Kaulų daina

24

Lora atidarė stalčių, įbedė akis į ten gulintį „Magnusą“. Donalo nuosavybę teko palikti kontoroje, nes oro linijos neleisdavo į lėktuvus įsinešti ginklus, ir draudimui turėjo paklusti visi, išskyrus padangių budėtojus.

Kaip gaila, kad jis negalėjo pasiimti pistoleto.

— Aš palauksiu, — tarė Feora. — Pas teisėją irgi neverta skubėti. Orlaivis nusileis Silvekso mieste ne anksčiau kaip po trijų valandų… ar net gerokai vėliau. Juk žinote, kokios audros siautėja Ilurio pasienyje. O orderiai įsigalios akimirksniu.

— Taip, žinau… — Lora nukreipė žvilgsnį į stiklinę sienelę, pamatė, kaip gestikuliuoja telefonu kalbanti, į kivirčą įsivėlusi Aleksa. —Bet sėdėdamos čia nieko nepasieksime. Eime.

Kaulų klausytoja pamirksėjo vaiskiomis akimis.

— Komandore Styl, aš nujaučiu, kad su jumis susidoroti ruošiasi galingi priešai.

— Hmm… aišku. Kas konkrečiai?

— Kol kas nenumanu, kitaip būtinai jums pasakyčiau. Esmė ta… kad jie rimtai suklydo. Žudyti Minos d’Alkarnės nederėjo.

— Kaip?.. Ką turite galvoje?

— Pinučiuose plinta priežastiniai raibuliai, tam tikros struktūros, kurios išryškės tarp informacinių vektorių. Bet…

— Kas?

— …mes tesame žmonės ar bent… — Feora nelinksmai nusišypsojo, — …tokie pat žmonės kaip jūs, komandore. Kaulų klausytojai turėtų išlikti nešališki, tačiau reikia atsižvelgti ir į motyvacijos klausimą.

Bendrojoje patalpoje Aleksa ragelį trenkė atgal ant telefono aparato ir nusikeikė.

— Jums taip pat maga prigriebti žudikus, ar ne? — paklausė Lora.

Feora nežymiai, vos pastebimai linktelėjo.

— Tuomet judviem metas judėti. — Komandore matė, kaip Aleksa patikrino, ar į rankinę įsidėjo revolverį. — Kol įkalbėsite vyriausiąjį teisėją užtruksite nemažai laiko, bet, manau, įspūdį jam padarysite. Tikiuosi, jo labui.

— Taip.

Aleksa spragtelėjo rankinės užraktu.

— Aš pasirengusi.

Pro paskutinius vartus išėjęs laukan, Donalas padėkojo žvalgybinei šmėklai. Virš degutbetonio dvelkė šaltas vėjas, priešais siūbuojanti prakauli moteris viena ranka prispaudė baltą, plačiakraštę kepurę, kita įsikibo į suknelę ir apsiaustą. Pirmyn traukė mažutėliais žingsneliais, mėgindama išlaikyti pusiausvyrą ant aukštų smailių kulniukų.

Jie pėdino link laiptų, kuriuos patarnautojai pristūmė prie lėktuvo. Sraigto mentės stirksojo sustingusios, laukė to momento, kai galės atgyti, ims suktis ir aukštyn pakels metalinį orlaivį.

Liesos moters vyras, stuomeningas individas dvieiliu švarku, kulniavo nukoręs makaulę, nė neketindamas pagelbėti žmonai. Donalas palingavo galva, nužvelgė kitus bendrakeleivius. Kiekvienas iš jų atrodė prabangiau apsirengęs nei policijos pareigūnas, bet visi, žinoma, skristi pirmąja klase negalėjo.

Įdomu, — savęs.paklausė leitenantas, — ar žvalgybinė šmėkla būtų leidusi į lėktuvą įsinešti vertingiausią jo žaisliuką Na, dabar dėl to graužtis neverta: „Magnusas“ paliktas štabe ir užrakintas Loros stalo stalčiuje.

Pirmiesiems keleiviams, kopiantiems trapu, iš viršaus širdingai nusišypsojo dvi juodomis pelerinomis apsigaubusios palydovės.

