Kaulų daina

31

Sau pripažinus, kaip bukagalviškai pasielgė, Donalą užvaldė beribė neviltis. Be chaoso, kurį jis ketino čia sukelti, Temesino pareigūnai — su sąlyga, jog šie jau apsupo Gelbtorno dvarą — neturės jokios priežasties veržtis į pastatą neva gelbėdami tarybos narį.

Atleisk, Lora.

Kad tave nuvyliau. Kad mudu niekada nebepasimatysime.

O, Tanate..

Staiga įvykiai pakrypo visiškai netikėta eiga. Donalas iki tol nebuvo girdėjęs, jog per policijos operacijas nutiktų kažkas panašaus.

Abudu zombiai nuleido ginklus, susižvalgė ir papurtė galvas. Tuomet atsigrįžo į leitenantą ir vienas jų pareiškė:

— Tave paženklino tamsus kraujas.

— Eee…

— Šiame name, — pridūrė kitas, — viešpatauja neramumai ir piktadarybės.

— Kas? — Donalas nujautė, kad veltis į diskusijas nederėtų… bet kas, po galais, čia atsitiko?

Pirmasis zombis perleido „Bubį“ kolegai, prasisegė marškinius, pirštų galiukais tam tikra seka įniko spūsčioti baltą krūtinę. Pasigirdo tižus dryksnis, ir prieš Donalo akis, kurių jis nepajėgė nusukti šalin, prasiskyrė krūtinės dalis.

Ertmėje ritmiškai pulsavo juoda, blizganti zombio širdis. Sargybinis palietė tvinksintį jos paviršių ir tarė:

— Broli, aš tavęs neskriausiu.

Antrasis zombis padėjo kulkosvaidį ant grindų, išsitiesęs taip pat prispaudė pirštus prie juodos partnerio širdies.

— Aš irgi prisiekiu, kad šitas žmogus bus mano brolis.

Jiedu įbedė žvilgsnius į leitenantą

— Hmm, ačiū. Tai yra… dėkui.

— To užtenka.

Blyškiaodis rankomis apsivijo krūtinę, suspaudė ją ir žaizda — ar prieigos anga — bemat užsivėrė. Jis vėl ėmė sagstytis marškinius.

— Tarybos nariui Gelbtornui mes nebetarnaujame, — Donalui paaiškino kitas sargybinis. — Atsisakėme darbo savo veiksmais. Jo valdos mums niekada nepatiko.

— Gelbtornas drumsčia tamsą — pridėjo kolega.

Leitenantui vis dar nesisekė juos suprasti.

— Aš esu Brajalas, — prisistatė pirmasis zombis. —4o vardas — Sinveksas.

— Labai… malonu su jumis susipažinti.

Porelė apsisuko ir numygo blausiu tuneliu. Kurį laiką Donalas juos stebėjo, pats jautėsi suglumęs ir niekaip neįstengė suvokti, kas, vardan Tanato, čia įvyko.

Automatas tebekėpsojo ant grindų.

— Ei… jūs kai ką pamiršot.

Bet zombiai jau buvo pranykę.

— Negi leisi prapulti tokiai gėrybei?

Leitenantas kilstelėjo ginklą patikrino, ar dėtuvė pilna, ar gerai veikia mechanizmai, ir išsišiepė prisiminęs, kaip batalione, šaudymo iš kulkosvaidžių varžybose, užėmė antrą vietą Visuomet galvojo, kad atsitiktinai: pliekti iš automatų nemokėjo.

Galbūt šįsyk jis sugebės tapti čempionu.

Juos išgelbėjo Gerte, kuri prasiskverbė kiaurai mūrą norėdama įvertinti padėtį ir veikiai aptiko haliucinacijų jungiklį, įmontuotą po Žvitriaakės stalu. Tiksliau, po Mamės Finros stalu: Lora tebesiuto ant savęs, kad pro akis praleido akivaizdžius dalykus.

Sienoje materializavosi didžiosios durys.

Iš kabineto iškurnėjo šmėklų kontroliuojami baldai. Pirmoji išniro atgijusi metalinė kėdė, įkandin sekė įvairūs daiktai, apsupę masyvų, ant trumpų, drūtų kojelių kėblinantį stalą. Žmonės, įsitikinę, kad jiems negresia jokie pavojai, išėjo paskutiniai.

