Skaičiuojantis Dievas

16

Kuteris Folsis sumišęs suraukė antakius ir pažvelgė į J. D. Evelą.

— Ką reiškia tavo pasakymas, jog tas, kurį persekiojame, jau miręs?

Evelas sėdėjo ant motelio lovos krašto.

— Čia, Toronte, yra muziejus, ir jame demonstruojamos kažkokios ypatingos fosilijos. Pastorius Miletas sako, jog tos fosilijos — melas. Šventvagiškos kalbos. Ir jie šias fosilijas ketina parodyti tam dideliam vorui, ateiviui.

— Ir kas? — paklausė Folsis.

— Šis pasaulis yra Dievo rankų darbo įrodymas. O fosilijos yra arba suklastotos, arba velnio darbas. Būtybės su penkiomis akimis! Būtybės su į visas puses styrančiais ragais! Nieko panašaus nesu matęs. O mokslininkai ateiviams sako, kad tie padarai yra tikri.

— Visos fosilijos yra suklastotos, — pareiškė Folsis. — Jas sukūrė Dievas, kad patikrintų silpnųjų tikėjimą.

— Tu ir aš tai žinome. Blogai jau tai, kad tiems ateistams leidžia mokyklose mūsų vaikams aiškinti apie fosilijas, tačiau dabar jas ruošiasi parodyti ateiviams ir priversti juos patikėti melagystėmis apie evoliuciją. Ateivius nori įtikinti, jog mes, žmonės, netikime Dievo. Privalome aiškiai parodyti, kad tie bedieviai mokslininkai nekalba daugumos vardu.

— Na, ir… — paragino Evelą tęsti Folsis.

— Na, ir pastorius Miletas nori, kad mes sunaikintume tas fosilijas. Jos vadinamos Boguso[5] skalūnais. Jas ten rodo specialioje ekspozicijoje, o vėliau ketina nugabenti į Vašingtoną, tačiau to nebus. Mes visiems laikams baigsime su Boguso skalūnais, ir tie ateiviai sužinos, kad mums tokie dalykai nerūpi.

— Nenoriu, kad kas nors nukentėtų, — perspėjo Folsis.

— Niekas ir nenukentės.

— O kaip ateivis? Juk vienas jų daug laiko praleidžia muziejuje. Turėsime labai rimtų nemalonumų, jei jį nuskriausime.

— Ar neskaitai laikraščių? Jo ten iš tiesų nėra; tai tik jo projekcija.

— O kaip muziejų lankantys žmonės? Galbūt jie ir klysta žiūrėdami į visas tas fosilijas, tačiau nėra tokie blogi kaip tie abortus darantys daktarai.

— Nesirūpink, — nuramino Evelas. — Tą padarysime sekmadienį vakare, kai muziejus bus uždarytas.

Paskambinau Siuzanai su Rikiu ir pasakiau, kad ruoštųsi susitikti su labai ypatingu svečiu; jei Siuzaną perspėsi prieš tris valandas, ji gali sukurti stebuklus. Kurį laiką dar pildžiau žurnalą, po to išėjau iš muziejaus. Įpratau dėvėti padribusią „Tili” skrybėlę ir saulės akinius, kad pakeisčiau išvaizdą, keliaudamas trumpą atstumą nuo muziejaus personalo įėjimo iki metro stoties; pakvaišusieji dėl NSO vis dar daugiausia būriuodavosi prie paradinio KOM įėjimo, kuris buvo gana toli nuo tarnybinio. Iki šiol nė vienam nepavyko manęs nutverti — be to, kai šįvakar išėjau iš darbo, atrodo, jog jie visi jau buvo išsiskirstę namo. Nuėjau į metro stotį ir įsėdau į sidabro spalvos traukinį.

Kai atvykome į Dundas stotį, į vagoną įlipo jaunuolis smulkute šviesia barzdele. Pagal amžių jis galėjo būti Rajersono universiteto studentas; šio universiteto studentų miestelis buvo čia pat, į šiaurę nuo Dundas stoties. Jaunuolis dėvėjo žalią medvilninį sportinį nertinį su užrašu:

KOM YRA ATEIVIS,

O KARALIENĖS PARKE — PABAISA

Nusišypsojau; juk Karalienės parke buvo provincijos parlamento pastatai. Atrodo, jog šiais laikais visi šaiposi iš ministro pirmininko Hariso.

