Erdvevaiksta

23

Pasitraukusi iš stovyklos, nudreifavau keletą kilometrų, o tada normaliame M nužengiau ant autostrados. Įsikišusi akinius į užpakalinę džinsų kišenę, patraukiau link viaduko, prie kurio sūpavosi keli draugiškai atrodantys žiedai. Vėliau išsiaiškinsiu, kad keturios ar penkios valandos 4-M buvo mano riba. Norėdama likti ilgiau, turėčiau būti tokia pat priplaukusi, kaip kadaise Kiskas. Dabar jis buvo sveikas bei pasitraukęs iš matmens, o sugrįžti įjį galėjo nebent tuo atveju, jei paskolinčiau jam akinius.

Išvydusi mane, Lamana pernelyg nenustebo. Sėdėdama prie pietų stalo klinikos kavinukėje, ji linktelėjo man ir tęsė, lyg nebūtų nutikę nieko neįprasto ir net negalėtų nutikti.

— Apsistojau čia, kad lengviau galėtum mane rasti, — tarė.

— O Tedvaras?

— Apačioje. Bijau, kad užrakintas. Jis prastos būklės. Chameleone išsiaiškino, kas jam yra.

— Gali nesakyti, nes jau žinau. Gal galėtum pasirūpinti, kad jį išleistų? Pažadėjau jam padėti.

— Tikiuosi, kad pavyks.

Pasakiau jai, kur ketinu eiti, ir ji sutiko mane lydėti. Netrukus mudvi nėrėme iš Gotlando pro geltoną žiedą ir nusileidome prie naftininkų barakų. Juodas skystis vis dar kliokė iš vamzdžio ir plūdo link pastatų. Aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios. Kiskas, Vytis ir Deronas bei visi darbuotojai buvo dingę. Spėjau, kad į kalėjimą.

Mudvi visai lengvai prisišaukėme žiedą. Jis grakščiai pakilo į orą, nešdamasis ir vamzdį, o tada privertėme jį mestis į priekį, ir vamzdis neteko atramos. Naftos srovė staiga nuslopo. Žiedas mikliai pasišalino nerdamas po žeme, o nebeprilaikomas vamzdžio galas šlumštelėjo ant pastatų. Nežinau ir man visai nerūpėjo, kaip prasidėjo gaisras. Mudvi su Lamana pasprukome pro pirmą pasitaikiusį mėlyną žiedą, o puikūs Gorvyno planai parūko dūmais.

— Susitiksime fermoje po penkių ar dešimties minučių, — pasakiau Lamanai ir palikau ją.

Kelias sekundes pakeliavusi per M, vėl įžengiau į Gotlandą. Pasirinkusi jau žinomą labirintą, nuliuoksėjau juo iki įtrūkio, užkišto pora pažįstamų žmonių. Akiratyje nesimatė nė vieno goto ar sloko. Laimei, irimo procesas matmenyje vyko labai lėtai, tad, nejausdama didesnio pasibjaurėjimo, sukandau užpakalinę koją ir nutempiau vieną kūną į viršų. Netrukus jau abudu kūnai gulėjo greta rūkstančio ugnikalnio. Pasikvietusi geltoną žiedą, sunkiai prastūmiau dvynes į senąją gerąją motulę Žemelę.

Jos verkė, užvaldytos slogių prisiminimų, juokėsi su palengvėjimu, kad vėl yra gyvos, raukėsi pagalvojusios apie savo kvailumą ir dėl to, kad dar kartą ištraukiau jų užpakalius iš svilinančios ugnies.

— Mums jau bloga nuo to, kad mus žudo, o po to atgaivina, tačiau labiausiai nuo pirmojo dalyko, — tarė Patė. — Mes iškilmingai pasižadame, kad niekada daugiau nebesikišime į tavo gyvenimą.

