Kaulų daina

12

Saugykloje pleveno vibruojantys, prie stovų pritvirtinti, runomis užpildyti obsidiano lakštai; keisti, pusiau bekūniai paukščių pavidalai šaukė ir aimanavo, perduodami įrašytus seniai mirusių žmonių pašnekesius, dudendami originaliais — bent taip tvirtino archyvarai — kalbančiųjų balsais.

Šalia duobių, kupinų magmos ugnies, prisirakinę tyrinėtojai galėjo išgyventi aiškiaregių matytas praeities įvykių vizijas. Kol įstengdavo iškęsti skausmą. Iš uždarytų šachtų sklido' švelnūs šiugždesiai ir retsykiais nežmogiški vaitojimai, bet eiliniam lankytojui niekas neaiškindavo, kas tuos garsus skleisdavo.

Didžiausią šiurpą kurstė Tuštumos, nebūties zonos, gebančios išvaryti iš proto netgi federalinį kerėtoją. Intuicijos sužadintą išmintį jos žadėjo visiems, kurie valiotų atlaikyti kankynes, trunkančias devynias dienas: būtent tiek laiko prisireiktų, norint pereiti šį sektorių.

Visa tai sudarė išorinį archyvų ratą.

Donalui žingsniuojant palei blausiai apšviestą, prie jaunesniųjų archyvarų duburio iškilusią kolonadą, jo apsiausto klostes plaikstė šaltų ir karštų garų šuorai. Didžiuma iš pilkaveidžių, raukšlėtų, akiratyje pastebėtų individų sėdėjo suakmenėję, įnikę į senovinius, ant išblukusios odos — kai kuriais atvejais, net ne žmogaus — surašytus dokumentus.

Jie, rodės, užsiėmė bendru projektu, bet leitenantas žinojo, kad stabčioti ir klausinėti apie darbą nederėtų. Vienas iš suvytėlių pakėlė akis, kurių obuoliuose knibždėjo raudoni trupinėliai, siurbiantys kolegų archyvarų kraują, perduodantys jį kitiems, išsklaidantys trisdešimt septyniems komandos nariams. Ant stalų driekėsi birulių linijos, tįstančios tarp jaunesniųjų archyvarų, iš pirmo žvilgsnio panašių į kriošenas.

Kodėl pilkšvaodžiai dalinosi krauju — ir dar tokiu būdu, — svetimiems, suprantama, niekas nepasakodavo.

— Vardan Tanato, ką čia veikiate?

Griežtas, griausmingas balsas privertė Donalą sustoti ir pasidairyti į šonus. Galų gale, susiprotėjęs nukreipti akis žemyn, jis pamatė gestikuliuojančią dešimties colių ūgio akmeninę figūrėlę.

— Atėjau darbo reikalais, — atsiliepė leitenantas, išsitraukdamas „Magnusą“. — O tu?

— Atsakymą priimu. — Homunkulas ėmė drebėti…

— Palauk.

…ištirpo, įsiliejo į uolinį paviršių ir pranyko. Leitenantas grąžino pistoletą į dėklą.

— Žavi vietelė, — suniurnėjo panosėje.

Tolumoje lyg ir pasigirdo pūkštelėjimai, kokius išgautų į šaltus vandens telkinius krentantys akmenėliai, o gal kažkas pašaipiai prunkštė iš to, kaip Donalas įsivaizdavo archyvą.

Jis traukė pirmyn, kol atsidūrė oloje, pilnoje aštrių kaip skustuvas stiklo plokščių, išdėliotų padrikai, įvairiausiais kampais, pasklidusių trimatėje erdvėje… galbūt ir kitose, nes protarpiais regėjimo lauko pakraščiuose sušmėžuodavo geometriškai neįmanomos formos, kurios prarasdavo apibrėžtus kontūrus ir tapdavo nematomos, jei tik Donalas mėgindavo tiesiai į jas pažvelgti.

— Leitenantas Donalas Riordanas, — garsiai prisistatė, — ženkliuko numeris du-trys-omikron-devyni, noriu patyrinėti archyvą ir prašau kaulų klausytojos pagalbos.

