Operacija „Protėjas” 2

41 skyrius

Virš Berlyno stogų dar tik tryško šalta priešaušrio brėkšma, kai SS tarnybinė mašina cypdama padangomis išniro iš už kampo į princo Alberto gatvę ir sustojo prie pat paradinių gestapo štabo durų. Susikūprinęs šlavėjas priešingoje gatvės pusėje ir pora ant kito kampo stoviniuojančių policininkų, kurie šnekučiuodamiesi žvarbiame šaltyje vis stipriau suposi į apsiaustus, nekreipė į ją jokio dėmesio. Iš priekinės mašinos sėdynės iššoko sargybinis ir nuskubėjo atidaryti užpakalinių durelių. Iš mašinos išlipo Heinrichas Himleris, ko gero, antras galingiausias trečiojo reicho žmogus — susikaustęs ir pasitempęs, vilkįs karininko apsiaustą ir aukštą juodą kepurę su SS reichsfiurerio ženkleliu. Kietai suspaustos jo lūpos buvo plonos, žemyn nusvirusiais kampučiais, smakras nusklembtas; jis želdino trumpai pakirptus ūsiukus, akys mieguistai mirksėjo už pensnė be rėmelių. Sargybinis palydėjo jį laiptais aukštyn. Apsauga kaip mat pagarbiai kaukštelėjo kulnais ir atidarė duris — abu atvykėliai skubiai žengė vidun, perėjo tuščią vestibiulį ir pasuko prie liftų.

Reinhartas Heidrichas, Himlerio pavaduotojas bei Vyriausiosios reicho saugumo tarnybos, į kurią įėjo tiek gestapas, tiek ir SD, vadas nekantriai žingsniavo pirmyn atgal savo kabinete. Netrukus čionai įėjo ir Himleris. Heidrichas buvo trisdešimt šešerių metų, aukštas šviesiaodis blondinas griežta lūpų linija, tiesia nosimi ir aštriais veido bruožais — žodžiu, nacizmo rasinių fantazijų šiauriečio idealas. Jis buvo tikras brutalia jėga pagrįstos valdžios įsikūnijimas ir gerokai išsiskyrė iš kitų trečiojo reicho vadų tiek ypatingu pasitikėjimu savimi, tiek ir kitais sugebėjimais. Heidrichas mokėjo darbe absoliučiai atsiriboti nuo bet kokių jausmų, jų tarpe ir nuo asmeninės pagiežos, jis tobulai suderindavo beaistrį techniko efektyvumo siekimą su ciniko pasirengimu išspausti visą įmanomą naudą iš bet ko, kas tik pasitaikys. Šį derinį įkūnijantis žmogus pasižymėjo apskaičiuotu žiaurumu, kuriam buvo svetimos bet kokios žmogiškos dvejonės, ir tai gąsdino visus, kuriems tik tekdavo su juo susidurti — kitąsyk net patį Himlerį.

— Labas rytas, — pasisveikino Himleris. — Na, kokios naujienos?

Prieš pusvalandį jį buvo pažadinęs telefono skambutis — Heidrichas paprasčiausiai pasakė, kad esama tam tikrų neatidėliotinų reikalų, kuriuos reikia nedelsiant aptarti. Iškilo kai kurių problemų dėl „Valhalos” — tai buvo kodinis pavadinimas įmonės Vaisenberge, iš kur ir buvo palaikomas ryšys su „Siuzerenu” bei 2025-aisiais. O diena anksčiau Hitleris išreiškė Himleriui savo susirūpinimą dėl kai kurių atsargumo priemonių. Feldmaršalas Keitelis, suvienytos gynybos dalinio, įkurto 1938-aisiais, vadas, parodė fiureriui iš Kanario gautą pranešimą, kuriame gan akivaizdžiai buvo užsimenama, kad anglų bei amerikiečių žvalgyba sudarė rinktinę šnipinėjimo grupę, kuri specializavosi tokiuose dalykuose kaip atomo branduolio tyrinėjimai. Savo pranešime Kanaris paminėjo Vaisenbergą, netgi ypatingai jį pabrėždamas, o skeptiškas kai kurių jo pastabų tonas iškalbingai bylojo, kad jo anaiptol neįtikina SS sukurta istorija, skirta tikrajai įmonės veiklai pridengti. Hitleris gerokai sunerimo ir įgaliojo Himlerį kaip reikiant viską ištirti.

