Operacija „Protėjas” 2

46 skyrius

Prieškambaryje susispietusioje minioje pasigirdo keletas prislopintų aiktelėjimų — transfero šliuzo durys vėl nuslydo į šalis. Vinsleidas ir dar du jo bendražygiai, išnykę vos prieš keletą akimirkų, sugrįžo atgal, tačiau dabar drauge su jais buvo dar penketas žmonių. Visi penki vilkėjo riebaluotus kostiumus su gobtuvais, jų veidus dengė kaukės. Trejetas jų buvo sužeisti ir neapsiėjo be bičiulių pagalbos, du, regis, net be sąmonės. Nekreipdami jokio dėmesio į sargybinius, kurie bandė nustumti juos atgal prie sienos, keletas mokslininkų atskubėjo artyn padėti atvykėliams, kurie palengva patraukė durų link. Vinsleido skruostas buvo nubruožtas kulkos — žaizda buvo gan gili, kraujas lašėjo ant jo marškinių krūtinės bei švarko atvarto.

Apsaugos pajėgų vadas majoras Felipė Žuanseresas, atskubėjęs čia drauge su Jorgasenu paskui abu auksarūbius direktorius, gerokai paniuro, išvydęs suglebusius, krauju pasruvusius iš šliuzo išnešamus kūnus, taip pat ir likusiųjų, dar paeinančių, būklę. Siūbtelėjęs aitrių garų gūsis pasiekė jo šnerves.

— Tai jie, — pareiškė Kalebas, žengdamas į priekį ir rodydamas pirštu. — Štai tuodu ir moteris. O šitas užpuolė sargybinį.

— Suimkite juos! — įsakė vienas direktorių. Sargyba susitelkė artyn ir žiedu apsupo šliuzo duris.

— Jūs tik pažvelkite į juos! — kreipdamasis į Žuanseresą užprotestavo Jorgasenas. — Pažvelkite ir dar kartą pasakykite man, kad ten, antrajame gale, nevyksta ničnieko daugiau, kaip tik moksliniai eksperimentai. Juk šitie žmonės atkako čia tiesiog iš mūšio lauko!

— Suimkite juos, tai įsakymas! — pakartojo vienas direktorių.

— Šioje įmonėje vadovaujame mes. Jūs esate mums pavaldūs.

Viršutinio aukšto galerijoje grupė sargybinių ištempė Šolderį ir Pfancerį iš kontrolės kambario. Dar vienas žmogus išėjo jiems iš paskos.

— Ryšys nutrūko! — riktelėjo jis žemyn. — Visos jungiamosios funkcijos nuliniame lygyje.

— Jūs visiškai neprivalote paklusti nusikaltėliams, — pareiškė T’ung-Senas sargybiniams, kurie atstatę šautuvus neleido jam bei jo grupei nė per žingsnį atsitraukti nuo sienos. — Jų rankos kruvinos! Jie dalyvauja žudynėse, visi jie!

— Masinėse žudynėse, — pridūrė greta jo stovintis Edis.

Sargybiniai klausiamai sužiuro į Žuanseresą, laukdami nurodymų.

— Įsakymas jau duotas! — karktelėjo vienas direktorių.

— Jūs juk atsakote už saugumą, — T’ung-Senas kreipėsi į Žuanseresą. — O čionai buvo padaryta itin stambių pažeidimų.

— Mes čionai jiems nepavaldūs! — laikėsi savo Kalebas.

Žuansereso žvilgsnis slysčiojo nuo vienos grupės prie kitos.

— Pakaks, — galų gale prašneko jis. Paskui kreipėsi į sargybinius: — Uždarykite juos visus. Šitą kompaniją, anuos — visus iki vieno. Tegul apsiramina, kol visą šį reikalą perduosime į kitas rankas. Aš iškviesiu JTGP.

— Jūs negalite… — prasižiojo vienas direktorių, tačiau greta stovėjęs sargybinis alkūne vožė jam į šonkaulius.

— Sakau: šito jau pakaks, — pakartojo Žuanseresas. — Aš prisiimu visą atsakomybę. Mano tiesioginės pareigos yra palaikyti čionai tvarką. — Jis vėl atsigręžė į sargybinius. — Šituos žmones patalpinkite į konferencijų salę R7, anuos uždarykite personalo poilsio kambaryje, o šią grupę — priimamajame. Pasirūpinkite, kad tučtuojau prisistatytų medikų brigada ir suteiktų pagalbą sužeistiesiems, žiūrėkite, kad būtų paruoštos patalpos ypatingiems atvejams. Tuos, esančius drauge su jais, irgi gabenkite ten — tegul susitvarko, be to, ten jie bus patikrinti. O paskui perkelkite juos visus į personalo valgyklą pastato gilumoje ir akylai saugokite. Jie gali palaukti ten.