Kaulų daina

33

…ir vėl nušvito. Tik dabar akiratyje buvo matyti priėjo plušantys medikai-magai. Donalas tysojo ant akmeninių salės grindų, kai kurie iš kongreso narių stebėjo operaciją, neslėpdami siaubo.

Jis sudrebino lūpas, pabandė prabilti.

— Nekalbėkite, — murmtelėjo vienas iš magų. — Viskas bus gerai.

Ne, nebus.

Donalas atplėšė pakaušį nuo kieto pagrindo, įbedė akis į atvirą savo krūtinės ertmę. Pora stebukladarių į jo kūną sukišo rankas, iki alkūnių išterliotas juodu skysčiu. O žiojinčioje angoje…

O, Tanate.

…tvinksėjo juoda, glotni širdis…

O, Mirtie.

…paimta iš tos, kuriai jos nebereikės.

NE, NE, NE, NE, NE!

Nes be smegenų negali gyventi netgi zombis. Tik ne tada, kai kaukolė ištaškyta į nuoplaišas ir tižius gniutulus.

Ne…

Po trijų dienų, nepaisydamas medikų patarimų, Donalas stovėjo prie kapavietės, tamsiame Išplitusio slėnio viržyne, Juodosios Geležies miško pakraštyje. Nepaliaujamai pliaupiant gyvsidabrio lietui, duobkasiai į kapą vertė šlapią žemę.

Jų veiksmus stebėjo šventike ir specialiojo būrio nariai. Šių užnugaryje stypsojo komisaras Vilnaras, kuriam politinis patarėjas primygtinai siūlė nedalyvauti ceremonijoje. Kad ir kas Lora buvo prieš fizinę mirtį, dabar jie laidojo zombį… Blancas gal ir sukompromituotas, tačiau senatoriaus judėjimas tebegyvavo.

Jos širdis plakė ritmiškai.

Lora.

Donalo krūtinėje.

Aš tave myliu.

Bent tiek gerai, jog Lora nepateks į jėgainės reaktorius. Kitaip nei Donalas, kai ateis jo eilė.

Ak, Tanate…

Nes amžino poilsio neatgulę kaulai trykšta stiprybe ir gieda audringas dainas.

Pernelyg siautulingas, kad jas pavyktų sutramdyti.