Skaičiuojantis Dievas

1

Žinau, žinau, mintis, kad nežemiška būtybė būtų galėjusi atvykti į Torontą, yra beprotiška. Žinoma, miestas yra populiarus tarp turistų, tačiau labiau tikėtina, kad būtybė iš kito pasaulio pasirinktų Jungtines Tautas, na, galbūt Vašingtoną. Argi Roberto Vaiso filme „Diena, kai Žemė sustojo” Klaatu nenuvyko į Vašingtoną?

Žinoma, būtų beprotybė tikėtis, kad tas pats režisierius, kuris sukūrė „Vestsaido istoriją”, galėtų pastatyti gerą mokslinės fantastikos filmą. Tiesą sakant, dabar, kai apie tai pagalvojau, prisiminiau, jog Vaisas režisavo tris mokslinės fantastikos filmus, vieną blankesnį už kitą.

Tačiau nukrypau nuo temos. Pastaruoju metu man taip dažnai atsitinka, atleiskite. Ne, aš nevirstu sukriošusiu seniu; ačiū Dievui, man dar tik penkiasdešimt ketveri. Tačiau dėl skausmo kartais būna sunku susikaupti.

Kalbėjau apie ateivį.

Ir kodėl jis atvyko į Torontą.

Viskas vyko maždaug šitaip…

Ateivio kosminis keltas nusileido priešais pastatą, kuriame anksčiau buvo Maklaflino planetariumas, tai yra šalia karališkojo Ontarijo muziejaus, kuriame aš dirbu. Sakau: „buvo planetariumas”, nes Ontarijo šykštusis ministras pirmininkas Maikas Harisas nutraukė planetariumo finansavimą. Jis nusprendė, kad Kanados vaikai neprivalo nusimanyti apie Visatą — tas Haris tikrai pažangiai mąsto. Kai jis uždarė planetariumą, pastatas buvo išnuomotas komercinei „Žvaigždžių kelių” parodai su klasikinio tilto modeliu, buvusiu žvaigždžių teatro viduje. Nors man ir labai patinka „Žvaigždžių keliai”, Kanadoje teikiami prioritetai švietimui tik liūdina. Vėliau patalpas nuomojo įvairūs privataus sektoriaus koncernai, tačiau pastaruoju metu pastatas buvo tuščias.

Tiesą sakant, gal ir logiška, kad ateivis iš kosmoso nusprendė apsilankyti planetariume. Vėliau paaiškėjo, jog jis norėjo atvykti į muziejų. Tai taip pat gerai: įsivaizduokite, kaip kvailai būtų atrodžiusi Kanada, jei pirmasis kontaktas būtų įvykęs mūsų žemėje, tačiau nežemiškasis ambasadorius, pasibeldęs į duris, nieko nebūtų radęs namie. Planetariumas su baltu kupolu, panašiu į milžinišką iglu, ledinę trobelę, įsikūręs gerokai toliau nuo gatvės, tad priešais jį yra didelė betono aikštė — matyt, idealiai tinkanti nutūpti nedideliam kosminiam keltui.

Ne, aš tiesiogiai nemačiau, kaip nusileido ateivis, nors buvau visai šalia. Tačiau keturi žmonės — trys turistai ir vienas vietinis

— įamžino tai vaizdajuostėje, ir kelias dienas po to viso pasaulio televizija be paliovos rodė šį nusileidimą. Laivas buvo siauro pleišto formos, tarsi torto gabalėlis, kurį atsipjauna žmogus, apsimetantis, kad laikosi dietos. Jis buvo ištisai juodas, nepaliko jokių išmetamųjų dujų pėdsakų ir tyliai nukrito iš dangaus.

Laivas buvo gal trylikos pėdų ilgio. (Taip, žinau, kad Kanada

— šalis, kurioje laikomasi metrinės sistemos, tačiau aš gimiau 1946-aisiais ir nemanau, kad kam nors iš mano kartos — net ir mokslininkui, tokiam kaip aš — metrinė sistema kada nors yra buvusi patogi; tačiau pažadu pasistengti.) Nusileidusio laivo korpusas buvo visiškai glotnus, o ne padengtas robotų vėmalais, kaip po „Žvaigždžių karų” kiekviename filme vaizduojami visi kosminiai laivai. Vos tik laivui nusileidus, atsidarė šoninės durelės. Jos buvo stačiakampės, tačiau didesnio pločio nei ilgio. Ir jos atsidarė stumiamos aukštyn — tai iš karto leido suprasti, kad laivo keleivis greičiausiai yra ne žmogus; žmonės retai daro tokias duris, nes bijo susitrenkti galvą.

Netrukus iš laivo išniro ateivis. Jis atrodė tarsi milžiniškas rusvai auksinis voras, kurio kūnas buvo maždaug paplūdimio kamuolio dydžio rutulys, o iš jo į visas puses styrojo kojos.

Priešais planetariumą mėlynas „Ford Taurus” įsirėžė į kaštoninės spalvos „Mercedes-Benz” užpakalį, nes jų vairuotojai užsižiopsojo į nepaprastą reginį. Pro šalį ėjo daug žmonių, ir jie buvo labiau apstulbinti nei išsigandę — nors keli nubėgo laiptais žemyn į Muziejaus metro stotį, iš kurios priešais planetariumą yra du išėjimai.

