Kaulų daina

11

Specialusis būrys liepė ryšininkams, skundikams, šalininkams, apmokamiems informatoriams, silpnavaliams, kuriems buvo prigrasinta, išnaršyti pogrindinius, apie miestą daug ką pasakančius labirintus. Jie ieškojo seržantės Sušanos O’Konor, tiksliau, burtininkės Šaros Konral, užsigeidusios patyrinėti tamsesnes savo puoselėjamo meno puses.

Tą naktį Lora, atliekanti koordinatorės pareigas, liko kontoroje. Donalas vis maksėjo galva, kol komandore paskelbė, esą jam derėtų važiuoti namo. Leitenantas galėjo griūti ant vienos iš sudedamų lovelių, tačiau kiurksodamas iki ryto darbe drauge su Lora pakurstytų aplinkinių smalsumą.

Galop Donalas nuleido rankas ir paklausė jos patarimo. Nusigavęs iki gatvės lygio, dešimt minučių plepėjo su FenSeptintuku, kol sulaukė purpurinio taksi automobilio.

Gatvės driekėsi tuščios, todėl kelionė iki namų — naujųjų jo namų — neužtruko.

Dumsiojo bokšto sargybiniai, aštuonių pėdų aukščio baidyklės, turinčios po vieną siaurą akį, prasiskyrė ir leido Donalui praeiti. Liftas mitriai jį užkėlė iki apartamento, kur leitenantas truputį paslankiojo po gotikinio-deko stiliaus metalo spalvos kambarius ir pagaliau nuvirto ant lovos.

Miegą trikdė tamsūs sapnai.

Jis pakirdo vėlai, o tai reiškė, kad iki galo neatsigavo. Užsitraukęs senąjį sportinį kostiumą, liftu nurūko iki rūsio lygio. Technikas riebaluota oda ir šio užnugaryje plevenančios dvi šmėklos parodė, kaip surasti laiptus, vedančius į katakombas.

Donalas nuskuodė nepažįstamais keliais, vingiuojančiais, apleistais takais. Po kurio laiko atsidūrė erdvioje oloje, užpildytoje naujesniais, blausiais gintariniais žibintais, apsuptais šeimų mauzoliejais, tarp kurių nestigo pagamintų iš žalvario bei sidabro. Bėgdamas pirmyn nusikapstė į nekart regėtas sritis ir netrukus įtikėjo, kad nuojauta jo neapgauna.

Kažkas pasikeitė.

Katakombos egzistavo šimtmečius ar net tūkstantmečius. Vargu ar jas galėjo paveikti kokios permainos. Vis dėlto dabar ausis pasiekdavo keisti šnabždesiai, kurie nutykdavo, vos tiktai Donalas prisiartindavo prie sarkofago ar mauzoliejaus. Susidarė įspūdis…

Neišprotėk.

…tarsi mirusieji ėmėjo bijoti.

Grįžęs į apartamentą leitenantas pusryčiams išgėrė kavos ir šaltos juodųjų kopūstų sriubos. Jeigu jis apsistos čia ilgesniam laikui, teks užsukti į parduotuvę ir virtuvėje pasigaminti normalaus maisto. Donalas patikrino „Magnuso“ apkabą, telefonu susisiekė su šveicoriumi ir paprašė iškviesti taksi.

— Aš galėčiau prie to įprasti, — murmtelėjo nuleisdamas ragelį. —Ko gero.

Liftas žaibiškai nušvilpė apačion, nelyginant milžino paleista kulka. Jis sustojo tiktai penkiasdešimt devintame aukšte, idant priimtų dar du keleivius: vyrą tamsiu, sinusoidžių raštais išdailintu kostiumu ir moterį išpampusiu veidu, apsikarsčiusią per dideliu kiekiu tikrų brangenybių.

Vyriškio akį dengė monoklio lęšis. Jiedu su žmona smalsokai, šiek tiek iš aukšto nužvelgė Donalą lyg svarstydami, kokį naują tarną administracija nusamdė.

Kai liftas sustingo vestibiulyje, leitenantas prispaudė delną prie plieninės sienos ir suniurnėjo:

— Ačiū.

Sušnirpštę, raukydamiesi pakeleiviai pirmi išniro laukan. Tačiau per plieno plokštę nuvilnijo šaltas drebulys, ir Donalas suprato neapsirikęs: kabiną kontroliavo šmėkla. Įdomu, — paklausė savęs, — kiek laiko ji čia darbuojasi.

