Erdvevaiksta

5

Nors senasis atsiskyrėlis tebelindėjo Gotlande, jo paieškos gerokai užsitęsė. Tris dienas sekiau jo pėdsakais, kol galų gale užspeičiau urve. Ko gero, jis tikėjosi sloko ar nedraugiškai nusiteikusio goto, nes, man pasirodžius, vos neapalpo iš išgąsčio. Buvo toks sukrėstas, kad negalėjo pratarti nė žodžio, tik gulėjo žiopčiodamas ir letenos mostais ginė mane šalin. Mėginau į jį prabilti, tačiau nesėkmingai. Ko gero, jam prireikė daug laiko, kol išmoko tai daryti.

— Neturėjai teisės! — tarė jis kiek vėliau pasipiktinęs, bet daugiausiai išsigandęs. Tuo metu buvome M-1.

— Liaukitės taip dairytis. Čia nieko nėra. Gal manote, kad aš bejausmė? Esame kukurūzų lauke Peorijoje. Kam galėtų šauti į galvą ko nors ieškoti tokioje vietoje?

— Didžiausia tavo problema yra neišmanymas! — atšovė jis. — Ir gana į mane vėpsoti.

— Negaliu susilaikyti. Atrodote kaip diplomatas ar aristokratas, arba abu viename asmenyje. Tuo tarpu M-2 jūsų aura buvo tiesiog menkavertė.

— O taviškė — kaip kilmingos damos, tad abudu klydome. — Jis be perstojo žvalgėsi aplink, daugiausia į dangų. — Turiu tučtuojau grįžti. Kaip tu drįsti paimti mane už pakarpos ir ištempti iš mano paties namų? Jeigu norėčiau gyventi čia, Žemėje, tai visų pirma mes nebūtume susitikę. Beje, kokiu būdu iš didžiulės kaip raganosis virsti mažu vaikigaliu? — Jis buvo liesas ir praplikęs, vilkėjo elegantišką juostuotą kostiumą su pakietinta balta apykakle ir avėjo žvilgančius batus. Buvo nesuprantama, kodėl jo aura taip drastiškai skyrėsi nuo tikrosios asmenybės. — Negaliu pasilikti, — tarė. Didelės jo akys žvelgė graudingai ir priminė Vyčio akis. Ištiesęs dešinę ranką, atsmaukė rankovę ir parodė siaurą randą. — Čia implantuotas siųstuvas. Jie prisistatys per penkias minutes, ir tada man galas.

— Stokai prisistatys neką lėčiau.

Jis nusipurtė.

— Geriau jau surizikuosiu su jais. Leisk man grįžti. Mielai likčiau čia keleriems metams ir tave patyrinėčiau, tačiau kai kalbama apie mano gyvybę, tu pasitrauki į antrą vietą.

— Kas jus medžioja?

— Patikėk manim, pavardės tau ničnieko nepasakys.

— O kaip Ektris?

— Niekad negirdėjau apie jį, ją ar tai.

Jis bent jau neprivalėjo grįžti ten, kur jį atkakliai medžiojo slokai. Kol kviečiausi pas save pažįstamo atspalvio riebų mėlyną

žiedą, senis paaiškino, jog jam niekada nepakakdavo penkių minučių, kad spėtų pasitraukti į Žemę, o po to susirastų tinkamesnę vietą Gotlande. Kaip ir kitiems mutuoliams, jam teko kliautis žiedų kanalais ar retu atsitiktinumu, kai netoliese pasipainiodavo naudingas apskritimas.

Žiedas stabtelėjo šalia mūsų ir pakibo ore.

— Niekad neteko girdėti apie tokią kaip tu. Kiek laiko gali jį taip išlaikyti?

Nepaisant nerimastavimo, jo balsas skambėjo šaltai.

— Bent jau pakankamai ilgai, kad išsiaiškinčiau, ar nemeluojat apie siųstuvą.

