Operacija „Protėjas” 2

27 skyrius

Feračinio dėdė Frankas kažkada jį, dar visai vaiką, buvo atsivedęs čia pasižiūrėti tų namų, kuriuose Haris gimė. Ir nuo tos dienos, visuomet, kai pasijusdavo vienišas ar liūdnas, Feračinis sugrįždavo į šį Kvinso rajoną, vaikščiodavo gatvėmis, sudariusiomis jo tėvų, kurių jam taip ir neteko pažinti, pasaulį — jam atrodydavo, kad, siurbdamas į save buvusiojo jų gyvenimo vaizdus ir aplinką, kažkokiu būdu pasijus artimesnis jiems.

Apleistas, negyvenamas, užkaltais langais jo prisiminimų namas purvinos gatvės kampe dabar švietė skaisčiai raudonomis užuolaidomis, viršutiniame aukšte ant palangių žydėjo gėlės, o apatiniame veikė dviračių parduotuvė. Už gretimų durų jis žinojo esant automobilių detalių krautuvėlę, už apdulkėjusių langų ant lentynos būdavo išdėliota gan kuklus mašininės alyvos skardinių, tarpiklių bei kitokių atsarginių dalių pasirinkimas — dabar gi čia buvo klestinti saldumynų krautuvėlė. Gėrimų parduotuvė kiek toliau ir dabar buvo gėrimų parduotuvė, smulkių dirbinių krautuvėlė irgi tebeprekiavo įvairiausiomis smulkmenomis, tiktai dabar atrodė kur kas senamadiškesnė — virš durų buvo sukabintos skardinės vonelės, viduje stovėjo kerosino bei terpentino statinaitės, o suolelis ant šaligatvio buvo kraute nukrautas malkų ryšulėliais, žvakėmis, virvės kamuoliais bei įvairiausių rūšių šluotomis. Televizorių parduotuvė dabar prekiavo daržovėmis, o plyšio, kur andai niūksojo sudegusio namo griaučiai, vietoje stovėjo ryškiai žaliai dažytas medinis namas, jo sienos palei duris margavo kreida nutepliotais vaikų piešiniais. Pati gatvė, tiesa, tebebuvo atpažįstama, jau dabar laiko randų paženklinta — tačiau vis dėlto kėlė kažkokius kitokius jausmus, čionai nebuvo tos nuovargiu persisunkusios monotonijos, kurią Feračinis prisiminė iš senos praeities — praeities, kuri tuo pat metu tebebuvo tolima ateitis visai kitame pasaulyje. Gatvė atrodė spalvinga ir kupina gyvybės — visai tokia, kokią Feračinis visada regėdavo savo svajonėse, tokia, kokią jis ir norėjo išvysti.

Jis susibruko rankas giliai į palto kišenes ir koja už kojos nužingsniavo pro krautuvėles bei gyvenamuosius namus, pro bažnyčią, medžių užgožtą mūro siena aptvertame šventoriuje, pro mokyklą kalvos apačioje ir kiek toliau šlaite stūksančią ligoninę — jis pamažu ėjo per tą pasaulį, kuriame gyveno vyresnieji jo broliai ir sesuo, kai jis dar nebuvo gimęs. Feračinis nė pats nežinojo, kodėl kaip tik dabar vėl grįžo čia, jis niekada nelaikė savęs sentimentaliu.

Šiomis dienomis kaip tik buvo gautas Vinsleido įsakymas Specialiųjų Operacijų būrio kariams būti pasiruošusiems bet kuriuo metu išvykti į Angliją. Sarginės apsaugą dabar turėjo perimti civiliais drabužiais vilkįs Jungtinių Valstijų karinės policijos būrys. Gi Feračinis jautė stačiai privaląs prieš išvykdamas ateiti čia.

Man tiesiog smalsu, tvirtino jis pats sau. Tai anaiptol ne ilgesys. Dženetė tą dieną buvo laisva, ir ji norėjo eiti drauge su juo, tačiau jis nesutiko. Apsilankyti čia jam reikėjo vienam. Paskui jis dar suspės užsukti į jų butą ir atsisveikinti su Dženete bei Džefu.