Kai galiausiai parvykau į namus Elerslyje, pasikviečiau žmoną bei sūnų, ir mes visi nuėjome į svetainę. Atsegęs savo portfelį, ant kavos stalelio padėjau dvylikasienįholoforminį projektorių. Tada atsisėdau ant sofos. Rikis susirangė šalia manęs. Siuzana įsitaisė ant fotelio atkaltės. Pažvelgiau į mėlyną vaizdo grotuvo laikrodį. Buvo 7:59 po pietų. Su Holusu buvome sutarę, kad jis prisijungs prie mūsų 8:00.

Kol laukėme, Rikis nenustygo vietoje. Prieš įsijungdamas projektorius visada pyptelėdavo dvitoniu garsu, tačiau kol kas jis tylėjo.

8:00.

8:01.

8:02.

Žinojau, kad vaizdo grotuvo laikrodis eina tiksliai; tai buvo „Sony” aparatas, kabeliu priimantis laiko signalą. Palinkau prie kavos stalelio ir truputį paslinkau dvylikasienį projektorių, tarsi tai kuo nors pagelbėtų.

8:03.

8:04.

— Na, — kreipėsi į kambarį Siuzana, — einu paruošiu salotas.

Mes su Rikiu tebelaukėme.

8:10 Rikis atsiduso:

— Na, ir suktybė.

— Atleisk, šaunuoli, — atsiprašiau. — Matyt, kažkas atsitiko.

Negalėjau patikėti, kad Holusas mane išdavė. Galima atleisti daug dalykų, tačiau tik ne tai, kai esi pažeminamas sūnaus akyse.

— Ar galiu iki vakarienės pažiūrėti televizorių? — paklausė Rikis.

Paprastai mes Rikiui leidžiame žiūrėti televizorių tik vieną valandą per vakarą, ir jis tai jau buvo padaręs. Tačiau negalėjau dar kartą nuvilti vaiko.

— Žinoma, — atsakiau.

Rikis pakilo. Aš sunkiai atsidusau.

Holusas sakė, kad mes draugai.

Na, kągi. Pakilau, paėmiau projektorių, pakilojau jį rankoje ir įdėjau atgal į portfelį. Ir tada…

Nuo galinių durų atsklido kažkoks garsas. Uždariau portfelį ir nuėjau patikrinti. Mūsų galinės durys išeina į medinę terasą, kurią mudu su svainiu Tedu sukalėme prieš penkias vasaras. Atidariau vertikalias langines, dengiančias slankiojančias stiklines duris, ir…

Mano terasoje stovėjo Holusas.

Ištraukiau stiklinių durų apačioje esantį saugos strypą ir atstūmiau duris.

— Holusai! — sušukau.

Man už nugaros išdygo Siuzana, susidomėjusi, ką susiruošiau veikti. Atsisukęs pažvelgiau į ją; Siuzana buvo pakankamai dažnai per televiziją mačiusi Holusą bei kitus forhilnorus, tačiau dabar ji stovėjo išsižiojusi.

— Įeikite, — pakviečiau Holusą, — įeikite.

Holusas vargais negalais prasispraudė pro duris, nors tą padaryti nebuvo paprasta. Vakarienei jis buvo pasipuošęs; dabar Holusas dėvėjo vyno spalvos audeklą, susegtą nupoliruota krištolo sege.

— Kodėl nepasirodėte viduje? — paklausiau. — Kodėl save suprojektavote lauke?

Holuso akių stiebeliai sujudėjo. Jų išvaizda kažkuo subtiliai skyrėsi. Galbūt taip tik pasirodė dėl šviesos, sklindančios iš halogeninės toršero lempos; buvau įpratęs matyti Holusą fluorescencinių lempų, kurios kaba mūsų muziejuje, šviesoje.

— Jūs mane pasikvietėte į savo namus, — atsakė Holusas.

— Taip, tačiau…

Staiga ant savo rankos pajutau jo delną. Esu ir anksčiau lietęs Holusą ir jausdavau elektrostatinį dilgčiojimą, kurį sukeldavo jo projekciją sudarantys jėgų laukai. Dabar pojūtis buvo kitoks. Holuso kūnas buvo kietas, šiltas.

— Tad ir atvykau, — pareiškė Holusas. — Tačiau atsiprašau; čia praleidau ketvirtį valandos, bandydamas išsiaiškinti, kaip jums pranešti, kad atvykau. Esu girdėjęs apie durų skambučius, bet niekaip negalėjau rasti mygtuko.

— Galinėse duryse nėra durų skambučio, — paaiškinau. Staiga mano akys išsiplėtė. — Jūs esate čia. Savo kūnu.

— Taip.

— Tačiau…

Pažvelgiau jam už nugaros. Galiniame kieme buvo kažkoks didelis objektas; atslenkančioje sutemoje nepajėgiau įžvelgti jo formų.

