Erdvevaiksta

17

Gorvynas atrodė kiek nustebęs mus matydamas bei, kaip visada, nelabai patenkintas.

— Jei jau atsiboginote, galite ir užeiti, — tarė.

Mečiau sau už nugaros paskutinį nepasitikėjimo kupiną žvilgsnį. Mes ką tik palikome glotų šalį. Laukai, kurie dabar mus supo, buvo tokie sausi bei išdeginti, jog atrodė, kad šis kraštas nenumaldomai virsta dykuma. Tolumoje stūksojo pliki, rūku apsigaubę kalnai. Keista vieta gyventi; nepaisant to prieš mus riogsojo ant kalvos suręstas pastatas, senamadiški tinkuoti rūmai su geležiniais aprūdijusiais vartais ir chimeros pavidalo belstuku.

— Ar čia Žemė? — sušnabždėjo man Lamana, ignoruodama Gorvyną. — Ar mes M-1?

Gorvynas nebūtų Gorvynas, jei neturėtų laboratorijos, ir galiausiai jis nusivedė mus tenai. Ji buvo pakankamai didelė, kad sugėdintų mažytį kambarėlį Mutate, tačiau ne tik tuo. Čia buvo tiek įrangos, kiek dar nesu mačiusi vienoje patalpoje.

— Nešdinamės iš čia, — pusbalsiu tarė Lamana.

Stebėdamasi, kas jai nepatinka, ėjau nuo mechanizmo prie mechanizmo, atidarinėjau spinteles, taip pat atkreipiau dėmesį į keletą keistų dalykų. Ant lentynos virš kompiuterio gulėjo daiktai iš senosios laboratorijos, tariamai parduoti aukcione, tarp jų net ir laidų karūna, kuri buvo kiek perdaryta ir atrodė dar sudėtingesnė.

— Taip, aš mačiausi su Tedvaru, — atsakė Gorvynas į mano klausimą. — Žinote, iš tikrųjų jis nėra mano sūnus. Ne mano kraujo. Jo motina buvo mano antroji žmona. Ji mirė, kai jis buvo dar visai mažytis.

— Kur mes? — paklausė Lamana. — Kokioje valstijoje?

— Nevadoje. Man taip netikėta, kad atsidūrėte mano galiniame kieme. — Gorvynas pažvelgė į mane. — O su Mutatu jau atsisveikinau. Bet kokiu atveju, tai buvo tik laikinas paskyrimas. Dabar pats renkuosi, kuo užsiimti, ir esu visa galva pasinėręs į eksperimentus. Gal norėtum man padėti?

Pagalvojau apie Tedvarą ir dėl kažkokios nepaaiškinamos priežasties sudrebėjau. Taigi, kad ir kaip būtų keista, mudvi su Lamana nusileidome Gorvyno valdose, tačiau atsitiktinumų visada pasitaiko, ar ne? Persikėlimas žiedu į Kaliforniją nedaug skyrėsi nuo persikėlimo į Nevadą. Abi buvo maždaug toje pačioje teritorijoje, ypač mąstant begalybės terminais.

Gorvynas turėjo tarną Lavaką, ir tai buvo visi šio namo gyventojai. Kaip dviem žmonėms, erdvė atrodė pernelyg didelė, tačiau aš su malonumu ją apėjau nepaisydama, kad Lavakas kalbėjo neslėpdamas pašaipos, arba patyliukais murmėdavo, kai turėjo patylėti. Jis nešiojosi su savimi rudą butelį, kurio viršūnėlė kyšojo iš švarko kišenės.

Rūsyje telkšojo baseinas, ir aš planavau vėliau juo pasinaudoti, tačiau labiausiai mane sudomino viršutinių kambarių apystata, tikro medžio paneliai, dviejų centimetrų storio durys, masyvūs laiptai, aukštos lubos ir marmurinės arba medinės grindys. Beveik kiekviename kambaryje buvo įrengti ornamentuoti židiniai su masyviomis atbrailomis. Ant sienų kabojo meškų, elnių ir tigrų galvos, o paukščių iškamšos, sutupdytos ant laktų, atrodė tokios tikroviškos, kad net privertė mane apeiti jas plačiu lanku.