Net ir gavęs pirmosios klasės bilietą įveikti pakopas turėjai savo jėgomis, nors Donalas įtarė, jog ateityje greičiausiai atsiras šmėklos, kurios užkels keleivius į lėktuvą Lipant aukštyn, jį peršniojo vėjo gūsis. Leitenantas įsistvėrė į turėklą — tokį šaltą kad, rodės, prie metalo prilips delnas.

Donalas palaukė, kol priešais einanti moteris nusigaus iki tarpdurio, prisivijo ją vienu metu peršokdamas po du laiptelius ir pro atvirą liuką nėrė į saloną

— Sveiki atvykę, sere.

— Ačiū.

— Jūsų vieta ana ten.

Pirmosios klasės zonoje jau sėdėjo apkūnusis vyriškis su laiba žmona. Siurbčiodamas brendį, kurio taurę atnešė palydovė, iš sidabrinio dėklo storulis išsitraukė cigarą įsikišo tarp lūpų ir energingu žįstelėjimu jį prisidegė. Krėslą apsupo beveik neįžiūrima marška, kuri atskyrė žmogų nuo likusios salono dalies.

Donalas nepakentė cigarų. Antipatiją rūkaliui pakurstė ir tai, jog savaime užsidegantis tabakas buvo išmirkytas šmėklos-žaltvykslės esencijoje.

— Gal jums atnešti ko nors išgerti? — pasiteiravo lieknas, moteriškų manierų palydovas. — Galbūt chereso?

— Viskio, — atsakė Donalas. — Salyklinio. Atskieskit savo nuožiūra.

— Gerai, sere. Dėkui.

Jam pajudėjus į užpakalinę lėktuvo dalį, leitenantas apžvelgė likusius personalo narius, pamatė glebaus sudėjimo vaikinus, plepančius su moterimi, atkreipė dėmesį į du netipiškos išvaizdos palydovus: lieknus, bet nesudžiūvusius, išdidintais krumpliais, aplink akis įsirėžusiais randais.

Atpažinę porelę, kiti keleiviai veikiausiai sunerimtų, o Donalo nuomone, pareigūnai iš Federalinio padangių poskyrio įkūnijo papildomą saugumo garantą Vis dėlto dabar leitenantas apgailestavo paprašęs vietos prie lango: jeigu kiltų koks incidentas, jam geriausia būtų sėdėti arčiau tarpueilio.

Tiesą sakant, nuo tų laikų, kai Goladolo separatistų aljansas užgrobė lėktuvus (iš viso septynis) ir privertė juos skristi į Zurinamą praėjo dvylika metų. Paskutinių dviejų orlaivių keleiviams Zurinamo valdžia įvykdė mirties bausmę — savo laimikį grobikai sąmoningai nutupdė per aštuntąją Raudų savaitės dieną kai netikintiesiems draudžiama išeiti iš namų, ir vyskupai-gladiatoriai išžudė niekuo dėtus, į Zurinamą atskraidintus užsieniečius, nors patys nesulaikė ašarų, — todėl vėliau žmonės ėmė priešintis užpuolikams, o saugumo lygis pastebimai išaugo.

Pastaruosius du bandymus tik iš dalies galima vadinti sėkmingais. Šiaip ar taip, maištininkai ramybės nedrumstė jau devynerius metus.

Vis dėlto Goladolo provincija išliko Ilurio valdose. Jeigu tie reti pranešimai, kurie prasismelkdavo pro pasienio cenzorius, buvo patikimi, regioną tebedrebino neramumai. Nenuostabu, jog Tristopolio valdžia ir federalai bendradarbiavo, siekdami užkamšyti saugumo spragas.

— Štai, sere. Puikaus viskio stiklas.

Donalas vylėsi, kad gėrimas nebus pernelyg rafinuotas, tačiau, paragavus alkoholio, galvoje įsivyravo svaiginanti migla. Jis užsimerkė, mėgaudamasis skoniu.

Nejučia nusijuokė.

— Nepamirškit užsisegti saugos diržo, sere.

— Taip, taip, būtinai.

