Erdvevaiksta

6

Žingsniavau įkaitusia ir dulkėta miestelio gatve Mutato pašonėje, kai staiga iš už medžio iššokusios Patė su Mike paėmė mane į nelaisvę. Jos supančiojo rankas ir užklijavo bumą, kad negalėčiau rėkti. Įgrūdusios ant užpakalinės savo benzino rijikės sėdynės, išriedėjo iš miestelio ir, kaip man pasirodė, mažiausiai metus malėsi užmiesčio keliais. Iš tiesų tai tęsėsi kelias valandas, tačiau man, nieko nematančiai pro pakeliamas langų žaliuzes, beliko tiktai kęsti slogią kaitrą bei apmąstyti praeities klaidas.

Niurnėjimas ir dejavimas nėra pati smagiausia pramoga, tačiau juk privalėjau ką nors daryti. Be to, mano skleidžiami garsai įkvėpė grobikes kartkartėmis mestelti vieną kitą pastabą, pavyzdžiui: “Užsičiaupk, mergše”, — arba: “Tu iki kaklo mėšle, vaikeli”, — arba: “Tavo sutrešusios liekanėlės išgelbės mūsų užpakalius, pabaisa”. Visai įmanoma, kad galėjau išgirsti ir ką nors naudingą.

Iš dvynių burblenimo supratau, kad jos padarė beveik lemtingą klaidą, pardavusios kažkokio žmogaus nuosavybę, ir dabar ketino susigrąžinti to kažkieno malonę, suradusios ir nutvėrusios tą pačią nuosavybę. Visa bėda, kad šioji yra atspari teisybės vaistams, be to, sunkiai pagaunama bei nulaikoma.

Kamuodamas! įkaitintame automobilyje, sunkiai dūsavau ir svaidžiau lipnios juostos iškraipytus prakeiksmus. Kam manęs prireikė? Kas joms liepė mane sučiupti? Pas ką jos mane vežė?

Dvynės stabtelėjo užkąsti, tačiau man net nepasiūlė. Tikrai būčiau neatsisakiusi šiek tiek šalto gėralo ir trupučio gryno oro bei erdvės.

Pusiau nuleipusi nuo karščio, iš pradžių aš net nepajutau, kaip sudrebėjo žemė. Kai po kiek laiko ėmiau suvokti, jog Patė su Mike kažko susirūpinusios, pro mano krinkančią psichiką prasisunkė lašelis vilties. Jei jos turėjo bėdų, man tai galėjo reikšti visai atvirkščią dalyką.

Buvojau vėlyva popietė, kai Patė staiga užmynė stabdžius, ir jos su Mike išlipo. Žemė po manimi kilnojosi beveik vienodu ritmu, tad pagalvojau, ar tik mes ne ant geležinkelio bėgių. Ko gero, jos ketino mane pribaigti, palikdamos prieš atlekiantį traukinį. O gal mes tupėjome ant išklibusio skardžio krašto.

Vargais negalais galva kilstelėjau žaliuzes, žvilgtelėjau pro užpakalinį langą ir nustebau pamačiusi, kad stovime supergreitkelyje, o aplinkui driekiasi žaliuojantys laukai. Tai kodėl tada pasaulis taip kilnojasi? Pajutau gaivaus oro antplūdį ir supratau Jog Patė su Mike paliko praviras dureles, o pačios tuo tarpu vėpso į pakelėje vilnijančią velėną. Tučtuojau dantimis įsikibau į užpakalinių durelių rankenėlę. Pirmiausia kilstelėjau ją viršun, po to sukandau ir lėtai stumtelėjau į priešingą pusę.

Lauke girdėjosi kažkieno riksmai. Cypė padangos, pypsėjo vairuotojų spaudinėjami signalai, tūtavo senų modelių rageliai. Dantimis pakeičiau kryptį, sudejavau iš skausmo, dusdama bei gargaliuodama pastūmiau į viršų, o kai durelės staiga prasivėrė, šlumštelėjau iš mašinos. Užuot nugriuvusi ant skaldos, kaip tikėjausi, įpuoliau į pralaidą, padarytą kelio perskyroje. Dabar orą drebino toks kurtinantis riaumojimas, kad pamaniau Jog prasivėrė dangus. Tačiau šį triukšmą kėlė keliose vietose aplink mane sutrūkusi žemė, ir aš įsmukau į vieną iš tokių plyšių. Pajutau paniką, kai pralaida suvirpėjo, grasindama arba užsiverti virš manęs, arba prasižioti ir nugramzdinti dar giliau. Žiopčiojanti žemė niekaip negalėjo apsispręsti, tad ilgiau nelaukdama atsistojau ir ėmiau repečkotis aukštyn. Kai nepakako kojų, pagelbėjau sau smakru.

