Operacija „Protėjas” 2

33 skyrius

Paskutiniąją sausio dieną mokslininkams Sarginėje vėl pavyko užmegzti grubų kontaktą su 1975-ųjų sistema, buvo pasiekta tai, ką Šolderis apibūdino kaip „dalinį rezonansą”. Tai įvyko praėjus penkioms savaitėms po pirmojo kontakto, užmegzto Kūčių dieną. Kai kurių perdarytųjų mašinos detalių pristatymas vėlavo, kai kurias kitas teko išmesti ir užsakyti iš naujo, taigi, itin įspūdingos pažangos pasiekti nepavyko. Šolderis pakartojo bandymą patraukti antrosios pusės dėmesį perdavinėdamas žinią Morzės abėcėle, tačiau taip ir neįvyko nieko naujo. Grynas tuojau pat telefonu pranešė naujienas Vinsleidui, mat šis buvo prašęs nedelsiant informuoti jį apie bet kokius naujus pasiekimus.

Tuo tarpu Europoje taip ir nebuvo sulaukta vokiečių antpuolio Vakaruose, kuris ankstesniajame pasaulyje šluote nušlavė Prancūziją ir sąlygojo Anglijos kapituliaciją. Įsibėgėjus vasariui, visi, kurie žinojo, kas įvyko anoje visatoje ir dabar neramiai sekė įvykių eigą, galų gale priėjo išvadą, kad antpuolio, bent jau kol kas, tikėtis neverta. Atrodė, kad sustiprėjęs Sąjungininkų ryžtas galų gale bus davęs vaisių ir pasukęs istorijos tėkmę palankesne vaga.

Šios sėkmės padrąsinti, Čerčilis ir jo pasekėjai dar ryžtingiau ėmėsi žygių, kad naciams būtų užkirstas kelias į Skandinaviją — ankstesniajame pasaulyje ji buvo okupuota gegužės mėnesį. Taigi, vasario penktąją Vyriausioji Sąjungininkų Karo Taryba ryžosi intervencijai į Norvegiją. Aprobuotas galutinis planas iš esmės niekuo nesiskyrė nuo to, kurį Vinsleidas Čerčilio bute parengė dar lapkričio mėnesį. Visuomenėje turėjo vyrauti nuomonė, kad tokiu būdu Sąjungininkai ketina padėti Suomijai, gi vyriausybė turėjo patikėti, kad šitaip vokiečiai atkertami nuo geležies rūdos tiekimo iš Švedijos.

Vasario šešioliktąją anglų eskadrinis minininkas „Kosakas”, veikdamas tiesioginiu Čerčilio nurodymu, išplaukė į vieną Norvegijos fiordų su užduotimi paimti vokiečių laivą „Altmarkas”. Pagal susitarimą norvegai privalėjo aptikti „Altmarką”, tačiau buvo pranešę, kad to padaryti nepavyko. Gi Admiraliteto žvalgyba turėjo gan rimtą pagrindą manyti, kad būtent tuo laivu gabenami anglų jūrininkai, kuriuos nelaisvėn paėmė nedidelis vokiečių karinis kreiseris „Grafas Špė” — vėliau, Anglijos bei Naujosios Zelandijos karinių laivų užspeistas į kampą, šis laivas turėjo sprukti. Visa tai įvyko gruodžio mėnesį pietų Atlante. Smogiamoji grupė „Altmarke” aptiko du šimtus devyniasdešimt devynis anglų jūrininkus ir privertė vokiečius visus juos paleisti į laisvę, tokiu būdu britų visuomenėje sukeldami neįtikėtiną pasitenkinimą bei džiūgavimus — niekam per daug nerūpėjo tarptautinės teisės nuomonė apie šį žygį.

Šis incidentas gerokai suneramino aukščiausius Vokietijos karo vadų sluoksnius, be kita ko, nacių generolai neturėjo jokių iliuzijų dėl tariamos Sąjungininkų pagalbos Suomijai. Jei anglai nė nesudvejoję pažeidė Norvegijos teritorinių vandenų suverenumą dėl šitokių pastangų lyg ir nevertos priežasties kaip keletas belaisvių, mąstė vokiečiai, tuo labiau jie mažų mažiausiai nekreips jokio dėmesio į Norvegijos neutralumą — juk tokiu būdu galima laimėti kur kas daugiau, tai yra, atkirsti Vokietiją nuo geležies rūdos išteklių. Taigi, Vokietijos karo laivyno vyriausiasis vadas admirolas Rioderis ėmėsi mygti Hitlerį, kad šis paankstintų numatyto įsiveržimo į Norvegiją datą.

