Operacija „Protėjas” 2

44 skyrius

Vorenas ir Rajenas įvažiavo į Vokietiją iš Olandijos su bulgariškais dokumentais. Juodu apsimetė prekiautoju brangiaisiais akmenimis, grįžtančiu iš Amsterdamo, ir civiliu inžinieriumi. Nelaimei, Voreno išvaizda visiškai atitiko aprašymą prancūzų agento, kuris, kaip buvo išsiaiškinusi pasienio policija, turėjo mėginti patekti į šalį tuo pačiu keliu ir maždaug tuo pat metu. Taigi, abu nedelsiant buvo suimti.

Vokiečiai pakankamai greitai suprato savo klaidą, tačiau po apklausos netruko įsitikinti, kad abu „bulgarai” irgi anaiptol nebuvo tie, kuo sakėsi esą. Taigi, nedelsiant buvo iškviesta SS tarnybinė mašina, turėjusi nugabenti juos apklausai į regioninį SD biurą Osnabriuke. Jie išvyko lydimi pulkininko, jo vairuotojo leitenanto bei dviejų sargybinių. Tačiau Osnabriuko jie taip ir nepasiekė — amerikiečiai ne tik sugebėjo atsikratyti palyda, bet ir įsigyti automobilį. Vis dėlto jiems nepavyko to padaryti visiškai be nuostolių: majoras Vorenas įsigijo kulką kelyje. SS uniformos padėjo jiems gauti kvalifikuotą medicininę pagalbą, tačiau nuo to laiko majoro koja sunkiai lankstėsi. Vis dėlto jie nusprendė laikytis ankstesniojo plano ir vykti į numatytą susitikimo vietą. Apsimetę SS pulkininku bei jo vairuotoju, jie pervažiavo visą Vokietiją su pasisavintais dokumentais, ir jų niekas nė karto nesustabdė.

Vis dėlto tuo jų problemos dar toli gražu nepasibaigė. Galų gale pasiekus Leipcigą, jiems vis dėlto nepavyko užmegzti kontakto. Kodėl — šito jiems nepavyko išsiaiškinti. O tai reiškė, kad nutrūko ryšys, turėjęs suvesti juos su vietiniu operacijos koordinatoriumi, tai yra, Gustavu Knake. Supratę, kad niekas jų nepasitinka ir jau nepasitiks, be to, žinodami, kad likusieji „Ampersando” grupės nariai jau turėtų būti kažkur netoliese, Vorenas ir Rajenas ištisas dvi savaites įžūliai važinėjosi po Vaisenbergą bei jo apylinkes, tikėdamiesi pastebėsią ką nors iš saviškių ar patys būsią jų atpažinti. Tačiau nieko nepešė.

Tik šiandien pro juos prazvimbė gamyklos link lekiantis esesininkų konvojus. Tuo metu jie jau buvo pripratę prie atviros rizikos ir šūkio „viskas — arba nieko”, taigi, kiek atsilikę nusekė kolonai iš paskos ir suskubo pasiekti šoninius vartus kaip tik tuo metu, kai esesininkai įvažiavo į teritoriją pro pagrindinius. Pakako majorui Vorenui kaip reikiant užrėkti, ir suglumę fabriko sargybiniai nedelsdami juos praleido.

Na, dabar bent jau ginklų problema išspręsta, pagalvojo Feračinis, iš mašinos bagažinės iškeldamas brezentinį krepšį, prigrūstą Erma MP38 tipo automatų, buvo čia ir amunicijos dėžė. Jie nuvairavo automobilį grįstu keliuku kiek toliau nuo tako galo, į ne tokią atvirą vietą. Padis Rajenas ištraukė dar vieną krepšį pridėtą devynių milimetrų „Mauzerių” ir šovinių bei porą dėžių 39 modelio „bulvių košės” granatų.

— Mes nusprendėme, kad, jeigu jau šauktis bėdos — reikia padaryti tai kaip pridera ir būti viskam pasiruošus, — paaiškino Rajenas, kol jie kiūtino atgal nešini kroviniais. — Jūs net nepatikėtumėt, kokių dalykų žmonės palieka šiaip voliotis.

Jie pasuko už siurblinės kampo ir jos tarpduryje netikėtai išvydo stovintį žmogų dėmėtu kombinezonu, jis ramiai rūkė cigaretę ir dairėsi aplinkui. Žmogus pastebėjo esesininko uniforma vilkintį Rajeną ir smalsiai įsispoksojo į jį.

