Erdvevaiksta

20

Jie statė barakus labai skubėdami, tad gofruotos plieninės sienos buvo nelygiai suleistos, o kreivai sudėti langai plėšė plonas, lanksčias uždangas. Gyvenamuosius būstus sudarė kambarėliai, kuriuose tilpo tik vienas gyventojas, tualetas bei akmens kietumo gultas. Mano kojas kaustė geležiniai pančiai, kurie vaikštant gerokai trynė, tad netrukus ant kulkšnių atsivėrė žaizdos. Grandinė leido nueiti iki gulto bei tualeto, tačiau tarpdurio nesiekė.

Ore tvyrojo tirštas bei slogus, netgi grasus naftos smarsas. Pati nafta tarsi klijai aplipdė sienas, slidžia plėvele dengė grindis, ir netgi gultas buvo visas ja nuterliotas bei netinkamas naudojimui. Aplinkui aidėjo mechanizmų žvangesys bei spiegimas, prie jų prisidėjo duslesni besikeikiančių ir kriokiančių vyrų bei moterų balsai, o pro visą šį triukšmą prasimušė iš vamzdžio į rezervuarą besiliejančios naftos kliokimas.

Stirksojau savo kambarėlyje ir pro tarpdurį žvelgiau į Ermą. Jos raudonoji suknelė buvo nutepliota juodomis dėmėmis. Erma sėdėjo sukumpusi ant taburetės, apkėtusi ją kaip višta miniatiūrinę gūžtą, maukė gazuotą vandenį ir spoksojo į grindis. Greitai supratau, kad ji negaišina savo laiko, prižiūrėdama mane. Tuo užsiėmė tuzinas kitų žmonių. Jos pareigos buvo kur kas svarbesnės. Erma vadovavo visiems šiems žmonėms.

Kažkur tolumoje girdėjau ūkiant traukinius, kopiančius įkalnėn prie krovimo platformos, kur darbininkai ruošėsi pakrauti pripildytas statines į prekinius vagonus.

Iš tos kambarėlio vietos, kurioje stovėjau, mačiau dar vieną moterį, dydžiu nenusileidžiančią Ermai. Džinsuota bei marga palaidinuke, ji kniūbsčia gulėjo ant stalo ir sunkiai alsavo. Jos vardas buvo Basė.

— Pavargau, — tarė ji. — Visai nusivariau.

— Užsikišk, — paliepė Erma.

— Manau, kad tau pačiai vertėtų šiek tiek ten padirbėti ir pažiūrėti, kaip po to jausies.

— Manau, kad man vertėtų tave šiek tiek apkulti ir pažiūrėti, kaip po to jausies.

— Eik švilpt. — Basė pasivertė ant šono. — Tu labai geros nuotaikos. Gal Apis išrašė tau velnių? Gal jis susirūpinęs, jog taip ilgai negali tapti turtingiausiu pasaulio žmogumi?

— Jis beprotis, — pareiškė Erma.

— O kam reikalinga mergiotė?

— Neklausiau.

— O tau kaip atrodo? — pasidomėjo Basė.

— Ji gali pasakyti, kur kažkas slapstosi. Tai viskas, ką žinau. Koks gi skirtumas?

Niekas nekreipė į mane dėmesio, net maitinimo metu, nors užuodžiau ant atviros ugnies ar griliuose ruošiamo maisto kvapą. Jie turėjo skrebučių, mėsos ir kitų dalykų, kurių persimaišę kvapai sukūrė įdomią atmosferą. Ji beveik užgožė naftos dvoką. Šiek tiek sielodamasi dėl savo tuščio skrandžio, išsitiesiau ant purvino gulto ir užmigau. Kartą vidury nakties kažkas mane pažadino, sugriebęs už smakro ir pašvietęs į akis.

— Gerai, kad šiomis dienomis nedarai daug klaidų, — tarė vyriškas balsas.

— Kaip jai pavyko pasprukti? — paklausė Erma.

— Papasakok man apie tą salą.