Durys į komisaro valdas vėl pranyko.

*Užjaučiu, Arenijau.*

— Dėl ko? — pasiteiravo Vilnaras.

*Ko gero, savo kabinetą praradai amžiams.*

Jis nusišypsojo.

— Aš visuomet galiu įsikurti kitame.

Komandore sumirksėjo. Komisaras su lifto šmėkla palaikė draugiškus santykius? Tokius artimus, kad leido jį vadinti vardu? Nejau apie tą žmogų Lora susidarė klaidingą nuomonę?

— Komandore Styl, ko laukiate? — paklausė Vilnaras.

— Eee… sere?

— Jūs privalote tučtuojau suimti Marnę. — Pamojęs į tuščią stalą pridūrė: — Raskite ją ir atveskite.

— Taip, sere.

Lora spėriu žingsniu išdrožė iš kambario. Pavymui nusekė Aleksa. Pareigūnai iš A ir V skyriaus susižvalgė, linktelėjo komisarui ir taip pat pasišalino.

Vilnaras iš užančio išsitraukė stambų, iš mėlyno plieno nulietą pistoletą patikrino, ar nuleistas saugiklis, grąžino ginklą į dėklą Tada žengė prie kabyklos, čiupo savo apsiaustą ir į jį įsisupo. Kol rengėsi, Marnės šiukšliadėžėje pastebėjo lūpdažiu suteptą nosinaitę. Pakėlęs ją įsikišo į kišenę.

— Gerte?

*Taip, Arenijau?*

— Ar galėtum pagreitintu būdu mane nuleisti iki gatvės? Kaip senais gerais laikais?

*Su malonumu.*

— Tuomet imkis darbo.

Žemutiniais Gelbtorno dvaro koridoriais klaidžiojo keista esybė. Ore plūdo šalčio bangos.

Aplinkui leitenantą įsivyravo chaosas — pro šalį skuodė tarnaitės ir kiti namų ūkio darbuotojai, kurie slėpėsi kambariuose bei užuoglaudose, rakino visas duris. Du stambūs pilkšvo gymio vyrai su mozaikine šarvų danga, įspausta į abiejų odą brovėsi į patalynės spintą žvilgsniais šaudydami po koridorių.

Kad ir kas ištrūko į laisvę, Donalas nė kiek netroško su tuo padaru susidurti.

Užlėkęs trumpu laiptatakiu, jis trumpam sustingo erdviame atriume, nužvelgė baltas sienas, raudonas plyteles, maždaug penkiolika keistais kampais kyšančių balkonų, akies krašteliu pamatė tamsių žvynų šmėstelėjimą ir vėl pajudėjo iš vietos. Antru laiptatakiu užbėgo kaip įmanydamas tyliau.

Donalui lekiant dvigubų stiklinių durų kryptimi, jam iš kelio skubiai traukėsi žmonės iš vietinio personalo. Netikėtai išvydęs raudoną mygtuką panašų į operos teatre regėtą gaisro signalą leitenantas pasielgė kaip priderėjo: smogė į jį kumščiu.

Nieko neįvyko.

— Velnias, velnias, velnias.

Tai signalizacijos įrenginys, be jokių abejonių. Tik Donalas nesusiprotėjo, kad sistema veiks nebyliai, o perspėjimą apie pavojų perduos namų personalui, užuot pratrūkusi kaukti ir priviliojusi nepageidaujamus pašaliečius. Bet čia ir visa esmė…

Nuo grindų ėmė kilti metalo plokštė, užkertanti kelią į apartamentus.

Judinkis.

Leitenantas sureagavo instinktyviai, pasikliovė intuicija — aš esu muzika, — nurūko pirmyn — sparčiai — jausdamas, kaip iš užnugario atplūsta dvokiantis šaltis — dar greičiau, — stryktelėjo per užtvarą, nusileido ant kilimo ir sudribo.

Nusiridenęs ant šono, apimtas pojūčio, kad aplinkui sukasi sienos, Donalas spėjo įžiūrėti milžinišką tamsią tarsi iš haliucinacijų išnirusią roplio akį, kuri spoksojo į žmogų, kol plieninis užkardas įsirėžė į lubas ir jį atkirto nuo išorinio pasaulio.

