Erdvevaiksta

9

Ektris nusibastė į jaukų dvarą Džersyje, kiek primenantį arklių fermą. Jei tiksliau, tai jis augino ponius bei šunis. Pirmieji buvo netgi mažesni už pastaruosius, ilgus, glotnius, pilkus lenktynininkus, kuriems labiausiai patiko vaikytis prie sunkvežimiuko pririštus tabaluojančius dirbtinius triušius. Pats Ektris, bent jau kiek mačiau, tiktai prižiūrėjo šią vietą. Retkarčiais jis pasijodinėdavo vienu iš didesnių ponių, bet nelabai uoliai, nes dydis neleido jų panaudoti kaip jojamųjų. Tai buvo tik dekoratyvinės keistybės, išauklėtos kaip šuniukai ir netgi laikomos ne arklidėje, o kampiniame namo sparne. Aukštos grandinės tvoros trukdė galimiems vagims pasičiupti kokį gyvuliuką ir tiesiog įsimesti į savo automobilį.

Tačiau tvoros niekaip nepristabdė tokios šnipės, kaip aš, veiklos. Lindėdama peraugusioje žolėje, stebėjau, ką rezga aukštas bei pavojingas valdos savininkas. Ir kaip nusivyliau supratusi, kad jis nerezgė nieko ypatingo, nes kuo aiškiausiai atvyko čia pailsėti. Žiūrėjau, kaip Ektris žaidžia su miniatiūriniais poniais, maudo šunis ir karpo jų nagus, lygina krūmus ir medžius aplink namą bei užsiima visais eiliniais dalykais, kurių šiaipjau nedarytų tikrai pavojingas asmuo. Atrodytų daug natūraliau, jeigu jis nusitvertų ginklo ir imtų ką nors persekioti, pavyzdžiui, mane.

Kadangi retkarčiais turėdavau pasirodyti Mutate, tai, metusi šį daugiau ar mažiau nuviliantį stebėjimą, palikdavau dvarą ir žiedu grįždavau į mokyklą. Trečiojo aukšto liftų sargybinės neregistravo į viršų kylančių žmonių, kitaip Gorvynas seniai būtų paėmęs mane į nagą.

Tedvaras nuolat trindavosi kažkur netoliese, viską stebėdamas bei reikalaudamas pasakyti, kur buvau ir ką sau galvoju, o taip pat grasindamas bei pranašaudamas man baisiausias mirtis. Pareiškiau esanti pamaloninta, jog jis taip manęs pasiilgsta. Jis ėmė sekioti man iš paskos, neabejotinai norėdamas sužinoti, kaip išsprunku iš pastato. Jei kartais per sieną į mūsų gyvenamąsias patalpas netyčia įskriedavo koks nors žiedas, Tedvaras tučtuojau liuoktelėdavo į jį ir dingdavo, tačiau nemokėjo priversti žiedo paklusti jo įsakymams ir atskrieti tada, kai įsigeisdavo kur nors keliauti.

Kartą perlipau į Ektrio šunų aptvarą, paprasčiausią tvora apjuostą ganyklos plotą, kur gyvūnai šmirinėjo pirmyn atgal ir mankštino kojas. Jie nedelsdami metėsi prie manęs, ir aš, nė neketindama aiškintis, ar jie nelaiko manęs triušiu, roviau link artimiausios tvoros. Dvidešimt penki besivejantys kurtai vertė išvystyti nemažą greitį, tačiau tokie pasiekimai ne mano nosiai, tad netrukus jie ėmė lipti man ant kulnų. Šie šuneliai tikrai nebuvo mieli bei paklusnūs. Vargu ar treneriui pavyktų išspausti varžovo dvasią iš būtybės, kuri kiaurą dieną drybso čiaumodama skanėstus ir mėgaudamasi meiliais tapšnojimais. Šie šunys buvo įnirtingai savarankiški ir sukalbami tiktai narve ar bėgimo takelyje.