Milžiniški stiklo lakštai, regis, persigrupavo, nors krutėjimo jis neįžvelgė: perregimos plokštės tarytum pasislinko be menkiausių judesių.

Egzistavo tikimybė, jog naujai susiformavęs darinys išraižys Donalo kūną, pavers geometriškai taisyklingais mėsos blokeliais. Pašaliečiams dingodavosi, jog atvykėlius archyvarai vertindavo kaip užsigeidę, pagauti impulso; tarp policininkų sklandė gandai, kad bylas tiriančius pareigūnus supjaustydavo be jokios akivaizdžios priežasties — matyt, Pinučiams paprasčiausiai reikėdavo šviežių kaulų.

Oras kažkaip pakito, nors žmogaus sąmonė nepajėgė užfiksuoti konkrečių permainų, ir Donalo ausyse suvibravo žodžiai, kurių bosinis gausmas prasismelkė iki paširdžių.

— MES PAGEIDAUJAME ŽINOTI: KODĖL ČIA ATĖJOTE?—

Leitenantas įsitempė, pasistengė nereaguoti į kūną perskrodusius virpulius, nes suprato, kad parodęs baimę nieko nepeš: pamoką įsisavino našlaičių prieglaudoje.

— Ketinu susekti korumpuotų burtininkų bei politikų tinklą ir tuos šunsnukius pričiupti.

Įsivyravo tyla, apgaulinga kaip ramybė, viešpataujanti virš vandens, nors šio gelmėse plūdo ir sūkuriavo galingi srautai. Donalą apėmė jausmas, jog tarpusavyje nebyliai bendravo kažkokios tamsios esybės, kurių pokalbiai pranašavo nelaimę. Jo saugumui grėsė rimtas pavojus.

Lora manė, kad leitenantas bandys atsekti pėdsakus tyrinėdamas dokumentus, o ne kaulus, bet svarbiausia informacija slypėjo Pinučiuose. Taip buvo ir, kaip tvirtino sveikas protas, bus visada.

— PRIMADONOS ŽUDIKUS?—

— Taip. Įtariamus ir šituo nusikaltimu.

— ARGI KAULAI NEDAINUOJA?—

Vibracijos tyčiojosi ar išreiškė užuojautą? Sunku pasakyti. Žodžiai trikdė, bet Donalas bemaž tikėjosi, kad archyve jie nuskambės.

— Tarkim.

— JŪS IKI ŠIOL JAIS ATSIDUODATE.—

— Atsikniskit.

Nuo stiklo plokščių garantuotai nuaidėjo juokas, tačiau jis ištrūko ne iš žmogaus gerklės. Donalas pajuto blykštąs — baltai nusidažė ne vien veidas, bet ir visa viršutinė kūno'dalis.

— Velniai griebtų, padėsit man ar ne?

Žmogų apsupo srovės keistų, sluoksniais limpančių kuždesių, kurie sustiprėjo iki skardesio, nustelbusio net pulsavimą Donalo ausyse.

Pagaliau:

— TAIP.—

Galvos aukštyje užsižiebė balzgana švieselė. Ji įgavo miniatiūrinio, sparnuoto žmogelio pavidalą, netrukus virto blankiu, besiraitančiu vikšru, paskui transformavosi į raizginį storų, piršto apimties virvių, savotišką gyvą mazgą. Tik Donalas nenutuokė, ar prieš save matė tikrą būtybę.

Kai jis, įbedęs žvilgsnį į pynę, žengė pirmyn, švytėjimas vėl pakeitė kontūrus, išsivertė iššvirkščias, nuplaukė prie svečio ir sustingo pakibęs ore.

— Nori, kad sekčiau iš paskos?

Leitenantas žengtelėjo arčiau žvilgesio, tas savo ruožtu atsitraukė per jardą. Donalas vėl pajudėjo iš vietos, o tviskanti raizgyne nusklendė į tamsų, skliautinį tunelį, suręstą iš akmens kubų, kurie per šimtmečius padūlėjo ir išsiklaipė.