Tuo tarpu Anglijoje, po dar trijų savaičių varginančio šliaužiojimo Derbišyro urvuose, karstymosi slidžiomis virvėmis į užlietas Kornvalio kasyklas, po begalinių pratybų juodoje dumblinoje gelmėje, „Ampersando” grupė buvo atšaukta į Londoną. Čia, rūsyje po Admiraliteto pastatu, jų laukė naujas instruktažas.

— Ispanijos vizas jums sutvarkė tam tikri bevardžiai asmenys iš Jungtinių Valstijų užsienio reikalų ministerijos, dirbantys CBS atstovais fronte, — pasakė Vinsleidas, įteikdamas kitapus stalo sėdintiems Feračiniui ir Kesidžiui amerikietiškus pasus, kuriuos šie ėmėsi apžiūrinėti. Vinsleidas jau buvo gavęs nuolatinį kabinetą Admiralitete ir vėl dėvėjo Britanijos laivyno uniformą. — Iš Paryžiaus jūs nuvyksite į Madridą. O iš ten skrisite į Romą kaip Džo Henesis ir Patas Brusteris — reporteris ir garso inžinierius, abu iš CBS. Jūs keliaujate drauge rengti numatytos laidos iš Vatikano — laidos, skirtos pirmosioms naujojo popiežiaus darbo metinėms. Po to, kai Musolinis suteikė pagalbą pilietiniame kare, Italija neblogai sutaria su Franko režimu, ir kelionės tarp abiejų šalių nėra griežtai kontroliuojamos.

Kesidis atidžiai apžiūrėjo savąjį pasą.

— O jei kas nors sumanys patikrinti — ar CBS būstinė Romoje patvirtins, kad laukiama šių dviejų žmonių atvykstant? — pasiteiravo jis.

— Žinoma.

Greta Kesidžio sėdintis Feračinis apžiūrinėjo savąją identifikacijos kortelę, kelionės leidimą, kurį puošė oficialūs Prancūzijos bei Ispanijos antspaudai, ir kitus Vinsleido išduotus dokumentus. Visus juos kažkokiu būdu suveikė Britanijos karinės žvalgybos slaptasis M16 departamento poskyris. Dokumentai išties buvo geri, deramose vietose jie buvo gerokai padėvėti ir anaiptol neatrodė nauji.

— Čionai rašoma, kad mes šią savaitę atplauksime į Prancūziją tiesiog iš Niujorko, — pastebėjo Feračinis.

Vinsleidas atskleidė aplanką ir ėmėsi krauti ant stalo pluoštus popierių.

— Štai, įsidėsite į portfelius… Praėjusio pirmadienio Niujorko „Herald Tribūne” numeris… dvi šeštadienio bilietų į Brodvėjaus teatrą šaknelės… čekis su data už marškinius ir kelnes iš vyriškų gatavų rūbų parduotuvės Trečiojoje Aveniu… žmonos laiškas į viešbutį Paryžiuje, pašto antspaudas uždėtas Bensonherste, Long Ailende, laiške įdėta keletas vaikų nuotraukų — nuoširdžiai sveikinu.

Feračinis atsainiai po vieną juos peržvelgė ir linktelėjo. Buvo savaime aišku, kad jų aprangoje, avalynėje, kišenėse ar asmeniniuose daiktuose niekas net nedvelks angliška kilme.

Šįsyk, be jų trijų, instruktaže dalyvavo tik Lindemanas, sėdįs ant sofos palei sieną. Kiekviena iš trijų „Ampersando” grupės porų bus informuota tiktai apie savąsias fiktyvias asmenybes bei savąjį kelią į Vokietiją. Feračinis ir Kesidis ničnieko nenutuokė apie tai, kaip, kokiu pavidalu ir kokiomis pavardėmis keliaus Vorenas, Peinas, Lemsonas bei Rajenas. Jie netgi nežinojo, kaip likusieji keturi bus suporuoti, taigi, jei nutiktų blogiausia, jie net nesugebėtų nusakyti kitų dviejų misijoje dalyvaujančių porų išvaizdos. Poras, kurių aprašas žinomas, aptikti visada kur kas lengviau nei pavienius asmenis.

