Skaičiuojantis Dievas

21

Iki šiol Siuzana nieko nekalbėjo apie Salbandos plačiai išreklamuotus komentarus, jog visata turi kūrėją, kuris, matyt, penkiais pastaraisiais atvejais tiesiogiai įsikišo į protingos gyvybės raidą.

Tačiau galiausiai mes apie tai pasikalbėjome. Šio pokalbio niekada nesitikėjau. Taikiausi prie savo žmonos, net sutikau su tradicine santuoka bažnyčioje. Bet visada tyliai žinojau, jog išsilavinęs ir teisus esu aš ir iš tiesų žinau, kaip viskas yra sutvarkyta.

Kartu su Siuzana sėdėjome galinio kiemo terasoje. Buvo neįprastai šiltas balandžio vakaras. Siuzana ruošėsi vežti Rikį į plaukymo treniruotę; kartais jį nuveždavau aš, kartais mes abu, tačiau šį vakarą turėjau kitų planų. Rikis persirenginėjo savo kambaryje viršuje.

— Ar Holusas tau pasakė, kad ieško Dievo? — paklausė Siuzana, nudelbusi akis į savo kavos puodelį.

Linktelėjau.

— Ir tu man to nesakei?

— Na, aš… — nutilau. — Ne. Ne, nepasakiau.

— Man būtų labai patikę apie tai su juo pakalbėti.

— Atleisk, — atsiprašiau.

— Vadinasi, forhilnorai yra religingi, — apibendrino ji, bent jau sau.

Privalėjau protestuoti; privalėjau.

— Holusas ir jo kolegos tiki, kad yra protingas visatos kūrėjas. Tačiau jie negarbina Dievo.

— Jie nesimeldžia?

— Ne. Na, rydai kasdien praleidžia pusę dienos medituodami, bandydami telepatiškai bendrauti su Dievu, tačiau…

— Man tai panašu į maldą.

— Jie teigia nieko nenorį iš Dievo.

Kurį laiką Siuzana tylėjo; mes retai kalbėdavomės apie religiją, ir tam buvo svarių priežasčių.

— Malda — tai ne prašymas; ji nėra lankymasis pas prekybos centro Kalėdų Senelį.

Gūžtelėjau pečiais; spėju, jog tikrai nedaug teišmanau apie šiuos dalykus.

— Ar forhilnorai tiki siela? Pomirtiniu gyvenimu?

Klausimas mane nustebino; niekada apie tai nepagalvojau.

— Atvirai sakant, nežinau.

— Gal derėtų paklausti Holuso.

Linktelėjau. Galbūt derėtų.

— Tu žinai, kad aš tikiu, jog turime sielą, — paprastai pasakė Siuzana.

— Žinau.

Tačiau toliau ji nevystė minties. Siuzana dar kartą nebepakvietė vykti kartu su ja į bažnyčią; ji jau anksčiau buvo pasiūliusi, ir puiku. Siuzana neketino įkyriai siūlyti. Jei švento Jurgio bažnyčios lankymas padėjo jai visa tai iškęsti, nuostabu. Tačiau su šia nelaime kiekvienas mūsų privalėjome susidoroti savaip.

Pro slankiojančias stiklines duris į terasą atėjo Rikis.

— Ei, šaunuoli, — kreipiausi į vaiką, — pabučiuok tėtį.

Rikis priėjo ir pabučiavo mane į skruostą. Po to jis patapšnojo man per veidą savo maža rankele.

— Man taip labiau patinka, — paaiškino.

Manau, kad Rikis bandė mane pralinksminti; jam niekada nepatikdavo šiurkštūs tarsi švitrinis popierius barzdos šeriai, kuriais veidas apželdavo penktą valandą vakaro. Nusišypsojau sūnui.

Siuzana pakilo ir taip pat mane pabučiavo.

Ir žmona su sūnumi išvyko.

Rikiui ir Sju išvykus į Duglaso Snou vandens centrą, esantį už keturių kvartalų, likau vienas. Sugrįžau vidun, paėmiau vaizdo kamerą — malonumą, kalėdinę dovaną, kurią prieš kelerius metus visi sau pasidovanojome — ir pastačiau ją ant trikojo darbo kambaryje.

Įjungiau kamerą, priėjau prie šalia rašomojo stalo stovinčios kėdės ir atsisėdau.

— Sveikas, Riki, — kreipiausi į kamerą ir atsiprašančiai nusišypsojau. — Paprašysiu, kad mama dešimt metų tau nerodytų šios vaizdajuostės, tad dabar tau turėtų būti šešiolika. Esu tikras, jog niekas tavęs nebevadina Rikiu, tikriausiai dabar esi Rička, o galbūt nusprendei, kad labiau tinka į tave kreiptis „Ričardai”. Tad… tad galbūt tiesiog kreipsiuos į tave „sūnau”.

Nutilau.

— Esu tikras, kad matei daugybę mano nuotraukų; tavo mama visada daug fotografuodavo. Galbūt net prisimeni mane — tikiuosi, jog prisimeni. Aš prisimenu kelis dalykus iš tų laikų, kai man buvo šešeri ar septyneri… juos visus sudėjus kartu, gal išeitų valanda, o gal dvi.

Vėl nutilau. Jei Rikis mane tuo metu prisimins, vyliausi, kad tokį, koks atrodžiau prieš vėžį, kai buvau su plaukais ir neišsekęs. Tikrai, reikėjo man šį įrašą padaryti netrukus po to, kai sužinojau diagnozę, kol dar nebuvo pradėta chemoterapija.

