Skaičiuojantis Dievas

23

Praėjusią naktį ir prieš tai buvusią blogai miegojau. Spėju, kad mane pradėjo įveikti nuovargis. Bandžiau — tikrai bandžiau — stoiškai ištverti savo kančias ir nenukabinti nosies. Tačiau šiandien…

Šiandien…

Buvo mūsų auksinė valanda tarp 9:00 ryto, kai pradedame darbą, ir 10:00, kai muziejus atsidaro lankytojams. Kartu su Holusu apžiūrinėj ome specialiąją Burgeso skalūnų fosilijų ekspoziciją: opabinia ir sanctacaris, wiwaxia ir anomalocaris bei hallucigenia — tokias keistas gyvybės formas, kad jos niekaip nesileido klasifikuojamos.

Fosilijos paskatino mane prisiminti Stefeno Džėjaus Gouldo knygą „Nuostabioji gyvybė” apie Burgeso fauną.

O šios mintys paskatino prisiminti filmą, apie kurį savo knygoje užsimena Gouldas, Džimio Stiuarto klasiką, Juletido numy_: lėtinį.

O pastarosios mintys privertė pagalvoti apie tai, kaip labai aš vertinu savo gyvenimą… savo tikrąjį, dabartinį kūno ir kraujo egzistavimą.

— Holusai, — tyliai, tiriamai kreipiausi.

Jo dvigubi akių stiebeliai būvo įsistebeiliję į penkias opabinijos akis, visiškai nepanašias į kurio nors senovinio Žemės gyvūno. Holusas pasuko akių stiebelius ir pažvelgė į mane.

— Holusai, — pakartojau, — žinau, kad jūsų rasė yra toliau pažengusi už manąją.

Holusas nė nekrustelėjo.

— Ir, na, jūs privalote žinoti dalykų, apie kuriuos mes nenutuokiame.

— Teisybė.

— Jūs… susipažinote su mano žmona Siuzana. Susipažinote su Rikiu.

Jis suglaudė savo akis.

— Jūsų šeima labai miela, — pasakė.

— Aš… aš nenoriu jų palikti, Holusai. Nenoriu, kad Rikis augtų be tėvo. Nenoriu, kad Siuzana būtų vieniša.

— Labai gaila, — atsiduso forhilnoras.

— Jūs privalote galėti kažką padaryti — kas mane išgelbėtų.

— Apgailestauju, Tomai. Tikrai. Tačiau, kaip sakiau jūsų sūnui, nieko negaliu padaryti.

— Gerai, — laikiausi savo. — Gerai, klausykite, aš žinau, kaip tai veikia. Jūs gavote kažkokį nurodymą nesikišti, tiesa? Jums neleidžiama čia ką nors keisti. Aš tai suprantu, tačiau…

— Tikrai nėra tokių nurodymų, — pertraukė mane Holusas. — Padėčiau jums, jei galėčiau.

— Tačiau jūs privalote žinoti, kaip išgydyti vėžį. Tiek daug žinodami apie DNR ir gyvybės veiklą, privalote žinoti, kaip išgydyti tokį paprastą dalyką kaip vėžys.

— Vėžys kamuoja ir mano gentainius. Tai jau jums sakiau.

— O rydai? Kaip rydai?

— Jie taip pat. Vėžys yra, na, gyvenimo tikrovė.

— Prašau, — maldavau, — prašau.

— Nieko negaliu padaryti.

— Jūs privalote, — primygtinai reikalavau. Mano balsas darėsi vis šaižesnis; negalėjau pakęsti jo skambesio, tačiau negalėjau liautis. — Privalote.

— Atleiskite, — teištarė ateivis.

Staiga ėmiau šaukti. Mano žodžių aidas atsispindėjo nuo stiklinių ekspozicinių spintų.

— Po velnių, Holusai. Po velnių. Aš jums padėčiau, jei galėčiau. Kodėl jūs man nepadedate?

Holusas tylėjo.

— Aš turiu žmoną. Ir sūnų.

Forhilnoro balsai-dvyniai patvirtino:

— Žinau.

— Tad padėkite man po galais. Padėkite\ Aš nenoriu mirti.

— Aš taip pat nenoriu, kad įnirtumėte, — atsakė Holusas. — Jūs mano draugas.

— Jūs nesate mano draugas! — šaukiau. — Jei būtumėte draugas, padėtumėte.

Maniau, kad jis išnyks, kad holografinė projekcija baigsis, ir aš liksiu vienas su senovinėmis kambro laikotarpio sprogimo liekanomis. Tačiau Holusas liko su manimi ir ramiai laukė, o aš palūžęs pravirkau.

Apie 4:20 po pietų Holusas išnyko, tačiau savo kabinete dirbau iki vėlumos. Gėdinausi savęs ir šlykštėjausi savo poelgiu.

Artinosi pabaiga; apie tai žinojau jau daugelį mėnesių.

Kodėl negalėjau būti drąsesnis? Kodėl negalėjau oriau pasitikti artėjančią mirtį?

Laikas buvo viską užbaigti. Aš tai žinojau.

