Kaulų daina

2

Laiptatakis užsibaigė aikštele, taip pat išlieta iš juodos geležies. Akmeninėje sienoje žvilgėjo apvalios plieninės durys, inkrustuotos tviskančiu, žalvariniu kaukolės ir Uroboro ženklu.

Tyliai sučepsėjusi plieno plokštė atsivėrė.

— Labas rytas, leitenante. — Žilaplaukė sekretorė į priekį atstatė pečius, įtraukė krūtinę, lyg bijodama užimti per daug erdvės. — Direktorius Kortindas tuojau pat su jumis susitiks.

— Kaip malonu. — Donalas apžiūrėjo laukiamąjį. Kambarį dengė žemos lubos, nišose plazdėjo juodos žvakių liepsnos, tačiau tikrieji šviesos šaltiniai slypėjo kažkur grindų pakraštyje.

Jis nusimetė apsiaustą, pakabino ant geležinės gembinės.

— Leitenante, gal jus pavaišinti arbata? Turime Zurinamo juodosios arba Pažasties raudonosios.

— Ačiū, nereikia.

Donaiui magėjo pasiūlyti moteriškei išsitiesti ir giliai įkvėpti. Įdomu, paklausė jis savęs, ar sekretorė visuomet taip kūprinosi, o gal pakumpti privertė slegianti aplinka, kurioje ji praleido daugelį metų?

Jis nusišypsojo, bet direktoriaus asistentė, spustelėdama tris stiklinius jungiklius, regis, abejojo dėl atsakymo. Galų gale masyvios plieninės kabineto durys atsidarė.

Iš už mėlyno stiklo stalo pakilo maždaug šešiasdešimtmetis vyriškis žila, smailia barzdele.

— Leitenante Riordanai, džiugu jus matyti.

Štai ir Melfaksas Kortindas. Vietoj kaklaraiščio jis ryšėjo sidabrišką skarelę, vilkėjo kostiumą, pasiūtą iš švelnaus, tamsaus audinio. Į krėslą rėmėsi juodmedžio lazdelė su paprasta sidabrine rankena — nors Donalas bemaž tikėjosi išvysti kaukoles ir gyvatės ornamentą.

— Ačiū. Jausmas abipusis.

Jie paspaudė rankas. Kortindo delnas pasirodė besąs glotnus — lyg ir kvepiantis alyvomis, — bet pirštuose jėgos nestigo. Donalas nusprendė, jog po elegantiškomis direktoriaus manieromis slypėjo šis tas daugiau.

— Prisėskit.

— Dėkui.

Svečias atsisėdo. Melfaksas Kortindas įsitaisė prašmatnesniame krėsle išriesta atkalte bei vingiuotais ranktūriais. Sukryžiavo kojas ir stogeliu sudėjo pirštus.

— Aš tikrai džiaugiuosi galėdamas padėti. Jūsų viešnagė, leitenante, prablaškys rutiną. Bent už tiek ačiū.

— O departamentas dėkingas, kad sutikote ištiesti pagalbos ranką.

Donalas ir Kortindas nužvelgė kits kitą. Izoliuotame, raižiniais ir įvairiais ornamentais gausiai išpuoštame kabinete reaktoriaus garsai susilpnėjo iki foninio ūžesio. Auksiniame laikrodyje krutėjo metaliniai, tarpusavyje sujungti kauliukai, iš kurių kyšojo miniatiūrinis dalgis, kas pusę sekundės šniojantis per statmeną gintarinio skysčio giją, suardantis ją į lašelius. Pastarieji krito į puodelį: tikšt-takšt, tikšt-takšt.

Pirmasis tylą nutraukė direktorius.

— Deja, man nelabai aišku, kaip turėčiau jums pagelbėti.

Donalas atsiduso.

— Jums knieti išgirsti tiesą? Man taip pat jos nesinori.

— Tuomet… — Melfaksas Kortindas elegantiškai prunkštelėjo, — …kol narpliosime klausimus, gal jus sugundyčiau brendžiu? Turiu „Sintro Mundo“, atsiųstą iš Alfrikstano.

