Kaulų daina

8

Chaotiškus sapnus lydėjo klejonės, per kurias skausmo raižomas Donalas — arba mažne beprotė esybė, kadaise buvusi Donalu — blaškėsi lovoje, mėgino išsivaduoti iš pančių, visa gerkle kaukė. Galų gale apalpo, nugrimzdo į komos tamsą.

Vėliau, prasidėjus naujam kankynių ciklui, svilinančios liepsnos vėl apėmė kiekvieną nervą ir pakurstė agoniją.

Seselės statmenomis akių lėliukėmis prižiūrėjo jį ištisas devynias dienas ir naktis; jų oda sumirgėdavo violetiniais atspalviais, kai besiraitantis kūnas atmesdavo refrakcinę stebuklinio lauko energiją. Pastarosios poveikiams globėjos — nakties seserys subtilių formų iltimis ir elegantiškomis galūnėmis, kurios liudijo, kad jos iš dalies priklauso kačių šeimai, — buvo atsparios.

Moterys nenuleido akių nuo Donalo, rūpinosi juo kaip galėdamos.

Dešimtąją naktį kažkas sprogo leitenanto sąmonėje… jis užkriokė, sudribo ant gulto ir kietai užmigo. Viršuje, nuo dešimties pėdų ilgio ekrano sklindantis terapinis spinduliavimas sužvilgo ryškiau ir ėmė blėsti. Sodriai violetinis stebuklinis laukas išblyško iki šviesaus mėlio, pakvipo ozonu bei alyvomis.

Dvi nakties seserys susižvalgė; blausėjant šviesai, vertikalūs jų vyzdžiai suapvalėjo.

— Jis pasveiks, tiesa?

— Taip. Sese Felicija, tu šauniai padirbėjai.

— Dėkui. Komandorei paskambinti man, ar pati?..

— Su ja susisiekti leisiu tau.

Jaunesnė nakties sesuo, vardu Felicija, nulingavo centriniu į šešėlius panirusio izoliatoriaus tarpueiliu. Jau buvo naktis, ir patalpa skendėjo tamsoje. Šią prasklaidė tik safyrinis spingsėjimas: melsvu žioravimu atsidavė apkerėta auka, kurią į paralyžiuojančius spąstus nutrenkė mirties drugio įkandimas.

Visi kiti miegantys pavidalai tepriminė antklodėmis uždengtus kupstus, virš kiekvienos pagalvės pleveno po miniatiūrinę monitorių fėją, pasirengusią skaisčiai nušvisti, jei gyvybinių ženklų parodymai nukris žemiau parametrų, kuriuos nustatė nakties seserys.

Seselių punkte Felicija pakėlė telefono ragelį. Ilgu, įtraukiamu nagu pasuko diską surinkdama dešimties įsimintų skaičių kombinaciją. Pasiklausė pypsėjimo. Nors buvo vidurnaktis, kitame laido gale kažkas nedelsdamas atsiliepė.

— Alio?

— Čia komandore Lora Styl?

— Taip.

— Norėjote, kad jus perspėtų, kuomet pakis paciento, leitenanto Riordano, būklė?

— Kas atsitiko?

— Jam pagerėjo. Nors, išvengus mirties per pirmąsias tris dienas, egzistavo didelė tikimybė…

— Jis gyvensi

— Taip, grei…

Suūžė pratisas signalas.

Sesuo Felicija atplėšė ragelį nuo ausies ir prieš jį pakabindama plėšrūniškai urgztelėjo:

— Galite nedėkoti.

Septynioliktąją dieną — Donalui jau sugebant išbūdrauti po valandą, atsipeikėti tris sykius per parą, — sesuo Felicija jį perkėlė iš lovos į vežimėlį, kurio karkasą sudarė septynios persipynusios heptagramos.

— Kad sektųsi, — sumurmėjo ji, kai leitenanto pirštas nuslinko minkštu metalu. — Ir padėtų gyti.

— Kur… — krenkšdamas prakalbo Donalas — Kur… mes?..

— Į rekonstrukcijos seansą. — Seselė privertė vežimėlį pajudėti iš vietos. — Netikėkite viskuo, kas kalbama apie mistinius terapeutus.

Ji paleido rankenas ir pro atviras dvigubas duris nužingsniavo į tiesų, kryžkelių pilną koridorių. Krėslas su ratukais dardėjo pavymui, nešdamas skausmo nukamuotą Donalo kūną.

