliai įkvėpti ir aprimti.

— Kur? — paklausė primadona nusimetusi batelius.

— Kairėn.

Kartu su daLivnova, kurią tebelaikė už liemens, leitenantas nuskubėjo į scenos šoną. Kai abu nėrė į užkulisius, jų pusėn rankas ištiesė darbininkas. Donalas alkūne iš apačios kirto vyrukui į pasmakrę. Jiedu pralėkė pro nokautuotą žmogų, nubildėjo laipteliais ir pasiekė avarinį išėjimą. Primadonos gelbėtojas kojos smūgiu atšovė velkę ir pravėrė duris.

Kitapus tarpdurio driekėsi tamsus skersgatvis, bet, nespėjus išnirti laukan, į moters suknelę iš užnugario įsistvėrė trys vyrai, kurie unkstesnėje scenelėje atliko ietininkų vaidmenis.

Donalas atsigręžė, iš viršaus užvožė artimiausiam į kaklą — tiesiai į dešimtuką, — ir žmogus sudribo, bet iš šešėlių jau slinko pamaina. Antrajam vyrui jis spyrė į kelį, iš po kojų išmušė tvirtą pagrindą, čiupo už galvos ir ją perkreipė.

Primadona vis dar grūmėsi su trečiuoju, todėl leitenantas iš perpetės dėklo išgriebė „Magnusą“, buože trenkė žmogui per sprandą ir jį nugriovė.

— Bėgam.

Nuo grindų pakilo vieno iš kritusių ietininkų pirštai, tačiau Donalas juos užmynė, išgirdą glitų trekštelėjimą, pastūmė daLivnovą link išėjimo.

Lauke pritūpė. Ties gatvės kampu kulniuojantis praeivis ūmai sudrebėjo ir lyg ant medinių kojų pasuko į skersgatvį.

Apžavėtas.

Tanatas rautų. Kaip toli gali pasklisti kerai?

— Eime ten.

Už teatro Donalas nukūrė pirmas, primadona stengėsi neatsilikti. Žemė buvo šalta ir kieta, o moteris skuodė basa. Jie šonu aplenkė stiklo šukes, numesto alaus butelio duženas, kurios blykčiojo šviesos atspindžiais.

Priešais nudriko kitas skersgatvis, pernelyg siauras, kad bėgliai išsitelktų vienoje gretoje, ir velniškai panašus į potencialius spąstus, tačiau jie neturėjo iš ko rinktis. Donalas nusitempė daLivnovą iš paskos.

Netrukus jiedu išlėkė į Devyniasdešimt antrąją gatvę.

Ryškus apšvietimas, burzgiantys automobiliai, praeivių minia: maždaug dvidešimčiai sekundžių leitenantui dingojos, kad pavojus nebegresia. Jau ketino susistabdyti purpurinę taksi, bet pamatė, kaip grupelė turistų, rankose laikančių fotoaparatus, sudrebėjo, ir jų akyse nušvito bereikšmiai žvilgsniai.

Apkerėti žmonės atsigręžė į primadoną.

Ji tapo traukos centru.

Kad ir kur jie mėgintų slėptis, transo burtai seks iš paskos ir paveiks kiekvieną, esantį daLivnovos akiratyje. Lyg kokia infekcija. Donalas trenksmais nustumdė atkištas turistų rankas ir timptelėjęs moterį — „…ime“ — privertė ją pajudėti.

Baltos suknelės petnešėlė nuslydo žemyn, ir leitenantas pastebėjo sušmėžuojant krūtį ' o, Hade, dabar tam nėra laiko, — paskui išvydo akmeninę, už žmogų platesnę, kitapus Lobių gatvės stūksančią koloną.

Jis įgrūdo ginklą atgal į dėklą, suėmė primadoną už kairiojo riešo, pats pritūpė. Išsitiesė užsimetęs ją ant peties tarytum ugniagesys, gelbėjantis gaisro auką.

— Laikykitės.

Donalas pasileido tekinas.

Užstaugė garso signalai, ūmai susidūrė ir stiklo druzgų liūtimi apsipylė du automobiliai, nes užburti vairuotojai nukreipė dėmesį į sprunkančią porelę. Donalas bėgiojo kas dieną, ištisus dvidešimt metų, todėl dabar, nardant tarp transporto priemonių, jį užvaldė savotiškas džiūgavimas. Nors pečius slėgė primadonos svoris, leitenantas lengvai iššoko ant priešingo šaligatvio, atsivedėjęs spyrė, ir priešais stovintis žaliūkas susmuko.

