Operacija „Protėjas” 2

37 skyrius

Namas nurodytu adresu pasirodė besąs nevalyvas griozdas apšepusiame darbininkų kvartale į rytus nuo miesto centro. Bute nebuvo beveik jokių baldų, o vienintelis jo gyventojas — liesas akiniuotas praplikęs žmogelis, kuris prisistatė kaip daktaras Miuleris. Jis tiesiog spinduliavo niūrią bedžiaugsmę nuotaiką, kuri priminė Feračiniui vieną fermerį, aprašytą „Amerikos barbaruose”. Miuleris kalbėjo nedaug, o jeigu jau prasižiodavo, jo balsas būdavo įtemptas ir nervingas. Feračinis ir Kesidis net nesuspėjo ničnieko paklausti, kai jis išpylė: ne, jis nieko nežinąs nei kas jie, nei iš kur — ir nenorįs žinoti, jam pakanka žinoti tik tiek, kad kažkas iš ryto atvyks jų pasiimti. Kas bus paskui — tai jau ne jo reikalas, o jie tegul irgi nekaišioją snapo kur nereikia ir nebandą išsiaiškinti, kodėl jis daro tai, ką daro.

Drauge su neišvengiamais naujais dokumentais Miuleris įteikė jiems ir kitus, naujiesiems vaidmenims tinkamus drabužius: aplamdytą kostiumą su liemene, kaklaraištį, fetrinę skrybėlę bai apsiaustą Feračiniui, o Kesidžiui — odinį darbininko švarką, marškinius, megztinį bei velvetines kelnes. Vakarienei, kuri priminė kone šermenis, jie drauge užkando po gabalėlį juodos duonos, raugintų kopūstų ir po kąsnelį dešros bei sūrio kiekvienas. Paskui, vis dar pavargę iš po kelionės, Feračinis ir Kesidis pasišalino į jiems skirtą drėgną, pridulkėjusį kambarį viršuje, kur jiems teko dalytis ant grindų patiestu šiaudų prikimštu čiužiniu. Šis butas akivaizdžiai buvo „žmonių pašto dėžutė” — viena tarpinė grandinės grandis. „Miuleris” išgaruos it kamparas tą pat akimirksnį, kai tik jie išvyks, taigi, kad ir kas mėgintų atsekti jų šaknis, bet koks pėdsakas čia visiškai nutrūks.

Kitą dieną jie niauriai stūmė laiką iki priešpiečių. O tada prie paradinių durų pagaliau apsireiškė juos paimti turįs žmogus, vilkįs lietpalčiu su diržu. Žmogus prisistatė esąs Gustavas Knakė. Jis buvo neaukštas, kresnas, žvitrus, gyvas jo elgesys įkvėpė pasitikėjimą. Jo plaukai buvo juodi ir garbanoti, siaurų lūpų kampučiai nuolat vos vos kilstelėję į viršų, o tamsios akys, regis, be paliovos šmirinėjo po visus kampus ir nieko nepražiopsodavo. Jo guvus nevaržomas šnekumas atrodė tikra palaima po bendravimo su paniurusiu tylūnu Miuleriu.

Jie išvažiavo iš Leipcigo triukšmingu, smarkiai dūmijančiu „Fiatu”, kuris, be jokios abejonės, buvo regėjęs ir geresnių dienų. Pakeliui Knakė pasisakė jiems dirbąs Vaisenbergo gamykloje. Jis buvo chemikas ir dalyvavo kovos su ugnimi bei apsauginių priemonių vystymo programoje. Jo žmona dirbo toje pačioje gamykloje administratore. Pas juos „Ferdinandas” ir „Jugleris” — Knakė pažinojo Feračinį ir Kesidį tiktai „Ampersando” slapyvardžiais — ir turėjo apsistoti iki tol, kol ateis laikas veikti. Namuose jiems buvo paruošta ir daugiau drabužių, turinčių pakeisti tuos, kuriuos jie paliko stoties saugojimo kameroje.