Galiausiai Patė su Mike pastebėjo mane, visu greičiu besinešančią per plyną lauką, ir metėsi iš paskos. Smukčiojanti ir kilsčiojanti žemė ne sykį išvertė mane iš kojų. Drebėjimas niekaip nenorėjo nusiraminti, aš — taip pat. Jausdama užnugary dvynių alsavimą, šutinau per aukštą žolę, kol pastebėjau danguje mėlyną žiedą. Tiesą sakant, šiuo atveju būtų tikęs bet koks žiedas. Privertusi jį stačiu lanku smigti link manęs, keverziškai nėriau į jo vidurį. Ko gero, išsyk po to jis vėl pakilo į dangų, kur Patė su Mike nebegalėjo jo pasiekti.

Jeigu tikėjausi rasti M-2 bent truputėlį ramybės, tai manęs laukė nusivylimas. Lipni juosta ant burnos virto pilnais nasrais dvokiančio purvo, tuo tarpu rankas pančiojusi virvė pabiro mažais baltais dribsniais, kurie tučtuojau pranyko nuo žemės paviršiaus. Beveik nekantraudama pūkštelėjau į karštos dervos tvenkinį, kuris iškart pradėjo kilnotis lygiai taip pat, kaip ir matmens, iš kurio ką tik pasprukau, paviršius. Drebėjo ne tik Žemė, nedideli virpesiai darkė ir antrojo pasaulio ramybę.

Nusiyrusį per dervos telkinį prie žemesnių stataus šlaito uolų, pamėginau užsiropšti ant iš pažiūros tvirtos atbrailos. Jeigu šis kalnas mane užgriūtų, aš jau niekada nebeišsikapstyčiau iš po jo nuolaužų.

Požeminis smūgis nubloškė mane atgal į telkinį, kuris, iškritus dugnui, staiga virto praraja. Mane vartaliojo kliokiančiame skystyje, kol galiausiai nuplovė į labirintą ir galvotrūkčiais nusinešė juo tolyn. Viskas, įskaitant ir mane, karštu kriokliu plūstelėjo žemyn ir buvo laikinai nugramzdinta į vieną iš amfiteatrų. Delsiau ne ilgiau, nei būtina. Išsikapsčiusi į krantą ir bandydama įvairiausiais labirintais pasiekti paviršių, kartu ieškojau žalio žiedo. Turėjau sužinoti, kas vyksta M-3.

Vandenų pasaulį jaukė vienas iš įprastų sūkurių, tik dabar žinojau, kad jie nėra tokie jau įprasti ir niekada nebuvo, o ekspertai klydo, atsargiai aiškindami, kad dundėjimas ir judėjimas šlapiajame matmenyje kilo dėl nuosėdinės veiklos. Iš tikrųjų tai buvo žemės drebėjimas, arba tiksliau — vandens drebėjimas, tas pats, kuris sudarkė Gotlandą bei Žemę…

— Tavo bėda ta, — vėliau pareiškė man Kiskas, — kad tikrą bombą sugebi mestelėti tarsi kokią nosinaitę. Atleisk, kad aš taip reaguoju.

— Jauskis nesmagiai, — tarė Vytis. — Iš savo fokusininko skrybėlės tu ištraukei tiesiog nenusakomą dalyką.

— Gal tai kasyba? — pakišo mintį Deronas.

Kiskas gūžtelėjo.

— Būtų panašu, tik neįsivaizduoju, kaip tai įmanoma.

— Bent jau ne aukso ir deimantų! — pareiškiau, pasirengusi išgirsti prieštaravimus. Kai trijulė paragino papasakoti viską iš naujo, taip ir padariau. Vamzdis prasidėjo M-3, ėjo tiesiai per žiedą į šachtą M-2 ir tęsėsi kažkur kitur. Ne, man neteko matyti ar girdėti, kad kas nors sugebėtų išlaikyti žiedą vienoje vietoje.

Nepaisant svilinančio karščio, išjojau į kalvas, o gerokai atsilikusi Gūgsė kuisnojo iš paskos. Žemė atrodė nuostabi, tačiau aš jaučiausi prislėgta. Atrodė, kad ničniekas nepajėgtų manęs sužavėti. Jau tada žinojau, kad svarbiausias dalykas mano gyvenime buvo ir bus mano užmegzti žmogiški ryšiai.