Dar už dvidešimties jardų Donalas pasilenkė, vos nenumetė primadonos apčiuopomis ieškodamas piniginės, rado ją ir iškrapštė policininko ženklelį, kurį tučtuojau įplojo į plyšį, žiojintį akmeninėje kolonoje.

Metalinės durys atsivėrė, kitoje slenksčio pusėje buvo matyti žemyn vedantys laipteliai.

— Jūs pirma. — Jis įstūmė moterį vidun. — Paskubėkit.

— Taip…

Basas daLivonos kojas nudažė kraujas. Ji galėjo paslysti, bet Donalas, neturėdamas kitos išeities, švelniai niuktelėjo primadonai, pats smuko pro ertmę, ir įstatė ženkliuką į spynos mechanizmą. Link cokolio artėjo tuzinas apkerėtųjų, o durys vėrėsi labai lėtai…

Velnias, velnias, velnias.

…tačiau užsidarė laiku. Artimiausiu metu pavojus negrėsė.

— Jie prašilau…

— Ne. Judinkitės. Mus apsaugos akmens sienos ir atstumas.

Nusikratyti kerais pavyks tiktai pasitraukus atokiau nuo žmonių.

— Kur?

— Tiesiog leiskitės.

Gruoblėtą tunelį, nutįsusį laiptatakio apačioje, jie pasiekė maždaug per dvi minutes.

— Ar čia?.. Kur mes, detektyve? Katakombose?

— Vadinkite mane Donalu. Ir taip, mes katakombose.

Jie sparčiai, kone bėgte, žingsniavo pirmyn. Donalas mielai būtų nudūmęs, bet primadona nesugebėtų išlaikyti tempo.

Garsas…

Leitenantas sustojo kaip įbestas.

— Kas atsitiko, de… Donalai?

Kažkur iš priekio sklido prislopintas gausmas.

— Mums teks pasukti kitu keliu. Nedelsiant.

— O…

Klupčiojančią, pusiau ristele siūbuojančią daLivnovą jis traukė sau iš paskos, kol nėrė į dešiniąją tunelio atšaką. Tuomet moteris nusikratė vedlio ranka, bet tebesvirduliavo pavymui.

— Jūs nežinote, kur eiti?

— Šiuose požemiuose nesilankau.

— Mėšlas.

Žodis visiškai nepritiko primadonos lūpoms.

Miesto katakofnbos nesijungė į vientisą raizginį, bet atskiri jų tinklai išplisdavo per daugelį mylių. Kartais jas susiedavo metro arba kanalizacijos sistema.

Tolumoje pasigirdo duslus bildesys.

— Ar galite judėti sparčiau?

— Vardan Hado…

— Galite?

— Taip.

Kai kurie iš vietinių sarkofagų atrodė tokie seni, kad viso labo priminė akmeninius kauburius. Kiti buvo iškalti visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius. Bėgliai nesustodami pro juos prašvilpė.

Ar jauti kaulus?

Donalas suvirpėjo.

— Fui.

— Kas yra?

— Nieko. Greičiau.

Jie paspartino žingsnį.

Ar bučiuoji jos kaulus?

Nukurnėjus per erdvesnę olą, Donalą persmelkė šiurpūs pojūčiai. Sąmonėje sužybčiojo keistų vaizdų nuotrupos. Jį apėmė alkis, tarytum kiekvienai kūno ląstelei būtų magėję… kažką sugerti.

Ar jauti dainos skonį?

Laimei, gan veikiai sarkofagai liko užnugaryje, ir nemalonūs jutimai išblėso. Jie prisiartino prie uždarytų keraminių durų, ant kurių puikavosi delta formos ženklas su mu-pi-tau emblema. Municipalinio požeminio transporto departamentas.

Donalui įspraudus ženklelį į plyšį, bemat sureagavo avarinis užraktas. Atsilošęs jis tempė duris, kol šios sucypė ir pakrutėjo.

— Jūs pirma.

— Ten tamsu.

— Žinau. Eikite.

Primadona smuko per slenkstį, leitenantas šoko įkandin ir užtrenkė duris. Kai spyna spragtelėjo, veidus paglostė švelni spaudimo banga. Jiedu atsidūrė pneumetro sistemoje, aklinoje tamsoje.

— Stverkit mano delną. Gerai… ištieskit kitą ranką į šoną, kiek tik pajėgiate.

— Aišku.

— Ką nors apčiuopiate?