Iš kažkur pasigirdo neaiškios kilmės riksmas. Donalas prisivertė garsą nuleisti negirdomis.

Neilgai trukus jis pasiekė laiptatakį. Žemyn lipo labai atsargiai, būgštaudamas, kad gali paslysti ir susilaužyti koją. Dar neaišku, ar vietiniuose požemiuose sulauktų pagalbos.

Vėliau teko įveikti daugybę vingrių tunelių; kai kurie turėjo driektis tiesiai, tačiau atrodė deformuoti, kreivi šleivi, kitus specialiai išrangė kilpomis, o vienas, kur iš akmeninių luitų sunkėsi skystis, savo kvapu panašus į kraują, priminė kamščiatraukio spiralę ir nuožulniai vingiavo apačion.

Donalas nusikapstė į tokias archyvų gelmes, į kokias nė kiek netroško patekti. Visą kelią jį lydėjo švytėjimas, protarpiais virstantis keisčiausių kontūrų pavidalais, bet nuolat atgaunantis įprastą, ko gero, autentiškąją raizginio formą.

Erdvioje plūktine, smėlėta asla išklotoje patalpoje, kurią supo septynios tamsios tunelių ertmės, blizgančių virvelių mazgas liovėsi judėjęs į priekį ir ėmė pleventi ore.

— Toliau keliauti negali, ar ne? — paklausė leitenantas.

Švytėjimas paskutinį kartą persikreipė, sulinko per pusę lyg

nusilenkdamas ir šovė į vieną iš požeminių koridorių.

— Dėkui, — įkandin sušuko Donalas.

— Nėra už ką, — iš užnugario atsklido abejingas balsas.

Tanatas rautų…

Jis neišgirdo jokių žingsnių, nepajuto, jog kažkas artėja, tačiau atsigręžęs pamatė moterį, rodos, iš kūno ir kraujo: augią biyškiaodę aukšta kakta, glotniais, pieno spalvos plaukais, kurie dygo tiktai nuo viršugalvio ir krito iki juosmens.

Nors ir liekna, nepažįstamoji turėjo stambius, tvirtus riešus, kvadratinį žandikaulį; jos žvilgsnis spinduliavo ramybę bei dar kažką, tarytum moteris būtų galėjusi regėti tai, kas tik sušmėžuodavo Donalo vaizduotėje. Tamsiai rudos rainelės dydžiu dvigubai pranoko įprastas, todėl balti obuolių lopinėliai tebuvo matyti akių pakraščiuose.

Priešais archyvų svečią stovėjo kaulų klausytoja.

— Aš esu Feora Karin, — prisistatė ji. — Bet jūs, leitenante, galite į mane kreiptis vardu.

— Tuomet jums aš esu Donalas.

Į jo žodžius moteris sureagavo galvos kryptelėjimu.

— Ar jūsų paieškos ko nors vertos? — galiausiai paklausė. —Tiek, kad dėl jų reikėtų įkyrėti Pinučiams?

— Nežinau, — atsakė Donalas. — Apie Pinučius aš nieko neišmanau. Bet informacija man labai reikalinga. Byla, hmm… politinė…

Feora susiraukė.

— …man, aišku, į tai nusispjaut, — tęsė leitenantas, — tačiau ieškodamas žudikų, deja, susidursiu su rimtais sunkumais. Net jei rasiu vykdytojus, nuo užsakovų mane skirs daugybė aplinkkelių.

— Žudikų, — murmtelėjo Feora

— Jie atėmė gyvybę ir Marijai daLivnovai, primadonai. Bandė pagrobti jos kaulus.

— O.

Moteris sumirksėjo, ir jos akys trumpam pajuodo. Leitenantą nutvilkė drebulys.

— Papasakokit daugiau, Donalai. Viską, ką žinote.

Jis išdėstė, ką prisiminė, Įvykiai, nutikę prieš viešnagę ligoninėje, tebeskendėjo šiokioje tokioje migloje, o paskutinės dienos, praleistos kotedže iki lemiamos akimirkos, kai Lora įsiveržė į namelį ir išvadavo Donalą iš kaulų kerų, pasąmonėje paliko trauminį skausmą, vis dėlto iš atminties pavyko išgriebti užtektinai.