— Tai buvo laimingas atsitiktinumas. Vis dar nesuprantu, kaip jai pavyko. Tačiau dabar griebikliai dirba tobulai.

— Tai svarbu.

Erma šnarpštelėjo.

— Taip, žinau. Ji sukaustyta grandinėmis, kurias nuims tik tada, kai gausiu tokį įsakymą.

Jie nuėjo, palikdami mane tamsoje, o aš gulėjau ir mąsčiau apie vyriškio balsą. Jis grąžino prisiminimus apie rančą, mokslinčių, negalintį jodinėti narčių arkliu, bei kūną, kuris atrodė sulaužytas ir negyvas.

Pusryčiams Erma atnešė kriaukšlelę sudžiūvusios duonos bei butelį gazuoto vandens.

— Kvaišele, — tarė ji. — Kodėl tu nenori papasakoti jiems to, kas juos domina, ir taip pabaigti visą šį reikalą? Patirtum kur kas mažiau širdgėlos. Juk gali įsakyti savo amnezijai pasitraukti.

— Taip paprastai?

Ji užlipo man ant kojos. Padarė tai tuo metu, kai sėdėjau ant gulto krašto ir žiautarojau duoną kartu svarstydama, kaip atkimšti gazuoto vandens butelį. Išsyk prisiminiau, kaip Banditas netyčia primynė savo kanopa mano pirštus — skirtumas tik toks, kad tada stovėjau ant biraus smėlio. Dabar atrodė, kad mano pėda ant betoninių grindų susiplos į blyną.

— Regis, tu niekaip negali liautis vaidinusi proto bokšto, — tarė Erma. — Tai tiesiog prigimtinė tavo būsena. Tu jau gimei būdama protinga. Manyčiau, kad tau derėtų elgtis šiek tiek nuolankiau bei moteriškiau.

— Aš pamėginsiu, — pažadėjau, beveik atsidusdama su palengvėjimu, kai ji nusirioglino nuo mano pėdos. — Nežinojau, kad jūs Derono bičiulė.

Ji išsišiepė.

— Prisimeni, kaip daviau jam pylos tame rūsyje? Jis vos nemetė darbo, nes pasijuto velniškai užgautas, kai sužinojo, jog tai sandėrio dalis. Po to, kai išmušiau šią mintį jam iš galvos, jis panoro mesti darbą dėl dar svaresnių priežasčių. Pavyzdžiui, sulamdytų kaulų. Tačiau jis godus pinigų.

Vargiai galėjau ką nors pasakyti, tad tik mečiau į ją pasibjaurėjusį žvilgsnį.

— O tas padugnė, kuris padėjo tau bei tavo kvaištelėjusiam draugeliui išsinešdinti? — tęsė ji. — Aš gnybtelėjau jam į keletą jautrių vietelių ir įteikiau keturiasdešimties laipsnių argumentą. Už tai jis privertė tave patikėti, kad Deronas nebegyvas, o po to nutempė tave ir tą mulkį į miestą. Net neįsivaizduoju, kaip tam vyrukui pavyko išgyventi. Aš jį taip kruopščiai apdorojau.

— Vadinasi, mus išdavė Deronas?

— Išdavė? Koks senamadiškas požiūris.

Pamačiau jį kitą dieną. Buvo toks nepasikeitęs, kad beveik tikėjausi, jog tuoj griebs balną ir sės ant arklio. Galbūt, atrodė kiek liesesnis, bet tik tiek. Išvydus mano žvilgsnį, jo migdolinės akys kiek suapvalėjo, bet tai reiškė ne nuostabą, o greičiau pašaipą.

— Aš prievarta išgrūdau Vytį į M, nes maniau, kad tai jo darbelis, — tariau.

Deronas atrodė susidomėjęs.