— Situacija netgi blogesnė nei mes manėme, — pareiškė Heidrichas. — Gerokai blogesnė. — Jis mostelėjo į paskleistus ant darbo stalo popierius ir paėmė vieną aplanką, kurį buvo gavęs iš Abvero. — Kalbame apie elitinį karinio sabotažo dalinį, kurio šaknys siekia asmeniškai Čerčilį ir Ruzveltą.

Himleris niauriai perkreipė lūpas.

— Karinis dalinys? Ar nori pasakyti, kad į šį reikalą įsivėlusi Amerikos — neutralios šalies — kariuomenė?

— Būtent, — atsakė Heidrichas. — Kaip jau sakiau, į šį reikalą yra asmeniškai įsitraukęs netgi Ruzveltas. O koks gi dalykas yra pakankamai svarbus, kad pateisintų šitokias pastangas?

— O Viešpatie! Ar nori pasakyti, kad jie nutuokia, kas iš tiesų yra Vaisenberge? — Himleris pačiupo aplanką ir suskato paskubomis sklaidyti lapus.

— Visiškai akivaizdžių įrodymų neturime, tačiau Kanario žmonės beveik neabejoja, kad kaip tik tai priešas pasirinko savo taikiniu. Jie apsvarstė visas galimas alternatyvas — ir jas atmetė.

— O pats Kanaris ar žino, kas ten iš tiesų yra?

— Ne, nemanau. Tačiau jis įtaria, kad ten yra anaiptol ne tai, ką mes viešai paskelbėme ten esant.

Atskleidęs pirmuosius aplanko dokumentus, Himleris pajuto stingdantį siaubą.

— Praeitų metų liepa! Vašingtonas, spalio mėnuo… Londonas? Bet juk tai neįmanoma! Ar nori pasakyti, kad visą tą laiką jie viską žinojo?

— Ir tai dar ne viskas, — atsiliepė Heidrichas. — Prisimenate tą incidentą netoli Kirico, įvykusį jau daugiau nei prieš tris savaites? Tą, kurio metu buvo sunaikinti ketvertas diversantų, kai viename patikrinimo punktų mūsų dalinys buvo priverstas griebtis ginklo? Taigi, visi keturi kūnai buvo atpažinti. Visi jie užregistruoti — tai buvo paprasčiausi bagažo pergabentojai. Nė vienas jų nebuvo to anglų-amerikiečių sabotuotojų dalinio narys. O tai reiškia, kad pats dalinys nepatyrė jokių nuostolių.

Heidrichas pasiėmė dar vieną popierių pluoštą.

— O štai čia — laboratorijos ataskaita apie jų gabentus sprog menis bei kitus mūsų perimtus daiktus. Visa tai atkeliavo iš Anglijos. O štai, paklausykite, dalis jų išvadų, — Heidrichas ėmė skaityti balsu: — „Labiausiai įtikėtina prielaida, kad perimtieji kostiumai buvo pagaminti specialiai apsaugai, dirbant ypatin gai nuodingų cheminių skysčių bei dujų aplinkoje. Vis dėlto vi siškai tiksliai nustatyti jų paskirties neįmanoma.”

— Nuodingi chemikalai! — aiktelėjo Himleris. — Tai Vaisenber gas, jokios abejonės. Kažkokiu būdu jie tikisi prasiskverbti į pa čią gamyklą! — Galų gale suvokęs, ką visa tai reiškia, jis pastebi mai išblyško. — Ir, sakai, visi tie daiktai buvo perimti jau beveik prieš mėnesį? O, velnias…

— Vadinasi, sabotuotojai jau šalyje, — užbaigė Heidrichas. — O šitokiai svarbiai užduočiai, jie, be abejo, turėjo toli gražu ne vieną amunicijos komplektą.

Himleris nusigręžė ir įsmeigė akis į žemėlapį, kabantį ant Heidricho kabineto sienos. Pranešti apie tai „Siuzerenui” derėjo per Hitlerį, tačiau skubūs sprendimai, kaip paprastai, turėjo būti priimami vietoje. Laiko tėkmės greitis skyrėsi du šimtus kartų — 1926-aisiais, kai visa tik prasidėjo, greičių skirtumo faktorius buvo 360, praeičiai „vejantis” ateitį jis pastoviai mažėjo — o tai reiškė, kad jeigu „Siuzerenui” pakaktų vos valandos išsiųsti atsakymą, Vokietijoje per tą laiką praeitų daugiau nei aštuonios dienos. Taigi, „Siuzerenas” galėjo kontroliuoti strategiją ar galutinius tikslus, tačiau šiuo atveju apie kokią nors pagalbą iš ateities nebuvo ko nė galvoti.