Aš ne išsyk pastebėjau tą tamsų žiedą. Tiesą sakant, niekada nemačiau kitų žiedų, išskyrus žalius, mėlynus bei geltonus, nes tie kiti slypėjo kažkur mano suvokimo paribiuose, lyg egzistuotų ne realiame pasaulyje, o miglotame netikrume. Būtent šis žiedas slėpėsi mano psichikos nišoje kaip silpnutė šviesos užuomina tolimajame tunelio gale, kaip vandens sruvenimas dykumoje, kaip žydrumos lopelis audrotame danguje. Jis glūdėjo už medžio strampo, ir aš jį pastebėjau tik pačiu pačiausiu akies kampučiu. Nebuvo kada ieškoti tinkamos spalvos žiedo, nebuvo laiko niekam, tik laukimui, kada mane parblokš ant žemės Ektrio šunys.

Uždraustasis žiedas paliko strampo prieglobstį ir puolė prie manęs, bet ne iš priekio, nes taip jo nepamatyčiau, taigi man beliko priversti jį prisigretinti ir įsiveržti vidun.

Išsyk pasijutau tarsi šlapias skuduras, slystantis dumblėtu pylimu. Nenustebau, kad šio žiedo pasaulyje nebuvo šviesos, o tamsa tirštesnė, nei bet kurioje kitoje mano aplankytoje vietovėje. Greičiau pajutau, nei pamačiau, kad tai nuožulnių bei slidžių paviršių planeta, iš visų pusių apgulta rašalo juodumo tuštumos. Mano kūnas tapo ilgas bei minkštas ir beveik nesudarė jokios trinties su paviršiumi, ant kurio gulėjau.

Spirdamasi ruoniškomis galūnėmis, mėginau pasistūmėti aukščiau, tačiau ir toliau visą laiką lėtai slydau po manimi esančiu šlaku, purvu ar glitėsiais. Šioje neapšviestoje matmens dalyje nieko daugiau nebuvo, tad ir pagalbos šauksmai neteko jokios prasmės, juo labiau, kad neturėjau kuo šaukti. Atrodė, kad niekur aplinkui nėra jokios pagalbos.

Po to, kai, tikrindama, ar Ektrio šunų ganykla nesuteiktų trupinėlio įdomios informacijos, perlipau jos tvorą, man verčiau reikėjo išmėginti sėkmę su jo pilkaisiais lenktynininkais. Dabartinėje savo padėtyje ir būklėje tegalėjau pasistengti perkelti vieną silpną plaukmenį aukščiau savo galvos, po to pamėginti tą patį padaryti su antruoju priekiniu plaukmeniu ir tokiu būdu vienu centimetru pailginti slydimą link prarajos.

Siame pasaulyje nesigirdėjo nė menkiausio garselio, o gal aš neturėjau ausų. Po manimi esanti drėgna medžiaga buvo inertiška ir begarsė. Kvėpavimas? Čia nebuvo nieko panašaus, tik mano pastangos, mėginant atitolinti sunaikinimą. Juoduma bei tyla veikė slegiančiai. Švaisčiau energiją, bandydama dairytis ir klausytis.

Staiga pylimas ūgtelėjo, po manimi esanti dalis atsiskyrė, ir aš puoliau į viršų. Pajutau paviršiuje nedidelį nelygumą ir beveik meiliai įsikibau į jį, stipriai prisišliedama visu savo kūnu. Kurį laiką nieko nevyko, o tada vėl prasidėjo judėjimas, ir aš pagalvojau, kad esu ant milžiniško drebučių pylimo, kuris sutirta, vos kas nors jį baksteli. Ne, buvau svetimoje planetoje, ir ji negalėtų būti labiau tikra ar svetima, jeigu įsėsčiau į kosminį laivą, nukeliaučiau iki tolimos švieselės danguje ir nusileisčiau ant jos palydovo.

Kai galiausiai nukritau ar po beprasmio judesio buvau numesta nuo krūvos, nutariau, kad atsidūriau pragare. Jis turėtų būti būtent toks, ne liepsningas, mirgantis svaidoma siera, bet tuščias, nuošalus, juodas, alkanas kaip neužpilama duobė, gilus kaip bedugnė bei tykesnis už bet kokį kapą. Ir aš jame buvau, krintanti ir tuščiai makaluojanti plaukmenimis-rankomis bei plaukmenimis-kojomis, ten, kur nepasireiškė jokia trintis ir nebuvo kam klausytis bei rūpintis.