— Tave persekioja nelaimės, — pridūrė Mikė. — Pažinoti tave — prastas sumanymas. Ko gero, mudvi patrauksime į Kiniją ir pasiieškosime ten darbo. Ar tu įsitikinusi, jog Gorvynas su Erma mūsų nemedžioja?

— Taip.

— Galėjai leisti sekti tau iš paskos. Jeigu nebūtum liepusi savo draugužei indėnei atimti imtuvą, jie nebūtų mūsų nužudę.

— Atia, atia, — tariau.

Pagaliau jos pastebėjo, kur atsidūrė.

— Kokia čia vieta? — paklausė Patė. — Kodėl tu mus čia atgabenai? Aš niekur nematau žiedų.

Šen bei ten plaukiojo keli, tačiau baikštūs ir naudingi tiktai tokiai kaip aš, galinčiai priversti juos vienai kitai akimirkai nusileisti. Tuo tarpu dvynės nesugebėjo kontroliuoti žiedų, tad joms teks pačioms nusirabždinti keturis tūkstančius šešis šimtus metrų Vitnio kalno šlaitu. Vyliausi, kad tam jos sugaiš kokius metus.

Taigi vėl nėriau į savo fermą, kur ketinau susitikti su Lamana ir jau dviese nuspręsti, kaip susidoroti su mūsų problemomis. Deja, nieko iš to neišėjo, kadangi per savo lengvabūdiškumą įpuoliau tiesiai į plačiai atvertą Ermos glėbį.

— Kur jie, blusele? — paklausė ji vos neišmušusi man smegenų švelniu plaštakos tekštelėjimu.

Bent jau Olgerė neatrodė labai sužalota. Nors ir buvo pririšta prie kėdės priešais židinį, o ant rankų matėsi nudegimų žymės, iš paniekos veide galėjau spręsti, kad ji laikosi gana neblogai. Visai greta sėdėjo Lamana, nesurišta, tačiau apsvaigusi. Atrodo, kad Erma jos ėmėsi prieš pat mano atvykimą.

— Kaip manai, kodėl aš dirbau tam dundukui? — paklausė manęs milžinė, ir aš spėjau, kad ji kalba apie Gorvyną. — Ketinau nukniaukti akinius ir pati įgyti šiek tiek galios. — Laikydama mane viena ranka, ji atvėpė mano apatinę lūpą. — Tik neapsimesk, kad nieko apie juos nežinai. Basė matė tave su jais stovykloje, o po to — kaip dingai M. Kur jie? Kur tu juos slepi?

Lamana svirduliuodama pakilo jai už nugaros ir vožė kėde per galvą. Keikdamasi Erma siekė už savęs ir pamėgino indėnę sugriebti. Pasinaudojusi tuo, išsisukau iš kieto gniaužto ir moviau pro langą. Aplinkui buvo pilna žiedų, ir aš dar tik svarsčiau, kurį išsirinkti, kai Erma it puolėja šoko į priekį, čiupo mane už pėdos ir taip partėškė ant žemės, kad iš mano kišenės išskridę akiniai nukrito už trijų metrų nuo mūsų. Lamana pripuolusi stvėrė juos į saują ir pasileido bėgti.

Keletą minučių mėtėme juos Ermai virš galvos. Tai priminė nevaldomo tanko ignoravimą, ir aš žinojau, kad anksčiau ar vėliau ši didžiulė žudikė susipras nusukti vienai iš mūsų sprandą ir taip nutrauks šį žaidimą.

— Štai artėja didelis mėlynas! — suriko Lamana, sviesdama akinius virš Ermos.