— Dėkui, bet ne. — Tik ne šioje vietoje. — Kalbant apie bylą, man teks kruopščiai rinkti žodžius, kad neišduočiau smulkmenų.

— Suprantama.

— Be to, mums rūpi ne tiek išaiškinti nusikaltimą, kiek jam užkirsti kelią. — Bendraudamas su kolegomis detektyvais Donalas niekada nevartodavo žodžio „išsiaiškinti“; savo darbo jis nelaikė paslapčių kupinu žaidimu. — Kituose miestuose buvo nužudyti garsūs žmonės…

Kortindo žvilgsnis pakito.

— Nužudyti? Reikalas rimtas.

— Taip. — Donalas susilaikė nepridūręs, esą, priešingu atveju, jis čia nesilankytų. — Keletas jų gyvybes prarado viešose vietose, žiūrovų akivaizdoje. Mirtys susijusios tuo, jog kažkas ryžosi pagrobti kūnus. Iškilus būtinybei, netgi įžūliai rizikuodavo.

Melfaksas Kortindas išvijo kojas, palinko virš tamsiai mėlyno stalo.

— Primena stambaus masto sąmokslą.

— O, ne, — pamelavo leitenantas. — Tik norėjau pasakyti, kad egzistuoja tam tikros rūšies nusikaltimai. Jų tipą mes identifikavome ir nenorėtume, jog kažkas panašaus nutiktų čia.

— Įdomu. — Direktorius neatplėšė akių nuo pašnekovo. — Įdomu… kiek suprantu, jūs būsite atsakingas už Marijos daLivnovos saugumą?

— Ką? — Donalas atsisėdo tiesiau. — Kas apie ją šnekėjo?

— Hmm, jūs, leitenante. Bent jau pateikėte aiškią užuominą, kurią ką tik patvirtinote.

— Čia ne žaidimas.

— Aš visada maniau, jog žaisminga prigimtis padeda darbui. Bet šiuo klausimu, jei neklystu, mes nesutariame… man paaiškinti savo minčių eigą?

— Kodėl gi ne.

— Štai kaip padariau išvadas: jūs užsiminėte apie mirtis viešose vietose, žiūrovus ir palaikų grobimus, todėl spėjau, kad… aukų ratą… sudarė kažkokie atlikėjai. Dėl kitų logiškų prielaidų, manau, klausimų nekyla.

— Turite omenyje primadoną.

— Mariją daLivnovą, be abejo. Esu tikras, jūs žinote, kad jos pasirodymas taps ryškiausiu sezono įvykiu.

— O, taip.

— Leitenante, opera pernelyg nesižavite?

— Duše kartais padainuoju.

Melfaksas Kortindas mostu aprodė kabinetą.

— Pažiūrėkite. Matot statulėlę? Ji iš Zurinamo, nukalta prieš kokius keturis šimtmečius. Paveikslą, tą tamsų, nutapė Turinetas, likus mėnesiui iki savo mirties. Štai ten išsiuvinėtos eilės. Atidžiau įsižiūrėjęs suvoksite, kad posmai priklauso epinei poemai apie Žarą Kušoną, „Mirties kardui“. Ištraukoje pasakojama, kaip jis atsidūrė miške…

— Žavinga.

Donalą labiau domino ne statulos ir siuviniai, o pats direktorius. Manieringai skambančių žodžių gausa nenustelbė akivaizdaus fakto: Kortindas pasižymėjo stebėtina nuojauta, kuri jam leido atlikėjus susieti su žmogžudžių ir kūnų grobikų aukomis.

Šito šaltakraujiško tipo taip lengvai neišgliaudytum… beje, dėl Mirties meilės, jis ne įtariamasis, o žinių šaltinis.

— Kur aš lenkiu, leitenante? Šių meno kūrinių autoriai buvo ypatingi. Gal patys to nežinojo, bet jų svajos — neįkainuojamos, vertingesnės už bet kokius materialius objektus.

— Jei jau taip sakote.

— Galbūt mums derėtų pasidairyti po jėgainę? Tada jums pradėtų aiškėti, apie ką kalbu.

Apžvalginės ekskursijos Donalas nė kiek netroško.

— Puiki mintis.

