Erdvevaiksta

1

Ambicingai paspartinti žingsnį mane privertė anaiptol ne persekiojimo baimė, o tai, kad Gorvynas pasiuntė man pavymui dvi savo geriausias sargūnes. Jeigu Dievas būtų nepagailėjęs man laiko, tikrai būčiau stabtelėjusi tuo pasigrožėti. Mane, paprastą ir eilinę — na, gal ne tokią jau ir eilinę — vaikėzę, vejasi tikros mokyklos siaubęs Patė su Mike.

Skuodžiau žolėta kalvele žemyn kupina pasitikėjimo, kad tos žioplės nepajėgs pagauti ilgakojės keturiolikmetės, kurią ne taip lengva nuvarginti ir kuri išsiskiria sukta bei klastinga siela. Skriejau, kad net ausyse švilpė vėjas, o greitėjantis širdies bilsmas daužėsi kažkur gerklėje. Pasaulis atrodė be galo gražus; buvau sveika, nors ir šiek tiek pamišusi mergina, ir neįsivaizdavau tokio dalyko, kurio nepajėgčiau padaryti, bei tokios būtybės, kurios nepajėgčiau pergudrauti. Be to, tą akimirką nė kiek netroškau grįžti atgal ir klausytis eilinių Gorvyno pamokslų. Galbūt pasirodysiu kitą savaitę ar kitais metais.

Deja, Patė sugebėjo užbėgti prieš mane iš kairės, o Mikė tą patį padarė iš dešinės. Supratau, kad jos susitiks ir nustvers mane anksčiau, nei spėsiu pasiekti pasirinktąjį miško lopinėlį. Piktindamas! kad joms pavyko mane aplenkti, pasukau vienintele man likusia kryptimi, užlėkiau į smėlėtą kalvelę ir stabtelėjau dar nepasiekusi viršūnės, ketindama likti nematoma, kol dairysiuos kokio nors žiedo. Neplanavau nerti į M-2, netgi to nenorėjau, nes tai prilygtų mažų vaikučių mulkinimui, tačiau tos žioplės buvo tokios geros sargūnės, kad man teko rinktis tarp mirtinai nuobodžių Gorvyno pamokslų ir truputėlio suktybės.

Iš žemai pakibusio debesėlio kyštelėjo mėlynas žiedas siauru vainiku ir nusklendė link mano kalvos. Netrukus šis ryškiaspalvis, šviesesnis už dangų, maždaug pusės metro skersmens objektas, kurio vidurys buvo užpildytas tirštu rūku, stabtelėjo šalia manęs. Patė su Mike tylėdamos artinosi kita šlaito puse, tačiau jas išdavė kojų trepsenimas. Tiesą sakant, kai nėriau į žiedą, viena iš jų netgi spėjo grybštelėti man už kulno.

Atsidūrusi viduje, pasijutau visiškai saugi, mat žinojau, kad jos niekaip nesugebės įtilpti pro tą pačią angą. Buvau iš tų mutuolių, kurios kuo puikiausiai galėjo gyvuoti M-2 aplinkoje. Šis pasaulis, susidedantis iš nepatikimo pagrindo, nuodingos atmosferos ir kunkuliuojančio dangaus, tiko tik monstrams bei būtybėms, vadinamoms gotais. Į pastaruosius transmutuodavo visi M-2 apsilankę žmonės, o šio proceso metu jų žmogiškos formos persimainydavo į nežemiškos išvaizdos kūnus. Nors jų dydis bei svoris visuose matmenyse likdavo daugmaž vienodas, mano atveju ši fizikos taisyklė kažkodėl negaliojo. Taigi ir šį kartą, vos išnirusi kitoje to keisto mėlyno apskritimo pusėje, trenkiausi į karštą žemę keturiomis krepšinio kamuolio dydžio letenomis. Jų savininkė gotė svėrė apie du šimtus kilų.

Galbūt nuo kitų žmonių taip skyriausi dėl savo suktos ir klastingos prigimties, o gal turėjo įtakos mano pamišėliškumas. Galų gale koks skirtumas. Svarbiausia, kad M-2 jaučiausi tikra galiūnė, ir jeigu Patė su Mike rastų tinkamą žiedą bei pamėgintų mane prigriebti, tai tikrai šito pasigailėtų. Keli stiprūs kirčiai letena ar švelnus grybštelėjimas iltimis priverstų jas atkreipti dėmesį į spragas savo mąstysenoje.

Tačiau kol kas jos nesirodė, tad atsipalaidavau ir ėmiau mėgautis aplinka. M-2 galėjo poilsiauti tik į mane panašios būtybės bei kiti neįprasti organizmai, gyvenantys šioje vien iš uolų bei labirintų susidedančioje tikrovės dalyje. Aplinkinis pasaulis priminė veikiančio ugnikalnio kraterį, visą verdantį pykčiu, žudikišką ir grėsmingą. Savo žmogiškuoju pavidalu neištverčiau čia nė trisdešimties sekundžių, tačiau gotės kailyje kuo puikiausiai pritapau prie kraštovaizdžio. Juoda ir žvilganti, turėjau ilgą uodegą, dvi masinančias raudonas akis, buką snukį bei dvi eiles sveikų dantų.

