Erdvevaiksta

2

Mano vardas Derilė, o viena iš mano problemų buvo amnezija. Nors nuo praeito sekmadienio Gorvynas spėjo mane ištirti šešiais skirtingais būdais, aš vis tiek nieko neprisiminiau iš laikotarpio prieš autoavariją Detroite. Berods, mano smegenyse tūnojo trombas arba susidarė nuolatinis randas. Gydytojai negalėjo pasakyti nieko konkretesnio, o lįsti vidun nenorėjo. Jeigu tai trombas, jis galėjo ištirpti ir manęs nežalojant, o kartu sugrįžtų ir atmintis. Kai mane rado, ant kulkšnies segėjau apyrankę, kurioje buvo išgraviruotas mano vardas. Bent jau visi manė, jog mano.

Spoksojau į tos duženos vairuotojo fotografiją, kol apsiašarojau, tačiau jis man visiškai nieko nereiškė. Šiuo metu jis jau gulėjo po velėna, kur jį pakišo, surinkus beveik visus jo fizinius duomenis. Bet nors pareigūnai turėjo smegenų nuoskaitas, pirštų atspaudus, audinių, kraujo ir plaukų pavyzdžius bei visą krūvą fotografijų, jiems nepavyko rasti sąsajų nė su vienu kada nors gyvenusiu žmogumi. Apie jį nieko nebuvo nei FTB, nei jokiose kitose duomenų bazėse, o tai kiek neįprasta, kadangi demografinė statistika bei didžioji dalis vietinės informacijos yra prieinama nacionalinėje ar tarptautinėje kompiuterių sistemoje.

Nors ir žuvęs tame pačiame elektromobilyje, kuris ištrenkė mane ant prekybos centro grindų, žmogus buvo visiškai man nepažįstamas. Sako, kad tuo metu, kai žemės drebėjimas bloškė greitai lekiančią mašiną į vitrinos stiklą, aš turėjau sėdėti galinėje sėdynėje. Pats įvykis nebuvo kažkuo neįprastas, kadangi po truputį žemės drebėjimai tapo mūsų gyvenimo dalimi.

Bet kuriuo atveju, nors ir praleidęs su manimi paskutiniąsias savo gyvenimo akimirkas, negyvėlis liko man visiškai svetimas. Juolab kad, išskyrus grandinėlę ant mano kulkšnies, nė vienas iš mūsų neturėjo nė menkiausio tapatybę patvirtinančio daiktelio. Mašinos pėdsakas tenuvedė iki nuomos agentūros Pensilvanijoje, kur negyvėlis išsinuomojo ją savaitei, prisidengdamas Džono Džonzo pavarde. Ne, agentūroje niekas nematė jokios su Džonzu atėjusios mergaitės ir ne, jie nepaėmė nei pirštų atspaudų, nei ko nors panašaus.

Tai tiek apie mano praeitį. Kol ligoninėje mėgino sugrąžinti man sąmonę, spėjau gerokai priklejoti apie žiedus bei matmenis. Iš to jie padarė teisingą išvadą, jog esu mutuolė, ir perplukdė mane į pietryčius Gorvyno globon.

Mokyklos pastatas priminė tikrą dangoraižį, o mokiniai galėjo nusileisti ne žemiau, kaip iki trečiojo aukšto. Kadangi mutuolių nėra itin daug, tai greta tokių visiškų nulių, kaip aš, Mutate mokėsi ir pasiturinčių šeimų vaikai. Pasak Gorvyno, pasaulyje mūsų gyveno apytikriai du milijonai. Visa laimė, kad bent jau šiuo vienu aspektu buvau retas ir vertingas egzempliorius, kitaip jie būtų išspyrę mane pro duris arba pro vieną iš trisdešimto aukšto langų.

— Aš net negalvoju čia pasilikti, — pareiškiau Gorvynui. — Ir daugiau nekartokite, kad esu valstybės globoje. Kiek žinau, man aštuoniolika ar devyniolika.