Pagavau juos, padariau klaidinantį judesį į kairę, o tada mečiausi dešinėn. Šis ėjimas ne visai išdegė, kadangi didžioji moteris raudona suknele nebuvo nei kvaila, nei lėta. Pajutau stiprų kūno kvapo šuorą, ir jos pirštai įsikibo man į šlaunį. Baubdama iš skausmo, ištrūkau ir puoliau bėgti. Persekiojama sunkių žingsnių, susilyginau su Lamana, o tada mudvi abidvi, o gal ir trise, stačia galva nėrėme į Gotlandą. Bent jau akiniai liko Žemėje, ir aš galėsiu juos pasiimti, kai mutuosiu atgal. Nors, kita vertus, man gal ir nederėjo pernelyg nusiraminti. Pakako, kad Erma mane išjungtų arba pribaigtų, o tada prakištų pro geltoną žiedą, ir akiniai vėl atsidurtų mano rankoje.

Visos trys klupdamos kurnėjome žemyn išdeginta dervos, lavos ir sieros kalva. Aš buvau didelė gotė, Lamana — vidutinio ūgio, tuo tarpu Erma buvo didžiausia mano matyta pabaisa. Jos iltys siekė mažiausiai šešiolika centimetrų, o letenos priminė apvalias pagalves, apkraštuotas durklais. Ji dėbtelėjo į mane ir sušnarpštė.

Tyčia vis labiau kreipiau savo žingsnius į šalį nuo Lamanos. Net ir neypatingai jos trokšdama, Erma neabejotinai ją pribaigtų vos pasitaikius progai. Be to, kiek tai priklausys nuo manęs, šios gaudynės nesibaigs susidūrimu snukis į snukį. Šauktis pralaimėjimo — joks privalumas.

Erma nudundėjo paskui mane, ir Lamana dar kurį laiką mus sekė, tačiau greitai atsiliko. Repečkojausi į viršų bei liuoksėjau per padūmavusią vietovę taip energingai, kaip tik įstengiau, tačiau milžinė man už nugaros vis labiau artėjo. Visai netyčiomis įlėkiau į labirintą, kadangi rantytas įėjimas priminė skylę, vedančią prie vienų man žinomų aukštų uolų. Jau atsidūrusi viduje pamačiau, jog kelias užtvertas, belikęs tik siauras tuneliukas. Vildamasi, kad jis pasirodys per ankštas ir neleis Ermai sekti toliau, nudūmiau į tamsą, tačiau netikėtai koridorius praplatėjo. Ji vos nesugriebė manęs įbėgus į amfiteatrą, bet man jau buvo tekę pramogauti šioje vietoje, tad žinojau, kad tuoj virš tunelio, iš kurio išnėriau, turi slypėti kitas. Kai staigiai pasukau į dešinę ir liuoktelėjau ant pasvirų uolų, Erma sugebėjo išplėšti iš mano šono gabalą mėsos.

Labirintas buvo platesnis, nei tikėjausi, visgi jis šiek tiek sulėtino priešę ir leido man pasiekti trigubą išsišakojimą. Pasukau kairiau ir pajutau triumfo virpulį, išvydusi iš uolinės sienos išlendantį ir mano kelyje pakimbantį žalią žiedą. Bet jau kitą akimirką supratau, kad mano pergalė nėra tokia jau užtikrinta, nes užnugary vėl pasigirdo didžiulių letenų tekšnojimas į akmenį. Erma taip pat pasirinko kairiąją atšaką.

Žiedas tebestovėjo toje pačioje vietoje, ir aš skubiai nėriau pro jį. Mutavusi į mažytę plaukūnę, puoliau link didžiulio jūros dumblių gniutulo ir įsikasiau kaip galima giliau. Buvo akivaizdu, jog Erma puikiai žino, kur pasislėpiau, nes pripuolusi ėmė draskyti gniutulą į skutelius. Žinoma, ji negalėjo nustatyti tikslios mano buvimo vietos, tad draskė jį gabalas po gabalo, o aš tuo tarpu pamėginau pasprukti, skverbdamasi virš jos. Gudri, klastinga ir visada budri, ji mane pastebėjo ir metėsi artyn.

Man jau neberūpėjo, kokios spalvos žiedas plūduriavo į šiaurę nuo manęs. Greitai įpuoliau į j į, nesirūpindama, kad jo purpurinis atspalvis iš tikrųjų nebuvo viliojantis, bei nesidomėdama ovalia jo forma.

