Kaulų daina

29

Lora tupėjo, smailius kulniukus įbedusi į minkštą, mėlyną kilimėlį. Akmeninė kamera pasirodė besanti sausa ir per žvarbi, kad žmogus, dėvintis sijonėlį, galėtų atsiklaupti: per šalta gyvam žmogui.

Šalia komandorės pleveno bekūnė Gerte. Ji vėl apleido liftą ir dabar sklendė virš sidabrinių grotų, kurios smigo kiaurai sienas bei lubas.

Į tokią konstrukciją dažniausiai perkeldavo laikinos psichozės paveiktus magus, kad šie, nebepajėgdami suvaldyti savo kerėjimo galių, sąmoningai arba atsitiktinai nepakenktų kitiems. Tačiau sidabrinį narvą buvo įmanoma panaudoti ir kitaip. Gertei padedant, prieš Lorą atsivers vaizdiniai, kurių išvysti niekaip neįstengtų dauguma žmonių, įskaitant ir atsisveikinusius su įprasta gyvybės forma.

Nematerialūs šmėklos pirštai palietė ledinę zombio odą, mažumėlę sudvejojo ir nugrimzdo gilyn, į smegenų dalį, atsakingą už regėjimą. Neurocheminėmis jungtimis įniko sūkuriuoti energijos srautai, plūstantys nuo Gertės parametabolizmo.

Po kelių sekundžių Loros akiratyje subangavo mėlynas fonas, ir ji aiktelėjo.

— Kas čia?

*Ką nors įžiūri?*

— Ne…

*PaIūkėk. Vaizdas tuojau išryškės.*

— O, štai.

Loros akys, o gal sąmonė — tarp jų praktiškai neliko skirtumo — įžvelgė melsvą, raibuliuojantį, aiškesnius kontūrus įgaunantį kiaušinio formos lauką, kuriame…

*Ar ją matai?*

— Ksalija, taip. Aš matau Ksaliją.

*Na, ir puiku.*

Apie šmėklų išorę, neapsakomai sudėtingus, žmogui dažniausiai neregimus pavidalus, komandore ne ką teišmanė, nes didžiuma jų neegzistavo gyviems organizmams įprastoje trimatėje erdvėje.

Tačiau vaizdiniai kažkaip pakurstė supratimą. Lora neabejojo, jog baltos ryškios juostos, tystančios per visą Ksalijos ūgį, ją gydo.

Palei kūną pulsavo keistos kerų bangos, užlopančios įdrėskimus ir pjūvius, kuriuos išraižė Vilnaro kabinetą apsupę jėgos laukai.

— Ksalija… — nejučia sukuždėjusi Lora krūptelėjo, nes kolegę persmelkė blyškios šviesos banga.

*Nemėgink su ja užmegzti ryšio.*

— Ne. Atleisk.

Būtent tokią sąlygą iškėlė Gerte, prieš sutikdama čia atsivesti komandorę. Bet Lora reagavo instinktyviai. Matė, kaip Ksalija kenčia.

Ir dėl to atsakingas komisaras Vilnaras.

*Verčiau atsitraukime. Palikime ją gyti.*

— Ar galiu?..

*Tučtuojau, komandore.*

— Taip. Išvesk mane.

Reginys suribėjo, tapo keistas bei chaotiškas. Bekūniams Gertės pirštams slystant iš smegenų, Lorą apėmė liūdesys, ir po akimirkos ji vėl liko viena, įkalinta kone žmogiškuose jutimuose.

— Tanatas griebtų.

Kai Lora išniro iš transo, po kurio laiko sunkias metalines kameros duris sudrebino beldimas. Atsisukusi į langelį, už storų grotų ji pastebėjo veidus ir atpažino Aleksos galvos siluetą.

— Užeikit, — sušuko. — Aš baigiau.

*Taip.*

Gerte paniro į grindis ištįsdama, kad neprisiliestų prie paslėptų sidabrinių strypų.

— Ačiū…

Aleksai ir Viktorui pasirodžius kambarėlyje, šmėkla jau buvo dingusi.

— Kas naujesnio? — detektyve apsidairė. — Aš žinojau, jog tave rasiu čia, tik nenumaniau, ką veiki.