Dar nespėjus man nutilti, iš debesų išniro du greiti laivai ir pasuko link mūsų. Tai buvo mažos policijos mašinos, aptakios formos bei oficialios išvaizdos.

— Aš ne bėglys ir ne kas nors, apie ką galvoji, — tarė mano pašnekovas. — Beje, gali vadinti mane Krofu.

— O aš Darilė.

— Sveika! — Sulig šiais žodžiais jis spruko į žiedą, o aš jam iš paskos.

Po savaitės raita ant Bandito pasprukau iš rančos, apglėbusi dėžę su Laisvūne bei jos kačiukais, o Gūgsė šuoliavo mums iš paskos. Spėjome nudulkėti apie dvidešimt kilometrų už miestelio, o tada treileriu atlėkė Deronas ir grąžino mus atgal. Neturėjau ką pasakyti ir neatsakinėjau į klausimus.

— Aš tikrai nieko nepadariau, kas galėtų ją supykdyti, — tarė Kiskas. Buvo naktis, aš gulėjau lovoje, spoksojau į tamsias lubas ir klausiausi jų pokalbio.

— Turėjai, — pareiškė Vytis. — Mudu su Deronu niekaip nepajėgtume taip jos įsiutinti. Tu iškylavai Ispanijoje, ar ne?

— Na ir kas?

Vyčio balse girdėjosi nuovargio gaidelės.

— Tu man moki, kad ją prižiūrėčiau, nors tai yra visiškai neįmanoma. Visgi man atrodo, kad jau šiek tiek ją pažįstu, todėl ir klausiu, ką veikei iškylaudamas?

— Drybsojau įsaulyje, plaukiojau banglentėmis, užmezgiau keletą verslo kontaktų. Tai tiek.

— Tu įsitikinęs? Jokių kitokių kontaktų?

— Ką tai turėtų reikšti?

— Aš mėginu atsargiai išsiaiškinti apie tokį dalyką, kaip moteriškės.

— Nebuvo jokių. Tiesa, sutikau vieną moterį, kurią kadaise pažinojau. Mes kartu papietavome, o po to nuvežiau ją į oro uostą.

— Ir pabučiavai atsisveikindamas.

— Ką tai reiškia? — paklausė Kiskas. — Kur link suki?

— Ko gero, vaikelis tave sekė, — pareiškė Deronas. — Išsiaiškino, į kurią Ispanijos vietą vyksti, ir pasekė.

— Kokiu būdu?

— Šiandien tu užsimaukšlinęs nenuovokos kepuraitę. Mes gi kalbame apie žiedais šokinėjančią blusą, o ne eilinę mergiščią. Ji matė tavo aistringą pažintį, ir daugiau mums nebedirbs. Netgi nepapasakos apie paskutiniąją kelionę.

Vytis su Kisku išėjo iš namelio, o Deronas užsuko į mano kambarį. Uždegęs šviesą, klestelėjo į kėdę.

— Vytis prašė perduoti, kad džiaugiasi tavo sprendimu daugiau nebeiti į M. Dar užsiminė, kad jei būtų žinojęs, jog tave vejuosi, būtų man sutrukdęs. Anot jo, kitąkart daryk tai naktį, kai mes sumigę.

— Manęs šis pokalbis nedomina, — atsakiau jam. — Tiesiog, netikiu šiais tavo paistalais.

— Taip, žinau. Kaip atrodo šachta?

Pavargusi priešintis, pareiškiau:

— Gili bei triukšminga.

— Kiek mažųjų mechanizmų?

— Dvylika.

— Vadinasi, prisidėjo dar du. Tai energijos blokai. Jie varo variklį.

— Ir ką?

— Nieko, tik kelia triukšmą.

— Kam jis skirtas?

— Mes nežinome. Todėl mums tavęs ir reikia. Esu dėkingas, kad man pasakei. Žinai, gal tu tiesiog išsinešdink iš čia viena pati, o Vytis atsiųs gyvuliukus vėliau?