— Privačiam asmeniui šiais laikais gauti benzino praktiškai neįmanoma, bet aš naudojuosi mašina kompanijos reikalais, — vairuodamas aiškino Knakė. — Paimkite štai šituos tam atvejui, jeigu mus sulaikytų. Tai Vaisenbergo gamyklos darbininkų leidimai, su jais galima patekti į komplekso teritoriją. Judu esate gamyklos remonto brigados prižiūrėtojas ir elektrikas. Jeigu kas nors paklaustų, žinokite: šįryt buvome išvykę į Leipcigą pasiieškoti detalių itin svarbiems remonto darbams. Taip taip, detalės sukrautos bagažinėje. O štai čia — čekiai. Peržiūrėkite juos ir sužinosite, ką įsigijome.

— Ar tokiu būdu ir ketinate vėliau įvesti mus į gamyklos teritoriją? — paklausė Feračinis.

— Taip.

— Vadinasi, jūs ir turėtumėte būti tas žmogus, kuris mus, visus šešis, suves krūvon, — pareiškė Kesidis.

— Visai teisingai.

Kiekviena iš Vokietijon atvykusių porų turėjo po skirtingą adresą žmogaus, su kuriuo turėjo užmegzti kontaktą — ką nors panašaus į Feračinio ir Kesidžio batsiuvį. Tie žmonės ničnieko nežinojo apie „Ampersando” grupės tikslus. Savo ruožtu Knakė, be jokios abejonės, nė nenutuokė, iš kur atkeliavo tie žmonės, kuriuos jis paėmė iš „pašto dėžutės”.

— O kaip kiti? — paklausė Kesidis. — Ar jau kas nors atvyko?

Knakė papurtė galvą.

— Dar ne. Ir negalėjo atvykti, dar anksti. Bet mes kol kas neturėtume kalbėti apie tai — kol… Ak, ak.

Tiesiog priešais šalikelėje stovėjo pora ginkluotų policininkų, dar vienas ėjo artyn iškėlęs vieną ranką, o antrąja rodydamas į juos. Knakė sustabdė mašiną per kelias pėdas nuo jo ir abu keleiviai įsitempė, tačiau policininkas kaipmat nusigręžė ir nužingsniavo atgal pas saviškius. Tik dabar jie pastebėjo atsidūrę tiesiog priešais geležinkelio pervažą, iš priešingos pusės atvažiuojančios mašinos irgi buvo sustabdytos. Po valandėlės pro šalį pradundėjo du sukabinti garvežiai, drauge tempiantys automobilių pakrautą sąstatą; prikabintos jam iš paskos trinksėjo plokščios platformos su apdangstytais kulkosvaidžiais bei pilkai dažytais tankais, paženklintais juodais Vermachto kryžiais.

— Patys matote — štai ką mes gauname! — suriko Knakė, iškeldamas į viršų rankas. — Apgavystė, apgavystė ir dar kartą apgavystė! Didžiai gerbiamas mūsų daktaras Lėjus tuojau taip ims ir pateiks „Liaudies Automobilių”, kainuojančių mažiau nei po tūkstantį markių. Tokius automobilius pažadėjo pats Fiureris, ir juos kone kiekvienas išgalėtų įsigyti. Jie sukūrė tokį labai jau išmoningą planą; pavadinkime jį: užmokėk prieš gaudamas. Išties puikus sumanymas: kiekvienas darbininkas sumoka po penkias markes per savaitę — arba ir daugiau, jei tik įmanoma iš jo išspausti. O paskui, kai jau sumoki septynis šimtus penkiasdešimt markių, gauni orderio numerį, kuris tau užtikrina, kad gausi savąjį automobilį tuojau pat, kai tik jis nueis nuo konvejerio. Tačiau tuo orderiu ir turi būti sotus. Mašinos kol kas dar niekas negavo. O gamykla, kurią jie už mūsų pinigus pasistatė Falerslebene — ir kuri, pasak jų, išleidžia daugiau automobilių per metus nei Fordas Amerikoje — gamina šit tankus. — Jis vėl skėstelėjo rankomis. — O kas man iš to? Bene vežiosiu tanku savo žmoną apsipirkti?