Milžiniškas voras nukeliavo trumpą atstumą iki muziejaus; planetariumas kažkada buvo KOM padalinys, tad dviejų pastatų antruosius aukštus jungia išorinis koridorius, o gatvės lygyje jie yra atskirti skersgatvio. Muziejus buvo pastatytas 1914 metais, gerokai anksčiau nei kam nors pradėjo rūpėti, kaip į jį patogiai patekti. Šešių pagrindinių stiklinių durų link vedė devyni platūs laiptai; rampa invalidų vežimėliams buvo įrengta gerokai vėliau. Ateivis trumpam stabtelėjo, matyt, svarstydamas, ką pasirinkti: laiptus ar rampą. Jis pasirinko laiptus; rampos turėklai buvo truputį arčiau vieni kitų, ir už jų galėjo užkliūti ateivio kojos.

Laiptų viršuje ateivis vėl trumpam sutriko. Tikriausiai jis gyvena būdingame mokslinės fantastikos pasaulyje, kuriame yra daugybė automatiškai atsiveriančių durų. Ateivis stovėjo priešais stiklinių lauko durų eilę; jos atsidaro patraukiant už vamzdžio formos rankenų, tačiau svečias iš kosmoso, matyt, to nesuprato. Netrukus po to, kai nusileido ateivis, iš muziejaus išėjo vaikas, kuris iš pradžių nesuvokė, kas vyksta aplink, tačiau išvydęs nežemišką būtybę iš išgąsčio suklykė. Ateivis viena savo galūnių — šešias jis naudoja vaikščioti ir dvi gretimas kaip rankas — ramiai nutvėrė duris ir prasispraudė pro jas į vestibiulį. Priešais jį tuojau pat išdygo antra stiklinių durų siena; šis oro tarpas padeda muziejui kontroliuoti vidaus temperatūrą. Perpratęs, kaip reikia elgtis su durimis Žemėje, ateivis patraukė vienas iš vidinių durų ir nuskuodė į rotondą — muziejaus didelį aštuonkampį vestibiulį, tapusį tokiu svarbiu KOM simboliu, kad mūsų narių ketvirtinis žurnalas jo garbei buvo pavadintas „Rotonda”.

Rotondos kairėje buvo Garfildo Vestono parodų salė, naudojama specialioms ekspozicijoms; šiuo metu ten buvo Burgeso Šeilo paroda, kurią aš padėjau surengti. Iš dviejų garsiausių pasaulyje Burgeso Šeilo fosilijų kolekcijų viena buvo čia, KOM, o kita Smitsonian muziejuje; tačiau nė viena šių institucijų paprastai nedemonstruodavo jų plačiajai publikai. Pasirūpinau, kad laikina abiejų kolekcijų jungtinė ekspozicija iš pradžių būtų surengta čia, o po to Vašingtone.

Rotondos dešinėje kadaise buvo mūsų apraudota Geologijos galerija, tačiau dabar tenai įsikūrė suvenyrų parduotuvės ir „Druksio” užkandinė — tai tik kelios aukos, kurias Kristinos Dorati administracija padarė, kad KOM taptų „traukos vieta”.

Taigi padaras sparčiai nusigavo į tolimąjį rotondos kraštą tarp leidimų stalo ir narių aptarnavimo langelio. Vėl priminsiu, kad ir šio epizodo nemačiau tiesiogiai, tačiau viską užfiksavo stebėjimo kamera, kas yra gerai, nes kitaip niekas nebūtų patikėjęs. Ateivis prisigretino prie apsaugos darbuotojo mėlynu švarkeliu — Ragubiro, panašaus į mešką, tačiau geraširdžio sikho, kuris KOM dirbo nuo neatmenamų laikų — ir nepriekaištinga anglų kalba tarė:

— Atleiskite, norėčiau susitikti su paleontologu.

Ragubiro rudos akys išsiplėtė, tačiau netrukus jis atsipalaidavo. Vėliau Ragubiras pasakojo, jog pamanė, kad tai pokštas. Toronte statoma daug filmų, nemažai iš jų mokslinės fantastikos TV serialų, tarp jų „Džino Rodenberio Žemė: paskutinis konfliktas”, „Rėjaus Bredberio teatras” ir vėl atgaivinta „Sutemų zona”. Ragubiras pamanė, jog tai filmo kostiumą dėvintis vyrukas arba koks nors elektronikos valdomas rekvizitas.

— Kokio paleontologo? — bejausmiu balsu paklausė jis, įsitraukdamas į pokštą.

Sferinis ateivio liemuo susvyravo:

— Tikėčiausi malonaus.

Vaizdajuostėje matyti, kaip Ragubiras nesėkmingai bando paslėpti šypsnį.

— Turiu omenyje tai, ar jūs norite susitikti su bestuburių gyvūnų, ar su stuburinių.

— Ar ne visi jūsų paleontologai žmonės? — paklausė ateivis. Jis labai keistai kalbėjo, tačiau apie tai vėliau. — Tad ar jie visi neturėtų būti stuburiniai?

Prisiekiu, visa tai įrašyta vaizdajuostėje.

— Žinoma, visi jie — žmonės, — atsakė Ragubiras. Aplink juos susibūrė nedidelė muziejaus lankytojų grupelė ir, nors kamera to neparodė, matyt, nemažai žmonių žvelgė žemyn į poliruotas marmurines rotondos grindis iš vienu aukštu aukščiau esančių vidinių balkonų.

— Tačiau vieni specializuojasi stuburinių fosilijose, o kiti bestuburių.

— Ak, — suprato ateivis. — Man toks suskirstymas atrodo dirbtinis. Tiks bet kuris.

Ragubiras pakėlė telefono ragelį ir surinko mano numerį. Saugyklų centre, pasislėpusiame už bauginančios naujosios bendrovės „Inco” Žemės mokslų parodos — Kristinos KOM vizijos kvintesencijos, pakėliau telefono ragelį.

— Džerichas, — tariau į ragelį.

— Daktare Džerichai, — pasigirdo savitu akcentu kalbančio Ragubiro balsas. — Čia kažkas nori su jumis susitikti.

