Kaulų daina

15

Viktoras paniro į tamsą.

Priešais kilo laiptai, ir detektyvas atsargiai juos išbandė. Senoms pakopoms magėjo girgždėti, bet jų pakraščiai atrodė ganėtinai tvirti. Jis ėmė lėtai kopti aukštyn, kojas statydamas kryžmai, pėdas nuleisdamas šonu. Slinko apdairiai ir pasiekęs pirmąją laiptinės aikštelę pristabdė žingsnį. Kas, jeigu čia nutiesti spąstų laidai?

Ne, aplinkui nematyti nė vieno.

Kairiąja ranka iš kišenės išgriebęs raktus, žinodamas, kad į bet kokias kerų lauko užuominas jie sureaguos fluorescenciniu švytėjimu, Viktoras vėl nutipeno viršun. Tiesa, čia turėtų būti paspęsti kiti, ne ką mažiau pavojingi žabangai. Kuo labiau tirštėjo prieblanda, tuo lėčiau jis slinko.

Snaiperis tūnojo už keturių aukštų į viršų. Jeigu dabar Viktoras už ko nors užkliūtų, jį veikiausiai pražudytų ne pačios pinklės, o šaulio reakcija. Išsiveržęs iš slėptuvės, pastarasis užlietų laiptinę mirtinais šūviais.

Neskubėk…

Laiko tėkmę įmanoma pakoreguoti tam tikromis gudrybėmis. Dalis milžino sąmonės išliko dabarties akimirkoje, budriai fiksuodama menkiausius dirgiklius, o kiti sluoksniai pakeitė laiko jutimus, sulėtino jo sruvenimą iki savotiško meditacinio judėjimo.

Viktoras lipo viršun, vis giliau į pavojingą zoną. Galų gale, kai pasiekė ketvirto aukšto laiptinę, galvoje išsišakojęs laiko srautas vėl susiliejo į vieną. Naktyje liepsnojo tamsi, sidabrinė gyvybė.

Sunku pasakyti, pro kokius plyšius prasisunkė mėnesiena, bet jos užteko, kad ant detektyvo sprando piestu pasistotų gyvaplaukiai. Palei grindis driekėsi gija — vardan Tanato ir Hado, — lyg naktinio voro nuverptas siūlas, kuris nežymiai palietė kelnių klešnę.

Spąstų laidas.

Dar milimetras, ir jis būtų sutrukęs.

Augalotasis policininkas atsitraukė per tris žingsnius.

Kitapus gijos matė uždarytas, į kambarį atsiveriančias duris. Kaip įprastai galėjo rinktis vieną iš dviejų išeičių: pamažėl šliaužti pirmyn arba pulti visa jėga su viltimi, jog iš inercijos prašoks už slenksčio paspęstas žabangas. Nors nederėtų atmesti ir trečios alternatyvos — išspirti duris, šastelėti atgal, pasiruošti tolimesnei įvykių eigai… kita vertus, toje patalpoje slėpėsi snaiperis, ir Viktorui mažiausiai norėjosi, kad name nuaidėtų susišaudymo garsai.

Priešingoje gatvės pusėje plytėjo aptvertas, per keletą akrų išplitęs kiemas, kuriame sudygę pastatai priklausė Sėliui Znypliui. Daugumą tenykščių sudarė biuro darbuotojai, tačiau jų gretas, aišku, papildė bent pora tuzinų medžioklei pasirengusių kareivių.

Viktoro raktai nenušvito, vadinasi, su apsauginiais kerų ekranais susidurti neteks. Matyt, snaiperis pasitenkino tuo, kad įmantriais burtų užraktais aprūpino laukujės duris.

Nusprendęs, jog atėjo metas spjauti į atsargumą, detektyvas spyrė žemiau rankenos ir ištaškė spynos mechanizmą. Durys atsilapojo. Jis įsiveržė vidun bei spėjo įveikti daugiau nei dešimt pėdų, kai ant grindų išsitiesęs snaiperis pagaliau pašoko.