— Mudu, Bandite, esame vieno lizdo paukščiai, — garsiai pareiškiau. — Deja, mūsų perdėtą ryžtingumą žmonės vertina kaip akiplėšiškumą.

Ketinti ir veikti. Nepaisant mano ketinimų, aš, ko gero, niekada netapsiu puotos karaliene.

Staiga pliūptelėjo liūtis, ir mes pasislėpėme po didžiuliu medžiu. Banditui patiko jį merkiantis vėsus vanduo, tad prisėdau jam tarp kojų, o Gūgsė prigludo man prie šono. Vienintelis dalykas, kurio šiuo metu gailėjausi — kad negaliu pasiimti jų į M ir pradingti. Tiesiog nedrįsau. Kas žino, į ką jie pavirs anapus, jeigu iš viso išgyvens persikėlimą?

Gromuliuojant šį klausimą, man kilo viena mintis, tad, lietui aptykus, pramankštinau Banditą ir grįžau namo. Deronas norėjo pasikalbėti apie metalinį vamzdį, tačiau aš nuėjau šalin ir pasukau prie daržinės. Kai netoliese pasipainiojo tinkamas mėlynas žiedas, įžengiau į M-2 ir ėmiausi gyvo dri medžioklės. Vienas kaip tik kyštelėjo galvą iš mažyčio urvelio žemėje, pastebėjo mane ir pamėgino įsmukti atgal, tačiau, būdama staigesnė, užkabinau jį nagu ir, švelniai sukandusi, šokau pro geltoną žiedą. Netrukus laikiau dantyse riebią baltą žiurkę, pasiryžusią nukąsti man galvą. Gulėjau ant nugaros ir stebėjau ją sprunkančią per siaurą pievelę link senų ūkinių pastatų. Tai tiek apie tai.

Kitas mano sugautas dri virto maža rusvąja lūšimi, kuri, mums įžengus į M-1, dėbtelėjo į mane, suspiegė ir kiek įkabindama rovė link netolimo miško lopinėlio. Tai tiek apie tai.

Sugrįžusi į Gotlandą, atidžiau ištyrinėjau keletą dri. Atrodė, kad jie yra šešių ar septynių atmainų, panašaus dydžio bei kailio, tačiau besiskiriantys akių, ausų bei uodegų formomis. Greičiausiai visi buvo kilę iš Žemės ir atsidūrė čia po to, kai atsitiktinai arba netgi sąmoningai įžengė į mėlynus žiedus.

Grįžusi į rančą pamačiau, kad trys mano rūpintojėliai eilinį kartą ginčijosi dėl manęs. Vytis norėjo priversti kitus liautis siuntinėti mane į M — tarytum jų įsakymai iš tikrųjų galėjo mane paskatinti. Kiskas pageidavo, kad kurį laiką nepersistengčiau ir nekaišiočiau savo nosies ten, kur slokai yra sutelkę gynybines pajėgas prieš įsibrovėlius, o Deronas norėjo žinoti, kodėl manęs nepagrobė ir nenužudė. Jis skatino vėl uždaryti mane narve, kol pateiksiu keletą patenkinamų atsakymų. Kaip man pavyko nusigauti į priešų kompleksą toliau už bet kurį kitą jiems dirbusį mutuolį? Kodėl aš nesinaudojau žiedų kanalais, kaip kiti? Kodėl aš dar gyva?

— Kartais man atrodo, kad tu trokšti jos mirties! — pasipiktino Vytis. — Jei kada nors ir turėjai bent lašelį sąžinės, tai dabar nė tiek nebeliko.

O Kiskui pareiškė:

— Tu irgi neką geresnis. Sutartyje aš nepasižadėjau sekioti iš paskos, kol vaikutis vykdys pirmąją puolimo bangą. Nesuprantu, koks tu žmogus?

— Toks, kuris negali nė sekundei liautis įsakinėti. Ar tu įsitikinęs, kad nesi pasipriešinimo dalyvis? Nes priešintis moki geriau nei bet ką kita.

Vytis atrodė suniuręs.

— Kai visiškai suaugęs vyrukas negrįžta iš kurios nors mūsų užduoties, aš jaučiuosi prastai. Mėginu paguosti save tik tuo, jog gyvename bjauriame pasaulyje. Man nepavyko sukurti jai veiksmingo bromido. Kuo aš pasiguosiu, kai ir ji nebegrįš?