— Pasimačiau su Ksalija, bet ne be pašalinės pagalbos. — Lora atsainiu mostu aprodė kamerą. — Prisijungiau prie šmėklų dažnių.

— Kaip ji laikosi? — paklausė Viktoras, rankoje gniaužiantis popieriaus lapelį, pažymėtą kažkokios tarnybos ženklu.

— Sveiksta, bet šnekėti negali. Ką turi?

— Telegramą, — neįstengdama nutylėti įsiterpė Aleksa. — Karinę.

Nedaug kam teko girdėti, jog kariškiai išlaikė nuosavą tinklą ekranuotų kabelių, kuriais, išnešiodamos užšifruotas žinutes, milžiniškais greičiais lakiodavo fėjos. Lora tik kartą gyvenime buvo regėjusi tokia telegramą.

— Kam ji skirta?

— Mums. Tau ir likusiems. — Viktoras kalbėjo apie specialųjį būrį. — Atsiuntė Haraldas, tas kvėša.

Nekreipdama dėmesio į lapelį, komandore tebespoksojo į detektyvo veidą.

— Kas ten parašyta? Ir kodėl telegrama persiųsta kariniu tinklu?

— Savo bičiulių, jūrų pėstininkų, Haraldas paprašė paslaugos, — atsakė Viktoras. — Vyrukų, su kuriais palaiko ryšį… juk tu jį pažįsti.

Aleksa su Lora nežymiai vyptelėjo. Haraldas garsėjo gebėjimu užmegzti pažintis.

— Ir?.. — paragino komandore.

— Čia rašoma: ATLEISKIT KABLELIS SUSIMOVIAU TAŠKAS BANDAU IŠTAISYTI PADĖTĮ TAŠKAS H. — Viktoras nuleido telegramą — Negaliu juo patikėti.

— Ką Haraldas turi omeny? Kas čia vyksta? — Loros žvilgsnis nukrypo į Aleksą — Ką tai reiškia?

— Hmm… Donaląjis palaikė informatoriumi, — paaiškino kolegė.

— Šnipinėjančiu mus Vilnaro labui.

— Ką?

— Na, padarė logiškas išvadas… — išsižiojo Viktoras, bet pats save nutraukė. — Ne, nesąmonės. Kodėl jis man nieko nesakė?

Aleksa palietė milžino ranką ir atsigrįžo į komandorę.

— Viskas gerai. Aš paaiškinau Haraldui padėtį. Jis žino, jog Donalas — mūsų pusėje. Eee… juk mūsų, ar ne?

Abiejų pavaldinių akyse Lora išvydo netikėtai blykstelėjusią dvejonę.

— Vardan Tanato, žinoma, kad mūsų.

Viktoras nugurkė seiles.

— Aleksa galvoja… jog Iluryje Haraldas paspendė leitenantui spąstus.

— Prakeikimas.

— Aha. Kai Aleksa šnektelėjo su mūsų bičiuliu, jis išrūko iš ligoninės kaip įkirptas. Kažkur nulėkė sėdęs ant savo motociklo.

— Kurgi jis patraukė?

— Man spėti? — Viktoras pamojo ranka, kurioje laikė telegramą.

— Išskrido kariniu reisu. Mes turime bazių Iluryje, tenykščiai įkūrę saviškes mūsų kraštuose… manau, tarp dviejų šalių orlaiviai kursuoja nuolat.

— Bet įsiprašyti į kariškių pterasparnį civiliai negalėtų.

— Tu negalėtum. — Viktoro lūpas perkreipė šypsenėlė. — O Haraldas?..

Kai atvyko uniformuoti Silvekso policininkai, Donalas suprato, jog priešintis nebeverta. Kartu su pareigūnais atėjo detektyvas, vilkintis civilius drabužius, įsisupęs į prabangų mėlyną apsiaustą, kuris Tristopolyje neabejotinai būtų patraukęs vidaus saugumo tarnybos dėmesį.

Detektyvas prisistatė Temesino pavarde ir pranešė, jog leitenantą užpuolęs žmogus bus suimtas ligoninėje. Jei tik Donalas leis greitosios pagalbos sanitarams jį išsivežti.