Toli apačioje prasiskyrė komplekso vartai, ir atsivėrusioje ertmėje skaisčiai geltonai blykstelėjo neįtikėtinas vaizdas, kuris, kaip Viktoras vėliau pagalvojo, kelioms sekundės dalelėms išblaškė šaulio dėmesį.

Laimei, milžinas buvo įsibėgėjęs, ir nuo poreikio įvertinti keistą reginį jį apsaugojo inercija. Viktoras užsimojo koja, iš visų jėgų spyrė snaiperiui į sėdimąją: iš pažiūros juokingas smūgis sutraiškė stuburgalį, privertė žmogų išsiriesti ir prarasti amą. Štai tada detektyvas jį užgriuvo.

Kelias teškės į nugarą, „Bubio“ buožė pašventino sprandą, kairysis dilbis nuslydo po smakru, dešinioji alkūnė įsirėžė žemiau pakaušio, ir abi rankos įkalino šaulį „migdančiuose“ gniaužtuose.

Vyrukas turbūt neteko sąmonės anksčiau, nei jį ėmė smaugti, bet atsarga gėdos nedarė (nors egzistavo tikimybė, kad snaiperis nebeatsipeikės). Po pusės minutės Viktoras paleido žmogų ir atsistojo.

Auka liko drybsoti kniūbsčia bei sustingusi.

Detektyvas paskubomis nugrimzdo į transą, idant patikrintų, ar jo nepaveikė apžavai. Nedarnus skirtingų sąmonės dalių funkcionavimas galėjo byloti, jog kažkokie kerai iškraipė neurologinius smegenų procesus ir sukėlė haliucinacijas.

Nieko neįprasto nepastebėjo.

Iš keistų jutimų stokos piršosi pora išvadų: čia nebuvo jokių paslėptų, rafinuotų spąstų, negana to, vaizdas, kurį Viktoras šiek tiek anksčiau regėjo, neturėjo nieko bendra su iliuzijomis.

Neaišku, kodėl atsivėrę vartai išleido du nykštukus, riedančius ant geltono kaip kanarėlė dviviečio dviračio… bet būtent juos detektyvas ir matė. Arba berniukus dvynukus, prisiklijavusius netikras barzdas.

Snaiperis ėmė dejuoti ir virpėti.

Gerai.

Spyglius, benamis kačiukas, nukurnėjo kiaurai šešėlius. Jis driuokė per sienelę, apibarstytą butelių duženomis, kurios privalėjo atbaidyti įsibrovėlius iš žmonių giminės, atimti jiems norą ropštis ant mūro; rainis savo ruožtu vinguriavo tarp aštrių šukių be jokio vargo.

Gan veik murklys užsiropštė ant negyvo medžio, panašaus į kreivą šleivą, nakties fone stypsantį skeletą, ir nudūmė sausa šaka, siekiančia namo stogą. Aukštybėse, po mėnesienos paspalvintais debesimis, sklandė nikterelis; bet Spyglius žinojo, kokią grėsmę jis kelia. Todėl netrukus jau tūnojo po surūdijusiu vandens baku ir laukė, kol skrajūnas pralėks.

Iš kitos stogo pusės į katinėlį smigo gelsvos akys. Jos priklausė ne myriovilkiui, o paralapei, tačiau spinduliavo anaiptol ne draugišką žvilgsnį. Vos tiktai Spyglius suvokė, į kokią pavojingą padėtį jis pateko, tamsoje ūmai sužibo keturios purpurinės akys, prie kurių netrukus prisijungė dar dvi poros.

Paralapė sumirksėjo išvydusi ilgakojus, raumeningus katinus, po akimirkos apsisuko, švystelėjo pūkuota uodega ir pranyko. Dar po sekundės vienas iš ketvertuko, senas pilkšvas miauklys nudraskyta ausimi, prisiartino prie vandens bako, po kuriuo gūžėsi Spyglius.

Kitos katės liko sargyboje. Jos gerokai nutolo nuo pažįstamų teritorijų.