Kai mašina vėl trūktelėjo iš vietos, Feračinis ir Kesidis susižvalgė ir paslapčia kits kitam nusišypsojo. Feračinis vėl įsitaisė priekinėje sėdynėje, norėdamas apsižiūrėti, kur jie yra. Taip, vietovė jam buvo pažįstama. Kai kurie dalykai buvo visai tokie pat, kaip kad jis juos prisiminė, tačiau kai kas buvo ir pasikeitę. Arba, tiksliau pasakius, kol kas dar nebuvo pasikeitę. Tai buvo kažkoks keistas, atvirkščias deja vu pojūtis.

Direktorius Kalebas suraukė antakius. Jis sėdėjo už vieno stalo galo kambaryje virš priimamojo — ten buvo nugabenti Ana ir Vinsleidas, kai prieš pusvalandį netikėtai pradingo Šolderis ir Adamsonas. Direktorius jautėsi visiškai susipainiojęs.

— Jei jūsų ketinimai išties tokie nekalti, kaip kad jūs tvirtinate, kodėl tuomet du jūsų bendražygiai šitaip paspruko? — paklausė jis. — Iki šiol, deja, nesulaukiau jokio padoraus atsakymo.

— Iš kur aš galiu žinoti nepasiklausęs jų pačių? — atšovė Vinsleidas. — Galbūt jiems pasirodė, kad čia — tikras beprotnamis. Ir aš visai suprantu, kodėl jie galėjo šitaip pagalvoti.

Žilaplaukis žmogus, kurį buvo išsikvietęs Kalebas, kilstelėjo ranką.

— Tuo mes pasirūpinsime, kai tik atvyks Šelmeris, — pareiškė jis ir pažvelgė į Vinsleidą. — Dabar gi verčiau grįžkime prie ankstesniosios temos. Taigi, jūs tvirtinate, kad nesate ničnieko girdėję apie nacius? Jūs nesate Hitlerio šalininkai?.

— Hitlerio? — Vinsleidas išvertė akis, jo veidas išdavė didžiausią suglumimą. — Kokio Hitlerio? Bene turite omeny Adolfą Hitlerį?

— Na taip, žinoma. Kokį gi kitą?

— Tą beprotį? Bet jis juk buvo nužudytas prieš… nė nebežinau, prieš daugybę metų. Tad kodėl gi jis begali dar kam nors rūpėti?

— Ir kokiu būdu mes patys dar galėtume palaikyti su juo ryšius? — įsiterpė Ana Charkiovič.

— Jūs juk esate iš 1940-ųjų, — ištarė Kalebas vien tam, kad dar sykį tuo įsitikintų.

— Taip.

— Ir jūsų laike nebuvo jokio reicho fiurerio?

— Fiurerio? — Vinsleidas suglumęs dirstelėjo į Aną.

— Tikriausiai jie turi omeny Centrinės Europos komisarą, — atsakė Ana — ji labai sėkmingai apsimetė, kad iš paskutiniųjų stengiasi padėti.

— Ak taip, žinoma, — susiprato Vinsleidas. — Jie kalba apie draugą Georgijų Jusenklovovą.

— A, vadinasi, jūs dirbate jam, — lengviau atsikvėpė žilaplaukis linktelėdamas — jam pasirodė, kad pagaliau surado šiaudą, už kurio galės užsikabinti.

— Ne, — atsakė Vinsleidas.

Kažkas atsiduso, stojo nejauki tyla.

— Nagi, paklausykite, — išvargęs prašneko Kalebas. — Pradėkime dar kartą viską iš naujo…

Vienas pasienyje rymantis ir besiklausantis pokalbio mokslininkas ūmai pasisuko ir pasilenkė prie greta stovinčio kaimyno.