— Jau metus laiko tiriu jūsų planetą, — paaiškino Holusas. — Be abejonės, turėjote įtarti, kad mes turime būdų pasiekti jūsų planetos paviršių, neatkreipdami nereikalingo dėmesio. — Jis nutilo. — Juk jūs mane pakvietėte vakarienei, tiesa? begaliu gi mėgautis jūsų maistu būdamas per atstumą.

Buvau nustebęs, sužavėtas. Atsisukau į Siuzaną ir staiga suvokiau, kad jos nepristačiau.

— Holusai, norėčiau supažindinti su savo žmona Siuzana. Siuzana Džericho.

— „Svei” „ka”, — pasisveikino forhilnoras.

Kelias akimirkas Siuzana iš nuostabos negalėjo prasižioti. Po to ji pasisveikino:

— Sveiki.

— Ačiū, kad leidote apsilankyti jūsų namuose, — padėkojo Holusas.

Siuzana nusišypsojo, po to gana kandžiai pažvelgė į mane.

— Jei būčiau buvusi perspėta anksčiau, būčiau sutvarkiusi namus.

— Jie ir taip gražiai atrodo, — atsakė Holusas. Jo akių stiebeliai sukiojosi, apžiūrinėdami kambarį. — Akivaizdu, jog su dideliu dėmesiu rinkotės baldus taip, kad vienas papildytų kitą.

Paprastai Siuzana negalėdavo pakęsti vorų, tačiau šis didžiulis akivaizdžiai ją be galo sužavėjo.

Ryškioje toršero šviesoje prie kiekvieno iš Holuso galūnių dviejų pirštų trijų sąnarių pūslėtą pakavimo plėvelę primenančioje odoje pastebėjau smulkučius, panašius į mažus briliantus, blizgučius. Ir ištisa tokių blizgučių eilė driekėsi palei akių stiebelius.

— Ar tai brangakmeniai? — paklausiau. — Jei būčiau žinojęs, kad jus tokie dalykai domina, būčiau parodęs KOM brangakmenių kolekcijas. Mes turime nuostabių deimantų, rubinų bei opalų.

— Ką? — paklausė Holusas. Ir po to, kai suprato, apie ką kalbu, jo akių stiebeliai vėl suvilnijo, nupiešdami „S” raidę. — Ne, ne, ne. Šie kristalai yra virtualios tikrovės sąsajos implantai; būtent jie leidžia kitur esančiam atvaizdui mėgdžioti mano judesius.

— Aa, — pasakiau.

Apsisukęs pašaukiau Rikį. Sūnus atstriksėjo laiptais iš rūsio. Jis jau buvo beeinąs į valgomąjį, galvodamas, jog pašaukiau valgyti vakarienę. Tačiau kaip tik tuo metu Rikis pastebėjo mane, Siuzaną ir Holusą. Jo akys pasidarė tokios didelės, kokių dar nebuvau matęs. Rikis priėjo prie manęs, ir aš apkabinau vaiką per pečius.

— Holusai, — kreipiausi į svečią, — norėčiau jus supažindinti su savo sūnumi Rikiu.

— „Svei” „kas”, — pasisveikino Holusas.

Pažvelgiau į savo berniuką.

— Riki, ką reikia pasakyti?

Rikis išplėstomis akimis tebežiūrėjo į ateivį.

— Geras!

Nesitikėjome, kad Holusas savo tikru kūnu pasirodys vakarienei. Mūsų valgomojo stalas buvo ilgas su išimama dalimi viduryje. Stalas buvo tamsaus medžio, tačiau uždengtas balta staltiese. Priėjo forhilnorui buvo nedaug vietos. Padėjau Siuzanai išimti vidurinę dalį, kad valgomajame atsirastų vietos.

Supratau, jog niekada nemačiau, kaip Holusas sėdasi; jo atvaizdui, suprantama, šito neprireikdavo, tačiau pagalvojau, kad tikrajam Holusui bus patogiau turėti kokią nors atramą.

— Ar galiu ką nors padaryti, kad jums būtų patogiau? — paklausiau.

Holusas apsidairė. Svetainėje jis pamatė priešais fotelį stovinčią otomanę.

— Ar galėčiau ją panaudoti? — paklausė svečias. — Tą mažą suolelį kojoms?

— Žinoma.