Ilgą ilgą laiką jis stoviniavo ant kampo, iš priešingos gatvės pusės žvelgdamas į savo tėvų namus. Tuo metu, kai dėdė Frankas pirmąsyk parodė namą, jis jau buvo gerokai nušiuręs, Feračinis puikiai prisiminė, kad tada pasijuto gerokai apviltas. Tačiau dabar namas atrodė švarus ir smagus, neseniai perdažytas, plevėsuojantis spalvingomis užuolaidomis, o mažytis darželis priešais duris buvo puikiai prižiūrimas. Ėmė dulkti smulkus lietus. Feračinis pasistatė apykaklę, tačiau taip ir liko bestovįs sankryžoje, jo atmintyje sukosi begalės senų istorijų, kurias dėdė ir teta buvo pasakoję apie kadai praėjusius laikus, akyse sumirgėjo senų fotografijų albumai, kuriuos jis be paliovos vartydavo būdamas vaikas.

Vos išvydęs iš už kampo gatvės gale išsukančią moterį tamsiu apsiaustu, Feračinis ūmai suprato, kodėl gi šitaip ilgai čia lūkuriavo. Tai buvo jo motina. O tamsiaplaukė mergaitė, kuri ritosi šalia moters įsikibusi šiai į rankovę, be jokios abejonės, buvo jo sesuo Andžela, kuriai 1939-aisiais sukako ketveri. Nenuleisdamas akių jis stebėjo jas artėjančias kita gatvės puse — jo motina buvo mažytė ir trapi, kiek sulinkusi nuo pirkinių krepšio svorio. Andžela gi be paliovos kažką plepėjo, ėjo kas žingsnis pasistrykčiodama. Jos pasiekė namus ir įėjo į kiemą. Atsigręžusi uždaryti vartelių, jo motina ūmai akimirkai stabtelėjo ir smalsiai pažvelgė į vėjo sušiauštą jaunuolį ilgu paltu ir nepridengta galva, kuris įdėmiai stebėjo ją nuo gatvės kampo. Kažkokią akimirkos dalelytę atstumas, regis, susitraukė, kaip kad buvo susitraukęs ir laikas — Feračinis pasijuto žvelgiąs tiesiog į tą veidą, kurį tebuvo regėjęs tik nuotraukose — narsų ir ryžtingą, bet drauge ir švelnų, koks tegali būti motinos veidas, išvagotą gyvenimo kovų bei praradimų raukšlių — į veidą moters, kuri, be jokios abejonės, nusipelnė kur kas geresnio atlygio. Bet ji tuojau pat nusigręžė ir pradingo namo viduje.

Po valandėlės Feračinis neskubėdamas patraukė atgal tuo pačiu keliu, kuriuo ir buvo atėjęs. Ne ne, pasakė jis pats sau, tai anaiptol ne ašaros ritasi skruostais. Tiesiog lietus smarkėja. O juk ir atėjau čia vien tik smalsumo genamas.

Kitos dienos rytą Kolumbijos universiteto chemijos laboratorijoje Džefas susigūžęs kiūtojo priešais atvirą spintelę, įtaisytą po darbo stalu. Vienoje rankoje jis laikė sąrašą prietaisų, reikalingų ryto eksperimentui, o kitoje gniaužė trikojį, menzūrėles, Leipcigo kondensatorių, bandymų vamzdelių rinkinį bei degiklį. Jis jau buvo bebaigiąs susirinkti reikalingus daiktus, kai staiga jo regėjimo lauke ant grindų nusileido kažkieno pėda, o virš jos išniro aukštas laibas akiniuotas pavidalas.

— Ar atnešei? — paklausė Azimovas.

Džefas uždarė spintelės duris ir atsistojo.

— Atnešiau? Ką? — prasižiojo jis, ir tučtuojau jam žnybtelėjo kaltės jausmas — nes jis kaipmat prisiminė. Praėjusį vakarą pas juos apsireiškė Haris ir pranešė išvykstąs neribotam laikui, prieš tai jis buvo prisipažinęs Dženetei turėsiąs iškeliauti į užjūrį — per visas tas paslaptis ir susijaudinimą Azimovo apsakymas visiškai išgaravo Džefui iš galvos.

— Nagi tą juodraštį, kurį žadėjai perskaityti, — atsakė Azimovas. — Tą apsakymą apie kosminį laivą, pakliuvusį į spąstus gravitaciniame lauke ir su niekuo negalintį užmegzti ryšio, nes pasikeitė visi dažniai. Tu juk žadėjai šiandien man jį grąžinti.