Kai taksistas išgirdo, kurlink reikės važiuoti, jo fizionomiją perkreipė nusivylimas. Matyt, vairuotojas tikėjosi, jog iš turtingo išperos, gyvenančio Dumsiajame bokšte, gaus padorių arbatpinigių, bet rūsčiaveidis tipas, susiruošęs į policijos štabą, nė iš tolo nepriminė piniguočiaus.

Ties Penktosios ir Basiliskų aveniu sankryža gatves užkimšo automobiliai, kuriuos vairavo žmonės, grįžtantys į darbus po vėlyvų pietų. Taksistas nuspaudė stabdį, susiraukė, pamąstė ir atsisukęs tarė:

— Žinai ką, drauguži. Bus greičiau, jeigu pasivaikščiosi.

Donalas pašnairavo į šaligatvius. Mažai tikėtina, jog artimiausiu

metu vairuotojas susiras kitą keleivį. Vadinasi, padėtį įvertino sąžiningai.

— Aišku. — Atskaičiavęs dešimt kupiūrų, leitenantas ištraukėjas iš piniginės ir įkišo pro angą pertvaroje. — Grąžos nereikia.

— Išties?

— Aha. — Donalas išslydo iš salono, užtrenkė dureles. — Aš tikras žinduklis, ir mane lengva sujaudinti.

Aukštybėse kybojo nuosaikiai purpurinis dangus, akiratyje nebuvo matyti nė vieno žvalgybinio šikšnosparnio. Oras nežymiai atsidavė gyvsidabriu, bet kol kas nelijo. Leitenantas pasikėlė apsiausto apykaklę ir, sparčiu žingsniu įveikęs penkis kvartalus, stabtelėjo prie pažįstamo policijos štabo bokšto.

— Sveikas FenSeptintuke. Vakar bendravau su vienu iš tavo pusbrolių.

— T-a-aip. — Tamsoje sužioravo gintarinės akys. Atvipo viršutinė lūpa, iš nasrų nuvarvėjo seilės. — Tu… sus-s-s-iporavęs.

— Tanate, nejau čia visi viską žino?

— Tik ne… žmo-nės.

— Bent tiek gerai.

Gretimą koloną apėjo ir šalia myriovilkio atsitūpė dar du vilkai.

— Le-e-ei-tenan-tas Rioradas. FenSeptintukėTrejukė. Grim-valAntrukas, — visus supažindino FenSeptintukas.

Pristatyta porelė atrodė labai jauna — šiai tarnybai pernelyg jauna.

— Malonu jus matyti. — Donalas kilstelėjo smilių prie kaktos, atiduodamas pagarbą. — Daug tikėtis galima iš bet kurios FenSeptin-tuko dukters.

Kalė nukorę galvą ir dėkingai suurzgė.

— Dar… pasimatysime. — Vyriausias myriovilkis palinksėjo leitenantui.

— Iki, bičiuli.

Donalas užlipo tamsiais laipteliais, nudrožė per priimamąjį, kurio grindys žvilgėjo purpuriniais ir baltais langeliais, apėjo besiriejančią grupę randuotų, iš prieplaukos atvežtų jauniklių prostitučių. Nuo akmeninio stalo leitenantui pamojavo Eduardas — apatinė jo kūno dalis buvo įsiliejusi į granitą.

— Jus kviečia viršun.

— Komisaras?

— Kas dar viršuje sėdi?

Viena iš kekšių atkišo vidurinį pirštą ir pareiškė:

— Pasėdėk ant šito.

Liesas vyrukas, turbūt suteneris, atsivedėjęs tvojo jai per veidą.

— Užčiaupk žabtus, vištgalve.

Uniformuotas pareigūnas spyrė sudžiūvėliui į kelio šoną.

— Ei…

Donalui nusigręžiant, Eduardas sušuko:

— Džiugu, kad vėl prisijungėte prie mūsų.

Ir taip kalbėjo žmogus, virstantis granito luitu. Galbūt išgyvenimai, patirti negyvos primadonos draugijoje ir ligoninėje, ne tokie jau šiurpūs.

— Dėkui, Eduardai. Aš taip pat džiaugiuosi grįžęs.

Ant grindų išsitiesęs suteneris suūkčiojo:

— Ooo, Edu-ar-dai. Koks mielas vardas. Ką turi žemiau juosmens — akmeninį ar tikrą… hrrrr…

Pasigirdo duslus pokštelėjimas, ir visos mergšės prikando liežuvius, o sulysėlis išspaudė tylią aimaną.