— Jūs susirastumėte kitą vaikigalį, — atsakiau.

— O koks tau skirtumas? Be to, aš labai tuo abejoju, nes rinka tuštutėlė. — Jis pažvelgė į mane rudomis, ramiomis, nedraugiškomis ir apgaulingomis migdolo formos akimis. — Gali apkvailinti juos, bet ne mane. Esi čia savo pasitenkinimui, o ne dėl tų gyvūnų, kuriuos galėjai nukniaukti bent tuziną kartų. Taip pat ir ne dėl pinigų ar infantilaus susižavėjimo vyru, tinkančiu tau į tėvus, bei kitų panašių dalykų. Visa tai sukasi tavo galvoje, bet tik tiek. M tavęs negąsdina. Niekas tavęs negąsdina. Kodėl?

Niujorko bibliotekoje radau ištisus tomus apie transmutaciją, bet labai mažai apie tai, ką norėjau sužinoti. Kas tie mutuoliai? Kodėl jie turi papildomą chromosomą? Kas yra tie kiti matmenys? Šioje didžiausioje pasaulio bibliotekoje galėjai rasti apsčiai atsakymų, bet nė vienas neatrodė tikslus ar į temą. Gotai negali kalbėti? Pažinojau vieną galintį. Mutuolis priklausomas nuo atsitiktinio žiedų judėjimo? Pažinojau vieną nepriklausomą. Mutuoliai tiesiog apmainydavo vieno kūno masę į kito? Iš tikrųjų?

Transmutacijos ekspertų sąrašas buvo trumpas. Greta biografijų matėsi ir nuotraukos, o aš nustebau bei pralinksmėjau, išvydusi jauną Krofą, spoksantį į mane iš žvilgančio puslapio. Greta jo grynakraujų bruožų perskaičiau Dža Parlo pavardę. Nepažinojau ir neatpažinau jokio kito veido, nors vienas, vardu Badas Džiupiteris, atrodė šiek tiek matytas. Vešliabarzdis, su kupeta žilų plaukų, maždaug šešiasdešimties, jis man kažką priminė.

— Jūs man melavote, — kiek vėliau pareiškiau Krofui Gotlande. Kalbėjau ne savo balso stygomis, o braižydama ženklus purve greta ugnikalnio.

Jis tai paneigė. Jautėsi dėkingas, kad atvedžiau į šią saugią vietą, kur nėra slokų, ir tikrai nemelavo. Parlas buvo profesinė pavardė, naudojama universitete, tuo tarpu tikroji yra niekieno reikalas.

Mano nepasitenkinimui, jam greitai paskaudo gerklę ir jis nebegalėjo kalbėti. Tuo tarpu aš toliau dilinau savo dešinės priekinės letenos nagą. Kai mūsų pokalbis pasiekė priverstinę stotelę, pamojavau atsisveikindama, palikau matmenį ir sugrįžau į rančą.

— Tu išsilavinęs vyrukas, — tariau Deronui, visiškai nepataikaudama. — Ar kada nors girdėjai apie radijo implantus?

Kaip visada apdairiai, jis tarė:

— Kokius?

— Tokius, kuriais įstatymo sergėtojai gali sekti bėglius bei kitus karalystės priešus. Tik nepradėk aiškinti, kad tai neteisėta, nes tiek aš ir pati žinau. Taip pat žinau, kad tai nuolat daroma.

— Jeigu tiek daug žinai, tai kam dar kvaršini man makaulę?

— Tu girdėjai apie tas dvi išgrąžas šachtoje? — paklausiau. Jis tučtuojau įsitempė, ir mano smalsumas liko patenkintas. — Jei padarysi man paslaugą, aš prabėgsiu kairiąja.

