Erdvevaiksta

21

Aš tikrai mėginau pamatyti tuos dvigubus žiedus, pro kuriuos jie mane kaišiojo. Aš prisimerkdavau, paeiliui užmerkdavau vieną ir kitą akį, žvairuodavau, greitai mirksėdavau, įtemptai spoksodavau, taip pat mėgindavau dirsčioti akies kampučiu, tačiau nieko doro iš to neišėjo. Kaip dalis mano smegenų sugebėjo kažką suvokti be mano žinios, liko paslaptimi, kuri mane glumino bei jaudino.

— Negalvok apie tai, — patarė Deronas. — Koks tau skirtumas, ar tu juos matai, ar ne?

— Jūs nieko iš manęs nesužinosite. Tarkim, aš randu tuos žmones? Galiu tiesiog nutylėti, o jūs nieko neišpešite net ir panaudoję vaistus.

Jis čiupo man už ausies ir vos jos nenurovė.

— Iš kur ištraukei, kad gali tai nutylėti?

— Gal aš juos jau radau.

— Nustebtum sužinojusi, kokios mes turime aparatūros. Esi išklota schemos pavidalu, kaip kokie pastato planai. Gali tai pavadinti jausmų skaitytuvu.

— Ir ką gi aš spinduliuosiu, kai surasiu pasislėpėlius?

— Kai ką skirtinga, nei įprastai. Erma tai atpažins. — Jis užsuko man kitą ausį. — O kaip arkliukas, kurį taip mylėjau? Nusprendžiau, kad kurią nors dieną suteiksiu sau malonumą ir paleisiu kulką į vieną iš didelių rudų jo akių.

— Jis paspruko, — atsakiau. — Iškeliavo į M paskui sparnuotą patelę. Manau, kad dabar augina šeimą ir nebeketina sugrįžti.

Vieną vėsų, smogo kupiną rytą Basė tapo mano viršininke pusvalandinės pertraukėlės metu.

— Kodėl kiekvieną dieną šiuo metu mes nutraukiame darbą? — paklausiau. Tą patį klausimą ne kartą uždaviau kitiems, tačiau atsakymo nesulaukiau.

— Tu nuolat visko manęs klausinėji, ar ne? — suirzo ji. — Tai susiję su saulės baterijos elementais, esančiais viename įrenginyje. Energija išsenka, ir šiuo metu mes ją papildome.

— Ar tai tas aparatas, kuris kontroliuoja žiedus, ar tas, kuris valdo skaidrųjį skydą?

— Tiesą sakant, manau, kad tai tas, kuris tampo tave tarp M. Supranti, kai tu galvoji išlįsianti kažkokioje vietoje, bet vis tiek atsiduri čionai. Beje, koks tai jausmas?

— Lyg nertum į tvenkinį, kuris atrodo sklidinas vandens, ir staiga suvoktum, jog jis tuščias.

— Tu keistas vaikas. Kartais kalbi, lyg būtum vyresnė už mane, o kartais kaip penkiolikmetė. Ei, kas yra? Ką aš pasakiau?

— Aš bijau, — tariau ir ėmiau šniurkščioti. — Jūs visi manęs nekenčiate. Kaip ilgai, tavo manymu, galiu ištverti?

— Tavo vergystė niekaip nesusijusi su manimi. Aš nepuoselėju nei gerų, nei blogų jausmų. Nagi, uždaryk srėbtuvę. Negaliu pakęsti žliumbų. Niekad nieko nelaimėjau, dėl ko nors įsižeisdama, ir galiu pasakyti, kad tu irgi nieko nelaimėsi.

— Pažvelk, kokia aš esu reikalinga užuojautos, — tariau springdama ašaromis, tekančiomis man į burną. — Mane prastai šeria, kasdien rizikuoju gyvybe, neturiu nei motinos, nei tėvo. Lygiai sėkmingai galėčiau būti vergė, tąsanti blokus piramidės statybai.

Nužvelgusi mane su nepermaldaujama veido išraiška, Basė tarė:

— Leisk man kai ką patarti. Niekam čia nerūpi, ar tu gyvensi, ar mirsi, ar išlipai iš lovos dešine, ar kaire koja. Pagauni vaizdelį? Tad liaukis inkšti ir tiesiog pasėdėk šioje kėdėje dar dvidešimt minučių, o tada galėsi keliauti į M.