— Taigi turi pranašumą prieš mane, — tęsiau. — Tu žinai, kaip aš atrodau, o aš tik spėlioju, kaip atrodai tu — koks vyras užaugai.

— Nusišypsojau. — Kai buvai šešerių, savo amžiui buvai truputį mažokas, tačiau per dešimt metų daug kas galėjo pasikeisti. Kai buvau tavo amžiaus — dabartinio, šešiolikos — buvau užsiauginęs retą barzdą. Mano mokykloje buvo tik dar vienas vyrukas su barzda; manau, jog tai buvo jaunatviško maišto požymis.

Truputį pasislinkau kėdėje.

— Kad ir kaip būtų, — tęsiau, — esu tikras, jog užaugai šaunus vyras — žinau, kad tavo mama kitaip neleistų. Gaila, jog manęs nebuvo šalia tavęs. Man būtų labai patikę mokyti tave užsirišti kaklaraištį, skustis, mesti amerikietiškojo futbolo kamuolį, išgerti taurę vyno. Nežinau, kuo tu domiesi. Sportu? Mokyklos dramos rateliu? Kad ir ką darytum, žinai, jog kiek beįmanydamas dažniau būčiau tavo žiūrovas.

Nutilau.

— Spėju, kad kankiniesi, svarstydamas, ką nori veikti gyvenime. Žinau, jog tave lydės laimė bei sėkmė, kad ir ką pasirinktum. Jei panorėsi, turėtų pakakti pinigų stoti į universitetą ir net baigti doktorantūrą, jei tik tu šito nori. Žinoma, daryk tai, kas tave džiugins, tačiau noriu pasakyti, kad man nepaprastai patiko mokslinės veiklos teikiamas pasitenkinimas; galbūt ji ne tau, tačiau jei svarstai, ar tapti mokslininku, labai patariu. Aš apkeliavau visą pasaulį, gaunu pakankamai gerą algą ir galiu laisvai disponuoti savo laiku. Tai sakau, jei tau būtų įdomu, ar tėtis buvo patenkintas savo darbu; buvau labai. Jei galėčiau tau patarti dėl karjeros, mano patarimas būtų toks: nesirūpink dėl to, kiek uždirbsi. Pasirink tai, kas tau patiks; gyvenime galima apsukti tik vieną ratą.

Vėl nutilau.

— Tačiau iš tiesų ne kažin ką tau galiu patarti, — nusišypsojau.

— Po galais, kai buvau tavo amžiaus, mažiausiai norėjau girdėti tėčio patarimus. — Ir tada nežymiai gūžtelėjau pečiais. — Vis dėlto noriu pasakyti viena: prašau, nerūkyk. Patikėk, sūnau, neverta rizikuoti iškentėti tai, ką iškenčiau aš. Nebuvau rūkalius — esu tikras, kad mama tau tai pasakė, — tačiau būtent rūkydami žmonės dažniausiai suserga plaučių vėžiu. Prašau, maldauju, nerizikuok.

Pažvelgiau į laikrodį ant sienos; buvo likę daug laiko — bent jau vaizdajuostėje.

— Tikriausiai tau bus įdomu sužinoti apie mano santykius su Holusu, forhilnorų. — Gūžtelėjau pečiais. — Tiesą sakant, mane jie taip pat domina. Manau, jog iš vaikystės prisimeni tą vakarą, kai jis apsilankė mūsų namuose. Ar žinai, kad tai buvo tikras Holusas? Ne projekcija? Tu, aš ir tavo mama buvome pirmieji žmonės, susitikę su gyvu forhilnorų. Be šios vaizdajuostės, tau dar palieku dienyną, kuriame rašiau apie savo bendravimą su Holusu. Galbūt kada nors tu ar kas kitas apie visa tai parašys knygą. Žinoma, teks užpildyti spragas — esu tikras, jog vyksta aktualių dalykų, apie kuriuos aš nieko nežinau, — tačiau mano pastabos turėtų būti gera pradžia.

— Bet grįžkime prie mano santykių su Holusu. Žinau tik tiek: jis man patinka, ir aš patinku jam. Sakoma, jog neištirto gyvenimo neverta gyventi; kai susirgau vėžiu, buvau priverstas išanalizuoti savo gyvenimą, tačiau manau, jog susipažinęs su Holusu panorau išanalizuoti, ką reiškia būti žmogumi. — Nežymiai gūžtelėjau pečiais, pripažindamas, kad apie tai, ką ketinau pasakyti, žmonės paprastai garsiai nekalba. — Ir manau, jog tai reiškia būti trapiam. Mus lengva įskaudinti, ir ne tik fiziškai. Mus taip pat lengva įskaudinti emociškai. Tad keliaudamas per gyvenimą mano sūnau, stenkis neskaudinti kitų. — Vėl kilstelėjau pečius. — Štai taip; tai mano patarimas tau.

Žinojau, kad to tikrai nepakanka; neįmanoma keliomis banalybėmis kompensuoti ištiso dešimtmečio. Rikis jau bus tapęs žmogumi… be mano pagalbos.

— Noriu, kad žinotum dar vieną, paskutinį, dalyką, — tęsiau. — Ričardai Bleinai Džerichai, dėl to nesuabejok nė akimirkos. Kadaise turėjai tėvą, ir jis tave mylėjo. Visada tai atmink.

Atsistojęs išjungiau vaizdo kamerą ir stovėjau darbo kambaryje, savo šventovėje.