— Atvejis absoliučiai beprecedentinis, — sušnibždėjo jis. — Tiesą sakant, tai net teoriškai neturėtų būti įmanoma. Tačiau atrodo, kad mes kažkokiu neįtikėtinu būdu užmezgėme kontaktą su kažkokia visiškai nepažįstama visata. Galbūt tuo ir būtų galima paaiškinti pastaruoju metu ramybės mums neduodančius trukdymus.

Knakių namai buvo solidus, orus mūrinis pastatas čerpėmis dengtu stogu, palei sienas vijosi gebenės. Jaukiai pasislėpęs už gyvatvorių bei krūmokšnių, namas stovėjo tykiame miškingame rajone apie penkias mylias nuo Vaisebergo. Gustavas Knakė tvirtino, kad namą pastatė dar jo tėvas, dirbęs teologijos bei filosofijos dėstytoju Leipcigo universitete. Atrodė, Knakių šeima buvo giliai suleidusi šaknis į šitą žemę.

Knakė įsivedė juos vidun pro užpakalines duris ir užkūrė židinį svetainėje. Pasak jo, visą likusiąją popietės dalį svečiams teks praleisti vieniems ir įsitaisyti, kaip pageidaują — mat jam pačiam reikėjo grįžti į gamyklą. Grįšiąs tik vakare, drauge su žmona Marga. Jis dar perspėjo juos nekaišioti nosies į lauką, per daug neprikūrenti židinio, kad koks nors smalsuolis nepastebėtų dūmų ir nesuuostų, jog viduje esama įnamių, ir, be abejo, neatsakinėti į telefono skambučius ir niekam neatidaryti durų.

— Kaimynai! — su neviltim balse išeidamas sušuko jis. — Menkučiai jų gyvenimiūkščiai teka taip nuobodžiai, kad jie iš neturėjimo ką veikti kaip sugebėdami kaišioja nosis į svetimus gyvenimus. Laimė, šiame rajone namai stovi pakankamai atokiai vieni nuo kitų, o be to, čia auga daugybė medžių. Ir vis dėlto derėtų pasisaugoti. Kaimynai atsiunčia jums atvirukus Kalėdų proga ir, sutikę jus grįždami iš bažnyčios, maloniai linki labo ryto, tačiau suteik jiems bent pačią menkiausią progą — ir ištisais būriais paleis liežuvius, kad tik jų pavardės sumirgėtų policijos sudarinėjamoje gerų darbų knygoje. Jie grubiai elgiasi su savo tarnais, amžinai ieškodami priekabių — ir keliaklupsčiauja prieš viršininkus. Bijau, kad toks yra pernelyg didelės vokiečių tautos dalies mentalitetas.

Kesidis vienoje spintelių susirado antklodę, nusiavė batus, išsitiesė ant sofos priešais židinį ir užmigo. Feračinis nepažinojo kito tokio ištvermingo žmogaus, kuris prireikus sugebėtų šitaip ilgai apsieiti be miego — ir kuris, kita vertus, atokvėpio metu sugebėtų šitaip daug miegoti. Pats jis jautėsi paniuręs ir neramus.

Feračinis neskubėdamas slankiojo po namą viską jame apžiūrinėdamas. Namas buvo gana kuklus, bet tuo pačiu ir skoningai įrengtas, kažkoks tvirtas ir orus. Holas, iš kurio aukštyn vedė laiptai, buvo apkaltas lentelėmis, ąžuolo bei riešutmedžio baldai buvo tvirti ir masyvūs, svetainės spintelėje tviskėjo krištolas bei stiklo dirbiniai. Bibliotekoje nuo grindų iki pat lubų stūksojo knygų lentynos, stovėjo ir didelis pianinas. Netoli pianino rymojo piupitras su atversta Mocarto sonatos partitūra, čia pat atremtas į kėdę buvo ir smuiko dėklas.