— Tai jis ten? O aš jau kurį laiką bandau surasti tiekjį, tiek Kišką. Maniau, kad kažkur juos paslėpei. — Kai pamėginau prabilti, jis mane pertraukė. — Neklausinėk manęs, kaip galėjau padaryti, ką darau, ir panašių kvailysčių. Pasistenk realiai įvertinti situaciją. Šįkart tavęs nebeišvaduos nė tavo turtinga vaizduotė. Atvirai kalbant, tai yra verslas, irtu puikiai žinai, kaip jis keičia žmonių elgesį. Esi čionai, nes turėsi padaryti mums vieną dalyką, o jeigu ne, mes tave pribaigsime.

— Ir ką gi man reikės daryti?

— Naršyti po dvigubus žalius žiedus, kol rasi tam tikrus žmones, kurie nenori būti surasti. Tiktai tiek.

— Kas jie?

— Tarkim, tam tikri vertingi pažįstami.

— Ar pažįsti Apį Džiupiterį?

Nieko neatsakęs, jis nuėjo, tačiau atrodė sutrikęs.

Kitą dieną ėmiausi darbo. Nebuvo jokių galimybių ištrūkti į laisvę, net kai jie siųsdavo mane į M, nes svetimi matmenys negalėjo manęs išlaikyti, o aš negalėjau išnerti niekur kitur, tiktai naftos saugykloje. Aišku, aš mėginau, bet nieko iš to neišėjo. Vos palikusi M pajusdavau pažįstamąjausmą, lyg būčiau įkliuvusi į sūkurį, o po to visada nusileisdavau greta žiedų kanalo bei žmogaus, kuris tą dieną vadovaudavo eksperimentui. Dažniausiai tai būdavo Deronas.

— Nemėgink su tuo kovoti, — patarė jis. — Tai lyg priešinimasis povandeninei vandenyno srovei. Tik išsekinsi savo jėgas.

— Kas jus verčia manyti, kad net ir ką nors suradusi viename iš tų beprotiškų pasaulių, aš jums apie tai pasakysiu?

— Ne ką nors, o žmones. Mažiausiai tris. Manau, kad kai tik pradėsi prisiminti; tu anksčiau ar vėliau viską išduosi.

— Ir ką gi tokio ypatingo aš turėčiau prisiminti?

— Sužinosi, kai tai nutiks.

Stebėjausi, ar kam nors buvo įdomu arba rūpėjo, kur aš lankiausi. Ar manęs ieškojo Solvas? Ar Lamana bent jau smalsavo, kur aš? Kur yra Orfija?

Būdas, kuriuo mane įstumdavo į nematomus žiedus, buvo tik šiek tiek įdomus. Jie turėjo krūvą monitorių, nurodančių, koks žiedas skrieja pro šalį, o mano kėdė stovėjo tiesiai priešais didelį kanalą, todėl mus visą laiką supo įvairiausios formos, dydžio bei atspalvio apskritimai. Kalintojai turėjo išgaubtą skaidrios medžiagos gabalą, kuris pridengė mane ir neleido įžengti į jų nedominančius matmenis. Kažkur valdoje jie tikriausiai turėjo toną įrengimų, kurie manipuliavo manimi kaip popierine mergaite, akimirksniu įplazdenančia į M. Galėjau rinktis tiktai grįžimo laiką, bet ne galutinį tikslą, kuris, aišku, buvo vienas vienintelis — atgal pas Deroną.

Dienoms bėgant, o Solvui neatvykstant manęs pasiimti, galiausiai suvokiau, kad vienas iš aparatų iškraipo ar slopina manyje įmontuoto radijo skleidžiamą signalą. Kadangi niekas nežinojo, kur esu, tai negalėjau būti išgelbėta.

Dvigubi žali žiedai vedė į pasaulius, kurie nebuvo pasiruošę ką nors priimti. Kadangi transmutavimo procesas padėdavo keliautojui išgyventi planetoje ir kadangi nė vienas iš dvigubų žaliųjų nesugebėjo palaikyti gyvybės, mutavimas įjuos kėlė nemažą pavojų. Saugiausia buvo atsargiai įjuos įžengti ir tučtuojau sustoti. Kitoje žiedų pusėje buvo savotiškos pusstotės, trumpalaikio prieglobsčio vietos, teritorijos lopinėliai, kur mutuolis galėjo stovėti, sėdėti ar netgi atsigulti ir gėrėtis atmosferinėmis bei antžeminėmis pasaulių sąlygomis. Atrodė, kad matmenų tarpduriai savo labiau susiformavusia egzistavimo būsena gerokai pranoko pačius pasaulius, ir tai kažkokiu būdu turėjo prasmę.

