Operacija „Protėjas” 2

30 skyrius

1939-ųjų Kalėdų savaitė Sarginėje dirbantiems mokslininkams sukėlė iš tiesų nemaža jaudulio. Mat prie sugrįžimo vartų prijungti monitoriai pagaliau pirmąsyk parodė, kad vartai priiminėja kažkokius energijos impulsus. Vienintelis to įrodymas buvo blykčiojanti linija primityvaus osciloskopo ekrane — šis prietaisas buvo prikabintas prie neįtikėtino, bet visiškai būdingo Fermiui improvizuoto kūrinio iš elektros ričių, vakuuminių vamzdžių bei vielos. Vis dėlto pulsų charakteristikos neabejotinai patvirtino, kad galų gale buvo užmegztas šitaip ilgai lauktas kontaktas tarp dviejų skirtingų visatų. Žinoma, dar daug vandens nutekės, kol taps įmanoma pasikeisti kokia nors prasminga informacija, jau nekalbant apie fizinius objektus, tačiau pirmas žingsnis buvo žengtas. Visiems tai tapo pačia puikiausia kalėdine dovana.

Vieno tokių nepaaiškinamų praregėjimo blyksnių, kokie kartais nušviečia išties didžių žmonių gyvenimus, metu Einšteinas suvokė, jog svarbiausia ir jokių abejonių nekėlusi prielaida, kad laikas abiejuose ryšio tarp praeities ir ateities galuose slenka tuo pačiu greičiu, išties neturi jokio realaus pagrindo. Kaipmat viskas pasikeitė — dabar mokslininkai ištisas paras ginčijosi ir kūrė įvairiausias teorijas, neretai užsisėdėdami ir per naktį prie atsineštų su savimi užkandžių ir nesuskaičiuojamų puodelių kavos. Išvargę, paraudusiomis akimis, bet kupini džiugaus susijaudinimo jie nuolatos iš naujo tikrino ir performulavo anksčiau sukurtas, esmines prielaidas, ir galų gale pateikė gerokai pakeistą matematinį modelį. Iš šio modelio išvestos lygtys patvirtino, kad, kaip Einšteinas ir spėjo, laiko tėkmės greitis abiejuose ryšio galuose iš tiesų turėjo būti skirtingas. Greitis turėjo skirtis dydžiu, prilygstančiu abu galus skiriančiam intervalui pakeltam ketvirtuoju laipsniu, be to, lėtesnė laiko tėkmė turėjo būti ateityje. Taigi, jei tam tikru atstumu ateityje laikas bėgo dvigubai lėčiau, vadinasi, šį atstumą padvigubinus, laikas ateityje bėgs jau šešiolika kartų lėčiau — ir taip toliau. Tikslus santykis priklausė nuo tam tikrų konstantų, kurias išskaičiuoti buvo galima tiktai eksperimentais — ir kurios kol kas nebuvo žinomos.

Tokia hipotezė puikiai paaiškino, kodėl 1975-ųjų aparatas nesugebėjo užmegzti su jais ryšio. Prieš susijungdamas su sugrįžimo vartais ir juos pakraudamas, projektorius bandomuoju spinduliu pirmiausia ištirdavo numatytą erdvėlaikio zoną ir sukurdavo ryšį tiktai tuo atveju, jei per skiriantį juos intervalą aptikdavo susidariusį daugiadimensinio lauko rezonansą. Tam, kad zondas prisitvirtintų, būtina buvo išgauti tikslų sinchroniškumą su bangų funkcijomis, generuojamomis sugrįžimo vartų gale — panašiai veikia radijo imtuvas: jis turi būti nustatytas tiksliai tomis pačiomis bangomis kaip ir siųstuvas, ir tik tada įmanoma išgirsti radijo stoties transliaciją. Sinchronizacija gi tiesiogiai priklausė nuo sutarto laiko — taigi, jei niekam net į galvą neatėjo, kad laikas abiejuose ryšio galuose galėjo bėgti skirtingais greičiais, tai ir kontaktas niekaip negalėjo įvykti. Viskas iš tiesų buvo taip — ar bent beveik taip — paprasta.

Dabar, pagaliau aptikus esminę klaidą, jie visi tikėjosi, kad rezultatų nebeteks ilgai laukti. Mokslininkai kibo į paruošiamuosius darbus, rengdamiesi eksperimentams, skirtiems nežinomoms konstantoms nustatyti. Darbo nebuvo tiek jau daug: reikėjo tik šiek tiek modifikuoti kai kurių elektroninių prietaisų veikimo diapazoną. Tai buvo padaryta nedelsiant, ir jau pirmųjų bandymų metu buvo sugautas atsklindantis signalas, kuris buvo identifikuotas kaip bandomojo spindulio sudėtinė dalis. Išmatavus pulsų dažnį bei kitus parametrus ir gautus duomenis palyginus su žinomais 1975-aisiais veikiančios mašinos duomenimis, buvo apskaičiuota, kad, pagrindu laikant 1939-uosius, laikas 1975-aisiais bėgs lėčiau koeficientu 5,7.