Donalas neatsisukdamas patraukė liftų pusėn.

Komisaro sekretorė, žavingoji Žvitriaakė, pažvairavo į detektyvą, bet darbo nenutraukė. Sidabriškos skaidulos, nuo moters akių nutįsusios iki prietaisų skydo, kuris priminė komutatorių ir nestokojo miniatiūrinių svirtelių, ją jungė prie tinklo žvalgybinių veidrodžių, išdėstytų visame mieste, ant statinių stogų.

Kitaip atrodančios Žvitriaakės Donalas niekada nematė. Staiga jam toptelėjo, kad išvydęs sekretorę gatvėje nė už kąjos neatpažintų.

— Leitenante, komisaras su jumis susitiks nedelsdamas.

— Ar jis geros nuotaikos?

Moters pirštai pakibo ore ir po pauzės susirietė lyg kontroliuodami įsivaizduojamą aparatūrą, kuri galėtų padėti išnarplioti žodžių reikšmę. Nutylėjusi Žvitriaakė vėl įbedė žvilgsnį į savo įrangą.

Durys, vedančios į komisaro kabinetą, prasiskyrė.

Ar jauti?..

Ne. Niekuomet.

Odą tarsi kažkas tempė, ir Donalui dingojos, kad praėjo visa amžinybė, kol jis įveikė slenkstį. Sis tas naujo.

Arba aš pasikeičiau.

Griežto saugumo zonos kartais naudodavosi papildomu apsaugos lygiu: laiką iškreipiančiais kerų laukais, kurie taip pristabdydavo įsibrovėlius, kad sargybiniai spėdavo griebtis veiksmingų atsakomųjų priemonių arba būsima neprašytų svečių auka suskubdavo pasprukti.

Bet čia, policijos štabe? Ar tik nepersistengta?

Komisaras Vilnaras, rankoje laikantis storą, nepridegtą cigarą, mostelėjo į juodą, geležinį krėslą.

— Sėskitės.

— Sere.

— Riordanai, man velniškai nepatinka, jog esate įtrauktas į specialiosios paskirties būrį.

— Hmm… aišku.

— Ką tai turėtų reikšti?

— Iki šiol nenutuokiau, kad jūs nepatenkintas, bet dabar žinau… sere, aš pasisiūliau savanoriu.

— Tas zombis, kuo ji ten vardu…

Donalas pajuto, kad jo balsas per oktavą nukrito žemyn.

— Komandore Styl.

— …vadovavo komandai, kuri jus ištraukė iš kotedžo, todėl jaučiausi įpareigotas išpildyti jos pageidavimą. Bet… — komisaras dviprasmiškai patylėjo. — Aš galėjau jus paversti atpirkimo ožiu. Toks scenarijus dar įmanomas.

— Sere? Ar mano veiksmus tiria vidaus saugumo tarnyba?

— Ne. — Savo stambias blyškias rankas Vilnaras nuleido ant stalo paviršiaus. — Jūs paprašėte, kad VST patikrintų šaudyklą. Pasielgėte protingai, bet tai dar nereiškia, jog pats esate švarus. Nors pavedžiau jums itin svarbią užduotį, kerams atsispirti nesugebėjote.

— Taip. Aš prisimenu.

— Tam tikri žmonės nepatenkinti tuo, kaip susiklostė įvykiai. —Komisaras turėjo galvoje aukštus, Tristopolio visuomenėje įtakingus šulus. — Kai kurie užsipuolė mane.

— O.

— Štai kodėl jums suteikiu dar vieną šansą. Nepakenčiu, kai man grasina. Bet kas.

Donalo lūpų kampučius baudėsi patrūkčioti šypsena. Po senio išore slypėjo geležinė stiprybė, kuri leitenantą taip žavėjo.

— Jei per tyrimą atrasite ką nors keisto, — pratęsė Vilnaras, — kas galėtų pakenkti miesto saugumui, — jis, žinoma, šnekėjo apie savo karjeros saugumą, — naujienas asmeniškai perduokite man. Ir kuo greičiau.

— Taip, sere. Pasitelksiu sveiką nuovoką.

— Gerai. Jūs laisvas, Riordanai. — Beveik neįžiūrimi komisaro antakiai pašoko viršun. — Kiek suprantu, kilo kažkoks sujudimas. Bangas kelia Hamerseno tinklas.

— Pradingo pareigūnė.

— Taip. Sušana… kokia jos pavardė? Gatves drebinantis sambrūzdis… — Vilnaras gestu aprodė kabinetą, —… pasiekė netgi mane.