Vėl mutavau į žmogišką pavidalą, tik dabar tapau neįprastai plaukuota. Tiksliau pasakius, nuo galvos iki kojų buvau pasipuošusi natūralia kailine danga. Be to, bridau iki kelių lediniu upeliu, o aplink mane kaukė pūga. Dangų temdė stipri šlapdriba, upelis tebebuvo šaltas, tuo tarpu už manęs pasigirdo garsus Ermos tekšnojimas. Spėjau, kad ji jau nuvarginta gaudynių. Nuvarginta nekantros, o ne fiziškai.

Šlepsendama srautu, staiga pritūpiau, išvydusi atskriejantį nemenko riedulio dydžio akmenį. Šis atsitrenkė į Ermą, bet aš buvau pernelyg užsiėmusi, kad dėl to nustebčiau. Arba šioje planetoje lijo akmenimis bei sušalusiu vandeniu, arba čia buvo vietinių, kuriuos papiktino mūsų įsibrovimas.

Taip ir nepamačiau šios planetos žmonių. Gal tai ir gerai, nes neturėjau pakankamai laiko ar blaivaus proto, kad galėčiau juos įvertinti. Pakeitusi kursą, nusiyriau prieš srovę, kol man šovė mintis, jog siautėjančioje audroje Erma turėjo matyti neką geriau už mane. Užmačiusi ypač šešėliuotą vietą, stabtelėjau ir laukiau, prisidengusi akis, kol pro mane prabildėjo didžiulė plaukuota būtybė. Vien ją išvydusi sudrebėjau labiau, nei nuo šalčio. Pakankamai baisi ir be kailio, dabar Erma atrodė netgi klaikesnė už mano seną pažįstamą drimbą, mėgusią lankytis ant Lamanos kalno.

Gal ji ir nelabai primate, tačiau jos klausa veikė kuo puikiausiai. Erma tai įrodė pakeisdama kryptį ir puldama prie manęs. Roviau link tos vietos, kur įžengėme į matmenį, sustojau ir nusibraukiau nuo akių šlapdribą, ieškodama žiedo. Šiojo jau nebebuvo, bet jo vietoje užtikau kitą mažą mėlyną egzempliorių, kuris mane visiškai tenkino. Tikėdamasi ankštos praeigos, įgrūdau rankas bei galvą ir suniurnėjau iš nuostabos bei nerimo, kai šis prasiplėtė ir numetė mane nuo stataus šlaito Gotlande.

Pirmiausia nuvargo mano protas, o po to palaipsniui ėmė varginti ir kiekviena fizinė forma, kurią įgydavau gaudynių metu. Dabar, šuoliuodama į smilkstantį pelenų ir raudonos uolienos kalną, žinojau, kas yra išsekimas. Erma neketino leisti man mutuoti į Žemę ir susigrąžinti akinius. Ji irgi turėjo jausti nuovargį, tačiau didesnės galios vilionė aiškiai suteikėjai papildomos ištvermės. Ji atūžė iš paskos kaip griaunamoji jėga, pasiryžusi visiškai mane sunaikinti.

Mano mintys seko greičiau nei jėgos. Tiesą sakant, visas šitas paniškas bėgimas ir mutavimas trukdė man blaiviai mąstyti. Galbūt aš galėjau susekti žiedą, kuris perkeltų mane į Lamanos kliniką ar netgi Solvo kabinetą. Aišku, abiejose vietose galėjo būti tuščia, tad nieko iš to nelaimėčiau, tačiau koks skirtumas, jei aš apie jas net nepagalvojau. Neturėjau kada.

Kai jau ėmiau rimtai svarstyti apie savo mirtį, ant žemo stataus šlaito viršūnės išvydau žiedą. Šiaip tikrai nebūčiau pažvelgusi į jį antrą sykį, nes puikiai žinojau, kas slypi tarp bjaurių pilkų jo ribų. Kartą jau žengusi šiuo keliu, supratau, jog tai tarpduris į pasaulį, kur gyveno skraidūnai, speksai ir didžiuliai dvokiantys glotai.