Kai kurie gotai taip pat ir maitindavosi M-2. Kai kurie žmonės darė absoliučiai viską. Aš pati paprastai tiek neužsibūdavau šiame matmenyje, kad spėčiau praalkti, nors dėl visa ko laikiau keliose vietose truputį maisto atsargų. Už tiršto rūko lopinio slypėjo slėnis su keliais apledėjusiais įtrūkiais, kurių įšalusiose kišenėse išslapsčiau rastų kritusių gyvūnų kūnus. Niekada nežudžiau jų pati. Tikrai neturėjau polinkio smagintis, įsiverždama į matmenį ir ką nors paskersdama, kad numaldyčiau savo ateivišką apetitą. Man visiškai pakako jau kritusių padarų, juolab kad abejojau, ar yra pasaulyje dalykas, nuo kurio gotas galėtų subloguoti.

Tikrai nežinau, ar M-2 turėjo savo saulę, kadangi nė sykio jos nemačiau. Tačiau tikėjau, jog ji yra, ir netgi kažkur visai netoli, mat, išskyrus keletą atsitiktinių ledo kišenių, visas likęs pasaulis tvoskė karščiu bei nuožmumu. Tiesiog dangų nuolat slėpė žemų debesų klodai. Pakėlusi akis regėdavau tik pilką rūką, juodą šlapdribą, raudoną miglą bei rožinį garą, kurie sūkuriavo ir plaikstėsi viename didžiuliame troškintuve. Man tai atrodė visiškai normalu. Būdama tvirtos ir raumeningos figūros, tenkinausi viskuo, kas mane supa.

Liuoksėdama nuo vienos karštos kalvos viršūnės ant kitos, gaišuodama žėrinčiose uolų įdubose, ypač budriai stebėjau vieną virš manęs pakibusį geltoną žiedą, kuris plūkavo, sūpavosi ir sukinėjosi, tačiau niekur nesitraukė. Kita jo pusė buvo mėlyna, ir būtent pro ten aš įnėriau į šį matmenį. Norėdamos nusileisti toje pačioje Gotlando vietovėje, Patė su Mike turėjo įžengti arba per tą patį, arba per kitą tokios pat spalvos žiedą.

Aplinkui trainiojosi dar keli geltoni bei žali žiedai, kuriuos taip pat mačiau be jokių pastangų. Būtent dėl to ir vadinausi mutuole. Arba atvirkščiai. Tik todėl, kad mačiau šiuos žiedus, aš galėjau per juos keliauti bei patirti įvairiausius savo kūno pokyčius.

Apšmirinėjusi savo pasaulėlį, aš netgi trumpai snūstelėjau ant svilinančio akmens. Nors vis dar turėjau minkštą kūną, kuriame tekėjo kuo tikriausias kraujas, mano gerą savijautą garantuodavo tik neįprastai aukšta temperatūra. Tai lėmė visiškai kitokio pobūdžio gotų metabolizmas. Tiesą sakant, mano kraujas dabar buvo mėlynas, o vidinė aušinimo sistema neleido akmeniui manęs nudeginti. Ji taip paskirstydavo šilumą, kad jos perteklius būdavo išmetamas į atmosferą. Didesniąją laiko dalį iš manęs verždavosi garas.

M-2 nepasižymėjo didele ramybe. Čia nuolat aidėjo požeminiai sprogimai, garsiai šnypštė karštas uolas semiantis vanduo, o iš dangaus sklido grumėjimai bei dundesiai. Retsykiais po kojomis suvirpėdavo uoliena, ir mano žmogiški refleksai versdavo nešdintis į kitą poilsio vietą. Planetos branduolys buvo išvarpytas gilių bei vingiuotų labirintų, tiek tuščių, tiek užpildytų lava ar dujomis.

Jeigu kur nors ir egzistavo toks padaras, kaip vietinės kilmės gotas, tai man neteko jo sutikti. Aišku, aš dar apie daug ką nieko neišmaniau; kadangi manęs nemokė apie jokį kitą pasaulį, išskyrus M-1, arba Žemę, tai tikrai negalėjau atmesti, jog buvo ir tokių. Tačiau kol kas mano kelyje pasipainiodavo tik transmutavę žmonės bei maži kailiniai gyvūnėliai, primenantys švilpikus.

Trisdešimt minučių kiek kojos neša skuodžiau per gilų labirintą, nesutikdama jokios kliūties ar trukdžio. Norint praurbinti tokį tunelį, reikėtų iki baltumo įkaitusio grąžto, kuris virtuliuodamas perskrostų kalną ir lygiose sienose nepaliktų nė mažiausios išgraužos. Nors tokiame gylyje turėjo tvyroti visiška tamsa, mano neįprastos raudonos akys kuo puikiausiai viską matė. Tiesą sakant, kuo giliau leidausi, tuo geriau mačiau, panašiai, kaip tai nutikdavo ir Vandenų pasaulyje.