— Apie Hamerseno informatorius nieko nežinau, — atsakė Donalas. — Tik girdėjau, kad jų tinklas egzistuoja.

Sprendžiant iš kalbų, Haraldas Hamersenas, su kuriuo leitenantas dar nesusipažino, buvo įspūdingiausias individas iš visų, priklausančių specialios paskirties būriui. Anksčiau tarnavo jūrų pėstininkų gretose, nūnai pogrindyje turėjo gausiausią ryšininkų tinklą, su kokiu tarnaujantiems policijos pareigūnams teko susidurti: štai kuo garsėjo Haraldas.

— Būtų įdomu, — tarė Vilnaras, — apie tai gauti daugiau žinių.

— Taip, — išmurmėjo leitenantas, pakildamas nuo kėdės, — neabejoju.

Jeigu komisaras manė, jog Donalas atskleis su asmeniniu kito

policininko tinklu susijusias smulkmenas, kurias pavyktų sužinoti, tuomet seniui pasimaišė protas. Po sekundės Vilnaro akyse kažkas blykstelėjo: galbūt pykčio, o gal švelnios pašaipos žiburėliai.

— Keliaukite. Bet su manimi palaikykite ryšį.

— Taip, sere.

Jis pasišalino iš kabineto, praslinko pro Žvitriaakę, pirštais barbenančią per miniatiūrines svirteles. Na ir puiku — dabar leitenantui derėjo patylėti.

Prašai šnipinėti Lorą?

Donalas nusprendė, jog komisaro norams išsipildyti nelemta.

Gertės lifte jis murmtelėjo:

— Nuleisk mane į šaudyklą, gerai?

*Kas atsitiko, branguti? Žūtbūt privalai paminkyti gaiduką?*

— Tiesiog daryk, kas liepta.

*Kaip pasakysi.*

Ji nulakdino Donalą žemyn su vėjeliu. Požeminiame šaudyklos lygyje taip staigiai sustabdė, jog nuo krestelėjimo kūną persmelkė virpuliai.

*Eik žaisti su savo pliauškynėmis.*

Nematomos rankos išstūmė jį į koridorių šiurkščiau nei įprastai.

Kol Donalas šūviais draskė taikinius, klaidžiais ne visai teisėto pasaulio šunkeliais šmaižė armija informatorių — pradedant kioskelių savininkais, pardavinėjančiais vaisius Miksnatino turguje, netoli dokų, kuriuose krovikai užmerkdavo akis, jei iš sunkvežimių, gabenančių produktus į prekybos centrus, prapuldavo viena kita kartoninė dėžutė, ir baigiant sukalbamu, Sėliui Žnypliui dirbančiu smogiku.

Pastarasis įkliuvo Haraldui Hamersenui prieš trejus metus, nešinas miesto technikų darytomis nuotraukomis. Detektyvas išsiuntė jį atgal į Sėlio Z. organizaciją, prieš tai pasirūpinęs įkalti į galvą, esą verčiau teikti informaciją apie savo bosą nei atsidurti oficialiame egzekucijų duburyje, kur grobio ieškojo šmėklos, kur blaškėsi pamišę protai, trokštantys suleisti nagus į gyvus organizmus, idant numalšintų savo alkį.

Jeigu kuris nors iš spaudžiamų individų nepasiduodavo primygtiniams įkalbinėjimams, Haraldas pagrasindavo „atlaužti gaiduką“. Pats buvo blyškus išdžiūvėlis baltutėliais plaukais ir keistomis akimis. Sklandė gandai, jog kartą suvalgė informatoriaus žlibes, nes tas nesiteikė pranešti apie ginklų kontrabandą, į Buldauno dokus pristatytą silkių dėžėse.

Nežinia, ar minėtose paskalose slypėjo tiesos krislas, bet Haraldas jomis naudojosi kaip įtikinėjimo priemone. Štai viena iš priežasčių, kodėl Brijakas Nelsanas, atšiaurių bruožų krovikas, įsitaisęs užpakalinėje sandėlio gale, apšnerkštoje „kontoroje“, pasiūlė jam drauge išlenkti butelį degtinės. Haraldas kiurksojo ant siūbuojančių, tarp senų dėžių ištemtų tinklų ir stebėjo, kaip raudonuoja geriančio pašnekovo veidas.

— Imsi? — Brijakas atkišo butelį.

— Ne. Užbaik.

— Cha.

— Na, ką girdėjai?

— Nieko.