Suprantama, susitikti su paleontologu yra kur kas paprasčiau nei su „Fortune 500” sąraše esančios bendrovės vadovu; žinoma, mes norėtume, kad jūs susitartumėte iš anksto, tačiau esame valstybės tarnautojai — dirbame mokesčių mokėtojams. Tačiau vis tiek paklausiau:

— Kas jis?

Ragubiras trumpam nutilo.

— Manau, jog būtų geriau jums pačiam ateiti ir pasižiūrėti, daktare Džerichai.

Ką gi, trojodono kaukolė, kurią man iš Tirelio atsiuntė Filas Kiuri, kantriai laukė septyniasdešimt milijonų metų; tad galės dar truputį palaukti.

— Netrukus būsiu.

Išėjau iš kabineto ir pro „Inco” galeriją pasukau lifto link. Dieve, kaip aš nekenčiu šios nesąmonės su sienose nupieštomis karikatūromis, milžinišku dirbtiniu ugnikalniu ir drebančiomis grindimis. Perėjau Kurelio galeriją, atsidūriau rotondoje ir…

Ir…

Jėzau.

Jėzau Kristau.

Sustingau vietoje.

Ragubiras gal ir nežino, kuo skiriasi tikras kūnas ir kraujas nuo guminio kostiumo, tačiau aš žinau. Kantriai stovintis prie lankytojų stalo padaras, be jokios abejonės, buvo biologinė būtybė. Man nekilo jokių klausimų. Tai buvo gyvybės forma…

Ir…

Ir aš tyrinėjau gyvybę Žemėje nuo pat jos atsiradimo. Dažnai teko matyti fosilijas, kurios buvo nauja rūšis arba gentis, tačiau dar nebuvau matęs didelio gyvūno, kuris būtų visiškai naujo tipo atstovas.

Iki šiol.

Būtybė tikrai buvo gyvybės forma ir jokių abejonių nekėlė tai, kad ji atsirado ne Žemėje.

Anksčiau sakiau, kad ateivis buvo panašus į didelį vorą; būtent taip apibūdino svečią iš kosmoso ant šaligatvio jį sutikę žmonės. Tačiau būtybė buvo sudėtingesnė. Nors paviršutiniškai ateivis buvo panašus į voragyvį, akivaizdu, kad jis turi vidinius griaučius. Jo galūnių pūpsančius raumenis dengė pilna pūslelių oda; tačiau galūnės nebuvo ištįsusios artropodo kojos.

Kiekvienas šiuolaikinis Žemės stuburinis turi keturias galūnes (arba, kaip gyvatės ir banginiai, išsivystė iš gyvių, kurie neturėjo galūnių), o kiekviena galūnė baigiasi ne daugiau kaip penkiais pirštais. Buvo akivaizdu, jog šios būtybės protėviai kilę kitame vandenyne, esančiame kitame pasaulyje: ji turėjo aštuonias galūnes, išdėstytas spinduliais apie centrinį kūną, ir dvi iš jų išsivystė, kad tarnautų kaip rankos, kurios baigėsi šešiais, sujungtais po tris, pirštais.

Mano širdis ėmė daužytis ir vos begalėjau kvėpuoti.

Ateivis iš kosmoso.

Ir, be abejonės, protingas ateivis. Sferinį būtybės kūną dengė drabužiai — tai buvo viena ryškiai mėlyno audeklo atraiža, kelis kartus apvyniota aplink liemenį. Kiekvienas apsukimas ėjo tarp dviejų skirtingų galūnių, leisdamas joms kyšoti. Audeklas tarp rankų buvo susegtas disku su brangakmeniu. Man niekada nepatiko ryšėti kaklaraištį, tačiau įgudau juos užsirišti nežiūrėdamas į veidrodį; matyt, ir ateiviui visiškai nebuvo sunku kiekvieną rytą susisukti į audeklą.

Be to, iš plyšių audekle styrojo du ploni čiuptuvėliai, besibaigiantys kažkuo panašiu į akis — mirguliuojančiais rutulėliais, kurių kiekvienas buvo padengtas iš pažiūros kietu kristališku apvalkalu. Šie stiebeliai iš lėto judėjo pirmyn ar atgal, tai suartėdami, tai nutoldami. Spėliojau, kaip būtybė gali suvokti erdvę, jei atstumas tarp jos akių obuolių nėra pastovus.

Atrodo, jog ateivio nė kiek negąsdinau nei aš, nei kiti rotondoje buvę žmonės, nors jo liemuo šiek tiek kilojosi aukštyn bei žemyn, ir aš vyliausi, jog tai nėra agresyvumo demonstravimas. Iš tiesų šis lėtas liemens kilojimasis aukštyn ir žemyn, kai šešios kojos tai sulinkdavo, tai atsipalaiduodavo, o akių stiebeliai tai suartėdavo, tai nutoldavo, savotiškai hipnotizavo. Dar nebuvau matęs nežemiškojo svečio vaizdajuostėje užfiksuoto pokalbio su Ragubiru, tad pagalvojau, kad šis šokis galbūt yra bandymas užmegzti kontaktą kūno judesių kalba. Pagalvojau, ar nevertėtų ir man palankstyti kojas per kelius ir gal net atlikti triuką, kurį daugiau nei prieš keturiasdešimt metų išmokau vasaros stovykloje, — pažvairuoti akimis. Tačiau į mus abu buvo nukreiptos sekimo kameros, ir jei aš suklysiu, per visame pasaulyje transliuojamas naujienų programas atrodysiu idiotiškai. Bet privalėjau kažką pabandyti, tad sveikindamasis pakėliau dešinę ranką.