Maždaug už dešimties pėdų nuo įėjimo į lakūno kabiną stiebėsi centrinė pertvara, kurią pridengė juodos užuolaidos. Iš pradžių Donalas manė, jog ten įsikūrė papildoma virtuvėlė arba baras, skirtas keliaujantiems pirmąja klase.

Bet vėliau jis pamatė, kad viskio butelį palydovas grąžino į virtuvę, įrengtą užpakalinėje orlaivio dalyje, ir pastebėjo, kaip įsitempė vienas iš atšiauriųjų federalų, neriantis už juodos skraistės. Greičiausiai, toji zona kažkaip susijusi su saugumu.

Galbūt ten ginklinė?

Praėjo dar aštuonios minutės, kol į lėktuvą sulipo visi keleiviai, kurie vorele tebesvyravo link ekonominės klasės sektoriaus. Sraigtų mentės virptelėjo ir įniko suktis, o aštuonios bekūnės šmėklos nutempė laiptus šalin.

Salonas suvibravo; priešakiniai ratai pakrypo, ir orlaivis lėtai atsigrįžo į pakilimo taką. Purpurinės dausos, regis, tapo dar tamsesnės.

Užgaudė varikliai.

Donalas nurijo viskio gurkšnį.

— Ponios ir ponai, su jumis sveikinasi lėktuvo kapitonas Jeršvinas. Mes pasiruošę kilti. Prašom patogiai įsitaisyti ir mėgautis skrydžiu.

Sesuo Merė Ana Stiks iš našlaičių prieglaudos jautė potraukį aiškinti esminius fizikos dėsnius — kuriuos išmanė, suprantama, — ir juos nuolat dėstydavo jauniesiems, daugiausiai skeptiškai nusiteikusiems auklėtiniams.

Bet Donalas mokytojos klausydavosi įdėmiai, todėl dabar žinojo, kad, orlaiviui įsibėgėjant pakilimo taku, į sėdynės atlošąjį įspaudė inercija. Kai variklių ūžesys susilpnėjo, už lango išskydo šviesos. Neilgai trukus jos nutolo apačion, nes lėktuvas šovė į viršų; nuo kerais apsaugotų turbinų, kurios siurbė energiją iš nekroskopinių, sparnuose ir fiuzeliaže įmontuotų elementų, sklido blausiai žalsvas švytėjimas.

Aš skrendu į Ilurį.

Donalas vėl papurtė galvą ir vienu ilgu, maloniu mauku ištuštino viskio likučius.

Specialiojo būrio kontoroje Aleksa sėdėjo viena. Ant stalo pasistatė dar vieną puodelį kavos, bet nusprendė jos nebegerti: antraip visą vakarą teks lakstyti į tualetą Galva neišnešė, kaip Donalui tilpdavo tokie kiekiai skysčių.

Galbūt vyrai turėjo didesnes šlapimo pūsles? Kai Sušana atsigaus tiek, kad pajėgs šnekučiuotis, reikės bičiulę pakamantinėti. Gal atsakymą žinos ji?

Donalas išskrido, Aleksai nespėjus į oro uostą perduoti žinios, ir nūnai ji nebežinojo, ką daryti toliau.

Praktiškas, blaiviai protaujantis žmogus keliautų namo.

Jeigu specialiojo būrio nariai iškovos įspūdingą pergalę, juos, visai įmanoma, deramai pagerbs ir paaukštins… bet skundikai, ir juo labiau policijos pareigūnai, Įduodantys savo kolegas, nepatinka niekam. Padėtis būtų pakenčiama, jeigu komandorės žmonės tirtų korupcijos, egzistuojančios už departamento ribų, atvejus.

Net ir tada detektyvo karjerą galėjo sužlugdyti miesto politikų šnipštelėjimas, užuominos arba kompromituojanti, apdairiai pateikta informacija, kuri pasiektų reikalingas ausis.

Aleksa pati ketino vieną dieną tapti komandore. Atitraukus kairįjį seno stalo stalčių, akiratyje pasirodė stirta knygų, paimtų iš namuose saugojamos kolekcijos: nuobodūs tomeliai, kuriuos ji privalėjo iškalti mintinai ir perprasti, idant kitą mėnesį išlaikytų egzaminą seržanto laipsniui gauti.

