Erdvevaiksta

12

Banditas niekaip nenorėjo žengti į žiedą, nors iš blaškymosi supratau, kad jį mato. Man nerūpėjo, ar M jis pavirs į sparnuotą būtybę, ar į vinguriuojančią pabaisą. Vis tiek turėjau pamėginti nuvesti jį pas Tedvarą. Tačiau Banditas visada buvo užsispyręs padaras ir numesdavo mane kiekvieną kartą, kai šuoliais pasileisdavome link didžiulio rudo apskritimo.

— Šis objektas taip nesveikai atrodo, kad aš priėjo net nesiartinčiau, — pareiškė Olgerė apie žiedą.

Ji niekada gyvenime nekeliavo ir net neketino to daryti, nes matmenų tarpduris nesutiko jos įsileisti.

— Tarsi plytų siena, — paaiškino ji man. — Iš pradžių atrodo, kad jie pasirengę mane priimti, bet po to ten staiga išdygsta siena. Manau, kad tam turi įtakos mano nesveika galva. Tiesiog žiedai nežino, kaip su manimi elgtis.

— Tarytum jie tiek daug išmanytų, — pasakiau.

— Na, bent jau žmogų jie tikrai gerai pažįsta, kadangi nuolat su juo susiduria. Aš nujaučiu, kodėl jie taip su manimi elgiasi. Dar visai mažytę mane buvo numetę ant žemės, ir dėl to mirė dalis mano smegenų. Būtent toji dalis būtina žiedams, kad galėtų atlikti savo darbą, tad jie manęs neįsileidžia.

— Aš privalau įvesti šį arklį.

— Tu nesi tobula. Kada pagaliau pažinsi savo ribotumą?

— Tu nematei ore įstrigusio Tedvaro, taip kaip aš jį mačiau.

— Net jei ir būčiau mačiusi, niekas nuo to nepasikeistų, nes aš niekuo negaliu jam padėti. Tu kaip gydytoja, bandanti įkvėpti gyvybę lavonui. Kiek laiko jis ten prabuvo? Keturias dienas? Ko gero, jis jau nusibadavo ar mirė iš troškulio.

— Padėk man, — paprašiau.

— Uždėk arkliui ant akių tamsius akinius, kad negalėtų skirti spalvų, ir nutrauk juos prieš pat šokdama į žiedą. Beje, jeigu kartais negrįžtum, ką man daryti su tavo nuosavybe?

— Rašomajame stale yra mano testamentas. Viską palieku tau.

Visą dieną sugaišau pirkdama reikmenis, pritaikydama tamsius akinius ir pratindama Banditą su jais bėgioti. Jam nepatiko kiekviena šio sumanymo akimirka, man — taip pat. Mes davėmės po laukus, jodinėdami pirmyn atgal, jis vis dažniau mane numesdavo, aš kiekvieną sykį vis lėčiau pakildavau, tačiau galiausiai atsidūrėme, kur norėjau, ir pasileidome paskui ketvirčiu mylios toliau esantį sumaigytą rudą žiedą. Tuo metu, kai beveik aklas arklys ir beveik mirtinai persigandusi mergaitė grėsmingai priėjo priartėjo, šis, pasisukęs šiek tiek šonu, riedėjo tarsi nuleista padanga, beveik nepasistūmėdamas į priekį.

Tai, kad ir aš pati prastai mačiau tą žiedą, neturėjo visiškai jokios reikšmės. Tiesą sakant, manau, kad netgi esant idealioms aplinkybėms mūsų misija nebūtų labiau nusisekusi.

Paskutiniu momentu nukreipusi Banditą lygiagrečiu su žiedu kursu, nežymiu kampu priartėjau priėjo, o kai arklys beveik pradėjo siusti bei lenkti galvą, ketindamas mane numesti, kulnais paraginau jį liuoktelėti į šoną. Tą pačią akimirką trūktelėjau už virvelės ir nuplėšiau akinius. Išvydęs prieš akis rudą spalvą, jis užvertė galvą į viršų ir jau ketino su visa raitele drėbtis ant pilvo, tačiau nebespėjo, nes mes mikliai įskriejome į M.

Nežinau, kodėl pasirūpinau uždėti jam stiprius žąslus, tačiau tikriausiai pagalvojau, kad būtų ne pro šalį atsižvelgti į kiekvieną galimybę. Juk visada išliko tikimybė, kad jie nemutuos. Visgi dažniausiai mano spėjimai būdavo neteisingi, ir šis kartas netapo išimtimi. Šitai aš lengvai pripažinau, kai žąslai ir apynasris nukrito į bedugnę, žiojinčią tarp dviejų rudąjį matmenį sudarančių uolų skeveldrų.

Įžengusi iš sau įprasto į svetimą kraštą, nerimavau ne dėl Tedvaro. Jei jis vis dar gyvas, vadinasi, viskas puiku, tačiau kaip reikalai su mano arkliu? Per tas kelias akimirkas suvokiau, kaip nutrūktgalviška priimti Gorvyno murmesius už gryną pinigą. Ar dar kas nors be šio ekscentriko minėjo, kad M paversdavo arklius skrajojančiais ristūnais?

