Operacija „Protėjas” 2

51 skyrius

Priešakyje važiavo motociklininkai ir sunkvežimis, pilnas ginkluotų sargybinių, jiems iš paskos sekė dvi šarvuotos karinės mašinos. Vingiuotu, keturias mylias besidriekiančiu keliu kortežas iš Oberzalcburgo per vis plačiau atsiveriančią kalnų panoramą ropštėsi aukštyn link uolėto skardžio papėdės netoli Bavarijos Alpėse stūksančio Kelštaino kalno viršūnės. Pasibaigus keliui mašinos sustojo, ir iš jų išgarmėjo visas būrys juostelėmis bei medaliais apsikarsčiusių aukštų karinės nacių vadovybės pareigūnų. Jie visi susibūrė prie masyvios akmeninės, įėjimą rėminančios arkos, ir glaudžiu ratu apsupo liesą griežto veido žmogų tamsiomis kibirkščiuojančiomis akimis, nedideliais juodais ūsiukais ir ant kaktos užkritusią tiesių plaukų sruoga, kyšančia iš po aukštos kepurės. Žmogus ryžtingai patraukė į keturių šimtų keturiasdešimties pėdų ilgio tunelį, vedantį į kalno gilumą.

— Taigi, pasakyk dabar, — su iššūkiu kreipėsi Adolfas Hitleris į greta žingsniuojantį apkūnų žmogų, — argi galų gale nepaaiškėjo, kad aš ir vėl buvau teisus?

— Turiu pripažinti: regis, tikrai jūsų tiesa, — atsakė Hermanas Geringas, sunkiai pūtuodamas nuo varginančio kopimo.

— Gal neskubėkime daryti išvadų, — perspėjo Hitlerį iš kitos pusės einantis Martinas Bormanas. — Praėjo jau gana ilgas laiko tarpas.

— Ak, atsargumas, atsargumas — nieko kito ir negirdžiu, tik raginimus nepamiršti atsargumo, — suniurzgė Hitleris. — Imperijas juk sukuria narsa ir plieninė valia. Kada gi sulauksiu tokio meto, kai žmonės pateikinės man atsakymus su tokia pat energija, kiek jos iššvaisto kurdami problemas?

Jie Jau ketino iš Oberzalcburgo stoties važiuoti į Berlyną, kai juos iš Hitlerio „Erelio Lizdo” pasivijo pasiuntinys su netikėta žinia iš „Valhalos” direktoriaus. 1941-ųjų pradžioje sugrįžimo vartai buvo visiškai atstatyti po to, kai dėl iki šiol neišaiškintų apsaugos spragų į slaptąją įmonę prasiveržė anglų ir amerikiečių diversantų grupė, tačiau iki šiol vartai taip ir neveikė — o dabar staiga vėl aktyvizavosi. Ši žinia sukėlė fiureriui energingo atvirumo pliūpsnį.

— Argi atsargumas ir drovumas padėjo mums užimti Reino sritį? — paklausė Hitleris, lipdamas į liftą, kuris turėjo nugabenti juos paskutiniuosius keturis šimtus pėdų aukštyn. — O gal jų dėka mums atiteko Austrija bei Čekoslovakija — ir abi netgi be kovos? — Kelias akimirkas jis nesišypsodamas nužiūrinėjo savo pakalikus, o paskui bakstelėjo pirštu sau į krūtinę. — Sakoma, kad aš esu genijus, — priminė jis jiems. — Bet, norite, atskleisiu jums paslaptį? Ar pageidaujate sužinoti, kur slypi tikrasis genialumas? Manote, kad tai — intelektas? Smegenys? Išsilavinimas? Kiekis faktų, kuriuos žmogus pajėgia susikimšti į galvą? A? — Jis pagrūmojo jiems pirštu. — Visus reikalingus faktus jūs galite susirasti knygose. Žilabarzdžius kretančius akademikus galima nusisamdyti. O genialumo šaknys slypi sugebėjime priimti sprendimus, valioje laikytis jų iki galo ir veikti netgi nepalankiausiomis sąlygomis — ir dar gebėjime nesvyruojant siekti užsibrėžto tikslo. Anglai tokiais atvejais sako „nesudėti ginklų”. Iš tiesų geras posakis.