Būtybė akimirksniu pakartojo šį gestą sulenkdama ranką per vieną iš sąnarių ir išskėsdama jos gale esančius šešis pirštus. Ir tada atsitiko kažkas neįtikėtina. Dviejose labiausiai atsikišusiose į priekį kojose atsivėrė vertikalūs plyšiai, iš kairiojo plyšio pasigirdo skiemuo „svei”, o iš dešiniojo truputį gilesniu balsu — „ki”.

Man atvipo žandikaulis, o truputį vėliau nusviro ranka.

Atvykėlis ir toliau siūbavo liemeniu bei akimis. Jis vėl pabandė kalbėti, iš kairės priekinės kojos pasigirdo skiemuo „bon ”, o iš dešinės — „jour”.

Jo spėjimas buvo logiškas. Dauguma užrašų muziejuje buvo dviem kalbomis: anglų ir prancūzų. Negalėdamas patikėti palingavau galva, po to prasižiojau kažką pasakyti — tačiau nesumojau ką, — ir užsičiaupiau, kai būtybė vėl prabilo. Skiemenys lakstė tarp kairės ir dešinės burnų tarsi stalo teniso kamuoliukas: „auf’, „wie”, „der”, „sehen”.

Staiga man išsprūdo žodžiai:

— Tiesą sakant, „auf wiedersehen” reiškia ne „sveiki”, o „iki pasimatymo”.

— Ak, — susigriebė ateivis, pakeldamas kitas dvi kojas, kas galėjo reikšti truktelėjimą pečiais, tuomet vėl ėmė svaidytis skiemenimis iš kairės ir iš dešinės. — Ką gi, vokiečių nėra mano pirmoji kalba.

Buvau per daug nustebęs, kad galėčiau nusijuokti, tačiau atsipalaidavau, bent jau šiek tiek, nors vis tiek atrodė, kad širdis krūtinėje sprogs.

— Jūs — ateivis, — tariau.

Išlindo kaip yla iš maišo mano dešimt metų, praleistų universitete siekiant idiotų magistro laipsnio.

— Teisingai, — atsakė kojos-burnos. Padaro balsai skambėjo vyriškai, o dešinysis buvo tikras bosas. — Tačiau kodėl sakote apibendrintai. Mano rasė vadinama forhilnor, o mano vardas yra Holusas.

— Hm, malonu susipažinti, — atsakiau.

Būtybės akys lakstė pirmyn ir atgal, laukdamos, kad pasakysiu kažką daugiau.

— Ak, atleiskite. Aš esu žmogus.

— Taip, žinau. Homo sapiens, kaip pasakytų jūsų mokslininkai. Tačiau jūsų vardas…

— Džerichas. Tomašas Džerichas.

— Ar galima Tomašą trumpinti į Tomą?

Nustebau.

— Iš kur jūs žinote apie žmonių vardus? Ir, po velnių, iš kur mokate anglų kalbą?

— Studijavau jūsų pasaulį, dėl to ir esu čia.

— Jūs — tyrinėtojas?

Akių stiebeliai prisiartinę vienas prie kito sustingo.

— Ne visai, — atsakė Holusas.

— Tai kas jūs? Tikiuosi, nesate… nesate okupantas, tiesa?

Akių stiebeliai suvilnijo. Ar tai reiškė juoką?

— Ne.

Ateivis plačiai išskėtė rankas.

— Atleiskite, tačiau jūs turite nedaug to, ko mano kolegos ar aš galėtume geisti.

Holusas nutilo, tarsi būtų susimąstęs. Po to jis pasuko vieną iš savo rankų, tarsi siūlydamas man apsigręžti.

— Žinoma, jei norite, galiu ištirti jūsų tiesiąją žarną.

Nedidelėje minioje, susirinkusioje vestibiulyje, pasigirdo aiktelėjimai. Pabandžiau kilstelėti nesamus antakius.

Holuso akių stiebeliai vėl subangavo.

— Atleiskite, pajuokavau. Jūs, žmonės, esate prikūrę beprotiškų mitų apie nežemiškųjų ateivių apsilankymus. Sakau nuoširdžiai, neketinu nei jūsų, nei jūsų gyvūnų skriausti.

— Ačiū, — atsakiau. — Hm, sakėte, jog esate ne visai tyrinėtojas.

— Ne.

— Ir nesate okupantas.

— Ne.

— Tai kas jūs? Turistas?

— Vargiai. Aš mokslininkas.

— Ir norite susitikti su manimi? — paklausiau.

— Ar jūs paleontologas?

Linktelėjau. Po to, suvokęs, jog ateivis gali nesuprasti, pridūriau:

— Taip. Jeigu kalbėti tiksliai, dinozaurų paleontologas; mano specializacija — teropodai.

— Tada taip, noriu pasikalbėti su jumis.

— Kodėl?

— Ar galėtume pasikalbėti kokioje nors nuošalesnėje vietoje? — paklausė Holusas, sukiodamas akis, kad apžvelgtų visus aplink mus susibūrusius žmones.

— Hm, taip, — atsakiau. — Žinoma.

Vesdamasis ateivį į muziejų, jaučiausi visiškai priblokštas. Ateivis iš kosmoso, tikras, kaip Dievą myliu. Tai nepaprasta, tiesiog nepaprasta.

Mes praėjome pro suporuotus laiptus, kurie buvo apsiviję milžiniškus totemo stulpus, dešinėje esantis „Nisga” kilo aštuoniasdešimt pėdų — atsiprašau, dvidešimt penkis metrus — aukštyn nuo pat rūsio iki trečio aukšto, o kairysis žemesnis „Haida” stovėjo mūsų aukšte. Tada perėjome Karelio galeriją su jos pernelyg supaprastintomis ekspozicijomis, kuriose teišvysi formą ir nerasi esmės. Buvo balandžio šiokiadienis; muziejuje negausu lankytojų ir, laimei, pakeliui į saugyklą nesusidūrėme su studentų grupėmis. Tačiau lankytojai ir apsaugos darbuotojai atsisukdavo paspoksoti, o kai kurie, mums su Holusu einant pro šalį, iš nuostabos šūkčiojo.