Klajodama po šį didingą namą, galvojau apie savo fermą Džersyje, pastatytą iš storo kartono ir užpurkštą tvirtu kalkių, cemento bei plastiko mišiniu. Ne tik mano, bet ir visų kitų namai priminė traškučių dėžutes, kurių sienos neatlaikytų įrėminto paveikslo. Čia Gorvyno rūmų sienas dengė stori septynių metrų ilgio ir pločio gobelenai, kabojo dideli portretai vientiso klevo rėmais, o didžiuliai kabliai laikė plačiausias užuolaidas.

Tarp kitų stebuklų buvo elektros lemputės, elektriniai šaldikliai, skalbyklės, džiovyklės, maisto ir gėrimų dalytuvai. Gorvynas paaiškino turįs nuosavų generatorių.

Užsukome ir į ginklinę, kur išvydome gausybę šiuolaikinių šaunamųjų ginklų, senų šešiašūvių, senovinių tridančių ir netgi mažą patrankėlę.

— Tiesą sakant, aš netgi turiu rinkinį, galintį pagaminti mažytes atomines bombikes, — tarė jis, kai, nusitvėrusi senamadišką dvidešimt antro kalibro ginklą, vaizdavau, jog taikausi į rudąjį Lavako butelį. — Dabar ginklų laikymas yra grynas nuostolis ir betikslis dalykas. Tiesiog pasaulis tapo civilizuotas, tad nebeliko priešų, kuriuos reikėtų sutramdyti.

Pietums valgėme pjausnį, kurio net nesinorėjo kramtyti — toks buvo gražus. Lamana nejautė panašių sąžinės priekaištų, tad kimšo pilna burna ir spoksojo į mūsų šeimininką. Ji nė sykio nepažvelgė į mums patarnaujantį Lavaką, tik nuolat stebėjo Gorvyną, nė akimirkai neišleisdama jo iš akių. Pirmą kartą nuo mūsų susitikimo pradžios ji elgėsi kaip keistuolė, ir aš vyliausi, kad Gorvyno neerzino jos storžieviškas dėmesingumas.

Tiesą sakant, jis neatrodė nei susierzinęs, nei netgi susirūpinęs, ir kalbėjo tik apie politiką, likimą bei menkavertes prekes miesto prekybos centruose. Nutraukusi savo tylėjimą, Lamana paklausė, kur yra miestas.

— Už kelių mylių į vakarus, — atsakė jai Gorvynas.

Galvodama, kaip būtų nuostabu gyventi rūmuose, atsiprašiau ir išėjau į koridorių, ieškodama vonios kambario. Lamana ketino sekti man iš paskos, tačiau Gorvynas paėmė ją už parankės ir nusivedė prie dobilo formos akvariumo su auksinėmis žuvytėmis. Jis tyliu balsu kažką jai dėstė, o ji vis bandė ištrūkti.

Vonia labiau priminė poilsio kambarį su savo dekoruotais paneliais, prašmatniais karnizais, storais kilimais bei veidrodžiais per visą sienos plotį, kuriuose atrodžiau kaip elgetiška, purvina žmogysta pavargusiu veidu. Šiek tiek nusivyliau, kad santechninė įranga nesiskyrė nuo tos, prie kurios buvau pratusi.

— Kaip jūs susigrąžinote tą savo laidų karūną ir kitus daiktus? — paklausiau Gorvyno sugrįžusi atgal. — Juk jūsų pareigas perėmusi moteris viską pardavė aukcione.

— Nedaug kas domisi tokia įranga. Išgirdau apie aukcioną, ir man pavyko ją atgauti.

Sėdėjome svetainėje kaip trys laimingos šeimos nariai. Lavakas prašapo kažkur viršuje, ir daugiau jo nebemačiau. Kadangi buvo rugpjūtis, mums nereikėjo dirbtinės šilumos, tačiau vis tiek įsivaizdavau, jog didžiulis židinys pilnas pleškančių pliauskų.

— Dirbu prie naujo žiedų tyrinėjimo etapo, — pareiškė Gorvynas. — Aiškinuosi, kodėl į Pirmąjį matmenį sugrįžę mutuoliai būna su drabužiais.

— Ir kodėl gi? — pasidomėjo Lamana.