Feračinis išsitraukė iš lentynų vieną kitą knygą ir išsiblaškęs ėmė sklaidyti puslapius. Pjesės ir eilėraščiai — Gėtė, Šileris, Šekspyras… „Didžiųjų kompozitorių gyvenimai”… Menas… istorija… sodininkystė… Feračinis žengė prie kitos lentynos. „Kintamųjų dydžių analitinės funkcijos”… „Įvadas į diferencinę geometriją ir kreivių teorija”… „Dvidešimtojo amžiaus fizika”… Ir toliau

— „Rytų mitologija”, „Minties istorija”…

Feračinis jautėsi vis labiau ir labiau prislėgtas. Šitiek daug pasaulyje buvo sukurta, šitiek atrasta… Gi jis pats, neskaitant mokykloje įgytų žinių, visą gyvenimą mokėsi tiktai žudyti ir naikinti. Meistras galėjo triūsti ištisus mėnesius, panaudodamas per gyvenimą sukauptas žinias, kad sukurtų kažką, ką koks nors kvailys su plaktuku rankoje gali sunaikinti per akimirksnį. Juk tokiu atveju niekas, kas bent kiek vertinga, neturi jokių vilčių išlikti! Ir vis dėlto, kad ir kaip keista, tačiau per šimtmečius miestai ir tautos vis augo, buvo kaupiami tiek mokslo, tiek ir meno darbai, civilizacija plačiai pasklido. Ar tai nereiškė, kad konstruktyvusis, kūrybiškasis žmogaus pradas gerokai pranoksta griovimo instinktą? Žmogus juk nuolatos jaučia nenumaldomą poreikį kurti ir išsaugoti. O griovimo ir naikinimo periodai tebuvo nukrypimas nuo normos.

Bet jeigu viskas tikrai yra taip, tokiu atveju visas tas pasaulis, iš kurio buvo kilęs Feračinis, buvo vienas didžiulis nukrypimas — o drauge su savuoju pasauliu ir pats Feračinis. Jį vėl užplūdo toji nuolat po pat paviršiumi kunkuliuojanti pagieža — jis suvokė, kiek daug yra praradęs dėl savojo pasaulio bei tų, kurie buvo atsakingi už jo suformavimą, kaltės. Dabar gi, atsidūręs akis į akį su vis dar gyvais išmirusio pasaulio likučiais, jis ūmai visiškai ir iki galo suvokė tikrąją prigimtį tos šiurpios jėgos, su kuria ir grūmėsi per visą profesionalią savo karjerą.

Visai netikėtai jis aiškiai suprato savo tikslą — iki šiol tikslas jam dar niekad nebuvo toks akivaizdus. Jam netgi pasirodė, kad visas ligšiolinis jo gyvenimas tebuvo pasirengimas štai šiam akimirksniui. Mintis buvo niūri, ironiška, bet drauge ir sukelianti pasitenkinimą: visos jo žinios, visi tobulai įvaldyti griovimo meno sugebėjimai dabar bus sutelkti į užduotį sunaikinti, tam tikra prasme, tą pasaulį, kuris ir padarė jį naikintoju. Feračinis žinojo, kad sėkmės atveju jis ir liktų to naujojo, dar tik susikursiančio pasaulio dalimi, kad drauge su kitais dalintųsi ateitimi, kad ir kokia ta ateitis bebūtų. Jis tikrai bus nusipelnęs tame naujajame pasaulyje sau vietą.

Frau Knakė buvo išdidi ir graži moteris, viena iš tų, kurių žavesys, užuot nublankęs, su metais subręsta ir įgauna savitumo. Ji buvo gan apkūni, bet vis dar dailios figūros, varno sparno juodumo plaukais, kuriuose kur ne kur jau ėmė rodytis sidabrinės gijos, jos lūpų linija buvo griežta, o akys — gilios ir protingos.