— Romoje jums teks pakeisti asmenybes, — tęsė Vinsleidas. Jis įteikė jiems du raudonai įrištus aplankus. — Kai tik atvyksite, prisistatykite į Jungtinių Valstijų atstovybę. Ten kas nors nurodys jums kaip pasikeisti dokumentus ir visus asmeninius daiktus. Visos detalės pateiktos šiuose aplankuose. Išmokite jas atmintinai — prieš išvykdami aplankus grąžinsite. Trumpai tariant judu tapsite Nilsu Jorgensenu iš Danijos ir italu Benitu Kasala. Vienas jūsų bus mokytojas, antrasis — menininkas, abu turėsite bendrą pomėgį, būtent — klasikinę archeologiją. Visą žiemą judu praleidote Romoje, apžiūrinėdami miesto architektūrą bei senovinius griuvėsius — jums bus pateikta gausybė piešinių bei fotografijų su Romos vaizdais, kad prireikus turėtumėte ką pasakyti, bus ten ir užrašų, kuriuos turėsite perrašyti savo ranka. Jūs grįžtate į Daniją traukiniu per Boloniją, Veroną ir Miuncheną. Berlyne jums reikės persėsti į kitą traukinį, vykstantį Hamburgo bei Danijos sienos kryptimi.

Vinsleidas skėstelėjo rankomis.

— Tačiau Berlyno jūs taip ir nepasieksite. Išlipsite iš traukinio anksčiau, Leipcige. Jau bus naktis, ir jūs nesunkiai galėsite pasiaiškinti, kad, būdami užsieniečiai, apsirikote, jus suklaidino užtemdymas — pamanėte, kad jau atvažiavote į Berlyną. Palaukite iki pat tol, kol traukinys turės išvykti, ir tik tada išlipkite, kad garantuotai pasiliktumėte perone — tai bus pakankamai įtikinanti priežastis užsisakyti nakčiai viešbutį.

Vinsleidas dirstelėjo į Lindemaną ir kilstelėjo antakius, ragindamas jį kalbėti toliau.

Lindemanas atsikrenkštė.

— Aš supažindinsiu jus su vienu asmeniu, kuris suteiks jums smulkią informaciją apie viešbučių registraciją, policijos patikrinimus bei panašius dalykus, — prašneko jis. — O dabar apie tai, ką veiksite kitą rytą. Beveik pačiame miesto centre yra aikštė, vadinama Rathausplacu — arba Rotušės aikšte. Viena į ją išeinančių gatvių yra Kanclerštrasė — grįsta ir siaura, jos kampe įsikūrusi alinė, virš kurios durų kabo laikrodis. Nuėję kelis žingsnius Kanclerštrase, rasite batsiuvio dirbtuvę, prie durų kabos lentelė su Hofencolerio pavarde. Jums reikės įeiti vidun ir pasakyti, kad atėjote paimti panelės Šule batų, kuriems batsiuvys turėjęs pakalti užkulnius. Jūsų paklaus, ar ji jau atsigavo po peršalimo. Jums reikės atsakyti: „Taip, jai jau kur kas geriau. Žiema buvo išties siaubinga.”

— O paskui vadovausitės instrukcijomis, — užbaigė Vinsleidas.

— Abu puikiai žinote, kaip tai daroma.

Feračinis ir Kesidis susižvalgė, tačiau nė vienas nesumojo, ko čia dabar skubiai paklausus.

— O kaipgi įranga? — pagaliau paklausė Kesidis, vėl atsigręždamas į Vinsleidą.

— Nusprendėme, kad nuleisti jos iš oro neverta, — atsakė Vinsleidas. — Ji bus gabenama nepriklausomai, dviem atskirais konteineriais, kiekvienas — kitu keliu. Bet kurio vieno iš dviejų komplektų visiškai pakaks darbui atlikti.

„Gabenimas nepriklausomai” tebuvo tarnybinis eufemizmas. Tai reiškė, kad abu įrangos komplektai bus gabenami atskirai, ir gabens juos žmonės, kurie nėra branginami taip, kaip kad šešetas „Ampersando” specialistų. Jeigu konteineris pakliūtų į priešo rankas, o gabenę jį asmenys būtų sučiupti, jie nieko svarbaus negalėtų atskleisti, nežinodami nei kas tame konteineryje yra, nei koks galutinis jo pristatymo adresas, ir jau be jokios abejonės visiškai nenutuokdami, kad egzistuoja dar ir antras toks pat konteineris. Netgi tuo atveju, jeigu abu konteineriai pražūtų, žmonių grupė būtų išsaugota — vėliau ji galėtų vėl imtis veiklos, galbūt kokiais nors kitais metodais.