Tačiau norint išties sukurti ryšį viskas buvo ne taip paprasta — tai anaiptol ne tas pat, kaip pasukioti radijo rankenėlę ir nustatyti aparatą reikiamu bangų dažniu. Mat Kurtas Šolderis bei kiti žmonės, drauge su juo dirbę 1975-aisiais, paskubomis išnagrinėję iš vokiečių pagrobtus aparato konstrukcijos brėžinius, esminių dalykų taip iki galo ir nesuprato. Brukline sukonstruota mašina nebuvo pritaikyta „dažnių nustatinėjimui”, o fiksuotas dažnis, kuriuo ji dirbo, pasirodė besąs netinkamas. Gi norint išgauti reikiamą dažnį, kai kuriuos aparato komponentus būtina buvo šiek tiek pakeisti, o visus likusius — išvis pasigaminti iš naujo. Gruodžio viduryje į atitinkamas laboratorijas bei dirbtuves plūstelėjo ištisas srautas užsakymų, drauge buvo pateikiami ir tikslūs nurodymai, kokios konkrečiai detalės reikalingos. Vien asmeninio Ruzvelto įsikišimo dėka nekilo jokių problemų gaunant kad ir pačios aukščiausios valdžios įgaliojimus, užtikrinančius žaibišką gamintojų atsakymą.

Darbams įsibėgėjus, mokslininkai peržiūrėjo kai kuriuos apytikslius savo apskaičiavimus ir priėjo išvadą, kad, nors aparato pakeitimai dar toli gražu nebaigti, tačiau bent jau dalinis ryšys tarp šios mašinos ir iš 1975-ųjų atsklindančio zondo spindulio turėtų būti visai įmanomas. Kai tik buvo gauti ir pritaikyti pirmieji perdirbti mašinos komponentai, mokslininkai suskato ruoštis patikrinti savo išvadas.

— Jis jau tiesiog ranka pasiekiamas, — pranešė Šolderis, žvelgdamas į jautraus galvanometro šviesos tašką; galvanometras buvo įtaisytas į visą prietaisų raizginį, surinktą ant kilnojamo varstoto, pastatyto netoli vieno kontrolinių skydų. — Vėl auga… Visai visai nebetoli — devyniolika kablelis du. Visai arti… o dabar vos vos blėsta… aštuoniolika kablelis devyni… aštuoni.

Žalias taškelis, žybčiojantis mažyčiame ekranėlyje, kurį stebėjo Fermis, porą akimirkų dar brinko, o paskui vėl susitraukė.

— Šįsyk pasiekėme daugiau nei devyniasdešimt procentų reikiamo dydžio, — pasakė Fermis. — Aš sumažinau beta iki penkių. Pakraukite prietaisus iš naujo, ir pabandykime dar kartą, visa kita lieka kaip buvę.

Einšteinas, Teleris ir pora asistentų atidžiai stebėjo kas bus; Einšteinas papsėjo savo pypkę ir žvelgė susidomėjęs, bet drauge ir smagiai it koks senas linksmų plaučių mokytojas, Teleris gi buvo įsitempęs ir nusiteikęs kur kas rimčiau, po beveik keturiasdešimt aštuonių be miego praleistų valandų jis jautėsi gerokai sudirgęs. Buvo Kūčių diena, o mokslininkai kaip tik užbaigė instaliuoti pirmuosius tuštumos rezonanso prietaisus, kuriuos tą rytą Kolumbijos Universitetas ir buvo gavęs iš tiksliosios mechanikos firmos Niu Džersyje. Nors tokio prietaiso dar toli gražu nepakako nuolatiniam ryšio kanalui sukurti, tačiau mokslininkai vylėsi, kad jo dėka sistema sugebės atsiliepti į zondo spindulį bent tiek, kad šis valiotų ją aptikti. Jeigu pavyktų, tai būtų pirmasis rimtas žingsnis į sėkmę.

— Pasiruošti pakrovimui, — pasakė Šolderis, jo balsas buvo ramus ir dalykiškas. — Kilpa jau įkrauta. Gerai… Lygis kyla.

Fermis suskato perdavinėti duomenis.

— Devyniolika… devyniolika kablelis du… kablelis trys… — jis pastebimai įsitempė, nebetverdamas iš susijaudinimo. — Trys su puse… devyniolika kablelis keturi… Dievulėliau, regis, mums pavyks!