— Galite likti čia tiek, kiek jums reikės, — pasakė ji Feračiniui ir Kesidžiui, parodydama jiems vieną miegamųjų antrame aukšte. — Lovų skalbiniai išvėdinti, jūs rasite čia ir daugiau drabužių, o anoje spintelėje — skutimosi reikmenis ir dar šį tą, kas gali jums praversti.

Kambaryje stovėjo dvi lovos, ilga kušetė lango nišoje, du nedideli krėslai prie žemo staliuko, drabužių spinta bei komoda su stalčiais. Ant lentynos stovėjo keletas sportinių trofėjų drauge su knygomis bei Didžiojo Karo biplanų modeliais. Ant sienos pakabintoje nuotraukoje buvo įamžinta kelios eilės besijuokiančių jaunuolių, jie mūvėjo trumpas kelnes, ryšėjo kaklaraiščius, vilkėjo mokyklines sportines palaidines.

— Mes turime du sūnus, — paaiškino frau Knakė. — Volfgangas dabar Berlyne, jis studentas, ruošiasi tapti chemiku, kaip ir Gustavas. — Ji liūdnai nusišypsojo ir papurtė galvą pagalvojusi, kaip visa tai dabar beprasmiška. — Antrasis sūnus, Ulrichas, buvo pašauktas į armiją ir dabar yra kažkur drauge su savuoju artileristų batalionu.

— Mums buvo pranešta, kad jis Lenkijoje, — iš tarpdurio atsiliepė Gustavas, sulpsėdamas neprikimštą pypkę. — Tačiau mes žinome, kad jis toli gražu ne ten. — Jis vos pastebimai mirktelėjo. — Praėjusią savaitę gavome iš jo laišką. Jis rašė, kad atsiųs Margai porą batų, tokių pat kaip tetos Hildos. Tačiau, matote, mūsų tetulė Hilda parsivežė suvenyrinių medinių klumpių porą iš Olandijos, kur praleido medaus mėnesį. Taigi, mes spėjame, kad Ulricho batalionas buvo slapta permestas į Vakarus. Toje pusėje bus didelių įvykių, ir netgi labai greitai, paminėsite mano žodį.

Tad kaipgi atsitiko, kad šitie žmonės sutiko priglausti du vyrus, kovojančius prieš tą patį režimą, kurio ginti, netgi savo gyvybės kaina, buvo pašauktas jų sūnus? Vėliau, prie pietų stalo, Kesidis neištvėrė šito nepaklausęs.

— Kodėl gi jūs tai darote? — pasiteiravo jis. — Turėjau omeny — mes čia atsidūrėme gan netikėtoje situacijoje, ir mums tiesiog negali nebūti smalsu.

Gustavas duonos kriaukšliu išdažė savo sriubos likučius.

— Turbūt galima atsakyti šitaip: abu mes tikime šio pasaulio dalykais, siekiančiais kur kas giliau nei spalvos, kuriomis nudažytas žemėlapis, kurie reiškia kur kas daugiau nei vėliavos, himnai bei fanatikų ideologijos. Visa šitai juk laikina ir nežymu, tai sukūrė žmonės, kuriems nerūpi niekas daugiau, kaip vien tik smulkūs kasdieniai reikalai. Tokie dalykai ateina ir praeina, jie užsimiršta. Visata šito nė neprisimins, visa tai jai nerūpi.

Jis dirstelėjo į Margą. Žmona vos pastebimai nusišypsojo ir padrąsindama spūstelėjo jam ranką. Gustavas vėl įsmeigė žvilgsnį į svečius.

— Tačiau juk yra ir kitų, kur kas pastovesnių dalykų… tokių, kurie negali pasikeisti dėl kažkieno užgaidos.

— Ką jūs turite omeny? — paklausė Feračinis.

— Matote, abu mes esame mokslininkai, — kalbėjo Gustavas.