— Nuo to sėdėjimo man jau užpakalis pūslėmis apėjo! — surikau. — Nenoriu keliauti į M! Nenoriu gyventi! — Staiga pradėjau klykti. — Tučtuojau mane pribaik! — šaukiau. — Daugiau nieko nebedarysiu nei jums, nei kam kitam!

Basė pasitraukė per kelis žingsnius nuo manęs ir pažvelgė barakų pusėn.

— Liaukis, — suurzgė ji. — Nežemink manęs Ermos akyse. Ji gali mane išmesti.

— Pribaik mane! — stūgavau. — Pirmyn! Kam tai rūpi!

Netgi cypdama ir karščiuodamasi nemaniau, jog tai padės.

Basė tiek ilgai plempė alkoholį, kad pakenkė savo smegenims, tačiau kai reikėdavo vykdyti nesudėtingus įsakymus, ji virsdavo tikru šunimi. O šios dienos nesudėtinguoju įsakymu ji turėjo neleisti man pakilti nuo kėdės. Aš rėkiau ir spiegiau, tačiau ji tik priekaištavo ir stebėjo barakus, ar kas nors neateina išsiaiškinti, kodėl čia taip triukšminga.

Man pasisekė, kad tuo metu prasidėjo žemės drebėjimas, kuris buvo ne toks jau netikėtas ar atsitiktinis, nes didžiulis vamzdis, kyšantis pro mėlyną žiedą ant kalvos virš barakų, beveik nuolat kėlė virpesius. Visgi tik porą kartų drebėjimas buvo pakankamai stiprus, kad pridarytų kokios nors žalos. Pavyzdžiui, sykį ant generatoriaus šlumštelėjęs medis išjungė jį visai dienai, o prieš keletą dienų po vienu iš latakų, vedančių iš naftos rezervuaro, prasiskyrė žemė. Tačiau tokie dalykai pasitaikydavo retai, nes požeminiai smūgiai, kuriuos sukeldavo per prievartą vienoje vietoje laikomas mėlynas žiedas, stipriausiai pasireikšdavo už daugelio mylių nuo čia.

Kad ir kaip ten būtų, šis smūgis pasitaikė iš stipriųjų ir gerokai suvirpino žemę aplink mano kėdę. Niekad nesirgau neryžtingumo liga, tad akimirksniu pašokau ant kojų, pasinaudodama tuo, kad Basė šiek tiek prarado pusiausvyrą ir kiek atšlijo nuo manęs. Kadangi avėjau sunkiais batais, spyriau jai į pilvą ir parverčiau aukštielninką.

Ji buvo slidi kaip taukai, lanksti kaip guminė juosta, pasiutusi kaip ernis. Ką tik nepatogiai drybsojusi ir spjaudžiusis, ji akimirksniu persivertė ir įsikibo man į čiumą.

Klupdama stipriai spyriau jai į žandikaulį. Basės galva loštelėjo atgal, akys užsivėrė, ir bent jau sekundei ji išsijungė. Žaibiškai atsipeikėjusi, dėbtelėjo į mane, spinduliuodama žudančiu įsiūčiu, ir pamėgino vėl įsikibti. Iš barako pasipylė darbininkai, vedami Ermos, kuri, be perstojo stūgaudama, lėkė per nepatikimą žemę it koks sparnuotas leviatanas. Jos raudonoji suknelė buvo sukelta pakankamai aukštai, kad nevaržytų judesių, tačiau tai nieko nebegalėjo pakeisti, kadangi aš jau ėmiausi to, kas man retkarčiais sekdavosi geriausiai — žiedvaikštos. Apskritimas buvo mažas bei mėlynas, ir aš su meile nėriau į jį.

— Smagu vėl tave čia matyti, — tarė Gorvynas.

Nustebusi apsidairiau ir supratau, kad pasaulis tikrai išsikraustė iš proto, jeigu jau atsitiktinumai tapo tokie dažni, nes su virve ant kaklo sėdėjau tiesiog viduryje tako priešais Gorvyno rūmus.

— Koks malonus pasikeitimas! — šūktelėjau, atsistojau ir pamėginau jį apkabinti. — Jie ten norėjo mane pribaigti! Kaip jūs mane čia atsitempėt?

Gorvynas liuokčiojo ir strakaliojo, mėgindamas išvengti mano glėbio, o aš niekaip nuo jo neatstojau. Tačiau jis nesitraukė pernelyg toli ir nepaleido ant mano kaklo užnertos virvės.