Teleris žingtelėjo į priekį ir pažvelgė Fermiui per petį.

— Optimalus kiekis, — pasakė jis.

— Devyniolika kablelis penki! — užriaumojo Fermis. Tą pat akimirksnį viename kontrolinės plokštės, paskubomis išpjautos iš aliuminio lakšto, šone sutvisko oranžinė lemputė, greta įtaisytos skalės rodyklė nuo nulio šoktelėjo aukštyn ir sustingo.

Išvargęs Šolderis nusišypsojo, tuo tarpu sustūgęs iš džiaugsmo Fermis iš visų spėkų delnu pliaukštelėjo jam per nugarą.

— Užmezgėme ryšį! — jiems už nugarų subaubė Teleris. — Zondo spindulys reaguoja!

Greta Einšteino susispietę asistentai pratrūko džiūgauti, iš visų mechanizmų labirinto pakampių ėmė lįsti lauk darbuotojai, susidomėję, dėl ko kilo šitoks triukšmas.

Gauti duomenys patvirtino, kad, nors sugrįžimo vartų sistema ir reagavo į signalą, tačiau dalinis rezonansas, kurį ji sugebėjo priimti, buvo pernelyg silpnas, kad zondas įsitvirtintų ir atvertų pagalbinį kanalą. Vis dėlto pati sąveika turėjo fizikinėje spindulio dinamikoje sukelti pakankamus trukdymus, kad operatoriai aname gale suvoktų faktą, jog spindulys kažką pasiekė. O jeigu taip ir įvyks, tada, ko gero, atsivertų galimybė perduoti patį elementariausią koduotą pranešimą tam tikra tvarka pertraukinėjant energijos grandinę.

Mokslininkai iš anksto buvo sutarę sėkmės atveju taip ir pasielgti, taigi, dabar nebereikėjo gaišti laiko apmąstymams. Šolderis ėmėsi judinti energijos tiekimo svirtelę aukštyn žemyn, naudodamasis ja kaip Morzės abėcėlės raktu. P-R-O-T-Ė-J-A-S… P-R-O-T-Ė-J-A-S… P-R-O-T-Ė-J-A-S… — siuntė jis.

Šolderis tęsė tol, kol Fermis pranešė, kad trumpalaikis ryšys nutrūko. Po kelių minučių kontaktas vėl užsimezgė ir tuojau pat dingo galutinai.

— Mums ir taip jau labai pasisekė, — pareiškė Teleris. — Ryšys visąlaik buvo stačiai ranka pasiekiamas. Nieko daugiau mes ir nelaimėsime, kol nebus pristatyti fazių moduliavimo stiprintuvai.

— Edvardo tiesa, — atsiliepė Fermis, atsilošdamas kėdėje. — O kol nepasibaigs šventės, matysime juos kaip savo ausis. Taigi, balsuoju už tai, kad visi drauge padarytume pertrauką. Hitleris Hitleriu — o mano rytojus rezervuotas žmonai… su ta sąlyga, žinoma, kad aš išvis dar tebeturiu žmoną. Kokia gi būtų prasmė išsaugoti laisvę, jei vis tiek niekad neturėsi nė vienos vienintelės akimirkos ta laisve pasinaudoti?

Niekas jam neprieštaravo. Mokslininkai nutraukė darbus, uždangstė visus prietaisus ir susirinko paltus, skrybėles bei tuos popierius, kuriuos ketino neštis namo. Galų gale atsisveikinę, apdaliję vieni kitus geriausiais linkėjimais, o kai kurie ir sutarę pasimatyti dar tą pat vakarą ar rytojaus dieną drauge papietauti, jie išsiskirstė savais keliais.

Teleris apsiėmė pavėžėti Fermį ir, prieš grįždamas į savo butą Morningsaido Aukštumoje, užvežti Einšteiną į Prinstoną.

— Žinote, man kilo keistoka mintis, — pastebėjo Fermis, kai jie perėjo mechanizmų prigrūstas patalpas ir pasuko į priešakinę pastato dalį, kur stovėjo jų mašinos. — Jeigu jie ten 1975-uosiuose pastebės kažkokius trukdymus, tai, įvertinus beveik šešis kartus lėtesnę laiko tėkmę, jų pasaulyje bus praėję vos pora mėnesių nuo to laiko, kai „Protėjo” grupė iškeliavo į praeitį.