Žinojau tiktai tiek, kad kritau kažkieno padedama. Bent jau nedreifavau, o tai reiškė, kad, palikusi kažkokią vietą, keliavau kažkur kitur, nors galėjo paaiškėti, jog tas kitur yra amžinybė. Kad ši kelionė tamsiuoju matmeniu neprailgtų, ėmiau tyrinėti savo kūną. Atrodė, kad ausų aš visgi neturiu. Ir iš viso man susidarė įspūdis, jog mano galva — tai tik pora didžiulių akių bei mažas smailas snukelis. Buvau maždaug pusantro metro ilgio, svėriau apie penkiasdešimt kilų, ir visas šis storas, minkštas, bet stangrus kūnas labai priminė ruonį, tačiau neatrodžiau esanti vandens gyvūnas. Taip pat mano gyvybei palaikyti nereikėjo nei oro, nei jokių kitų dujų. Atrodo, kad aš kuo puikiausiai galiu egzistuoti vakuume.

Virpantis pylimas, ant kurio iš pradžių nusileidau, turėjo būti kažkokia paleidimo aikštelė, tarpduris, pirmasis žingsnis ar dar kažkas tokio, ir skirtas pirmąsyk į matmenį įžengiančioms būtybėms. Visų pirma joms tekdavo pakovoti su šlaku, taip susipažįstant su savo nauja būsena bei aplinka. Nemaniau, kad aš ar matmuo buvome valdomi, tačiau būtent taip sau aiškinau. Daugiau nebuvo ką veikti. Bent jau kol kas.

Jeigu ne baimė ar žmogiškoji prigimtis, galbūt man būtų patikę slysti erdve. Tamsa visiškai netrukdė, kaip ir tyla. O kas pasigesdavo deguonies bei panašių dalykų? Tiktai aš, tačiau tik todėl, kad giliai mano sąmonėje žėrėjo žmogiškoji kibirkštis ir liks ten tol, kol gyvuos mano siela.

Dreifavimas į niekur nieko neveikiant yra visai neblogas užsiėmimas. Galėjai netgi gimnastikuoti, strykčioti arba suktis kaip motorizuota plunksna ar pūkų kuokštelis. Aplink mane žiojėjo vien tuštuma, ir nors, ko gero, kažkur egzistavo kiti objektai, man nereikėjo baimintis grūsties. Atrodė, kad mano naujasis būdas yra labiau uždaras nei visuomeniškas.

Štai šitokios mintys spėjo praskrieti mano galvoje, kol visai netikėtai nusileidau ant lentos. Taip niekad ir nesužinojau, kas tai yra iš tikrųjų, tačiau spėjau, kad ji bei panašūs dariniai kur ne kur kyšojo juodajame matmenyje, o netyčia ant vienos iš jų nusileidusį erdvės slydiką staiga užgriūdavo visa krūva problemų, kartu sudarančių vieną didelę sunkią padėtį. Galbūt šių lentų užduotis — paįvairinti gyvenimąjuodumoje. Nedidelis susidūrimas niekada nepadarydavo jokios žalos, net jei užsitęsdavo tūkstantį metų. Laimei, mano įkalinimas netruko tiek ilgai.

Taigi, valandą ar dieną kritusi per vakuumą, staiga sustojau, kadangi judėjimą nutraukė kažkoks po manimi pakištas daiktas. Tai įvyko anaiptol ne sukrečiančiai, tačiau taip netikėtai, kad vėl atgaivino mano nerimą. Išsyk supratau, jog prie manęs atsitiktinai prisilietė nelaimė.

Čionai nereikėjo kreipti dėmesį į tokias problemas, kaip alkis ar troškulys, kadangi jie tiesiog nepasireiškė. Gal taip atsitiko dėl laiko deformacijos, o gal kažkur buvo nematoma penėtuvė, iš kurios nežiniomis maitinausi. Tačiau man yra nutikę ir keistesnių dalykų. Kiekviena akimirka, kurią praleidau ant lentos, man atrodė nereali, todėl negaliu pakankamai tiksliai papasakoti to, kas nutiko.