Kai kurie egzemplioriai buvo ploni, įrišti į pigius viršelius, o pačiame viršuje gulėjo knyga, vartyta vos keletą kartų: „Sekimas II — skaitymas iš lūpų“. Aleksa turėjo visus septynis tomus iš „Sekimo“ serijos, taip pat ir „neoficialų“ aštuntąjį, kurio joks pareigūnas nedrįstų tyrinėti aplinkinių akivaizdoje — „Kaip pasprukti“.

Pastarojo autorė, tarnybos laikais patruliavusi gatvėse, galop išėjusi į pensiją aprašė geometrines slapstymosi subtilybes, šviesos bei šešėlių vektorius ir pabėgimo kampus. (Paprastai sprunkantis staiga keisdavo kryptį, bet tuomet persekiotojas nulėkdavo stačiojo trikampio įžambine, o medžiojamai aukai tekdavo skuosti palei kitas dvi kraštines. Kitaip tariant, ji padarydavo lemtingą klaidą)

Knygos, be abejo, suteikdavo daug praktinės informacijos, bet jei tave pamatydavo įsikniaubusį į tomelį, kuris aiškino pabėgimo strategijas, artimiausias savaites ar net mėnesius neatsigindavai pašaipų bei įžeidimų. Neigiamas požiūris buvo išvešėjęs ne tik vietiniame departamente, bet ir, ko gero, kiekvieno miesto teisėsaugos pajėgose.

Aleksa išsitraukė „Skaitymą iš lūpų“, padėjo knygelę ant stalo, peržiūrėjo skyrius, ieškodama įdomesnių pastraipų, kurias norėjosi dar kartą paskaityti. (Autorė nepagailėjo asmeninių, juokingų bei perdėtų istorijų, matyt, jomis siekdama pabrėžti išsakomas savo mintis.) Po kelių minučių Aleksa pastūmė knygą į šoną ir ją užvertė.

Pareigūnai, dėvintys civilius drabužius, pasitelkdavo ir kitokius ezoterinius įgūdžius. Tarkim, panardinimą į transą. Haraldas jai suteikė vertingų patarimų, supažindino su esminėmis hipnozės procedūromis, parodė, kaip manipuliuoti kitų žmonių bei savo sąmone.

Per visą tarnybos laikotarpį Aleksa nė sykio nebuvo įtariamojo nugramzdinusi į transą Tačiau, kai įsisavino vizualizacijos metodus, šaudykloje pagerino taiklumą ir už tai turėjo padėkoti Haraldui.

Haraidai, man nepatinka, kaip šį vakarą šypsojaisi.

Po maloniomis jo manieromis slėpėsi pavojingas žmogus, jūrų pėstininkų gretose išlavinęs civiliams… ir didžiumai policininkų nežinomus, netgi neįsivaizduojamus gebėjimus.

Kažkas čia ne taip.

Transas padėdavo atgaivinti atsiminimus, — kadaise tokiu tikslu buvo naudojamas medicinos srityje, — taip smulkmeniškai išgyventi praeities įvykius, kad asmuo galėdavo patyrinėti juos nulėmusius stimulus, kurių sąmoningai neužfiksuodavo.

Psichoterapijoje jis paryškindavo džiugius pacientų prisiminimus, sužadindavo pozityvų mąstymą Atvirkštinė procedūra apmalšindavo skausmą kurį keldavo trauminiai potyriai.

Policijos pareigūnai, ypač sekliai, iš minėtų įgūdžių išpešdavo papildomos naudos.

Mintyse išvydus Donalą ir Lorą kuriuos regėjo pro stiklinę kabineto sieną suvirpėjo Aleksos akių vokai. Leitenantas buvo ką tik grįžęs iš archyvų, kur matėsi su kaulų klausytoja, Feora, šiandieną apsilankiusia specialiojo būrio valdose…

Ne. Epizodą pasirinko netinkamą Aleksa prisiminė, kaip Donalas grįžo iš kvotos kambario, kuriame dirbo su daktaru Kijušenu Ju. Apie tardymo eigą nešnekėjo, bet vėliau juodai apsirengę medikai vieną iš nykštukų išgabeno į izoliatorių.