Išlipę iš lifto jie perėjo vestibiulį, ir iš čia pateko į koridorių, vedantį į Hitlerio kalnų šventovę. Tuojau pat prisistatė pasiuntinys, kuris padėjo fiureriui nusivilkti paltą ir paėmė jo kepurę, o paskui visa grupė įsitaisė pasitarimų kambaryje, kuriame stalas buvo užtiestas didžiuliu žemėlapiu, ant sienų irgi kabojo vietovių planai su pažymėtu kariuomenės išsidėstymu, o pro langus matėsi dantytos Bavarijos Alpių viršūnės.

— Kaip tik dėl šios priežasties įsakinėju aš — o Stalingrade esančio Pauliuso pareiga — man paklusti, — tęsė fiureris. — Menkesnis visada privalo nusileisti didesniajam. Juk toks yra gamtos dėsnis, tiesa? Pauliusas nesugeba suprasti tikrųjų mūsų tikslų rytuose. Jo karininkų protai funkcionuoja tiktai taktiniame lygmenyje. Tačiau, norint suprasti kur kas platesnio masto strategiją, reikalinga vado išmintis.

— Taip, dėl Prancūzijos ir Norvegijos jūsų buvo tiesa, — pasakė Gebelsas savajam stabui. — O tai reiškia, kad neišvengiamai paaiškės, jog neapsirikote ir dėl Rusijos.

— Herr direktorius Maušelenas skambina jums iš „Valhalos”, — pranešė įėjęs adjutantas, paduodamas Hitleriui telefoną.

— Taip, bet kas gi pačioje 1941-ųjų pradžioje pritarė man Rusijos klausimu? — sušuko Hitleris, paimdamas aparatą. — Ar daugeliui pakako drąsos paremti mano Barbarosos planą, kai, užbaigus visus remonto darbus, naujoji mašina taip ir nepradėjo veikti? „Fiureri, mes negalime taip rizikuoti ir pulti Rusijos, kol neatnaujintas ryšys”, — tvirtino man Halderis, — pasakė Hitleris, pamėgdžiodamas kariuomenės vado intonacijas. — Brauchitšas įkalbinėjo nepamiršti atsargumo. Patys matote, mano ponai — visada tas pats! Tačiau kiek gi tai būtų mums atsiėję? Dvejus sugaištus metus! — Jis energingai mostelėjo telefonu. — Tik man vienam pakako ryžto pulti Rusiją netgi be jokių garantijų, kad 1942-aisiais sulauksime žadėtųjų atominių bombų. Kaip matote, aš „nesudėjau ginklų”.

Geringas linktelėjo ir kreipėsi į kitus:

— Dabar gi mes jau pasiekėme Volgą ir Kaukazą. O visa tai būtų prarasta, jeigu būtume laukę.

Hitleris pakėlė telefono ragelį prie ausies.

— O štai dabar mes ir sužinosime, ar mano tikėjimas savąja tiesa bei mano vizija buvo klaidingi, — sušnibždėjo jis ir tuoj pat prakalbo garsiai: — Alio! Herr direktorius Maušelenas?.. Taip, kalba fiureris… Iš tikrųjų? Ir kokios naujienos? — Hitleris klausėsi, o visi susirinkusieji kambaryje laukė užgniaužę kvapą. Ūmai fiurerio akyse sutvisko triumfas, ir visi kiti persimetė padrąsinančiais žvilgsniais.

— Taip, luktelėkite valandėlę, — Hitleris delnu pridengė mikrofoną ir atsisėdo, tuo pat metu su pasitenkinimu pašaipiai šyptelėdamas savo pasekėjams.

— Viskas taip ir yra, kaip aš pranašavau, — pranešė jiems. — „Valhala” vėl atnaujino ryšį. Dabar jie ruošiasi pirmajam persiuntimui. — Jis su panieka mostelėjo ranka. — Taigi, praslinko šeši mėnesiai nuo to laiko, kada pagal susitarimą turėjome gauti pirmąją bombų siuntą. O kiek gi laiko praėjo aname gale? Para? Dar mažiau? — Jis gūžtelėjo pečiais. — Patys suprantate — tai juk beveik nieko. Kokie nors laikini techniniai nesklandumai visai lengvai galėjo juos tiek sugaišinti. Galbūt tie diversantai, neteisėtai persikėlę į „Siuzereno” galą, sukėlė ten vieną kitą problemą. Svarbiausia yra nepamiršti, kad laikas čia ir ten slenka skirtingu greičiu — ir nepulti į paniką. Štai kodėl Pauliusui buvo duotas griežtas įsakymas „nesudėti ginklų” Rusijoje. O dabar mes gausime bombas — ir Stalingrado problema bus išspręsta. O tada galėsime nebesirūpinti ir pačiu Stalinu.