Nors, tiesą pasakius, iš esmės beveik nieko nevyko. Nuobodulys palengva virto siaubingu priešu, o aš vis šliaužiau į priekį, ieškodama po manimi esančio paviršiaus pabaigos ar bent jau kokio nors jo pokyčio. Šis paviršius buvo kietas, lygus, beasmenis ir visiškai nerekomenduotinas erdvės slydikui. Kadangi mano burna sugebėjo žiovauti, netrukus naudojausi tuo į valias. Kur kas mažiau išsigandusi, nei anksčiau, plačiai ir vangiai varsčiau braškančius žandikaulius, mirksėdama dairiausi po dangų, plaukmenimis pliekiau pagrindą ir svarsčiau, kurioje pusėje išėjimas.

Mano kalėjimas be virbų turėjo apibrėžtus matmenis, buvo maždaug be galo platus ir be galo ilgas, o tai nežadėjo nieko gero. Nors man nepatiko mintis apie žingsniavimą link amžinybės, kurį laiką būtent tai ir dariau. Kartais grįždavau jau nueitu keliu, tačiau tai nepadėjo. Laikas, pastangos ir nuobodulys sausai išgręžė mano protą, skaudino žandikaulius, pritrynė pilvą ir grasino sukelti pamišimą ar katatoniją. Ištisas valandas pradrybsojau ant nugaros, be garso dejuodama. O, kad būtų pasigirdęs bent koks cyptelėjimas, kažkas — bet kas — nutraukiantis nuobodybę.

Įsigalvojusi į beveik nepagydomą nuobodžio būseną, vėl pradėjau šliaužti, laimėdama centimetrą ar metrą, perkeldama į priekį kairį priekinį plaukmenį, po to kairį užpakalinį, po to dešinį priekinį ir taip toliau, įsikalbėjusi sau, kad tokia veikla vis tiek kur nors mane nuves.

Atsitiktinai pajutusi šiltą plotelį ant šiaipjau neutralaus paviršiaus, neaiškiai suvokiau, kad jau peršliaužiau per j į anksčiau, ir ne sykį, o daug kartų, o jo sąlytis su plaukmenimis, pilvu bei snukiu bylojo, jog šie pojūčiai man pažįstami. Tikrai negalėjau klysti dėl tokio svarbaus dalyko. Aš jau ėjau šiuo keliu, ir tai ne vieną kartą.

Neturėjau kuo pažymėti šio taško, nes šiaip jis buvo ne itin pastebimas; tiesiog šiek tiek šiltesnis plotelis ant lentos, primenantis vietą ant kilimo, kur krinta saulės spindulėlis. Visas šis keistas užsiėmimas atskleidė bent jau vieną man palankų dalyką. Atrodė, kad turiu patikimą tikslą ir sugebu judėti tiesia linija, tik šiek tiek nukrypdama nuo numatyto kelio.

Prireikė ne vienos valandos, o gal dienos ar savaitės, kol tai suvokiau, bet netgi tada negalėjau tuo patikėti. Tikruoju mano tikslu tapo šliaužimas, nes tik taip, pasinaudodama šiltuoju tašku kaip žymeniu, galėjau nustatyti lentos, ar kas tai bebuvo, matmenis. Iš pradžių matavimų rezultatai atrodė visiškai beprasmiški. Galėjau vaikščioti po šį paviršių nors iki pasaulio pabaigos, bet taip niekur ir nenueiti. Norint išspręsti mįslę, reikėjo pasitelkti sėkmę bei logiką. Stumdamasi į priekį, priėjau šiltą tašką, pasislinkusi porą metrų, aptikau kitą, už keturių metrų dar kitą, po to dar vieną šviežią per metrą nuo paskutiniojo, ir taip toliau, kol galiausiai sudribau išsekusi ir sutrikusi.

Pailsėjusi pakeičiau kryptį, nušliuožiau į kairę ir, įveikusi šešis metrus, aptikau šiltą tašką. Už dviejų metrų buvo kitas, o šešiais metrais toliau — dar vienas. Gulėjau pasidėjusi snukį ant šilumos ir svarsčiau, kas tai yra. Galbūt, kokia tolima žvaigždė siuntė man savo blankų spindulėlį. Tai, kad nemačiau šviesos, neturėjo reikšmės, kadangi mano akys buvo kitokios, nei įprastai. Galimas daiktas, kad aplinkui netgi liejosi šviesa ir skambėjo garsai, nors nelabai tuo tikėjau. Tačiau šiluma buvo po pat mano snukiu, lengvai juntama per švelnią odą, ir, tiesą pasakius, buvau pakankamai jautri, kad pastebėčiau, jog karštis yra nevienodai pasiskirstęs ir labiau juntamas dešinėje.