Taip…

Detektyve dar giliau paniro į transą

Reikalingas šitas atsiminimas.

Anuomet įvyko kažkas svarbaus. Haraldas tikriausiai žinojo, kas būtent, sprendžiant iš to, kaip jis žvelgė į Donalą

Aleksa nustatė reikiamą epizodą. Dabar privalėjo mintimis į jį sugrįžti. Užsimerkė ir nuo septynių šimtų ėmė skaičiuoti atbuline tvarka. Vėl virptelėjusi vokais atsilošė kėdėje, nusišypsojo.

Sąmonės gelmėse nušvito vaizdas.

Loros lūpos sujudėjo, o Donalas atsuko nugarą į stiklinę kabineto sieną, bet apie jo nerimą iškalbingai bylojo pečius kaustanti įtampa… po akimirkos leitenantas atsigręžė, ir šįkart (kitaip nei per laiko tarpą išgyventą tikrovėje) Aleksa iš lūpų išskaitė kiekvieną Donalo pasakytą žodį.

— Septyni-septyni-septyni. — Patylėjęs jis pridūrė: — Du-devyni-septyni-du, šeši-šeši-devyni-šeši.

— Informaciją išgavai iš nykštuko… — Lora žengė į šoną ir jos veidas pasislėpė už leitenanto peties.

Tačiau to užteko.

Negaliu patikėti…

Drebėdama Aleksa įniko alsuoti giliau, jautėsi lyg naras, kylantis į telkinio paviršių. Donalas pranešė, jog į nusikaltimus įsivėlęs komisaras. Įtarimus patvirtino antras įrodymų šaltinis. Neabejotinai.

Su Vilnaru susijusius įkalčius Donalas perdavė Lorai.

Bet Haraldas į leitenantą ėmė žiūrėti kreiviau.

O, ne, tik ne jis.

Tuo sunku patikėti. Ir dar žinant, kad ligoninėje guli Sušana.

Haraldas? Vilnaro šnipas? Neįmanoma.

Sudrebinusi akių vokus, Aleksa vėl nėrė į prisiminimus.

Po penkių minučių žaibiškai atsimerkė.

— Haraidai, tu sumautas kretine.

Lėktuvas skrido jau valandą kai iš po grindų ataidėjo tyli dejonė. Krūptelėjęs, išsigandęs, kad atlūžo dalis sparno, Donalas nukreipė žvilgsnį laukan, bet tepamatė žalią turbinų švytėjimą kuris paryškėjo tamsiai violetinės nakties fone.

Antrą aimaną palydėjo pratisas urzgimas. Palydovai rūsčiomis veido išraiškomis jau traukė į užpakalinę orlaivio dalį. Leitenantas sumojo, kad jie žygiavo ten, iš kur galėtų patekti į triumus.

Garsus skleidė vienas iš gyvūnų? Jis atsiminė, kaip bandė įžiūrėti padarus, tūnančius grotuotose dėžėse. Kai kurie keltų rimtą pavojų, jei tik ištrūktų į laisvę.

Už lango, tolumoje, tvykstelėjo baltas žaibas, liudijantis, jog lėktuvas artėjo link audros, kupinos sūkuringų srautų ir koncentruotų kerų, nuolat šėlstančios virš Ilurio pasienio.

Bet, anot kapitono Jeršvino pranešimo, kuris nuskambėjo netrukus po to, kai orlaivis atsiplėšė nuo žemės, iki amžinųjų uraganų reikėtų skristi dar dvi valandas. Burtais sužadinti reiškiniai pasirodė per anksti.

Triume nuaidėjo klaikus rėksmas, kuriam antrino sutartinis staugimas. Nežinia, kas ten nutiko, tačiau sąmyšis apėmė ne vieną žvėrį. Tiesą sakant, atrodė, kad gerkles paleido visi, tarytum panūdę kauksmu išlieti baimę ir įniršį.