Pagaliau saugus.

Daina…

Iki kaulų smegenų įsismelkė šalta, šiurpi giesmė, kurios reikšmė buvo akivaizdi. Magas visai čia pat.

Vilnaras išlėkė laukan ir nelyginant šikšnosparnis nušvilpė nuo pastato. It mantija plazdendamas apsiausto skvernais, jis nusileido ant visų keturių. Krūptelėję myriovilkiai įžiūrėjo melsvą komisarą gaubiantį pavidalą: Gerte, šmėkla, policijos štabe visada turėjo… gan plačius įgaliojimus.

Ji pakilo ir nusklendė atgal į tamsų, saugumą garantuojantį bokštą. Aplink komisarą tupintys myriovilkiai suurzgė, žybčiodami gintarinėmis akimis.

— FenSeptintuke bei FenBetaDevyntuke, ar esate pasiruošę medžioklei? — paklausė Vilnaras.

— Hrrr…

— Eime. — Nors ir gremėzdiško stoto, jis nukulniavo eikliu žingsniu. — Patikrinkime… po šimts.

Basiliskų aveniu sruvo srautai žmonių, išeinančių iš teatrų, traukiančių į restoranus. Marnė galėjo nesunkiai pasimesti tarp tūkstančių praeivių, kurie knibždėjo tarpeklį primenančioje gatvėje, arba bet kokiame iš aplinkinių, per du šimtus aukštų iškilusių bokštų.

— Mes ieškome brunetės, — sumurmėjo komisaras. — Štai jos kvapas. — Kišenėje sužvejojo nosinaitę, rastą Marnės šiukšliadėžėje.

— Kas žino, galbūt ji pasirūpinusi apsauginiais kerais, todėl nepraraskite budrumo.

Myriovilkiai įsiliejo į minią. Turtuoliai, nepratę matyti tikrų plėšrūnų, beveik neįžvelgė liaunų, pavojingų būtybių, niekada nebandė įsisąmoninti, kad egzistuoja rimtesni, betarpiškesni pavojai už machinacijas, kombinuojamas posėdžių kabinetuose ar klubuose.

Į gatvę išbėgo Lora su Aleksa. Pastaroji stabtelėjo kaip įkalta, vos tik akiratyje atsidūrė komisaras, ir išsižiojo, nors nepajėgė ištarti nė žodžio.

Link moterų atrūko „Žiežula“, komandorės automobilis, kuris žviegdamas padangomis įstrižai nuslydo iki šaligatvio, apsisuko, sustojo ir kaipmat atvėrė duris. Salone nebuvo nė gyvos dvasios.

Lora pažiūrėjo į komisarą.

— Pirmyn! — pamojo Vilnaras. — Prigriebkit ją!

Mirktelėjusi komandore šoko prie vairo ir nuspaudė akceleratorių anksčiau, nei Aleksa spėjo sureaguoti.

— Gerai, — į detektyvę kreipėsi komisaras, kai „Žiežula“ įsiliejo į transporto priemonių srautą — jūs prisijungsite prie manęs.

Aleksa jau ruošėsi keliauti paskui Lorą bet Vilnaras ją sustabdė.

— Ne, mes grįžtame vidun.

Donalas įžengė į kaulų galeriją. Šie ėmė jį traukti link savęs.

Suakmenėjusios griaučių rankos, blausiai apšviestas, auksiniais rėmais papuoštas, vieną vienintelį riešakaulį demonstruojantis stendas, nuo griaučių atskirti šonkauliai ir trys, į savotišką triptiką išdėstytos kaukolės, kurios šiepėsi pro šalį klupčiojančiam leitenantui.

Kaulai dainavo.

Jam prieš akis įniko sūkuriuoti išskydę vaizdai, iš pirštų nejučia išslydo automatas, kūną pervėrė sopuliai bei mėšlungiai, raginantys nesipriešinti nuostabiesiems vaizdiniams.

Jie dainavo Donalui.

Ne. Padėkit…

Aplinkui giedantys kaulai žadėjo siautulingus, gundančius, fantastiškai meniškus sapnus.