Viskas prasidėjo nuo pokalbio su komisaru Vilnaru, nuo laikraščių iškarpų, straipsnių apie užsienio miestuose netikėtai žuvusias teatro žvaigždes. Donalas nustebo suvokęs, jog atmena vardus ir vietas… bent jau galvojo pamenąs.

Paskui jis susitiko su Melfaksu Kortindu…

— Beje, vos nepamiršau. Man parodė laišką'nuo kongreso nario

Kinlio Finroso. Būtent jis suorganizavo mano apsilankymą miesto energijos valdyboje. Direktorių Kortindą aiškiai pažinojo…

Donalas, kurį varstė tamsios, ramios Feoros akys, suprato galįs atkurti kiekvieną laiško žodį.

Leitenantas išklojo apie viešnagę komplekse. Kalbant apie tą momentą, kai jis stvėrė kaulą ir nugrimzdo į svajas, moteris giliai įkvėpė, traukdama orą pro sukąstus dantis. Kortindas iškrapštė kaulą iš rankų, — tęsė Donalas, — sugrąžino jį į tikrovę — maždaug po trijų valandų, nors atrodė, kad praėjo vos minutė.

Galų gale virpančiu balsu paporino apie lemtingąjį spektaklį, apkerėtą auditoriją, pabėgimą su primadona ir tunelius, atvedusius į miesto energijos valdybą

— Aš suklydau. — Donalo krūtinė sunkiai kilnojosi, odą nublizgino prakaito sluoksnis, tarsi jis būtų kažkur lakstęs. — Mano sprendimus, žinoma, paveikė Kortindas.

Istoriją užbaigė tuo, kaip jiedu su daLivnova atsidūrė tarp reaktorių, užburtų darbininkų apsuptyje, kaip komplekso direktorius įsakė šauti…

— Aš galėjau… — Donalą apėmė jausmas, kad jo gerklę smaugia primadonos vaiduoklis. — Aš sudvejojau. Galėjau ją išgelbėti, bet pusei sekundės sustingau…

— Aha.

— …lyg būčiau troškęs jos mirties. Norėjęs prisiliesti prie daLivnovos kaulų, paglostyti juos. Velniai rautų. Žinote…

Ar jauti kaulus?

Taip.

Visada.

Donalas įbedė žvilgsnį į kaulų klausytoją.

— Taip, — suniurnėjo Feora. — Žinau.

Leitenantas ūmai įsisąmonino, jog toji moteris iš tiesų kuo puikiausiai supranta, apie ką jis šneka.

— Melfaksas Kortindas, — po akimirkos pratarė. — O, Tanate. Nepatikrinau jo skrodimo rezultatų…

— Aš juos surasiu, — atsakė Feora. — Keliaujame.

Porelė kulniavo smėlėtomis, plūktomis tunelio grindimis, kol pasiekė eilines tamsiai žalias duris. Kaulų klausytoja jas atidarė ir žengė per slenkstį. Kambarėlyje stovėjo paprastas medinis stalas, ant lentynos, kyšančios iš sienos, riogsojo užantspauduotos dokumentų dėžės, visa tai papildė vienišas telefonas. Feora čiupo ragelį.

— Prašom pakviesti Padrajų Fašiną.

Donalas palingavo galvą, šyptelėjo iš savo išankstinių nusistatymų. Jis tikėjosi pamatyti kokį ezoterinį įtaisą, o ne elementarų telefoną.

Moteris delnu pridengė ragelį.

— Padrajus — mano pusbrolis. Dirba Minai iš VMKZ.

— Vilheminai d'Alkarnei?

— Kam dar?

— Koks… gerai. — Koks įdomus sutapimas, kad jos giminaitis dirba Vyriausiojo mediko-klausytojo žinyboje, norėjo pasakyti Donalas, bet staiga susiprotėjo, jog atsitiktinumas čia veikiausiai niekuo dėtas. Juk apie kaulų klausytojus jis nieko nenutuokė.