Gi tuo atveju jei viskas eisis kaip numatyta, „Ampersando” grupės nariai galės atgauti konteinerius, kai tik anoniminės „kitos grupės”, kaip kad jas vadino Lindemanas, atgabens juos į saugius pristatymo punktus ir kai bent viena „Ampersando” porų bus užmezgusi kontaktą. Tačiau, dėl papildomo atsargumo, tol, kol abi šios sąlygos nebus įvykdytos, nebus įmanoma atgauti ir konteinerių.

Vietovė, kurioje bus laikomas konteineris, aiškino Lindemanas, bus apibūdinta įprastomis šešiomis žemėlapio nuorodomis — tiek Feračinis, tiek ir Kesidis su tokiais sutartiniais ženklais jau buvo susipažinę. Kai tik kita šiame darbe dalyvaujanti grupė saugiai pristatys konteinerius, kur priklauso, dviejuose vietiniuose laikraščiuose bus išspausdinta pora asmeninių skelbimų. Kiekvienam, žinančiam, kaip juos iššifruoti, vienas skelbimas atskleis pusę reikiamo žemėlapio kodo. „Ampersando” žmonės žinos, kokio skelbimo reikia ieškoti viename laikraštyje, gi vietiniai jų sąjungininkai supras, kuris skelbimas jiems reikšmingas kitame. Taigi, tik abiem šalims susitikus bus įmanoma sujungti visas būtinas žemėlapio nuorodas. Antrasis konteineris atkeliaus lygiai tokiu pat būdu, tačiau, be abejo, apie jį pranešiantys skelbimai bus visai kiti, kaip ir kitos grupės žmonių bus atsakingos už krovinio pristatymą.

Užbaigus misiją atsitraukimas buvo planuojamas povandeniniais laivais, kurie turėjo laukti Baltijos jūroje netoli pakrantės. Buvo sukurtas koduotų telefono skambučių į Jungtinių Valstijų konsulatą Berlyne metodas, tokiu būdu susitikimo data ir laikas per Vašingtoną galėjo būti suderinti su Britanijos Admiralitetu.

Išvykimo data buvo numatyta vasario pabaigai. Gi iki paskirtosios dienos dar likęs laikas turėjo būti skirtas susipažinimui su šiuolaikinės Europos gyvenimo detalėmis, maskuotės istorijų mokymuisi bei kitiems tokiais atvejais įprastiems darbams.

Jiems jau bebaigiant instruktažą pasigirdo beldimas. Laivyno sargybinis iš lauko pusės atidarė duris, ir vidun įėjo Čerčilis, jis norėjo sužinoti, kaip sekasi. Tos dienos laikraščiai plyšote plyšojo aplodismentais jam už sprendimą pasiųsti „Kosaką”, spauda šūkavo, kad tai ir esąs pavyzdys tos kovinės dvasios, kurios žymiai daugiau turėtų demonstruoti ir vyriausybė — taigi, nieko nuostabaus, kad Čerčilis buvo puikiai nusiteikęs.

— Visi jie būtų užbaigę savo dienas koncentracijos stovyklose, jeigu mes būtume laukę, kol garsusis mūsų bičiulis lavono tempais krustelės pirmyn, — vos įžengęs pareiškė jis. Paskutinioji pravardė, kurią Čerčilis prisegė Čemberlenui, skambėjo taip: „Grabdirbys iš Birmingemo”. Feračinis ir Kesidis jau buvo bepakylą iš kėdžių, tačiau Čerčilis mostelėjo jiems sėdėti ir trindamasis delnus sužiuro į abu vyrus. — Nagi, ir kaip jums patinka šis planas? Šiaip ar taip, didžiąją juodo darbo dalį nuveikti teks jums.

— Atrodo… atrodo, visos detalės labai kruopščiai apgalvotos, sere, — atsakė Feračinis.

— Nuo galimų nesėkmių apsidrausta tiek, kiek tik buvo įmanoma tikėtis, — paantrino jam Kesidis.

Patenkintas Čerčilis linktelėjo.