— A… na, taip, — Džefas siektelėjo ant kėdės gulinčio portfelio ir išsitraukė pluoštą aplankų bei popierių. Tačiau naršyti juos ėmėsi tik dėl akių — mat jau prisiminė — ir nuo tos minties jam širdis nusirito į kulnus — kad rankraštis gulėjo greta kažkokių Hario daiktų, ir kad Haris, matyt, netyčia bus priglobęs jį ir išsinešęs. Džefas buvo visiškai tikras, kad po to, kai Haris išėjo, rankraščio ankstesniojoje vietoje jau nebebuvo.

— Aš… eee… aš, ko gero, būsiu palikęs jį namie, — išspaudė Džefas. Jis vis dar puoselėjo menkai berusenančią viltį, kad gal Dženetė bus padėjusi rankraštį kur nors į šalį.

Azimovo veidas ištįso.

— Prakeikimas, Džefai! Aš gi norėjau šįvakar padirbėti, sugalvojau porą svarbių pakeitimų… — susierzinęs burbtelėjo jis.

— Atleisk, Aizekai, visiškai išgaravo iš galvos. Šįvakar būtinai jo paieškosiu.

— Paieškosi? — Azimovas net išblyško. — O Viešpatie! Ar tai reiškia, kad tu jį pametei?

— Ne, ką tu. Žinoma, ne.

— Ką gi, gerai — tik neužmiršk rytoj man jo atnešti, sutarta, Džefai?

— Taip, rytoj, — atsakė Džefas, išspausdamas kankinio šypseną.

Tuo tarpu penketas išvykstančiųjų „Protėjo” grupės karinio kontingento narių — Feračinis, Kesidis, Peinas, Rajenas ir Lemsonas — bendrame valgomajame Sarginėje baigė krautis paskutiniuosius asmeninius daiktus. Visas kitas bagažas bei įranga, skirti gabenti į Angliją, jau buvo išsiųsti laivu į Liverpulį — tiksliau, du vienodi įrangos komplektai dviem skirtingais laivais, nes be paliovos grėsė povandeninių laivų atakos pavojus. Patys kariai, slaptu Ruzvelto ir Čerčilio darbuotojų potvarkiu turėjo skristi į Angliją užmaskuotu Jungtinių Valstijų bombonešiu. Pagal oficialią versiją šis bombonešis turėjo atlikti kontrolinį skrydį ir išžvalgyti transatlantinius oro kelius tolimųjų reisų kariniams lėktuvams. Apie tai, kas bus paskui, kariai žinojo tik tiek, kad jų laukia kažkokie specialūs apmokymai, o paskui teks vykdyti aktyvias operacijas „kažkur užjūriuose”.

— Pamatysite — pakliūsime į povandeninį laivą, — pareiškė Ke sidis kitiems, kol jie prieš pat išvykstant krovėsi paskutiniuo sius daiktus. — Luktelėkite ir patys įsitikinsite — mus permes tie siog į Baltijos jūrą. Statau penkis dolerius už povandeninį laivą — Ne, šitaip jie nerizikuos, — nesutiko Rajenas. — Baltijos jūro je ir be mūsų jau knibždėte knibžda anglų povandeninių laivų Vokiečių gynyba ten tik ir dairosi akis išpūtusi.

— Kokį kitą variantą galėtum pasiūlyti?

— Greičiausiai teks keliauti per Viduržemio jūrą ir išsilaipinti Italijoje, — bandė spėti Rajenas. — Kaip jūs manote, kam jie pasiėmė Harį? Juk ten kiekvienas, vos pažiūrėjęs į jį, palaikys vietiniu.

Kesidis dėbtelėjo į Lemsoną.

— Turi kitų pasiūlymų, Floidai?

Lemsonas gūžtelėjo pečiais ir užsimetė kuprinę.

— Koks skirtumas? Spėliodami vis tiek nieko nepakeisime. Juk gali būti ir taip, kad mus nuleis iš oro.