Jos balse nenuskambėjo niekas ypatingai nederamas, tačiau aš pajutau skvarbų griežtumą. Mintyse atsidusau. Vieną dieną jai teks suvokti, kad ne kiekvienas nekaltas ar produktyvus žmogus yra niekuo neišsiskiriantis ar netgi sveiko proto.

— Visos angos yra kaip viena, — pareiškė jis. — Visos durys yra tokios pačios.

— Labai prasminga, — pastebėjau. Lamana metė į mane žvilgsnį, kurį tik aš galėjau suprasti kaip pašaipų.

Sukryžiavęs kojas, Gorvynas drybsojo didžiuliame mėlynu aksomu apmuštame krėsle ir džiugiai mums šypsojosi, lyg būtume pora mažų vaikučių ar kvailelių.

— įsivaizduokite koridorių, į kurį iš abiejų pusių atsiveria daugybė durų. Pirmojo matmens, arba Žemės, erdvė juda išilgai to koridoriaus. Tai ne tik vienintelis matmuo, bet ir vienintelė anga ar tarpduris, į kurį atsiveria visi kiti. Kad ir pro kurį bežengtum, vis tiek išeisi pro vieną ir tą patį.

— Tačiau mes išeiname ne tuo pačiu laikotarpiu, — pareiškė Lamana.

— Mes kalbame apie erdvę, o ne laiką.

— Ar dėl to ir atgyja sugrąžinti negyvėliai?

— Ne, aišku, kad ne. Prisikėlimas susijęs su pačiais žiedais. Jie grąžina tave įgimton būsenon. Atminkit, jog tai išlikimo mechanizmai. Kadaise buvęs gyvu žmogumi, tu vėl juo tapsi išniręs iš kitų matmenų.

— Atrodo, kad tai gerokai susiję su laiku, — tarė Lamana.

— O kaip mirę dri? — pasidomėjau. — Keletą buvau sugrąžinusi, bet jie ne visada atgydavo.

— Kad padaras atgytų, jis turi būti atitinkamo dydžio bei intelekto lygio. Mažiausias gyvūnas, su kuriuo sėkmingai dirbau, buvo keturiasdešimties kilogramų šuo. Katėms, graužikams ir panašiems įjuos tai ne visada pavyksta. Tiesą sakant, dažniau ne, negu taip.

Lamana atsistojo.

— Ačiū už svetingumą, bet mums jau laikas eiti.

Išsižiojusi pažvelgiau į ją.

— Mudu su Darile esame seni pažįstami, — tarė Gorvynas. — Ji užsirekomendavo kaip labai nebloga padėjėja, todėl nenorėčiau, kad dabar išeitų. Tačiau jei jūs pati skubate…

Tai buvo lyg vanduo nuo žąsies.

— Mūsų dienotvarkėje yra daugybė neatidėliotinų dalykų, — pareiškė Lamana. — Pavyzdžiui, reikia pasirūpinti jos sergančiu arkliu, kuris įsivaizduoja esąs erelis.

— Ką gi, mano darbas gali ir palaukti. Eikite, jei jau privalote.

— Aš niekur neisiu, kol neišbandysiu apačioje esančio baseino, — pasakiau. — Tikiuosi, neprieštarausi?

— Jokiu būdu.

Po kelių minučių jau šaukiau ant Lamanos.

— Tu elgiesi kaip neišauklėta kvailė! Galima pamanyti, kad jis koks nors Mėlynbarzdis!

Buvome vienos baseine, ar bent jau nemaniau, kad kur nors už lubas remiančios kolonos tūno Lavakas.

Ji užsidengė ausis.

— Nerėk.

— Aš išvis su tavim nesikalbėsiu. Verčiau užsiimsiu tuo, ko ir atėjau. — Pūkštelėjau į šiltą skaidrų vandenį ir nuplaukiau. Buvo smagu ir netgi malonu, tačiau negalėjau liautis lyginusi su Vandenų pasauliu.

— Būk protinga, — tarė Lamana, kai išsiropščiau ant plytelėmis dengto tako pailsėti. — Sis paukštelis pernelyg keistas, kad būtų nuoširdus. Pagalvok, koks neįtikėtinas sutapimas, kad nusileidome tiesiai priėjo namo.