— Visų pirma parodysiu jums bendrą vaizdą. — Tebesėdėdamas Melfaksas Kortindas pamojo virš mėlynojo stalo. Stikliniame paviršiuje kažkas suribėjo. — Na, štai.

Pasigirdo tyli dejonė, ir dešinėje leitenanto pusėje ėmė judėti siena. Granitinis jardo storio luitas lėtai nuslydo į nišą, atidengdamas anapus viešpataujančias erdves. Kabinetas buvo įrengtas netoli lubų. Apačioje driekėsi septynios reaktorių eilės, likusios tūnojo už kolonų ir sienų — berods, kompleksą sudarė visa sistema olų.

— Žiūrėkit. Ana ten, ties grindimis… — direktorius bedė pirštu žemyn. — Oras tarsi raibuliuoja, ar ne?

— Mmm… aha.

— Po žeme išvedžioti energijos tiekimo kanalai. Nekrosrautą būtina įkalinti reaktoriuose, nes, pakitus jo savybėms, mums grėstų katastrofiniai padariniai.

— Sprogimas?

— Būtent. — Melfaksas Kortindas suėmė elegantišką lazdelę ir atsistojo. — Na, eime apsižvalgyti?

Grindų lygyje oras lyg ir sutirštėjo, o dūzgimas smelkėsi į smegenis. Kiekvienas reaktorius pasirodė aukštesnis bei masyvesnis, nei žvelgiant iš direktoriaus kabineto. Tarp korpusų zujo darbininkai pilkais kombinezonais, ir Donalas aiškiai matė įtampos raukšles, įsirėžusias jų veiduose: nuolatinio budrumo kainą.

Leitenantas su direktoriumi dešimt minučių žingsniavo plačiu tarpueiliu, pėdino tylėdami ir tik retsykiais apsikeisdavo vienu kitu žodžiu. Aplinkinių objektų mastai pranoko bet kokius Donalo lūkesčius. Galų gale jiedu prisiartino prie reaktoriaus, kurio korpusas buvo praviras.

— Nesijaudinkit, — nuramino Melfaksas Kortindas. — Jis iššveistas, dezaktyvuotas, paruoštas eksploatavimui.

— Ar galėčiau įkišti nosį į ertmę? Norėčiau pasižvalgyti.

Direktorius papurtė galvą.

— Jumis dėtas, to nedaryčiau.

— Sakėte, kad jis išvalytas.

— Švara… — veide ketvirčiui sekundės šmėkštelėjo vypsnis, — …yra gan sąlyginė sąvoka, sere. Čia visur įsigėrę atsiminimai, dėl kurių kyla tam tikrų problemų.

Vienas iš darbininkų sustojo ir įsitempė. Jo kolega atšovė švininį lagaminą.

— Gerai, Karlai, aš pasirengęs.

Donalas pajudėjo į priekį, bet Kortindas palietė jo rankovę.

— Mums vertėtų laikytis atokiau.

— Aišku.

Pasilenkęs vyrukas, Karlas, mūvėjo sunkias pirštines bukais pirštų galiukais. Apsaugos priemonė trukdė subtiliam darbui, bet po kelių sekundžių jis išsitiesė ir pasišalino iš tuščio reaktoriaus, delne nešinąs pilką šipulį, viso labo kaulo atplaišą.

Tačiau Donalo skrandį kaipmat sutraukė pykinimas, po kojomis, rodės, ėmė siūbuoti grindys.

— Eime. — Direktorius tvirtai sugniaužė jo žastą. — Leiskime tiems ponams dirbti.

Klyksmai, su palytėjimais sumišusių veidų užuomazgos, minkštos masės ir liepsnojančių vidurių pojūtis, ašaros ir dvokas…

Jiems nutolus nuo atidaryto korpuso, oras tapo grynesnis, bet troškumas iki galo neišsivadėjo.

— Vardan Hado, kas čia buvo?

— Atleiskit, leitenante. Nesitikėjau, kad vyrai išgriebs tokią didelę nuoplaišą, antraip nedelsdamas būčiau jus patraukęs toliau.

— Paprasčiausią kaulo nuoplaišą?