— Ar galite paklausti savo pusbrolio, kas…

Feora rankos mostu nutildė svečią.

— Padrajau… skambinu dėl Melfakso Kortindo. Taip, iš energijos valdybos.

Lūkuriuodamas leitenantas mėgino ką nors išskaityti blyškiame įsitempusiame moters veide.

— Tu įsitikinęs, — veikiau teigdama, nei klausdama tarė Feora.

Vėlgi Donalas uždelsė pasiteirauti, ką Padrajus perdavė.

— Tikrai? Aišku… gal praneštum leitenantui Riordanui, kai arba jei užbaigsite darbą. — Į svečią nukrypo tos pernelyg tamsios akys.

— Dėkui, Padrajau.

Ji nuleido ragelį.

— Galite nieko nesakyti, — prabilo Donalas. — Jie pametė ataskaitą.

— Ne, — pakratė galvą Feora. — Autopsija dar neatlikta. Kortindo lavonas užšaldytas sąstingio kerais.

— Bet… tai neįmanoma. Aš gulėjau ligoninėje ilgiau nei savaitę.

— Jis neabejojo, jog morge negali būti tiek daug lavonų. Per minėtą laikotarpį turėjo išskrosti netgi prioritetinio sąrašo apačioje esančius kūnus. — Kas čia vyksta?

— Nieko.

— Netikiu.

— Visiškai nieko, — šaltai pakartojo Feora. — Anot komisaro Vilnaro.

— O, štai kaip.

— Būtent.

Donalas bereikšmiu žvilgsniu įsispitrėjo į akmeninę sieną. Vilnaras jį paskyrė saugoti primadoną, tačiau Lora manė, jog komisaro poelgiui įtaką padarė politinis spaudimas.

Negi viršiausias departamento asmuo trukdė savo pavaldiniams tirti bylą?

Bet specialusis būrys turėjo federalinius įgaliojimus ir vietinei policijai, galima sakyti, nepriklausė.

— Gerai. — Leitenantas kelias sekundes svarstė, ar Feora sutiktų apeiti draudimus, kaip nors įkalbėti VMKŽ atlikti skrodimą. Ne, mažai tikėtina. — O kaip informacijos pėdsakai? Pinučiuose?

Moters veido raumenis patrūkčiojo keista šypsena.

— Argi ne dėl šios priežasties čia nusileidote?

— Taip…

— Tuomet eime.

Suvokti Pinučių apimčių Donalas neįstengė. Jis sekė paskui Feorą ringiuotu keliu, kuris atvedė į pailgą, žemalubį kambarį, užpildytą statramsčiais ir mazgais — pirmuosius atstojo kaulai, padengti titano sluoksniu, antruosius sudarė kauliniai raižiniai, inkrustuoti kažkokio žalio ir juodo mineralo juostelėmis.

Patalpa priminė vyno rūsį. Visi objektai buvo taip išdėlioti, kad Feora šliauždama ant keturių arba pasistiebusi ant kojų pirštų galėtų rankomis paliesti kiekvieną mazgą.

Tačiau, be šitos mažutės kameros, egzistavo dar tūkstančiai panašių kambarėlių — gal net dešimtys tūkstančių ar daugiau.

Pakeliui teko pereiti akmeninį tiltą, kurio viduryje Donalas sustojo ir įsmeigė akis į šešėliuose nugrimzdusią prarają. Dugno neįžvelgė, nors, pasak medikų iš policijos departamento, leitenantas pasižymėjo puikiu tolimu regėjimu. Aplinkui nestigo siaurų perdangų, smingančių į milžinišką, požeminį, kaulų konstrukcijomis išpuoštą statinį, kuris savo dydžiu gerokai pranoko visus aukščiausius dangoraižius, apie kokius Donalas buvo girdėjęs.

Toli apačioje, ant atskirų tiltelių, jis įžiūrėjo trijų kaulų klausytojų figūras: pora veikiai pranyko Pinučiuose, o vienas lingavo susirietęs ir kažkuriuo momentu sustojo, idant atgautų kvapą. Ar šis darbas iš jų pareikalaudavo nežmoniškų jėgų?