Mortimeris Grynas ir Kurtas Šolderis jau laukė, ketindami palydėti juos į priešakinę pastato dalį. Atvyko ir du FTB agentai, turį nugabenti karius į Mičel Fildą Long Ailende, jie padėjo išsinešti visus daiktus. Paskutinįsyk apsidairę po kambarius, kurie nuo sausio mėnesio jau buvo daugeliu atžvilgių tapę gimtaisiais namais, kariai patraukė pro duris pertvaroje, skiriančioje gyvenamąsias patalpas nuo mechanizmų skyriaus.

Čionai kaip paprastai plušėjo keletas mokslininkų. Einšteinas papsėjo pypkę ir klausėsi Fermio, nediduko, bet energingo žmogaus gyvomis rudomis akimis ir aukšta kakta — šį įspūdį dar labiau sustiprino jau smarkiai praretėję plaukai. Kalbėdamas jis gyvai mostagavo rankomis. Silardas triūsė prie vienos konsolių, gi Teleris prieš kokias penkiolika minučių buvo kažkur prašapęs. Be jų čia dirbo ir daugiau žmonių: iš dalies dėl to, kad, išvykus kariams, mokslininkai gerokai pristigs techninės pagalbos, į grupę buvo pritraukta dar keletas mokslininkų bei technikų.

Einšteinas ir Fermis nutraukė savo pokalbį ir priėjo atsisveikinti. Savo konsolę paliko ir Silardas.

— Taigi, atėjo laikas, tiesa? — prašneko Einšteinas. — Kas gi paprastai būna sakoma šitokiomis progomis? Telydi kiekvieną jūsų savas Dievas, kad ir kokiu jūs betikėtumėte. Nagi, o tie, kurie netiki jokiu, galbūt dar suras sau tinkamą. Kad ir kaip ten būtų — sėkmės jums, vaikinai.

— Sėkmės, — pasakė ir Silardas, iš eilės spausdamas visiems rankas. — Tikėkimės, ir mums pavyks nuveikti čia ką nors naudingo, kad jus paremtume.

— Ne sudie, o arrivederci¹ — pasakė Fermis. — Esu tikras, anksčiau ar vėliau, kai fašistų nebeliks nė padujų, visi jūs sugrįšite. Tačiau dar prieš tai visa Amerika stos į kovą drauge su jumis. Patys įsitikinsite.

Teleris parsirado kaip tik laiku, kad irgi spėtų atsisveikinti ir palinkėti sėkmės, o paskui visa grupė patraukė per priešakinę sandėlio dalį į pakrovimo aikštelę, kur autobuse laukė dar vienas sargybinis.

Autobusui važiuojant Bruklino tiltu, Feračinis žvelgė į pažįstamą miesto kontūrą dangaus fone kitapus upės ir galvojo apie visus tuos dalykus, kuriuos taip netikėtai atrado ir kurių anksčiau nė neįtarė egzistuojant — dabar gi jam teks visa tai palikti. Jo gyvenime taip visada ir atsitikdavo. Galbūt, patylomis galvojo jis, kai kurių dalykų būtų buvę geriau taip ir neatrasti.

Tuo tarpu Sarginėje Einšteinas atsitraukė nuo mechanizmo ir, nuėjęs į bendrą valgomąjį, pasuko prie stalo, kur stovėjo kavinukas bei virdulys.

— Vienam rytui darbo pakaks. Pats laikas šiek tiek atsipalaiduoti, — suniurnėjo jis. Šolderis ir Grynas, kurie jau buvo grįžę iš priešakinės pastato dalies ir dabar, prie didžiojo stalo gurkšnodami kavą, pusbalsiu šnekučiavosi, linktelėjo įėjusiam Einšteinui. Dabar, kai kariai išvyko, visas pastatas atrodė neįprastai tykus ir tuščias. Einšteinas prisipylė puodelį arbatos, išmaišė joje šaukštelį cukraus ir, atsisėdęs į čia pat stovintį krėslą, ėmėsi kimštis pypkę. Iš už pertvaros pasigirdo balsai. Po akimirksnio durys vėl atsidarė, ir vidun įėjo Silardas drauge su Fermiu bei Teleriu. Kalbėjo, kaip paprastai, Silardas.