— Taip… sudedamąją kuro dalį, daug laiko praleidusią reaktoriuje. Jūs suprantate, kokie procesai jame vyksta?

— Šį tą sužinojau mokykloje. — Donalas atžagaria ranka nusišluostė veidą. — Siaubingai seniai.

— O, geriausios mūsų gyvenimo dienos. Argi ne taip poriname anūkams?

Leitenantas didžiai abejojo, kad jiedu su Kortindu lankė tokio paties tipo mokyklas. Norint sėkmingai užbaigti mokslus, kai kuriose ugdymo įstaigose būtinos ne vien smegenys, bet ir tvirti kumščiai.

Direktorius lazdele mostelėjo į artimiausią reaktorių.

— Kritinei masei reikia dviejų tūkstančių lavonų kaulų. Rezonuojančioje įduboje, tarp korpuso sienų, statinės nekrosrauto bangos ima vibruoti, stiprėti, išskirti galybę harmoningų sąskambių.

Pora tūkstančių palaikų vienam vieninteliam reaktoriui.

— Aha. — Donalas sumirksėjo, pasistengė užgniaužti siaubą ir liūdesį. — Du tūkstančiai. Didelis skaičius.

— Žaliavos mums netrūksta.

Leitenantas atsiliepė po pauzės.

— Taip ir maniau.

Jiems grįžtant link spiralinių laiptų, Melfaksas Kortindas daugiau papasakojo apie esminius procesus. Donalas mėgino sekti mintį nenutuokdamas, ar dėstomos smulkmenos turi kokių sąsajų su jo darbu.

Direktorius paaiškino, kaip griaučių mikrostruktūras koreguoja gyvų kūnų jutimai ir veiksmai. Kai žmogus atsisveikina su gyvybe, vidinė kaulų, įsiliejusių į reaktoriaus masę, struktūra skaido nekro-srautą, kuris skleidžia aimanas bei dejones, atgamindamas mirusiųjų prisiminimus.

— Bet, žinoma, ne nuoseklią visumą, — pridėjo Kortindas. — Tik sumišusius, dviem tūkstančiams individų priklausančius fragmentus. Iš tiesų jų sankaupa nieko nemąsto ir nejaučia.

Donalas stabtelėjo, atsigręžęs nužvelgė ilgą reaktorių virtinę.

— Netgi skausmo?

— Netgi jo. — Vieną ilgą, užsitęsusią akimirką direktorius spitrijosi į pašnekovą, galop lazdele pabeldė į akmenines grindis. — Bent taip atsakau visiems, kurie į mane kreipiasi oficialiais klausimais. Jūs, leitenante, mane supratote?

Prikandęs lūpą Donalas pagalvojo, kaip reaguotų miesto gyventojai, jeigu ūmai pranyktų energija, nebevažiuotų transporto priemonės ir todėl parduotuvėse nebeliktų maisto.

— Supratau.

Greta laiptatakių, ant sienos blizgėjo eilė stiklinių ciferblatų su žalvario apvadais. Melfaksas Kortindas sustojo ir nukreipė akis į kairįjį, pažymėtą užrašu. MN f². Gretimas rodė bendrą energijos išeigą. Gigavatais, sprendžiant iš etiketės su raidėmis GV.

— Ką reiškia MN f'²? — paklausė Donalas.

— Srauto greitį visuose reaktoriuose. Matuojamą meganekronais į kvadratinę pėdą.

— Na, žinoma.

— Hmm. Gal jau kilkime aukštyn, — elegantiškai šyptelėjęs tarė direktorius, — ir pasivaišinkime arbata?

Grįžęs į Melfakso Kortindo kabinetą leitenantas priėmė pasiūlymą išgerti arbatos. Žilaplaukė sekretorė ją supilstė į geriausius kaulinio porceliano puodelius, kuriuos atnešė ant padėklo.

Melsdamasis Hadui, kad indas nebūtų pagamintas iš tikro kaulo, Donalas suėmė trapią ąselę ir paragavo stipraus, tamsaus gėrimo. Šis pasirodė gardžiausias iš visų, kokius teko skanauti.

— Nebloga. — Jis atsargiai nuleido puoduką ant lėkštės. — Labai nebloga.