— Ko čia vėpsai? — užriaumojo Rajenas. — Bene neturi darbo? Ar nežinai, kad vyksta karas?

Žmogus skubiai kažką suniurnėjo ir akimoju išnyko siurblinėje.

Tuo metu Gustavas Knakė, po pažastimi nešdamasis sulankstytą maišą, sugrįžo į savo kabinetą Saugumo priemonių vystymo sekcijoje, įsikūrusioje netoli vartų, beveik pačioje gamyklų komplekso pradžioje.

— Kur buvai dingęs? — pasiteiravo už gretimo stalo sėdįs jo kolega Francas. — Ar negirdėjai naujienų?

— Kokių naujienų?

— Vyksta kažkoks galingas apsaugos patikrinimas. Visur knibždėte knibžda esesininkų, jie tikrina vartus. Gautas nurodymas nepalikti savo darbo vietos, dėl to ir buvo įjungtos sirenos. Negi tu jų negirdėjai?

— Vaje, o aš maniau, tai vėl koks nors mokomasis pavojus. Daugiau jokių žinių?

— Skambino tavo žmona.

— Aišku.

Knakė atsisėdo už stalo ir surinko vidaus telefono numerį.

Po kelių akimirkų mergaitės balsas atsiliepė:

— Darbininkų personalo biuras.

— Atleiskite, ar yra Marga Knakė?

— Luktelėki t valandėlę.

Gustavas ėmė nervingai barbenti pirštais į stalą. Toji valandėlė užtruko ištisą amžinybę. Galų gale Marga atsiliepė:

— Alio!

— Gustavas.

Ji kaip mat pritildė balsą.

— Kas čia dedasi? Girdėjai naujienas?

— Taip, tačiau piknikas vis vien įvyks — man rodos, jie kažkiek pakeitė planus. Jeigu Erichas vėl paskambintų, pasakyk, kad jiems užteks tų produktų, kuriuos turi patys.

— Aišku. Gerai, pasakysiu. Tikiuosi, oras ir toliau liks puikus.

— Ir aš tikiuosi. O dabar man jau metas.

— Pasisaugok.

Knakė pakilo, vėl pasiėmė maišą ir, perėjęs biurą, pateko į už jo esančią laboratorijų teritoriją. Vienas technikų triūsė prie varstoto kaip tik tame kambaryje, kur buvo laikomos deguonies tiekimo sistemos. Minutę ar dvi Knakė pasikrapštė prie kažkokio bandymų agregato, o paskui išsiuntė techniką, skubiai sumetęs jam kažkokią užduotį. Kai tik kambarys liko tuščias, Knakė paskubomis nuplėšė vieną deguonies kaukę nuo mokomojo manekeno galvos, kur ji ir buvo surinkta, antrąją nusikabino nuo sienos ir tuoj pat subruko jas į maišą drauge su keletu deguonies balionų, kuriuos pastvėrė nuo kiek aukščiau įtaisytos lentynos.

Paskui jis išniro į koridorių ir nuskubėjo į sandėlius, esančius pastato gilumoje. Čia Knakė užsidarė paskui save duris ir kibo naršyti spintelėse. Kiek jis prisiminė iš keleto bandymų, kuriuose jam buvo tekę dalyvauti, kažkur čionai turėjo būti senesniojo modelio dujokaukių — tokių, kokios buvo naudojamos Didžiajame kare — su susispaudžiančiais it armonika vamzdeliais, vedančiais į filtravimo įtaisą, paprastai nešiojamą prie klubų. Be dviejų jau nučiuptų deguonies įtaisų jam bereikėjo tik trijų dujokaukių, nes paskubomis surengtame pasitarime buvo nuspręsta, jog dėl kojos būklės „Kriketininkas”, užuot leidęsis žemyn, pasiliks prie šachtos angos viršuje, kad prireikus padėtų pridengti atsitraukimą. Amerikiečiai vis dar tikėjosi turėsią galimybę pasprukti tuo pačiu keliu, pro kurį ketino įeiti — ar bent jau taip jie tvirtino Knakei. O šis jau nebesiėmė ginčytis. Jis sukišo tris dujokaukes ir dar vieną, atsarginę, į maišą, įmetė ten dar ir dėžutę švarių filtrų kaištukų, o paskui nuskubėjo pro sandėlio lentynų stovus į kambario galą ir atsidarė langą.