Karališkasis Ontarijo muziejus buvo atidarytas maždaug prieš devyniasdešimt metų. Tai didžiausias muziejus Kanadoje ir vienas iš nedaugelio visame pasaulyje esančių daugelio disciplinų muziejų. Kaip skelbia įėjimo, pro kurį prieš kelias minutes įžengė Holusas, šonuose esantys kalkakmenio raižiniai, muziejaus tikslas yra „išsaugoti Gamtos nesuskaičiuojamų amžių istoriją” ir „Žmogaus šimtmečių kūrybą”. KOM yra galerijos, skirtos paleontologijai, ornitologijai, žinduolių raidai, roplių raidai, tekstilei, egiptologijai, romėnų ir graikų archeologijai, kinų menui bei įrankiams, Bizantijos menui ir dar kitoms sritims. Pastatas jau seniai buvo „H” raidės formos, tačiau 1982 metais du kiemai buvo užpildyti: šiaurinis — šešių aukštų galerijų pastatu, o pietinis — devynaukščiu saugyklų centru. Dalis išorinių sienų dabar tapo vidinėmis, ir puošnus karalienės Viktorijos laikų stiliaus pirminio pastato mūras šliejasi prie paprastų geltonų naujesnių statinių sienų; visa tai galėjo virsti tikru chaosu, tačiau iš tiesų atrodo gana gražiai.

Kai priėjome prie liftų ir patraukėme paleobiologįjos skyriaus link, mano rankos drebėjo iš susijaudinimo; kadaise KOM buvo atskiri stuburinių ir bestuburių paleontologijos skyriai, tačiau dėl Maiko Hariso finansavimo apkarpymų mes turėjome susijungti.

Dinozaurai į KOM sutraukdavo daugiau lankytojų nei trilobitai, tad Džounsis, vyresnysis bestuburių skyriaus prižiūrėtojas, dabar buvo pavaldus man.

Laimei, koridoriuje nieko nebuvo, kai mes išėjome iš lifto. Skubiai nusitempiau Holusą į savo kabinetą, uždariau duris ir atsisėdau prie rašomojo stalo — nors jau nebebijojau, vis dar netvirtai laikiausi ant kojų.

Ant mano stalo Holusas pastebėjo trojodono kaukolę. Jis priėjo arčiau, atsargiai paėmė kaukolę viena iš savo rankų ir pakėlė ją prie akių stiebelių. Stiebeliai liovėsi siūbavę pirmyn bei atgal ir tvirtai įsispoksojo į objektą. Kol Holusas tyrinėjo kaukolę, aš dar kartąjį gerai apžiūrėjau.

Jo liemuo buvo didesnis nei aš galėčiau apkabinti rankomis. Kaip jau sakiau, liemenį dengė mėlyno audeklo atraiža. Tačiau ant šešių kojų ir dviejų rankų matėsi oda. Ji šiek tiek priminė vyniojimui skirtą plastiką su pūslelėmis, tačiau iškilimai odoje buvo skirtingo dydžio. Atrodė, kad iškilimai pripildyti oro, matyt, jie buvo izoliacinis sluoksnis. Tai leido spėti, kad Holusas yra endoterminis; Žemės žinduoliai ir paukščiai šiluminei izoliacijai naudoja odoje esančius plaukus arba plunksnas, tarp kurių susikaupia oras. Tačiau norėdami atsivėsinti jie gali šį orą išleisti pašiaušdami plaukus arba plunksnas. Spėliojau, kaip panašią į pūslelinę vyniojimo plėvelę odą būtų galima panaudoti vėsinimui; galbūt burbuliukai gali supliukšti.

— „Nuostabi” „kaukolė”, — pastebėjo Holusas. Dabar iš jo burnų pakaitomis sklido ištisi žodžiai. — „Kiek” „jai” „metų”?

— Maždaug septyniasdešimt milijonų, — atsakiau.

— „Būtent” „tai” „aš” „ir” „atvykau” „pamatyti”.

— Sakėte, jog esate mokslininkas. Ar jūs paleontologas kaip ir aš?

— Tik iš dalies, — atsakė ateivis. — Iš pradžių dirbau kosmologijos srityje, tačiau pastaraisiais metais pradėjau tyrinėti platesnes temas. — Jis trumpam nutilo. — Kaip galbūt supratote, aš ir mano kolegos jau kurį laiką stebime jūsų Žemę — pakankamai ilgai, kad įsimintume pagrindines kalbas ir galėtume tyrinėti įvairias jūsų kultūras žiūrėdami televiziją bei klausydamiesi radijo. Tai buvo neviltį keliantis procesas. Apie jūsų populiariąją muziką bei maisto gamybos technologiją žinau daugiau, nei man kada nors yra rūpėję — nors sudomino „Popeil” automatinis makaronų aparatas. Taip pat mačiau tiek sportinių varžybų, kad pakaktų visam gyvenimui. Tačiau labai sunku rasti informacijos moksliniais klausimais; jūs skiriate labai mažai dažnių išsamiai aptarti šias sritis. Atrodo, jog žinau neproporcingai daug apie vienus dalykus ir visiškai nieko apie kitus. — Holusas trumpam nutilo. — Yra informacijos, kurios mes tiesiog negalime gauti klausydamiesi jūsų žiniasklaidos ar slapta lankydamiesi jūsų planetoje. Tai ypač pasakytina apie tokius retus dalykus kaip fosilijos.