Holusas nuėjo į svetainę. Turėdami namuose šešiametį berniuką, mes nesame išdėlioję lengvai dūžtančių daiktų, ir tai gerai. Pakeliui Holusas atsitrenkė į kavos stalelį ir sofą; mūsų baldai išstatyti nepakankamai toli vienas nuo kito, kad tarp jų galėtų vaikščioti Holuso dydžio būtybė. Ateivis atsinešė otomanę ir pastatė ją šalia stalo, užlipo ant jos, ir apvalus Holuso liemuo atsidūrė tiesiai virš apskritos kėdės, ant kurios Holusas nuleido savo kūną.

— Štai, — patenkintas tarė jis.

Siuzana buvo sutrikusi.

— Atleiskite, Holusai. Nemaniau, kad atvyksite jūs pats. Nežinau, ar tai, ką pagaminau, galėsite valgyti.

— O ką jūs pagaminote?

— Salotas — salotų lapelius, vyšninius pomidorus, salierų stiebelius, morkas ir duonos džiūvėsėlius, užpiltus aliejaus ir acto uždaru.

— Tai aš valgysiu.

— Ir ėriuko kapotinius.

— Ar jie kepti?

Siuzana nusišypsojo.

— Taip.

— Juos irgi valgysiu, jei man dar duosite maždaug litrą kambario temperatūros vandens.

— Žinoma, — užtikrino Siuzana.

— Aš atnešiu, — pasakiau.

Nuėjau į virtuvę ir iš čiaupo pripyliau į ąsotį vandens.

— Tomui ir Rikiui dar paruošiau pieno kokteilius.

— Ar tai galvijų krūtų išskyros? — paklausė Holusas.

— Taip.

— Jei mano poelgis nebus laikomas šiurkščiu, aš jais nesivaišinsiu.

Aš nusišypsojau, ir mes su Rikiu bei Siuzana atsisėdome už stalo. Siuzana pakėlusi salotinę padavė man. Serviravimo šakutėmis įsidėjau salotų į savo lėkštę, po to prikroviau Rikio. Tada įdėjau salotų į Holuso lėkštę.

— Aš atsinešiau savo įrankius, — pasakė Holusas. — Tikiuosi, jog tai nėra nemandagu.

— Visiškai.

Net ir po savo kelionių į Kiniją kiniškame restorane aš vis dar prašau atnešti peilį ir šakutę. Iš audeklo, apjuosusio ateivio liemenį, klosčių Holusas išsitraukė du įrankius, kurie šiek tiek priminė kamščiatraukį.

— Ar jūs prieš valgį sakote maldą?

Jo klausimas mane nustebino.

— Paprastai ne.

— Mačiau tai per televiziją.

— Kai kurios šeimos sako maldą, — paaiškinau. — Tos, kurios turi už ką dėkoti.

Vienu kamščiatraukiu Holusas pasmeigė salotų lapų ir prinešė juos prie angos apvalaus kūno viršuje. Jau anksčiau buvau matęs ateivio judesius valgant, tačiau tikrai valgančio dar nemačiau nė karto. Tai buvo triukšmingas procesas; kramtydami jo dantys skardžiai kaukšėjo. Spėju, kad tada, kai pasirodydavo Holuso atvaizdas, mikrofonai būdavo prijungti tik prie kalbos angų; matyt todėl anksčiau nebuvau girdėjęs šio garso.

— Ar salotos skanios? — paklausiau.

Kalbėdamas Holusas toliau tebegrūdo salotas į valgymo angą; spėjau, kad forhilnorai niekada neužspringsta valgydami.

— Ačiū, puikios, — atsakė svečias.

— Kodėl jūs taip kalbate? — paklausė Rikis. Sūnus pamėgdžiojo Holuso kalbą, tardamas skiemenis paeiliui dešine ir kaire burnos puse: — „A” „čiū”, „pui” „kios”.

— Riki! — subarė jį Siuzana, susierzinusi, kad mūsų sūnus pamiršo gerą toną.

Tačiau atrodo, jog Holuso šis klausimas nesutrikdė.

— Vienas bendras dalykas, siejantis žmones ir mano rasę, yra tas, kad mūsų smegenys yra padalytos, — aiškino Holusas. — Jūs turite kairįjį ir dešinįjį smegenų pusrutulius, mes taip pat. Mes manome, kad sąmonė atsiranda dėl šių dviejų pusrutulių sąveikos; manau, jog ir žmonės laikosi panašios teorijos. Kai dėl sužalojimo pažeidžiami smegenų pusrutuliai, ir jie pradeda veikti nepriklausomai vienas nuo kito, iš vienos kalbos angos sklinda ištisi sakiniai, tačiau tada būna reiškiamos paprastesnės mintys.

— Ak, — ištarė Rikis ir vėl kibo į salotas.