Nulenkęs galvą atėjūnas įsispoksojo į mažylį rainį. Nors ir nelengvo charakterio, pilkasis katinas buvo doras bei patikimas. Bent taip dingojosi Spygliui, kuris atsakydamas įbedė į jį akis. Abu katinai — senas karys ir ryžtingai nusiteikęs jauniklis — stebeilijosi vienas į kitą dalindamiesi informacija, kuri plūdo painiais, erdvėlaikio gelmes varstančiais kačių ryšio kanalais.

Spyglius ėmė murkti.

Vyresnis pilkšius apsigręžė ir nuskuodė per stogą. Jo palydovai uždelsė kelias sekundes, kol suvokė, kas nutiko; galų gale taip pat nėrė į nakties tamsą, nurūko susitikti su Lora Styl.

Spintelėje Mina rado atsarginį mediko chalatą — švarų ir maloniai kvepiantį, — užsimetė jį ant savo drabužių. Pirštu perbraukė įrankių lagaminą, bet nusprendė nepajėgsianti prakeikto svorio nutįsti per du aukštus.

Ji turėjo mažesnį, kelioninį, užtrauktuku susegamą instrumentų futliarą. Gavo dovanų iš Aldinovo, vaikino, su kuriuo draugavo mokydamasi doktorantūroje. Tačiau kuo labiau didėjo tikimybė, kad Mina sėkmingai kils karjeros laiptais ir jį nustelbs, tuo mažiau vyrukas ja domėjosi. Aldinovas mėgavosi turtuolio gyvenimu (tiksliau, pinigų neskaičiavo jo tėvai) ir įteikdamas naudingą, bet brangią dovanėlę, tokią kaip patogius nešioti instrumentus, pasielgė išmintingai.

Romanas baigėsi bjauriai, ir Mina vos neišmetė blizgančio futliaro, idant tas neprimintų jos kvailumo. Susiturėjusi išsaugojo instrumentus, bet jais naudodavosi tik esant reikalui, kai būdavo per sunku tampytis pilną komplektą.

Kaulų klausytoja įkišo dėžutę į chalato kišenę, pažiūrėjo į veidrodėlį, spindintį vidinėje spintelės durų pusėje, ir jas užtrenkė. Iš drabužinės išniro tiesiai į autopsijos kambarį Nr.3, kuriame žvilgėjo tušti, įdubę plieniniai darbastaliai su nuotakais ir antiseptikų purkštukais.

Grindų plytelių dėmės netepliojo, amžinoje dezinfekcinių medžiagų miglelėje, pakibusioje šaltoje erdvėje, vyravo švarus, jokiais kvapais neatsiduodantis oras. Nūnai vietinę atmosferą papildė beveik neįžiūrimos garų sruogelės, nes Mina atsiduso įžengusi į patalpą, kuri tiek daug jai reiškė — kurioje pasijusdavo gyva.

Ironiška mintis privertė moterį nusišypsoti ir palinguoti galva. Ji perėjo autopsijos kambarį, atidarė trigubas duris, nė sykio neatsigręždama patraukė nuožulniomis plieninėmis grindimis, vingiuojančiomis į Korį, kur gulėjo Melfakso Kortindo lavonas.

Po kojomis kažkas subildėjo. Kaulų klausytoja stabtelėjo.

— Kas, vardan Tanato?..

Mina mažumėlę palūkuriavo, bet garsai nepasikartojo. Rodės, jog tolumoje praūžė traukinys, tačiau po laboratorijų kompleksu jokie tuneliai nesidriekė. Jei dėl gausmo kaltas keistas geologinis arba kitoks neaiškios kilmės procesas, tuomet nieko baisaus. Vis dėlto apie netikėtus šurmulius reikės parašyti ataskaitą.

Štai dar viena priežastis savo užduotį atlikti mitriai ir patykomis.

Po balta, plona kaulų klausytojos oda pastebimai suspurdėjo širdis. Kišenėje Mina sužvejojo dėklą, eidama jį atsegė, išsitraukė ilgą, laibą skalpelį.

Prie septyniakampės Kortindo kameros sustojo ir nužvelgė koridorių, bet nepajuto nieko, išskyrus šaltą prakaitą, kuriuo aplipo liesas jos kūnas. Grindis vėl sudrebino vibracijos. Šįsyk abejonių nekilo.