— Malonu, kad jums patiko. Taigi… kai baigsite gerti, parodysiu jums dar vieną dalyką. Nebijokit, niekur eiti nereikės.

Aš ir nebijau, vos neišsprūdo Donalui. Susitvardęs jis nurijo kitą gurkšnį.

Nuostabu.

— Verčiau negaiškime laiko, — tarė.

— Na, jeigu primygtinai prašote… minutėlę. — Kortindas nužingsniavo prie knygų, dengiančių visą užpakalinę sieną. Paspoksojo į nugarėles, tuomet lazdele bilstelėjo į lentynas. Sudunksėjo tam tikru ritmu, bet Donalui nepavyko jo įsidėmėti.

Direktoriui atsigręžiant, ėmė suktis dalis kiliminės grindų dangos, ir netrukus iki krūtinės lygio iškilo metalinis, jardo skersmens cilindras.

— Prašom. — Kortindas atrėmė lazdelę į stalą, pirštų galiukais dūrė į žalvario spalvos daubeles, įsispaudusias į cilindrinį stulpą.

Pastarojo šone atšoko plieninės durelės. — Štai ką jums reikėtų pamatyti.

Jis ištraukė pailgą platininę dėžutę su auksine sklende. Iš pažiūros, sunkią, maždaug tokios pat apimties kaip antikinio pistoleto dėklas. Donalas nejučia ėmė spėlioti, kas tūnojo viduje.

Melfaksas Kortindas spragtelėjo velke ir atidarė dangtį, demonstruodamas objektui savotišką pagarbą. Pasuko dėžę taip, kad svečias išvystų jos turinį.

Ant skaisčiai raudono aksomo gulėjo išdžiovintas kaulas.

— Galite jį paliesti, — pasiūlė direktorius. — Bet…

Per vėlu.

Kažkokia jėga patraukė Donalo pirštus į priekį, tarytum perėmusi nervų bei raumenų sistemos valdymą. Jie prisilietė prie kaulo, ir leitenantą supantis kabinetas išgaravo.

Atrodė, kad jis skęsta.

Priešakyje tyvuliavo sidabrinė jūra, rožinį paplūdimį glostė Vilnelės, danguje skraidė perregimi paukščiai, giedantys tokias didingas arijas, kad jos Donalui išspaudė ašaras. Atokiau nuo kranto vešėjo gėlės, stiebėsi fantastiškos žalio stiklo struktūros — galbūt augalai, o ąal meno kūriniai. Pasigėrėjimą kurstė net smulkiausios jų detalės. Žvilgsnis trumpam sustingo ties vandens lašu, žvilgančiu lyg...

Kažkas jį patimpčiojo.

Ne!

…kristalinis, atskiras pasaulis, aplinką marginančios sodrių spalvų gijos, keistos, nuogos, tolumoje siūbuojančios figūros ir kraštovaizdis, kupinas…

Dar vienas trūktelėjimas, kuriam Donalas bandė pasipriešinti.

…tamsiai geltonų, raudonų ir mėlynų juostų bei medžių, kurie…

Pradingo.

Viskas išnyko.

— NE! — Donalas metėsi ant Melfakso Kortindo, bet tas atšlijo, apgaulingu sukamuoju judesiu išvengė smūgio. — Sugrąžinkit…

— Atleiskit. — Direktorius ėmė slinkti spirale, visu kūnu staiga pakrypo į priešingą pusę ir taip išsisuko nuo antro puolimo.

— Sugrą…

Dusliai švokšdamas Donalas susirietė dvilinkas. Plaučiuose liko mažiau oro nei tuomet, kai nubėgdavo dešimties mylių atstumą. Jis prisimerkė, dėl sūrių prakaito lašų, kurie graužė akis, beveik nieko nematydamas, ranka nusišluostė veidą.

Dėl Mirties meilės, kas čia vyksta?

— Jūs buvote paniręs, — tarė Melfaksas Kortindas, — į menininko svajas.

— Bet jūs…

Nuo kaulo poveikio direktorių greičiausiai apsaugojo storos pirštinės. Grakščiais, apsimestinai lėtais judesiais jis įdėjo kaulą į dėklą ir nuleido dangtelį. Kabinete tvyrantis slogumas, rodės, bemat prasisklaidė.