— Aš pats — chemikas. Marga gi anksčiau dėstė antropologiją Leipcigo universitete.

— Aš išėjau iš darbo, nes mums buvo liepta kalti studentams į galvas tas beprotiškas rasines doktrinas, kurios atitiko šiuolaikinės politikos poreikius, — pasakė Marga. — „Nacistų mokslas”! Juk tai gryni nuodai, grūdami į galvas jaunimui. O kaip tik su tuo mes ir esame pasirengę kovoti.

— Tiesa, be jokios abejonės, visiškai nepriklauso nuo kokių nors politinių poreikių, — tęsė Gustavas. — Jokia ideologija negali jos pakeisti ar pritempti prie savo dogmų. Tai, kas yra tiesa, ir pasiliks tiesa, nors ir kiek šio pasaulio galingieji nertųsi iš kailio įrodinėdami, kad yra priešingai. O mokslo tikslas ir yra aptikti tai, kas absoliutu, kas nesikeičia, kas stačiai įaugę į patį Visatos audinį, ko ne tik visiškai negali paveikti bet kokios žmonių aistros, bet kam netgi išvis nerūpi, egzistuojame mes ar ne.

— Jūsų lūpose visa tai skamba it kažkokia religija, — pastebėjo Kesidis.

Gustavas linktelėjo.

— Albertas Einšteinas… be jokios abejonės, juk esate apie jį girdėję? Man pačiam kartą yra tekę jį pamatyti, iš tolo. Taigi, Einšteinas sakė, kad mokslinis tyrinėjimas yra vienintelis dalykas, kurį galima prilyginti religijai. Jeigu religija skelbiasi kalbanti apie universalius, visuotinius dalykus, tad kas gi gali būti absoliutesnio ir universalesnio už dalykus, kuriuos atskleidžia matematika ir fizika? Tačiau sistemos, kurios paprastai vadinamos religijomis — kas gi joms yra svarbiausia? Žmogaus ištariami žodžiai — tam Dievui, su kuriuo jis manosi bendraująs. Kažkieno pasirinkimas ką mylėti. Kokias knygas skaityti. Trivialūs dalykai, apsprendžiantys nebent žmonių elgesį. O visame tame juk nėra nieko absoliutaus ar universalaus! Kas gi, savo pačių manymu, yra žmonės, jei leidžia sau įsivaizduoti, jog Visatai bent kiek rūpi jų maivymasis šiame kosmoso platybėse pasiklydusiame purvo grumstelyje? Tokie dalykai terūpi tik patiems žmonėms. Tačiau jie nenuilsdami patys save įtikinėja, kad menkos jų problemėlės išties yra kosminės reikšmės. — Gustavas kilstelėjo rankas, pabrėždamas savo žodžius. — Ir tai yra žmonės, kurie nė apsisukti nesuspėję čia pat imasi kaltinti mokslininkus arogancija! Nagi, kur tai matyta, klausiu jūsų? Ar esate kada nors girdėję didesnį absurdą?

— Esama tokių žmonijos progreso ir laisvės vystymosi koncepcijų, kurias mes vertiname kur kas labiau nei bet kokią politiką ar ištikimybę kokiai nors tautai, — įsiterpė Marga. — Nedaugelis žmonių valioja suvokti, kur veda šis siaubingas Hitlerio režimas. Ar jūs bent kiek įsivaizduojate mūsų pasaulio ateitį, jeigu naciai nebus sustabdyti?

Feračinis ir Kesidis kramtė nepakeldami galvų ir netardami nė žodžio.

— Hitlerį reikia sustabdyti, — pareiškė Gustavas. — Ir mes padėsime jį sustabdyti visomis mums prieinamomis priemonėmis. Visi kiti dalykai pasitraukia į antrą pianą. O jūsų tikslas, dėl kurio atvykote čia, gali tai paspartinti. Štai dėl ko mes esame jūsų pusėje ta vienintele prasme, kuri dabar išvis turi reikšmę.