Nežinia, kas čia vyko, bet jai grėsė pavojus.

— Užsikruškit.

Dešimtmečius trukę medicinos mokslai, politiniai žaidimai su pasipūtėliais valdžios šulais, skausmingiausios kaulų klausytojos disciplinos — visa tai nusilupo sluoksniais palikdami įgimtą užsispyrimą.

— Tiesiog… užsikruškit.

Mina kumščiu tvojo į kristalinį užrakto mechanizmą, sumontuotą kameros pakraštyje, ir žybtelėjęs kerų laukas ėmė blankti. Blėstančiame švytėjime sustingęs miglotas pavidalas virto eiliniu lavonu, niekuo nesiskiriančiu nuo tūkstančių kitų palaikų, kuriems teko lindėti vietiniuose požemiuose.

Tiesa, šį kartą kažkam knietėjo kūną išvogti.

Kažkam, kas sugebėjo įsilaužti į morgą… Į jos valdas. Mina tūžmingai įpjovė Melfakso Kortindo galvą, išterliodama skalpelį tąsiu, sutirštėjusiu krauju.

Griebtis kitų instrumentų nebeliko laiko, bet nieko tokio. Kaulų klausytoja įsikibo į pjūvio kraštą ir nuplėšė skalpą. Iki pečių įsispraudė į kamerą, veikė ryžtingai, stengėsi nepaisyti koridoriuje nugriaudėjusio sprogimo, kuris sudraskė metalą, orą užtvindė griausmu bei dulkėmis.

Aš tave girdžiu.

Lyžtelėjusi atidengtą kaukolę, Mina pajuto niekuo neapdorotą, sūrų jos skonį.

Kortindai, aš tave girdžiu.

Moteris pakėlė galvą, praskėstų pirštų galiukais palietė kaulą ir ėmė ieškoti konkrečios dainos, slypinčios užuomazginėse struktūrose…

Į Minos kulkšnis įsikibo rankos.

— NE!

Galingi gniaužtai atplėšė ją nuo Kortindo.

— Ne…

Nutrūkus sąlyčiui, vyriausioji medikė-klausytoja suvirpėjo.

— Meldžiu, ne…

Į šaltą dulkėtą orą Miną išvilko dvi nedidukės figūrėlės, savo ūgiu nesiekiantys nė keturių pėdų, bet stambūs ir stiprūs vyrai. Regėdama ledines porelės akis moteris akimoju suprato, kad visos taisyklės — ir tos, kurias sulaužė, ir tos, kuriomis vadovavosi, — prarado bet kokią reikšmę. Šiandien ji neteks gyvybės.

Vienas iš žemaūgių kilstelėjo kirvį, raibuliuojantį nuosekliomis kerų bangomis, gebantį perrėžti kiečiausio akmens ar metalo luitą, kąjau kalbėti apie biologinius audinius. Nykštukas praviepė lūpas, bet jo išraiška šypsenos nepriminė.

Susitelk. Atkartok vaizdą.

Mina kietai užsimerkė, prisiminė mokslų disciplinas.

Prisiminė skausmą.

Susite…

Visata aptemo.

Ir užgeso.

Apiplėšimų ir Vaidenimosi skyriuje dirbo tikri profesionalai. Kai į diplomatinį rajoną prisistatė Donalas su Aleksa, vyrai iš A ir V jau tūnojo savo vietose.

Jų budėjimo postai apsupo Ilurio ambasadą dviem koncentriniais ratais. Haraldas, kurio romiose akyse buvo matyti nuovargis, surengė atvykėliams parodomąją ekskursiją, pavedžiojo juos nebyliomis gatvėmis.

— Bičiuliai iš A ir V konfiskavo klastotojų šutvės limuziną, — tarė detektyvas, kai visi trys iš skersgatvio išniro į Kūgiavorio Heptagoną.

Aleksa išsišiepė. Donalas į transporto priemonę dirstelėjo akies krašteliu, nepasukdamas galvos, nes stebėti čionykštį rajoną galėjo ir įtariamasis arba jo bendras.