Sis naujas atradimas įkvėpė mane veiksmui, tad nušliaužiau porą metrų į priekį iki naujo šilto taško ir jį ištyrinėjau. Keista, bet šis turėjo labiau išreikštą sritį kairiajame pakraštyje, nors visais kitais atžvilgiais priminė pirmąjį tašką. Vėl pasistūmėjau per šešis metrus į priekį ir radau tašką su šiltesniu dešiniuoju pakraščiu. Pasukusi į kairę, pašliaužiau keturis metrus, ir radau tašką su šiltesne apatine dalimi, o dar už dviejų metrų šiltasis taško pakraštys buvo viršuje.

Jei būčiau kvailesnė, galiausiai prisiekčiau, kad tysau ant apytikriai trijų iš keturių metrų dydžio plokščios lentos su vienu šiltu tašku netoli vieno kampo, maždaug per metrą nuo abiejų kraštų. Visgi, nepaisant visko, mano skaičiavimai turėjo būti netikslūs, nes, gulėdama ant tokio dydžio lentos, tikrai nesunkiai surasčiau jos kraštą ir nusiropščiau nuo šio daikto.

Pastaroji mintis įkvėpė man bloga lemiančias fantazijas. Pavyzdžiui, kad esu iškreiptame pasaulyje ir kad kiekvieną sykį, kai pasiekiu kraštą, lenta pasisuka po manimi, arba, visiškai to nesuvokdama, pasisuku aš pati.

Stačiu kampu pasislinkau per metrą nuo šiltojo taško ir sustojau. Jeigu tikrai buvau ant tokios lentos, kokią įsivaizdavau, tai dabar tupėjau ant jos krašto ir turėčiau nesunkiai nušokti, nukristi ar nusiristi į bedugnę, sudarančią didžiąją šio matmens dalį.

Tuščias vargas. Galėjau ristis, verstis ir repečkotis kaip tiktai noriu, vis viena laimėdavau tiktai tiek, kad pasistūmėdavau per metrą į priekį nuo senojo šiltojo ženklo. Tupėjau ant lentos, nuo kurios negalėjau nulipti, nes kažkas atsitiko sujos gyliu. Mano kalėjimas turėjo ilgį bei plotį, ir daugiau nieko. Judėjimas į priekį jame visai neegzistavo arba buvo tik įsivaizduojamas. Negalėjau nusiversti nuo krašto, kadangi tokio nebuvo. Kiekvieną kartą, įveikusi jo plotį ar ilgį, aš be jokių juntamų permainų traukdavau priešinga kryptimi.

Atrodė, kad buvau aplinkoje, kur negalimi jokie sprendimai. Keitėsi tiktai padėtis, ir tai tik sėkmės atveju. Iki šiol manau, kad tokios lentos, kaip toji, ant kurios įstrigau, kyšojo išsimėčiusios po visą matmenį, ir galiu įsivaizduoti įvairiausius žmones, ruonių pavidalu gulinčius ant tų lentų bei svarstančius, ar kada nors nuo jų nulips.

Išsilaisvinti buvo taip paprasta, kad, mano nuomone, tik dėl šios priežasties tai pavyko labai nedaugeliui. Nusprendusi, kad esu ant dvimatės apytiksliai trys iš keturių metrų mįslės, o taip pat, kad šliaužiojimas tėra laiko gaišimas ir aš niekada nepabėgsiu iš šio baisaus objekto, protiškai, emociškai bei fiziškai pasidaviau ir išreiškiau savo panieką atsitiktinumui bei sutapimui dar vieną — paskutinįjį — kartą tvodama per šiltąjį tašką. Stipriai trenkiau užpakaliniu plaukmeniu, o po to planavau išsitiesti ir numirti arba imtis kažkokio kito man skirto dalyko.

Tai, kas po to nutiko, priminė sunkvežimio krovinio išvertimą, stiklo rutuliukų išbėrimą iš žaislo, pagrindo išmušimą neapdairuoliui iš po kojų. Išsyk po mano smūgio erdve atskriejo kažkoks daiktas ir stipriai trenkėsi į lentą. Galbūt tai buvo kita lenta, ketinusi prisijungti prie manosios ir suformuoti masinančią tiesę, kurios tyrinėjimas užtruktų visą gyvenimą. Tačiau nuo tokios perspektyvos mane išgelbėjo inercijos jėga, padėjusi man kaip pūkeliui pakilti nuo savo plokščiojo kalėjimo ir nemenku greičiu nuskrieti per vakuumą.