— Kalbat apie Riksą?

— Teisingai.

Donalas nuleido ginklus ant grindų ir aukštai pakėlęs rankas atsistojo. Pro jį prasispraudė keturi link balkono skubantys pareigūnai.

— Tam vaikinui gali prireikti tracheotomijos, — tarė leitenantas.

— O gal ir ne — juk dar kvėpuoja. Jis turėjo porą pistoletų.

Temesino lūpas sudrebino šypsena.

— Apmaudu, kad vyrukas nieko nenutuokė apie spalvų derinimą Be to, į kompleksą įsinešė skirtingo kalibro ginklus, kuriems vienas kito šaudmenys netinka.

— Aha, man irgi pasirodė, jog elgėsi pernelyg nerūpestingai.

Balkone pasigirdo uniformuoto pareigūno šūksnis:

— Jam kliudė trapecinius raumenis. Nežymiai pažeidė arteriją

Detektyvas pažiūrėjo į Donalą

— Manęs nekaltinkit, — tarė leitenantas, vis dar iškėlęs rankas. —Aplinkui švilpė kulkos, ir šaudė į mane. Gal kas teiktųsi paaiškinti kodėl?

— Žinau tik tiek… klausykit, nuleiskite tas rankas, — mostelėjo Temesinas. — Kažkas galvojo, kad esate diversantas. Paskui nusprendė suklydęs. Sutinku, skamba painiai. Nenorėtumėt man padėti?

Donalas atsipalaidavo, pirštu bedė į popieriaus lapelį, gulintį ant grindų.

— Aš apsistojau dono Mentrasorio namuose. — Kai detektyvo antakiai šoko viršun, leitenantas skubiai pridūrė: — Jis bičiuliaujasi su mano draugu. Bent jau pagelbėjo išsisukti iš šitos keblios padėties.

— Hmm. — Temesinas įsmeigė akis į pareigūnus ir sanitarą-magą nešančius Riksą kuris, apžavėtas morfiniais kerais, nepaliaujamai mirksėjo. — Tik gaila, kad jo vairuotojas nepritarė darbdavio nuomonei.

— Aha. Štai kur tikras galvosūkis.

— Jūsų įsitikinimu, į bėdą pakliuvote dono pastangomis?

— Galbūt. Sakykit, Temesinai, ar šiame miestelyje Mentrasoris labai įtakingas?

— Na… — Detektyvas nagais gremžtelėjo pailgą smakrą. — Jam netrūksta nei turtų, nei ryšių. Manot, pažįstu kiekvieną pasiturintį verslininką? Beje, mes gyvename didmiestyje.

— Nepatinka, kad jį vadinu miesteliu?

— Aš esu jautruolis. — Temesinas išsišiepė, čiupo ginklą kurį Donalas atėmė iš traukinių stoties plėšrūno. Gestu pakvietė vieną iš uniformuotų policininkų, ir tas prigriebė Rikso pistoletą. — Tvarka. Duokit man. — Jis paslėpė šaudyklę apsiausto kišenėje. — Protokolą užpildysiu pats, pareigūne Raili, — pridūrė. — Gerai?

— Taip, sere.

— Aš galėčiau tapti puikiu sekretoriumi. — Temesinas atsigręžė į Donalą. — Jus pavėžėti iki Mentrasorio valdų? O gal į ramų viešbutį? Mano teta įkūrusi pensioną, kur pernakvotumėte už labai patrauklią kainą…

— Verčiau grįšiu ir pašnekėsiu su donų.

— Ir kodėl aš buvau tikras, jog taip atsakysite?

— Todėl, kad jūs pasielgtumėte lygiai taip pat.

Specialiojo būrio kontoroje Aleksa pagaliau baigė kalbėti su ligoninės administracija ir nuleido ragelį. Užrašų knygelėje buvo pakeverzojusi telefono numerį, kurį komutatoriaus šmėklos atkūrė, o joms vadovaujantis žmogus perskaitė.