— O ar gali kaip nors kitaip paaiškinti, kokiu būdu čia atsidūrėme?

— Ne, bet man vis tiek tai nepatinka. Man nepatinka nei jis, nei jo įtartinas tarnas, nei jo laboratorija, nei visa ši vieta. Kur jis gavo visus tuos generatorius bei aparatūrą? Kas jam išdavė leidimą laikyti visą šitą kompiuterinį šlamštą? Juk žinai, kad valdžia neleidžia žmonėms švaistyti energijos.

— Jis tiria žiedus. Jis ekscentrikas, be to, turtingas.

— Ir su juo negalima susikalbėti, kaip su kokiu glotu. Tavo nuovoka tokia miglota, kad negaliu tuo patikėti.

Grįžau į vandenį, kad padidinčiau atstumą tarp savęs ir jos ribotos logikos. Lamana darėsi savininkiška, lyg būtų ėmusis užduoties tapti mano prižiūrėtoja ar vyresniąja seserimi. Neturėjau šeimos ir neketinau įsigyti ko nors panašaus tokioje vėlyvoje stadijoje.

Pietų metu ji supykdė mane, paskelbdama negalinti pasilikti dėl spaudžiančių reikalų. Ji išvyksianti iškart po pietų ir yra dėkinga Gorvynui už svetingumą. Tuo metu aš mėgavausi jautienos kepsniu lyg kokiu seniai iš mados išėjusiu delikatesu. Beje, taip ir buvo. Ne mažiau jaukiai mane nuteikė žvilgantys indai, žemai kabantys kandeliabrai, visą sieną užimantis vitražas, nėriniuota staltiesė bei storos stalo kojos. Tačiau aplinkos turtingumas ir grožis geso tuo pačiu tempu, kokiu Lamana aiškino poreikį išvykti. Be abejonės, ji tikėjosi, kad ją lydėsiu. Teko ją nuvilti.

Ji elgėsi taip, lyg nieko nebūtų tikėjusis nei iš manęs, nei iš ko nors kito, pamojavo atsisveikindama, nusišypsojo, paklusniai nuėjo prie paradinių durų ir dingo už jų.

— Aš jai nepatikau, — tarė Gorvynas. — Gal ir gerai, kad išėjo. Labai jos nepasigesime, kai imsimės visų tų žavingų eksperimentų, ar ne? Beje, kas ji tokia? Kur tu su ja susipažinai?

— Draugė.

Žvelgdama pro mažą langelį prie durų, aiktelėjau:

— Ji pargriuvo.

— Ji nusistačiusi prieš mane. Tiesiog jutau ją supančius tamsius fluidus.

— Manote, kad ji tyčia pargriuvo?

— Man taip atrodo, — pareiškė jis.

— Laikosi susiėmusi už kulkšnies. Mėgina atsistoti.

— Be abejo, skausmas jai yra nepakeliamas dalykas.

— Ji dora. Niekad nesugavau jos apgaudinėjant.

— Manau, ir toliau turėsiu namuose dvi viešnias.

Pripuolusi prie vartų, atlapojau juos ir nubėgau toliau. Dangus virš galvos buvo pilkas, pradedantis ūkanotis, grėsmingas ir be ryškesnių spalvų, išskyrus keletą žiedų, besisūpuojančių rytų pusėje. Perkreiptu iš skausmo veidu Lamana ištiesė man ranką.

— Radai patį tinkamiausią laiką klupinėti, — pasakiau ketindama padėti atsistoti.

— Pažvelk už savęs! — riktelėjo ji.

Apsisukau pačiu laiku, kad pamatyčiau žalią žiedą, išpuolantį iš už akmeninės statulos. Man dar nespėjus sureaguoti, Lamana kilstelėjo kojas ir padarė tai, ką visą laiką norėjo padaryti. Ji staigiai spyrė man į sėdynę ir ištrenkė iš pasaulio.

Įsiutusi dėl jos poelgio, plaukiojau po Vandenų pasaulį, kol suradau tokio pat atspalvio žiedą, kokiu pasitraukėme iš glotų planetos. Mano nuostabai, nusileidau vidury Jeloustouno, o ne Gorvyno kieme. Mėginau dar ir dar kartą, tačiau kiekvieną sykį, įžengusi į ryškiai geltoną žiedą, atsidurdavau nacionaliniame parke.