— Brijakai…

— Nieko, kas paaiškintų, kodėl muitinės sandėlis iš Siaurinio doko rytojaus naktį bus tuščias. Tai yra jo niekas nesaugos.

— Kalbi apie apiplėšimą? — detektyvas nusivylė. Kažkur pražuvo Sušana, o jis viso labo sužinojo apie cigarečių arba svaigalų krovinio vagystę.

— Nežinau. Gal pervežimą.

Haraldas pirštais perbraukė baltas savo sruogas. Dėl glotnios odos atrodė kaip aštuoniolikmetis, dėl plaukų priminė senolį, tačiau nepriklausė nė vienai iš tųdviejų amžiaus grupių. Jo rankos buvo liaunos, bet tvirtos nelyginant geležis.

— Šnekėk, — paragino.

— Apie pervežimą? Įsivaizduok, kad nori pakliūti į laivą, plaukiantį, tarkim, į Zurinamą. Kaip tai padaryti?

— Neskaitant akivaizdaus būdo — nusipirkti bilietą kaip normalus asmuo?

— Aš nenumanau, ką reiškia „normalu“, — nusivaipė Brijakas.

— Gerai, pasakok.

— Mūsų dokas kroviniams tėra tarpinė stotelė. Nugvelbk smulkmeną, ir galų gale trūkumą kas nors pastebės. Bet kas atkreiptų

dėmesį į siuntą, kurią šiuo tuo papildytum? Ypač jeigu sugebėtum atitinkamai pataisyti važtaraščius.

Haraldas trumpam susimąstė.

— Turi omenyje, kažkas įsibraus į sandėlį, norėdamas ten palikti dėžę? O ne pavogti?

— O ką aš sakiau?

— Hmm… — detektyvas išsitraukė piniginę, atskaičiavo tris mėlynas dvidešimt septintines, po vieną trejinę bei vienuolikinę, ir perleido kupiūras Brijakui. — Įdomi istorija.

— Daireisi ne to?

— Ne… bet tu vis tiek neblogai pasidarbavai.

— Aha. Tikrai nebenori šio srėbalo?

— Gal kitą kartą.

Haraldas tyliai išėjo. Lauke, į grindinį įrėmęs stovelį, jo laukė kaulų spalvos motociklas. Keraminis, į ančiasnapio snukį panašus priešakys kone lietė žemę, žibintai buvo it kampuotos akys, rankenos vingiavo atgal tarytum išriesti ragai.

Prisiartinęs detektyvas pamatė, jog pirmagalį išterliojo ryški raudona dėmė.

— Kas atsitiko?

Žibintuose sušvyksojo blausios spingsulės. Haraldas pritūpė į šnerves traukdamas dokų kvapą ir išvydo tamsoje vos įžiūrimus kraujo pėdsakus. Už poros šimtų jardų klibikščiavo dvi figūros beformiais kombinezonais; padėdamos viena kitai jos stengėsi kuo greičiau išsinešdinti, tačiau judėjimo tempą apribojo galūnių lūžiai.

— Man irgi nepatinka vagys…

Žibintai blykstelėjo gintariniu atspalviu ir užgeso.

— …bet aš džiaugiuosi, kad jų nenužudei.

Haraldas apžergė balnelį.

— Pasiruošęs? — detektyvas įsikibo į pakeltas rankenas, kurios pakoregavo savo formą, nuleido jo rankas žemiau. — Kaip aš?

Motociklas suurzgė.

— Man reikia su tavimi pašnekėti. — Donalas pamojo Lorai. —Jei… tu nieko prieš.

Nuo savo stalų akis kilstelėjo Viktoras ir Aleksa. Leitenantas nė neįsivaizdavo, ar tuodu nujautė, jog tarp jo bei komandorės kažkas vyksta.

— Gal vėliau? — moteris žvilgsniu tyrinėjo purpurinį kažkokio statinio planą.

— Ką tik plepėjau su komisaru Vilnaru.

— Ar seną šunsnukį nušovei? — Aleksa išplėtė siaurutes šnerves.

— Užuodžiu dūmus ir paraką. — Ji apsilaižė. — Niam niam.

Donalas akimirką padėbsojo į detektyvę, galop apsisuko ir paskui Lorąnukulniavo įjos kabinetą. Kai užsitrenkė durys, iš bendrosios patalpos sklindantys garsai nutyko.

— Tanatas rautų, — nusikeikė jis. — Ar aš čia vienintelis esu normalus?