Liuoksėjau ir striuoksėjau, negalėdama atsigėrėti savo nuostabaus kūno nuostabiomis galimybėmis. Net ir visą laiką prisimindama, kokia žmogiška esu savo vidumi, galėjau nesunkiai įvertinti žiedo ar paties matmens, ar dar galai žino kieno man suteiktą formą. Gotiškoji egzistencija daugiau nei vienu atžvilgiu buvo mano antroji prigimtis.

Aplink žiojėjo daugybė milžiniškų urvų, juose styrojo stalagmitai, panašūs į akmeninius medžių kamienus, tuo tarpu stalaktitai priminė baltas bangas. Palenktyniavusi su išsilydžiusios lavos srautu, ėmiau turkštis karštame šaltinyje, kuris išplovė mane iš labirinto ir išmetė amfiteatrą primenančioje patalpoje. Ji buvo tokia aukšta, jog vos įstengiau pakankamai užversti galvą, kad pasigrožėčiau kvapą gniaužiančiu vaizdu. Iš sienų kyšančios uolinės ataugos priminė kėdes, laukiančias, kol jas užsės pabaisos.

M-2 netrūko ir gryno vandens, kuris srovėmis tryško iš kalnų plyšių ir liejosi putotais kriokliais, įnirtingai atakuodamas planetos išorę bei gaivindamas savo šviežumu.

Šitaip pražaidžiau ištisas valandas, po to, nė kiek nenuilsusi, sugrįžau ten, kur įžengiau į matmenį. Per tą laiką čia sukiojęsi žiedai nuplūduriavo tolyn, o juos pakeitė kiti. Tarp jų pasitaikė keli pakankamai dideli, kad pro juos galėtų pralįsti suaugę žmonės, ir būtent iš jų pasirodė Patė su Mike, nešinos vijokliais bei tikrais iš šaknų supintais tinklais.

Pašaipiai riaumodama, nukūriau į amfiteatrą, įsitaisiau vienoje iš didžiulių akmeninių kėdžių ir ėmiau laukti, kol prisistatys mano busimosios grobėjos. Paaiškėjo, kad dėl nepakankamai tvirto stuburo sėdima poza nėra pati patogiausia. Viršutinė mano kūno dalis palinko į priekį, pernelyg dideliu svoriu užguldama pilvą. Urgzdama iš nepasitenkinimo, liuoktelėjau trisdešimt pėdų aukščiau ir išsidrėbiau ant gulsčios sijos, įsispraudusios tarp dviejų stalaktitų.

Netgi dabar Patė su Mike buvo stulbinančiai panašios — mažutės gotės, sveriančios apytikriai po penkiasdešimt penkis kilus. Neįsivaizdavau, iš kur jos iškapstė tuos vijoklius bei tinklus. Ko gero, laikė juos kažkur lede. Gorvynas buvo tikras transmutacijų ir žiedų srities genijus. Neabejojau, jog jis tiksliai žinojo, ką reikia prakišti pro mėlyną žiedą, norint gauti vijoklį ar gabalą tinklo; ko gero, tam tiko koks nors lapas, morka ar visžalės sekvojos sėkla.

Jeigu ne mano dydis bei prasta iš šaknų nupintų tinklų kokybė, Patė su Mike tikrai būtų mane pričiupusios. Iš pradžių jos ėmė metodiškai kabarotis pas mane, o kai stryktelėjau žemyn ir įpuoliau į didelį vingiuotą labirintą, patraukė man iš paskos. Visa tai darė gana atsainiai, tarytum joks mano veiksmas nė truputėlio jų nestebintų, ir tai mane sunervino bei privertė dar didesniu greičiu pulti į jų parengtus spąstus.

Paaiškėjo, kad tunelyje yra daugybė jų tinklų. Kai, pasukusi už kampo, įsirėžiau į vieną iš jų, tuoj pat man už nugaros nusileido kitas ir atkirto kelią atgal. Abu juos tvirtai laikė į uolą įkalti kabliai. Baubdama iš pykčio ėmiau blaškytis nuo vieno prie kito, trenkdamas! įjuos tarsi mūrdaužys. Užčiuopusi užnugariniame tinkle silpnesnę vietą užgriuvau ją visomis savo išgalėmis ir plėšte išsiplėšiau lauk. Matyt, šis vaizdas taip pritrenkė Patę su Mike, kad jos net pamiršo panaudoti ant krūtinių pritvirtintus anestezuojančius ginklus. Tereikėjo švelniai liežuviais spustelėti gaidukus, ir man į užpakalį būtų susmigusios dvi raketos. Visu greičiu pasileidau jų pusėn, tad tuo metu joms turėjo pasirodyti, jog tunelis staiga grėsmingai sumažėjo. Ko gero, jos pamanė, kad, virtusi gote, aš tapau tikra pamišėle ir dabar taikiausi prabėgdama nušnioti jų galvas.