— Kas apie juos… kalbama?

— Na… — sesuo Felicija metė žvilgsnį per petį, — jie, atseit, yra žiaurūs sadistai, kuriems jūsų kankynės suteikia pasitenkinimą.

Jiedu traukė pirmyn, kol priartėjo prie delno formos ženklo, pakibusio ore, penkių koridorių sankirtoje.

— Rekonstrukcijos centras, — garsiai paskelbė seselė.

Plevenančios rankos pirštas pakrypo kairėn.

— Čia viskas juda. — Sesuo Felicija palingavo galva ir žengė nurodyta linkme. — Keliaujam.

Vežimėlis nutrinksėjo iš paskos.

— Te… terapeutai… — Donalas vos įstengė prašnekėti, bet jautė turįs paklausti. — Argi jie pacientų… nekankina?

— O taip, jus būtinai nukankins. — Ji sulėtino žingsnį priešais juodas, matines duris, pažymėtas raidėmis RC. — Bet tuo nesimėgaus.

Staiga seselė nusišypsojo parodydama baltas, lyg adatos smailias iltis.

— Juokauju.

Durys savaime atsidarė, o sesuo Felicija, pasitraukusi į šoną, leido vežimėliui įvažiuoti į Rekonstrukcijos centrą.

Kai porelei už nugaros užsivėrė durys, jų ausis pasiekė švelnus moteriškas krizenimas.

— Štai ir paskutinė mūsų auk… pacientas. — Dvilytis asmuo balta palaidine ir tokios pačios spalvos kelnėmis turėjo plačius pečius bei dešimties colių iigio pirštus. Pailgo veido bruožus iškreipė šypsena. — Nesijaudinkit, mes taip pokštaujame.

— Tanatas rautų. — Donalas nebuvo tam nusiteikęs.

— Ką gi, aš esu Janas, ir mes pirmiausiai privalėsime atstatyti esmines jūsų mąstysenos bei judesių struktūras. Tikiuosi, man padėsite?

— Na, jei taip sak…

Iš Rekonstrukcijos centro kampo atsklido gargaliavimas. Donalą sutrikdė keistos geometrinės neaišku, kokias funkcijas atliekančio aparato formos, bet staiga jis išvydo įrangoje įkalintą pacientą.

Per žmogaus kūną vilnijo klaikios deformacijos. Dešinioji jo ranka ūmai išaugo iki kokių keturių pėdų ilgio, ir skausmo apimtas nelaimėlis sudejavo.

Visas pavidalas netikėtai išsipūtė iki dešimties dvylikos pėdų skersmens, tapo panašus į amebą, bet po sekundės susitraukė iki įprastos žmogiškos formos. Ligonis žiaukčodamas susirietė ant kušetės. Kitas dvilytis terapeutas pakišo kartono dėžę po jo burna.

— Čia Endis. — Janas gąsdinančiai ilgu pirštu dūrė paciento pusėn. — Ir terapeutas Aliksis.

— Labai gerai, — murmėjo Aliksis vemiančiam vyriškiui, Endžiui.

— Mėginate jį sudraskyti? — Donalą užvaldė noras pašokti iš vežimėlio ir išsinešdinti, bet, bandant pakrutinti raumenis, šiuos pervėrė aštrus skausmas. — Jūs gi žudote vargšą.

— Ne. Atsipalaiduokit. — Minkštomis pirštų pagalvėlėmis Janas perbraukė leitenantui per skruostą. — Endis apkrėstas sekinimo lauku. Mes jį mokome suvaldyti savo kūną.

— O… — Donalo vokai virptelėjo.

Paciento rankos vėl virto balionais, dešinioji išpurto labiau nei kairioji, veidas ėmė nenumaldomai plėstis.

— Matot, kas nulemia augimą? — Janas pamojo ranka, ir Donalo krėslas su ratukais nubarškėjo prie Endžio gulto. — Štai, kaip jūsų nervų sistema regi pasaulį. Turiu omenyje lytėjimo išraišką. Rankos ir veidas jautriau reaguoja į…

Pūstis įniko visas paciento kūnas, tarsi panūdęs okupuoti kiekvieną patalpos lopinėlį, tačiau Aliksis užriko:

— NE! Tvardykitės!

— Negaliu…

— Tučtuojau.