— Ak, tiek to! — tariau, atsisakydama mėginimų įsibrauti į jo glėbį. — Bent jau pasprukau nuo jų. Neįsivaizduojat, kaip džiaugiuosi, kad čia atsidūriau.

— Ne daugiau, nei aš, turėdamas tave savo rankose. Eikš. — Jis trūktelėjo virvę, ir ši šiek tiek užsiveržė.

— Ar man būtina nešioti šį antkaklį? — paklausiau.

— Žinoma. Juk nemanai, kad man patiktų, jeigu vėl pabėgtum, ką?

— Gerai, aš klusniai eisiu su jumis. Tiktai kur?

— Gal į Hadą? Arba į mano laboratoriją? Ar požeminį kalėjimą mano rūsyje?

— Bet kur, tik ne ten, kur buvau.

Dalykas tas, kad jis nejuokavo. Net ir po to, kai nusileidęs ilgais, drėgnais, suktais, prieblandoje skendinčiais akmeniniais laiptais, užrakino mane tamsioje kameroje, aš vis dar negalėjau tuo patikėti. Įsikibusi į grotas, mėginau prabilti į jo sveiką protą.

— Žinau, kad jums patinka eksperimentuoti su manimi, nors ir nesuprantu kodėl. Noriu kaip galėdama padėti, nes jaučiuosi daug skolinga. Kodėl jūs užrakinate mane kaip kalinę?

— Tu tikra kvailė, — tarė Gorvynas, kabindamas kažkokį žibintą ant sienos už kameros ribų. Klaikioje jo šviesoje jis priminė lavoną įdubusiais skruostais.

— Nuo kada tai nusikaltimas?

— Beveik niekada, išskyrus tavo atvejį. Turėtum geriau tai suprasti.

Jo balsas nusklido siauru koridoriumi į dešinę, ir iš ten pasigirdo šauksmai bei dūžiai į sieną.

— Ten kažkas yra! — tariau.

— Taip, turiu dar porą svetelių.

— Ką?

— Tavo draugužę bei Tedvarą.

— Lamaną? — paklausiau, žinodama, koks kvailas apstulbimas nuskambėjo mano balse. — Tedvarą? Kodėl?

— Tupėdami už grotų, negalėsite sumaišyti man kortų. Visi trys esate tiesiog nepakenčiami įkyruoliai. Deja, tik vienas iš jūsų gali būti man naudingas.

— Aš?

— Atspėjai.

— Gorvynai?

— Ko?

— Gal jūs kvaištelėjęs?

— Kartą ar du mane jau taip vadino.

Netgi klausdama nemaniau, kad tai gali būti tiesa. Iš viso taip nemaniau.

— Ar kada nors pažinojote tokį Krofą?

Jis baigė kuistis prie žibinto ir pasisuko. Dabar jo veidas paniro į tamsą, tad emocijas galėjau skaityti tik iš balso.

— Ak, taip, pamiršau tau pasakyti. Jis lankėsi Mutate, norėjo susitikti su tavimi. Tačiau susitiko su manimi. Kas dar geriau, aš pirmas jį pamačiau.

— Nesuprantu.

— Galbūt, jis suvokė, ką tu jam priminei. O gal dar ką nors prisiminė. Krofas tik akies kampučiu pastebėjo mane mokykloje, ir aš vyliausi, kad manęs nepažino, tačiau pernelyg paskubėjo išsinešdinti. Kas man beliko? Aš visada žengiau į priekį, vadovaudamasis prielaidomis. Tad ėmiau ir pasiunčiau keletą žmonių, kad šie neleistų mano senajam kolegai atrišti maišo su gyvatėmis, kol aš to nenorėjau.

Jausdamasi, lyg mano galvoje tarškėtų lėkštės, tariau:

— Jeigu nežinočiau, paklausčiau, ar jūsų vardas nėra Apis, tačiau aš jau mačiausi su Apiu. Jam aštuoniasdešimt metų ir jis tupi uždarytas prieglaudoje.

Ramų ir ekscentrišką Gorvyną staiga ištiko priepuolis. Vienas iš tų siautulingųjų, su klyksmais ir tiesiog sprogdinantis galvą. Nors nieko nemačiau, tačiau viską girdėjau.