Apačioje, kitoje kiemo pusėje atvirose duryse stovėjo Kesidis. Netoliese, prie pastato galo buvo pastatytas sargybinis, tačiau jis, nusisukęs į kitą pusę, atidžiai stebėjo kelią. Kesidis skubiai žengė artyn ir linktelėjo lango pusėn. Knakė švystelėjo maišą žemyn. Kesidis jį sugavo ir nužingsniavo sau. Knakė kruopščiai uždarė langą, išėjo iš kambario, nulipo laiptais žemyn ir pro užpakalines duris išsmuko iš pastato. Grįždamas į atliekų perdirbimo sekciją, jis pasiėmė plokščią vežimėlį — platformą ir ant jo pakrovė porą tuščių alyvos bidonų.

Kai Kesidis sugrįžo su deguonies aparatais bei dujokaukėmis, Feračinis ir Peinas lindėjo mūrinio šešiakampio viduje, laukdami, kol bus galima atidaryti vidinę kamerą. Jie buvo nusivilkę įprastus savo drabužius ir apsirengę alyvoje išmirkytus kombinezonus, pirštines bei vilnones kepures, prieš tai išsitepę kūnus storu taukų sluoksniu. Per vieną sienoje įmontuotų vožtuvų išorėn buvo išvesta žarna, pro kurią turėjo išeiti slėgio perteklius, kol bus atidaryta vidinė kamera. Tuo tarpu Feračinis, pasinaudodamas Lemsono įrankių dėžėje buvusia lipnia juosta, vijo tvirtą lyną iš varinės, pavogtos iš dirbtuvių, vielos bei virvės, kurioje vienodais intervalais buvo sumegzti mazgai.

Drabužius ir taukus, taip pat keletą rankinių prožektorių bei, regis, ištisas mylias susuktos vielos ir virvės atgabeno Lem sonas ir Rajenas — tuo tikslu juodu buvo išėję paplėšikauti. Sėkmingai sugrįžę su grobiu, jie, vadovaudamiesi Knakės nurodymais, patraukė jau į pavojingesnį žygį — reikėjo prasiskverbti kur kas atidžiau saugojamą amunicijos kompleksą ir pasivogt pakankamą kiekį sprogmenų. Majoras Vorenas triūsė išorėje — jis stovėjo sargyboje ir tuo pat metu dėliojo aplinkui ginklus bei amuniciją taip, kad prireikus visa būtų ranka pasiekiama. Esesininkai, bent jau kol kas, susitelkė aplink vartus bei svarbesniuose gamyklos komplekso taškuose, be to, visame komplekse išstatė sargybą, be jokios abejonės, ketindami iššukuoti kiekvieną užkaborį.

Padėdamas Peinui grubiai perdaryti dujokaukių filtravimo sistemą, kad vidun būtų galima įvesti deguonies tiekimą, Feračinis papurtė galvą.

— Kodėl gi visada turi įvykti būtent šitaip, Edai? Mes juk viską buvome suplanavę iki menkiausios smulkmenos: tvirtos kopėčios nusileisti šachta žemyn, impregnuoti kostiumai, netgi vaistinėlė… Kiekvienam krustelėjimui turėjome turėti marias laiko… O viskas baigiasi kaip visada — lekiame strimgalviais, nėra kada nė šūdo gabalą paspirti…

Prieš vilkdamasis savo improvizuotą kovinį kostiumą, jiems už nugarų įsitaisęs Kesidis ėmėsi gausiai teptis visą kūną taukais.

— Ar jūs bent pagalvojote apie tai, koks bus smūgio poveikis pačiame „Plaktuke”, kai judu susprogdinsite tą vamzdžio galą uždengusią plokštę? — paklausė Peinas, tikrindamas slėgio lygį pro vieną vidinės kameros vožtuvų.

— Ką? — nepaleisdamas iš rankų savo darbo žioptelėjo Feračinis.

— Nagi, prisimeni, ką mums sakė Gustavas? Visas tas vandenilio oksidų, hidrokarbonatų, nitrotoluolų, TNT garų, gal netgi cianidų mišinys — visas šis malonumas sprogs, spaudžiamas milžiniško slėgio. Jeigu tuo metu ten, antrame gale, kas nors bus, be specialios apsaugos ir kitų dalykų jo popieriai bus tikrai prasti.

Feračinis smalsiai pažvelgė į jį, paskui dirstelėjo į Kesidį.