— Tu net neatrodai keturiolikos, tai yra tiek, kiek tau davė gydytojai. Nesuprantu, kodėl tau čia nepatinka. Juk vis tiek neturi kur eiti. Manyk, kad Mutatas yra tavo namai.

— Manykite, jog klystate, — tariau. — Aš išeinu.

Mane nuolat vedžiodavo po parką, pririšę tarsi kokį šunelį. Viename pasaito gale vilkdavosi Patė arba Mikė, arba abi kartu, tuo tarpu kitas baigėsi odos dirbiniu, apraizgiusiu viršutinę mano kūno dalį. Jos išsivesdavo mane tik todėl, kad gydytojai rekomendavo man daug žalios žolės, gryno oro ir saulės šviesos.

— Manau, kad esi unikalus vaikutis, — tarė Patė ar Mikė. Jos buvo identiškos dvynės, ir aš niekad nesivarginau, mėgindama jas atskirti. — Jei mes taip pasielgtume su bet kuria kita vaikėze, tai yra, kaip su šiukšle, ji apibliautų visus kampus.

— Ak, aš reaguoju, — atsakiau. — Tiktai laukiu tinkamos progos. Kurią nors dieną pričiupsiu jus M-2, ir tada pažiūrėsim, kas kam užners pasaitėlį.

— Mes nebandome smalsauti ir taip toliau, bet jei jau apie tai prakalbome, pasakyk, kodėl kirtusi mėlyną žiedą, tu kiekvieną kartą tampi tokia didžiulė.

— Perduokite Gorvynui, kad tai nėjo reikalas.

Jos nusijuokė. Visada viską darė vienodai. Kartais man atrodydavo, jog tai ne dvi moterys, o viena didelė, kažkokiu būdu padalinta į vaikštančias bei kalbančias puses. Aukštos, šviesiaplaukės ir rimtaveidės, jos neabejotinai visiems atrodė patrauklios. Tiktai ne man.

— Mes manome, kad nė pati nežinai, kaip tau tai pavyksta, nes nieko apie save neprisimeni. Tačiau mums būtų įdomu išgirsti tavo nuomonę, — pareiškė viena iš jų.

— Perduokite Gorvynui…

— Kodėl tau atrodo, kad mes vykdome vien tik jo paliepimus?

— O kaipgi kitaip. Juk esate Gorvyno šokėjėlės. Užtenka jam švilptelėti ar kriuktelėti, jūs jau ir šokate.

Jos susinervino ir neleido man pasiskinti prie upelio sužydusių saulučių. Klykdama ir tąsydama pavadėlį, aš jas išplūdau ir apdrabsčiau purvais. Kadangi man nerekomendavo jaudintis, dvynės nusitempė mane atgal į pastatą.

Iš visų liftų buvo saugomas tik vienas, keliantis iš trečio aukšto. Ten kiaurą parą budėdavo keturios tvirtos moterys, kurioms patikdavo smūgiu nublokšti vaikus į kitą koridoriaus pasienį.

— Kodėl tu nuolat meluoji? — paklausė Gorvynas. — Juk puikiai žinai, kad akį pasimušei pargriuvusi sporto salėje.

— Jos smogė man tik todėl, kad esu našlaitė. Žino, jog niekas neiškeis už tai bylos.

— Tau reikėtų sąžiningesnio požiūrio į gyvenimą, kitaip ateityje neišbrisi iš bėdų. Eikš, metas ketvirtos valandos paskaitai.

Pirmieji transmutatoriai pradėjo reikštis prieš šimtą ar daugiau metų. Jais galėjo tapti bet kas, jei tik jo ląstelės turėjo papildomą chromosomą, kuri aiškiai matydavosi per mikroskopą kaip maža netaisyklinga spurga. Paslaptis arba talentas iš dalies priklausė nuo regos. Jeigu individas matydavo žiedus, jis arba ji galėjo perjuos keliauti.