— Jei tik tai — tie patys 1975-ieji, — atsiliepė Teleris. — Mes juk nežinome, kiek skirtingų visatų galbūt siunčia zondo spindulius į šią zoną, kurioje dabar esame mes. Iš kur mums žinoti, kad mus pasiekė kaip tik reikiamas spindulys? Juk egzistuoja ir kažkokia „persikryžiavusių laidų” tikimybė? Ir iš viso, kaip ta visatų gausybė sugeba visiškai nesusimaišyti? — Jis sunkiai atsiduso. Visi trys jau lipo pakrovimo platformos laiptais žemyn. — Juk mes dar tiek daug ko nežinome…

Fermis, regis, irgi buvo ne mažiau suglumęs. Instinktyviai abu sužiuro į Einšteiną.

— Aš neturiu nė menkiausio noro gadinti sau Kalėdas galvodamas apie tai, — pareiškė jiems Einšteinas, kai jie sulipo į Telerio automobilį.

Vienas civiliai apsirengusių kariuomenės policininkų atidarė didžiuosius sandėlio vartus ir išleido mašiną laukan. Gatvėje greitai tirštėjo sutemos. Ore sūkuriavo snaigės, žemę irgi dengė pažliugusio sniego sluoksnis. Kai tik Teleris užvedė variklį ir jau buvo bepajudąs iš vietos, kitoje gatvės pusėje nuaidėjo riksmas — šaukė moteris. Trejetas mašinoje sėdinčių vyrų apsidairė.

Prieš gerą savaitę kažkas išsinuomojo kitoje gatvės pusėje esantį nedidelį sandėlį su prilipusia prie jo mažyte būdele tarnybinėms patalpoms. Nuo pat vasaros tas sandėlys stovėjo tuščias. Vieną dieną čia atvažiavo sunkvežimis ir iškrovė keletą dėžių, tačiau Sarginės apsauga nepastebėjo ten daugiau jokių gyvybės požymių, neminint kažkokios moteriškės, kartą ar du per dieną išeinančios ir vėl pareinančios. Didžiąją dienos dalį greta sandėlio stovėdavo jos mašina, o lange mirgėjo šviesa. Atsakingas už apsaugą karininkas įprastais metodais patikrino situaciją, tačiau nieko grėsmingo neaptiko. Dabar gi ta pati moteris, mostaguodama rankomis, bėgo automobilio link.

— Palaukite! Neišvažiuokite!

Dusdama ji pribėgo prie Telerio mašinos — penktąją dešimtį įpusėjusi moteris, apkūnoka, užsidėjusi kailinę kepurę su ausinėmis, vilkinti sunkiu tvido paltu.

— Ačiū, — supūkštė moteris. Ji pasidėjo rankinuką ant mašinos langelio krašto ir valandėlę giliai alsavo, kol atgavo kvapą. — Atleiskite, kad sukėliau jums tiek rūpesčių, bet pati pasielgiau kaip tikra kvaiša. Palikau įjungtus mašinos žibintus, ir dabar akumuliatorius jau visiškai išsikrovęs. Ar negalėtumėte galiuką manęs patempti? Ta užvedamąja rankena aš nepajėgiu naudotis, bet užtat turiu virvių.

Teleris dirstelėjo į kitus, linktelėjo galvą ir buvo jau beatsakąs, tačiau čia pat prisistatė tas pats vartus jiems atidaręs apsaugos karininkas — ir įsikišo.

— Viskas bus sutvarkyta, sere, ramiai važiuokite, — pasakė jis Teleriui, o paskui kreipėsi į moterį. — Luktelėkite akimirksnį, ponia. Aš tučtuojau ateisiu ir užvesiu jums mašiną.

— Ačiū. Jūs labai malonus.

— Tokia tarnyba.

Sargybinis mostelėjo Teleriui, ir mašina nurūko sutemų gaubiama gatve. Tada karininkas apsisuko ir patraukė atgal prie sandėlio, ketindamas uždaryti vartus. Moteris nusekė jam iš paskos, tačiau jis stabtelėjo ir perspėdamas kilstelėjo ranką.

— Būkite tokia maloni, ponia, palaukite manęs čia, — pasakė jis. — Užtruksiu vos akimirksnį.

Moteris, kuri buvo žinoma „Muškietininko” slapyvardžiu, paklusniai sustojo. Iš jos pozicijos kuo puikiausiai matėsi, kad sandėlio viduje nėra nieko ypatingo. Tačiau ji spėjo kaip reikiant įsižiūrėti į trejetą vyrų automobilyje. Albertą Einšteiną ji atpažino akimoju. Kitų dviejų, tiesa, nepažinojo, tačiau pakankamai patogiai pro automobilio langą nufotografavo jų veidus rankinuke įmontuotu aparatu. Be to, turėjo daugiau nei užtektinai laiko įsidėmėti licencijos plokštelės numerį.