— Ne…

— Tuomet šekit paskui mane.

Donalas nužingsniavo pirmas. Prieš paliesdamas tunelio sieną, į jokias kliūtis neįsirėžė.

Gan ilgai, o gal tik dešimt minučių, jie ėjo pirštais braukdami per akmeninį paviršių, kol galiausiai užgriebė elastingos medžiagos, turbūt gumos, lakštą, kuris atstojo dulkes sulaikančią uždangą.

Sienelėje leitenantas surado statmeną plyšį, praskyrė jo kraštus. Vyzdžius pakuteno užuominos į šviesą, ir Donalas sumirksėjo.

— Mes saugūs… — murmtelėjo primadona.

— Galbūt. — Jis padėjo daLivnovai prasibrauti pro skylę. — Bet stenkimės nepakliūti kitiems į akis. Aplinkui netrūksta MPTD darbininkų.

— O apžavai…

— Veiks ir čia, — šiurkščiu balsu atsakė Donalas.

— Ką gi mums daryti? Ar jie išsikvėps?

— Ne, kol esate gyva. — Leitenantas suėmė ją už pečių. — Pasikliaukit manimi. Aš paieškosiu kokios nuošalios vietos, kur rasime telefoną. Užteks vieno skambučio, ir iš Fortiniumo atskris federaliniai kerėtojai, kurie geba išsklaidyti bet kokius burtus.

— Supratau…

— Jų sraigtasparnis pakils į orą per kelias minutes. Man tereikia…

— Telefono. Eime ten?

— Taip.

Tamsioje metro tunelio atšakoje jie įžiūrėjo platforminį vežimėlį. Tiksliau sakant, pamanė Donalas, dreziną— našlaičių prieglaudoje vaikai taip vadindavo stalelį su ratukais.

Tansporteriui energiją, regis, tiekė bėgiai. Juo akivaizdžiai naudodavosi žmonės iš techninio aptarnavimo; nelaimei, tolėliau, apšviestame plote triūsė darbininkai. Leitenantas nenorėjo vogti drezinos, nebent taip pasielgti priverstų būtinybė.

Vežimėliu strimgalviais bildant į tamsą, galbūt tiesiai į artėjantį pneumetro vagoną, apsaugoti primadonos nepavyktų.

Moteris pirštais suspaudė jo žastą — demonstravo primatų reakciją į pavojų, tarsi jauniklis, baugščiai prilimpantis prie suaugusiojo.

Staiga koridorių pervėrė serija pokšėjimų, užgriaudėjo atgijęs kompresorius. Kurtinantį triukšmą papildė keletas plerpiančių pneumatinių grąžtų.

Donalas su primadona slinko dulkėtu keliu, laikydamiesi atokiau nuo aukštos įtampos bėgio. Galop pasiekė iš dešinės iškilusią platformą: uždarytą stotelę. Truputį toliau riogsojo nešiojami prožektoriai ir masyvus kompresorius; darbininkai, matyt, tūnojo kažkur tunelyje.

Ar girdi kaulus?

Kakofoniškame griausme turbūt keistai susipynė garsai… Ne. Donalas išvijo pašalines mintis iš galvos. Veiklos jis turėjo iki kaklo.

Užsikoręs ant pilkos, apleistos platformos, padėjo užlipti daLivnovai. Jiedu pasuko į trumpą koridorių, ieškodami technikų kontoros. Lyg iš niekur priešais išdygo storapilvis vyriškis dideliais ūsais.

O, Hade…

Leitenantas smogė delnais, įtėkšdamas storulį į kietą, keraminėmis plytelėmis apklijuotą sieną, tuomet suvarė alkūnę žemiau krūtinkaulio. Ūsočius sudribo žiopčiodamas kaip į krantą išmesta žuvis.

Dejuodamas liko tysoti ant žemės.

Donalas pasvarstė, ar nevertėtų jo surišti, tačiau pasižvalgęs nerado jokių pagalbinių priemonių. Be to, negalėjo gaišti laiko. Peržengė žmogų ir atidarė duris, Įėjo į kontorą. Ant sienos išvydo tuščią telefono lizdą — apvali ir juoda ertmė atrodė it pašaipiai išplėsta akis.

— Kodėl…

Primadonos balsas.

— Kas yra?

— …jo nenužudėte? — virpantį pirštą moteris nukreipė į drybsantį žmogų.

Jei tas šunsnukis atsigaivelės, mums galas.