— Girdi, Kęsai? Mes, ko gero, sugebėsime prasilaikyti, kol pas mus atkaks kiti vaikinai.

— Apie ką ir šneku, — sutiko Peinas.

— O tai — tokia naujiena, kurią prireikus mes sugebėsime neblogai išnaudoti, — pareiškė Kesidis.

Liuko angą užtemdė šešėlis, ir po akimirksnio vidun šmurkštelėjo Knakė.

— Saksonas ir Zulu vis dar nepasirodė? — paklausė jis. Grupės narius jis vis dar pažinojo tiktai kodiniais vardais.

— Jie išėjo pargabenti sprogmenų ir dar negrįžo, — atsakė Feračinis. — Turėtų būti paskutiniai mūsų reikmenys.

Knakė linktelėjo.

— Gerai. Tada aš kaip tik turiu laiko trumpai jums paaiškinti, kaip veikia tie deguonies aparatai, — pasakė jis.

Jam už nugaros majoras Vorenas pro liuko angą įvertė vidun pirmąjį alyvos baką. Peinas sučiupo jį ir nurideno prie dviejų ant grindų patiestų plačių lentų.

Tuo tarpu į gamyklos apsaugos viršininko kabinetą, kuriame SS generolas Haincas Rasenau buvo įsirengęs laikiną savo štabą, įžengė majoras ir energingai saliutavo.

— Kas atsitiko, majore? — paklausė Rasenau, atsigręždamas nuo didelio, ant sienos pakabinto komplekso plano, kurį drauge su pavaduotoju karininku kaip tik studijavo.

— Iš Leipcigo atvyko antrasis kontingentas, pone, kareiviai kaip tik rikiuojasi prie pagrindinių vartų, — raportavo majoras. Tą pat akimirksnį gretimame kabinete suskambo telefonas. — Be to, jau apieškojome antrąjį sektorių, būriai Geltonasis Du ir Geltonasis Keturi kaip tik ruošiasi šukuoti trečiąjį sektorių.

— Gerai, — atsakė Rasenau. — Pasirūpinkite dabar atvykusiais žmonėmis ir išsyk pradėkite ketvirtojo sektoriaus tikrinimą. O be to, užmegzkite ryšį su Citadelės vadu ir išsiaiškinkite…

— Herr generole! — iš už atvirų durų pasigirdo išsigandusio ir smarkiai sunerimusio apsaugos viršininko balsas.

— Atsiprašau.

Rasenau išėjo į gretimą kabinetą. Apsaugos viršininkas stovėjo stačias, vienoje rankoje laikydamas telefono ragelį, antrąja pridengdamas jo mikrofoną.

— Kas yra? — pasiteiravo Rasenau.

— Skambina sprogmenų saugyklos prižiūrėtojas iš R38, iš uždaros teritorijos…

— Ir..?

Apsaugos viršininkas sunkiai nugurkė seilę.

— Ten, biure, ką tik buvo aptiktas sargybinis ir dar vienas žmogus… surišti, užkimšomis burnomis. Vidun buvo įsibrovę du automatais ginkluoti vyrai, jie pagrobė mažų mažiausiai šimtą svarų pačių galingiausių sprogmenų, be to, kažkiek terminio mišinio, dagčių bei detonatorių…

Rasenau lūpos susispaudė į siaurą brūkšnį.

— Vis dėlto pavėlavome, — sumurmėjo jis. — Jie jau čia.

Apsaugos viršininkas skubiai sulinksėjo galva.

— Jie prasiskverbė į Amunicijos fabriko teritoriją! O Viešpatie, juk jie gali nušluoti nuo žemės paviršiaus bent pusę šio komplekso!

— Vėliau pasišnekėsime apie tai, kaip jie sugebėjo ten prasiskverbti, — lediniu tonu pažadėjo Rasenau. — Majore, paskutinysis mano įsakymas atšaukiamas. Visus naujai atvykusius žmones tučtuojau permeskite į Amunicijos fabriko teritoriją, be to, paimkite dar keturis būrius iš tų, kurie šukuoja visą kompleksą. Tegul jie visiškai atkerta Amunicijos fabriką — kad nė uodas nepraskristų, supratote? O paskui visa fabriko teritorija turi būti apieškota colis po colio — turite tuos įsibrovėlius nors iš po žemių iškasti!

— Taip, pone, — majoras patvirtino supratęs įsakymą ir išskubėjo.