Tačiau man pasisekė, nes įvyko neįtikėtinas dalykas. Bandito dydis beveik nepakito, ir tai privertė mane stebėtis, kiek tarpduris turėjo įdėti papildomų pastangų, kad padėtų jam išlikti. Manęs jis visiškai nepakeitė, Tedvaras irgi liko tokios pat formos, padėties bei fizinės būsenos. Tačiau tada aš negalvojau apie vaikino proto būklę, o ir pagalvojusi nebūčiau palaikiusi to reikšmingu dalyku. Visas mano dėmesys buvo sutelktas į arklį.

Jis visada buvo dailus tamsus bėris, turintis apvalų pasturgalį, ilgą kūną bei stiprias tiesias kojas, ir visos tos dalys liko tokios pat, tiktai mano keliai atsidūrė kiek tolėliau nuo jo priekio, nes iš jo kūbrio išdygo du plunksnuoti sparnai. Su šiais stipriais bei prašmatniais priedėliais jis galėjo švilpti per erdvę tarsi oro akrobatas. Arklio galva kiek pakito, pasidarė ilgesnė bei siauresnė, o akys sumažėjo. Visa kuo kitu jis tebeliko tas pats Banditas, akivaizdžiai besižavintis savo naująja būsena ir naujomis aplinkybėmis. Pagalvojau, kas nutiktų, jeigu jis dabar mane numestų.

Kilome vis aukščiau ir aukščiau, o aš laikiausi už arklio karčių ir savo kojomis jaučiau jo sparnų galią. Tuo pat metu svarsčiau, ar jis suvokė, kas nutiko, ir tikėjausi, kad galiausiai paklus mano komandoms.

Kurį laiką Banditas darė ką norėjo ir tiesiog skraidė po erdvę, kurios buvo į valias šiame mirštančiame pasaulyje, tuo tarpu aš tuščiai stengiausi nukreipti jį atgal pas Tedvarą.

Atmosfera praretėjo, šviesa prigeso, atrodė, kad mus supanti erdvė virpa, tačiau mes strakaliojome ir sukinėjomės, o amžinybė laukė, kol mano gyvuliškasis draugužis pradės protingai mąstyti. Manau, jam tai pavyko prieš pačią pabaigą, kai planeta mus įspėjo, jog ruošiasi išsikvėpti. Kad ir koks energijos šaltinis leido mums egzistuoti, jis turėjo būti susijęs su geltonu žiedu, kurio dublikatas Žemėje išsekęs traukėsi į krūvą.

Mus supanti tikrovė pritemo, ir aš ėmiau šaukti bei stipriau raginti kojomis. Nenuleidau akių nuo geltonojo žiedo ir pirmiau pajutau, nei pastebėjau, kad jo forma drastiškai keičiasi. Jis vyto kaip virkščia saulėkaitoje ir pradėjo trauktis perspėdamas, jog tas pats darėsi ir su matmeniu. Netrukus turėjo įvykti išorinis ar vidinis sprogimas, tad laiko nebeliko.

Tedvarą palaikanti energija išseko, ir jis staiga pradėjo kristi, akmeniu lėkdamas žemyn tarp stačių šlaitų. Tik tada Banditas pagaliau atkreipė dėmesį į mano raginimus ir pasileido vaikinui iš paskos. Lengvo sparnų plasnojimo pakako, kad nuneštų mus po besivartančiu kūnu, ir mes nusileidome būtent tiek, kad Tedvaras tvirtai įpultų į mano glėbį. Darėsi vis karščiau, kadangi kalnų pagrindas ėmė skilinėti, leisdamasis į begalinę kelionę per išorinės erdvės bekraštybę. Bandito sparnai suplasnojo, nukaro, vėl suplasnojo, ir jis paniškai suprunkštė. Arklys kilo vis aukštyn ir aukštyn, pergalėdamas didelį slėgį, tuo tarpu aplink mus nepaliaujamai virto, kilnojosi ir sproginėjo subyrėjusi uola. Banditas skynėsi sau kelią siauru koridoriumi, sparnais ir kanopomis kovodamas su nematomu inercijos varžovu.

Staiga pritrūko oro. Palinkusi virš suglebusio Tedvaro kūno, prigludau prie savo arklio kaklo ir paprašiau jo padaryti neįmanoma. Šiurpiai aiktelėjęs, šis staigiai suplakė sparnais, pakėlė mus pro krintančias nuolaužas ir nunešė prie greitai užsivėrinėjančios geltonos žaizdos.

Nežinau, kaip mes prasibrovėme pro tą varganą skylutę. Ji atrodė pernelyg žema ir beveik nepakankamai plati, o keturi jos kampai mėgino sukristi vienas ant kito, kol liko tik netaisyklinga įpjova, vedanti į saugią vietą. Mes išsigelbėjome pasikliaudami viltimi ir nevilties ištverme. Kaip puolantis į bangą nardytojas, Banditas paskutinįsyk pasistūmė sparnais ir sustingo, ištempęs prieš save priekines kojas, nuleidęs galvą bei kiek galima tiesiau laikydamas kūną bei užpakalines kojas. Tuo tarpu aš palenkiau galvą, o dešine koja prispaudžiau Tedvaro kojas, kad šios kuo labiau priglustų prie Bandito šono.