Su Gordonu Smolu nebuvome kalbėjęsi trisdešimt metų. Vaikystėje buvome geri draugai, gyvenome toje pačioje gatvėje Skarbore, tačiau universitete išsiskyrėme. Gordonas manė, kad aš su juo pasielgiau siaubingai neteisingai; aš maniau, kad Gordonas su manimi pasielgė siaubingai neteisingai. Pirmuosius dešimt metų po mūsų didžiojo susirėmimo pagalvodavau apie Gordoną turbūt ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Vis dar siutau dėl to, ką jis man padarė ir, kai naktį gulėdamas lovoje mintyse perkratydavau viską, kas mane galėtų liūdinti, visada prisimindavau Gordoną.

Mano gyvenime buvo daug neužbaigtų reikalų — reikėjo užbaigti ar atkurti santykius su įvairiausiais žmonėmis. Žinojau, kad visko nespėsiu.

Pavyzdžiui, buvo Nikolė, mergaitė, kurią apvyliau mūsų mokyklos išleistuvių vakarą. Niekada neprisiverčiau jai pasakyti kodėl: kad mano tėvas pasigėrė ir nustūmė motiną nuo laiptų, o aš visą tą naktį praleidau su ja Skarboro ligoninės priėmimo skyriuje. Kaip aš apie tai galėjau papasakoti Nikolei? Žvelgdamas atgal, žinoma, manau, jog galėjau pasakyti, kad motina nukrito nuo laiptų, ir aš privalėjau ją nuvežti į ligoninę, tačiau Nikolė buvo mano mergaitė, ir ji galėjo panorėti aplankyti mano motiną, todėl aš pamelavau, jog turėjau bėdų su automobiliu, ir buvau pagautas meluojant, o vėliau taip ir neturėjau progos paaiškinti Nikolei, kas iš tiesų įvyko.

Buvo toks Bjomas Amundsenas, kuris universitete iš manęs pasiskolino šimtą dolerių ir niekada jų negrąžino. Žinojau, kad jis neturtingas, kad tėvai jam nepadeda taip kaip man; žinojau, jog buvo atsisakyta skirti jam stipendiją. Jam šimto dolerių reikėjo labiau nei man; tiesą sakant, jam visada pinigų reikėjo labiau nei man, ir jis niekada nepajėgė jų grąžinti. Pasielgiau kvailai, kartą pasakęs, kad Bjomas yra nepatikimas. Jis nusprendė verčiau manęs vengti nei prisipažinti, jog yra nepajėgus grąžinti skolą. Visada maniau, kad draugystė pinigais nematuojama, tačiau šiuo atveju paaiškėjo, jog matuojama — ir tai tebuvo niekingi šimtas dolerių. Labai norėčiau atsiprašyti Bjomo, tačiau net neįsivaizduoju, ką jis dabar veikia.

Ir dar buvo Polas Kurusu, japonas moksleivis mano vidurinėje mokykloje, iš kurio kartą, pagautas pykčio, rasistiškai pasityčiojau — šitaip esu pasielgęs vienintelį kartą gyvenime. Polas pažvelgė į mane giliai įskaudintas; jis buvo girdėjęs panašius užgauliojimus iš kitų vaikų, tačiau mane jis laikė savo draugu. Nesuprantu, koks kipšas tada buvo mane apsėdęs, ir aš visada norėjau pasakyti Polui, kad labai gailiuosi. Bet kaip kalbėti apie tokius dalykus, prabėgus trisdešimčiai metų?

Tačiau privalėjau susitaikyti su Gordonu Smolu. Negalėjau — negalėjau keliauti į kapą, neišsprendęs šio klausimo. Devintojo dešimtmečio pradžioje Gordonas išvyko į Bostoną. Bostono telefonų sąraše buvo trys Gordonai Smolai, bet tik vieno vidurinysis vardas prasidėjo raide „F” — prisiminiau, jog Gordono vidurinysis vardas Filipas.

Skubiai užsirašiau numerį, surinkau devynis, savo tarpmiestinių pokalbių apskaitos kodą, o po to Gordono numerį. Atsiliepė mergaitės balsas:

— Alio?

— Alio, — pasakiau. — Norėčiau kalbėti su Gordonu Smolu.

— Sekundėlę, — atsakė mergaitė. Po toji sušuko: — Seneli!

Seneli. Jis jau buvo senelis — penkiasdešimt ketverių metų.

Absurdas; kiek daug laiko prabėgo. Jau buvau bededąs ragelį, kai išgirdau:

— Alio?

Tebuvo ištarti du skiemenys, tačiau aš iš karto pažinau Gordoną. Išgirdus šį „Alio”, mane užplūdo prisiminimai.

— Gordai, — tariau, — čia Tomas Džerichas.

Kelias sekundes tvyrojo tyla, po to pasigirdo ledinis:

— Aa.

Gordonas bent jau nenutrenkė ragelio. Gal jis pagalvojo, kad kažkas mirė — bendras draugas, kažkas, apie kurio mirtį jis norėtų žinoti, žmogus, tiek reikšmingas mums abiem, jog aš pamirščiau apie nesutarimus ir praneščiau apie laidotuves, kažkas iš senosios gaujos, mūsų buvusio gyvenamojo rajono.