Išbalusi palydovė pripuolė prie juodųjų, pertvarą dengiančių užuolaidų, bet link jų tiesdama ranką trumpam sustingo. Donalas mintyse paspėliojo, kas slėpėsi kitapus širmos.

— Atleiskit. — Jis atsistojo, peržengė žilaplaukės, greta sėdinčios moters kojas.

— Atsargiau, jaunuoli.

— Labai atsiprašau, mem, jeigu jus užkliudžiau.

— Ne, norėjau pasakyti, kad neprarastumėte budrumo, ramindamas tuos grėsmingus gyvūnus.

— Pasistengsiu.

Antra vertus, jis neturėjo ginklo ir nenutuokė, ką darytų, žvėrims išsiveržus iš dėžių.

— Prašom nesijaudinti. — Per garsiakalbį nugriaudėjo ne kapitono Jeršvino, o jaunesnio vyro balsas. — Kalba pirmasis kapitono padėjėjas Smeltilis. Padėtis visiškai kontroliuojama. Prašom likti savo vietose ir užsisegti saugos diržus.

Donalo ranką palietė palydovė, bet ne toji, kuri nuskubėjo į pirmagalį.

— Sere, prašom grįžti…

Jis pasviro link moters ausies.

— Aš esu policijos pareigūnas. Galiu suteikti pagalbą.

— O, leitenante, taip…

Taigi į keleivių sąrašą įtraukta ne tik pavardė, bet ir laipsnis.

— Atleiskit.

Praeiti pro Donalą mėgino pirmoji palydovė, įkandin kurios sekė tamsaus gymio, anksčiau nematyta moteris. Ji vilkėjo juodus drabužius, buvo apsigaubusi purpurine mantija, tarp nedidelių krūtų pasikabinusi vienuolikašonį, sidabru ir juoda spalva žvilgantį amuletą.

Atviruose odos lopinėliuose — įsitempusiame, raukšlėtame veide ir ant kaulėtų rankų — bangavo heptagramos. Nepažįstamoji priminė nuo smėlio padūlėjusią ištisus dešimtmečius dykumoje stūksančią skulptūrą

Leitenantas jau ruošiesi iškelti ranką ir paprašyti moters niekur neiti, bet suakmenėjo pamatęs jos akis, panašias į blizgančius telkinius, kurių keistose gelmėse plaukiojo gyviai.

Ragana?

Teisingai.

Donalui dingojosi, kad mintis priklausė jo sąmonei.

Po kelių sekundžių jis sumirksėjo ir atsipeikėjo. Abi palydovės nusižiovavo, virptelėjo akių vokais bei atsimerkė.

— Kas…

Ragana jau buvo nusigavusi į užpakalinę orlaivio dalį.

— Gerai, kad ji palaiko mūsų pusę, — sumurmėjo Donalas. — Juk palaiko?..

— O, taip.

— Ačiū Hadui.

Lėktuvas ūmai pasviro ant šono. Aiktelėjo arba užriko tuzinas žmonių.

— Velnias. — Leitenantas įsikibo į artimiausią sėdynę, tuo pat metu ant grindų su trenksmu nukrito padėklas.

— Greičiau, — paragino pro jį besispraudžianti palydovė.

— Gerai.

Donalas nusiūbavo link virtuvėlės, kurioje pranyko ragana. Kitapus tarpdurio pradarytą liuką laikė rūsčiaveidis federalas. Atsivėrusioje ertmėje į šešėlius vedė metaliniai laipteliai. Palinkęs virš angos leitenantas pastebėjo, kaip šmėstelėjo purpurinė raganos mantija.

— Tanatas griebtų. Keliaujam. — Jis įsikibo į plieninius turėklus ir šoko žemyn. Nuslydo apačion delnais gniauždamas metalinius strypus, visai kaip našlaičių prieglaudoje, kuomet čiuoždavo laiptatakio turėklu. Netrukus kojos įsirėmė į tvirtą apatinio denio pagrindą.

— Ša.