Verkšlenantis Endis privertė kūną subliūkšti iki normalių apimčių. Tuomet pašnairavo į Donalą ir vyptelėjo nepaisydamas ašarų, tekančių abipus lūpų.

— Kai kurie žmonės daug sumokėtų už galimybę išvysti tokį vaizdą.

— Aš pakločiau velniškai didelę sumą, jei tik ji padėtų iš čia ištrūkti.

— O, ne… — Endžio krūtinę ir veidą sudarkė kančios raibuliai, — nejuokinkit manęs.

Leitenanto vežimėlis nuriedėjo šalin. Atėjo metas jo terapijai.

Jausdamas, kaip raumenis varsto sopuliai, turbūt bylojantys apie sėkmingą gijimo procesą — fizinis skausmas keistai sumišo su pasitenkinimu, — jis sėdėjo šalia lovos, ant kietos medinės kėdės, kai išgirdo balsus, atsklidusius nuo seselių punkto.

— …komandore? Vargu ar jis tam pasirengęs,

— Jį aplankysiu aš viena. Ir kalbėsiu tyliai.

— Norite pasakyti… — prieš tęsdama sesuo Felicija, kurios toną leitenantas atpažino, sušnypštė, —…jūs abi? —

Po akimirkos:

— Labai įžvalgu, sesute. Kaip matau, leitenantas Riordanas atsidūrė gerose rankose.

— Cha. Eime.

Plačiu, lovas skiriančiu tarpueiliu atsiūbavo nakties sesuo primerkusi katės akis, prie galvos prispaudusi ausis; užuot kritę žemyn, jos plaukai pleveno horizontalioje padėtyje. Pavymui braukė blyškiaodė, strėliniu ginklu Donalą pašovusi moteris, kuri šiandieną dėvėjo melsvą kostiumėlį ir mūvėjo tamsiai mėlynas pirštines. Iš užnugario ją lydėjo…

Kažkas?

— Taip. — Sesuo Felicija prašiepė aštrias, plonytes iltis. — Viskas gerai, Donalai. Pakvieskit mane, jei ko prireiks. — Ant leitenanto delno nuleido žalią akmenėlį. — Spustelėkite jį, ir aš pasirodysiu po sekundės.

Už atėjūnės sumirgėjo oras. Bet jei Donalas pakreipdavo galvą ir kone užsimerkdavo, raibuliai įgaudavo žmogiškus kontūrus.

— Ačiū, — padėkojo jis sesei Felicijai. — Jūs šauniausia iš visų.

— Žinau. — Seselė prunkštelėjo. — Nepamirškit paspausti iškvietimo akmenuko, jei iškiltų būtinybė. — Sulig paskutiniu žodžiu tyliai ir elegantiškai nulingavo šalin. Donalas ir blyškiaveidė palydėjo ją žvilgsniais. Galop nepažįstamoji prabilo:

— Atsimeni, kas aš tokia?

— Aha… — dešinėje leitenanto akyje ėmė veržtis skausmo mazgelis. — Ne vardą, o kotedžą, kur…

Ar girdi kaulus?

Tačiau žodžiai skambėjo atokiai, ir į sąmonę nesiskverbė: jie asocijavosi su abstrakčiais prisiminimais. Šleikštulį sužadino ant stalo paguldytos primadonos — negyvos primadonos — vaizdas. Donalas pasviro ant šono, stvėrė šiukšliadėžę ir į ją išsivėmė.

— Gal aš atėjau per anksti.

— Ne, viskas gerai. — Jis plaštaka nusišluostė lūpas. — Prisistatysi?

— Aš Lora Styl. — Moteris atkišo pirštinėtą delną. — Malonu susipažinti kaip pridera.

— Hmm… — Donalas sušniurkštė. — Paspausime rankas, kai nusiplausiu savąją. Jei neklystu, tu esi komandore Lora Styl?

— Teisingai. O čia… — blyškiaodė linktelėjo į raibulius, — …Ksalija. Iš federalinio specialiosios paskirties būrio, kuriam aš vadovauju.

— Aišku. — leitenantas įrėmė nugarą į kietą atkaltę. — Atvykote pakelti man ūpą ar iškvosti?

— Nei viena, nei kita. Mes norime tave užverbuoti.