Tačiau Gordonas daugiau nieko nepasakė. Tik „aa”. Jis laukė, kad aš tęsčiau.

Gordonas dabar gyveno Valstijose, o aš buvau gerai susipažinęs su amerikietiška žiniasklaidą: kai tik ateivis pasirodė JAV

žemėje — vienas forhilnoras dažnai lankėsi San Francisko teismuose, o kitas Čarlstono psichiatrijos ligoninėje — apie ateivių apsilankymus už Amerikos ribų nebuvo užsiminta nė žodeliu; jei Gordonas ką nors žinojo apie Holusą ir mane, jis to neparodė.

Žinoma, buvau surepetavęs, ką jam noriu pasakyti, tačiau Gordono tonas — šaltas, priešiškas — užrišo man liežuvį. Galiausiai leptelėjau:

— Apgailestauju.

Šį mano atsiprašymą Gordonas galėjo interpretuoti įvairiai: atsiprašau, kad trukdau, atsiprašau, kad sutrukdžiau daryti tai, ką darei, apgailestauju dėl to, kas tau kelia liūdesį, apgailestauju, kad mirė senas draugas — arba, žinoma, taip, kaip aš norėjau pasakyti: apgailestauju dėl to, kas įvyko, dėl pleišto, kurį per tuos visus praėjusius dešimtmečius įvarėme į mūsų santykius. Tačiau Gordonas neketino man padėti.

— Dėl ko?

Gana garsiai iškvėpiau į telefono ragelį:

— Gordai, mes buvome draugai.

— Tol, kol tu manęs neišdavei.

Vadinasi, pokalbis klostysis šitaip. Nebuvo jokio abipusiškumo; jokio pojūčio, kad abu nuskriaudėme vienas kitą. Dėl visko buvau kaltas tik aš.

Pajutau, kaip manyje ima kunkuliuoti pyktis; norėjau prapliupti keiksmais, papasakoti, kaip jaučiausi po to, ką jis man padarė, kaip verkiau — tiesiogine prasme — apimtas įsiūčio, nevilties ir agonijos, kai mūsų draugystė iširo.

Trumpam užsimerkiau, kad nusiraminčiau. Paskambinau, jog baigčiau, o ne iš naujo pradėčiau seną konfliktą. Krūtinėje pajutau skausmą; įtampa visada jį sustiprindavo.

— Apgailestauju, — pakartojau. — Gordai, tai man neduodavo ramybės. Metai iš metų. Neprivalėjau šitaip pasielgti.

— Velniška teisybė, — pritarė jis.

Tačiau negalėjau prisiimti visos kaltės; manyje dar buvo likę išdidumo ar kažko panašaus į jį.

— Vyliausi, — tęsiau, — kad atsiprašysime vienas kito.

Tačiau Gordonas tam nepritarė.

— Kodėl skambini? Po tiek metų?

Nenorėjau jam sakyti tiesos: „Na, Gordai, supranti: aš netrukus mirsiu ir…”

Ne, negalėjau šito pasakyti.

— Tiesiog norėjau išsiaiškinti seną reikalą.

— Jau per vėlu, — atšovė Gordonas.

Ne, pagalvojau. Kitąmet bus per vėlu. Tačiau kol esame gyvi, dar ne per vėlu.

— Ar tai tavo anūkė atsiliepė? — paklausiau.

— Taip.

— Aš turiu šešerių metų berniuką. Jo vardas Rikis — Ričardas Bleinas Džerichas.

Žinodamas, kad Gordonas taip pat buvo filmo „Kasablanka” garbintojas, tikėjausi, jog išgirdęs šįvardąjis sušvelnės. Tačiau jei Gordonas ir šypsojosi, per telefoną negalėjau šito pajusti.

Jis nieko neatsakė, tad paklausiau:

— Kaip tau sekasi, Gordai?

— Puikiai, — atsakė jis. — Vedęs trisdešimt dveji metai; turiu du sūnus ir tris vaikaičius.

Laukiau, kad Gordonas parodys abipusiškumą; būtų pakakę paprasto: „O tu?”. Tačiau jis tylėjo.

— Na, tai ir viskas, ką norėjau pasakyti, — tariau. — Tik tiek, kad apgailestauju; kad norėčiau, jog viskas būtų buvę kitaip. — Pridurti: „norėčiau, kad vėl būtume draugai”, būtų buvę per daug. Todėl pasakiau: — Tikiuosi… tikiuosi, jog likęs tavo gyvenimas bus nuostabus, Gordai.

— Ačiū, — atsakė jis. Ir tada, po pertraukėlės, kuri atrodė tarsi amžinybė, pridūrė: — Ir tavo.

Jei dar nors kiek kalbėčiau telefonu, balsas užlūžtų.

— Ačiū, — padėkojau. Ir tada: — Sudie.

— Sudie, Tomai.

Telefonas išsijungė.