Kitą rytąjis pasirodė geresnės būsenos ir atrodė beveik pilno proto, kai mėgino mane kvosti. Ar aš ką nors žinanti apie akinius? Kokius? Labai ypatingus. Iš tiesų jie buvo netgi svarbesni už naftą, kuri tėra pajamų šaltinis. Nors pinigai taip pat pravartus dalykas.

Gorvynas visiškai nešykštavo informacijos. Sykį Erma pavadino mane dvokiančia blusa. Gorvynui aš nė tiek nereiškiau. Tebuvau jam priemonė tikslui pasiekti. O kad susidėjau iš kūno ir kraujo, buvo tik šalutinis faktorius.

— Mes visados imdavomės papildomų darbų, prisidengdami netikromis pavardėmis, — pareiškė jis man vieno iš mūsų keistų pokalbių metu. Kalba sukosi apie jo teisėtai vykdomus žiedų tyrinėjimus. — Supranti, tai lyg koks žaidimas. Mes pasinerdavome į savo įprastus darbus, kol nebegalėdavome to pakęsti, ir tada arba dykaduoniaudavome, įsikasę į kokią nors slėptuvę, arba griebdavomės atpalaiduojančių arba linksminančių paskyrimų į tokias vietas, kur niekas negalėdavo mūsų rasti. Gorvynas — tai mano senelio vardas, kuriuo jau porą sykių esu pasinaudojęs anksčiau. Aš specialiai parašiau prašymą priimti į darbą Mutate, vildamasis tokiu būdu prisikasti iki tavęs, ir staiga tu iš tikrųjų įpuolei tiesiai man į glėbį. O taip, aš puikiai pažįstu Orfiją Kint. Kai tik surasiu ją bei jos draugužius, priversiu kaip reikiant pasigailėti, kad pabėgo su akiniais. Jie buvo grupinio projekto rezultatas, ir niekas negalėjo jų priglobti ar pasiskelbti jų kūrėju. Dabar padėtis pasikeitė. Kai tik išsiaiškinsiu, kur yra akiniai, jie taps mano asmenine nuosavybe, o kiti prievarta ir visiems laikams bus pašalinti nuo scenos. Patikėk, tai vienintelis būdas išgyventi. Ištisus metus viską dariau kaip gerutis altruistiškas berniukas, ir ką pasiekiau? Užribį, štai ką. Pakeitęs savo požiūrį, tapau, ko gero, turtingiausiu pasaulio žmogumi. Kas man rūpi, kad vamzdžiai verčia tuos žiedus stovėti vietoje ir sukelia visus tuos žemės drebėjimus? Aš esu genijus. Kas man rūpi, jeigu viskas veikia? Pagalvok pati. Daug žmonių darė įtaką šalims, nacijoms, netgi pasauliui, tačiau kas prisilietė prie Visatos?

Gorvynas buvo beprotis ir maišė melus su tiesa kaip koks virėjas. Kartais jis pamiršdavo mane pamaitinti. Tarno jau nebeturėjo, mat šis dezertyravo į savo senąjį padugnių miestą, tad norint, kad namuose viskas funkcionuotų, reikėjo įdėti nemaža triūso. Valdžia taip ribojo energijos sąnaudas, jog Gorvynui nepakako generatorių, kad visa aparatūra galėtų dirbti kiaurą parą. Ypač daug energijos rijo M-griebiklis, todėl ant stogo buvo įrengtas didžiulis saulės baterijų skydas, kuris įkvėpdavo aparatą, kai generatoriai pritrūkdavo tam galios. Gorvynas išreiškė viltį, kad ši informacija nesužadins man minčių sprukti, nes jei mėginsiu mutuoti, mane pasigaus M-griebiklis, esantis naftininkų barakuose Pensilvanijoje.

Po tokių jo kalbų kaskart apsidairydavau kameroje stebėdamasi, kaip, jo manymu, galėčiau ką nors joje nuveikti, jau nekalbant apie pabėgimą. Net jeigu į šiuos požemius prasiskverbdavo kokie nors žiedai, man dar reikėjo pamatyti bent pačią mažiausiąjų kruopelytę.