Greitai įsitikinau, kad Patė su Mike taip pat turėjo klastingus protus ir pažengė taip toli, jog vieną tinklą sugebėjo paslėpti mano mėgstamame telkinyje. Kai, leisdamasi karštu kriokliu žemyn, tėškiausi į vandenį keliskart susukta į tą daiktą, aš taip įniršau, jog užšuoliavau atgal ir nemažindama žingsnio pasitraukiau toliau nuo tos vietos. Ištaikiusi laisvesnę akimirką, sukramčiau tą tinklą į smulkius šipuliukus, tačiau netrukus suvokiau, jog į jį prikišta anestetikų. Skubiai susiradau apgaulingai mažą įtrūkį, vargais negalais į jį įsispraudžiau ir tučtuojau užmigau. Joms taip ir nepavyko manęs aptikti, tuo tarpu aš kelias valandas saldžiai pamiegojau.

Kai galiausiai pabudau ir išsvirduliavau iš savo slaptavietės, dvynės vis dar tebeieškojo manęs. Slapčia vyliausi, kad gal palaikys mane nuskendusią. Netrukus supratau, jog jos siekė mane atkirsti nuo bet kokių žiedų, o ypač nuo žaliųjų. Tuščiai stengėsi. Galėjau kada panorėjusi nukeliauti į bet kurį pageidaujamą matmenį, ir jos ničniekaip manęs nesustabdytų. Na, nebent sugebėtų mane sučiupti.

Iki tol buvau spėjusi ištyrinėti tik mažytę šios planetos dalelę, jeigu iš tikrųjų ją galima vadinti planeta. Įtariau, kad ji turi ir savo dangų, nors niekada — nei dieną, nei naktį — neteko pastebėti jokių žvaigždžių. Kol kas galėjau pasakyti tiktai tiek, kad matmuo susidėjo iš labirintų bei urvų ir beveik nieko daugiau. Šįkart Patė su Mike pamėgino mane apsiausti, priraizgydamos tinklų ant visų aplinkui esančių tunelių landų. Pritykinusi virš urvo, nustebinau vieną iš jų, suvarydama kablį į uolą jos pačios prašieptais dantimis, o po to arklišku užpakalinių kojų spyriu kūlvirsčiais pasiunčiau į apačioje telkšančią putotą balą.

Kol kas vienintelė priežastis, privertusi mane laikinai nuo jų pasprukti, buvo pradėjęs urgzti pilvas. Nepaisydama savo neigiamos nuomonės apie maitinimąsi šiame matmenyje, negaišuodama pasileidau prie ledo kišenių, kur laikiau užslėpusi keletą užkandžių. Net keista, kaip greitai alkis gali pakeisti tavo pažiūras. Paaiškėjo, kad ant karštų anglių palaikytas dri yra visai skanus. Tuo metu, kai jį spraginau, buvojau seniai negyvas, tad jo aušinimo sistema nebesaugojo nuo liepsnų poveikio, ir aš net nusideginau sau gerklę, kai nugurkiau visą čirškantį bei varvantį taukais. Dar septyniais ar aštuoniais apmalšinusi apetitą, neskubėdama nutrenkiau žiojinčion duobėn juodą gotę, kuri užsiropštė pernelyg arti manęs ir jau ruošėsi liežuviu paliesti ant krūtinės pritvirtinto ginklo gaiduką.

Vienintelė mano kol kas neaplankyta vieta buvo juodosios šlapdribos slėnis, tačiau dabar, persekiojama Gorvyno sargūnių, pasukau būtent tenai. Vos kirtusios drimbančios dervos uždangą, mes iki pečių panirome į sraunią tėkmę. Tiksliau, aš tiek panirau. Būdamos kur kas žemesnės, Patė su Mike tikriausiai murktelėjo visu ūgiu, ir jas nusinešė srovė, tačiau aš nė kiek dėl to nepergyvenau, nes dar neteko matyti, kad dėl tokio menkniekio M-2 kas nors užverstų kojas.

Smarki šlapdriba nesugebėjo manęs apakinti, kadangi mano regėjimas išlikdavo geras beveik bet kokiomis aplinkybėmis, tačiau paklaidino, tad išbridau į krantą visiškai nepažįstamoje vietovėje. Iš tos slėnio vietos, kur dabar stovėjau, visos aplinkinės kalvelės atrodė absoliučiai panašios. Ėmiau eksperimentuoti, užšuoliuodama į kalvos viršūnę ir dairydamasi bent lopinėlio pažįstamo kraštovaizdžio, o po to grįždama slėnin ir vėl ieškodama kitos galimos išeigos.