— Kada valgysime? — paklausiau.

Kai kiti sugulė, Vytis užsuko pasikalbėti.

— Žinau, kad vienintelė priežastis, dėl kurios mums dirbi, yra gyvūnai, — tarė jis. — Aš suradau jiems puikią vietelę. Tai tokia gražutė ferma Ohajuje, gana mažytė, bet tau patiks, be to, už ją jau sumokėta tavo vardu. Ką pasakysi?

— Geriau būtum to nedaręs.

Jo nukaręs smakras dar labiau atvėpo.

— Nieko nesuprantu. Tai ar tu nori paslėpti Banditą nuo Derono, ar ne?

— Verčiau nusipirksiu jį už savo uždirbtus pinigus.

— Tai taip ir padaryk. Kaip manai, kieno vardu jo popieriai bei visa, kas mus supa? Ogi mano, nes tai aš užsiimu žemės sklypų pirkimu.

— Kiek jis kainuoja?

— Kas?

— Banditas.

— Kas tau yra? — paklausė jis. — Nejau nesupranti, ką noriu pasakyti? Tau nebereikia pirkti arklio. Jis visas tavo.

Išsiropštusi iš lovos, nuėjau prie rašomojo stalo ir išsitraukiau voką su pinigais. Grįždama su banknotų krūvele, pasiteiravau:

— Ar tūkstančio dolerių pakaks?

Vytis atrodė išvargęs, o blyškiai melsvose akyse atsispindėjo pralaimėjimas.

— Nesuprantu tavęs. Tu nepanaši į jokį kitą mano sutiktą vaiką. Nori atiduoti visus pinigus, už kuriuos rizikavai savo galva, kad nusipirktum tai, ką bandau įpiršti už dyką.

— Tu vadovaujiesi savo logika, o aš — savo. Kur dokumentas?

Jis nuėjo prie seifo, paslėpto po tapetais svetainėje, ir grįžo su popieriaus lapu.

— Štai jis, su visais parašais. Arklys tavo.

— O šie pinigai tavo.

Vytis virpančiais pirštais pasitrynė kaktą.

— Gal aš jau pernelyg senas. — Jis pažvelgė į sloką, nupieštą ant sienos. — Man reikėjo gimti prieš šimtą metų. Negaliu pakęsti pastaruoju metu pagedusių gyvenimo sąlygų.

— Kiek suplojai už fermą?

— Galėtum uždirbti šiuos pinigus, dar kelis kartus surizikavusi savo gyvybe, ar ne? Nejau niekada negirdėjai apie labdarą?

— Tol, kol pajėgiu dirbti…

— Užsičiaupk, — tarė jis. — Patylėk. Tu esi žmogus, kurį reikia prižiūrėti, nes dėl kažkokios priežasties tau trūksta normalaus žmogiško apdairumo. Nejau nori likusią trumpą gyvenimo dalį praleisti bėgdama nuo pabaisų? Kas tai, sukrėtimų poreikis, ar ką? Negi įprastas gyvenimas tau nėra pakankamai jaudinantis?

— Tiesiog visi man meluoja, įskaitant ir tave. Jei žmonės bent kelis kartus pasakytų man teisybę, aš, ko gero, su malonumu pasitraukčiau.

— Žmonės nesako tau teisybės, nes jos nėra. Nejau nežinai, kad gyvename šlykščiame pasaulyje?

Prieš mus išduodamas, jis suteikė man pakankamai laiko perkelti gyvūnus, ir aš buvau už tai dėkinga, nes nenorėjau palikti jų ten, kur niekas jais nepasirūpins. Gal jis galvojo, kad retai būdama namuose, aš neįkliūsiu kartu su Kisku bei Deronu. O gal tikėjo, kad bus geriau, jeigu krisiu pakirsta greitos kulkos ar kuokos, nei sloko nasruose. Kaip ten buvo iš tikrųjų, paaiškėjo jau gerokai vėliau.

Aš nė nesirengiau pasinaudoti jo ferma Ohajuje. Palikusi Vyčio žmogų kažkur Pensilvanijoje, pasamdžiau kitą vairuotoją, ir mes pasukome į Džersį.