— Aišku, menka bėda, jei vėl sugrįžtum į naftininkų barakus, — pareiškė jis. — Vis tiek aš ketinau perkelti tave čionai tiktai tada, kai pabaigsiu parengiamuosius darbus. Žinau, kaip tau dabar smalsu. Atsipalaiduok. Laidų karūna galiausiai išklibins tavo atminties bloką, o tuo tarpu pasinaudosiu senamadišku būdu, kaišiodamas tave į dvigubus žalius žiedus, kol surasi mano draugužius. Žinau, kad jie ten, nes pats mačiau juos iškeliaujant, problemėlė tik tokia, jog prieš tai j ie užvožė man per galvą, ir dėl migloto regėjimo negalėjau įžiūrėti tikslios spalvos. Taigi, esu priverstas žvejoti juos su tavo pagalba. Klausi, ar pati dalyvavai ką tik mano nupasakotoje scenoje? Taip, tu viską žinai. Kaip manai, kodėl aš daugiau ar mažiau neišleidau tavęs iš akių, kai pasirodei Mutate? Man tereikia išlaisvinti tavo protą, ir visas verslas bus mano. Juokinga, bet iki pat tų pastarųjų dienų nežinojau, jog iš viso egzistuoji, ir še tau, kokia tapai svarbi.

— Jūs man sakėte, kad negalite mutuoti.

Gorvynas nustebo.

— Netikėk viskuo, ką išgirsti.

Kartais jis pamaitindavo Lamaną ir Tedvarą. Mano bičiulė indėnė buvo laikoma nelaisvėje, nes jis patikrino jos biografijos faktus ir išsiaiškino, jog yra policininko dukra bei aktyvi vyriausybės agentė, be to, Lamana nuo pat pradžių jį įtarė. Akivaizdu, kad jos tėvas bei klinikos darbuotojai melavo man, sakydami žiną, kur jinai.

— Ji jautresnė už tave, — tarė Gorvynas. — Ir neabejotinai protingesnė. O tu tiesiog aptekusi kvailystėmis.

Jam nepatiko kalbėtis apie Tedvarą, tad pasakė tiktai tiek, kad berniukas žinojo, kaip rasti jo namą, paspruko iš ligoninės ir prisistatė čionai.

O kuo ypatingi tie akiniai? Jie atrakindavo paslėptus proto šaltinius. Akinių nešiotojas galėjo matyti kitas duris į pasaulius; su jais nebuvo reikalo mutuoti; vienas žingsnis pro vieną iš šių ligi tol nematomų žiedų leido keliautojui aplankyti kitą planetą, nekeičiant savo fizinės sandaros, o tai, ką jis rasdavo, nedarė jam jokios įtakos. Jis galėjo nukeliauti ir stebėti, galėjo… — et, kokia nauda iš mano žinių, jeigu aš neišgyvensiu, kad pasekčiau šią pasaką? Tačiau nekreipkime į akinius dėmesio. Aš jau viską apie juos žinojau, ir kai mano pasąmonėje slypinti atmintis pasiruoš apie juos prabilti, Gorvynas lauks, pasirengęs viską išklausyti.

— Jie paeiliui dirbo su tavimi, — tarė jis. — Prieš suteikdami tau laisvę, jie sustiprino vienas kito hipnozinę įtaigą. Ak, kokie pasirodė protingi! Aš esu vienintelis asmuo, kurio tau liepė nebijoti. Galvojo, kad tai bus geriausia tavo apsauga, ir, mano manymu, kažkuria prasme taip ir nutiko.

Mano požeminis kalėjimas trenkė dulkėmis ir puvenomis, grindys buvo žemėtos bei neįtikėtinai šaltos. Nežinojau, kada Gorvynas ketina išvesti mane iš čia ir imtis eksperimentų, tačiau beveik troškau, kad tai įvyktų tučtuojau. Jis elgėsi netgi kvailiau, negu prieš tai, lyg jo ryšys su realybe vis labiau silpnėtų. Ką darysiu, jeigu jis visai nukvaiš ir pamirš mane čia uždaręs?

Lamana bei Tedvaras žinojo, kad aš čia, tačiau mus skyrė toks didelis atstumas, jog, net ir girdėdami vieni kitų šūksnius, negalėjome suprasti žodžių. Jų balsai atsklisdavo iki manęs iš skirtingų pusių, tad žinojau, jog jie užrakinti ne kartu, ir tuo džiaugiausi. Lamana taip pat turėjo panašiai jaustis, kadangi vos po kelių dienų Tedvaras pradėjo kliedėti. Gorvynas neduodavo jam jokių vaistų.