Nors ore skraidė daugybė žiedų, visi jie buvo blyškiaspalviai ir visiškai netinkami. Ryškiai geltoni paprastai pasirodydavo tokiose Žemės vietose, kaip aštuoniasdešimt kilometrų į pietus nuo mėnulio, dešimt metrų virš Mindanao gelmės dugno, Anapumos viršūnėje ir panašiai. Be to, dar nebuvau pasirengusi sugrįžti į M-1.

Pralaukusi slėnyje pakankamai ilgai, kad įsitikinčiau, jog Patė su Mike nenuseks man iš paskos, pasirinkau pirmą pasitaikiusią kalvą, užliuoksėjau įjos viršūnę ir nukūriau pro žiojinčią tunelio angą. Vainikuodama sveiką ir žvalinantį pasibėgiojimą, išsimaudžiau baloje, o po to įsitaisiau greta kunkuliuojančios duobės ir užmigau. Kelias artimiausias dienas ketinau nieko neveikti, tiktai dykinėti.

Lygiai po septynių Žemės dienų užtikau suvargusį senį, kuris slapstėsi giliame labirinte, atsiveriančiame po krioklių kaskada. Bet kokį šio atsiskyrėlio keliamą triukšmą slopino be perstojo iš viršaus kliokianti srovė, tad pirmiausia aš jį pajutau, ir tik po to akies krašteliu pastebėjau šmėstelint, kai puolė slėptis savo skylėje. Be abejo, jis buvo įsikūnijęs į gotą, tačiau man susidarė įspūdis, kad apsileidęs senas atsiskyrėlis yra atsiribojęs nuo viso pasaulio. Tai nebuvo labai akivaizdu, tiesiog lengvutė nuojauta, o gal man pavyko pajusti jį supančią stiprią aurą. Bet kokiu atveju spėjau, kad senis gyveno M-2, nes jam patiko turėti kūną, kuris negirgžda ir nedejuoja nuo kiekvieno judesio.

Atrodo, kad senio nenudžiugino mano pasirodymas. Suvokęs, jog jį pastebėjau, iššliaužė iš savo skylės ir nuskubėjo tolyn. Nebuvo nei didelis, nei greitas, tad nesunkiai galėjau jį pavyti, tačiau tiktai sekiau jo pėdomis, o netrukus ir visai palikau ramybėje. Kadangi inkščiojo kaip sužeistas šunelis, man greitai nusibodo jo klausytis, ir aš patraukiau savais keliais. Manęs laukė dar daug darbų, todėl visai nepergyvenau, kad nepanoro mano draugijos, juolab kad ir man jo draugija nepasirodė itin viliojanti.

Ėmiausi to, ką jau seniai ketinau padaryti: pasistačiau fortą ir sukaupiau jame maisto atsargų. Atsarginiu išėjimu tapo skylė, atsiverianti į koridorių, iš kurio prasidėjo pustuzinis tunelių — ne pagrindinių labirintų, kurie galėjo patraukti dėmesį, tačiau siaurų angų, pro kurias pati vos ne vos galėjau prasisprausti. Kadangi jie baigėsi kuo plačiausiai išsbarsčiusiose planetos vietose, tai grėsė tik minimalus pavojus, jog gali sudominti smalsius gotus, pavyzdžiui, tokius, kaip porelė Gorvyno pasiųstų sargūnių.

Mano urvas, arba fortas, buvo erdvus ir palyginti ramus. Nors retkarčiais po žeme kažkas nugriaudėdavo, tačiau netoliese nebuvo jokių krioklių ar ugnikalnių. Apledėjęs ir šalta uola pridengtas gilus įtrūkis kampe virto šaldikliu. Norėdama pripildyti jį maisto, nukeliavau į dri kapines.

Vos pajutęs, kad artinasi paskutinioji, dri užkopdavo ant aukštos uolos ir šokdavo žemyn. Nežinojau, koks signalas jiems praneša apie atėjusią senatvę. Gal tiesiog pasijusdavo išsekę, o gal imdavo kamuoti begalinis šaltis. Beveik kiekvieno kalno papėdėje galėjau užtikti po keletą jų gaišenų, todėl beliko susirinkti pačias šviežiausias.

Vieną dieną aptikau kai ką mįslinga ir keliantį nerimą. Po aukštu skardžiu vietoje dri kūnų voliojosi kailio skiautės, o aplink telkšojo marios mėlyno kraujo. Kadangi dri kraujas buvo blyškiai rausvas, tai reiškė, jog čia gavo galą gotas, ir dar taip neįprastai, kad neliko nė dalelės skeleto ar raumenyno. Galėjau tik spėlioti, kas jam nutiko. Buvo aišku tik tiek, kad kažkas jį pribaigė, o po to surijo.

Gotai buvo apsigimę tinginiai, o jų veikla apsiribodavo bėgiojimu, valgymu, tyrinėjimu bei šniukštinėjimu. Manau, kad savo betikslių klajonių metu pasąmonėje vyliausi susirasti draugą, nes iš esmės taip ir likau žmogiška su nuolat išlendančiais į paviršių bei mane nuodijančiais ankstesniais poreikiais ir troškimais. Nesiėmiau nieko ypatingo, tiktai basčiausi, svajojau ir vaizdavausi, kad esu išsiruošusi užkariauti kokią nors didžiulę karalystę.