Jam parūpo, ką turėjau galvoje sakydama, jog prabėgsiu išgrąža, tad paaiškinau, kad išsiaiškinčiau, kur ji veda. Tada Deronas pasakė, jog po tokios beprotiškos avantiūros aš tikriausiai nelabai įvertinčiau jo padarytą paslaugą.

— Būtent todėl tu turi pirmas įvykdyti savąją dalį, — pareiškiau.

Po kelių dienų vėl apstulbinau Krofą, šuoliais atidundėjusi žemo ugnikalnio šlaitu, nasrais čiupusįjį už pakarpos ir nėrusi per patogiai pastatytą geltoną žiedą. Vytis su Deronu jau laukė mūsų kambaryje. Vytis nutraukė išvaizdųjį Krofo švarką, užraitojo marškinių rankovę, susirado randą, apie kurį pasakojau, ir patepė jį antiseptiku bei anestetiku. Deronas, jau paruošęs grėsmingą peiliuką, perrėžė Krofo mėsą ir mitriai išlupo mažytį siųstuvėlį, kurį Vytis tučtuojau suspaudė plokščiareplėmis. Operaciją vainikavo kelios greitos siūlės bei užtėkštas tvarstis, o apsvaigęs Krofas tik sumišęs spoksojo į savo ranką.

Iškart po to Vytis su Deronu nėrė iš kambario ir nudundėjo žemyn. Mačiau pro atvirą viešbučio langą, kaip jų mašina nurūko tolyn.

— Ateikite čia, — tariau Krofui. Maždaug dešimčia pėdų žemiau laukė mėlynas žiedas.

— Jie tikrai spėjo nustatyti, kur mes esame, — pasakė atsiskyrėlis. — Turėjo tam pakankamai laiko, tad vis dar gali mane surasti. — Jis pažvelgė į žiedą, po to — į mane. — Tu juokauji, ar ne? — tarė pablyškęs. — Aš visada buvau siaubingai netaiklus. Žinau, kad galėjai pritraukti jį arčiau, tačiau tavyje slypi kažkas bjauraus.

Iš dangaus išpuolė policijos mašina, pasuko už pastato ir akimirkai dingo už stogo kraigo, bet to pakako, kad Krofas baubdamas drėbtųsi kiaurai per mėlyną žiedą. Galva žemyn nėriau jam iš paskos. M-2 turėjo tą gerą savybę, kad kritimas iš dvidešimties ar trisdešimties pėdų aukščio gotui niekuo negrėsė. Mūsų kūnai buvo pakankamai tamprūs, kad sugertų didesniąją smūgio dalį.

Likusi tos dienos atkarpa gerokai nuvargino. Vos atsidūrėme Gotlande, Krofas daug nedelsdamas spruko nuo manęs. Jis nusižiūrėjo įtrūkį kalne ir šmurkštelėjo į jį. Buvau pernelyg didelė, kad pajėgčiau įsisprausti atsiskyrėliui iš paskos. Kurį laiką sėdėjau, įbedusi snukį į plyšį, urgzdama ir seilėdamasi, klausinėdama, ką jis sugalvojo, bei primindama apie dėkingumo privalumus, tačiau galiausiai suvokiau, jog jis neišlįs. Ko gero, Krofas jau buvo išsprukęs pro kitą uolos angą ir atsidūręs anapus kalno.

Kai grįžau į rančą, Vytis su Deronu užerzino mane savo klausimais. Jie sutiko padėti ištraukti siųstuvą iš Krofo rankos, tačiau dabar norėjo žinoti, kam to reikėjo.

— Žinau tiktai tiek, kad jis bijojo policijos, — pasakiau. Visa tiesa buvo ne jų reikalas, nors aš ir pati jos nežinojau. Visų detalių išpasakojimas nebuvo mūsų sandėrio dalis.

— Iš kur jis?

— Nežinau.

— Jo pavardė?

— Nežinau.

— Kokios priežastys gali ką nors priversti apsigyventi M-2? Kam jis reikalingas policijai?