Geringas kikeno, riebus, rausvas it kūdikio jo veidas švytėjo džiaugsmu.

— Jūs visiškai, visiškai teisus! Dveji metai — mums atrodė, kad tai toks ilgas laiko tarpas! Tačiau ką gi tai reiškė aname ryšio gale? Vieni niekai! Mes šitaip nerimavome dėl visiškų niekų!

— Dabar, žvelgdamas į praeitį, gali šitaip kalbėti, — pareiškė Gebelsas. — Tačiau tiktai genijus galėjo numatyti perspektyvą iš anksto.

Netgi Bormanas paniuręs linktelėjo galva.

— Galbūt aš buvau linkęs žvelgti į viską pernelyg pesimistiškai, — prisipažino jis, — tačiau tai, ko gero, galima laikyti ir išminties požymiu…

Jis ketino dar kažką sakyti, tačiau Hitlerio veide ūmai pasirodė didžiausias suglumimas. Slūgstant įtampai, kambaryje buvo bepratrūkstąs linksmas erzelis, tačiau visi kaipmat vėl pritilo, staiga suvokę, kad anaiptol ne viskas gerai.

— Ką? — riktelėjo Hitleris į telefoną. — Ką norite tuo pasakyti? Vartuose pasirodė kažkoks objektas? Koks objektas? Kaip jis atrodo?.. Kokio dydžio?.. Apvalus?.. Ant ratų?.. Alio! Alio!.. — Hitleris pakėlė galvą, jo kaktą perkirto suglumimo raukšlė. Pasilenkęs per stalą, jis paklibino telefono šakutę. — Alio! Alio! Herr direktoriau, ar girdite mane?

— Operatorius, — pasigirdo ragelyje kitas balsas.

— Kas atsitiko? — griežtai paklausė Hitleris. — Aš ką tik kalbėjau su „Valhalos” direktoriumi. Kažkoks kvailys nutraukė ryšį.

— Atleiskite, tučtuojau patikrinsiu. — Valandėlę tvyrojo tyla. Paskui vėl pasigirdo operatoriaus balsas. — Meldžiu man atleisti, mano fiureri, tačiau visos ryšio su „Valhala” linijos nutrūko, — pranešė jis.

Trisdešimt penkių tūkstančių pėdų aukštyje virš Leipcigo srities skrido Karališkojo Oro Laivyno žvalgybinis „Uodas”. Ūmai lakūno — navigatoriaus akys virš deguonies kaukės išsipūtė iš nuostabos.

— Velniai raguoti parautų, Skipai, tu tik pažvelk! — gergždžiantis jo balsas suskambėjo interkomo ryšiu, nustelbdamas dviejų „Merlino” variklių riaumojimą.

— Kur?

— Dešinėje pusėje, žemyn dviejų laipsnių kampu.

— O Jėzau! Kas gi ten dedasi?

— Nė nenutuokiu. Panašu, kad kažkas užvirė neblogą košę.

— O Viešpatie… Kaip gyvas nesu nieko panašaus matęs!

— Neblogas vaizdelis, a?

— Kurgi tai yra?

— Valandėlę — tuojau pasižiūrėsiu.

Lakūnas išvedė lėktuvą į platų viražą, kad galėtų stebėti vis tirštėjantį dūmų debesį, antrasis pilotas tuo tarpu peržiūrinėjo išskleistus žemėlapius.

— Ko gero, tai bus ta chemijos bei amunicijos gamykla netoli Vaisenbergo, Skipai. Panašu, kad kažkas bus ne vietoj numetęs degtuką.

— Atrodo, visas galas švariai išlėkė į orą. Bum!

Kurį laiką juodu dar suko ratus aplinkui, viską fotografuodami.

— Ko gero, bombonešis „Haris” bent kuriam laikui galės ramiai išbraukti šią vietelę iš savo taikinių sąrašo, — pasakė lakūnas. — Nagi, man regis, pats metas sukti šitą seną griozdą namolio. O jei taip po pintą alaus „Buliuose” šįvakar, a, Džordžai?

— Visa nebloga mintis, Skipai. Ko gero, neatsisakysiu.