Vieną dieną, kol ieškojau maisto, kažkas įsmuko į mano fortą ir išraižė ant sienos neįtikėtiną žinutę: EIK IŠ ČIA, TAU GRESIA PAVOJUS! Tai tiek apie tai. Būdama ypatinga nepriklausoma našlaitė, aš nė negalvojau priimti šių žodžių už gryną pinigą ir netgi iš jų pasijuokiau.

Tačiau gerokai susierzinau, kai ėmė dingti maistas. Be abejo, tai turėjo būti senojo atsiskyrėlio darbelis. Visgi net ir širsdama, paslapčia žavėjausi jo sugebėjimu nemačiomis įsmukti ir išsinešdinti iš mano forto. Akivaizdu, kad jis buvo protingas vagis, gal netgi beveik toks pat gudrus kaip aš, bet tik beveik.

Norėdama patikrinti, kaip labai jis išalkęs, atitempiau ir padėjau keletą apirusių kūnų. Nežinau, ar gribišius juos valgė, ar nutrenkdavo kur nors į pašalį, tačiau iš šaldiklio jie visada dingdavo. Ir tai nutikdavo ne retsykiais, o kasdien. Nutariau pasilikti urve, patykoti jo ir pričiupti nusikaltimo vietoje.

Nepaisant visko, tas sienoje įrėžtas perspėjimas paliko manyje savo pėdsaką. Naktimis užmigdavau, bet nebe taip kietai, ir nors atsipalaiduodavau, tai nebuvo visiška sąmonės kapituliacija, nes kai vieną rytą į mano fortą įsliūkino slokas, dalis mano smegenų tai pajuto ir įjungė pavojaus signalą.

Padarui atiteko gabalas mano uodegos, bet tiktai tiek. Visgi to užteko, kad patirčiau baisiausias kančias ir nutaškyčiau kraujais savo namų sienas. Dar po akimirkos jau nešiau savo kailį vienu iš siaurų užpakalinio išėjimo koridorių trokšdama, kad šis būtų bent kiek platesnis, ir aš galėčiau padidinti greitį.

Slokas buvo neįprastas egzempliorius, susidedantis iš spyruokliško kūno ir virtuviniams peiliams prilygstančių dantų. Įtariau, kad jis yra bekojis padaras, bet neturėjau laiko tuo įsitikinti, nes mūsų susitikimą urve regėjau tarsi per miglą. Tiesiog pramerkiau akis ir išvydau jį artėjant tarsi kokį šlykštų milžiniškos veislės vikšrą.

Vėliau paaiškėjo, jog slokas tikrai neturi kojų. Nepaisant to, man teko gerokai paplušėti, kad išsilaikyčiau bent kiek priekyje, ir viskas, ką galėjau nuveikti, tai kada ne kada dirstelėti per petį, kad žinočiau, ką jis veikia. Atrodė, jog šis padaras yra vienodai pasišventęs ir kvailas, pasiryžęs pasigauti ir suraižyti mane į juosteles, nes elgėsi taip, lyg jau laikytų mane savo gniaužtuose. Jis taip ir neužčiaupė savo burnos, tik nuolat kaukšėjo dantimis, stengdamasis mane pačiupti, mėgindamas supjaustyti į gabaliukus, čiaumodamas orą, tarsi nematytų skirtumo tarp tuštumos ir mano kūno. Persekiojo mane kupinas noro bei alkio.

Staiga suvokiau, kad visai netrukus man teks sustoti ir atsipūsti. Kažkur priešaky buvo vienas iš amfiteatrą primenančių tuščių urvų, tačiau jaučiau, jog tikrai nespėsiu jo pasiekti ir užsiropšti viena iš stačių sienų. Mano persekiotojas pavers mane konfeti dar nė neužsikeberiojus iki artimiausio stalagmito vidurio. Iki tol aš jau spėjau šį tą sužinoti apie baisūno šoklumą. Jis lyg pamišęs lėkė tunelio atšakomis, iš pažiūros paneigdamas gravitacijos dėsnius, striksėdamas bei šuoliuodamas kaip niekas kitas, ir visą tą laiką kaukšėjo dantimis, tarytum jau mėgaudamasis manimi.

Vienintelis mano išsigelbėjimas — tapti dar aršesne už jį, tad kai abu įkriokėme į amfiteatrą, atlikau žemą atgalinį salto ir įkandau slokui į pasturgalį. Neįtikėtinai greitai apsisukęs, jis tučtuojau perrėžė man dešinę šlaunį. Akimirkai jo žabtai susikibo su manaisiais, tačiau, laimei, mano burna pasirodė pakankamai didelė, todėl užuot pataikęs į ką nors minkšta ir pažeidžiama, jis tik nudaužė gabalėlį ilties.