Mano išsinuomotoje fermoje gyveno moteris, vardu Olgerė. Ji tiesiog paliko tėvų namus ir persikraustė čionai. Mano pasirodymas jos pernelyg nenustebino, nes tai buvo neprastas nekilnojamojo turto gabalas, ir ji greičiausiai žinojo, kad anksčiau ar vėliau kas nors prisistatys bei pareikš savo pretenzijas. Trokšdama ir toliau čia likti, Olgerė sutiko pasirūpinti arkliu, kale bei visomis katėmis. Daviau jai pinigų ir leidimą surasti kačiukams gerus namus. Kai jau įsitikinau, kad viskas gerai, palikau juos ir grįžau prie darbo.

Nusprendusi, kad daugiau nebus jokių kvailysčių ar beatodairiško metimosi į pavojų, atsargiai nuplūduriavau Žaliajame pasaulyje iki pat priešų teritorijos, o tiksliau iki ventiliacijos angų, kur metalinis vamzdis persmeigė žiedą. Jei dėl įvairumo nebūčiau nutarusi saugotis, tikriausiai nebūčiau atsidūrusi beveik pačiame plūduriuojančio dumblių debesies viduryje ir aptikusi jame Mikės.

Kol įnirtingai darbavausi nagais ir plūkiausi, stengdamasi išsivaduoti iš didelio išdrikusios augalijos gniutulo, mano akiratyje pasirodė negyvas veidas, po to moters liemuo ir pora žvynuotų kojų. Veide liko sustingusi skausmo bei siaubo išraiška, o akys buvo išsprogusios ir tarsi tebestebinčios. Neabejojau, kad plūduriuodama ji įsivėlė į jūros dumblius, ir šie neleido jai nugrimzti. Iš nelygios žaizdos gerklėje nepasirodė nė lašelio kraujo. Tai reiškė, kad mirtis ištiko ne dabar.

Kadangi dydžiu gerokai pranoko mane, tai tik su dideliu vargu išpinkliojau ją iš dumblių raizgalynės ir nusistūmiau tolyn. Aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios, tačiau aš baiminausi, kad žudikas gali grįžti pažiūrėti, kaip laikosi lavonas, todėl pasistengiau kuo skubiau išsinešdinti. Tik įsitikinusi, kad niekas nebegresia, prastūmiau ją pro geltoną žiedą į pažįstamą kukurūzų lauką Peorijoje.

Net ir nežinodama, kas iš viso to išeis, aš paprasčiausiai nenorėjau palikti jos irti Žaliajame pasaulyje. Tiesa, turėjau šiokių tokių vilčių, kurios pasitvirtino, kai vientisos, žmogiškos ir apsirengusios nusileidome tarp kukurūzų eilių. Transmutavimas visuomet prilygdavo stebuklui, bet tą dieną įspūdis buvo dar didesnis, kai perrėžta ir šiurpiai atrodanti dvynės gerklė staiga tapo lygut lygutėlė.

— Tai kuri iš jūsų būsi? — paklausiau.

Sekundę viskas buvo ramu, o po to ją ištiko šokas. Ranka šoktelėjo prie gerklės, ir sugrįžo senas siaubas. Galiausiai suvokusi, kad nebėra jokios žaizdos, ji atsisėdo ir apsidairė. Dar kartą apsičiupinėjusi gerklę, iškriokė sesers vardą:

— Pate!

— Mačiau tiktai tave vieną, — tariau. — Kieno tai darbas?

— Ta prasme — kas mus nužudė? — pratarė sudrebėdama, tarsi kas nors būtų užmetęs už apykaklės ledo gabaliuką. — Jos vardas Erma. Ji žadėjo pasistengti įkišti mūsų kūnus ten, kur niekas jų nebesuras. Jos sėbrai laikė mus vandenyje, o ji išsitraukė peilį… Pate!

— Liaukis, gal mums pavyks surasti ją toje pačioje vietoje.

Dvynes nusitempė į Žaliąjį pasaulį ir papjovė todėl, kad jos suerzino Ermą. Šioji norėjo pasikalbėti su manimi, o jos leido man pabėgti. Visa tai išgavau iš Mikės per tą laiką, kol ieškojome.

Antrąjį kūną aptikome įgrūstą į plūduriuojančio kalno urvą. Permesta į M-1, Patė taip pat atsibudo tvirta, energinga bei mirtinai persigandusi.

Gal jos ir jautėsi man dėkingos, kad išgelbėjau jų kailius, tačiau nepasirodė labai informatyvios. Žinojo apie Ermą tiktai tiek, kad vieną dieną ši prirėmė jas mokyklos teritorijoje ir pagrasino pribaigti, jei nesugrąžins manęs. Aišku, jos pasiskundė Gorvynui, bet šis pareiškė, kad dvynės viską išsigalvoja.