Kažkas buvo ne taip. Mano atmintis niekada neklysdavo dėl spalvų. Žiedas, kuriuo mudvi su Lamana pabėgome iš svetimos planetos, turėjo nuvesti atgal pas Gorvyną. Kažkokiu būdu Lamana žinojo, kad taip nenutiks, arba tai įtarė, kitaip tikrai nebūtų spardžiusi man uodegos, stengdamasi pasiųsti kur nors kitur.

Kadangi negalėjau išspręsti šio galvosūkio slampinėdama tarp visžalių sekvojų, parsmukau namo pasitikslinti Nevados žemėlapiuose. Nesitikėjau, kad šis nuostabus statinys bus pažymėtas kaip Gorvyno namas, tačiau jis galėjo būti įtrauktas kaip dėmesio vertas objektas. Deja, nieko panašaus neradau. Olgerė tupėjo užsibarikadavusi fermoje ir atsisakė eiti į lauką, kadangi, grįždamas iš eilinės savo išvykos, Banditas parsitempė su savimi draugužę.

Būtybė dydžiu prilygo jam pačiam, tačiau tuo panašumas baigėsi. Ji priminė Komodo salų drakoną, turėjo diržingą odą, didžiulę uodegą, roplišką galvą ir baisų snukį. Dramblodama po aptvarą įkandin mano risto žirgo, ji atrodė visiškai patenkinta ir nejaučianti jokių nepatogumų, kad sau neįprastu pavidalu atsidūrė svetimame matmenyje. Šis padaras tenorėjo sekioti paskui Banditą, sriaubti stulbinamus vandens kiekius ir glėbiais šlamšti šieną.

— Tas arklys arba tupi aptvare, arba duodasi po žiedus, ir nieko daugiau, — aiškino man Olgerė. — Kiekvieną sykį, kai ketinu uždaryti jį arklidėse, jis šuoliais pasileidžia į kitą planetą. O dabar dar atsitempė į kompaniją tą pabaisą, tad nebegaliu net išeiti iš namų. Ji liuoksi per tvoras it varlė, viską ryja mano gėlynuose ir netgi ėmėsi jaunų medelių.

Kažkoks praeivis jau buvo spėjęs pranešti apie tai policijai, kuri prisistatė kitą dieną, užmetė į Komo akį ir nudulkėjo virvių bei tinklų. Deja, nieko iš to neišėjo. Vos tik jie išdavė savo ketinimus sugauti priklydėlę, Banditas pasileido risčia į storą mėlyną žiedą, kartu išsivesdamas ir savo draugužę.

Bėgo dienos, o Lamana nesirodė. Taip pat ir Erma ar dar kas nors pažįstamas. Nuvykau aplankyti Tedvaro. Vieta, kur jį laikė, buvo švari, tvarkinga ir stulbinančiai šiuolaikiška. Energijos trūkumas neleido panaudoti ventiliatorių kovoje su vėlyvo rugpjūčio karščiu, tačiau pastatas nebuvo aukštuminis ir turėjo neįprastai daug langų. Peizažą paįvairino upokšniai bei vešlūs medžiai, o ekranas ant pastato stogo neleido saulei iškepti lindinčiųjų viduje…

— Ką tu čia veiki? — paklausė jis, kur kas labiau prislopintas, nei tada, kai paskutinį kartąjį mačiau. — Aš gi ničnieko tau nereiškiu.

— Juk tu atsidūrei čia per mane, ar ne taip?

— Tu taip ir likai tikra kvailė. Aš visada toks buvau. Kuo vyresnis darausi, tuo man sunkiau suvaldyti savo būseną.

— Gerai atrodai, — tariau ir nė trupučio nemelavau. Jis buvo tikras sveikatos įsikūnijimas. Tačiau kalbėdamas ar darydamas staigesnį judesį, Tedvaras susikaupdavo, sąmoningai save įspėdamas. Jis pernelyg save kontroliavo. Jam neegzistavo toks dalykas kaip atsipalaidavimo akimirka. Priminė susuktą ir suspaustą spyruoklę.