Tuos skaitmenis Haraldas susuko gydymo įstaigos vestibiulyje įrengtame telefone automate; jis nežinojo, kad visi skambučiai nukreipiami per vietinį komutatorių. Aleksa gerokai užtruko, kol prisišaukė šmėklas, atsakingas už ryšį su miestu, ir jas privertė surasti kažkuriuo praeities momentu rinktą numerį; laimei, ligoninė, kaip iš policijos štabas, fiksuodavo visus skambučius… netgi išeinančius.

— Jis iluriškas, — komandorei pranešė Aleksa. — Išsiaiškint, kam priklauso? Tik nežinau, ar žvalgyba turės kitos šalies abonentų knygas.

— Parodyk. — Lora stvėrė užrašų knygelę. — Tiesiog paskambinsiu. Pažiūrėsim, kas atsilieps.

Ji surinko numerį ir veikiai išgirdo manieringą balsą tariantį žodžius su keistu akcentu.

— Dono Mentrasorio rezidencija.

— Sveiki, aš skambinu iš Tristopolio, bandau susisiekti su leitenantu Donalu Riordanu. Jis turėtų būti…

— O, taip. Taku, vedančiu prie namo, matau riedantį… automobilį. Jei neklystu, ant užpakalinės sėdynės įžiūriu leitenantą. Paprašyt, kad jums paskambintų?

— Kokia kryptimi jis važiuoja?

— Atleiskit, mem?

— Leitenantas Riordanas tuojau grįš į namus?

— Lyg ir.

— Tuomet aš palauksiu.

— Taip, mem.

Po dviejų minučių ragelyje nuskambėjo Donalo balsas:

— Alio?

— Labas, brangusis.

— Lora! Ei…

— Viskas gerai?

— Dabar, kai šnekuosi su tavimi, taip. Ir… Aha, dabar jaučiuosi puikiai.

Lorai pro ausis neprasprūdo porą sykių pakartotas žodis „dabar“.

— Buvai patekęs į bėdą?

— Nieko baisaus. Įvyko nereikšmingas nesusipratimas. Dirstelėjusi į Aleksą, komandore tarė:

— Problemų galėjo kilti dėl to, ką Haraldas perdavė savo pažįstamam. Kažkokiam donui Mentrasoriui, ar ne?

— O, taip. Bet Haraldas… kodėl jis?..

— Regis, galvojo, kas esi informatorius.

— Bet… — Loros ausis pasiekė ne kartą girdėtas juokas, kurį girdint suspaudė širdį. — Ką Haraldas veiktų be šnipų? Jis gi specializuojasi informacijos rinkimo srityje.

— Verbuoja reikalingus žmones, — nusišypsojo komandore, — bet pats prie jų rato neprisijungia.

— Štai kur skirtumas… kaip tu laikaisi? Kaip kiti?

— Kaip visada. Sušana tebegyja. Taip pat ir Ksalija.

— Ksalija? Kas atsitiko?

— Ji mėgino prasibrauti į komisaro Vilnaro kabinetą. Paieškoti įkalčių. Aš žinau, jog tu gavai telefono numerį, bet man reikėjo daugiau įrodymų.

Pokalbį nustelbė vandenyno bangų ošimas.

Po pauzės leitenantas tarstelėjo:

— Kiek suprantu, nieko nerado.

Lora papurtė galvą, nors per tūkstantį mylių nutolęs Donalas negalėjo jos matyti.

— Įkalčių man užteks. Nemanai, kad prie jų derėtų priskirti sužeistą šmėklą? Nors ji dar nepajėgia šnekėti?

— O…

Iš kito laido galo vėl atsklido trikdžių ūžesys.

— Būk atsargi, gerai? Aš tave myliu.

— Aha. Aš… — Lora pašnairavo į Aleksą ir Viktorą… — taip pat. Aišku?

— Taip.

Ryšys nutrūko.

— Tvarkelė. — Komandore padėjo ragelį, atsigręžė į milžiną paskui nukreipė žvilgsnį į Aleksą — Judu nusiteikę kovai?

— Tik ne prieš tave, bose, — nusišiepdamas atsakė Viktoras.

— Turėjau galvoje policijos komisarą Metas jį prigriebti.