Kepštelėta Ermos nago, nusiritau nuolydžiu žemyn ir pūkštelėjau į seklią dervos duobę. Erma tučtuojau liuoktelėjo man iš paskos. Būdama mažesnė bei lengvesnė, galėjau bristi greičiau už ją, tad anksčiau pasiekiau krantą ir pamėginau vėl kopti į kalną. Ji spėjo pripulti ir nukąsti gabalą mano kairės užpakalinės letenos.

Dabar buvau daugiau nei pasiryžusi pasiekti pilkąjį žiedą, nes nebeliko jokių kitų išeičių. Kadangi Erma dar tebesikapstė dervos duobėje, atsisukau ir spyriau jai į galvą. Ji krito aukštielninka, o aš susiėmiau ir dryktelėjau ant stataus šlaito viršaus.

Nebuvo reikalo dairytis, ar mano persekiotoja vis dar mane seka, nes jutau jos kvėpavimą bei girdėjau, kaip šnopščia, trokšdama mano mirties. Mėgindama atlikti didžiausią šuolį savo gyvenime, stipriai atsispyriau ir greitai nėriau į pilkąjį matmenį tikėdamasi, kad Erma pasielgs taip pat. Ji manęs nenuvylė.

Slėnyje riogsojo Dinglas ar kitas labai į jį panašus baisuolis ir dėbsojo į pasaulį savo sunkiavokėmis akimis, primenančiomis du vienodus purvo telkinius. Jis dvokė kaip tūkstantis lavonų. Prie gloto kūno darbavosi skraidūnai, palaikydami jo sveikatą, o viršuje zujo tiršti erkių debesys.

Nuzvimbiau į pilką dangų tiesiai virš slėnio, nes man nereikėjo prisitaikyti prie naujo kūno. Padedama stiprių sparnų, staigiai mečiausi į kairę, ir padariau tai pačiu laiku, kad išvengčiau begalinės liežuvio juostos, kuri atšvilpė iš Dinglo nasrų. Seilėmis varvantis ginklas godžiai siekė manęs, prašovęs grįžo atgal į savo urvą, o po to vėl išniro, kai į matmenį įsiveržė Erma.

Sunku pasakyti, kąji išvydo paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis. Erma buvo didžiulė skraidūne su galingais sparnais, bet kartu ir žmogus, tad jai reikėjo šiek tiek laiko, kad galėtų susiorientuoti. Tačiau būtent jo jai ir nebuvo duota. Glotas išsyk atpažino skanėstą, ir Erma pratisai bei garsiai suklykė, tvirtai prilipusi prie raudonos vėliavos. Dar akimirkąji raitėsi bei plyšavo, o po to nėrė į spąstus kaip gegutė į laikrodį.

Drebėdama, virpėdama, pašiurpusi, jausdama šleikštulį ir didžiai apgailestaudama, jog likau gyva, nekreipiau jokio dėmesio į skraidūnus, atlėkusius manęs pažiūrėti, tik pakilau aukštyn link geltono žiedo ir panirau į jo apgaubiančias klostes. Grįžau namo, nuo vieno pavojaus prie kitų, kurie, ko gero, taps paskutiniai.

Lamana laukė manęs sėdėdama ant fermos tvoros. Ji niekada nebus tokia blyškiaveidė, kaip jos tėvas, tačiau veide įžvelgiau nerimą. Kol artinausi, ji vis žvilgčiojo man už nugaros.

— Jos nebėra, — tariau. — Visiems laikams. Dinglas.

Lamana nežymiai krūptelėjo.

— Skambino mano tėvas. Jis aptiko Gorvyną Mutato teritorijoje. Siautėja kaip pamišęs.