Tai, kad dalis gyventojų galėjo pradingti kituose pasauliuose ar matmenyse, sukėlė valdžiai tam tikrų problemų. Buvo prikurta įvairiausių taisyklių bei nurodymų, tačiau jie neveikė tol, kol mutuoliams neprimetė visokiausių apribojimų. Vienu iš tokių žingsnių tapo jų identifikavimas vos užgimus bei nuolatinis sekimas. Tiesa, naujagimių ląstelėse ne visada lengva aptikti šią papildomą chromosomą, tad nenuostabu, jog vienas kitas sugebėjo prasprūsti pro gimdyvių palatas nepastebėtas. Pavyzdžiui, apie mane nebuvo jokių duomenų.

— Jų ir nebus, — tarė Patė ar Mikė, kai užvedžiau apie tai kalbą. — Gorvynas ketina pasilikti tave stebėjimams. Gal netgi amžiams. Kam tai rūpės? Juk tu teesi niekam verta apsigimėlė.

— Tai tikras absurdas, — kiek vėliau pareiškė man Gorvynas.

— Visiška nesąmonė. Kas jau kas, bet mano sąžinė tikrai nesnaudžia. Gali neabejoti Jog tave užregistravau, o visi duomenys yra ten, kur ir priklauso jiems būti — Vašingtone. Asmeniškai aš ne prieš išmesti tave pro trisdešimto aukšto langą, tačiau nuolat sau primenu, kad esi negalavimas, kurį išgydys laikas. Beje, kam sugurinai Tedvarui nosį?

— Gal be Patės su Mike mane galėtų saugoti dar kas nors? Jos mane nervina.

— Jų vardai Padarenka bei Mikala ir jos daro tai, už kąjoms mokama. Jeigu atvirai, mane jos irgi nervina, tačiau šiame pasaulyje nėra nieko tobulo.

Skatinami vyriausybių, dauguma mutuolių tapdavo chemikais bei fizikais. Jeigu medžiagas galėjai paversti kitomis medžiagomis, tiesiog perkeliant jas į kitą matmenį, tai kodėl neišpešus iš to naudos? Kodėl gi nesuradus M-2 ar M-3 kokio nors beverčio daikto, kuris, perkeltas į M-1, virstų kuo nors vertingu?

— Visa paslaptis slypi aukse ir deimantuose, — vieną dieną paaiškino Patė ar Mikė, tempdamos mane pro gėlių lysves mokyklos parkelyje. Buvo pavasaris, ir jeigu ne tas odinis apynasris, man tikrai nieko nebūtų trūkę iki pilnos laimės.

— Kvailystė, — paprieštaravau. — Čia tik tokios šnekos. Kam gi rūpi auksas ir deimantai? Gorvynas geriau apie tai nusivokia. Kartą mačiau, kaip iš M-2 šlamšto gabalo gavo ridikėlio sėklą.

Trisdešimtajame aukšte turėjau nuosavą kambarį, į kurį kažkas nuolat landžiodavo ir visą nusiaubdavo. Dažnai įėjusi pastebėdavau, kad knistasi po mano rašomąjį stalą arba apieškota mano sieninė spinta, ar sujaukta lova.

— Jei manęs nemuši, pasakysiu, kieno tai darbas! — čiupinėdamas sumuštą lūpą ir žvelgdamas į mane neapykantos pilnomis akimis, tarė Tedvaras. Jis buvo didesnis ir sunkesnis už mane, bet toli gražu ne toks uolus.

— Nori pasakyti, jog tu čia niekuo dėtas?

— Tai Patė su Mike. Jos nuolat ten landžioja. Nemušk manęs! Aš nemeluoju! Kai paskutinįjį kartą rausiaus po tavo daiktus, jos sumokėjo man dolerį.

— Ir ko turėjai ten ieškoti?

— Nieko. Ta prasme, aš nežinau. Jos tik liepė pasidairyti, ar neturi ko nors neįprasto.

Pasikalbėjau ir su lifto sargybinėmis trečiajame aukšte.

— Žinote, jums nėra jokio reikalo mane kumščiuoti. Aš ne iš tų žmonių, kurie nuolat bando išsėlinti lauk.