— Iš mūsų tu nieko gero nepeši, — tarė Patė. Bent jau galvojau, kad tai Patė. — Žinome apie Ermą tiktai tiek, kad yra didelė ir pasižymi emio protu.

— Leiskit man trumpam pakeisti temą, — pasakiau. — Jūs šniukštinėjote mano kambaryje Mutate. Kodėl?

— Mums liepė Gorvynas.

— Gal sakė, kuriems galams?

— Tikriausiai visiškai be jokios priežasties. Žinai gi, koks jis paikas. Turėjome ieškoti bet kokio neįprasto dalyko. Lengvas darbas, kadangi neturėjai nieko panašaus.

— Ar kada nors pasakojote jam arba kam nors kitam apie mane?

— Ta prasme, kad mutuoji į tokią didelę gotę? Ne, mes niekam apie tai nesakėme. Gorvynas laiko mus idiotėmis ir niekad neužmezga rimto pokalbio. Esame jam tik sargūnės.

Dvynės buvo pergąsdintos ir be lėšų. Liepiau joms likti, kur yra, kol atnešiu truputį pinigų.

Deja, taipjau susiklostė, kad vėl jas pamačiau gana negreitai. O tuo tarpu nuskuodžiau per kukurūzus iki gilios pralaidos, tada stryktelėjau žemyn ir nudūmiau palei žemės linkį. Dingusi joms iš akių, pastebėjau mėlyną žiedą ir nėriau į Gotlandą, o ten žengiau į geltoną, grąžinusį mane atgal į rančą. Susibrukusi rankas'į kišenes, švilpiniuodama nukulniavau keliu, nesitikėdama jokių netikėtumų, nors netrukus paaiškėjo, kad tų netikėtumų tiesiog per akis.

Išvydus svetainėje besibūriuojančius žmones, visas mano ramumas bematant išgaravo. Kiskas sėdėjo atsilošęs kėdėje, jo burna buvo užklijuota lipnia juosta, rankos surištos priekyje, o už jo stovinti didžiulė moteris be perstojo baksnojo ginklu į sprandą. Deronas tysojo ant sofos, susiėmęs už kraujuojančio viršugalvio. Likusieji atvykėliai buvo sėdiniuojantys arba stoviniuojantys vyrai, tuščiais veidais spoksantys į savo vadę.

— Labutis, — tariau. — Gal kartais galėčiau iš jūsų paskambinti? Sugedo mano mamos mašina…

— Čiupkit ją, kol neišėjo už durų, — paliepė didžioji dama vos man sujudėjus.

Nedaug tenuėjau, vos tris metrus atatupsta, kol kažkas stvėrė mane už sprando ir parbloškė vidury kilimo.

— Palaukite, kol apie tai sužinos mano mamytė! — sušukau. — Jus, žmogeliai, reikėtų geriau supažindinti su įstatymais!

Erma apėjo Kisko kėdę ir sugrūdo ginklą man į burną. Iš parako skonio supratau, kad neseniai juo šaudė, tad ėmiau nerimastingai dairytis.

— Mes girdėjome, kad čia gyvena mutuolis, sugebantis gerai strykčioti žiedais, — pareiškė Erma.

— Iš tikrųjų? Ką gi, nieko apie tai nežinau. Mano mamos mašina… — Buvo nelengva kalbėti apžiojus vamzdį.

Plienas ėmė makaluotis po burną, barškėdamas man į dantis. Kiek supratau, vaikučių ji nemėgo.

— Užuot melavusi, geriau iš viso patylėk. Ką reikės, papasakosi vėliau, kai įkišime tavo mažą tuščią kaukolytę į geležinius spaustuvus.

Matyt, jie bijojo ką nors pražiopsoti ir aiškiai nepasitikėjo Vyčiu, nes pratūnojo čia dar dvi dienas, ir tik tada išsinešdino, kartu pasiimdami ir mus.

— Turi būti dar kažkas, — pasakė Erma. — Kažkas žymiai stambesnis už šiuo du paukštelius. Gal koks imtynininkas ar intermedijų apsigimėlis. — Retsykiais ji prieidavo prie mano kėdės ir imdavo būgnyti ginklu per galvą. — Kur didysis mutuolis, ožkele? Juk žinai, apie ką kalbu. Begemotas. Gargantiua. Tas, kuris nualino mus M-2.