Koridoriuje stovintis Donalas nuleido ragelį ant telefono aparato, pasisuko visu kūnu, idant nepastebimai patikrintų ties strėnomis, už diržo, užkištą pistoletą Temesinas vogčiomis jį įkišo leitenantui į delną kai tas lipo iš patrulinio automobilio.

Likęs salone detektyvas sardoniškai mostelėjo ir pareiškė:

— Žinot, tikiuosi, jog artimiausiu metu mudu nesusitiksime.

— Aš irgi puoselėju tokias viltis, — atsakė Donalas. — Ir… ačiū.

— Prašom. — Temesinas patapšnojo per vairuotojo sėdynės atlošą — Važiuojam, Raili.

— Taip, sere.

Donalas atsitraukė per kelis žingsniu, nes iš po prasisukančių padangų visomis kryptimis šovė žvyras. Galiausiai jos sukibo su takelio pagrindu, ir mašina nurūko link vartų, už kurių nėrė į vingrų, nuožulnų kelią Nužygiavęs į namą leitenantas pamatė lūkuriuojantį Hiksą Šis nedelsdamas pranešė, kad su juo kažkas nori kalbėti telefonu.

Nūnai Donalas pažvelgė liokajui tiesiai į akis.

— Jūsų pusbrolis man pridarė daug rūpesčių, — pasakė.

— Atleiskit, sere. — Hiksas trumpam užsimerkė. — Žmonės jį laiko žavingu padauža. Viliuosi, didelių nepatogumų jums nesukėlė.

Leitenantas sutelkė dėmesį į savo jutimus. Rodos, Hiksas kalbėjo nuoširdžiai: buvo atviras, nors šaltokų manierų, o Riksas elgėsi lyg draugas, bet pasirodė besantis priešas.

— Dono turbūt nėra? — paklausė Donalas.

— O, ne, jis namuose, sere. Sakė norįs su jumis pasimatyti, kai tiktai grįšite. Nuvesti į jo darbo kambarį?

— Taip ir padarykite.

— Velniai griebtų, kuo jūs įsivaizduojate esąs? — išdrožė Donalas, sustingęs atvirame kabineto tarpduryje.

Greta stypsantis Hiksas nugurkė seiles, išsprogintas akis įbedė į šeimininką Pastarasis gestu liepė liokajui pasišalinti.

— Aš nusipelniau jūsų nemalonės, — tarė donas Mentrasoris. —

Prašom užeiti… kaip jau susiprotėjote, ėmiausi veiksmų, gavęs klaidingą informaciją. Bet man pavyko laiku sustabdyti Riksą.

— Ne visai. — Leitenantas įžengė į kambarį. — Aš neutralizavau sumautą jūsų marionetę. Jeigu jis pakratys kojas, ašaros tikrai nenubrauksiu.

Donas krūptelėjo, tik nežinia, kas jį privertė sudrebėti — svečio tonas ar sąmonėje nušvitę vaizdiniai.

— Meldžiu atleisti. Beje, kaip ir prašėte, pasirūpinau vietomis teatre.

— Kuo?

— Kalbu apie premjerą. Ji įvyks šiandien. Man teko kaip reikiant pasistengti… hmm, tiek to. Per kitas tris savaites spektaklį galėsite žiūrėti kas vakarą, jei išties to norite.

Donalas iškošė pro sukąstus dantis:

— Mentrasori, man nerūpi, kas jus sieja su Hamersenu. Jei vėl trukdysite, prižadu jus sulyginti su žemėmis.

Dono gerklėje virptelėjo Adomo obuolys.

— Aš jumis tikiu, — pasakė jis.

Prašmatnioje, aukštai virš parterio iškilusioje ložėje Donalas atsisėdo po trijų valandų. Jis pasitaisė stačią apykaklę, pirštais perbraukė švarko atlapą. Fraku pasipuošė pirmą kartą gyvenime.

Nors niekada nesvajojo tapti panašius į padavėją

Visai šalia nėriniuotus marškinių rankogalius taisėsi donas, kaip ir leitenantas, dėvintis fraką tik pasiūtą iš aksomo — bet kuris kitas žmogus taip apsirengęs atrodytų absurdiškai.

Kokia kvailystė.