— Juokauji. — Jis užsimerkė, atsiminė ilgą pasivažinėjimą mišku, miglos apgaubtą viešnagę kotedže (kiek dienų ten lindėjo?), kurioje ant stalo paguldė primadonos palaikus ir ruošėsi švariai nugremžti lavono kaulus. — Kiek įstatymų aš pažeidžiau?

— Tave atitinkamai apkerėjo.

— Taip, bet… argi tai nereiškia, kad esu atitinkamai kaltas?

— Ne, tu tapai prakeikta auka, kuria išliksi, jeigu nesiliausi jos vaidinęs.

— O, Tanate. — Donalas pakėlė akis į moterį, nukreipė žvilgsnį į mirgančią, beveik nematomą Ksaliją. — Kas taip elgiasi su ligoniais? Sakai, vadovauji specialiosios paskirties būriui? Kuo užsiimate?

— Na, mums pavestas specialus darbas…

— Cha, mirsiu iš juoko.

— Mes tiriame uždarą klubą, kuriam priklausė Melfaksas Kortindas. Jį praminėme Juoduoju Ratu…

— Kaip originalu.

— Nes tikrąjį pavadinimą žino tik klubo nariai.

Ore nubangavo šnabždesys, ne ką garsesnis už vėjelio dvelksmą:

*Man mielesnis Rožinio Kolektyvo vardas.*

Donalas prieš savo norą šyptelėjo.

— O kaip Alyviniai Konspiratoriai? Skamba?

Ksalijos pavidalas suribėjo.

— Na, ar tas sąmokslas rimtas? — pridūrė Donalas.

— Tarkim… — Lora pašnairavo į seselių punktą, įrengtą izoliatoriaus gale, kur sesuo Felicija gurkšnojo eleborų arbatą, —…kad, verbavimo atžvilgiu, Juodajam Ratui priimtinesnis ne kokybės, o kiekybės faktorius.

— Bet jie veikia ne vien Tristopolyje.

— Kodėl taip manai?

— Todėl, kad jūs esate federalai. Ir nepamirškim, kokiomis aplinkybėmis aš susimoviau. Mes privalėjome išlikti budrūs, nes žinojome, kas nutiko kituose miestuose. Įskaitant ir užsienio kraštus.

— Mm-hmm. — Lora žengė prie lovos spintelės. Jos viršuje stiebėsi pigi vitražinė vazelė, iš kurios kyšojo dvi juodos kiaulpienės. —Man regis, sesuo Felicija tau jaučia prielankumą.

— Tiesiog puikiai atlieka savo darbą.

— O tu leidai globotinei žūti vos keliomis sekundėmis anksčiau, nei nudėjai pagrindinį įtariamąjį.

Donalas pasistengė atpalaiduoti įsitempusius pečius.

— Ką tik minėjai, jog ketini mane užverbuoti, dabar aiškini, kaip prastai pasirodžiau, Įdomi taktika, komandore.

— Esmė ta… — Moteris kinktelėjo galva bemaž neįžiūrimų Ksalijos margulių pusėn, — …kad apkerėjimus ir manipuliacijas mes perpratusios geriau nei tavo viršininkai. Arba geriau negu jie, politiniais sumetimais, apsimeta suvokiantys.

— Kitaip tariant, man lemta tapti atpirkimo ožiu? Bet už operaciją buvau atsakingas aš. Nejau nežinojai?

Per sąmonės prošvaistes Donalas spėliodavo, kaip susiklostys jo karjera. Galbūt teks pasėdėti kalėjime, o gal likimas pametės bjauresnių dovanėlių?

— Iš visų teatre buvusių žmonių, įskaitant policininkus, tau vieninteliam pavyko išsivaduoti iš transo, — pasakė Lora. — Jei ne tu, primadona būtų atsisveikinusi su gyvybe ten pat, ant scenos. Jai nebūtų padėjusi jokia apsauga. Ir dabar niekas neatsimintų, kas įvyko teatre.

— Ką gi, aš sugebėjau atsispirti poveikiui. — Leitenantas nudūrė akis žemyn, mintyse atkurdamas praeities vaizdus. — Bent iš dalies.

— Kerų sėklas pasėjo Kortindas, kai parodė menininko kaulą, —tarstelėjo Lora. — Tu jį matei, ar ne?

— Tanatas griebtų, taip… iš kur žinai?

Bekūnė Ksalija vėl suraibuliavo. Šįsyk nelinksmai, kaip Donalui dingojos.