Tarp senoviškų, diplomatams, ambasadoms, kai kurioms turtingoms Tristopolio šeimoms priklausančių pastatų įprastas, sekimui pritaikytas automobilis, pavyzdžiui, kepyklos furgonas, pernelyg kristų į akis. Užtat limuzinas tamsiais stiklais tiko kuo puikiausiai.

— Kas sėdi salone? — paklausė Donalas.

— Man menkai pažįstamas vaikinas, vardu Ralfinkas, su vyresniu partneriu, seržantu, regis, išmanančiu savo darbą.

— Labai gerai.

Aleksa palietė Haraldo ranką.

— Tau būtina pailsėti.

— Ne.

— Hmm… aš žinau, jog mudu ką tik susipažinome, — tarė Donalas, — bet ji teisi, bičiuli.

— Velniava. — Haraldo balsas kaip visada skambėjo švelniai. —Tiek to. Senasis mano seržantas mėgdavo kartoti, esą suprasti, jog tau laikas atsipūsti, gali tiktai kolegos.

Trijulė stovėjo po gatvės žibintu. Haraldas pasirausė kišenėje, iškrapštė maisto dėžutę, atšovęs dangtelį atkišo ją palydovams.

— Išalkę?

— Eee… ne, ačiū, — sumurmėjo leitenantas. Dėželėje išvydo gėlių vainiklapius, dauguma kurių švytėjo oranžiniu ir tamsiai purpuriniu atspalviais. — Neįsivaizduoju, kaip tu juos valgai.

— Nieko kito į burną nededa, — pastebėjo Aleksa. — Mes jį praminėme ponu Švelniasieliu.

— Aišku. — Donalas pažvelgė į Haraldą, kramsnojantį lapelius. —Apie kokį seržantą kalbėjai?

— O, Šunsnukį Belrūnį, kaip jį vadindavome.

— Anuomet, kai tarnavai…

Detektyvas nukreipė akis į Aleksą, vėl pažiūrėjo į leitenantą ir maloniai nusišypsojo.

— “Karinguose septintukuose“.

Armijos laikais Donalui retai kada tekdavo susitikti su vyrais iš 777-osios brigados, tačiau tie keli, kuriuos regėjo, pateisino savo „prakeiktų komandosų“ pravardę. Kartą jis matė, kaip senas vienaakis seržantas iš 777-osios sudorojo šešis karinius policininkus ir tik paskui nužygiavo į kareivines pasiduoti.

— Ponas Svelniasielis, — pratarė Donalas.

Haraldas vėl šyptelėjo.

— Na, kuo užsiimsime? — pasiteiravo Aleksa.

— Įprasta veikla. — Uždaręs maisto dėžutę, detektyvas ją paslėpė kišenėje. — Išsirinksime patogiausias vietas ir lauksime.

Nieko naujo. Sekimo procedūrą sudarė nuolatinio stebėjimo procesas, kurį protarpiais nutraukdavo poreikis nusišlapinti. Rimčiausiu iššūkiu tapdavo nuobodulys bei mieguistumas.

Kažkur užnugaryje atgijęs suurzgė variklis.

— Sakai, lauksime? — burbtelėjo Donalas.

— Aš kartais klystu.

Į aveniu įsuko tamsus automobilis, priešakiniais žibintais spinduliuojantis atgrasų, vaiskiai žalią švytėjimą. Vairuotojas nuspaudė akceleratoriaus pedalą, ir mašina pralėkė pro šalį. Šastelėjęs nuo akmeninio medžio, į tamsias padanges nuplasnojo roplio pavidalo gekošikšnosparnis.

— Prakeikimas, — iškošė Aleksa.

Nuo šaligatvio atšlijo limuzinas, podraug atsivėrė keleivio durelės.

— Ei, bičiuliai, jus pavėžėti? — įjuos kreipėsi žilaplaukis kvadratiniais žandikauliais: Haraldo minėtas seržantas. — Verčiau negaiškit laiko.

Prabangaus automobilio kapotas krypo ne ten, kur nurūko mašina žaliomis šviesomis, bet vairuotojas mitriai jį apsuko ir sustojo greta Aleksos bei Donalo. Pastarasis atšovė dureles, įstūmė kolegę į saloną, pats nėrė įkandin.