Nuo jo balso, sklindančio tai iš vienos, tai iš kitos burnos, man truputį įskaudo galvą.

— Vadinasi, jūs norite susipažinti su mūsų pavyzdžiais čia, KOM?

— Būtent, — atsakė ateivis. — Mums buvo lengva tyrinėti dabartinę jūsų fauną bei florą nepasirodant žmonėms, tačiau, kaip žinote, yra visai nedaug gerai išsilaikiusių fosilijų. Mums atrodė, jog geriausias būdas patenkinti smalsumą apie gyvybės evoliuciją šiame pasaulyje yra paprašyti leisti apžiūrėti esamą fosilijų kolekciją. Taip sakant, nėra reikalo iš naujo išradinėti dviratį.

Vis dar buvau priblokštas šio nuotykio, tačiau nemačiau priežasties, dėl kurios turėčiau nepadėti ateiviui.

— Žinoma, galite apžiūrėti mūsų pavyzdžius; čia nuolatos lankosi kiti mokslininkai. Ar kuri nors sritis jus ypač domina?

— Taip, — atsakė ateivis. — Mane domina masinis išnykimas gyvybės evoliucijos lūžio momentais. Ką galite apie tai pasakyti?

Truktelėjau pečiais: tai plati tema.

— Mums žinomi penki masinio išnykimo atvejai per Žemės istoriją. Pirmasis įvyko ordoviko periodo pabaigoje, maždaug prieš 440 milijonų metų. Antrasis — devono laikotarpio pabaigoje, maždaug prieš 365 milijonus metų. Trečiasis, didžiausias, — permo laikotarpio pabaigoje, prieš 225 milijonus metų.

Holusas pajudino savo akių stiebelius, ir trumpam susilietus jų kristališkam apvalkalui pasigirdo tylus barkštelėjimas.

— „Papasakokite” „plačiau” „apie” „trečiąjį”.

— Šiuo laikotarpiu, — atsakiau, — išnyko beveik devyniasdešimt šeši procentai visų jūros gyvybės rūšių ir išmirė trys ketvirtadaliai sausumos stuburinių šeimų atstovų. Dar vienas masinis išnykimas įvyko triaso laikotarpio pabaigoje, maždaug prieš 210 milijonų metų. Tada netekome maždaug ketvirtadalio visų šeimų, įskaitant labirintodontus; tai, matyt, turėjo lemiamos reikšmės įsiviešpataujant dinozaurams — padarams, panašiems į tą, kurio kaukolę laikote.

— Taip, — patvirtino Holusas, — tęskite.

— Na, o garsiausias masinis išnykimas įvyko prieš šešiasdešimt penkis milijonus metų kreidos laikotarpio pabaigoje, — dėsčiau vėl parodydamas į trojodono kaukolę. — Būtent tada išmirė visi dinozaurai, pterozaurai, mozazaurai, amonitai ir kiti gyvūnai.

— Šis padaras turėjo būti gana mažas, — pastebėjo Holusas pakeldamas kaukolę.

— Teisybė. Ne daugiau nei penkių pėdų ilgio nuo snukio iki uodegos galo. Pusantro metro.

— Ar jis turėjo didesnių giminaičių?

— Be abejo. Jie, tiesą sakant, buvo didžiausi kada nors Žemėje gyvenę gyvūnai. Tačiau tuo metu visi išmirė nutiesdami kelią tokiems kaip aš — šią klasę mes vadiname žinduoliais.

— „Ne” „į” „ti” „kė” „ti” „na”, — nusistebėjo Holuso burnos.

Kartais iš jo dviejų kalbos plyšių sklisdavo ištisi žodžiai, o kartais tik skiemenys.

— Kas?

— Kaip jūs nustatėte išnykimo datas? — paklausė jis, nekreipdamas dėmesio į mano klausimą.

— Mes manome, kad visas uranas Žemėje susiformavo tuo pačiu metu kaip ir planeta, tad matuojame urano-238 santykį su jo galutiniu skilimo produktu, švinu-206, ir urano-235 santykį su jo galutiniu skilimo produktu, švinu-207. Šie skaičiavimai rodo, jog mūsų planetai yra 4,5 milijardo metų. Tada…

— Gerai, — ištarė viena burna. — Gerai, — patvirtino kita. — Jūsų datos turėtų būti tikslios. — Holusas nutilo. — Nepaklausėte manęs, iš kur atvykau.

Pasijutau tarsi idiotas. Žinoma, jis buvo teisus; tai tikriausiai turėjo būti pats pirmas mano klausimas.

— Atleiskite. Iš kur jūs atvykote?

— Iš trečiosios žvaigždės, vadinamos Beta Hydri, planetos.

Universitete studijuodamas geologiją, buvau užsirašęs į porą astronomijos kursų, taip pat mokiausi lotynų bei graikų kalbų — naudingų paleontologui. „Hydri” yra „hydrus” — mažo vandens gyvūno hidros — kilmininkas. Šiuo vardu pavadintas blankus žvaigždynas, esantis virš Pietų ašigalio. O „beta”, žinoma, yra antroji graikų alfabeto raidė. Vadinasi, Beta Hydri turėtų būti antroji pagal ryškumą stebint iš Žemės to žvaigždyno žvaigždė.

— Kaip toli ji nuo mūsų? — paklausiau.

— Už dvidešimt keturių šviesmečių, — atsakė Holusas. — Tačiau mes atvykome ne tiesiai iš savo planetos. Keliaujame jau kurį laiką ir, prieš atvykdami čia, aplankėme septynias kitas žvaigždžių sistemas. Mūsų kelionė jau trunka 103 šviesmečius.