— Mudvi išžvalgėme jo kabinetą. — Komandore kryptelėjo smakru į palydovę. — Kiekvieną kampą ir kertę. Norint suvokti, kas nutiko, ypatingų dedukcinių gebėjimų nereikia. Mes jau žinojome, jog tau įsakė ten apsilankyti.

Leitenantas įsispoksojo į blyškų Loros veidą, iš užuominų pabandė suprasti, apie kąji šneka. Nejau, neminėdama Vilnaro pavardės, kaltino komisarą, kad šis priklauso sąmokslininkų ratui? Ar paprasčiausiai mėgino pasakyti, esą jis pats nenutuokė prisidėjęs prie nusikaltimo?

Nors sesuo Felicija sėdėjo kitame izoliatoriaus gale, jos klausa ir jutimai buvo itin jautrūs, todėl Donalas nusprendė nesigilinti į smulkmenas.

— Prie jūsų komandos turėčiau prisijungti tik todėl, kad valdžia ištaršys mano kailį? — pasitikslino jis.

*Ne.* Nemateriali Ksalijos forma pasislinko arčiau. *Tai ne vienintelė priežastis.*

— Kokia kita?..

Šįkart atsiliepė komandore.

— Ji kalba apie kerštą.

— Ach, šitai.

Kai jie aptarė dar kelias, su darbo pasiūlymu susijusias detales, Lora pareiškė norinti sesers Felicijos išklausinėti, kada Donalas pasveiks, ir drauge su Ksalija nusigavo iki seselių punkto.

Donalas žiūrėjo į besišnekučiuojančią trijulę* bet jokių išvadų nedarė. Po kelių minučių baltaveidė sugrįžo, o jos partnerė liko kyboti greta sesers Felicijos.

— Terapija tęsis nuo devynių iki devyniolikos dienų, — prabilo Lora. — Arba devyniasdešimties, jei tiek laiko prireiks rekonstrukcijai. Beje, kaip atrodo procesas, per kurį gydomas kūnas ir sąmonė?

— Užpildytas fizinėmis treniruotėmis ir iliuzijomis, — atsakė Donalas. — Jis privalo atgaivinti senas mąstysenos ir judesių struktūras. Nuolatinis skausmas liudija apie pažangą.

— O… įdomu.

— Aha. — Donalas savęs paklausė, ką ji mintija. — Manau, supranti, jog dar nesutikau prie jūsų prisidėti.

— Nėra, kur skubėti.

— Aišku.

— Norėjau tavęs pasiteirauti… tu žinai, kas yra Ksalija?

— Laisvoji šmėkla?

— Būtent. Neįkalinta krane, lifte ar… neįgaliųjų vežimėlyje. Komandos narys, o ne koks įtaisas.

— Akivaizdu. Bet man rodos, tu nesi bendravusi su Gerte.

— Su kuo?

— Liftu Nr. 7 iš policijos štabo. Kitąsyk, kai kilsi jos šachta, pasakyk, kad pažįsti mane.

Lora primerkė blausias akis.

— Dauguma farų spjauna į tokius dalykus.

— Nes jie avigalviai. Ir nieko neišmano.

Moteris išsižiojo lyg ketindama kažin ką atšauti, bet užsičiaupė ir prašneko tik po pauzės:

— Tikiuosi, leitenante Riordanai, prie mūsų prisijungsi.

— Dėkui. — Donalas nejučia ėmė svarstyti, ką ji nutylėjo. — Ačiū, kad mane aplankei.

Jis stebėjo nutolstančią blyškiaveidę, kuriai draugiją palaikė orą virpinanti Ksalija. Lora avėjo batelius aukštais, smailiais kulniukais, buvo užsisegusi aptemptą sijonėlį; moters eisena pakurstė netikėtus, paširdžiuose sukirbėjusius pojūčius.

— Oho… — prie lovos išdygo sesuo Felicija, jos akių plyšeliai suapvalėjo. — Komandore padarė jums įspūdį, tiesa?

— Nieko panašaus.

— Cha. — Seselės veidą nutvieskė katės šypsnis, iš pirštų galiukų per centimetrą išniro nagai, kurie po sekundės sulindo atgal. — Koks jūs melagis, leitenante.

— Mėšlas.

— Mums teks pasinaudoti antimi?

— Ne mums. — Donalas nuleido kojas nuo lovos. — Aš pats nueisiu į tualetą.