— Mes kumščiuojame kiekviena pasitaikiusia proga, — pareiškė viena jų. — Taip yra todėl, kad nekenčiame vaikų.

— Nekreipk dėmesio į tą pliurpą, — tarė kita. — Mes jaučiame tą patį, ką ir visi kiti. Tačiau iš savo atlyginimų turime apmokėti sąskaitas, o jeigu kuris nors iš jūsų prasmuks pro šį liftą be leidimo, mus išmes iš darbo. Sakyk, kaip atrodo M-2? O M-3?

Pagal įstatymus Amerikos mutuoliai turėjo būti auklėjami Mutate. Šeimose augantiems vaikams savaitgaliais leisdavo parvykti namo. Sulaukęs aštuoniolikos, Mutato absolventas galėjo įsidarbinti kokioje nors kompanijoje arba visą gyvenimą tiesiog prabimbinėti. Visada galėjai užsikalti pinigėlių traukdamas per šalį ir skaitydamas “neregiams” paskaitas apie tai, kaip puiku pailsėti nuo žiaurios tikrovės. Kai pasakoriai baigdavo savo poringes, klausytojams atrodydavo, kad M-2 ir M-3 yra Rojus su auksu grįstomis gatvėmis ir iškvėpintu oru.

Labiausiai man patikdavo savaitgaliai, kadangi beveik visi išsivažinėdavo po namus, ir visame pastate likdavau vos ne vienintelė gyventoja. Aišku, bet kada galėjau dingti neribotam laikui, tačiau žinojau, kad be išsilavinimo išaugsiu tikra neišmanėlė, o kadangi visiškai to netroškau, teko pasilikti. Bet tik ne savaitgaliais ir ne per atostogas. Dažnai penktadienio vakarais nerdavau į M-2 ar M-3 ir grįždavau šeštadienį ar sekmadienį.

— Išmėginau ant tavęs visus teisybės serumus, — tarė Gorvynas. — Įsivaizduok sau, man nepavyko išpešti jokios informacijos.

— O jums niekad nešovė į galvą, kad aš ir taip sakau vien tik teisybę?

— Ne, nešovė. Kažkokiu būdu tu išsmunki iš pastato. Nemanau, kad prieini prie kanalo, tuo tarpu kitur šiose apylinkėse žiedų praktiškai nepasitaiko. Beje, tai ir nulėmė, kad mokykla iškilo būtent šioje vietoje. Tu daugiau nebegali nusileisti žemyn, surišusi batų raištelius ar paklodes, kadangi visas atsargas perkėlėme žemiau trečiojo aukšto. Gali būti, kad papirkai sargybą, tačiau net neįsivaizduoju — kuo. Ko gero, turėčiau būti dėkingas, kad bent sugrįžti savo noru, tad man nereikia išlaidauti, siuntinėjant paskui tave Patę su Mike — norėjau pasakyti, Padarenką su Mikala. Vis dėlto svarbiausia yra tai, kad teisybės serumas nepriverčia tavęs prasitarti. Gal tave blogai veikia tas smegenų trombas?

Mano prisiminimai apie išorinį pasaulį buvo labai migloti. Miestai, miesteliai ir užmiesčio keliai skriejo atmintyje tarsi žvelgiant pro traukinio langą. Iš tikrųjų netgi negalėjau pavadinti jų savais, nes jų nelydėjo nei prisistatymai, nei atsisveikinimai. Kitaip tariant, neprisiminiau, kad būčiau kada nors prie jų priartėjusi ar juos palikusi. Tikruosiuose mano prisiminimuose vyravo chaotiška ekonomika, korupcija bei priešiškai nusiteikusios mažumos. Detroitas man ničnieko nereiškė. Negalėjau prisiminti, ko mes ten važiavome su mirusiu nepažįstamuoju.