— Žinote, buvo Brazilijoje toks žmogus, kuris į klausimą, kaip pasielgti su jo uošvės palaikais, atsakė: „Balzamuoti, sudeginti ir palaidoti. Kad garantuotai nebebūtų jokių netikėtumų.” Jūsų užduotis tokia svarbi, kad gera apdairumo dozė mums visiškai nepakenks.

Vinsleidas nusišypsojo.

— O kodėl Brazilijoje? — paklausė jis.

— Nė nenutuokiu. Pats šitaip girdėjau.

— Rytoj pasišnekėsime su paskutiniąja jūsų grupės pora, o paskui iki mėnesio pabaigos jūsų lauks įtemptas lavinimasis ir kalimas, — pareiškė Lindemanas.

— Ar jaučiatės įsitikinę, kad pajėgsite tai atlikti? — paklausė Čerčilis, žvelgdamas į abu jaunuosius amerikiečius.

— Žinoma, — Kesidis nerūpestingai gūžtelėjo pečiais. Jei visa misija nueis šuniui ant uodegos, patylomis burbtelėjo jis pats sau, koks bebus skirtumas, ką aš dabar pasakiau?

Feračinis atsakė kur kas atsargiau.

— Mūsų šansai, regis, neblogi. Užklupti priešą iš netyčių — visada geras metodas.

— Nuostabu, — visas švytėdamas Čerčilis dirsčiojo čia į vieną, čia į kitą. — Puikiai žinau, kad man visai nereikia aiškinti jums, kiek daug priklauso nuo jūsų žygio sėkmės. Taigi, neaušinsiu veltui burnos. Vis dėlto, žinote, manęs neapleidžia nuojauta, kad šitas žygis, pareikalavęs mūsų tautų bendradarbiavimo nepaisant skiriančio mus vandenyno, galų gale taps pranašu tvirtos sąjungos tarp mūsiškės ir jūsiškės šalies — ir tos sąjungos nebereikės laukti ilgai. Gal tai ir skamba keistokai, ypač dabar, kai jūsų pusėje pučia gan stiprūs izoliacionizmo vėjai, tačiau tokie dalykai gali pasikeisti, ir netgi labai greitai. Tarp kitko, ar judu žinojote, kad mano motina buvo amerikietė?

Jie šnekučiavosi iki priešpiečių, o tada Čerčilis ir Lindemanas išėjo į numatytą susitikimą su keletu admirolų, su kuriais turėjo aptarti kai kuriuos povandeninių laivų klausimus. Vinsleidas ir likusieji buvo susitarę priešpiečiauti drauge su Artūru Baneringu ir dar keletu žmonių. Jie užrakino kambarį, užkopė dviem aukštais aukščiau ir išėjo iš pastato pro paradines duris.

— Jūs jau, ko gero, spėjote priprasti prie štai tokio Londono, — prašneko Vinsleidas, gyvai lipdamas žemyn pagrindiniais laiptais; Feračinis ėjo jam iš vienos pusės, Kesidis — iš kitos. — Viskas atrodo gerokai kitaip nei tame pasaulyje, iš kurio atvykome, tiesa?

— Viskas atrodo kur kas gražiau, kai akyse nešmėžuoja visokios bjaurios uniformos, — sutiko Kesidis. — Hari, ar tu prisimeni, kas buvo kaip tik šiame pastate, iš kurio ką tik išėjome?

— O kaipgi — Pietryčių Regiono gestapo štabas, — atsakė Feračinis.

— O jo čia niekada neturi būti — štai toks ir yra mūsų misijos tikslas, — pareiškė Vinsleidas, ir visi trys pasuko Trafalgaro aikštės link.

Kitoje gatvės pusėje dunksančiame prišnerkštame pastate, kuriame buvo įsikūrę beveik vien įvairūs biurai, išsinuomotame kambarėlyje tūnojo žmogus su teleskopiniu fotoaparatu. Jis ištraukė plokštelę, kurioje kaip tik užfiksavo Admiraliteto pastato laiptais lipančią trijulę, ir numetė ją ant krūvos kitų, kurių spėjo prisikaupti nuo pat labo ryto. Žmogus buvo mirtinai nusinuobodžiavęs, jis atsiduso ir, prieš įdėdamas į fotoaparatą naują plokštelę, dirstelėjo į laikrodį. Dar penkios valandos — ir tada kelionė namo sausakimšu autobusu, vakarienei — bandelė su bulvių traškučiais vairuotojų kavinėje, na, dar gal pinta alaus kampinėje aludėje. O paskui grįžti pas savo nusmurgusią ligotą žmoną Vilsdene. Tik pamanykite, o juk kadaise jis tikėjo visomis tomis istorijomis apie šnipo gyvenimą, kupiną vyno ir gražių moterų, kvapą gniaužiančių nuotykių ir greičio. O iš tiesų jis kol kas dar netgi negavo užmokesčio už fotojuostą ir biuro nuomą!