Ragana sėdėjo priešais narvus sukryžiavusi kojas, ištiesusi rankas, užsimerkusi ir palenkusi galvą Rodos, baimės užvaldytų gyvūnų pusėn spinduliavo energijos bangas, kad ir ką tai reikštų: Donalas kone girdėjo skeptišką iš mistikos besišaipantį sesers Anos Merės Stiks balsą Grotuotose dėžėse tvyksčiojo sidabriniai žvynai, purpurinė oda ir pilki nagai.

Užnugaryje pasigirdo dunkstelėjimas ir keiksmai. Atsigrįžęs leitenantas pamatė, kad vienas iš rimtaveidžių palydovų — užsimaskavęs federalinis pareigūnas, žinoma, — tyso ant šono ir vieną kelį laiko pritrauktą prie krūtinės.

Jam mėginant nusileisti, lėktuvą vėl sukratė. Donalas bemat susigaudę, kad vyriškio koja sulaužyta.

— Aš esu Riordanas, — prisistatė. — Ginklą turite?

— Aha… — sužeistasis pro dantis išspaudė: — Dėklas… ties kita kulkšnimi.

— Radau.

Donalas mitriai iškrapštė juodą revolverį trumpa buože. Lūžusią galūnę derėjo supančioti įtvaru, bet jeigu žvėrys išsivaduos — arba jeigu turbulentiniai srautai sustiprės, — pirmosios pagalbos nebeprireiks.

Pritūpęs jis nusitaikė į artimiausią narvą pasuko vamzdį į gretimus. Triumą užliejo blyškos, perregimos šviesos srūvis.

Tik tada leitenantas įsisąmonino akivaizdžią tiesą Čia ne įprasta audra ir ne paprasti gyvūnai. Norint išsisukti iš keblios padėties, kulkų neužteks.

Raganą apgaubė tamsus tviskėjimas.

Lėktuvas smigo žemyn. Saloną pervėrė riksmai ir stiklo žvangesys, bet garsus prislopino triumo lubos bei dar kažkas… naujos vibracijos, drebinančios erdvę už girdimumo ribų.

Oras, supantis paslaptingą moterį, dar labiau patamsėjo. Grotuotose dėžėse žvėrys prityko, bet jų akys sužvilgo ryškiau. Paskui visi ėmė zyzti ir ropliškai karkti prisijungdami prie tylaus, monotoniško, pasąmonę veikiančio raganos giedojimo. Donalas nuleido revolverį.

Pirmyn.

Kelias sekundes jis nesuvokė, kas ištarė žodį. Moteris purpurine mantija tebetraukė giesmę, bet leitenantui kažkodėl rodės, kad galvą pervėręs raginimas priklausė jos sąmonei.

Paliesk gyvūnus, — atsklido mintis. — Vieną po kito.

— Aš ne…

Tučtuojau.

Donalas atsisuko į pareigūną sulaužyta koja. Iš skausmo vyro akys sudrėko, bet apalpti jis nesiruošė. Leitenantas sugrąžino ginklą savininkui.

— Man jo nereikės, — pasakė.

— Ką jūs… darot?

— O, kad aš žinočiau.

Orlaivis vėl pakrypo ant šono. Donalas nusirideno glotniomis grindimis, pagaliau į jas įrėmė kelį ir sustingo. Nors horizontalus paviršius gerokai pasviro, ragana nė nekrustelėjo — vis dar sėdėjo sukryžiavusi kojas, visa esybe panirusi į vidinį savo pasaulį.

Leitenantas numanė nevaliosiąs suvokti, kokiame mūšyje toji moteris dalyvavo ir kiek energijos pareikalavo kova. Tegalėjo įvykdyti jos prašymą Donalas nuropojo iki pirmojo narvo.

— Ne, — iškošė sužalotas federalas. — Pasitraukit.

— Neturiu kitos išeities. — Jis įsistvėrė į grotas, perpus pakilo stačias. — Žinau, kad elgiuosi bepro…

Plaštaką lyžtelėjo juodas, šaltas, šiurkštus liežuvis.

Ar jauti kaulus?

— O, Tanate, — sukuždėjo Donalas. — Juk čia Basilis…

Paskubėk, laiko lieka vis mažiau, — smegenis nutvilkė raganos

žodžiais.

Juos palydėjo kitokio atspalvio mintis.

Ar jauti dainos skonį?