— Nedidelė properša tavo kasdienybėje, — vieną rytą pareiškė man Gorvynas po algebros pamokos. — Šiandien pas tave atvyksta vienas labai svarbus asmuo. Jis perskaitė mano pranešimą Vašingtonui apie tavo atsparumą teisybės serumui ir sako, kad tu gali turėti retą antikūnį, nors aš jį užtikrinau, jog tavyje nėra nė vieno prakeikto daikto, kurį galėtum pavadinti retu. Na, gal išskyrus giliai įsišaknijusį neurotinį priešiškumą lifto sargybinėms, Tedvarui ar bet kuriai kitai norinčiai tau padėti žmogiškai būtybei. Jo profesinis vardas Ektris. Pasistenk parodyti jam deramą pagarbą.

Pirmą kartą nepažįstamąjį pastebėjau iš ilgo koridoriaus galo. Buvo prabėgusios jau kelios dienos; mane pakvietė ateiti, tad patraukiau link pagrindinio poilsio kambario. Tolumoje matėsi stoviniuojantis Gorvynas, kurio aukštas ir liesas pavidalas aiškiai išsiskyrė tarp šešėlių, o tada išvydau kitą — aukštą bei plačią — figūrą ir išsyk kažkur skrandžio srityje prasidėjo neaiškus krutuliavimas. Pajutau, jog tai kažkaip susiję su šiuo grėsmingai atrodančiu individu. Galvoje žybtelėjo gąsdinančios mintys. Ektris, Ektris, atrodė, kad vardas ničnieko nereiškia. Neprisiminiau, kad būčiau kada nors jį sutikusi, tačiau kuo toliau žengiau koridoriumi, tuo stipriau reiškėsi manyje sukrebždėjusi nuojauta. Ektris laukė manęs ten, kur susimetė šešėliai. Stovėjo gūždamasis ir rangydamasis tarytum slokas, o kai prisiartinsiu, žengs žingsnį į priekį ir griebs savo didelėmis baltomis rankomis man už gerklės. Tiesiog spauste išspaus iš manęs gyvastį.

Nelėtindama žingsnio, pasukau į šoną ir žengiau pro artimiausias pasitaikiusias duris. Pakliuvau į skaitomąjį, tuščią ir su daugybe langų. Iš jo vedė dar vienos durys, atsiveriančios į kelių koridorių sankirtą. Paspaudusi mygtuką ant palangės, greitai atvėriau vieną iš langų. Lauke lijo, o vėsi ir pilka diena derinosi prie mano naujosios nuotaikos.

Toli danguje kybojo ryškiai žalias žiedas, ir aš kelis kartus liepiau jam atplaukti pas mane. Dėl didelio atstumo bei mano nesugebėjimo susikoncentruoti daiktas neskubėjo paklusti. Koridoriuje pasigirdo žingsniai ir balsai. Dar viena kita akimirka, ir Ektris įžengs į kambarį bei pareikš į mane savo pretenzijas.

Nelaukiau, kol žiedas atplūduriuos iki pat manęs. Dabar jis kybojo tiesiai apačioje, išsipleikęs visa savo plokštuma tarsi baseinas. Jau nerdama pro langą, paspaudžiau jį uždarantį mygtuką. Dar po akimirkos smigau į septynių ar aštuonių metrų aukštyje esantį žiedą.

Vandenų pasaulį, arba M-3, sudarė skystis. Vieninteliai žemės plotai jame buvo plūduriuojantys kalnai. Atsidūręs Vandenų pasaulyje, plaukūnas pasijusdavo tarsi mikroskopinis organizmas didžiuliame akvariume. Efektingi koralų luitai, uolos su urvais, kriauklės bei jūros augalų gniutulai plaukiojo kas sau iš pažiūros bekraščiame žalsvame skystyje. Planeta buvo šilta, rami ir kupina paslapties, nes atrodė, kad nepaiso jokių logikos bei fizikos dėsnių.

Buvau vandenyje kvėpuojanti, žvynaodė keturiasdešimt penkių centimetrų ilgio ir maždaug keturių kilų svorio plaukūnė. Turėjau grakščias kojas, o pėdos virto mažais šilkiniais plaukmenimis. Kadangi Vandenų pasaulį mėgau labiau už visus kitus, lankydavausi jame kur kas dažniau, nei Gotlande. Čia tyla buvo tarytum muzika, srovės — masažas bei balzamas, o laigymas tarp koralų — gyvenimo būdas.