Leitenantas nusvirduliavo iki geležinės kėdės ir atsisėdo.

— Kad aš prasmegčiau skradžiai Hadą. — Jis pakėlė puoduką, nurijo arbatos gurkšnį. — Fui!

Gėrimas buvo atšalęs.

— Nepykit, leitenante, bet jūs privalėjote tai pamatyti. — Pailgą dėžę Kortindas įkišo atgal į cilindro ertmę. — Jei nebūtumėte išgyvenęs šitų potyrių, mano žodžiai jums ne ką tereikštų ir tuojau pat iškristų iš galvos.

— Atmintimi aš nesiskundžiu. — Donalas gaižiai susiraukė, ant stalo padėdamas puodelį. — Kodėl arbata tokia šal…

— Jūs nepamenat, kiek laiko praleidote svajose?

— Atleiskit? — Donalas kryptelėjo riešą ir įbedė akis į laikrodį. —Ne. Tai…

Ciferblate žibėjo skaičiai 22:63.

— …neįmanoma.

Vos tiktai direktorius uždarė metalines dureles, cilindras ėmė smigti į grindis.

— Nejaugi? Vargu bau.

Taip, Melfaksas Kortindas teisus, nes Donalas neturėjo jokio pagrindo įtarti, kad laikrodį apkerėjo arba iš arbatos puodelio kažkaip išsiurbė šilumą. Akis badė vienintelė galima išvada.

Kaulo sužadintomis svajomis jis mėgavosi beveik tris valandas.

Vėl įsitaisęs už tamsiai mėlyno, stiklinio stalo, direktorius nusitraukė sunkias, apsaugines pirštines.

— Aš galėjau atimti kaulą, — tarė Donalas. — Kas tuomet man būtų nutikę?

— Mielas leitenante, mane nuo vaikystės mokė plastiško bagua kovos meno, kuris padėjo vangstytis nuo jūsų, hmm, nerangių puolimų.

— Jūs mane išplėšėte iš… — jis užsikirto.

Iš rojaus.

— Žinau. Tiesiog žiūrėjau savęs. Jeigu man būtų grėsęs rimtas pavojus, aš, be abejo, būčiau išsikvietęs sargybą.

Kortindo tonas bylojo, kad leitenantas turėtų jam padėkoti. Bet Donalas sėsdamasis atlapojo švarko skverną, idant direktoriui prieš akis sušmėžuotų „Magnuso“ dėklas.

— Malonėsite paaiškinti, kas atsitiko?

— O, man turbūt reikėtų atsiprašyti dėl vaizdingos demonstracijos…

— Gal ir reikėtų.

— …bet užtikrinu, kad linkėjau tiktai gero. Kaulas, kurį palietėte, priklausė eiliniams į reaktorių kraunamiems griaučiams.

Donalas palingavo galva. Nujautė, jog čia keliauti nevertėjo.

— Mūsų personalas pasišventęs savo darbui, — tęsė Melfaksas Kortindas, — ir puikiai apmokytas. Nekroskopiškai tiria visus į kompleksą pristatomus kaulus. Jei talentingą, bet nežinomą, varganai gyvenantį menininką pakerta mirtis, paskutinė galimybė jį atrasti kliūna mums.

Cilindras nugrimzdo iki grindų lygio ir beveik susiliejo su kilimine danga.

— Ką aš liečiau? — paklausė Donalas. — Kieno jis?

— Alkūnkaulį. — Direktorius dirbtinai nusišypsojo. — Džemikso Holandsono, kurio darbai.šiuo metu kainuoja įspūdingas sumas. Keletas jo paveikslų eksponuojami Fortiniume, federaliniame šiuolaikinio meno centre.

— O. Jis.

— Mūsų atliekamas procedūras varžo griežtos taisyklės, etatiniai darbuotojai įgiję atitinkamą kvalifikaciją.

— Kaip apmaudu, kad Sorensonas…

— Holandsonas.

— …Holandsonas neišgarsėjo prieš mirtį.

— Kaip minėjau, — Melfaksas Kortindas pirštu patrynė žilą barzdelę, — čia menininkas sulaukia paskutinio šanso.