Jau sprūstant pro tą besusitraukiančią skylę, mus palietė išorinės erdvės šaltis. Buvo belikęs paskutinis metras, kai jis pabandė mus pasiekti bei užvaldyti. Nukritome ant mano fermos lauko, du aplamdyti žmonės ir arklys, netveriantis įniršiu dėl dalies prarasto grožio bei galios. Banditas nutrenkė savo dvigubą naštą ir nušuoliavo šalin.

Atsisėdau ir atverčiau Tedvarą tikėdamasi, kad bus savo normalios atstumiančios būsenos, gal kiek pablogėjusios dėl nuovargio bei galimai prastos nuotaikos, tačiau, vos spėjus prisiliesti, jis stryktelėjo ir atsistojo kovine poza. Buvo visiškai pamišęs. Burna suglebusi, oda žemių pilkumo, o šiaipjau žaižaruojančios akys atrodė bukos ir nepermaldaujamos. Kiek pritūpęs ant kulnų ir keletą sekundžių rūsčiai dėbsojęs, jis suklykė ir užgriuvo mane. Kadangi buvo gerokai sunkesnis, niekaip nepajėgiau iš po jo išsirangyti, o ypač kai jis savo pamišėliškomis rankomis sugniaužė mano kaklą.

Negalėjau tuo patikėti, nes nenorėjau tuo tikėti. Aplink nebuvo jokios pagalbos. Ištisų mylių spinduliu tebuvo tiktai Olgerė, tačiau, neįstengdama nė cyptelėti, aš niekaip negalėjau jos prisišaukti. Virš manęs skleidėsi vakaro dangus, o mano galvoje kaupėsi dar didesnė tamsa. Tai priminė narkozę ar trinktelėjimą per makaulę smėlio prikimšta kojine. Prieš akimirką buvau gyva, sveika ir visai patenkinta savimi, o dabar mano siela ruošėsi prarastos atminties pavyzdžiu iškeliauti į užgesimo nežinią.

Mane išgelbėjo raudonodė, vardu Lamana, užmetusi Tedvarui ant kaklo daržo laistymo žarną ir nutraukusi jį į šalį. Vėliau ji sakė, kad bernužėliui beveik dribo putos iš burnos, ypač po to, kai įmurdė jį į pievelėje stovintį vandens kubilą. Moteris užrašė bloknote savo vardą, ir kai aš jį išgvergždžiau, papurtė galvą bei pareiškė, jog kirčiuoti reikia pirmąjį skiemenį, o pirmoji “a” tariama ištęstai.

Kol kamavausi lovoje ir atsisakinėjau Olgerės maisto, Lamana suteikė man keletą paslaugų: stebėjo, kaip įstatymo sargai aprengia baltu švarku bei išsiveža Tedvarą, pamėgino susisiekti su Gorvynu ir perėmė rūpinimąsi manimi, lyg būtų asmeniškai to paprašyta.

— Jis dingo, — pareiškė ji, turėdama galvoje Gorvyną. — Vieni sako, kad jį pagrobė, kiti, kad pabėgo savo valia, tačiau šiuo metu mokyklai vadovaujanti moteris visus informuoja, jog jis išvyko pailgintų atostogų.

Taipogi Lamana nuvyko į Stilvelą Meino valstijoje patikrinti, ar iš atostogų Kalifornijoje sugrįžo Orfijos vaikystės pažįstamo Karstono pusseserė. Dar ne.

Kodėl Solvas įkišo ją į mano gyvenimą? Įtariau, kad jis arba nepasitikėjo manimi, arba tiksliai nežinojo, kurioje vietoje mane įklijuoti į paveikslą, nors vargu ar iš viso buvo kaip reikiant su juo susipažinęs. Negalėjau niekinti jo už neišprusimą, kadangi tai viena iš mano pačios ydų. Patiko man ar ne, tačiau Lamana rengėsi dirbti savo darbą — trintis apie mane ir stebėti, kuo užsiimu. Ji buvo tikra storaodė, ir kai pasiūliau jai pranykti, tik pašaipiai šyptelėjo bei apsimetė panirusi į kažkokią užduotį ar sumanymą. Kas gi buvo tas Solvas? Tiktai policininkas?

— Jis žinojo apie vamzdį man dar neįžengus į kabinetą, — pasakiau, kai galėjau. — Ir nepainiok reikalo klausdama, iš kur žinau, kad jis žinojo. Būtent todėl ir pasiuntė tave iš paskos. Ko gero, esu vienintelis jo turimas geras siūlas, vedantis prie viso kamuolio. Juk jis sėdi toje policijos nuovadoje tik kaip dekoracija, o iš tikrųjų irgi yra vyriausybės žmogus, ar ne?

— Irgi? — paklausė ji.

— Žinau keletą kitų. Ar bent jau žinojau.