Mėnesio pabaigoje Feračinis ir Kesidis pagal grafiką lėktuvu išvyko iš Kroidono į Paryžių, kitų keturių grupės narių jau kelios dienos nebebuvo matyti, kur jie iškeliavo — šito niekas nežinojo. O kitą dieną Vinsleidas gavo skubų pranešimą iš Niujorko. Kažkas dėjosi Sarginėje — vėl pavyko užmegzti dalinį ryšį su 1975-uosiuose esančia mašina. Ryšys nebuvo stiprus ar pastovus, tačiau šįsyk mokslininkams pavyko išlaikyti jį kiek ilgėliau. Mortimeris Grynas tvirtino, kad bet kuriuo metu gali pavykti užmegzti pilną kontaktą.

Jeigu jau ryšio užmezgimas su 1975-aisiais, kaip atrodė, bebuvo tik laiko klausimas, tokiu atveju visų bendru sutarimu dalyvauti turėjo ir Vinsleidas — kaip „Protėjo” grupės vadas. Juolab kad bent jau kol kas visi jo darbai Anglijoje buvo baigti. Iškilus tokiai būtinybei, visą ateinančią savaitę „Ampersando” operaciją dar buvo įmanoma atšaukti: Feračiniui ir Kesidžiui — pasiuntus žinią į Romą per Jungtinių Valstijų Konsulatą, kitiems gi irgi panašiais būdais buvo galima pranešti apie pasikeitusią situaciją. Tačiau užvis svarbiausia buvo kaip įmanoma skubiau susigrąžinti į Valstijas Vinsleidą. Prezidentas Ruzveltas gerokai susidomėjo išgirdęs, kad Ana Charkiovič — istorikė, besispecializuojanti to laikotarpio politikoje, taigi, jis pasiuntė per Čerčilį pageidavimą, kad drauge su Vinsleidu atvyktų ir ji. Ir vėl viskas buvo sutvarkyta taip, kad šiai kelionei būtų įmanoma gauti Amerikos karinių pajėgų lėktuvą.

— Tu tik pagalvok — vakar pietavome drauge su vyriausiuoju Britanijos Admiraliteto vadu, o šiandien mus asmeniškai kviečia pats Jungtinių Valstijų prezidentas, — pasakė Ana Vinsleidui. Karališkojo laivyno automobilis vežė juos į Hendono aerouostą, įsikūrusį šiauriniame Londono priemiestyje. — Kaip kažin ką, šiame pasaulyje baigiu išgarsėti! Žinai, tiesą pasakius, aš, ko gero, visai ir neprieštaraučiau, jei mums taip ir netektų grįžti į savąjį pasaulį.

Vinsleidas nusišypsojo ir apsimetė nepastebėjęs to dygaus žvilgsnio, kuriuo jam smygtelėjo Ana, juokaujamu tonu tardama žaismingus žodžius.

— Šiais metais Amerikoje kaip tik turi įvykti rinkimai, — priminė jis jai. — Galėčiau prisiekti — Ruzveltas tiesiog tikisi veltui gauti keletą naudingų patarimų savo rinkiminei kampanijai.

Ana atsiduso.

— Žinai, Klodai, tu išties turi tą retą dovaną realiai pakurstyti moters savigarbą.

— Ką tu, patikėk, tai anaiptol ne Dievo dovana. Norint pasiekti šiokių tokių rezultatų reikia be paliovos treniruotis.

Ūmai Anos veidas surimtėjo, ji tarsi kažkur nutolo.

— O tai, ko gero, gali reikšti geras naujienas, — mąsliai suniurnėjo ji. — Tiesą sakant, netgi labai geras naujienas.

— Kaip tai suprasti? — paklausė Vinsleidas.

— Tai gali reikšti, kad Ruzveltas, nors dar niekam nieko neprasitarė, bet širdyje jau yra apsisprendęs balotiruotis trečiai kadencijai, — atsakė ji. — O tai jau būtų rimtas pokytis, tiesa, Klodai? Juk pasaulyje, kurį mes prisimename, šitaip tikrai neįvyko.