— Veikiau pomirtinio-galutinio, — tarstelėjo Donalas. — Su sąlyga, jog toks žodžių junginys egzistuoja.

— Abejoju, mano mielas drauge.

Leitenantas įdėmiai pažiūrėjo į direktorių. Komplekse, žinoma, buvo galima atrasti daugiau įdomių dalykų, tik neaišku, kiek iš jų sietųsi su komisaro paskirta užduotimi. Donalui klaikiai norėjosi paraityti kulnus, lyg sprunkant iš Hado, bet jis prisivertė suimti save į nagą.

— Kuo čia dėtos žmogžudystės? — paklausė.

— Argi neakivaizdu?

— Nežinau. Paaiškinkit, pone Kortindai.

Ant sienų kabančios plokštelės skelbė, kad į kabineto šeimininką reikėtų kreiptis direktoriumi ar daktaru… arba herr doktor direktorę kaip buvo parašyta garbės rašte, kurį išdavė Donerhaimo universitetas.

— Jeigu jūs būtumėte kolekcionierius — turtingas ir įtakingas, — nejau už tokius kaulus nemokėtumėte padorios sumos?

Donalas nuo jo nenuleido akių.

— Tarkim.

— Taigi… tarkim, jūs renkate tam tikrą kolekciją, esate visa širdimi atsidėjęs savo pomėgiui, bet negalite susitaikyti su natūralia įvykių eiga ir laukti, kol jūsų mėgstamo menininko kaulai taps… hmm, prieinami.

— Po šimts.

— Nėra jokių garantijų, kad išgyvensite ilgiau už savo troškimų objektą. Niekas iš mūsų nežino, kada mirsime.

Leitenantas atsistojo.

— Ačiū už arbatą. Ir… už tai, jog mane apšvietėte.

— Ką jūs, — Melfaksas Kortindas irgi pakilo, — man buvo labai malonu jums padėti.

Jie paspaudė rankas.

— Tikiuosi, netrukus vėl mus aplankysite, — pridėjo direktorius.

— Turiu omenyje draugišką susitikimą, o ne…

— Aš supratau.

Laukiamajame jis čiupo apsiaustą. Juodos skysto metalo pirštinės tebeglūdėjo kišenėse. Sekundę kitą Donalas svarstė, ar nevertėtų jas užsitempti, grįžti į kabinetą ir negyvo dailininko alkūnkaulį sugrūsti Kortindui į gerklę.

Tačiau darbas, kuris jo laukė, nepalengvėtų, iškaršus kailį civiliui patarėjui.

— Dėkui, leitenante. Tikiuosi, viešnagė jums patiko.

— Arbata nuostabi. Ačiū, mem.

Nėręs pro duris Donalas nubildėjo geležinėmis spiralinio laiptatakio pakopomis. Kai pasiekė olos grindis, išlydėti svečią prisistatė tie patys trys vyrai pilkais kombinezonais.

— Džiugu jus vėl matyti, bičiuliai.

— Prašom eiti čia, pareigūne. Važiuosite automobiliu?

— Man jo nereikia.

— Žmonės kyla į paviršių ana tuo liftu.

Trijulė nuvedė svečią iki juodų, vingiuotų, akmeninėje kolonoje įmontuotų durų. Jos subarškėjo ir nuslydo į šoną. Žengęs per slenkstį Donaldas atsidūrė ant plieninės subraižytos platformos. Virš metalinių, ratu stirksančių stovų švytėjo žibintai. Jis atkragino galvą, tačiau teišvydo šešėlius, kurie aukštybėse sutirštėjo iki aklinos tamsos.

— Ar čia…

Bet durys jau užsidarė.

— Tiek to.

Pajudėjusios iš vietos grindys girgžtelėjo, ėmė kilti sparčiau ir po kelių sekundžių taip šovė viršun, kad jo kojos prisispaudė prie plieninio paviršiaus. Pro šalį lekiančias šachtos sienas tarsi aptraukė migla; mėginimai jas paliesti galėjo baigtis liūdnai.