Atsipeikėjusi toje Detroito ligoninėje, aš prisiminiau tiek apie kitus matmenis, tiek apie tai, jog esu išskirtinė mutuolė. Amnezija ištrynė man iš atminties tik visus pažinotus žmones, adresus, įvykius bei užsiėmimus, ir aš net nežinojau, ar yra pasaulyje nors kas nors, kam galėčiau rūpėti. O dabar dar nežinojau, kodėl netransmutavau į plaukūnę, dydžiu prilygstančią mano žmogiškajam kūnui. Užuot viską dariusi kaip eilinis žmogus, buvau tarsi kažkokia nuokrypa, tačiau žinojau, jog dabartinis mano mažumas nėra jokia klaida. Viską reguliavo kažkas, slypintis mano galvoje.

Kad ir kur pasukdavau, niekur netrūko žiedų. Geltonos, mėlynos ir kitokių spalvų spurgos nardė arba tingiai plūduriavo vandenyje, retkarčiais palikdamos užnugary savo sukeltus sūkurius. Kiek pajėgdama stengiausi jų išvengti, mat galėjo įsiurbti mane į juodus telkinius, kur tvyrojo šaltis ir sklido daugybė ausis žeidžiančių triukšmų. Pagalvojau, jog kažkokiu būdu toje pačioje visatos vietoje, kurią užėmė Žemė, skriejo ir saulės šviesoje žaižaruojanti, besisukanti bei vis labiau įšylanti vandens planeta. Tada paklausiau savęs, ar kartais gražusis M-3 nėra Žemė, tokia, kokia buvo prieš milijardus metų, kai ją, lėtai besisukančią, dengė tik ramus skystis. Deja, nebuvo kaip patenkinti savo smalsumo. Tokie fenomenai, kaip Vandenų pasaulis bei žiedai, labai domino įvairiausio plauko teroristus.

Skaidrus koralo gabalas suteikė man progą pažvelgti į save. Galva ir liemuo liko tokie patys, pakito tik jų dydžiai bei odos struktūra. Aš vis dar buvau ta pati tankiaplaukė garbanota blondinė mėlynomis akimis. Kitos kūno dalys irgi niekur nedingo, tiktai šiek tiek patobulėjo. Ypač man patiko žvynuotos šlaunys bei kojos, tokios liaunos ir lanksčios, kad galėjau skrieti skysta erdve tarsi strėlė.

Man dar tebesistaipant prie koralo ir tebesigrožint savo atspindžiu jo paviršiuje, visas pasaulis staiga susiūbavo. Tokių dalykų pasitaikydavo ir anksčiau, ir aš nekreipdavau įjuos didesnio dėmesio, tačiau dabar susirūpinau. Šįkart tai man visiškai nepatiko. Pajutus, kaip viskas aplinkui keičiasi, mane pervėrė nesuprantama nuojauta, tarsi žinočiau, kas netrukus turi nutikti, bei kad tai pavojinga. Mokslininkai aiškino, jog matmuo kada ne kada kirsdavo realybės tarpsnius, o siūbavimo jausmą sukeldavo erdvė tarp tarpsnių. Tai galima palyginti su asmeniu, einančiu vėjuotu skersgatviu iš vieno autobuso į kitą.