Nors savo žmogiškajame pavidale nieko nenuveikiau, tačiau jaučiausi pavargusi.

— Perskambink jam ir užbaikime visą šį reikalą.

Po kelių minučių atsidūrėme mokykloje, kur ėmėme laukti Solvo sraigtasparnio. Kaip ir prašiau, jis atsigabeno su savimi Tedvarą bei Badą Džiupiterį.

Gorvynas naršė po žolę, ieškodamas savo pamestų akinių. Jis tai repečkojo keturpėsčias, rūpestingai sklaidydamas stiebelius, tai šokinėjo, įsiutusiai trempdamas žemę. Kada ne kada perbėgdavo į kitą pievelės vietą, kur vėl atnaujindavo paieškas. Niekuo nebepriminė solidaus mokslininko, kurį pažinojau, o jo veidą sudarė žėrinčių akių, siaurų šnervių bei atkarusio apatinio žandikaulio kaukė. Jis prašėsi skustuvo, dušo ir švarių drabužių. Jis prašėsi naujų smegenų.

Nežinodama visų faktų, galėjau tiktai spėti, kaip Gorvynui pavyko įsisprausti universitete į Orfijos Kint bei jos kolegų gretas. Tikėtiniausia, jog paprasčiausiai užėjęs paprašė darbo, ir kodėl gi jam jo negavus, jei, ko gero, išmanė apie žiedus daugiau už visus kitus gyvuosius? Kas kitas, jei ne ekspertas bei genijus, galėjo prakišti naftos vamzdį pro porą žiedų ir priversti juos stovėti vietoje? Blogai, kad Krofas nepriklausė grupės branduoliui, nes tada būtų viską ar bent jau didžiąją dalį žinojęs ir man apie tai papasakojęs, o tai būtų leidę ko nors griebtis gerokai anksčiau.

Išvydęs mane, Gorvynas tik prašiepė dantis ir vėl it pamišęs puolė ieškoti akinių, kurie jam niekada nepriklausė ir kurie tą akimirką gulėjo mano kelnių kišenėje.

Tačiau kai iš Solvo sraigtasparnio išlipo Tedvaras, Gorvynas sureagavo visiškai kitaip. Jis išspaudė gyvulišką pašaipos, paniekos bei baimės kauksmą. Tik vėliau jis pastebėjo Badą Džiupiterį, kurį iš abiejų pusių prilaikė Solvo žmonės. Sekundę ar dvi Gorvynas stovėjo visas suakmenėjęs, po to įniršusiai suklykė. Apimtas nevilties, jis puolė ant keturių ir vėl ėmė naršyti po žolę. Keista, bet kai du žmonės jį pakėlė, visiškai jiems nesipriešino.

— Žadėjai man padėti, — tarė man Tedvaras. Jis apsidairė, pamatė Gorvyną ir susiraukė, lyg mėgindamas kažką prisiminti. — Ką mes čia veikiame?

— Jei darysi, ką liepiamas, pasveiksi.

— Kodėl turėčiau tavimi pasitikėti? — Jo nuotaika akimirksniu pasikeitė, ir tonas tapo šiurkštus. — Tu man niekada nepatikai.

— Taip, žinau. Man reikėjo elgtis su tavimi storžieviškai, kaip darė visi kiti, tada nebūtum turėjęs man jokių pretenzijų.

Užsidėjau akinius, pamačiau lekiantį dangumi dvigubą mėlyną žiedą, sustabdžiau jį ir priverčiau švelniai nusileisti priešais mus. Nežinojau, kaip aiškiai Tedvaras jį matė.

— Nori, kad lįsčiau į šitą daiktą? — paklausė jis. — Ar ne taip?

— Aišku, kad ji to nori, kvaily, — pareiškė Badas Džiupiteris. Jo protas akimirksniu prašviesėjo, ir nemalonų seną veidą perkreipė šypsenėlė. — Tu esi aš, kai buvau mažas, o anas tenai pamišėlio sūnus yra aš suaugęs. Kaip į tai bepažvelgtum, tai tik aš. Eime. — Džiupiteris tvirtai nutvėrė besirangantį, inkščiantį Gorvyną ir spyriais privertė jį atsistoti.