Jau padariusi kvailystę, kai, vengdama vienos pavojingos situacijos, mečiausi į kitą, aš vėl pasielgiau neapgalvotai. Užmačiusi tamsoje uždraustą žiedą, priverčiau jį priartėti ir nėriau į jį. Tiko viskas, kas leistų išsisukti nuo kitos lentos.

Žiedas turėjo neįprastą blankiai geltoną spalvą, tad jo vertėjo saugotis, tačiau buvau tokia demoralizuota, jog būčiau susiviliojusi bet kokiu žiedu.

Vieną akimirką buvau keista maža ruoniška būtybė, o kitą panirau į skystį. Beveik su palengvėjimu atsišnarpščiau, kad neteisingai įvertinau žiedo spalvą ir atsidūriau Vandenų pasaulyje, tačiau netikėtai pradėjau springti. Plūduriavau skystyje, tačiau ant mano kūno nesimatė nė vieno žvyno ar žiaunos. Tikrai ne mažytė plaukūnė, iš viso jokia plaukūnė. Buvau Darilė Niekutė, esanti kažkur Žemėje, ir man trūko oro.

Šmėstelėjo mintis, kad galėjau atsidurti Loch Neso dugne. Arba Atlante. Ar Old Feitfule[2]. Iš tikrųjų buvau Vakarų Virdžinijos valstijoje, Roko ežere, beveik užkibusi žvejei, įsitaisiusiai ant prieplaukos, esančios už trisdešimties metrų. Kai išnėriau į paviršių, jos išgąsdintas veidas dar labiau persigando, tačiau jai pakako ramybės prisitraukti mane, išvilkti iš vandens ir atsisėsti ant nugaros. Tikriausiai jai neteko girdėti apie kitus gaivinimo būdus. Jos vardas buvo Deiderė, ir ji nelabai norėjo patikėti, kad esu žiedvaikšta.

— Truputį išsigandau, kai pamačiau tave plūduriuojančią. Tačiau geras plaukikas tikrai pajėgtų pranerti po vandeniu nuo priešingo kranto iki ten, kur tave ištraukiau. Šis ežeras ne toks jau didelis.

— Tarsi koks povandeninis laivas? — paklausiau.

— Tu kimšk į pilvą ir nebandyk riesti man pasakų. Pakankamai visko mačiau šiame pasaulyje, tad manau, kad žmonės, teigiantys galį matyti ore žiedus, tėra baisūs melagiai.

Mėginau įsivaizduoti, kad jos trisienė lūšnelė yra šlubuojančios ekonomikos padarinys, tačiau ji patikino, kad vietiniai šitaip gyveno jau daugiau kaip tris šimtus metų.

— Mes lyg ir autentiški krašto kolonistai, tuo tarpu kiti tėra svetimšaliai, — pareiškė ji. — Tik tiek, kad esu krikščionė. Tipo, gyvenk bei leisk gyventi ir neapkalbėk kitų.

— Ačiū, kad mane išgelbėjote bei pamaitinote.

— Į sveikatą. Tik kitą kartą nepulk į ežerą su visais drabužiais.

Deiderė, šeši jos vaikai bei ligotas vyras nepatyrė energetinės krizės, nes niekad neturėjo jokios energijos. Jie gyveno sodyboje, turėjo švarų šulinį su rankiniu siurbliu, atvirus židinius ir žvakių atsargas, kurių pakaktų dešimčiai metų. Trys vaikai gaudavo stipendiją ir lankė koledžą, esantį už penkiasdešimties mylių, tuo tarpu kiti trys mokėsi patys iš bibliotekoje paimtų knygų. Sulaukę aštuoniolikos, jie kreipsis dėl aukštosios mokyklos diplomų ir koledžo stipendijų. Deiderė mane užtikrino, kad jiems pavyks. Visi jos vaikai pasižymėjo dideliu protu. Tiesiog jiems stigo pinigų.