— Keliaukite, — pamojo Haralas. — Aš jus pasivysiu.

— Puiku.

Leitenantas, sekdamas seržanto pavyzdžiu, užtrenkė duris, ir staigiai išaugęs pagreitis įspaudė jį į sėdynės atlošą.

— Žiūrėk, kad tavęs nepastebėtų, — sumurmėjo vairuotojui. Koks ten jo vardas? — Hmm… tu Ralfinkas, tiesa?

— Aha. Bet jūs turbūt juokaujat. Tas šunkara jau pranyko man iš akių.

Žviegdamas padangomis limuzinas įveikė kairįjį posūkį ir vis didėjančiu greičiu nušvilpė pirmyn.

Ties Silvano bei Penki šimtai ketvirtosios aveniu sankryža stūksojo raudonas kaip kraujas, aštriabriaunis bokštas, aplinkinėse vietovėse garsėjantis savo išlinkiais, juodais, į akis panašiais ovalo formos langais ir keistais, pro paradines duris kursuojančiais lankytojais.

Ant vienos iš trylikto aukšto palangės, greta nekrotoninio, į sieną smengančio kabelio gūžėsi pilkas katinas. Tamsiai raudonos jo akys sekė ambasados automobilį, kurį vijosi limuzinas, šiam iš paskos braukianti menkesnių apimčių mašina ir pavymui eikliai lekiantis kaulų spalvos motociklas.

Miauklys sumirksėjo.

Po akimirkos grakščiai užšoko ant kabelio — grėsmingos, pražūtį žadančios bedugnės nepaisė — ir nutipeno iki kito stogo, nekreipdamas jokio dėmesio į automobilio persekiojimą. Nuo tada, kai jaunasis Spyglius išklojo naujienas Delvinui, senajam patinui apkramtyta ausimi, informaciją vieni kitiems perdavė dar du katinai. Tačiau Lorą labiau sudomins tai, kas vyko dokuose.

Ji laukė žinių, įsitaisiusi ant Dumsiojo bokšto, kuris stiebėsi į aukštybes purpurinio dangaus fone.

Viktoras nykščiais spustelėjo gerklę, ir snaiperis dusdamas užkriokė — paralyžiuotos balso stygos jokių kitų garsų neišgavo. Kol kas šaulys nenutuokė, ko reikia užpuolikui. Sis tesiekė parodyti, kad nori sukelti skausmą.

Nori ir moka.

— Žemaūgė moteris, — tyliu, kimiu, baimę kurstančiu balsu prabilo Viktoras. — Žaliomis akimis. Ar esi ją matęs?

— Ne… — pašnibždomis iškrenkštė snaiperis. — Aš ne…

Detektyvas vėl suspaudė gniaužtus, ir aukos nugara išsirietė, bet

galūnės išliko suglebusios. Viktoras iš pradžių apdorojo pečius bei klubus, kurių sąnarius šiuo metu turėjo svilinti agoniškas skausmas.

— Galbūt ji paimta į nelaisvę?

— Aš… taip! — šaulys pabandė iškelti ranką, bet tepajėgė krustelėti pirštą. — Ana ten… Sėlis. Laiko… kalinę.

Milžinas pašnairavo į langą.

__v

— Tame komplekse? Sėlis Znyplius?

Snaiperis sukinkavo galva, išsproginęs akis.

— Su kaline? — Viktoro žandikaulius persmelkė virpulys. — Kalbėk.

— Atsivežė… šiąnakt.

— Ką tokią? Koks jos vardas?

Bet sužalotas vyrukas jau purtė smegeninę: jei žinotų vardą jį, be jokių abejonių, išduotų.

— Kokiame pastate?

— Trečiame… korpuse.

Viktoras nenumanė, apie kurį statinį jis šneka, tačiau tikslintis nesiruošė: siekiant išsaugoti psichologinį pranašumą, reikia apsimesti, kad žinai praktiškai viską.

— Ką dar papasakosi?

Šaulys pakratė galvą.