Sekundę kitą Lora žvelgė į leitenantą, nutaisiusi bereikšmę išraišką. Pagaliau atsipalaidavo, leido lūpų krašteliams nežymiai pakrypti viršun.

— Jei tu esi normaliausias iš viso būrio, — tarė, — tuomet padėk mums, Mirtie.

Donalas pašnairavo į kėdę, bet nusprendė likti stovėti.

— Kaip manai, ar sugebėčiau tapti geru slaptu agentu? — paklausė.

— Jei prašaisi į Sušanos vietą, — jos veidas vėl virto bejausme kauke, — atsakymas būtų neigiamas, net jeigu tau rasčiau tinkamą vaidmenį. Tu nesi burtininkas, o ji atliko konkretų…

— Aš turėjau omenyje ką kita. Vilnaras pageidauja, kad šnipinėčiau. Tave.

— O. — Saitas kvapas, ištrūkęs pro komandorės lūpas, šiltame kambaryje virto garais. — Gyvenimas tampa įdomus.

— Aha. Spėju, jog Žvitriaakė nėra tavo šnipė, kuri privalo sekti komisarą?

— Gaila, bet ne. Tos šaltakraujės kalės niekaip neperprantu. —Lora vėl atsikvėpė ir pamatė, jog Donalas stebi išsisklaidančias garų sruogeles. Ji, regis, šyptelėjo, o gal patempė lūpą. — Velnias, aš tokia juokdarė. Ką tu manyje regi?

— Nuostabiausią asmenį, kokį esu sutikęs, — atsakė Donalas. —Arba beveik.

— Ei. — Moteris sumirksėjo. — Ką reiškia „beveik“?

— Našlaičių prieglaudoje buvau įsimylėjęs sesę Merę Aną Stiks. Nors visi ją laikė kietaširde ragana.

— Aišku. — Lora nukreipė akis į stalą, lyg susidomėjusi švariu jo paviršiumi. — Manau, šios konkurentės neįveiksiu.

Replika nuskambėjo dviprasmiškai. Jeigu Donalas būtų mokėjęs parinkti reikalingus žodžius, jis būtų išklausinėjęs Lorą apie trauminius potyrius, kuriuos teko išgyventi persikeliant į paragyvenimą… bet tik ne čia ir ne dabar. Ne kontoroje.

— Aš imsiuos užduoties ir paseksiu pėdsakais, — pasakė leitenantas. — Jei Vilnaras susitepęs, jo ir kongreso nario Kinlio Finroso sąsajas aptiksiu archyvuose. Naršydamas nuobodų šlamštą užtruksiu amžinybę, bet turėčiau rasti žvilgantį grynuolį, ar ne?

— Teisingai.

— Ir dar…

Donalas pasistengė nuvyti būgštavimus. Tiek gyvenimas, tiek paragyvenimas pernelyg trumpi, jog dėl baimės ar kompleksų juos tuščiai švaistytum.

— …aš tave myliu, Lora, jei dar nežinojai.

Iš nuostabos moteris išsižiojo.

O Mirtie, juk to sakyti neketinau.

Leitenantas sumirksėjo nesuvokdamas, kas jį apsėdo.

Ar girdi?..

Ne dabar.

Apsisukęs Donalas trenkėsi į duris, kurios nespėjo sureaguoti į žaibišką judesį. Jos virptelėjo ir atsivėrusios leido detektyvui išeiti į bendrąjį kambarį. Ten sėdintys Viktoras bei Aleksa įsmeigė akis į savo kolegą.

Kai durys už nugaros užsidarė, jis numygo liftų pusėn. Beveik pasiekus tikslą, įkandin pasigirdo plojimai, juokas ir Aleksos šūksnis:

— Šaunuolis, Riordanai!

Donalo veidas įsitempė, lūpas perkreipė šypsenos atitikmuo. Jis žengė į šachtą ir nušvilpė žemyn. Kokias dvylika sekundžių lėkė visu greičiu jausdamas, kaip krūtinėje daužosi širdis, mėgindamas užgniaužti siaubą bei riksmą, kol pagaliau kūną apglėbė ir pristabdė nematomos rankos.

*Kur keliauji, branguti?*

— Į apatinį lygį, Gerte. Į archyvus.

*Tuomet aš tau atleisiu. Galbūt.*

Jos prilaikomas žmogus nuskriejo dviejų tūkstančių pėdų ilgio šachta.

*Jauti potrauki negyvėliams, širduk?*

Donalo viduje kunkuliavo audringos emocijos, kurios padėjo nulaikyti liežuvį už dantų.