— Aš pasirengusi.

Feoros balsas privertė leitenantą išnirti iš apmąstymų, sugrąžino į šaltą kambarį. Taip prisiartinus prie Pinučių, Donalą užvaldė nuojauta, jog čia gali sueižėti pats oras, jau nekalbant apie jo kūną. Per greitai pasisukus, — dingtelėjo mintis, — iš akiduobių tikriausiai iškristų akys.

— Jūs norite informacijos, todėl įdėmiai klausykite, ką pasakysiu, — pridūrė moteris. — Prašnekusi perduosiu, ką girdžiu.

Archyve tvyrojo kitokia atmosfera nei energijos valdybos komplekse, užtvindytame eilėmis reaktorių. Ten viešint, sąmonės paribiuose nepaliaujamai šmėkščiojo savotiškas chaosas, kuris vis baudėsi išsprogti, o čia, Pinučių kameroje, atrodė, kad ore kybo stikliniai skustuvai. Jį gąsdino ašmenų tankumo pojūtis.

— Mums reikia sąsajų, — prisivertė ištarti leitenantas, — tarp primadonos ir kongreso nario Finroso, tarp…

— Tiek dar pamenu.

Sunku pasakyti, įsižeidė Feora ar ne. Ji paniro į keistą, neatpalaiduojantį transą: galūnės sutrūkčiojo, bruožus keletą kartų perkreipė grimasa, vokai įniko drebėti, ir jų virpulys užsitęsė neįtikėtinai ilgai.

Staiga moteris išplėtė tamsias akis, nutaisiusi bejausmę išraišką nėrė į Pinučių gilumą. Jai pakėlus ranką link statramsčių sankirtų, iki alkūnės nuslydo rankovė, blyškioje odoje aštriabriaunis mazgas išrėžė plonytį raudoną puslankį. Pirštų galiukai, liečiantys kaulų susikirtimo tašką, žvilgėjo kraujo lašeliais. Šie traukėsi ir smego į kaulinę medžiagą tarytum vanduo, kurį sugeria kempinė.

Feora plačiai išsižiojo lyg klykdama… tačiau iš gerklės neišsiveržė jokie garsai. Donalui susidarė įspūdis, tarsi ji agoniškai kaukia, vis dėlto staugimas ausų nepasiekė: kažkas ore sudraskė vibracijas ir jas susiurbė.

Galop kaulų klausytoja nukorę galvą, ir leitenantui pasidingojo, kad jis išvydo raibulius, vilnijančius per statramsčius bei mazgus, plaukiančius į didžiąją Pinučių struktūrą.

Atleiskit.

Bet Feora taip užsidirbdavo pragyvenimui.

Procesas jai kėlė skausmą, tiksliau, virto tikra kankyne, vis dėlto Donalas žinojo, jog, prispirus būtinybei, jis vėl prašytų Feoros leistis į informacijos paieškas. Tiesą sakant, norint iš archyvo grįžti ne tuščiomis rankomis, turbūt reikėjo elgtis bent iš dalies beširdiškai: kaulų klausytojai išpildydavo anaiptol ne visų prašymus.

Be to, sklandė kalbos apie klientus, kurie nužengdavo į Pinučių komplekso gelmes — netgi ne čia, ne į patį centrą, — bet atgal taip ir neparsigaudavo.

Moteris vėl sudrebėjo.

— Vyksta…

Silpnas, trūkinėjantis balsas skverbėsi iki Donalo kaip per vandenyno mūšą.

— …į Ilu…

Orą suvirpino keisti ribėjimai.

— Ilurį. Ten…

Feora užsičiaupė ir suakmenėjo it katatonikė; iš lūpos ištryško kraujas, srovele nutekėjęs iki smakro.

— Atsipeikėkit, — persigalvojęs paragino ją leitenantas. — Kad ir kokią informaciją aptikote, apsieisiu ir bejos.