Primadona, padėk man.

O gal ji mažiausiai norėtų ištiesti pagalbos ranką net jeigu būtų gyva? Galbūt Donalas nusipelnė pražūti stebuklingo transo gelmėse?

Pastebėjęs vidines duris puošniomis rankenomis, leitenantas įsikibo į vieną ir pavėluotai sumojo, kokią klaidą padarė… nes rankenėles atstojo raižyti seniai mirusių menininkų kaulai.

Ne…

Jį užliejo reginių verpetas.

Rubino atspalvio jūrose plaukiojo smulkiakrūtės undinėlės, ir jų giesmės viliojo…

Ne.

…į gyvą mišką kupiną gėlių, dvelkiančių aromatais, kurių gyvenime neteko…

Aš neleisiu…

…galybė jų rankelių glamonėjo Donalo odą spaudė…

…kad taip…

…įtraukė…

…nutiktų.

…į pastelinių spalvų sūkurį ir įkvėpė…

NE!

Jis ištrūko iš vizijų pančių.

Nes…

Kurį laiką stovėjo sunkiai šnopuodamas, permirkęs prakaitu, atlapojęs duris į milžinišką kambarį.

Aš esu daina.

Atsikratyti kaulų kerais pagelbėjo valios jėga. Tačiau matydamas, kas tyso patalpoje, Donalas suprato, kad iš iliuzinių gniaužtų išsivadavo per vėlai.

Jis pasistengė nuslopinti pykinimą

Aplink altoriaus plokštę stovėjo trys vyrai: tarybos narys Gelbtornas, kongreso narys Finrosas ir individas žilų plaukų kupeta, fotogeniškais bruožais, iš pažiūros kažkur matytais, lyg jie priklausytų garsenybei, kurios nuotraukos nuolat spausdinamos laikraščiuose — ko gero, dar vienas politikas, nusprendė leitenantas. Tačiau lavoną išsitiesusį ant altoriaus, jis atpažino be vargo, nes tas žmogus gavo galą nuo Donalo rankos.

Melfaksas Kortindas.

O ant grindų…

Vardan Tanato, ne.

…kėpsojo tai, kas liko nuo sudedamųjų, trijulės darbui reikalingų dalių — ištekliai, suteikę energijos keistiems jų sukurptiems burtams. Kai numirėlio vokai virptelėjo, Donalą kaustanti įtampa kone išsisklaidė, nes rezultatas, be abejo, turėjo būti vertas kerėjimo proceso, net jeigu juo užsiėmė iškrypę Juodojo Rato magai: vertas tų žaliavos šaltinių, kuriuos jie pasitelkė.

Didžiajame kambaryje gulėjo tuzinai negyvų vaikų bereikšmėmis išplėstomis akimis, kurioms jau nieko nelemta regėti.

Gelbtornas iškėlė ranką nukreipė ją į leitenantą. Patalpą perrėžė oranžinis žybsnis.

Po akistatos su atėjūno krūtine, jis išsprogo. Donalas žengtelėjo atbulas. Kai sąmonėje išsikerojo haliucinacijos, suprato nebeturįs laiko bėgti atgal į kaulų galeriją ir pasiimti numestą automatą

Paskutinė proga…

Būtent tuo momentu Melfakso Kortindo lavonas mėšlungiškai krūptelėjo, pasisuko ant altoriaus, atsisėdo ir nuleido kojas ant grindų, basomis pėdomis Įtrėkšdamas vaikų palaikus.

Glebni, nejudantys kūneliai skųstis, žinoma, negalėjo.

— Užsikruškit, — iškošė leitenantas ir pasileido tekinas.

Pro tarpdurį įpuolus į galeriją kur kaulų trauka draskė jo sielą įkandin nuaidėjo juokas. Tačiau Donalas teužtruko sekundę, kol griebė ginklą apsigręžė ir nuspaudė gaiduką

Uždaroje erdvėje nugriaudėjo kurtinantis tratėjimas. Kietai sukandęs dantis, jis pliekė į gretimą patalpą leido vieną kulką po kitos, taikėsi į sėdintį mirėsį ir tris vyrus…

Ištuštėjus dėtuvei, automatas spragtelėjo,

…kurie tebestovėjo.