— Kuo tave gydo? — paklausiau užsitęsus tylai.

— Koks skirtumas, kol tai padeda tiek, jog manęs nereikia vynioti į šlapias paklodes ar uždaryti guminiame kambaryje. Neklausk, ar kada nors tapsiu normalus. Niekad toks nebuvau. Liksiu čia tol, kol jie įsitikins, jog galiu pats vartoti vaistus, o tada perkels į kokią nors kitą vietą, kur galės mane stebėti. Greičiausiai į našlaičių prieglaudą.

Nedrįsau paklausti, ar, be Gorvyno, jis turi dar kokių nors giminių. Žodžiai strigo mano lūpose.

Jo akyse žybtelėjo kažkas panašaus į nuostabą, kai tarė:

— Mano tėvas niekad neateis manęs aplankyti. Tu žinai, kodėl, ar ne?

Sugebėjau burbtelėti neigiamą atsakymą.

— Esi nepataisoma idiote, — tarė jis. — Tiesiog pasibjaurėtina.

— Ar tavo tikrasis tėvas gyvas? Gal būtų galima su juo susisiekti.

— Ką tai turėtų reikšti? Gorvynas yra mano tikrasis tėvas. Jis įkišo mane į tą žiedą, nes priverčiau tave apsispręsti palikti Mutatą.

Jo veide matėsi pernelyg daug skausmo, ir aš nusukau akis. Kambarėlis buvo mažytis ir pilnas dvipusių veidrodžių. Mudu sėdėjome prie stalo, puikiai matomi bet kam, stebinčiam mūsų pokalbį. Vėl pažvelgiau į Tedvarą ir nutariau, kad vienintelis neįprastas dalykas — jo akys. Ar tas blizgus mirgėjimas tebuvo geltonai švytinčių naujų sienų dažų atspindys, ar jį sukėlė pamišusio proto veikla? Prisiminiau, kaip jis mėgindavo įsibėgėjęs pargriauti mane sporto salėje, kaip darbuodavosi viršvalandžius, stengdamasis prikrėsti man kokių nors eibių.

— Kodėl aš? — nemąstydama tariau, tačiau Tedvaras, atrodo, perskaitė mano mintis ir išsišiepė kaip seniau, pilnas pagiežos bei blogų kėslų.

— Tavęs taip lengva neapkęsti, nes visada esi tokia paslaugi bei sąžininga. Iš tikrųjų pasaulis yra ne toks, kaip tau atrodo. Jis visas perpuvęs, ir kuo greičiau viskas baigsis, tuo geriau.

— Gal galėčiau ko nors tau atnešti: saldainių, gazuoto vandens, bet ko?

— Paradinių durų raktą.

— Tau nederėtų taip pykti.

Jis kreivai šyptelėjo, apnuogindamas savo dantis.

— Kalbi kaip tas pasipūtėlis, kuris buvo atėjęs pas tave į mokyklą. Kai pareiškiau, kad Mutatas yra išsigimėlių namai, jis pasakė praktiškai tą patį.

— Kada tai buvo?

— Prieš kelias savaites.

— Toks žilaplaukis, šviesių akių, iš pažiūros išsilavinęs, tačiau kartu šiek tiek valkatiškas?

— Tas pats.

— Kojis norėjo? — paklausiau.

— Tavęs. Patariau paieškoti Šiaurės ašigalyje.

— Ar jis nesakė, kodėl norėjo mane matyti?

— Ne. Ir liaukis mane klausinėjusi.

Tedvaras nebenorėjo daugiau apie nieką kalbėtis, tad palikau jį ir išėjau laukan patikrinti, ar per tą laiką danguje nesumažėjo žiedų. Neketinau įkliūti nepasirengusi, kai ar jeigu manęs ateis Erma, Solvas arba dar kas nors. Atrodė, kad tomis dienomis mane persekiojo visi, kas galėjo. Pagalvojau apie Krofą, atvykusį pas mane į mokyklą. Kad ir ką jis norėjo man pasakyti, jam tai atrodė svarbu.

Susimąsčiusi praėjau pro keletą suoliukų, sustatytų palei upokšnį. Po kupliu medžiu sėdėjo raumeningas sanitaras, ir aš stabtelėjau šalia.