— Tučtuojau informuokite SS oberstgrupenfiurerį Leipcige ir pasirūpinkite, kad nedelsiant būtų išsiųstas kariuomenės būrys, kuris ir perims vartų apsaugą toje gamykloje, — paliepė Himleris. — Be to, mūsų įmonė turi būti izoliuota, o šalia jos pastatyta apsauga tam atvejui, jei kiltų koks nenumatytas pavojus. Paskui duokite žinią į fiurerio štabą ir pasirūpinkite, kad fiureris priimtų mane, kai tik atsikels.

Heidrichas atrodė gerokai sunerimęs.

— O ar nevertėtų iškart uždaryti visą gamyklą, pasinaudojant „Valhaloje” dislokuotomis gynybinėmis pajėgomis, kol iš Leipcigo atvyks pastiprinimas? — pasiūlė jis.

Himleris papurtė galvą.

— Kol kas tegul jie lieka ten, kur yra, tam atvejui, jeigu mes kartais apsirikome manydami, kad tie sabotuotojai bandys prasiskverbti vidun per gamyklą. Liksime paskutinių kvailių vietoje, jeigu jie įsibraus vidun kaip tik tada, kai rinktiniai mūsų sargybiniai visai kitur tikrins darbininkų leidimus. Vis dėlto pasirūpinkite, kad visi, įeinantieji į „Valhalą”, būtų kuo kruopščiausiai tikrinami.

Akimirksnį Heidrichas dvejojo, bet paskui linktelėjo.

— Visi reichsfiurerio įsakymai bus įvykdyti, — ištarė jis.

— Be to, tegul kas nors užmezga ryšį su Todto organizacija ir perduoda jiems įsakymą surasti inžinierius, kurie buvo atsakingi už struktūrinius pakeitimus. Tada tegul atgabena juos čionai drauge su smulkiais visų atliktų darbų planais. Noriu žinoti kiekvieną menkiausią detalę apie visus įmanomus įėjimo vidun būdus.

Himleris tulžingai pažvelgė į Abvero popierius, paskleistus ant Heidricho stalo.

— Absoliučiai neatleistina, kad visa ši informacija pasiekė mus taip vėlai! — pratrūko jis. — Įtariu, kad senas mūsų bičiulis Kanaris kėsinasi mūsų sąskaita padidinti savo departamentą. Tačiau šįsyk jis įklimpo kur kas giliau nei numano. — Jo akys už pensnė stiklų nuožmiai blykstelėjo. — Jis darosi pavojingas. Mes juo dar pasirūpinsime, bet vėliau, kai sutvarkysime šiuos, kur kas skubesnius, reikalus.

Tai šit kaip, pagalvojo Feračinis, susilenkęs sėdėdamas užpakalinėje Gustavo Knakės „Fiato” sėdynėje. Jie palengva slinko ankstyvo ryto mašinų, dviračių bei pėsčiomis Vaisenbergo gamyklos link kulniuojančių darbininkų srovėje. Pagaliau buvo pasiekta kulminacija — po daugelio metų informacijos kaupimo bei planavimo darbų gimtajame jo pasaulyje dar prieš 1975-uosius, po sistemos sukonstravimo Tularozoje, po „Protėjo” grupės surinkimo bei apmokymų, po jos persiuntimo atgal laike, po įsikūrimo Sarginėje, o vėliau — persikėlimo į Angliją ir begalinių pasirengimų ten. Ir visa tai buvo skirta vien tam, kad jų ketvertas — mat praėjus savaitei Vorenas ir Rajenas taip ir nepasirodė — susirinktų čia, būtent šioje vietoje, šį giedrą ir žvarbų balandžio pirmosios rytą. O dienai baigiantis, viskas jau bus aišku: arba tas itin rizikingo lošimo ėjimas pavyks, ir tada atsipirks daugybė metų nenuilstamo triūso, neįtikėtinas žmonių pasiaukojimas ir mirtinas pavojus, grėsęs daugybei gyvybių — arba viskas vienu gaištu žlugs.