Ištisas dvi dienas mes pratupėjome be maisto. Gulėjau, klausydamasi Tedvaro spiegimo bei stebėdamasi, kaip žmogaus balso stygos gali skleisti tokius garsus ir nepersitempti. Kai kurie garsai turėjo pasiekti ir kitus rūmų aukštus, nes galiausiai Gorvynas nusileido žemyn ir jį išsivedė. Šaukiau jiems, kai ėjo pro mano kamerą, tačiau tiktai Tedvaras pažvelgė į mane, bet taip piktai, kad nusisukau.

Mano nuostabai, vėliau tą naktį nusileidęs žemyn, jis buvo visiškai ramus. Bent jau maniau, kad turėjo būti naktis. Tedvaras laikė rankoje žibintuvėlį bei saują raktų, su kuriais knebinėjosi, kol rado tinkamą ir išleido mane.

— Lamana, — tariau, žengdama į prieblandoje skendintį koridorių.

— Pamiršk ją!

— Ne, aš negaliu išeiti bejos.

Jis kelias minutes ginčijosi, o aš atkakliai ir ištvermingai laukiau, kol vėl nugrims į beprotybę, tačiau jis laikėsi. Galiausiai jį perkalbėjau, ir mudu abudu nuskubėjome pas mano bičiulę.

Tedvaras niekaip negalėjo apsispręsti, ar man pribaigti jo tėvą, ar išdaužyti laboratoriją. Jis prisipažino nušvilpęs Gorvyno raminamuosius ir nuleidęs į klozetą.

— Tu niekada nematei jo neveikiamo vaistų? — paklausė jis manęs. — Tada išvis negyvenai.

Vėliau jis pareiškė:

— Kai tėvas užmiega, gali žaisti jo miegamajame nors ir karą — vis tiek nepažadinsi. Mano laimei, jo būsena blogėja, todėl paliko mane užrakintą kambaryje, lyg tikėdamas, jog to visiškai pakanka. Tikra kvailystė.

Po to, kai pažadėjome jam padėti, Tedvaras nuėjo ieškoti sunkių baldų, kuriais galėtų užbarikaduoti Gorvyno miegamojo duris. Jis nusprendė kol kas netepti rankų tėvažudyste. Kol darbavosi, mudvi su Lamana pasitraukėme į šalį ir apmetėme savo planus.

— Kaip tu susidėjai su tais žmonėmis? — paklausė ji pusbalsiu.

— Teko gerokai paplušėti.

— Nešdinkimės.

— Tu gali keliauti, — tariau. — Aš — ne.

— Ką nori tuo pasakyti? — Jos balsas buvo sielvartingas, piktokas.

— Kol kas aš dar nepasirengusi įžengti į civilizuotą pasaulį, tad teks pasilikti. Bet koks bandymas mutuoti baigsis čionai arba naftininkų barakuose, kur laukia Erma niežtinčiomis rankomis.

Buvo ir dar viena galimybė. M-griebiklis naftininkų barakuose išsijungs apie vienuoliktą ryto. Sprendžiant iš to, ką sužinojau iš Gorvyno, aparatas jo laboratorijoje turėtų išsijungti maždaug dvidešimt penkiomis minutėmis vėliau, o tai reiškė, kad apie penkias minutes neveiks nė vienas iš jų. Jei man pasisektų įtaikyti į reikiamą laikotarpį, po aštuonių valandų galėčiau mutuoti.

Kai baigiau visa tai aiškinti Lamanai, ji linktelėjo galva į Tedvaro pusę ir tarė:

— Negi nori trintis čia aštuonias valandas?

Ji buvo teisi. Kol kas Tedvaras funkcionavo, nes pasivaišino Gorvyno tabletėmis, tačiau dabar jų nebeliko. Nė vienas iš jų nebeturėjo jokių vaistų.

Jei būčiau galėjusi patekti į laboratoriją, būčiau sugadinusi Gorvyno M-griebiklį, tačiau Tedvaras apsigalvojo ir nedavė man rakto.

— Kodėl turėtum laužyti ką nors, kas priklauso mano tėvui? — sušuko jis. — Aš jo paveldėtojas, tad visas turtas priklauso man. Verčiau užčiaupk marmūzę ir nesiartink prie manęs, nes vėl uždarysiu tave kameroje. Niekaip negaliu suvokti, kodėl tave iš viso išleidau.

Tikėdama, kad galiausiai jis pamėgins įgyvendinti savo grasinimą, palaukiau, kol nukreipė dėmesį kitur, o tada mostelėjau Lamanai. Kartu išsmukome iš patalpos, susiradome užpakalines duris ir išsprūdome į naktį.