— Ar pažįstat Tedvarą? — paklausiau.

— Giminė?

— Draugė.

— Stebiuosi, kad jis jų turi. Taip, pažįstu. Iš visų mano matytųjų jis yra arčiausiai šėtono. Jo smegenys tiesiog suirusios. Pusę laiko net neprisimena esąs žmogus.

— Kokia prognozė?

— Atleisk, bet negaliu pasakyti nieko optimistiško. Jis įsikalė, jog ketiname perkelti jį į našlaičių prieglaudą, bet tai tėra svajonė. Jo vieta tiktai čia. Tačiau manau, kad sulaukęs pilnametystės jis bus išleistas, nes mūsų visuomenėje taipjau įprasta.

— Jis daug meluoja, ar ne?

— Nuolatos.

Iš ten patraukiau susitikti su Krofo dukterėčia. Krofas paviršutiniškai domėjosi antikvariniais daiktais ir paliko turtingą kolekciją, be to, dar rinko monetas, pašto ženklus, fosilijas bei visokius kitokius galus, kurie visi kainavo nemažus pinigus. Jo dukterėčia palankiai atsiliepė apie jį ir trynėsi aplinkui, kol apžiūrinėjau kambaryje sukrautus daiktus. Jis buvo tiesiog užverstas Krofo atgyvenomis.

— Viską čia sukroviau, nes yra dar kelios dukterėčios bei sūnėnai, kuriuos bandau surasti, — tarė moteris. Nors buvo Krofo giminaitė, niekuo jo nepriminė, tokia žemutė bei tvirtutė, su plienine šypsena bei romiomis akimis.

— Manau, kad mes pasidalinsime šį laimikį, — tęsė ji. — Dėdė mūsų tarpe turėjo gerą vardą.

Ji nutilo ir smalsiai įsispitrijo į mane.

— Kartą patekau bėdon, o jis padėjo man išsikapstyti, — paaiškinau.

Kadangi ji neprieštaravo, aš slampinėjau po kambarį, pavartydama vieną kitą daiktą, netgi atvirai šniukštinėdama. Ko gijai rūpintis? Juk esu dar vaikas. Aš netgi ištuštinau kartoninę dėžutę, išversdama viską lauk ir po daiktelį sukraudama atgal į vietą. Liko neaišku, kodėl kažkas Vermonte sugalvojo atsiųsti Krofui tokius niekus, tačiau pašto spaudas rodė, jog siuntinys buvo pristatytas viena ar dvi dienos prieš jo apsilankymą Mutate. Viduje gulėjo buteliukas akių pavilgo, apšiurusi knygelė minkštu viršeliu, lipnios juostos ritinėlis, motociklininko akiniai, šalikas, puodelis, kaklaraiščio segtukas ir keli įsagai. Mažas beverčio šlamšto siuntinėlis.

— Jis buvo labai kilnus, — tarė moteris man už nugaros. — Gerai jo nepažinojau, tačiau garsėjo kaip mielas žmogus. Mane tikrai nustebino visos šios vertybės, nes maniau, kad savo pinigus išleido žiedų tyrinėjimui.

— Už tai jam mokėjo valdžia.

— Aš manau. Argi ne paika, kaip pasaulis gainiojasi tuos kvailus žiedus, investuodamas į tai šitiek pinigų bei energijos?

Įtariau, kad ji pati nematė tų kvailų daiktų.

— Taip, tai paika.

— Apgailestauju dėl tavo įsitikinimo, kad už mano dėdės mirties slypi dar blogesni dalykai, — tarė ji, išlydėjusi mane laukan. — Suprantu, jog, tavo nuomone, šis apiplėšimas bei nužudymas nėra svetimų rankų darbas.

— Jokių paslaptingų žinučių su mano vardu, ničnieko jo testamente, nė menkiausios popieriaus skiautelės?

— Ne.

Atsisveikinau ir nuėjau. Visada galėjau susirasti Ermą, ją pagrobti, pritvoti iki sąmonės netekimo ir priversti išduoti, kas toks ir kur buvo Apis. Taipogi galėjau nuskristi į Mėnulį ir pateikti savo dvidešimties kartų genealogiją.