Vis dar apstulbęs linktelėjau galvą ir, suvokęs, jog kartoju tai, ką jau dariau anksčiau, paaiškinau:

— Kai šitaip judinu galvą aukštyn ir žemyn, tai reiškia, jog sutinku arba prašau tęsti, arba pritariu.

— Žinau, — atšovė Holusas, vėl trakštelėdamas akimis. — Šis mano gestas reiškia tą patį. — Jis trumpam nutilo. — Nors esu buvęs devyniose žvaigždžių sistemose, įskaitant šią ir mano gimtąją, jūsų planeta yra tik trečia, kurioje radome išlikusią intelektualią gyvybę. Pirmoji planeta, suprantama, yra mano, o kita buvo antroji Delta Pavonis planeta, priklausanti žvaigždei, esančiai už maždaug dvidešimties šviesmečių nuo čia, tačiau tik už 9,3 šviesmečio nuo mano pasaulio.

Delta Pavonis turėtų būti Povo žvaigždyno ketvirtoji pagal ryškumą žvaigždė. Prisiminiau, kad šis žvaigždynas, kaip ir Hidros, yra matomas tik Pietų pusrutulyje.

— Gerai, — pritariau.

— Mano planetos istorijoje buvo penki pagrindiniai masiniai išnykimai, — pasakojo Holusas. — Mūsų metai yra ilgesni už jūsų, tačiau jei datas išreikšime Žemės metais, šie išnykimai įvyko maždaug prieš 440,365,225,210 ir 65 milijonus metų.

Pajutau, kaip nukaro mano žandikaulis.

— Ir, — tęsė Holusas, — Delta Pavonyje II taip pat įvyko penki masiniai išnykimai. Jų metai yra truputį trumpesni už jūsų, tačiau išreiškus išnykimų datas Žemės metais, gausime, kad ir jie įvyko maždaug prieš 440, 365, 225,210 bei 65 milijonus metų.

Man ėmė svaigti galva. Vien kalbėti su ateiviu iš kosmoso buvo sunku, o pakęsti postringaujantį nesąmones ateivį tiesiog neįmanoma.

— Taip negali būti, — atšoviau. — Mes žinome, jog išnykimai čia buvo susiję su vietiniais reiškiniais. Išnykimą permo periodo pabaigoje sukėlė apledėjimas nuo vieno ašigalio iki kito, o kreidos laikotarpio išnykimas greičiausiai kilo dėl susidūrimo su asteroidu iš Saulės sistemos asteroidų žiedo.

— Mes taip pat manėme, kad išnykimus mūsų planetoje reikia aiškinti vietinėmis priežastimis, o rydai — taip mes vadinome Delta Pavonis II protingąją rasę — irgi turėjo aiškinimų, kurie atrodė išskirtinai susiję su jų vietinėmis aplinkybėmis. Sužinoję, kad masinių išnykimų datos mūsų pasauliuose sutampa, buvome sukrėsti. Būtų galima laikyti atsitiktiniu sutapimu, jei vieno ar dviejų iš penkių išnykimų datos sutaptų, tačiau atrodė visiškai neįmanoma, kad visi penki vyktų tuo pačiu metu, nebent, žinoma, mūsų ankstesnieji išnykimų priežasčių aiškinimai buvo netikslūs arba neišsamūs.

— Vadinasi, jūs atvykote čia sužinoti, ar Žemės istorija sutampa su jūsų planetos?

— Iš dalies, — atsakė Holusas. — Ir, kaip matyti, ji sutampa.

Papurčiau galvą.

— Tiesiog neįsivaizduoju, kaip tai galėtų būti.

Ateivis atsargiai padėjo trojodono kaukolę ant mano rašomojo stalo; buvo akivaizdu, kad jis įpratęs rūpestingai elgtis su fosilijomis.

— Iš pradžių mes negalėjome patikėti lygiai kaip ir jūs, — tarė jis. — Tačiau bent jau mano ir rydų pasaulyje sutampa ne tik datos. Poveikio biosferai pobūdis irgi buvo toks pat. Didžiausias masinis išnykimas visuose trijuose pasauliuose buvo trečiasis — Žemėje jis sutampa su permo laikotarpio pabaiga. Atsižvelgiant į tai, ką man pasakėte, atrodo, jog tuo metu visuose trijuose pasauliuose buvo beveik visiškai išnaikinta bioįvairovė.

Po to įvykis, kurį jūs priskiriate vėlyvajam triaso periodui, matyt, sukėlė vienos žinduolių klasės viešpatavimą aukščiausiose ekologinėse nišose. Čia tai buvo gyvūnai, kuriuos jūs vadinate dinozaurais; mano pasaulyje tai buvo didžiuliai ektoterminiai pentapedai.

O paskutiniojo masinio išnykimo, kuris, kaip teigiate, vyko jūsų kreidos laikotarpio pabaigoje, metu ši rūšis, matyt, buvo išstumta ir atsirado dabar dominuojanti klasė. Šiame pasaulyje dinozaurus išstūmė tokie žinduoliai kaip jūs. Beta Hydri III tokie kaip aš endoterminiai oktopedai pakeitė pentapedus. Delta Pavonis II ekologines nišas, kuriose prieš tai vyravo dedantieji kiaušinius, užėmė gyvavedės formos.

Holusas nutilo.

— Bent jau taip atrodo, remiantis ką tik jūsų pasakytais žodžiais. Tačiau noriu apžiūrėti jūsų fosilijas, kad galėčiau nuspręsti, kiek tikslus yra šis apibendrinimas.

Apimtas nuostabos papurčiau galvą.

— Nepajėgiu sugalvoti priežasties, dėl kurios evoliucijos istorija daugelyje pasaulių turėtų būti panaši.