Automobilis pravažiavo pro paskutiniuosius darbininkų barakus Vaisenbergo pakraštyje, ir už kelio posūkio prieš akis išniro gamyklų kompleksas, pagrindiniai jo vartai žiojėjo vos už kokio pusmylio atviros plynės, nusėtos tiktai prožirnių kupstais. Neminint Citadelės, kurią valdė ir saugojo SS pajėgos, visa chemijos gamykla tebuvo paprastas pramoninis kompleksas, saugojamas tiek pat, kiek ir bet kuri kita tokio profilio gamykla. Gustavas tikėjosi, kad pravedant grupės narius į teritoriją neturėtų iškilti jokių rimtesnių kliūčių. Prasiskverbti į aptvertą teritoriją komplekso viduje, kur buvo įsikūręs karinės amunicijos fabrikas, būtų buvę gerokai sunkiau, tačiau tai neturėjo jokios reikšmės — pagal planą ten grupei ir nereikėjo patekti. Ir vis dėlto „Ampersando” grupė nusprendė papildomai apsidrausti ir įsismelkti į teritoriją po vieną.

— O tavo bičiulis ne itin šnekus, Gustavai, — prašneko Julius, įsitaisęs priekinėje sėdynėje greta vairuotojo. Jis buvo Knakės bendradarbis ir visuomet drauge su juo važiuodavo į darbą. — O gal ankstyvas metas kaltas, kad jis toks apsnūdęs, kaip manai?

— Nagi, aš, tiesą sakant, kaip reikiant jo ir nepažįstu, — atsiliepė Knakė. — Jis pas mus dar visai neseniai. Rodos, sakėsi dirbąs PM-4 skyriuje. Kažkas sužinojo, jog turiu mašinoje laisvos vietos, ir pasiūlė, kad galėčiau jį pavėžėti. Pats žinai, kaip yra su ta karo ekonomika — juk negali žmogus taip imti ir atsisakyti. — Knakė dirstelėjo per petį. — Juk taip, tu dirbi PM-4 skyriuje?

— Taip, teisingai, — atsakė Feračinis. Jis tyčia kalbėjo laužyta vokiečių kalba. — Pradėjau vos prieš penkias dienas. Nuo vamzdžių valymo.

— Koks tavo akcentas? — paklausė Julius.

— Ispaniškas. Tačiau oras čia anaiptol ne toks kaip Ispanijoje — vis lietus ir lietus, ir dar rūkas.

— Kaipgi tu patekai čia?

— Koviausi Franko gretose, o paskui padėjau italams, dirbau pas Musolinį. Tačiau girdėjau kalbant, kad Vokietijoje galima kur kas daugiau uždirbti — tiesa? Nagi, taip ir atsidūriau čia, bet pasirodė, kad tokios kalbos — grynas melas. Pinigų jie tikrai duoda, tai tiesa, bet paskui ir vėl atima.

— Na, prie šito tau teks priprasti, — karčiai nusijuokęs pasakė Julius. — Kaipgi tave vadinti?

— Atsiprašau?

— Vardas? Koks tavo vardas?

— A. Roberto.

— Tai jie jau pradėjo ir tave apgaudinėti, a?

Feračinis pamąstė valandėlę.

— Dėl pinigų — taip, — sutiko jis. — Bet, šiaip ar taip, pinigai — tai dar ne viskas. Užtat vokiečių mergaitės — tai jau visai kitas reikalas. Žinai, ispanės visos turi katalikes mamas, vis ne ir ne, iki vestuvių — jokiu būdu, o ir paskui galima tik tada, kai popiežius leidžia. Nagi, sakykite — argi popiežius ką nors išmano apie mergaites? Atrodo, Hitleris vis dėlto bus atnešęs vokiečiams šiokios tokios naudos.

Julius nusijuokė.

— Girdėjai, Gustavai? Žinai, Roberto, tu šaunus vaikis.