Negalėjau patenkinti jų smalsumo atsakymu į pirmąjį klausimą, nes jie nebuvo mutuoliai, o kalbant apie antrąjį, leidau suprasti, kad jie žinojo apie tai ne mažiau už mane, tai yra beveik nieko.

— Dėl tos išgrąžos… — prabilo Kiskas, tačiau aš nenorėjau klausytis ir nuėjau šalin. Jis nusekė paskui mane. — Aš abejoju, ar tu gali bent jau į ją patekti. Ten per daug…

Aš irgi to nepasakiau, tačiau nuolat apie tai galvojau. Jie nė sykio neužsiminė apie slokus. Man buvo įdomu, ar jie bent nuraukė, kaip atrodo priešas. Gal ir nelabai meniškai, tačiau pabandžiau nupiešti didoką egzempliorių ant miegamojo sienos, ir atvaizdas pasirodė pakankamai tikroviškas, kad Vytis imtų ant manęs baubti.

— Kodėl tu nuolat turi užsiiminėti nenormaliais dalykais? Tik pažvelk į šį košmarą!

— Ko gi tu taip spirgi? Geriau įsigilinus, jie ne tokie jau ir blogi. Sveria vidutiniškai šimtą penkiasdešimt kilų, turi apie aštuonis tuzinus dantų, o apimti nerimo keliauja šimto kilometrų per valandą greičiu. Beje, tokia būsena jiems būdinga devyniasdešimt aštuonis procentus laiko.

Kai jie galiausiai paliko mane ramybėje, išsėlinau per žiedą ir aplankiau Mutatą, kur išnaršiau gyvenamąsias Padarenkos bei Mikalos patalpas. Mažas jų bungalas kėksojo medžių giraitėje šiauriniame mokyklos teritorijos pakraštyje.

Mėginimas pavaizduoti objektų sankaupą, kuri transmutuotų į dėklą ir užtaisytą anestezuojantį ginklą, tolygus mėginimui išvardinti daiktus, kuriuos stiprus vėjas įnešė į laiptinę. Tai buvo maži nuolaužų gabaliukai, suverti į blizgantį vėrinį, įskaitant plytgalius ir kvarco atskalas, apdžiūvusius klijus, skiautelę popieriaus, į vašką įterptą vandens lašelį, aspirino tabletę bei keletą man nepažįstamų daiktų. Arba Gorvynas buvo genijus, arba pakankamai išprotėjęs, kad turėtų kantrybės bei atkaklumo visa tai išmąstyti. Norint, kad procesas sėkmingai vyktų, šis šlamštas turėjo rikiuotis ant vėrinio tam tikra tvarka.

Labai atsargiai išėmiau užtaisytą vėrinį iš dėžutės po Padarenkos lova ir apsivyniojau apie juosmenį, palikdama pakankamai palaido galo, kad galėčiau jo nusitverti. Nepaisant to, kai po kelių minučių nusileidau M-2, ginklas bei dėklas taip suveržė man krūtinę, kad net sugargaliavau.

Kiskas klydo sakydamas, kad nepateksiu į šachtos išgrąžą. Paaiškėjo, jog tai tik mano judrumo bei gudrumo klausimas plius savotiškas asmeninis nutrūktgalviškumas. Gaudynės M-2 keldavo neprilygstamąjaudulį, o gotų kūno sandara buvo skirta būtent tokioms pramogoms.

Galėjau susirasti atitinkamą žiedą ir materializuotis ant išgrąžos viršaus, tačiau nutariau tai padaryti labiausiai varginančiu arba įdomiausiu būdu. Nusėlinau tuneliu gilyn, pribaiginėdama lubų nišose besislapstančius slokus lygiai taip pat, kaip ir anuokart, tačiau su viena išimtimi. Šįsyk joks priešas nebeatseks man iš paskos, nes, pasinaudodama variklio keliamu triukšmu, suritau į vieną vietą keletą koridoriuje besivoliojusių luitų ir sukroviau juos į krūvą, taip užtverdama praeigą. Baigus šį darbą perštėjo tiek nosį, tiek ir letenas.