— Kiekviename klodo sluoksnyje visa sistema, tai yra, objektas, sukelia stebėtojui tam tikrą būdingą būseną. Maža to, kiekvieno stebėtojo, kaip sistemos, būsena nusako tą stebėtoją kaip suvokiantį būtent tą sistemos būseną…

Einšteinas atsiduso ir, tebegurkšnodamas arbatą, apsidarė aplinkui. Jo akys naršė po išsimėčiusias smulkmenas ir šiukšles, kurias baigdami krautis daiktus paliko išvykstantieji kariai, kol pagaliau smigo į kupiną šiukšlių dėžę, stovinčią visai netoli jo kėdės. Ant pat viršaus gulėjo pluoštelis mašinėle prirašytų popierių. Einšteinas paėmė juos iš šiukšlių dėžės ir prisidegdamas pypkę ėmėsi atsainiai sklaidyti.

— Ak taip, erdvėlaivis išskrenda į žvaigždes… — pats sau suniurnėjo jis. Einšteinas pervertė puslapį ir įsitaisė patogiau, tik patraukė kojas, padarydamas daugiau vietos, nes kaip tik priėjo Fermis įsipilti kavos.

— Kiekviename elemente sistema lieka tam tikroje būdingoje matmenų būklėje, — grįžtelėjęs per petį pasakė Fermis. — Jeigu naujas ankstesniųjų stebėjimų apibrėžimas suformuluojamas kaip tik tuo periodu, tuomet kiekvienas gautojo susisluoksniavimo elementas apibūdina stebėtoją tam tikra prisiminimų konfigūracija, kurioje ankstesnieji potyriai atitinka vėlesniuosius. O dėl to kiekvienas stebėtojas neišvengiamai suvoks sistemą kaip be jokios tvarkos „šokinėjančią” į kažkokią atsitiktinai pasirinktą būdingą būklę ir liekančią joje vėlesniam sistemos matmenų nustatymui.

— Taip, sutinku, — atsiliepė Teleris. — Vis dėlto svarbiausia yra tai, kad…

Krėsle įsitaisęs Einšteinas susižavėjęs nusišypsojo ir pritardamas sulinkčiojo galva.

— Ak, na, taip, tai ir yra bendrasis reliatyvumas… Taip, labai gerai, labai gerai… Įkliuvo į spąstus stiprios gravitacijos lauke, a? A, ne, čia jau prasčiau…

— Kiekvieną prisiminimų seką įmanoma išskirstyti pagal galimas reikšmes, — kalbėjo Silardas. — O kiekvieną tokį paskirstymą galima pateikti statistinei analizei.

— Būtent! — šūktelėjo Fermis, sumosuodamas rankomis. — Kaip tik tai aš ir norėjau pasakyti. Įprasta statistinė interpretacija stačiai privalo išplaukti iš paties formalizmo. Kiekvienas stebėtojas turėtų padaryti išvadą, kad jo Visata paklūsta įprastiems statistiniams kvantiniams dėsniams. Statmenąjį Visatos vektorių galima palyginti su medžiu, kurio kiekviena šaka atitinka vieną galimų Visatų, kaip mes jas suvokiame.

— Mein Gott!

Einšteino šūksnis akimirksniu nutraukė pokalbį. Visi sužiuro į jį — šis tuo tarpu atsistojo, jo veido išraiška buvo labai jau keista, o pluoštas popierių, kuriuos Einšteinas ką tik skaitinėjo, pažiro ant grindų.

— Ar viskas gerai? — atsargiai paklausė Silardas.

Einšteinas, regis, nė neišgirdo.

— Komunikacijų ryšys neveikė… ir negalėjo veikti… nes laikas abiejuose ryšio galuose slinko nevienodu greičiu… — nežinia apie ką tarsi pats sau niurnėjo jis.

Silardas pažvelgė į Telerį, paskui — į Fermį. Visi gūžtelėjo pečiais. Solderis ir Grynas suglumę susižvalgė — jie išvis nieko nesuprato.

— Tikiuosi, jūs man atleisite, bet aš turiu skubiai atlikti kai kuriuos apskaičiavimus ir dar šiek tiek pagalvoti, — galų gale prašneko Einšteinas, jo balsas atsklido tarsi iš tolo. Jis paknopstom puolė prie durų, tuo pat metu energingai pats sau linkčiodamas.

— Taip, visai netikėtai — šviesos kibirkštėlė… gali būti, gali būti… — dar išgirdo likusieji išskubančio Einšteino murmesį.