Pagaliau tai buvo nesvarbu. Niekas negalėjo ilgam manęs nuliūdinti mano numylėtame pasaulyje. Netrukus viskas vėl nurimo, ir aš ištisas valandas plūkavau, valgiau riešutus bei uogas iš plūduriuojančio krūmokšnyno, žaidžiau slėpynių uolos skylėse bei ertmėse, o po to susirangiau dideliame jūros dumblių gniutule ir užmigau. Man niekaip nepavykdavo užmigti tiesiog laisvai plūduriuojant. Gal to neleido mano žmogiškosios būsenos likučiai, o gal pasąmonėje bijojau nuplūduriuoti į nebūtį ar už realybės ribos, nors atsibudusi visada aptikdavau vien tik vandenį. Čia galėjo pasireikšti ir sena žmogiška kritimo baimė; užmigęs be jokios atramos, gali nukristi nuo bet ko. Kad ir kaip ten būtų, jūros dumbliai pasitarnavo nelyginant patogi lova ir paslėpė mane nuo smalsaujančių akių. Aišku, aš buvau ne tokia jau didelė, kad mane lengvai pamatytų, o ir nebuvo kam mane pamatyti. Aš ir Vandenų pasaulis egzistavome ramiai bei laimingai, kai tuo tarpu matmuo, iš kurio pasprukau, naikino save savo nepastovumu.

Buvo tiesiog neįmanoma išvengti kiekvieno pasipainiojusio sūkurio, juolab kad net ir ne pats stipriausias pajėgdavo mane įtraukti ir gerokai pablaškyti. Vieną dieną, kai, persirijusi jūros riešutų, dejuodama bei aimanuodama tysojau ant plokščio koralo luito, šis staiga persivertė ir nudrėbė mane tiesiai į didžiulį verpetą. Jausdamasi kaip sudužėlė, lekianti į praustuvo nutekamąjį vamzdį, bandžiau rankomis už ko nors užsikabinti ir staiga tvojausi galva į kažkokį didelį bei kietą daiktą. Pats daiktas buvo pernelyg stambus, kad pajėgčiau jį apglėbti, tačiau jame netrūko didelių ir netaisyklingų įdubų, už kurių krašto galėjau nusitverti. Aplink mane teliūskavo juodas vanduo, o aš drebėjau nuo netikėto šalčio ir iš paskutiniųjų laikiausi. Žinodama, kad mano jėgos greitai baigsis, pradėjau rankomis ieškoti kitų įdubų ar įtrūkiu, tačiau jau pradėjau šliuožti žemyn tiesiai į urduliuojantį vandenį. Galiausiai jis mane įveikė. Slydau toliau, kol iš juodumos atsidūriau žalioje aplinkoje.

Pirmiausia ėmiau apžiūrinėti objektą, ant kurio nusileidau. Po valandas užtrukusių tyrinėjimų žinojau neką daugiau, nei iš pradžių. Iš pažiūros tai priminė begalinį virbą ar strypą. Greta manęs esantis paviršius buvo daugiau mažiau lygus, ir jeigu ne mano mažas ūgis, tikrai nebūčiau pajėgusi užsikabinti už jo nudremžtų bei apsilaupiusių vietų. Dešinysis ir kairysis šonai buvo visiškai glotnūs, o tolimiausias paviršius — su įranta. Visa konstrukcija priminė milžinišką metalinę siją.

Neradusi jos galo pietinėje pusėje, pasukau į šiaurę. Prasibrovusi pro keletą mane pablaškiusių sūkurių, susivokiau, kad daug lengviau ir saugiau keliauti įsispraudus į įrantą. Dabar mane iš trijų pusių saugojo sienos, tad judėti tapo paprasčiau. Praplaukusi ketvirtį mylios, surizikavau kyštelėti galvą iš įrantos ir staiga pamačiau iš gelmių traukiamą didžiulį tinklą.

Dar kiek kilstelėjęs į viršų, tinklas sustojo. Tas, kas jį traukė, matyt, pagalvojo, jog belaisviams reikėtų šiek tiek tykesnio vandens, nors šie į savo nelaisvę reagavo pakankamai ramiai. Tinkle tupėjo keturi plaukūnai: vyras, berniukas ir dvi moterys. Jie sėdėjo prakišę pro tinklo akis rankas bei kojas ir mataravo jomis, nerodydami didelės panikos. Kadangi buvo nugaromis į mane, tai net nepajuto, kai įplaukiau pro vieną iš skylių ir apžiūrėjau keistojo prietaiso viršūnę. Paaiškėjo, kad atrišti didžiulius mazgus — ne mano jėgelėms.