Artėdama prie vartų mašina sulėtino greitį, Feračinis, kyštelėjęs ranką į kišenę, užčiuopė leidimą, kurį jie patys ir pasigamino, naudodamiesi Margos parūpintais blankais. Kaip ir numatė Gustavas, patikrinimo procedūra prie vartų anaiptol nebuvo griežta, nusinuobodžiavęs fabriko apsaugos darbuotojas tik užmetė akį į leidimus, prispaustus prie mašinos langelio, ir mostelėjo jiems važiuoti vidun. Tą pat akimirksnį Feračinis visai čia pat pastebėjo ir Kesidį — šis iš paskutiniųjų stengėsi suvaldyti klibantį dviratį, leidimą laikydamas įsikandęs dantyse. Sargybinis mostelėjo jam pravažiuoti, į leidimą nė nedirstelėjęs.

Užpakalinėje sėdynėje kiūtantis Feračinis užsimerkė ir tylutėliai su palengvėjimu atsiduso. Jis neabejojo, kad Peinas ir Lemsonas, atvažiuojantys darbininkų autobusu, irgi neturės rimtesnių problemų.

Dabar beliko sulaukti tik kostiumų, ginklų bei įrangos siuntos. Tačiau šiais dalykais jau turėjo būti pasirūpinta. Trečiasis bendrininkas, kurį Gustavas bei Marga vadino „Erichu”, turėjo atgabenti visa tai metalo laužo surinkimo sunkvežimiu, kuris atvažiuodavo į kompleksą kas antrą rytą ir iš dirbtuvių išgabendavo metalo drožles bei kitas smulkias atliekas. Kartkartėmis, išvažiuojant iš teritorijos, sunkvežimį apieškodavo, tačiau niekas ir niekad nėra jo tikrinęs įvažiuojant.

Už dešimties mylių, kitame Vaisenbergo pakraštyje dunksojo kalvė bei mechaninės dirbtuvės su nublukusia iškaba, reklamuojančia tepalus bei padangas, greta stovėjo ir senovinis benzino siurblys. Priešais dirbtuvės duris kiurksojo ką tik atitemptas apdaužytas, leisgyvis sunkvežimis, o jo vairuotojas aršiai ginčijosi su žmogumi odine kepuraite ir riebaluotomis dėmėmis nusėtu kombinezonu.

— Rytoj? Bet juk tai visiškai man netinka! Sakau tau, reikia, kad padarytum tai šiandien, ir tučtuojau!

— Ak štai kaip? O kas tu toks, kad šitaip man nurodinėtum? Tau ir taip gerokai pasisekė, kad važiavau pro šalį pakeliui į čia, priešingu atveju vis dar tebekiurksotum ten pat, kur įstrigai! Šįryt esu pasižadėjęs atlikti bent du kitus užsakymus. Taigi, tau teks palaukti savo eilės.

Susinervinęs Erichas sugriežė dantimis.

— Klausyk, dar šįryt man būtinai reikia pasiekti gamyklą. Pripilk tą velnią šalto vandens, ir aš pasiimsiu jį tokį, koks yra.

— Ką? Su šitokia skyle radiatoriuje? Visiškai neįmanoma! Žmogau, juk tu net pirmosios mylios nenuvažiuosi.

— Gerai, klausyk — jei sutaisysi jį tučtuojau, sumokėsiu penkiasdešimt markių viršaus.

— Na, tiesą sakant, nežinau…

— Šešiasdešimt! Žūtbūt turiu išjudinti šitą grabą!

— Septyniasdešimt.

Pokalbį pertraukė sirenų kauksmas — atsigręžę abu vyrai išvydo, kaip visos keliu važiuojančios mašinos skubiai suka į šalikelę. Vos po kelių akimirksnių atzvimbė du motociklininkai su plieno šalmais, vilkį SS uniformomis, jiems iš paskos važiavo konvojus, kurį sudarė karininkų automobilis bei trys sunkvežimiai, grūste prigrūsti kareivių. Konvojus dideliu greičiu lėkė nuo Leipcigo pusės. Išvydus tai, Ericho veidas ištįso.

— Gerai, tegul bus septyniasdešimt, — tvirtai pasakė jis. — Su sąlyga, kad tu pradėsi tučtuojau. Beje, kur galėčiau rasti telefoną? Tai labai skubu.

Tuo tarpu už kokio šimto jardų šoniniu keliuku priartėjo juodas „Mersedesas” su svastika, išpaišyta ant durelių, bei plazdančia SS vėliavėle. Automobilis įsuko į pagrindinį kelią ir nuriaumojo paskui konvojų.