Keletą dienų pagyvenau pas juos. Mane viliojo miškai, tokie tankūs, kad vos galėjai prasibrauti. Krimsdama sasafro žievę, mylių mylias bastydavausi po šį gražiausią pasaulio kraštą arba sėdiniuodavau greta lėtai tekančio upokšnio, stebėdama į minkštą dumblą įsirausiančius vėžius bei vikriai nardančias žuvytes. Vos per rankos siekį voveraitės žaidė liestynes, paukščiai kėlė pobūvius, virš galvos it karo pabūklai grumėjo griaustinis, krintantis lietus priminė deimantų trupinius, vorai slapstėsi ir tykojo, pūvantys obuoliai skleidė stiprų kvapą, o kriaušės bumbsėjo tarsi svarūs akmenys.

Nesiekiau pasimesti nebūtyje, tačiau šios kelios dienos paveikė mane labai teigiamai. Gyvenau miškuose kaip indėnė, ir nors nemedžiojau, tačiau riešutavau bei uogavau. Retkarčiais pasirodydavau Deiderės lūšnelėje, arba sąžalynuose mane susirasdavo kuris nors išjos vaikų.

— Geriausia, ką gali, suradusi ką nors tave džiuginančio — tai stabtelėti ir pasvarstyti, kodėl visa kita taip blogai, — tarė ji man.

— Tokie apmąstymai gali užtrukti visą gyvenimą, ir kuo tada besidžiaugti?

— Prisiminimais. Tai vienintelis malonumas. Nejau nežinojai, kad vyksmas toli gražu nėra toks nuostabus?

— Nenoriu gyvenimo, susidedančio tik iš apmąstymų bei prisiminimų, — atsakiau.

— Keista tai girdėti iš tokios mažos senos atsiskyrėlės. Kai esi viena, tu nieko daugiau nedarai, tiktai mąstai. Nebent turi kokį nematomą draugą.

— Nežinau, ar jis nematomas, ar miręs, ar dar koks nors.

Mutatas laukė manęs blankioje saulėkaitoje — tas plytų, plieno ir formalizuotų protų kalėjimas, laikina prieglauda, kur šeriami ir nuošalyje laikomi nepageidautini asmenys. Jei tokie vaikučiai kaip aš nesibastė gatvėmis, tai ir neįsiveldavo į bėdas, o tai reiškė, kad nekėlė galvasopio suaugusiems. Taigi, jie sugrūdo mus į tokius pastatus, kaip Mutatas, kur kiti suaugėliai mirtinai nukamuodavo savo tiradomis. Kam rūpėjo, kad kažkas plaukia aplink pasaulį sutrūnijusia valtele? Ar tas pamokslautojas žinojo, kaip keliauti žiedais? Ar jis kada nors regėjo žiedą arba bent jau susapnavo ką nors panašaus?

Vienas iš dalykų, kuris garantuotai mane suerzindavo, tai knaisiojimasis po mano daiktus. Kol manęs nebuvo, kažkas sugebėjo atrakinti mano duris ir gerokai pasilinksmino, nerūpestingai bei beatodairiškai viską išnaršydamas. Buvo išdraikyta net mano lova, o čiužinys voliojosi ant grindų, sutaršytas kaip sena lėlė.

Iš mano spintelės pranyko šlamšto vėrinys, M-2 virstantis migdančiu ginklu su dėklu. Dairydamasi po visą šią jovalynę, staiga taip įsiutau, kad panorau suplėšyti ką nors į gabalus, tad pasileidau koridoriumi link Tedvaro kambario. Atlapos jo durys viską tik palengvino ir pagreitino. Žingsnius slopinančiu kilimu nusėlinau iki pat jų ir staiga sustojau.

Atrodo, beviltiška tikėtis, kad kas nors pasaulyje vyktų taip, kaip priklauso. Kambaryje girdėjosi Tedvaro rauda, besiveržianti iš pačių sielos gelmių. Mano rūstybė kaipmat išgaravo. Tiesiog nepajėgiau jos sulaikyti.

Atsišliejau į sieną ir klausiausi graudaus savo mirtino priešo verksmo. Ir kas vertė mane galvoti, kad jis nejautrus pabaisa? Kaip galėjau puoselėti neapykantą tam, kuris kentėjo dar baisiau už mane?