Skaičiuojantis Dievas

10

Praėjusį spalį Siuzana kartu su manimi nuvyko į Šventojo Mykolo ligoninę susitikti su onkologe Katarina Kol.

Mums abiem tai buvo siaubą keliantis patyrimas.

Pirmiausia daktarė Kol atliko bronchoskopinį tyrimą. Ji per mano burną įkišo vamzdelį su kamera gale į kiekvieno plaučio kvėpavimo takus, tikėdamasi pasiekti auglį ir paimti mėginį. Tačiau auglio nepavyko pasiekti. Tad ji atliko biopsiją naudodama adatą, smeigdama ploną adatą per mano krūtinės ląstą tiesiai į auglį ir žiūrėdama į rentgenogramą. Nors, sprendžiant iš ląstelių, kurias aš iškosėjau kartu su skrepliais, nekilo jokių abejonių dėl vėžio, šis mėginys turėjo patvirtinti diagnozę.

Tačiau, jei auglys izoliuotas, ir mes žinotume, kur jis yra, auglį būtų galima chirurgiškai pašalinti. Tačiau prieš atveriant mano krūtinės ląstą tokiai operacijai, reikėtų atlikti dar vieną testą: mediastinoskopiją. Daktarė Kol padarė nedidelį pjūvį truputį aukščiau krūtinkaulio ir prasiskverbė iki trachėjos. Tada ji per pjūvį įkišo vamzdelį su kamera ir pastūmė jį mano gerklomis tolyn, kad galėtų ištirti limfmazgius prie abiejų plaučių. Tyrimams dar buvo paimta mėginių.

Ir galiausiai gydytoja man su Siuzana paaiškino, ką rado.

Žinia mus pribloškė. Man pritrūko oro ir, nors tuo metu, kai daktarė Kol rodė testo rezultatus, buvau atsisėdęs, maniau, kad parkrisiu netekęs pusiausvyros. Vėžys buvo išplitęs į mano limfmazgius; operacija būtų beprasmė.

Kol leido man su Siuzana susitvardyti. Onkologė tai buvo mačiusi šimtus, tūkstančius kartų — į ją žvelgiančius gyvus lavonus siaubo iškreiptais veidais, baimės pilnomis akimis, norinčius, kad ji pasakytų, jog tik pajuokavo, kad įvyko klaida, blogai veikia aparatūra, vis dar yra vilties.

Tačiau gydytoja nieko panašaus nepasakė.

Po dviejų valandų buvo atsiradęs „langas”; tad tą pačią dieną buvo galima atlikti kompiuterinę tomografiją.

Neklausiau, kodėl neatvyko tas, kuriam buvo paskirta procedūra. Galbūt per tą laiką jis arba ji mirė. Visa vėžininkų palata buvo pilna vaiduoklių. Mudu su Siuzana laukėme tylėdami. Ji bandė skaityti senus žurnalus; aš spoksojau į tuštumą, galvoje kunkuliavo mintys.

Buvau susipažinęs su kompiuterine tomografija. Daug kartų mačiau, kaip atliekama ši procedūra. Retkarčiais viena ar kita Toronto ligoninė leisdavo mums skenuoti įdomią fosiliją, kai įrengimai nebūdavo naudojami kitu tikslu. Tai veiksmingas būdas tirti pavyzdžius, kurie yra per trapūs, kad juos būtų galima išimti iš formos; tai taip pat puikus būdas pamatyti vidinę struktūrą. Esame atlikę nuostabių lamberozaurų kaukolių ir eucentrozaurų kiaušinių tyrimų. Apie šią procedūrą žinojau viską — tačiau niekada pats sau nebuvau jos atlikęs. Mano delnai prakaitavo. Visą laiką jaučiausi taip, tarsi tuoj apsivemsiu, nors nė vienas tyrimas neturėjo kelti pykinimo. Buvau išsigandęs — labiau nei bet kada gyvenime. Vienintelį kartą panašiai nervinausi tada, kai su Siuzana laukėme atsakymo, ar galėsime įsūnyti Rikį. Sėdėjome prie telefono, ir kiekvieną kartą jam suskambus mūsų širdys imdavo spurdėti. Tačiau tada mes laukėme geros žinios…

Tyrimas kompiuteriniu tomografu yra beskausmis, o nedidelis apšvitinimas vargu ar man dabar pakenks. Atsiguliau ant balto gulto, ir technikas įstūmė mano kūną į skenavimo tunelį, kuriame bus sukurti atvaizdai, parodantys, kiek vėžys išplitęs.