Kvėpuoti užsidėjus deguonies aparatą nebuvo pernelyg nepatogu. Įsitvėręs virvės kilpos, pririštos ant atraminių sijų, pritvirtintų vidinės kameros viršuje, Feračinis jautė, kaip pirštinėmis apmautomis rankomis teka taukai. Kameros anga buvo aklinai uždaryta, ir visą Feračinio pasaulį dabar sudarė vaiduokliškas gobtuvuotas greta kybančio Kesidžio pavidalas, kurį jis neaiškiai įžiūrėjo drėgnoje blausios jų lempelės skleidžiamoje šviesoje, bei gilyn į neperregimą juodumą smenganti šachta. Kruopščiai išmatavę, jie įsitikino, kad nuo skysčio paviršiaus juos skiria šimtas devyniasdešimt aštuonios pėdos, gi vamzdžio anga buvo vos dvidešimt penkiomis pėdomis giliau — tai buvo visai neblogai, reikalai galėjo būti ir kur kas prastesni. Didžiausias pavojus dabar jiems grėsė iš viršaus — antpuolio atveju. Ir pats geriausias būdas jo išvengti buvo kiek įmanoma paskubėti.

Feračinis linktelėjo ir, apglėbęs ranka jį prilaikančią virvę, per gobtuvą užsispaudė ausis. Kesidis uždegė greitai degančią dagtį, pritvirtintą prie vienos nutįsusių šachtos gelmėn virvių, liepsnos taškelis žaibiškai nučiuožė žemyn link grupelės nedidėlių užtaisų, pakabintų penkiasdešimčia pėdų žemiau. Feračinis veikiau pajuto nei išgirdo sprogimą, virvių kilpomis apraizgytas jo kūnas ėmė pašėlusiai siūbuoti. Per sekundės dalelytę jis dar suspėjo pastebėti tumulą dūmų siūbtelint šachta aukštyn tiesiog link jo, ir tuojau pat jį apsiautė visiškai neperregima migla.

Kesidis pirštais patapšnojo jo petį — tai buvo ženklas „viskas gerai”. Feračinis atsakė supratęs. Apčiuopomis jis susirado zondo virvę ir paskui kokią minutę leido žemyn plūdę, atidžiai skaičiuodamas pro pirštus slystančius mazgelius. Pagaliau pajuto, kaip virvė atsipalaidavo — vadinasi, plūdė pasiekė skysčio paviršių. Tačiau dar buvo negana. Sprogimai pakėlė slėgį ir nustūmė skystį gilyn, tačiau nepakankamai. Vamzdžio anga vis dar liko apsemta dvylikos pėdų gylyje. Feračinis užčiuopė Kesidžio ranką ir lytėjimo ženklais pranešė jam, kad teks susprogdinti dar vieną užtaisą. Kesidis atsakė susprogdinsiąs bent kelis išsyk. Feračinis ėmėsi kelti plūdę aukštyn, o Kesidis tuo tarpu pranešė apie padėtį išorinėje kameroje likusiems bičiuliams, geležiniu smaigu bilsnodamas Morzės abėcėle į šachtos sieną.

Išorinėje kameroje likę Lemsonas ir Peinas jau buvo visiškai pasiruošę leistis žemyn, kol kas tik be dujokaukių. Peinas patikrino vožtuve įtaisytą matavimo prietaisą ir įsitikino, kad slėgis iš tiesų pakilo. Lemsonas tuo tarpu priiminėjo į sieną bilsnojamus signalus.

— Dar dvylika pėdų! — šūktelėjo Lemsonas prie liuko angos laukiančiam Rajenui. — Jie ketina susprogdinti galingesnį užtaisą. Kaip ten, viršuje?

Rajenas perdavė žinias Vorenui ir Knakei, kurie budėjo lauke.

— Kol kas tylu ramu, — pasukęs galvą pranešė jų atsakymą.

Keli šviesos žybsniai sublykčiojo vos prasiskverbdami per urduliuojančią miglą, ir tuojau pat antrasis sprogimas vėl viską užklojo tirštu dūmų kamuoliu. Feračinis pajuto, kaip užgulė ausis, tačiau jis ėmė be paliovos ryti seiles, ir tai kiek padėjo. Be to, jis jautė, kad dūmai palengva ima graužti akis. Deguonies kaukėje buvo plyšelių, kai kur ji ne visai prisispaudė prie veido, o gerokai padidėjusiame slėgyje dujos skverbėsi vidun. Feračinis pabandė kiek pasukti antveidį, kad šis geriau priglustų prie veido.