Feračinis paklausė:

— Vien iš smalsumo — bet kiek gi buvo jums atskleista apie mūsų tikslą? Ką jūs žinote apie tai, ko mes čia atvykome?

— Nedaug, — atsakė Gustavas. — Mūsų darbas — tiesiog padėti jums šešiems patekti į gamyklą.

— Mūsų? — perklausė Kesidis. — Turite omeny save ir Margą?

— Yra ir dar vienas žmogus, vardu Erichas, — atsakė Gustavas. — Jis tikrai patikimas. Bet, šiaip ar taip, kas gi dar?.. Kadangi nesu gavęs daugiau jokių instrukcijų, taigi, manau, kad atsidūrę gamyklos teritorijoje jūs jau patys žinosite ką daryti. O jeigu jums ir toliau reikės kokios nors pagalbos — tikiuosi, patys jos ir paprašysite.

Feračinis linktelėjo.

— Gerai, man regis, viskas kaip tik taip ir turėtų būti. Taip visa ir paliksime.

Gustavo akys žybtelėjo, valandėlę jis vartaliojo tarp pirštų savo šakutę.

— Ir vis dėlto… Į visa tai yra įsivėlęs senas mano bičiulis profesorius Lindemanas, taigi, manau, nereikia būti dideliu dedukcijos specialistu, kad įspėtum, jog esate iš Anglijos. Tačiau kiek galiu spręsti, jūsų akcentas anaiptol ne angliškas… užvis labiausiai tikėtina, kad esate amerikiečiai. — Jis skubiai kilstelėjo ranką, kol dar nė vienas jų nespėjo prasižioti. — Oi ne, prašau, nieko nesakykite. Man išties kur kas geriau nieko nežinoti. Tačiau žmogui juk baisiai sunku atsispirti pagundai pasirodyti kitiems, kad esi ne visiškas kvaiša, tiesa?

Sulankstęs jis padėjo servetėlę ant stalo ir dirstelėjo į laikrodį, stovintį ant lentynėlės virš židinio.

— Jau beveik laikas — tuojau iš Londono bus transliuojamos BBC žinios, — pasakė jis. — Žinoma, klausytis jų griežčiausiai draudžiama, tačiau, sugretinę jų propagandą su saviške, mes paprastai sugebame visai neblogai išsiaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta… ar bent jau patys taip manome. Panašu, kad rusai ir suomiai jau bet kurią dieną gali paskelbti paliaubas. Reikia pripažinti, suomiai išties didvyriškai kovėsi, tačiau jėgos juk tokios nelygios, kad dėl šio karo baigties ir negalėjo būti jokių abejonių.

Jis pakilo nuo stalo.

— Be to — na… bijau, kad mes neturime nei džiazo, nei svingo, tačiau bibliotekoje rasite visą kolekciją klasikinės muzikos įrašų. Beje, gal jums patiktų pasiklausyti ir gyvos muzikos? Mudu su Marga grojame duetus pianinu ir smuiku — iš tiesų grojame neblogai, nors aš pats jums tai ir sakau. Ar žinote, kad Rainhardas Heidrichas yra laikomas tikru smuiko virtuozu? Jis mėgaujasi neišpasakytu populiarumu nacių vadų damų tarpe, nes niekada neatsisako pagroti kviestinių pietų metu. Girdėjau kalbant, kad muzikos grožis jam neretai net ašarą išspaudžia. Nagi, ar galite įsivaizduoti raudantį tokį žmogų kaip jis? Regis, visas šis reiškinys bus sumetęs krūvon keisčiausią derinį iškrypusių asmenybių.

Praslinko dvi visiško neveiklumo dienos. Gustavas pranešė taip ir neišgirdęs jokių naujienų apie kitus keturis bendražygius. Be to, vietinio laikraščio skelbimų skyrelyje nepasirodė jokių užuominų apie du krovinius su įranga, kurie turėjo būti jau pakeliui į čia.