Saugodamasi, kad manęs nepastebėtų, nulėkiau ieškoti koralo nuolaužos. Ketinau įduoti jiems keletą aštrių daiktų, kad patys pajėgtų išsilaisvinti. Galėjau atlaužti nuo plūduriuojančio rifo kelis koralų gabaliukus, pasislėpti virš tinklo ir numesti juos tiesiai ant jų.

Manau, kad planas buvo ne blogesnis už bet kurį kitą ir greičiausiai būtų išdegęs, tačiau, grįžusi atgal, tinklo jau neberadau. Blaškiausi palei strypą į šiaurę ir į pietus, bet tuščiai. Matyt, jį nutempė į rytus ar vakarus, o gal aš pražiopsojau tinklą viename iš daugybės sūkurių.

Galiausiai vienas iš šių verpetų pastvėrė mane, įsiurbė į šaltą juodą duobę, virstančią greitu srautu, ir išmetė į šiltą vandenyną, kupinąjūros dumblių bei plūduriuojančių kalnų. Mėginau sugrįžti prie metalinės sijos, tačiau šioji dingo, pasislėpė kažkur neaprėpiamoje bei nepažymėtoje Vandenų pasaulio erdvėje. Nepaisant to, ieškoti lioviausi tik po daugelio valandų.

Jausdamasi nepakankamai išmananti apie šiuos dalykus ir ne per daug pasitikinti savimi, nutariau sugrįžti į Mutatą. Abejojau, kad Ektris vis dar ten, o dabar apie jį pagalvojusi net nesupratau, kodėl jo taip išsigandau.

Fotografinė atmintis padėdavo man gerai įsidėmėti spalvas, tad ėmiau ieškoti tokio paties atspalvio žiedo, pro kokį buvau įžengusi. Žiedo spalvos pasitikslinimas vos palikus M-1 jau tapo man įpročiu. Vandenyje aplink mane plaukiojo tamsiai geltoni, gintariniai bei pasteliniai, o taipogi saulės šviesumo nežymiai tarpusavyje besiskiriantys apskritimai. Po kelias sekundes trukusios apžiūros ir susikaupimo, pasirinkau vieną iš jų, priplaukiau ir išvirtau lauk ant nuostabių senų grindinio akmenų nuostabiame sename mieste už dvidešimties kilometrų nuo Mutato.

Jausdamasi pavargusi ir prastai nusiteikusi, išsiprašiau mane pavėžėti, išlipau iš moteriškės vairuojamo elektromobiliuko pačiame mokyklos teritorijos pakraštyje ir nupėdinau per parką.

Kai iš už dviejų medžių išsėlino Patė su Mike ir pritykino prie manęs, nekreipiau į tai jokio dėmesio. Jos visada taip darydavo, ir aš neprieštaravau, kad, sugaudamos mane, dvynės pateisintų savo gerą vardą. Tarsi dvi auksaplaukės plėšikės, jos šoko ant manęs ir nusitempė su savimi, tačiau ne į mokyklos pastatą, kaip tikėjausi. Daržinėje turėjo paslėpusios automobilį, ne tą, kuriuo paprastai naudojosi, o aptriušusį benzino rijiką su pakeliamosiomis žaliuzėmis ant langų. Grįžusios juo į miestą, pasukome į privatų oro uostą, kur mane įsodino į lėktuvą.

Mane pardavė. Atrodė, kad Padarenkos su Mikala netenkino Gorvyno mokamas atlyginimas, ir jos prisidurdavo iš šono, imdamosi keistų darbelių, tokių, kaip betėvių mutuolių grobimas ir jų pardavinėjimas agentams, atstovaujantiems įvairioms korporacijoms bei individams.

Besėdint kėdėje surištomis rankomis ir pleistru užklijuota burna, man dingtelėjo, kad nepaklausiau dvynių, kokį pelnąjoms atnešiau atvirojoje rinkoje.