Pavyzdžiui, aš įžengiau pro dvigubą žalią ir iškart kiek galėdama atsitraukiau atgal, nes visai pro pat mane pranėrė didžiulis kunkuliuojančios bei purslojančios medžiagos kamuolys ir nušvilpė kraujo raudonumo dangumi. Tai buvo liepsnojantis pasaulis, ko gero, neseniai atsiskyręs nuo saulės ir dabar tarsi raketa lekiantis per erdvę, siautulingai mėgindamas atvėsti bei sutirštėti. Sudarytas iš karščio, greičio ir chaoso, jis išliks toks dar ištisas eras, burbulas tikrovės vandenyne, netinkamas nei žmonių, nei kieno nors kito gyvenimui, tad aš tvirtai laikiausi savo mažytės oazės ir kurį laiką spoksojau, už nugaros jausdama nežymią vėsą, liudijančią, jog žiedas vis dar ten.

Kitą sykį tarsi koks Nojus stovėjau ant saugos šukės, o pro šalį plūdo vandens pasaulis, aptaškydamas mane savo audringa šlapuma. Jis buvo tamsiai žalias, beveik juodas, su kur ne kur besisukančiais didžiuliais velėnos gabalais. Grėsmingai atrodantis horizontas grasino lietumi, tuo tarpu oras susitelkė arčiau manęs ir pamėgino uždusinti. Stovėdama greta žiedo ir žvelgdama į šį bjaurų pasaulį, pagalvojau, ar tik neradau kito tarpdurio į Vandenų pasaulį. Ar gali būti, kad mano taikos bei ramybės slėptuvė slypėjo šiose aršiose gelmėse? Nebuvo kaip išsiaiškinti. Neturėdama žiaunų ir kitos povandeninės kvėpavimo įrangos, nepratempčiau šiame tamsiame vandenyje nė penkių minučių.

Kitą dieną žengiau pro dvigubą žalią žiedą ir atsidūriau vietoje, kuri galėjo priklausyti Visatos šerdžiai. Ten buvo vakuumu slenkantis besisukantis kūgis, viliojantis mane įžengti į jį savo pražūčiai, tačiau aš tvirtai laikiausi oazės ir tiktai apmečiau daiktą akimis. Atrodė, kad šis sukinys siurbia medžiagą, esančią ties siauriausia bei labiausiai nuo manęs nutolusia jo vieta. Mačiau, kaip toji dalis tamsėjo bei tankėjo, tuo tarpu pačios šerdies sukimasis aiškiai tempė ar traukė į save visą mane supančią erdvę. Palei vidinę kūgio sieną ratus sukantis dujų bei dulkių verpetas ar ryklė skriejo tokiu didžiuliu greičiu, kad net susidarė purpurinis gaisas. Tai, kas sklido iš tolimojo kūgio galo, buvo taip praskydę bei menka, kad turėjau prisimerkti, norėdama ką nors įžiūrėti. Ten danguje, taip arti, jog atrodė, kad galėčiau paliesti ištiesta ranka, tvyrojo trapaus pasaulio užuomina, iš verpeto trykštanti nežemiškos materijos planeta, auganti iš mažyčio kamuolėlio į kažką, kas plėtėsi tiesiog valandomis. Negalėjau net įsivaizduoti, į kokią planetą tai galiausiai pavirs. Galbūt vieną dieną po tą purpurinę atmosferą plasnos tokios pat besvorės būtybės kaip skraidūnai ar speksai. O gal joje niekad niekas neapsigyvens, nes jos kylančios kūgiškos saulės gelmėse liepsnojanti pragariška krosnis kiekvieną rytą supleškins viską, kas pamėgins susiformuoti nakties metu.