Donalas neturėjo ginklų, nes iš anksto žinojo, kad prie įėjimo į teatrą lankytojus patikrins žvalgybinės šmėklos. Nors buvo nematomos (atsisakiusios materialumo elgėsi taktiškai, nes žiūrovų daugumą sudarė turtuoliai), jų akivaizdoje leitenanto amuletas perspėjamai pažnaibė krūtinę.

Galop šviesos prigeso, orkestro duobėje muzikantai užgrojo uvertiūrą ir Donalas patogiai atsilošė. Teatriniais žiūronais dar kartą apžvelgė salę, kuri grimzdo į tirštėjančią tamsą. Pastebėjo, kaip priešingoje pusėje į ložę įėjo du vėluojantys žmonės.

Vieno iš jų, vilkinčio tamsų aksominį fraką kaip ir donas Mentrasoris, neatpažino… tačiau kito bruožus lyg ir teko matyti anksčiau. Po sekundės leitenantas susigaudę ką regįs.

Kongreso narį Kinlį Finrosą iš Tristopolio.

Per tyrimą praktiškai niekas apie jį neužsiminė, vis dėlto… Donalas mintyse atkūrė laišką kurio autorius suorganizavo pasimatymą su Melfaksu Kortindu.

Ksoramo savivaldos taryba

Fosforo kelias 99

Ksoramo apylinkė

Tristopolis TS 66A-298-omega-2

Tristopolio policijos štabui Basiliskų aveniu 1

Tristopolis TS 777-000

6607-ieji ketvirtojo mėn. 42-oji

Ats.: Dėl susitikimo su Melfaksu Kortindu, miesto energijos valdybos direktoriumi

Gerbiamas komisare Vilnarai,

Aš nepaprastai džiaugiuosi, galėdamas suorganizuoti vieno iš jūsų pareigūnų susitikimą su direktoriumi Kortindu iš miesto energijos valdybos. Pastaroji organizacija, žinoma, daro garbę mūsų miestui, o direktorius be jokių dvejonių mane užtikrino mielai suteiksiąs reikalingą pagalbą.

Atsižvelgdamas į jūsų prašymą, išsiųstą praėjusio mėnesio 40-ąją dieną, direktoriui Kortindui pranešiau, jog leitenantas Donalas Riordanas su juo pasimatys penktojo mėnesio 37-ąją, devynioliktą valandą vakaro, Centrinėje jėgainės stotyje. Leitenanto žinioje bus visa infrastruktūra.

Su geriausiais linkėjimais

K. Finrosas

Kongreso narys Kinlis Finrosas

P. S. Perduokite nuo manęs labų dienų savo garbiajai žmonai. Mudu su Sale tikimės, kad atsidėkoti už paslaugą galėsime per Stikso pokylį.

Donalas — ir Lora, suprantama, — spėjo, kad komisaras pareikalavo kongreso nario Finroso atsilyginti už paslaugas ir juo naudojosi kaip marionete, idant niekas neįtartų, jog Vilnaras tiesiogiai susijęs su Kortindu.

Bet dabar Finrosas atsidūrė ten, kur Juodasis Rata^ketino surengti dar vieną antpuolį, pasak itin motyvuotos kaulų klausytojos, trokštančios atkeršyti už kolegės mirtį.

Žmogus, kuris palaikė draugiją kongreso nariui, buvo apsirengęs panašiai kaip donas Mentrasoris, vadinasi, greičiausiai priklausė vietiniams. Donalas pasviro arčiau dono ir sukuždėjo:

— Ar žinot, kas išsinuomojęs aną ložę?

Jis pamojo ranka. Atsilošęs Mentrasoris murmtelėjo:

— Tarybos narys Gelbtornas. Jei norėsite, per antraktą jus supažindinsiu.

Uvertiūra užsibaigė, į sceną nukreipti prožektoriai paryškėjo, ir donas įsitaisė patogiau, sukryžiuodamas kojas.

Gelbtornas.

Pasisekė.