Labai išplitęs…

Visą laiką stengiausi sužinoti kažką nauja, išmokti — beje, Siuzana taip pat. Tačiau tą dieną faktai ir skaičiai sklido iki manęs tarsi per miglą, jie buvo padriki, sudėtingi, nepajėgiau jų suvokti ir patikėti jais. Kol buvo nešališka — šiuos žodžius ji yra kartojusi tūkstančius kartų. Etatinė profesorė, kamuojama nuobodulio, pavargusi.

Tačiau mums, sėdintiems tokiose pačiose dermatinu aptrauktose kėdėse, kokiose mudu su Siuzana sėdėjome, iš visų jėgų besistengiantiems su viskuo susitaikyti ir viską suprasti — mums tai kėlė siaubą. Mano širdis daužėsi, kankino skeliantis galvos skausmas; troškulio negalėjo numalšinti specialistės siūlomas šiltas vanduo; mano rankos, kurios rūpestingai kalteliu atskirdavo dinozaurų kaulus nuo sudužusių kiaušinių; rankos, kurios gebėjo pašalinti kalkakmenio apnašas nuo suakmenėjusių plunksnų; rankos, kurios buvo mano gyvenimo šaltinis, mano profesiniai įrankiai — drebėjo tarsi epušės lapai.

Plaučių vėžys, ramiu balsu aiškino onkologė, tarsi aptarinėdama naujausio sportinio automobilio ar vaizdo grotuvo savybes, yra viena baisiausių vėžio formų, nes paprastai jis nėra aptinkamas anksti, o tuo metu, kai aptinkamas, liemens ir kaklo limfmazgiuose, krūtinplėvėje, plaučiuose, krūtinėje, kepenyse, adrenalino liaukose ir kauluose dažnai jau būna gausiai išsisėjusios metastazės.

Norėjau, kad gydytoja kalbėtų abstrakčiai, teoriškai. Tiesiog pateiktų kelis bendro pobūdžio komentarus, tik kontekstą.

Tačiau ne. Ji atkakliai dėstė toliau; išsakė savo svarbiausią mintį. Tai buvo aktualu man, mano ateičiai.

Taip, esant plaučių vėžiui, dažnai intensyviai vystosi metastazės.

Man būtent taip ir atsitiko.

Pateikiau klausimą, kurį mirtinai norėjau užduoti, klausimą, į kurį bijojau išgirsti atsakymą svarbiausią klausimą, nuo šios akimirkos mano visatoje nulemiantį viską — viską. Kaip ilgai? Kaip ilgai?

Kol, pagaliau tapusi žmogumi, o ne robotu, kurį laiką nedrįso pažvelgti man į akis. Vidutiniškai, atsakė ji, po diagnozės negydomas pacientas gyvena devynis mėnesius. Chemoterapija šį laiką gali šiek tiek pratęsti, tačiau vėžys, kurį turėjau, vadinamas adenokarcinoma — naujas žodis, keli skiemenys, kuriuos išmoksiu taip pat gerai kaip savo vardą, skiemenys, kurie tiksliau apibrėš, kas esu ir kuo tapsiu, nei „Tomašas Deividas Džerichas”. Net ir gydant, tik vienas iš aštuonių sergančiųjų adenokarcinoma išgyvena penkerius metus po diagnozės, dauguma išeina — būtent tokį žodį ji pavartojo: „išeina”, tarsi mes išsmuktume į gatvės kampe esančią parduotuvę nusipirkti kepaliuką duonos, palinkėję labos nakties ir užmigę, nes ryt reikia anksti keltis — dauguma išeina kur kas greičiau.

Jos žodžiai nuskambėjo tarsi sprogimas, sudrebinęs viską, ką Siuzana ir aš iki šiol žinojome.

Tą rudens dieną laikrodis pradėjo tiksėti.

Prasidėjo laiko skaičiavimas atgal.

Man liko gyventi maždaug vieneri metai.