Siekdama ištuštinti šachtą, atsistojau tunelio įeigoje ir tol purkščiojau bei urzgiau, kol įkvėpiau visus buvusiuosius apačioje ropštis viršun gaudyti manęs.

Vienas iš pustuzinio ar daugiau dalykų, kuriuos reikėjo išmėginti prieš įžengiant į variklinę, tai patikrinti savo taiklumą šaudant migdančiuoju šautuvu. Taigi pykštelėjau slokui į uodegą, bet tai jo netgi nesutrikdė. Liuoktelėjo ant manęs su tokiu įkarščiu, kad prašvilpė virš galvos ir buvo nuspirtas į šachtą.

Man reikėjo išsiaiškinti, kas dedasi variklinėje, ar ten yra kokios nors durys bei pranašesnės priešo pajėgos. Atviras buvo tik kairiosios išgrąžos arkinis įėjimas. Įsmukusi pro jau beužsiveriančias duris, patekau į didelę, šviesią įgaubą. Gotas, mėginęs nosimi pasiekti mygtuką skirstomojoje lentoje, gavo migdančią strėlytę ausin, kitam teko į nugaros gaurus, o trečias susmuko pavaišintas į krūtinę. Durys sustingo.

Turėjau tik sekundę ar dvi, kad spėčiau apsidairyti prieš nerdama pro pusiau pravirą įeigą. Per tas kelias akimirkas išvydau gana daug brangios ultramodernios įrangos, kurią sudarė kompiuteriai, termometrai, slėgio matuokliai, energijos skalės ir panašūs dalykai. Ant sienos kabojo nedidelis arsenalas, susidedantis iš šaunamųjų ginklų, peilių bei kuokų. Regis, kiekvienas ginklas turėjo po magnetinį pritraukiklį, nes metaliniais šarvais apsikaustęs gotas bakstelėjo letena mygtuką, ir vienas ginklas nuskriejo skersai patalpos bei prigludo prie jo peties. Pasukęs galvą, jis liežuviu spustelėjo gaiduką, ir aplink mane pradėjo rikošetu lakstyti šratai. Kol atsidūriau kitapus slenksčio, vienas spėjo perskrosti mano uodegos kailį. Šuoliais leidausi iš pažiūros begaline išgrąža.

Vaizdas priminė blausiai pilko cilindrinio veidrodžio vidų, mirgančios švieselės metė tuzinus mano šešėlių, o griausmingi aidai grasinosi mane parblokšti. Man iš paskos lėkė slokai, o dar toliau — gotai. Tarpas tarp abiejų grupių sumažėjo, tad šiek tiek sulėtinau ir patikrinau, kaip sureaguos slokas, pritėkštas prie metalinės sienos. Pirmasis pasipainiojęs egzempliorius beveik išsyk liovėsi kelti man rūpestį. Jis atšoko nuo lubų ir, suglebęs it maišas, susmuko po savo bendrų kojomis.

Bėgti išgrąža buvo visai nesunku. Žvilgančiame paviršiuje nesimatė jokio įtrūkio, o mano svorio pakako, kad sukibimas būtų geras. Atrodė, jog maždaug septynių metrų skersmens cilindras tęsiasi mylių mylias. Žinojau, kad tol, kol padėtis išliks tokia pati, aš galiu visiškai nieko nesibaiminti. Tiesiog turėjau skuosti greičiau už savo persekiotojus.

Tiesi kaip strėlė išgrąža ar vamzdis driekėsi per M-2 visa vibruodama, beveik šokdama nuo galingo srauto, kuriuo ją maitino šachtoje stovintys energijos blokai. Bėgdama galvojau apie mašinos galią. Ji nieko nedarė, tik kėlė triukšmą, tačiau mano vaizduotėje sukilo baisios vizijos apie jos galimybes. Mačiau išgrąžąkaip nutaikytą ir pasirengusią šauti milžinišką patranką. Į ką? Galvon neatėjo joks konkretus atsakymas. Atrodė, kad nėra jokios priežasties, dėl kurios turėtų egzistuoti variklis ir jo vamzdžiai.