Priešais trijulę kybojo migla juodų miltelių: štai kuo pavirto užtaisai, įsirėžę į apsauginį ekraną kuris apsupo grupelę, kai magas, Gelbtornas, pamojo ranka.

Negyvą Kortindo veidą iškreipė šypsnis, nė iš tolo nepanašus į žmogišką Už pajuodusių dantų sukrutėjo išpuvęs liežuvis. Akimirka anksčiau, nei lavonas užsičiaupė, leitenantas, regis, burnoje įžiūrėjo lervas.

Laimei, toji baidyklė kol kas neįstengė šnekėti. Jai atgavus kalbos dovaną Donalas jau bus padėjęs galvą

Ak, Lora…

Visi keturi magai, įskaitant Kortindą ištiesė rankas, pasirengę jį sunaikinti.

…atleisk man.

Užnugaryje driokstelėjo sprogimas, ištaškęs plienines duris. Smūginė banga nutrenkė Donalą pro tarpdurį, atgal į didįjį kambarį, kur stypsojo magai.

Jis nuvirto ant negyvų vaikų.

Atsivėrusioje ertmėje stiebėsi aukštaūgis vyras, savo petį prislėgęs sunkiu, apsauginius kerų laukus ardančiu granatsvaidžiu. Už jo buvo matyti erdvusis atriumas, kuriame vienišas, kaulų spalvos motociklas puldinėjo gigantišką žvynuotą iš baimės besispjaudantį roplį.

— O, užgriuvo jūrų pėstininkai, — nusišypsojo Donalas.

— Kaip įprastai, — tarstelėjo Haraldas.

Ketvertuką juodosios magijos atstovų, pasiruošusių atsakomajam smūgiui, apsupo oranžiniai, vis ryškiau blyksintys žaibai… bet kontrpuolimą nutraukė tamsiai žali motociklai, kurie atriaumojo į atriumą žybsėdami švyturėliais.

Jiems iš paskos atbėgo būrys policininkų žaliomis uniformomis ir baltais šalmais; visi gniaužė automatinius ginklus, nukreipę vamzdžius pirmyn. Įkandin pareigūnų sekė liauno sudėjimo vyriškis, iš pirmo žvilgsnio ramus ir atsipalaidavęs, Temesinas, kuris dūmijo cigaretę ir priešais save laikė detektyvo ženklelį.

Donalas pažvelgė į keturis magus.

— Žaidimas baigtas, — ištarė.

— Aaaa… — iš negyvo Kortindo burnos išsiveržė nežmogiškas garsas.

Tarybos narys Gelbtornas ir žilaplaukis vyras rankomis apsivijo atgaivintą lavoną tarytum dalyvaudami groteskiškam^ apsikabinimų seanse.

Jie nukorę galvas ir susitelkė, bet prieš tai žilaplaukis spėjo pagiežingai dėbtelėti į Donalą Po akimirkos oras ėmė virpėti, banguoti, srūti ratu. Patalpoje nušvito keistos geometrinės figūros.

— Ne, nepalikit… — persigandęs išlemeno Finrosas.

Tačiau trijulė magų sulipo į vieną masę, kuri sukosi vis greičiau, kol persikreipė neįtikėtinu, visoms ašims — Donalo požiūriu — stačiu kampu… ir pranyko.

Kambaryje beliko kūkčiojantis, palūžęs kongreso narys. Jis rėmėsi į apleistą altorių, dunksantį tarp keturiasdešimties ar net daugiau negyvų vaikų.

Leitenantas atsistojo.

— Ne! Tai Blancas. Jis… jis mane užbūrė! — mažne vebleno Finrosas. — Meldžiu, meldžiu, nežudykit… aš viską papasakosiu. Jie mane privertė… aš neturėjau kitos išeities… — kongreso narys užsičiaupė, ūmai suvokęs, jog per daug save apšnekėjo.

— Senatorius Blancas, — iškošė Donalas. — Prakeiktas šunkara.

Finrosas išsikėtojo ant grindų ir sustingo.

— Rodos, apalpo, — pasakė Temesinas, nepastebimai įėjęs į altoriaus kambarį. — Apmaudu. Man patiko, kaip skamba jo balselis.