Lankiausi ir vėsios tekančios lavos pasaulyje. Galėjau pasakyti, jog tai ne purvas, be to, žinojau, jog j i nebuvo karšta. Kada ne kada jos masė plūstelėdavo į krantą, ant kurio ilsėjausi, ir, tučtuojau sustingusi, likdavo ten, kol ant viršaus šliūkštelėdavo dar daugiau medžiagos ir nuplaudavo viską atgal. Pagauta smalsumo, siekiau paliesti likusį mažą dribsnelį, ir susigūžiau, kai mano ranka, perskrodusi nematomą barjerą, pateko į karštos išsilydžiusios uolienos, tekančios kaip purvo nuošliauža, aplinką. Deginimo jausmas privertė mane atitraukti ranką, kuri išsyk ryškiai paraudonavo ir pradėjo pūslėtis.

Bliaudama iš visų plaučių, klupinėdama atsitraukiau per žiedą. Triukšmavau tol, kol kažkas pritempė visokiausių priemonių ir pradėjo lieti jas ant mano galūnės. Bandymų bei nesėkmių procesas baigėsi, kai Deronas išmėgino actą. Paaiškėjo, jog tai magiškas skystis, apraminęs deginimą bei pristabdęs pūslėjimąsi.

— Kad man daugiau nebūtų jokių kvailų eksperimentų! — prigrasino Erma.

— Koks pasaulis turi šarminę atmosferą? — paklausiau.

— Kam tai rūpi? — sumaurojo ji. — Tai galėjo būti gryna rūgštis arba vaistinė svilarožė.

— Tačiau toji vieta priminė visą laiką slenkantį ir šliaužiantį pilką purvą. Nesimatė ničnieko kieto.

— Ar matei kokius nors žmones?

— Ne.

— Tada mums nerūpi, ką ten matei. Užsičiaupk ir dirbk savo darbą bei daugiau nebekaišiok rankų į tas planetas.

Žinojau, kad jie rūpinasi mano sveikata tiktai todėl, kad susižalojusi nebegalėčiau jiems dirbti.

— Galėjote įkinkyti į šį darbą bet kurį kitą mutuolį, — pareiškiau. — Kodėl pasirinkote būtent mane?

— Nenusišnekėk, — tarė Deronas. — Man neteko girdėti, kad kas nors bent iš tolo prilygtų tau M. Mes žinome, kad tu mutuoji į milžinišką gotę ir mažytę plaukūnę, bei gali matyti daugiau žiedų už kitus. Prisimenu, kaip kartą sakei, jog regi ne tik mėlynus ir žalius žiedus, tačiau aš tavimi nepatikėjau. Dabar geriau tai suprantu.

— Bet aš nematau dvigubų žalių. Bent jau sąmoningai.

— Tačiau atrodo, kad žiedams tai nė motais, ar ne? Niekas iš mūsų negali įjuos įžengti, o tu gali, tad ir esi mūsų balandėlė.

— Iš kur žinojote, kad aš tai galiu?

— Nežinojau, tačiau man sakė, jog tai visai įmanoma. Mes negalime laukti, kol atgausi atmintį, nes tai truktų pernelyg ilgai.

— O kas jums tai pasakė? — Tuščiai stengiausi. Jis nesiteikė atsakyti.

Retkarčiais jie leisdavo man pailsėti, ir aš ėmiau pastebėti dėsningumą. Kiekvieną dieną, likus maždaug porai valandų iki saulėlydžio, mes baigdavome darbą, ir mane vėl sukaustydavo grandinėmis. Kiekvieną rytą, likus valandai ar dviems iki vidurdienio, darydavome maždaug pusvalandžio pertrauką. Tada jie neleisdavo man žengti į M ir nė sekundei nepaleisdavo manęs iš akių. Tiesą sakant, per tą pusvalandinę rytinę pertraukėlę Erma ar kas nors kitas praktiškai užsiguldavo ant manęs.