— Tikrai? — jos akys vėl virto siauručiais plyšeliais.

— Taip, — iš skausmo įsitempusiu balsu atsiliepė leitenantas.

— Šaunuolis. Jei nukrisit, sušukite.

Kitą dieną Endis, sekinimo lauku apkrėstas pacientas, kuriam sunkiai sekėsi kontroliuoti savo kūno apimtis, ėmė tyliai cypti. Virš lovos plevenančios fėjos pašėlo, įniko klykauti, žybčioti ryškiai oranžiniu atspalviu ir akinančiu baltumu.

Atbėgusi sesuo Felicija įbedė žvilgsnį į sidabrinius, ligonio gultą apjuosusius diržus, patikrino, ką rodo įmantrus, regis, prie lovos karkaso privirintas prietaisas, ir nuskubėjo link sieninio telefono.

— Atsiųskit ką nors iš stebukladarių skyriaus. Sugedo formos palaikymo įranga.

Atsisėdęs Donalas žvelgė į Endį, bet niekuo negalėjo jam padėti. Bejėgė atrodė ir seselė, kuri palinko virš burbuliuojančio kūno ir atšlijo nenorėdamas dar labiau išderinti jo pusiausvyros.

Leitenantas nejučia paspėliojo, kas nutiktų, jeigu ligonio oda sutrūktų.

Gan greitai į izoliatorių atžygiavo rytietiškų bruožų jaunuolis išbalusiu veidu. Jį lydėjo du vyresni žilaplaukiai kolegos. Visi trys vilkėjo berankovius, žalvario spalvos runomis papuoštus švarkelius.

— Dėkui Tanatui, kad atėjai, Kijušenai. Ar galėsi pataisyti įrengimą?

Vaikinas rankoje laikė instrumentų dėžę. Kai išjos ištraukė sidabrinį dvišakį strypą ir šiuo sumostagavo virš Endžio lovos, vienas iš vyresniųjų palydovų linktelėjo.

— Vientisumą prarado burtų srautas. — Kijušenas pakėlė galvą. —Su problema mes susidorosime.

Trijulė plušėjo, murmėdama apie rezonuojančius dažnius ir pakitusias oktavas, galop išsuko pajuodusį ventilį ir jo vietoje įstatė naują, gintarinį.

Lovą staiga nutvieskė vaiski šviesa, o iškankintas Endis paskutinį sykį sudrebėjo ir aprimo. Kūnas vis dar buvo deformuotas, tačiau nūnai tysojo nekrutėdamas.

— Puikus darbas, — pagyrė sesuo Felicija. — Aš pakviesiu daktarą Draksą, ir mes iš jūsų perimsime pacientą.

— Juk įrangą pataisėme, — tarė Kijušenas.

— Žinau. Bet… — seselė mostelėjo į ištįsusį, sudarkytą, ant gulto apmirusį kūną, —…dabar reikia pasirūpinti juo.

— O taip, pacientas.

— Aha, smulkmenėlė, — nusišypsojo sesuo Felicija. — Kaip sakiau, palikite jį mums, eiliniams mirtingiesiems. Jūs, stebukladariai, galite grįžti į savo laboratorijas.

— Gerai.

Savaitės pabaigoje Donalas jau šlubčiojo per sidabrinę pievą, dribsėjo kiaurai retą miglą (rūko šmėklos plaukiojo ore, vingiuodamos keistais raštais, niurnėdamos padrąsinimus), pakibusią po tamsiai purpuriniu dangumi. Tačiau normaliai bėgioti jis dar neįstengė.

Ginklas buvo užrakintas kažkokioje spintelėje, anot sesers Felicijos, todėl Donalui teko pasitelkti vaizduotę. Sustingęs vejos pakraštyje jis prieš save atstatė tariamą pistoletą, mintyse išvydo puolančias figūras, įniko spūsčioti „gaiduką“ ir pliekti į šešėlius, prisivertė pajusti atatranką.

Rekonstrukcijos procesas tebesitęsė; mistiniai terapeutai naudojosi fiziniu ir psichiniu spaudimu, idant atkurtų nervų sistemos savitumus, kokius leitenantas turėjo prieš apkerėjimą. Janas patikino, esą atkūrusios senosios struktūros bus pajėgesnės nei anksčiau ir beveik garantuotai padės išvengti senatvinės silpnaprotystės.