Neilgai trukus platforma ėmė mažinti greitį ir žvangėdama sustojo. Nuo krestelėjimo suvibravo visas Donalo kūnas, pagaliau atgavęs įprastą svorį. Jis pamatė esąs tamsiame, tuščiame pusrutulyje.

— Kaip man?..

Staiga metalinės dangos viršuje atsivėrė plyšys; pusiau padalintos skliauto dalys susilankstė iki pat žemės, palikdamos jį stovėti išbetonuotame kiemelyje.

Leitenantas skubiai pasitraukė nuo disko būgštaudamas, kad jį užprogramavo tučtuojau grįžti į požemius. Pareigūnui sulinksėjo uniformuoti sargybiniai. Vienas iš vyrų buvo matytas — patrulis, išmestas iš teisėsaugos pajėgų už tai, kad Raudonajame kvartale imdavo kyšius. Donalas atidavė jiems pagarbą kilstelėdamas pirštą prie kaktos ir nužingsniavo link durelių.

Išėjimo aukštis ir plotis liudijo, kad jis skirtas vienam asmeniui, bet, kai durys atsivėrė į kiemą, Donalas suvokė regįs metalinį, pėdos storio luitą. Sunku net įsivaizduoti, kiek šis galėtų sverti. Nuo motorinių vyrių nuvingiavo garų sruogelės.

Atsainiai mostelėjęs užnugario pusėn leitenantas nėrė pro ertmę ir sustingo ant šaligatvio. Nuo vožtuvų atsklido šnypštimas, stūmokliai užtrenkė sunkias duris.

— Nuostabu.

Jis įstrigo apšiurusiame rajone, šalia tvirtovės, stūksančios virš Centrinio komplekso. Po vietinius kvartalus daug žmonių nesiblaškydavo, pasirodydavo nebent darbininkai, atvažiuojantys miesto energijos valdybos autobusais.

Donalui derėjo išsikviesti taksi arba patrulinį automobilį iš sekretorės kabineto, bet jis nekantravo kuo greičiau pasišalinti iš požemių.

Už kelių furlongų[1] stovėjo tamsi „Žiežula“ aukštais galiniais sparnais. Leitenantas nutarė paprašyti vairuotojo, kad jį pavėžėtų, tačiau, nukreipus žvilgsnį į automobilį, tas atgijo ir nutolo nuo kelkraščio.

— Po velnių.

Už vairo sėdėjo moteris: Donalas pastebėjo ilgus, šviesiai geltonus plaukus. Vargu ar ji būtų sutikusi į saloną įsileisti vienišių, bindzinėjantį po čionykštes gatves.

Prieš akis atsivėrė apleisto kvartalo vaizdas. Iš nuolaužų sąnašyno kyšojo surūdijusių santvarų strypai. Per griuvėsius nuskuodė trys blyškūs driežai, kurie suakmenėjo pajutę, kad įjuos žiūri žmogus.

Donalas palingavo galva ir trumpam įsistebeilijo į vienalytes juodas-purpurines dausas.

Paskui ant pečių užsimetė apsiaustą ir pajudėjo iš vietos. Tuo pat metu pratrūko pilti gyvsidabrio lietus, kurio lašai tiško nuo ilgų jo skvernų.

Nekenčiu šitos vietos.

Ant šaligatvio jau telkėsi blizgančios ir tąsios skysto metalo balutės. Mintis, kad jis slankioja be kepurės, garantuotai pakurstytų nerimą, jeigu ne nuolatinės, policijos pareigūnams prirašytos injekcijos.

Įnikę ieškotis prieglobsčio sukrebždėjo driežai.

Leitenantas ėmė svarstyti, kur šiuo metu atrastų primadoną Mariją daLivnovą. Turbūt repetuojančią kokiame prašmatniame operos teatre ar vakarieniaujančią fantastiškai prabangiame viešbučio restorane. Bet tikrai ne vaikštinėjančią po gatves — nuo lietaus sprunkančių roplių draugijoje.

Žingsniuojant pirmyn, į galvą netikėtai atklydo prisiminimai apie sodrių spalvų sklidiną pasaulį, kurį teko matyti Džemikso Holandsono akimis.

Tiksliau, per vieną iš jo kaulų.