Kąsdamas slokas leido tokius garsus, tarsi taukštų kokia nors svetima kalba — kaukšt, kaukšt, šmirkšt, šmirkšt; tuo tarpu aš, pagauta įsiūčio, letenos smūgiu nuskraidinau jį skersai amfiteatro.

Jo kūną sudarė keli liauni plieno tvirtumo segmentai, kiekviename slėpėsi atskira spyruoklė, o viską dengė tamsiai žalia, tarsi akmenimis grįsta oda. Galva buvo visiškai neproporcinga, didžiulė ir apvali, su eilėmis siaubingų dantų ir mažomis tamsiomis akutėmis. Nuo jo trenkė puvėsiais ir blogiu. Spėjau, kad svėrė šimtą penkiasdešimt kilų, o ištiestas visu ilgiu siekė tris metrus.

Užuot grįžęs atgal žeme, slokas užsirito ant stalagmito ir metėsi ant manęs oru. Spyriu pasiunčiau jį dešimt metrų į viršų ir nelaukdama, kol nusileis, pašokau bei prasilenkdama kirtau jam dantimis. Dar toli gražu nepasiekęs žemės, jis stryktelėjo aukštyn, tarytum atsispyręs į savo galinius segmentus, ir sukando mano kairį šoną. Pajutau svilinantį skausmą, ir mudu stipriai tėškėmės į žemę. Slokas akimirkai mane paleido, ir aš puoliau jį spardyti iš pradžių viena užpakaline koja, po to kita, o retkarčiais abiem iš karto. Kad ir kaip mėgino prie manęs priartėti, neišvengiamai gaudavo gerą spyrį.

Visos grindys bei stalagmitai buvo nutaškyti mėlynu bei žaliu krauju. Sunkiai alsavau, krūtinė degė, galvoje kunkuliavo skausmo ir pykčio katilas. Kuriam laikui pamiršau savo žmoniškumą ir virtau gryna gote, o tai galbūt ir išgelbėjo man gyvybę. Visiškai instinktyviai sugebėjau vienu judesiu, vienu veiksmu aplenkti savo pavojingąjį priešą, įspirdavau jam dar nespėjus grybštelėti, rėžteldavau nespėjus įdrėksti, pašokdavau reikiamu metu, kad atmuščiau jo išpuolius, ir, pasitaikius progai, giliai kąsdavau jam į sprandą. Mano dantų poveikis buvo siaubingas, tad įsikirsdavau iki pat stuburo slankstelių.

Galiausiai pernelyg pavargau, kad galėčiau tęsti kovą. Tepajėgiau tiktai viena — laikytis suleidusi iltis į tą vienintelį jo tašką. Likusi mano kūno dalis visiškai nuleipo. Tuo tarpu slokas vis nerimastavo prie mano peties. Tai, kaip aš laikiau sukandusi dantis, neleido jam pereiti į patogesnę poziciją, be to, buvau sunkesnė ir dar gulėjau užvirtusi ant viršaus. Neatrodė, kad padaras būtų pavargęs, kuo niekaip negalėjau patikėti, tačiau jutau, jog mano atkaklus graužimas visgi jį paveikė.

Staiga manyje sukirbėjo panika. Atrodė, kad tuojau pat krisiu be sąmonės, netgi pajutau prasidedantį aptemimą. Vos tik tai nutiks, slokas sudraskys mane į gabalėlius ir surys. Sutelkusi jėgų likučius, lėtai ir nenumaldomai kandau vis giliau. Slokas priešinosi, ėmė dar aršiau blaškytis bei klykti, tačiau kaklo slanksteliai staiga triokštelėjo, ir jis nutilo.

Iškart po to tikrovė visiškai praskydo mano akyse. Amfiteatras užtemo, ir aš tarsi per miglą pajutau, kaip mane suvynioja į tinklą bei tempia. Nors nežinojau, kas ir kur, visiškai nesukau dėl to galvos.

— Sveri ištisą toną, mažoji slokų žudike, — tarė kažkas labai keistu balsu. — Išgelbėjai mano kailį, ir aš to nepamiršiu. Lieku tavo skolininku, brangute.

Tai buvo senasis atsiskyrėlis, kuris, įmantriai niūniuodamas, stengėsi patogiai paguldyti mane savo urve. Niekaip negalėjau prisiminti, kaip ten atsidūrėme.

— Nors esi tikras jaukalas ir visa sumaitota, negaliu tavimi atsigrožėti, — tarė jis. — Nagi, truputėlį patrauk šitą koją, ir aš pamėginsiu ją įtverti su šiais plokščiais akmenimis bei tinklu.

Retkarčiais grybštelėdavau jį dantimis. Kur kas labiau troškau įspirti, tačiau kojos buvo apgailėtinos būsenos ir tikrai man būtų paklususios.