Trečiąjį rytą Donalas nuklibikščiavo iki seselių punkto ir paklausė sesers Linksės, ar galėtų pasinaudoti telefonu.

— Žinoma.

Jam skambinant, moteris pasišalino. Aplink ragelį, rodės, sužioravo sidabriški pirštai: Donalas surinko slaptą, patikimai apsaugotą numerį.

*Kuo galėčiau padėti, leitenante?*

— Prašau sujungti su komandore Styl.

*Minutėlę.*

Iš kito laido galo atsklido slėpiningi atodūsiai. Galbūt saugumo priemonėms magėjo imtis veiklos ir susiremti su dygiosiomis šmėklomis, besiskverbiančiomis į tinklą.

*Jungiu.*

— Alio?

— Komandore Styl, čia Donalas Riordanas.

— Leitenante. Ar apsvarstei darbo pasiūlymą?

— Taip. Aš jį priimu.

Telefono linija vėl perdavė atsidūsėjimus.

Galų gale:

— Gerai. Kai tave išleis, tučtuojau prisistatyk į tarnybą.

— Taip ir padarysiu.

— Pažadu tavęs neapversti sunkiais darbais, kol visiškai nepasveiksi.

— Nieko tokio, aš ir nesitikėjau…

Ausį nutvilkė pratisas signalas.

— Man irgi buvo malonu su tavimi pabendrauti, — į ragelį tarė Donalas. — Kad tave žiurkės apgraužtų.

Sugrįžusi sesuo Linksė keistai jį nužvelgė.

— Ką tik pratęsiau narystę „Žiurkių gerbėjų“ klube, — paaiškino leitenantas.

Seselė nežymiai prašiepė aštrias iltis, tyliai nusijuokė.

— Nudėkit keletą graužikų ir už mane, gerai?

Pasirengusijį išgabenti į miestą, privažiavo juoda, žemagrindė greitosios pagalbos mašina. Virš paminų, plataus furgono šonus dengė išsipūtę gaubtai.

Sesuo Felicija stūmė Donalą, sėdintį vežimėlyje, nors šio leitenantui nebereikėjo, tuo tarpu sesuo Linksė kulniavo šalia. Moterys sustingo tamsiai mėlyno žvyrkelio pakraštyje.

Užpakalinės automobilio durys pakilo, ir Donalas atsistojo. Jis pakštelėjo sesei Felicijai į skruostą, patapšnojo sesei Linksei per plaštaką.

— Jūs nuostabios, — tarė. — Abi.

— Mes pačios žinome.

— Aha. — Jis nusišypsojo sesei Felicijai. — Žiūrėkite savęs.

— Jūs taip pat leitenante.

Iš greitosios pagalbos furgono išniro du juodašvarkiai, piikaveidžiai sanitarai.

— Aš galiu įlipti savo jėgomis, — pareiškė Donalas.

Vyrai lūkuriavo tylėdami, nemirksėdami, kol jis ropštėsi į užpakalinę automobilio dalį. Galiausiai leitenantas atsisėdo ant neštuvų, pritvirtintų prie grindų. Sanitarai susižvalgė, nebyliai persimetė mintimis ir kits kitam nusilenkė.

Vienas jų įsitaisė priešais keleivį, ant gretimų neštuvų; partneris apėjo mašiną ir atvėręs dureles smuko į vairuotojo vietą.

Sesuo Felicija pamojavo.

Donalas jai pasiuntė oro bučinį. Tuomet durys nusileido ir spragtelėjusios užsidarė.

Na, štai.

Pajudėjęs greitosios pagalbos furgonas treškino žvirgždą, kol nusigavo iki asfaltuoto kelio. Vairuotojas įveikė staigų posūkį — priešais leitenantą sėdintis sanitaras šykščiai vyptelėjo, — ir automobilis didindamas greitį nuriedėjo Tristopolio pusėn.

Kai ligoninės valdos nutolo per mylią, o vieškelis tapo ganėtinai platus, palei važiuoklę nutįsę gaubtai prasiskyrė. Abipus kėbulo išsiskleidė šikšnosparnio sparnai.

Vis sparčiau lekiančios mašinos pirmagalis ėmė krypti viršun, tuo pat metu žemesne gaida suurzgė variklis.

Greitosios pagalbos automobilis atsiplėšė nuo žemės.