Tačiau sprendimąjis priėmė per vėlai. Kaulų klausytoja ėmė virpėti, nuo mazgų atplėšė rankas tarsi apsideginusi ir nuvirto kaip pakirsta.

Sekundės dalį Donalas buvo tikras, jog nespės sureaguoti, tačiau jo kūnas pakeitė padėtį anksčiau nei Feora išsitiesė, ir kitą akimirką, dar neįsisąmoninęs, kas atsitiko, leitenantas jau klūpėjo, glėbyje laikydamas moterį. Jos galvą nuo akmeninės plokštės teskyrė du coliai.

Jis paguldė Feorą ant kaip ledas šaltų grindų.

— Mėšlas.

Ką dabar daryti? Ar kaulų klausytojams taip nutikdavo nuolat? Galbūt ji pasiligojusi? Gal žinios, atrastos Pinučiuose, kažkuo apkrėtė organizmą?

Donalas paguldė moterį šonu, kad ji nepaspringtų savo liežuviu, ir atsistojo. Kambaryje — veikiau belangėje kameroje — nepastebėjo jokių įrengimų, kurie pagelbėtų susisiekti su išoriniu pasauliu: nei telefono, nei pavojaus mygtuko. Nieko.

Jis pro ertmę išniro prie kolonados, pasidairė į angas, vedančias į kitas celes. Aplinkui nė gyvos dvasios.

— Ei? Ar kas gali padėti?

Persisvėręs virš baliustrados, nukreipė akis į šešėliuose slypinčią, siauromis akmeninėmis perdangomis išraižytą bedugnę. Vėlgi žvalgėsi bergždžiai. Pakėlė galvą, apžiūrėjo tiltelių apačias, įtempė ausis, bet neišgirdo nė menkiausio šiugždėjimo.

— Į bėdą pakliuvo kaulų klausytoja! — šūksnis aidu grįžo atgal. —Feorai Karin reikia pagalbos!

Šešėliai nekrutėjo.

— Tanatas griebtų, — suniurzgė Donalas ir nudrožė į kambarėlį.

Feora jau sėdėjo. Kai akiratyje pasirodė leitenantas, moteris ištiesė ranką, kad jis padėtų atsistoti.

— Kartais taip nutinka, — pasakė nelaukdama klausimų. — Jei per giliai panyrame į informacijos telkinius, kur tenka laviruoti tarp stebuklinių apsaugos priemonių, esame priversti už tai sumokėti.

— Atleiskit.

— Jūs čia niekuo dėtas.

— Mm-hmm, — sumykė Donalas, įbedęs žvilgsnį į mazgus ir juos prilaikančius bei jungiančius titano-kaulų statramsčius.

Ar jauti?..

Taip, bet nė kiek nesidžiaugiu.

— Stovėdamas greta reaktorių, — prabilo leitenantas, — žinojau, kad jie pavojingi, jutau agonijos nuotrupas…

— Taip.

— O čia visai kas kita.

— Mes išgauname giliai įsigėrusią informaciją. — Feora po pauzės pridūrė: — Kaulai atlieka tarpininkų vaidmenį, išsaugoja atsiminimus iš savo šeimininkų gyvenimo. Nauja kaulinė medžiaga iš pradžių atitinkamai suformuojama, o tada panaudojama.

Donalas linktelėjo tik iš dalies suprasdamas, apie ką ji šneka.

— Tie duomenys, be abejo, migloti. Neryškūs.

Feora papurtė galvą.

— Įsisavinti informaciją padeda tam tikra procedūra. Ir rezultatai gaunami itin konkretūs.

Ji pirštais pasitrynė kaktą, gestą atliko mechaniškai, kaip pasirodė Donalui.

— Kaip vyksta įsisavinimo procesas? — pasiteiravo jis. — O gal jums nevalia kalbėti šia tema?

Vieną ilgą, užsitęsusią akimirką kaulų klausytoja stebeilijosi į policininką.

— Mums susitelkti padeda kančia, — pagaliau tarė.

Donalas neįsivaizdavo, ką į tai atsakyti.