— Manau, kad padarei klaidą, — pareiškiau jai vienos rytinės pertraukėlės metu. — Galvoji, kad man pavyks rasti vieną konkrečią planetą tarp kelių trilijonų kitų. Kas skatina tokį tavo optimizmą? Ar greičiau godumą?

— Prikąsk liežuvį.

Man nepatiko su ja kalbėtis. Jai derėjo tupėti guminiame kambaryje, o ne laisvai bei nevaržomai bastytis po kraštą.

— Kas tie žmonės, kurių ieškau? — paklausiau.

— Neaušink tuščiai burnos, mėgindama mane iškvosti. Aš nežinau, kas jie, ir nesuku dėl to galvos. Tiesiog, vykdau įsakymus.

Vieną dieną jie susiginčijo dėl monitorių parodymų. Deronas tvirtino, kad rodmenys liudija žalią dvigubą žiedą, tačiau, anot Ermos, jis buvo mėlynas. Tuo tarpu aš stovėjau šalia ir grimzdau į vis gilesnį susimąstymą. Pagalvojau, jog Erma pernelyg greitai pasidavė, ir, žinoma, tiktai todėl, kad aš jai visiškai nerūpėjau. Visgi mane pasodino į kėdę ir įstūmė įtariamai žalią dvigubą žiedą. Tačiau jie suklydo. Tai buvo vienas iš mėlynųjų.

Žengdama į M, pastebėjau blausiai mėlynos spalvos šmėstelėjimą, o tada pasijutau einanti per stiklo j Orą tarp tokių skaidrių bei švarių stiklo lakštų, kad vos galėjau juos įžiūrėti. Iš esmės man pavykdavo įžvelgti tiktai pačius jų kraštelius. Aplink buvo pilna žėrinčių kabinų su veidrodžiais viduje. Visi jie metė atspindžius, tik vieni iš jų du, kiti tris, dar kiti keturis ar net daugiau. Pastebėjau, kad nė vienas nemetė vieno atspindžio, tačiau negalėjau pasakyti, iš kur tai žinau, prieš tai neaplankiusi visų kabinų.

Vilionė užsukti vidun buvo tokia stipri, kad man net nešovė mintis tiesiog imti ir praeiti pro šalį. Įžengusi į vieną kabiną, išvydau dvigubą savo atvaizdą. Visose veidrodžio šukėse buvau susidvejinusi. Mane pervėrė klaikus jausmas, ir staiga aš pajutau būtinybę iš ten išsinešdinti, ištrūkti iš visų tų kabinų ir kuo greičiau pabėgti iš šio pasaulio. Vis dar kuo aiškiausiai prisimenu save skuodžiančią per stiklo jūrą link geltono žiedo, ir jaučiu, kaip alsavimas degina bei plėšia mano gerklę.

Įžengus į Žemę, panika nenurimo ir netgi nesumažėjo. Žinojau, kad kažkas ne taip. Jaučiausi taip pat, bet buvau pilna blogos nuojautos. Pamačiusi Deroną bei Ermą, sproginančius akis į mane, o po to į kažką ant žemės, pažvelgiau žemyn ir išvydau palei kojas rėpliojantį kūdikį. Mergaitė turėjo šilkinius geltonus plaukus bei dideles mėlynas akis. Staiga ji sustojo, atsisėdo ir pravirko.

Pakeliaują ir su tebebliaunančia grįžau į žiedą. Nežinojau, kur jis yra, nes jo nemačiau, tačiau spėjau, kad tebebuvo toje pačioje vietoje, ir paaiškėjo, jog neklydau. Mano veiksmai buvo grynai mechaniški, ir jeigu tada būčiau bent trumpam susimąsčiusi, tai, ko gero, būčiau taip nepasielgusi, dėl ko vėliau būtų tekę gailėtis.