Donalas išplėtė šnerves, gestu aprodė patalpą.

— Vaizdas jūsų netrikdo?

Detektyvas apžiūrėjo lavonėlius.

— Man teko regėti bjauresnių dalykų.

— Mėšlas…

Temesinas atsigrįžo į Haraldą

— įspūdingas pasirodymas, — pratarė.

— Aha. — Haraldas nusispjovė ir prašiepė dantis. — Kol čia esu, gal norėsite, kad įsiveržčiau į kitus pastatus?

“Žiežulą“ vairuojanti Lora riedėjo Basiliskų aveniu, dairėsi į minią žvilgsniu ieškojo tamsiaplaukės Žvitriaakės… Marnės Finros.

Bėda ta, jog komandore ją įsivaizdavo tiktai su sidabriniais kabeliais, nuo akių tįstančiais iki refrakcinio aparato, kuris sekretorę jungė su veidrodžių sistema, įrengta ant policijos štabo stogo. Marnės bruožų nė už ką nepavyktų atpažinti.

O gatvėje bruzdėjo šimtai, tūkstančiai žmonių. Jeigu ji smuko į kokį pastatą…

— Pasiduodu, — „Žiežulai“ tarė Lora. — Nenumanau, kaip sugebėčiau tą kalę aptikti.

Akiratyje nelauktai sušmėžavo du pavidalai, nardantys tarp praeivių kojų. Ausis pasiekė čežėjimas — porelė myriovilkių iltimis įsikibo į vienos moters apsiaustą ir jį nutraukė. Plazdendama ilgais baltais plaukais, užpultoji spruko tolyn nuo grobuonių…

— Velnias, ten ji. Pasikeitė netgi plaukų spalvą

…staiga nusispyrė smailiakulnius batelius, šoko ant stačios artimiausio bokšto sienos ir įniko ropštis viršun. Marnė Finros spėriai lipo aukštyn, prie vertikalaus paviršiaus prilipdama delnais bei padais. Abu myriovilkiai atsitūpę pratrūko kaukti.

“Žiežula“ cypdama sustojo, jos kėbulą nukratė virpulys.

— Nagi, — paragino Lora, — aš žinau, jog tu pajėgsi.

Komandorei palietus pavarų perjungimo svirtį — viso labo palietus, — automobilis apsisuko ir nuvažiavo tiesiai link statinio, į kurį rabždinosi Marnė Finros. Užpakaliniai „Žiežulos“ ratai trumpam transformavosi į spyruokles, ir ji stryktelėjo per dešimt pėdų į orą.

Iš sparčiai besisukančių ratų išniro nusklembti, į plieninių gėlių žiedlapius panašūs nagai. Kai tik jie įsikibo į mūrą mašina nuriedėjo viršun. Nuo įtampos užkriokė variklis, bet ji slinko vis lėčiau bei lėčiau… kol sustojo ir drebėdama pakibo ant sienos.

Lora prikando lūpą

Po sekundės kitos automobilis atbulas nusileido ant šaligatvio, graudžiai suurzgė ir pajudėjo atgal į važiuojamąją kelio dalį, nė nepasivarginęs ratams grąžinti pradinės formos.

— Viskas gerai. — Komandore patapšnojo per vairą. — Tikrai.

Aukštumos „Žiežulai“ kėlė siaubą netgi jaunystėje.

Mašina burgztelėjo, priešakinius žibintus pasuko į dangų, visą savo energiją nukreipė į lemputes, kurios taip skaisčiai nutvisko, jog dabar priminė prožektorius. Ryškūs balti jų spinduliai slydo bokšto siena ir pagaliau apšvietė tebekopiančią Mamės Finros figūrėlę.

— Puiku, — sumurmėjo Lora. — Nieko daugiau mums nereikia.

“Žiežulos“ šviesos sekė Žvitriaakę, kol toji nusigavo iki stogo ir pranyko iš akių. Sekundės dalį komandore neabejojo, kad gaudynės pasibaigė. Bet nerimą išsklaidė raudoni, aukštybėse vienas po kito sublizgėję taškeliai, kurie bylojo, jog bėglei pasislėpti nelemta.