— Nebūk bjauri, vaikeli, tam tu pernelyg prastos sveikatos. Galų gale man nebereikės pergyventi dėl to purvino sloko, o jiems dar negreit pavyks išsiaiškinti, jog jis pasiųstas į geresnį pasaulį. Šis bjaurybė buvo gerokai prirėmęs mane prie sienos. Štai, gurkštelėk vandens. Niekaip negaliu suprasti, kodėl tu tokia didelė. Turėdamas galimybę, būtinai nuskenuočiau tavo smegenis.

Nors žodžiai sklido iš jo gerklės kimiai ir nerangiai, be to, dar lydimi šnypštimo bei urzgulio, nesunkiai juos supratau. O letenomis dirbo vikriau už bet kurį kitą mano regėtą gotą: galėjo pakelti man prie lūpų vandens sklidinus išduobtus akmenis, taip pat išvalyti mano žaizdas.

Kad ir kuo jisai užsiėmė prieš palikdamas civilizaciją ir M-1, šitas senis nusimanė medicinoje. Jis žinojo, kad negali manęs išgydyti, ir nebandė manęs įtikinti galįs, tačiau kurį laiką padėjo man ištverti. Tris dienas tiesino mano kaulus ir stabdė iš gilių žaizdų plūstantį kraują.

— Turbūt tave stebina, kad galiu kalbėti. Ką gi, pragyvenusi šiame matmenyje tiek laiko, kiek aš, tu irgi išmoktum persiplėšti bei atriboti abidvi asmenybes, — tarė jis. — Galiu kalbėti taip pat aiškiai, kaip ir bet kuris žmogus. Tu tik pasveik, ir aš tave išmokysiu.

Nebuvau įsitikinusi, ar ši mano klejonių dalis buvo tikra — turiu galvoje jo kalbėjimą. Kai mano ir taip prasta būklė dar labiau pablogėjo, man kažin kaip pavyko jį įtikinti ištempti mane į planetos paviršių. Nors senis prieštaravo kimiu žmogišku balsu, aš tol nedaviau jam ramybės, kol aprėkė mane ir pareiškė padarysiąs viską, ko paprašysiu, nes esąs man skolingas.

Įvyniojęs mane į tinklą, atsiskyrėlis įsiskirto dantimis į jo kraštą ir ištempė lauk, stabtelėdamas kaskart, kai surikdavau iš skausmo, nerimastingai lūkuriuodamas, o po to keikdamasis, kai ant jo suurgzdavau.

— Be kratymo nieko neišeis, — pareiškė jis. — Tiesą sakant, aš išvis stebiuosi, kad įstengiu tave pajudinti.

Visgi prabėgus, kaip atrodė, ne vienai valandai ir iškentus begalę skausmo, atsidūriau po sieros ir sūkuriuojančių dujų dangumi.

— Leisk partempti tave atgal, — tarė mano kompanionas vaizduodamas, kad ruošiasi vėl įsikibti į tinklą. Tada pastebėjo dangun nukreiptą mano žvilgsnį. — Manai, aš nepatikrinau, ar aplink nėra tinkamų žiedų? Tikrai norėčiau prakišti tave pro vieną iš jų, kad išlįstum kitoje pusėje sveikut sveikutėlė ir be defektų, tačiau čionai nėra nieko panašaus!

Tyliai suniurnėjau. Tolumoje sukiojosi geltonas žiedas. Dėl didelio nuotolio aš netgi nebuvau tikra, ar tai nėra mano karštinės padarinys. Dar kartą suniurnėjau, ir jis ėmė dreifuoti link manęs.

— Netikiu savo akimis, — nusistebėjo atsiskyrėlis. — Tu tikrai privertei tą daiktą atskrieti pas tave?

Daugiau jis nepratarė nė žodžio, tiktai laukė pritūpęs greta manęs, kol ryškus ratas atplaukė nutrūktgalviškai verpetuojančiu oru ir stabtelėjo ties mano galva. Tada senis nuvyniojo nuo manęs tinklą ir, darbuodamasis letenomis bei pasturgaliu, šiaip ne taip pastatė ant įtvertų kojų, po to palindo po manimi ir, sutelkęs visas galias, truputėlį kilstelėjo. Jis ėmė siūbuoti pirmyn atgal, kol galiausiai unisonu perėjome prie didžiojo bandymo. Jis kilstelėjo ir stumtelėjo, o aš tuo pat metu pasispyriau savo skaudančiomis kojomis. Su riksmu gerklėje palikau už savęs M-2 ir dribtelėjau ant numylėtosios Žemės paviršiaus.

Tai galėjo būti pykčio sukeltas maurojimas. Visoje toje sumaištyje aš visiškai neatkreipiau dėmesio į atskriejusio žiedo spalvą. Paaiškėjo, kad jis be galo panašus į tąjį, kuriuo prieš tai iškeliavau į Gotlandą. Ir štai dabar tysojau ant žalios žolytės mokyklos teritorijoje, o iš viršaus plačiai šypsodamosi į mane žvelgė Patė su Mike.