Jis vėl nuleido žemyn zondą, skaičiuodamas mazgelius. Du šimtai… du šimtai dvidešimt penki… Vamzdžio anga jau nebeapsemta!.. Du šimtai trisdešimt… Plūdė pasiekė skysčio paviršių dviejų šimtų trisdešimt šešių pėdų gylyje. Vadinasi, skystis nuslūgo bent dešimt pėdų žemiau vamzdžio angos! Tačiau ar šachta tikrai buvo nepralaidi dujoms? Ar jos sienos galėjo jas absorbuoti? Ar skysčio lygis nepradės vėl kilti?

Sutartiniais ženklais jis perdavė Kesidžiui ką sužinojęs, ir juodu bendromis pastangomis ėmė leisti žemyn improvizuotą plaustą iš storų lentų bei alyvos bidonų, prie kurio buvo pririštas TNT krovinys, turįs išsprogdinti ir užkimšti šachtą. Patikrinimo anga vidinės kameros sienoje nebuvo labai didelė, taigi, jiems teko sukišti plaustą dalimis ir sujungti jį į vieną visumą jau viduje. Atrodė, praėjo visa amžinybė, kol pagaliau jie pajuto, kad plaustas nusileido ant skysčio paviršiaus. Nepaleisdamas iš rankų virvės, kurios antrasis galas buvo pritvirtintas prie plausto, Feračinis perdavė zondo virvę Kesidžiui. Atėjo laikas Feračiniui leistis šachta žemyn.

Ničnieko nematydamas, apčiuopomis Feračinis įsitikino, kad jo automatas vis dar tvirtai laikosi pririštas ant nugaros, o durklas, pistoletai, šoviniai, įrankiai, granatos, taip pat ir terminiai reikmenys, kurių prireiks ištirpdyti vamzdžio viršutinę angą dengiančios plokštės sklendėms, tebėra, kur buvę. Tada jis užčiuopė suvytą virvę nusileidimui ir švystelėjo ją žemyn. Galų gale atsargiai atsistojo, kiek pasisuko prilaikančioje jį kilpoje, apsuko virvės galą sau apie nugarą ir vieną šlaunį ir, pagaliau atkabinęs apsauginę kilpą, atatupstas žengė į tuštumą ir nuslydo žemyn.

Feračinis skriejo žemyn it švytuoklės svambalas, kojomis vis atsispirdamas nuo sienų, o virvė šnypštė pirštinėtose jo rankose bei trindamasi į riebaluotus drabužius. Jis jautė, kaip nuo lipnių nelygių sienų atskyla akmenėliai bei purvo gurvuoliai ir pirm jo lekia žemyn. Tamsa buvo neperregimai juoda, ir lytėjimas buvo vienintelis Feračiniui dar likęs būdas bent šiek tiek išsaugoti krypties pojūtį. Laimė, šachtos skerspjūvis buvo kvadratinis, taigi, Feračinis sugebėjo prisilaikyti vienos iš keturių sienų — jeigu ne tai, jam būtų visiškai susisukusi galva. Galų gale pajutęs perspėjančius mazgus, kuriuos specialiai iš anksto buvo užmezgęs, kad susivoktų atsidūręs devyniasdešimties pėdų gylyje, jis stipriau suveržė kūną juosiantį diržą, kad prireikus galėtų liautis slydęs žemyn, ir atsargiai nurėpliojo likusį atstumą, atidžiai grabinėdamas šachtos sieną padais. Galų gale užčiuopė vamzdžio angą ir įsirito į ją.

Pagrindas po kojomis atrodė esąs pakankamai tvirtas. Feračinis lėtai ir gana stipriai triskart timptelėjo virvę, tokiu būdu pranešdamas Kesidžiui, kad pavyko sėkmingai nusileisti. Po poros sekundžių virvė dusyk trūktelėjo — tai buvo atsakymas. Vėl pauzė — ir tada dar trys trūktelėjimai iš viršaus. Tai reiškė, kad Kesidis išmatavo gylį, ir kad skysčio paviršius apačioje tebesilaiko tame pačiame lygyje. Lengviau atsidusęs Feračinis įkalė į sieną porą geležinių smaigų ir pritvirtino prie jų apatinį virvės, kuria nusliuogė žemyn, galą. Paskui paėmė palaidą virvę, kurios antrasis galas buvo pririštas prie plausto, ir prisitraukė jį artyn. Plaustas atsidūrė kaip tik ties ta vieta, kur jis stovėjo. Tada Feračinis davė ženklą Kesidžiui leistis žemyn.