Lora pirštu bedė į dureles, ir šios atsivėrė. Ji išniro iš salono.

— Ilgai neužtruksiu, — prižadėjo.

Pastato šveicorius atsarginiu raktu atrakino greitaeigio lifto duris, pavymui komandorės žengė į šachtą Į mansardą jiedu šovė dideliu greičiu, kuris sumažėjo tiktai per paskutines skrydžio sekundes. Kartu su policijos pareigūne išėjęs į koridorių, jis atrakino armuoto stiklo duris, sustojo ir aiktelėjo.

— Nesijaudinkit, — tarė Lora. — Jūsų jos nenuskriaus.

Priešingai nuo Marnės Finros. *

— Čia, čia…

— Mano draugai. Tiesiog draugai.

Ant stogo, kad ir kur pažvelgsi, tupėjo katinai.

Šimtai.

Kiekvieno akys tviskėjo skaisčiu raudoniu, užburdamos tą, kuri drįso į jas pažiūrėti ir bandė prilygti kerėjimo meno specialistams.

Marnė Finros stengėsi žvilgsniu įveikti priešininkus.

Šiuo momentu Žvitriaakės kūnas drybsojo ištiktas katatonijos, susirietęs į kamuoliuką ir paralyžiuotas, panašus į fosiliją suakmenėjusią prieš amžinybę; jos sąmonė nugrimzdo į beprotybės liūną virto druzgais, kurių niekuomet nebepavyks sulipdyti.

Lora nusišypsojo.

— Ačiū.

Tuo metu slaptuose policijos štabo požemiuose Aleksa turėjo pasitelkti visas jėgas, idant bejausmį komisaro kūną ištįstų iš kameros, kurioje jis mėgino gauti atsakymus į tam tikrus klausimus. Vilnaras žinojo, kad per paieškas praras sąmonę, pasikliovė detektyve ir buvo tikras, jog moteris ištrauks jį iš patalpos, nes ten per ilgai pratūnojus grėstų mirtis.

Aleksa įsitempė (koks jis sunkus!), išvilko policijos vadą per slenkstį, paguldė akmeniniame koridoriuje. Dirstelėjo atgal į kambarį, kur kunkuliavo akinamai baltas švytėjimas… bet durys ūmai užsitrenkė, ir vaizdas pranyko.

Ant grindų išsitiesęs Vilnaras sudejavo.

— Štai. — Detektyve atkimšo vandens buteliuką kurį prigriebė, vykdydama komisaro nurodymą pakėlė jo galvą ir tarp lūpų nuvarvino keletą lašų. — Gerai.

Po minutės jis galutinai atsipeikėjo. Akivaizdu, jog į vandenį buvo kažko primaišyta. Komisaras giliai įkvėpė, atkišo ranką kad moteris pagelbėtų atsistoti.

— Mūsų departamente jūs aukštai kilsite, — pasakė. — Ne visi sąjungininkų tinklai tokie sugedę kaip Juodasis Ratas.

— Hmm… ne, suprantama. — Aleksa niekaip nepajėgė sutramdyti savo žvilgsnio, vis krypstančio į duris.

— Bet jūs niekam nepasakosite, ką čia matėte. — Vilnaro akys, regis, išsiplėtė ir suapvalėjo. — Tiesa?

Aleksa nugurkė seiles.

— Niekada.

— Taip ir maniau. Dabar mudu informuosime kitus, aišku?

— Taip, sere.

Komisaro veidą perkreipęs vypsnis atrodė nežmogiškas. Žinant, ką Vilnarui teko išgyventi prieš minutę, keista, kad jis išvis valiojo šypsotis.

— Senatorius Blancas galvoja esąs tikras klastūnas.

— Sere?

— Slepiasi priešais mūsų akis. Bet mes juo pasirūpinsime… ne.

Aleksa stovėjo tylėdama, nedrįsdama klausinėti, Įvykiai rutuliojosi itin sparčiai.

— Šitos garbės nusipelnė komanda. Areštui vadovaus Lora Styl. Juk taip būtų teisingiau?

Galų gale detektyve leido sau šyptelėti.

— Taip. Jūsų pasiūlymas nuostabus.