Pavardę Feora išgavo iš archyvų. Ji perdavė Donalui… kaip ten sakė… neva egzistuoja devyniasdešimties septynių procentų tikimybė, jog vietinis tarybos narys įsivėlęs į sąmokslą, anot atsitiktinių prognozinių procesų, kuriais naudojosi archyvarai kaulų klausytojai, tarp jų ir Feora Karin. Kad ir ką tai reikštų.

Nežinia, ar Juodasis Ratas puls būtent šį vakarą, tačiau Donalas neabejojo esąs tinkamoje vietoje ir prieš save regįs įtariamuosius.

— Štai kaip atrodo teisėjo namai, — murmtelėjo Aleksa, joms riedant įvažiavimo taku. Užnugaryje pritardamas tyliai suburzgė „Žiežulos“ variklis.

— Aš čia nesilankiau nuo… na, labai seniai, — tarė Lora.

Tamsų, matiniu purpuru nusidažiusį dangų paryškino šmėklos-žaltvykslės, kurios, įkalintos žalvariniuose narveliuose, nušvietė keliuką ir aplinkui stūksančias skulptūras.

Prabangiame rajone stiebėsi didingi, unikalios išvaizdos namai, iškilę greta Tesalijos parko. Sunku įsivaizduoti, jog šitie žemės plotai driekėsi ne užmiestyje, o pačiame Tristopolyje, kuris juos supo iš visų pusių.

Moterims artėjant prie durų, automatiškai suzirzė skambutis. Po kelių sekundžių prieš jas pasirodė teisėjo sekretorė, žilaplaukė ponia Fogerti. Greta jos ant žalvarinės plokštelės suribėjo šviesos atspindžiai, nutvieskę užrašą: A. Prioras, teisėjas.

— Kuo galėčiau padėti?

— Mes atvažiavome neatidėliotinu reikalu. Prašom pranešti teisėjui, kad su juo pasišnekėti norėtų komandore Styl. — Ji parodė savo ženklelį. — Arba tiesiog Lora.

— Na, jau vėlu, ir teisėjui reikėtų…

— Aš esu Vladilo Stylo duktė. Teisėjas su manimi pasimatys.

— O… taip. Užeikite.

Palypėjusios laipteliais, atvykėlės žengė per slenkstį. Kai durys užsitrenkė, ir ponia Fogerti nuskubėjo į pastato gilumą, porelė sustojo. Išgirdo ją dudenančią, paskui ausis pasiekė senio balsas.

Netrukus sekretorė grįžo ir mostu paragino sekti įkandin.

— Prašom eiti čia, mielosios.

Teisėjas Prioras sėdėjo nedidelė bibliotekoje, apsirengęs chalatu, ant stalo pasistatęs pieno stiklinaitę. Jis nusišypsojo Lorai ir atsiplėšė nuo kėdės.

— Nagi, nagi, mudu nesimatėme nuo…

Vypsnis išblėso.

— Nuo tos dienos, kai miriau, — užbaigė komandore.

Senasis teisėjas kostelėjo, vėl prisėdo. Prisiartinusi Aleksa padavę jam stiklinę.

— Ačiū… — Prioras nurijo gurkšnį. — Dėkui.

Virpančia ranka grąžino stiklinę detektyvei, kuri ją padėjo ant stalo.

— Nėra už ką, sere. — Aleksa atsitraukė.

Surengti pasirodymą turėjo Lora.

— Jūsų kilnybe, man reikia pagalbos. — Komandore ištiesė vaškinio popieriaus lapą, užpildytą purpuriniais, senovinio stiliaus rašmenimis. — Čia kratos ir arešto orderis.

— Brangioji, aš… — Prioras užsikirto. — Negi jo pasirašyti negalėtų naktinis budėtojas?

— Veikiau nenorėtų.

— Ką ketini suimti? — paklausė teisėjas, paimdamas dokumentą.

Lora giliai (nors visai be reikalo) įkvėpė.

— Komisarą Vilnarą. Noriu apieškoti jo kabinetą ir namus.

— Komisarą? — popieriaus lapas nupleveno Priorui ant kelių. —Neįmanoma.

— Ne, — atšovė komandore, — atlikti galima bet kokią užduotį, jei tik esate pasiryžęs aukotis.

Ji įkišo pirštus į savo rankinę.