Pastvėrusi kūdikį, grąžinau jį į kabiną, iš kurios jis ir atkeliavo. Vos įžengus tarp žėrinčių stiklų, vaikas dingo iš mano rankų, o aš vėl nudūmiau per stiklo jūrą ir nėriau į namus, šį kartą viena…

— Iš kur aš galiu žinoti, kas nutiko? — pareiškė Deronas. — Visų pirma, aš ne mutuolis. Visų antra, nepasižymiu išbujojusia vaizduote. Gal tame pasaulyje yra begalė vaikų, ir kiekvienas keliautojas išsineša po vieną egzempliorių. Bet kokiu atveju, mes žinome, jog tai mėlyna vieta, ir mums nieko ten nereikia. Mus domina žalia spalva.

— Gal tai buvo haliucinacija, — tarė Erma. — Neįsivaizduoju, kad tai galėtų būti tikras vaikas. Turiu galvoje, iš kur jis imtųsi?

Pasakiau jai, ir ji nusišaipė.

Vienintelė Basė buvo linkusi su manimi bendrauti. Deja, ji buvo, ko gero, didžiausia neišmanėlė visuose barakuose.

— Negalėjau liautis gėrusi, — tarė ji man, šiek tiek supažindindama su savo asmeniniu gyvenimu. — Ištrūkdavau iš detoksikacijos klinikos, nerdavau į pirmą pasitaikiusį barą ir liuobdavau nestabdydama. Tėvų pasamdyti privatūs uosliai atkasdavo mane, ir aš vėl atsidurdavau klinikoje, laukdama tinkamo momento vėl duoti į kulnus. Vėliau jie abu mirė, ir nebeliko kas pakelia mane iš nuotekų griovio, tad prasivoliojau ten pernelyg daug metelių. Jei nori ką nors sužinoti apie padugnių miestus, tiesiog paklausk manęs.

Basės nedomino nei mutavimas, nei pokalbiai apie iš niekur išlendančius kūdikius.

— Pusę laiko man atrodo, kad tai pokštas ir kad nėra jokių žiedų, — tarė ji. — Kokia man iš jų nauda, jeigu negaliu jų pamatyti? Bet kokiu atveju, galiausiai nutraukiau santykius su buteliu ir dabar esu dora pilietė, prisidurianti smulkioms išlaidoms, vogdama iš mokesčių rinkėjų. Kiekvieną sykį, kai statinė patenka į prekinį vagoną, jie netenka tam tikro procento, kadangi prekė pasiekia kompanijas pro užpakalines duris. Man patinka šis darbas. Neleidžia nuobodžiauti. Klausi, kaip vadinasi ši valstija? Na, čia Pensilvanija. Tu net nesigaudai, kur esi?

— Gal žinai, ar yra ir daugiau panašių vietų?

— Na, aš abejoju. Supranti, vamzdis yra prakištas per porą tų šlykščių žiedų, ar bent jau man taip sakė, ir jie nebenori to kartoti, o gal ir nežino, kaip tai padaryti. Beje, tu labai jau smalsi.

— O kodėl tu taip laisvai atsakinėji?

— Kad ir ką būtų žadėję, galiausiai jie tave vis tiek nužudys, tad koks gi skirtumas.

— Artai kelia tau nerimą? Ta prasme, kad jie mane nužudys?

— Kaip vanduo nuo žąsies. Visas šis pasaulis tėra skerdykla, ir kiekvienas kada nors vis tiek turės pasitraukti.

— Norėčiau žinoti, kodėl aš čia.

— Gali apkaltinti tuo Ermą. Ji iššniukštinėjo, kurioje Vermonto vietoje slapstosi toks vaikinas Trandlas, galintis atsakyti į visus klausimus, tačiau, užuot atitempusi jį į apklausą, sulaužė jam sprandą. Ji tvirtino, jog tai nelaimingas atsitikimas, tačiau toli gražu. Ji tikras gyvulys. Tada jie ėmė ieškoti kito problemos sprendimo, ir juo tapai tu.

— Kaip galiu juo būti, jeigu ničnieko nežinau.

— Anot jų, geriau tu, negu nieko. O dabar užsičiaupk ir baik knisti man smegenis.