Porą sekundžių Viktoras varstė auką įdėmiu žvilgsniu. Kai snaiperis atsipeikėjo, baimė ir sąmyšis palaužė jo valią atsakymus padėjo išgauti trumpi, aiškūs klausimai… deja, dabar detektyvas nenutuokė, kokiomis dar konkrečiomis smulkmenomis galėtų pasidomėti.

— Kitą kartą — tarė, — atidžiau rinkis darbdavį.

— Ne, tu…

Viktoras vožė kumščiu.

Tam atvejui, jei per pirmą kratą kas nors praslydo pro akis, jis kruopščiai peržiūrėjo sumušto žmogaus kišenes ir pagaliau ištraukė pailgą žalvarinę plokštelę su drakono sparno emblema, priklausančia „KalTransPort“ eksporto bei importo kompanijai, vienintelei beveik teisėtai Sėlio Znypliaus bendrovei.

Asmens tapatybė ant pažymėjimo nurodyta nebuvo. Sekundę kitą detektyvas svarstė, ar nevertėtų apsimesti šauliu, užsidėjus kerais šarvuotą jo liemenę ir pasiėmus ginklą. Bet kas, jei apačioje stovintys sargybiniai pažinojo snaiperį iš matymo ar net su juo bičiuliavosi?

O gal Viktoras paprasčiausiai nenorėjo šitoje landynėje palikti savo mėgstamo odinio švarko.

Pakratęs galvą jis stvėrė šautuvą su optiniu taikikliu, patikrino, kaip ginklas subalansuotas, ištraukė dėtuvę su penkių pailgų šovinių apkaba. Jeigu vyrukas, nūnai gulintis be sąmonės, ir turėjo papildomos amunicijos, šioji glūdėjo kokioje nors slaptavietėje, kurios atskleisti jis dabar, suprantama, niekaip nevaliojo.

Viktoras įsimetė apkabą į švarko kišenę, paskutinį kartą apžiūrėjo snaiperį — tas tipas išgyvens, jei per artimiausias kelias valandas jį kas nors ras — ir išėjo iš kambario. Tiek laiptinėje, tiek likusioje nutriušusio pastato dalyje, regis, niekas netūnojo, tad policininkas mitriai, bet tyliai nusileido į pirmą aukštą.

Apačioje, peržengęs šukes, kurių netrūko ant grindų, nėrė po laiptatakiu, prieblandoje pagrabaliojo ranka, kol aptiko padorią slėptuvę. Ilgavamzdį įstūmė į plyšį, skiriantį pakopą ir lūžusią lentyną — jis krapštėsi spintoje, kurios duris kažkas seniai nuplėšė ir jas, ko gero, panaudojo vietoj prakurų.

Na, štai. Puiku. Komplekso teritorijoje šautuvas pernelyg kristų kitiems į akis, bet, jei prispirtų būtinybė, Viktoras grįžtų į pastatą ir iš po laiptų išgriebtų toliašaudį ginklą. Penkiais šūviais paklotų porą ar net daugiau persekiotojų.

Kairiajame delne jis pakilnojo žalvarinę plokštelę, nukulniavo laukan bei uždarė duris. Manantys, kad jos apkerėtos, bet neturintys detektoriaus, nepastebės jokių permainų. Jei rankose vis dėlto laikys atitinkamą prietaisą, įsilaužimo pėdsakus bemat užfiksuos. Šiaip ar taip, Viktoras nieko negalėjo padaryti.

Raižytame skersgatvyje detektyvas sustojo, budriai nužvelgė komplekso apylinkes ir išdaužytus, priešingame name juoduojančius langus. Tuomet į plaučius įtraukė oro, sulaikė kvapą, giliai atsiduso.

Jis išniro į gatvę, nudrožė tiesiai link pagrindinių vartų. Žingsniavo tariamai atsipalaidavęs, trykšdamas pasitikėjimu savimi. Nors viduje jautė nervinę įtampą. Nuo adrenalino pertekliaus oda ėjo pagaugais, tarp menčių piestu stojosi gyvaplaukiai.

Už vielinio tvoros tinklo kažkas nukreipė prožektoriaus spindulį Viktoro pusėn.