Nors ir nepagrįsta įrodymais, nuojauta tvirtino, esą jei pargriautą storulį užvaldys kerai, labai tikėtina, jog į transą panirs ir tunelyje triūsiančių remontininkų brigada. Tokiu atveju, jiedu pakliūtų į aklavietę.

— Ar jis priešas?

— N-nežinau.

Ant sienos kabėjo mėlynais ir baltais dryžiais išmarginta metro diagrama, stalą dengė tokio paties dydžio žemėlapis.

Ji nė neatsiminė mano vardo.

Koks skirtumas. Dabar svarbiausia išsiaiškinti, kur jie pateko ir kur galėtų nukeliauti.

Bet iš pradžių priminsiu, kas aš toks.

Tuščia stotelė priklausė apleistai Dvidešimt trečiosios linijos atšakai.

Turbūt jau užmiršo, kaip į mane kreiptis.

Donalas pirštu atsekė sankirtas. Iki policijos štabo — mažiau nei dvi mylios, bet reikiama linkme nevedė nė vienas tunelis. Norint nusigauti į vietą, teks trys… ne keturis kartus persėsti.

Bet kiekviename užgrūstame vagone, ant kiekvienos sausakimšos platformos jų lauks minios žmonių, galinčių transformuotis į kraugeriškus parazombius.

— Mėšlas, mėšlas, mėšlas.

— Kas atsitiko, D-Donaldai?

Leitenantas nepakentė, kai jį vadindavo Donaldu.

— Nieko. — Diagramoje pasisekė įžiūrėti tinkamą maršrutą. — Radau kelią.

Į porelę įsispoksojo ant grindų susmukęs žmogus.

Tanatas griebtų.

Donalas spyrė jam į smilkinį.

— Sakėt, kad jis ne priešas.

— Aha, bet… — leitenantas įbedė žvilgsnį į sąmonę praradusį, su protrūkiais šnopuojantį storulį, —…nenustebčiau, jeigu kiti gali mus pamatyti jo akimis. — Apmąstęs pastarųjų minučių įvykius, nusprendė, kad neprasitarė, kurlink spruks. Žemėlapyje mažutė kaukolės ir Uroboro emblema pernelyg neišsiskyrė iš aplinkinių. Priešai nieko nesuuos, net jei ir geba perimti ūsočiaus jutimus… nebent jie valioja skaityti užvaldytos aukos mintis bei žino, kokioje vietoje ji slankiojo.

— Judinkimės.

Dar po dešimties minučių, įsitaisę ant drezinos, jie nurūko pietų kryptimi. Kai įveikė tunelio vingį, užžiebė priešakines šviesas. Donalas iki galo nuspaudė droselio rankeną.

Vienu metu porelė nušvilpė pro eilinę uždarytą stotį. Keletas iš tenykščių darbininkų pakėlė galvas, bet sustabdyti pralekiančio vežimėlio nespėjo.

Moteris priglaudė skruostą priėjo peties.

Cha.

Šiek tiek anksčiau į žmogų, kuris rizikavo viskuo, kad ją apsaugotų, primadona žiūrėjo kaip į tuščią vietą, bet dabar…

Ar jauti dainos skonį?

Žinodamas, jog privalo susitelkti, jis skaičiavo apleistas stoteles, pro kurias drezina pravažiuodavo — pakeliui nematė nė gyvos dvasios, neskaitant baltos, dvidešimties pėdų ilgio gyvatės, susirangiusios ant vienos platformos.

Galų gale Donalas atjungė energijos tiekimą, mažinti vežimėlio greitį leido trinčiai. Priešakyje subolavo pilkšvas, blausus, bet pamažu ryškėjantis šviesos lopinys.

Jie sustojo.

Kai abu užsiropštė ant švarios, greta bėgių stūksančios platformos, netiesioginis jos apšvietimas sustiprėjo. Ar žmonės čia nusileisdavo? Išėjimų į paviršių nebuvo — anot žemėlapio, regėto techninio personalo kontoroje, — bet galbūt palei stotelę kursuodavo krovininiai vagonai.

— Kur mes?

Donalas pamojo ranka. Ant sienos, vietoj stoties pavadinimo, žvilgėjo kaukolė, kurią apsivijo Uroboras, į juostą panaši, savo uodegą ryjanti gyvatė.

— Miesto energijos valdyboje, — atsakė. — Centriniame komplekse.

— Čia saugu?

— Tikiuosi. — Platformos gale jis pastebėjo žmogaus dydžio duris su mažesne emblemos versija. — Velniškai rikiuosi.