Tedvaras pažvelgė į mane.

— Tai negali būti tiesa. Aš juk prisiminčiau tokį dalyką, ar ne? Vien todėl, kad negaliu aiškiai atsiminti, kas nutiko…

Tedvarui dar nebaigus sakinio, Džiupiteris įstūmė jį į žiedą. Prieš jam išnykstant, dar spėjau pastebėti apstulbusį jo veidą. Taip jis ir išėjo, pernelyg nustebęs ir sutrikęs, kad išsigąstų. Tuo tarpu Gorvynui iš siaubo linko keliai, ir jis įžengė į žiedą tik po to, kai Džiupiteris įrėmė savo koją jam į užpakalį ir smagiai stumtelėjo.

Spoksodama į tašką, kur dingo Tedvaras, pajutau iš kojų verčiantį siaubo ir širdgėlos antplūdį.

— Gal aš klystu, — sušnabždėjau Lamanai. — Viliuosi, kad klystu.

Lyg skaitydama mano mintis, ji tarė:

— Neklysti. Chameleone iškapstė visa tai iš jo pasąmonės. Tu labai nepyk ant senio. Po to, kai tai padarė, jis norėjo tučtuojau grįžti į žiedą, tačiau Gorvynas dėjo į kojas, o Tedvaras nukūrė jam iš paskos.

Po kelių minučių Badas Džiupiteris parkėblino atgal į mokyklos teritoriją. Jis buvo vienas ir linksmai kikeno. Stovėjau spoksodama, laukdama, kad vėl pasirodys gyvi ir tikri Gorvynas su Tedvaru, ir visą tą laiką kažkur viduje jaučiau duslų baimės mušamą ritmą.

— Kitados mes šį bei tą nuveikėme, ar ne? — tarė Džiupiteris.

— Gaila, kad neužėjau į kurią nors kitą būdelę. Juk būtų dar nuostabiau, jei išsiskaidyčiau į dešimt dalių. Gal aš grįžtu atgal.

Jie stvėrė jį už rankų.

— Žinote, aš visada buvau ligotas, — tarė jis. — Nuo pat mažumės. Tai kliudė man dirbti ir galiausiai pavertė mane proto luošiu.

Žvelgdamas į mane, pareiškė:

— Prieš pat paskutinįjį sveikatos pairimą pradėjau gaminti tuos akinius. Ko gero, kitas aš, tasai Gorvynas, apšoko mane, pirmas užbaigdamas šį darbą. Tik jis ir niekas kitas galėjo tai padaryti. Jie teisėtai priklausė man.

Badą Džiupiterį įsodino atgal į sraigtasparnį ir išskraidino.

Toks buvo kito mano priešo galas. O gal dviejų ar trijų? Beliko vienas vienintelis — Orfija Kint.

Išsitraukusi iš kišenės akinius, vėl juos užsidėjau, įžengiau į 4-M ir naršiau po tą svetimą visatą, kol aptikau mėlynų dvigubų žiedų koridorių. Praėjau vienu bei kitu jo pasieniu, užantspauduodama kiekvieną tarpdurį, o pabaigusi pasijutau patenkinta. Niekas daugiau nebevaikščios pro dvigubus mėlynus žiedus, bent jau kiek tai priklausys nuo manęs.

Solvas su savo žmonėmis gerai padirbėjo, kuopdami visą jovalą. Ištisi būriai buvo pasiųsti į Gotlandą bei Vandenų pasaulį, kad sunaikintų įrangą ir suimtų paskutiniuosius Gorvyno kareivius. Tuo tarpu slokus apsupo bei sugrūdo pro žiedus, ir jie mutavo atgal į neprotingas žmogbeždžiones.