— Viena priežastis yra akivaizdi, — atsakė Holusas, žengdamas kelis žingsnius į šalį gal jis pavargo stovėti, tačiau aš neįsivaizdavau, kokią kėdę galėčiau pasiūlyti. — Taip galėjo atsitikti dėl to, kad šito norėjo Dievas.

Kažkodėl tokie ateivio žodžiai mane nustebino. Dauguma mano pažįstamų mokslininkų yra arba ateistai, arba religiją laiko asmeniniu reikalu, o Holusas tikrai buvo pasakęs, kad yra mokslininkas.

— Tai vienas galimų aiškinimų, — tyliai pasakiau.

— Ir pats logiškiausias. Ar žmonės nesilaiko principo, kad paprasčiausias aiškinimas yra labiausiai pageidaujamas?

Linktelėjau.

— Mes tai vadiname Okamo skustuvu.

— Aiškinimas, kad tokia buvo Dievo valia, be įrodymų pateikia visų išnykimų priežastį; dėl to šis aiškinimas yra tinkamesnis.

— Na, manau, jei… — po velnių, žinojau, kad privalau būti tiesiog mandagus, paprasčiausiai linktelėti ir nusišypsoti, kaip elgiuosi, kai koks nors religinis pakvaišėlis prikimba prie manęs Dinozaurų galerijoje ir reikalauja paaiškinti, kaip visa tai dera su Nojaus tvanu, tačiau pajutau poreikį išsisakyti, — …jei tikite Dievą.

Holuso akių stiebeliai ištįso iki pat galo, tarsi jis būtų norėjęs mane apžiūrėti vienu metu iš abiejų pusių.

— Ar jūs esate vyriausiasis šios įstaigos paleontologas? — paklausė jis.

— Taip, aš esu skyriaus vadovas.

— Ir nėra labiau patyrusio paleontologo?

Susiraukiau.

— Na, dar yra Džonsis, vyresnysis bestuburių saugotojas. Jis beveik to paties amžiaus, kaip ir kai kurie jo pavyzdžiai.

— Galbūt man vertėtų pakalbėti su juo.

— Jei pageidaujate. Tačiau kas jums nepatiko?

— Iš jūsų televizijos žinau, kad šioje planetos dalyje yra daug dviprasmybių dėl Dievo, bent jau plačiojoje visuomenėje, tačiau stebiuosi išgirdęs, kad žmogus, užimantis jūsų pareigas, nėra asmeniškai įsitikinęs, jog egzistuoja kūrėjas.

— Na, tada Džonsis — ne tas žmogus, su kuriuo jums patiktų kalbėtis; jis yra PDPRMTK tarybos narys.

— PDPRMTK?

— Pareiškimų dėl paranormalių reiškinių mokslinių tyrimų komitetas. Jis tikrai netiki Dievo.

— Mane tai stulbina, — pareiškė Holusas, nusukdamas akis į šalį nuo manęs ir apžiūrinėdamas ant kabineto sienų kabančius plakatus.

— Mes esame linkę religiją laikyti asmeniniu dalyku, — atsargiai paaiškinau. — Pati tikėjimo esmė byloja, kad žmogus jo negali įrodyti faktais.

— Nekalbu apie tikėjimą, — atšovė Holusas, vėl atsukdamas akis į mane. — Priešingai, kalbu apie moksliškai patikrinamą faktą. Bet kuriam, turinčiam pakankamai intelekto ir informacijos, yra akivaizdu, jog mes gyvename sukurtoje visatoje.

Tai manęs iš tiesų neįžeidė, tačiau nustebino; anksčiau panašius komentarus buvau girdėjęs tik iš vadinamųjų „pasaulio sukūrimo mokslininkų”.

— Čia, KOM, sutiksite daug religingų žmonių, — atsakiau. — Pavyzdžiui, Ragubiras, kurį sutikote vestibiulyje. Tačiau net ir jis nepasakytų, kad Dievo egzistavimas yra mokslinis faktas.

— Tada privalau jus apšviesti šiuo klausimu, — pareiškė Holusas.

O džiaugsme.

— Jei manote, kad tai būtina.

— Būtina, jei ruošiatės padėti man dirbti. Mano nuomonė nėra mažumos; teiginys, kad Dievas egzistuoja, yra fundamentali mokslo ir Beta Hydri, ir Delta Pavonis dalis.

— Daugelis žmonių mano, jog tokie klausimai yra už mokslo ribų.

Holusas vėl pažvelgė į mane taip, tarsi būčiau neišlaikęs kažkokio testo.

— Niekas nėra už mokslo ribų, — tvirtai pareiškė jis, ir šiai pozicijai, tiesą sakant, aš neprieštarauju. Tačiau netrukus mūsų pažiūros vėl išsiskyrė: — Svarbiausias šiuolaikinio mokslo tikslas, — tęsė Holusas, — yra atrasti, kodėl Dievas vienaip ar kitaip pasielgė, ir perprasti jo metodus. Mes netikime — kokį žodį jūs vartojate? — mes netikime, kad jis paprasčiausiai pamojuoja rankomis, ir jo valia atsiranda daiktai. Gyvename fizikos visatoje, tad Dievas privalo taikyti kiekybiškai įvertinamus fizinius procesus, siekdamas įgyvendinti savo tikslus. Jei jis iš tiesų nulėmė plačius evoliucijos aspektus bent trijuose pasauliuose, privalome paklausti, kaip jis tai padarė. Ir kodėl? Ką jis nori pasiekti? Privalome…

Tuo metu mano kabineto durys atsivėrė, ir jose išdygo žilaplaukė, ištįsusiu veidu Kristina Dorati, muziejaus direktorių tarybos narė bei prezidentė.

— Kas, po velnių, čia? — paklausė ji, kaulėtu pirštu rodydama į Holusą.