Mano gyvenimo modelis retai išlikdavo nekintamas. Ir šįsyk viešnagę metaliniame koridoriuje nutraukė priešakyje pasirodžiusi optinė iliuzija. Kai ją išvydau, buvau įveikusi kokius aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt kilometrų.

Pasikeitęs kraštovaizdis privertė mane sulėtinti, ir priešai ėmė mažinti atotrūkį. Niekaip negalėdama suvokti stiprios šviesos reikšmės, aš dar labiau sumažinau spartą. Slokas pamėgino grybštelėti man už uodegos, po to dar kartą. Pritrūkau vikrumo, kad jam įspirčiau.

Šviesa buvo žalia, pakankamai pažįstamo atspalvio ir viena iš kasdien sutinkamų, bet mane suklaidino pilkas vidurys. Priminė diskinį pjūklą, apglėbusį tamsos centrą, kur viskas sūkuriavo bei viesulavo lyg stipriame vėjyje.

Kadangi slokai taikėsi mane apsupti, teko greitai apsispręsti, tačiau tai, kad keistosios šviesos jų nejaudino, suteikė man ryžto. Nuplumpinau į priekį ir laukiau, kas nutiks.

Apskritinio centras virto žėrinčia juoduma. Nesuvokiau, kad esu didelio žalio žiedo perimetro ribose, kol neįpuoliau į vieną iš vamzdyje buvusių angų. O tiksliau sakant, į ją įšokau. Tuo metu daugiau nebebuvo kur dingti, tik nerti į juodumos sūkurį arba apsigręžti ir susikauti su slokais bei gotais, kurių vis daugėjo, o jie patys darėsi vis aršesni. Atsisukusi į priešus ir nusigręžusi nuo klaidinančių šviesų, ėmiau ieškoti išeities.

Būtent tada abipus savęs netikėtai pamačiau skyles. Iš pradžių nepatikėjau, kad jos tikros, tačiau pradėjusi spardyti slokus taip greitai, kaip jie puolė, pastebėjau, kad kontūrai pliene nekeitė savo vietos. Kažkodėl man šmėstelėjo mintis apie ventiliacijos angas. Skylės buvo pakankamai didelės bei viliojančios, tad paskutinę minutę, kai tapo aišku, jog turiu rinktis arba pralaimėti, aš nutariau pasitraukti į artimiausiąją.

Vieną sekundę buvau didelė gauruota gotė, o kitą — pradingau. Žaliąją šviesą skleidė žalio žiedo vainikas, o skylės vamzdyje buvo įeigos į trečiąjį matmenį arba Vandenų pasaulį. Visai nelauktai pasijutau esanti septynių centimetrų ilgio plaukūne. Instinktyviai nėrusi prie vamzdžio, prisiplojau priėjo šono, tuo tarpu aplink malėsi būrys uoliai manęs ieškančių suaugusių plaukūnų.

Palindusi po vamzdžiu, kuo lėčiausiai nuplūduriavau tolyn. Kada ne kada po manimi pranerdavo kuris nors plaukūnas, tačiau jie ieškojo žmogaus dydžio grobio, o ne tokio, kuris teprilygo metalą aplipusiems polipams. Pasislėpusi pažįstamame plūduriuojančiame šlamšte ir lūkuriuodama, kol jie nutrauks savo medžioklę, mąsčiau apie tai, ką sužinojau. Kokie žmonės galėjo nutiesti vamzdį, kertantį žaliąjį žiedą? Kodėl jie tai padarė? Be to, kokie žmonės, keisdami matmenį, virsdavo slokais?