Taigi, galų gale teko apsieiti be jokių telefonų, pagalvojo Feračinis, įbesdamas dar keletą smaigų, prie kurių pritvirtino plausto virvę. Stačiai stulbinantis dalykas, kaip įgudus, pasirodo, įmanoma mintyse susidaryti aplinkos modelį, vadovaujantis vien tik lytėjimu! Dabar Feračinis jautėsi dėkingas už tas begalines treniruotes dirbti apčuopomis Britanijos laivyno mokomajame rezervuare Portsmute. O juk anksčiau Feračinis, būdavo, ima ir pagalvoja, kad majoras Vorenas yra pernelyg priekabus, pernelyg linkęs nušlifuoti kiekvieną detalę. Ir vis dėlto tos detalės turėjo bjaurų įprotį visiškai netikėtai pavirsti gyvybės ar mirties klausimu. Klodas, kaip ir visada, pasirinko patį tinkamiausią asmenį numatytam darbui atlikti. Gan netikėtai Feračinis susimąstė, ką šiuo metu galėtų veikti Klodas, kai jis pats tuo tarpu apčiuopomis skverbiasi per akliną šachtos tamsą, kupiną nuodingų dujų bei sprogmenų, kažkur po Vokietijos žeme, kur paviršuje, kaip tik virš galvos, knibždėte knibžda esesininkų. Tikriausiai jis drauge su Čerčiliu ir Artūru Baneringu gurkšnoja jau vyną prie pietų stalo kur nors Londone, spėjo Feračinis.

Atsliuogęs Kesidis sėkmingai nutūpė vamzdžio angoje greta Feračinio. Feračinis padėjo jam užčiuopti virvę, kuria buvo pririštas apačioje plūduriuojantis plaustas. Tada Feračinis antrąja virve ėmė leistis iš angos žemyn, kol pagaliau pasijuto klūpąs ant paties plausto viršaus. Jis apgraibomis susirado viename gale pritvirtintą dėžutę su detonatoriais bei sprogdinimo kabeliais, ir paskui geras penkiolika minučių yrė plaustą palei visas šachtos sienas, kaišiodamas į jas užtaisus, grūsdamas sprogmenis giliai į plyšius bei įdubimus, kur tik buvo įmanoma, pasinaudodamas geležiniu strypu, kurį specialiai tam reikalui ir buvo atsigabenęs ant plausto.

Kai šis darbas buvo atliktas, Kesidis vėl pritraukė plaustą tiesiog po vamzdžiu, ir Feračinis užsliuogė aukštyn, drauge atsigabendamas ir pagrindinį sprogdinimo kabelį. Pačiame šachtos dugne dujų koncentracija buvo užvis didžiausia, Feračinio veidu po kauke žliaugte žliaugė prakaitas. Nervinė įtampa ir nenuilstamas triūsas apačioje darė savo — Feračinis nebegalėjo ištverti giliai nekvėpavęs, ir gerklėje jau juto aitrių garų skonį. Jam po truputį pradėjo svaigti galva.

Kesidis jau laikė paruoštą ilgą dagtį, kurią pririšo prie Feračinio atsineštojo sprogdinimo kabelio galo. Tempdami jį paskui save, juodu ėmė ropštis vamzdžiu aukštyn. Vamzdis buvo gana status, tačiau iš „Plaktuko” jis buvo iškastas, o ne pragręžtas, taigi, pakankamai erdvus, kad jie galėtų pakenčiamai slinkti pirmyn. Be to, vamzdžio pagrindas buvo nelygus, vedė aukštyn lyg ir pakopomis — matyt, todėl, kad šitaip andai buvo patogiau darbininkams — o tai padėjo šiek tiek kompensuoti nuotakumą.