— Tai nuostabu, — pareiškiau. Turėtų būti sudėtinga koordinuoti kalbą tarp dviejų iš dalies autonomiškų smegenų pusių; galbūt todėl Holusas negalėjo vartoti sutrumpinimų. — Įdomu, ar žmonės taip pat pakaitomis tartų žodžius arba skiemenis, jei turėtų dvi burnas.

— Atrodo, kad jums kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulio integracija yra mažiau svarbi nei mums, forhilnorams, — pastebėjo Holusas. — Kiek suprantu, žmonės su perskirta didžiąja smegenų jungtimi geba vaikščioti?

— Manau, jog taip.

— Mes negalime, — pasakė Holusas. — Kiekviena smegenų pusė kontroliuoja tris kojas atitinkamoje kūno pusėje. Visos mūsų kojos privalo judėti vienu metu, kitaip mes parvirstume ir…

— Mano tėtis netrukus mirs, — pasakė Rikis, nudelbęs akis į salotų lėkštę.

Mano širdis suspurdėjo. Siuzana buvo priblokšta.

Holusas padėjo savo valgymo įrankius.

— Taip, jis man tai pasakė. Labai dėl to apgailestauju.

— Gal galite jam padėti? — paklausė Rikis, žvelgdamas į ateivį.

— Atleisk, — atsakė Holusas. — Nieko negaliu padaryti.

— Tačiau jūs juk iš kosmoso ir taip toliau, — neatlyžo Rikis.

Holuso akių stiebeliai liovėsi judėję.

— Taip, tiesa.

— Tad jūs turėtumėte daug ką žinoti.

— Kai ką žinau, — atsakė Holusas. — Tačiau nežinau, kaip išgydyti vėžį. Mano mama nuo jo mirė.

Rikis labai susidomėjęs žvelgė į ateivį. Atrodė, kad berniukas nori jį paguosti, tačiau nežino, ką pasakyti.

Siuzana pakilo nuo stalo ir iš virtuvės atnešė ėriuko kapotinius su mėtų želė.

Toliau valgėme tylėdami.

Supratau, kad man pasitaikė proga, kuri vargu ar pasikartos.

Tikras Holusas buvo čia.

Po vakarienės pasikviečiau jį į terasą. Holusas paplušėjo, kol įveikė pusę laiptatakio, tačiau jam tai šiaip ne taip pavyko.

Priėjau prie bylų spintos su dviem stalčiais ir ištraukiau pluoštą popierių.

— Žmonėms įprasta surašyti dokumentą, vadinamą testamentu, kuriame nurodoma, kaip po mirties paskirstyti jų asmeninį turtą, — paaiškinau. — Suprantama, jog beveik viską užrašiau Siužanai su Rikiu, nors kai ką palieku labdaros organizacijoms: Kanados vėžio draugijai, KOM bei porai kitų. Kai kas atiteks ir mano broliui, jo vaikams bei keliems giminaičiams. — Trumpam nutilau. — Aš… aš ketinau pakeisti savo testamentą ir kai ką palikti jums, Holusai, tačiau… na, tai atrodė beprasmiška. Turiu omenyje tai, jog vargu, ar jūs būsite čia, kai aš mirsiu, be to, na, paprastai jūsų iš tiesų čia nebūna. Tačiau šįvakar…

— Šįvakar, — sutiko su manimi Holusas, — čia esu tikrasis aš.

Ištiesiau jam popierių pluoštą.

— Matyt, bus paprasčiausia, jei juos įteiksiu jums dabar. Tai mano knygos „Kanados dinozaurai” rankraštis. Šiais laikais žmonės knygas rašo kompiuteriu, tačiau ši buvo išbarškinta rankine rašomąja mašinėle. Iš tiesų ji neturi jokios vertės, ir informacija dabar yra labai pasenusi, tačiau tai yra mano mažas indėlis į populiariąją literatūrą apie dinozaurus ir, na, norėčiau, kad jūs ją turėtumėte — kaip vieno paleontologo dovaną kitam. — Nežymiai gūžtelėjau pečiais. — Kad kažkas primintų mane.

Ateivis paėmė popierius. Jo akių stiebeliai susiūbavo.

— Ar jūsų šeima nenorės turėti rankraštį?

— Jie turi užbaigtos knygos egzempliorių.

Holusas nuvyniojo nuo liemens dalį audeklo, atidengdamas didelį plastikinį maišelį. Rankraščio puslapiai lengvai tilpo į jį.

— Ačiū, — padėkojo Holusas.

Kurį laiką abu tylėjome. Galiausiai aš tariau:

— Na, Holusai, ačiū jums. Už viską.

Ir paliečiau ateiviui ranką.