Feračiniui perštėjo akys, jis iš paskutiniųjų grūmėsi su poreikiu atsikosėti. Pagaliau kiek plačiau atsidarė deguonies tiekimo vožtuvą, nuo ko jam šiek tiek palengvėjo, nors jis puikiai žinojo, kad tokiu būdu greičiau išeikvos oro atsargas. Feračinis jautėsi pernelyg apkvaitęs, kad dar pajėgtų susimąstyti, ar ilgam jam pakaks deguonies, tiesą sakant, jam tai jau nelabai ir berūpėjo. Nagi, pirmyn, pirmyn, viens du trys — užsiropšti ant pakopos, viens du trys — užsiropšti ant pakopos. Kai susprogs dar vienas užtaisas, bus dar blogiau — slėgis dar labiau padidės… belieka tikėtis, kad pavyks kažkaip nusikapstyti iki galo ir išlįsti iš šito vamzdžio… o dievulėliau, tada juk dar laukia grumtynės su tuntais esesininkų… Nagi, pirmyn, tik pirmyn, viens du trys, užsiropšti ant pakopos…

Nusigavę kokį šimtą pėdų aukštyn, juodu susigūžė ant vamzdžio grindų. Kesidis uždegė sprogdinimo kabelį, ir abu bendražygiai kaip įmanydami užsidengė galvas bei ausis.

O išorinėje kameroje vožtuve įmontuoto slėgio matuoklio adatėlė ūmai šoktelėjo aukštyn — Peino žibintuvėlio šviesoje tai matėsi visiškai aiškiai.

— Na štai! — šūktelėjo Peinas. — Jie išsprogdino šachtą.

— Kol kas, atrodo, viskas gerai, — perdavė Lemsonas Rajenui, kuris tebekiūtojo prie liuko angos. — Jie išsprogdino šachtą.

— Jie išsprogdino šachtą, — pranešė Rajenas išorėje laukiantiems Vorenui ir Knakei.

Prie uždarytos vidinės kameros angos tūnantys Peinas ir Lemsonas įsitempė ir dar sykį pasitikrino visą savo įrangą. Kai slėgio matuoklio rodyklė vėl ims leistis žemyn, tai reikš, kad vamzdžio dangtis po pat „Flaktuku” jau pašalintas. O tai bus ženklas atidaryti vidinę kamerą ir leistis žemyn.

O Feračinis ir Kesidis tuo metu gelmėse vis ropštėsi ilgu įžambiu vamzdžiu aukštyn — po pagrindinio gamyklos komplekso tvora, po ypatingo saugumo zona, supančia Citadelę, po pačiu „Plaktuku”. Feračinis jau buvo kiaurai permerktas prakaito, sumišusio su tirpstančiais taukais. Jam svaigo galva, ausyse ūžė, galų gale jis kluptelėjo. Tačiau Kesidis čia pat jį pastvėrė ir vėl tvirtai pastatė ant kojų.

Tuo tarpu gestapo štabe Berlyne Heinrichas Himleris nesavu balsu klykė į telefono ragelį — antrame laido gale jo klausėsi Citadelės garnizonui vadovaujantis SS generolas. Kitapus stalo, užversto konstrukcijos brėžiniais, stovėjo du Todto organizacijos inžinieriai ir siaubo kupinomis akimis žvelgė į pačiame viršuje patiestą lakštą.

— Jie eina visai ne per gamyklą, kvaily tu neraliuotas! Jie prasibrovė po gamykla! Nesupranti? Apkurtai ar ką? Po gamykla!! Tegul visi tie bukapročiai iš viršutinių aukštų skuodžia žemyn! Rasenau tik gaišta laiką naršydamas Amunicijos fabriką. Nėra, nėra jų Amunicijos fabrike! Jie braunasi vidun per atliekų šalinimo šachtą numeris trys! Taip taip, mes turime ryšį su juo kita linija, jis jau siunčia savo būrius tenai! Bet gali būti, kad jie jau sulindę žemyn. Tu privalai visiškai, aklinai uždaryti „Valhalą”… Ką?.. Ne, kvaily nelaimingas, juk jau sakiau, kad tos kitos šachtos ničnieko nereiškia! Yra viena, atvedanti tiesiog po jūsų pasturgaliais! Jie gi išlįs stačiai jums po nosimis!

Tačiau dar Himleriui nebaigus stūgauti, plieninė plokštė, dengusi išėjimą iš vamzdžio, nulėkė šalin, kelias į apatinį „Plaktuko” komplekso aukštą buvo atviras. Rusvai raudonos dujos akimoju pasklido į visas puses. Iš angos išniro du gobtuvuoti, juodai apsirengę pavidalai su deguonies kaukėmis ir automatais rankose. Gi netoliese pasipainioję darbuotojai dusdami susmuko ant žemės.

O atliekų šachtoje dar du juodi pavidalai skubėjo į pagalbą, aklinoje tamsoje skubiai sliuogdami žemyn.